TURINYS
ĮVADAS 3 psl.1. Elektroninės prekybos verslas Lietuvoje 4 psl.2. Elektroninės prekybos verslo struktūra 5 psl.3. Elektroninės prekybos dalyviai 6 psl.4. Situacija Lietuvoje 8 psl.IŠVADOS 9 psl.LITERATŪRA 10 psl.ĮVADASPrieš porą metų pradėtas naudoti terminas e-komercija (elektroninė komercija), reiškė prekių ar paslaugų katalogo publikavimą firmos svetainėje Internete, taip suteikiant vartotojui galimybę pateikti užsakymą ir gal būt atlikti apmokėjimą elektroniniu būdu. Šiuo metu prigijo naujas, bendresnis terminas – e-verslas (elektroninis verslas). Taip apibūdinamas įvairių įprastų verslo operacijų perkėlimas į Internetą. E-verslas suteikia tokias galimybes, kaip prekyba ir ryšiai su verslo partneriais – naudodami interneto naršyklę, pirkėjai gali apsipirkti internetinėse parduotuvėse, verslo partneriai – gauti jiems reikalingą informaciją apie naujus produktus, kainas, įsiskolinimus, tiekėjai – nuolat stebėti bei prireikus papildyti prekių likučius sandėliuose, ir t.t. Pati įmonė turi galimybę nuolat atnaujinti pateikiamą informaciją bei stebėti ir valdyti visus minėtus procesus.Vienas didžiausių elektroninio verslo integravimo į bendrą sistemą privalumų yra tas, kad galima nuolat gerinti ir tobulinti informacijos sistemą. Proceso metu kompanija gali stebėti klientą ir kaupti duomenis apie jį nuo pat užsakymo formos pildymo iki produkto ar paslaugos pristatymo – nesvarbu, ar klientas bendrauja su ja telefonu, ar tiesiog užpildo užsakymo kortelę Internete. Kaupiant ir analizuojant informacijos, galinčios padėti planuojant pardavimą, klientų aptarnavimą ir pan.E-verslas neretai sutapatinamas su elektronine komercija, nors ir plačiausiai paplitusia ir aiškiausiai apibrėžta, tačiau tik viena iš elektroninio verslo formų. E-verslas, be elektroninei komercijai būdingų procesų (ryšiai su vartotojais, tiekėjais ir išoriniais partneriais, įskaitant pardavimą, rinkodarą, užsakymų priėmimą, pristatymą, vartotojų aptarnavimą, žaliavų pirkimą, tiekimą, atsiskaitymą, mokamą darbą virtualiuosiuose kolektyvuose (parduodama darbo jėga, žinios), pasižymi ir tokiais vidiniais verslo procesais kaip gamyba, atsargų valdymas, intelektinių produktų kūrimas, rizikos valdymas, finansai, žinių valdymas, personalo atranka ir jo valdymas.
Šiame darbe apžvelgsime kas yra virtualios prekybos verslas, jo struktūrą, dalyvius bei pateiksim duomenis apie Lietuvos virtualios prekybos svetainių būklę bei vartotojų požiūrį į nagrinėjamos prekybos rūšį.1. Elektroninės prekybos verslas LietuvojeElektroninė komercija – tai verslo organizavimo modelis, kurio pagrindinė savybė – racionalus informacijos panaudojimas. Ji gali apimti mažmeninę ir didmeninę prekybą, paslaugų sferą ir netgi gamybą. Norint turėti iš jos naudos, nebūtina verslą perorientuoti į elektroninį, galima paprasčiausiai jį papildyti nauja šaka.Organizacijas užsiimančias elektroniniu verslu galima suskirstyti į dvi grupes: gyvenančias tik iš elektroninės komercijos ir papildančias savo verslą elektroninės komercijos šaka. Įmonės, turinčios pajamų išskirtinai iš elektroninio verslo, vadinamos virtualiomis, kadangi jos gali neturėti jokio turto (sandėlių, kontorų, transporto ir tt.). Tokia organizacija egzistuoja ir verslu užsiima tik internete. Yra dvi pagrindinės elektroninės komercijos rūšys: verslas-vartotojui (Business-to-Consumer [B2C]) ir verslas-verslui (Business-to-Business [B2B]). Verstis mažmenine elektronine prekyba Lietuvoje, kol kas yra nuostolinga. Elektroninei prekybai galioja visos įprastos komercijos taisyklės ir dėsniai. Neužtenka pradėti verslo turint vien kompiuterį. Kiekvienas normalus verslas pradedamas nuo verslo plano. Parašyti elektroninei prekybai skirtą verslo planą Lietuvoje, kuris atitiktų realybę, praktiškai neįmanoma. Jeigu pajamas galima numatyti, tai su nuostoliais – loterija.Teigiami elektroninės prekybos bruožai (lyginant su paprasta mažmenine prekyba):• nereikia pirkti ir kaupti prekių, • galima pasiūlyti didesnį asortimentą, • mažesnės valdymo išlaidos, • platesnė verslo geografija, • dirba 24 val. per parą ir 365 dienas per metus.Vienas iš labiausiai neigiamų – žymiai didesnė nuostolių tikimybė dėl sukčiavimo negu įprastoje prekyboje. Žinant banko kortelės duomenis, galima drąsiai užsisakyti prekę. Žinoma, galima nurodyti sąlygą, kad prekę turi teisę atsiimti tik tas asmuo, kuriam priklauso kortelė, tačiau kaip rodo praktika, dėl tokių sukčiavimų – nuostolių esama. Apgavystės atveju patiriami dvigubi nuostoliai – reikia sumokėti tiekėjui už prekę ir grąžinti nuskaitytą nuo kortelės sumą savininkui. Taip pat, tuose kraštuose kur elektroninė komercija itin populiari, ruošiamasi priimti įstatymus, dar labiau apsunkinančius virtualių parduotuvių gyvenimą, pvz.: jeigu klientas užsisakė prekę ir ji jam nepatiko, privaloma grąžinti jam pinigus ir iš savo sąskaitos apmokėti visas transporto išlaidas, žinoma, jeigu norima atgauti prekę.Norint pradėti elektroninį verslą, būtina įregistruoti įmonę. Viena iš tokio verslo savybių – mažos valdymo išlaidos. Nereikės pardavėjų, sandėlininkų, vairuotojų ir pan.2. Elektroninės prekybos verslo struktūraElektroninės prekybos pagrindai labai panašūs į senosios prekybos: klientas užeina į parduotuvę, išsirenka prekę, susimoka, gauna prekę. Virtualioje parduotuvėje viskas panašu, tik nereikia gaišti daug laiko, prekės kainuoja pigiau, didesnis asortimentas ir išsami informacija apie produktus. Klientas savo naršyklėje surenka parduotuvės adresą, atidaro parduotuvės tinklapį, pasirenka prekių skyrių, peržiūri informaciją apie jį dominančias prekes, išsirenka prekę, įdeda ją į virtualų krepšelį, pasirenka pristatymo būdą, susimoka ir gauna prekę. Žodžiu, reikia reklamos, prekių, parduotuvės, apmokėjimo sistemos ir pristatymo tarnybos.PrekėsSenojoje prekyboje pirma perkamos prekės iš gamintojo ar didmenininko gabenamos į parduotuvę ar sandėlį. Virtualioje prekyboje sudaroma sutartis su tiekėju, leidžianti pirkti iš jo prekes didmeninėmis kainomis. Tiekėjas įsipareigoja reguliariai pateikti dominančią informaciją apie prekes ir jų turimą kiekį, o taip pat pagal nurodymą išsiųsti prekes klientui, nurodytu adresu. Pagal gautą informaciją sudaroma savo parduotuvės vitriną – katalogą. Katalogas privalo būti reguliariai atnaujinamas ir atspindėti didmenininkų sandėlių situaciją.Parduotuvė – virtuali parduotuvėVirtuali parduotuvė – internetinė svetainė. Pačių prekių joje nėra, yra tik informacija, valdoma pagal verslo taisykles. Čia turėtų būti sistematizuotas katalogas su išsamia informacija apie prekes, integruota apmokėjimo sistema, daugybė papildomos informacijos, klientų pagalbos ir kitos tarnybos. Visa tai įrengta dinamiško turinio svetainėje, patalpintoje voratinklio serveryje tam tikru adresu. Kaip ir senojoje prekyboje, taip ir elektroninėje prekyboje, labai svarbu tinkamas adresas. Jis turi būti trumpas ir lengvai įsimenamas, toks kaip www.shop.tl, o ne www.tundra.con/taiga231/ural12/e-shop/.
Apmokėjimo sistemaApmokėjimo sistema organizuojama “užsinorėjau-susimokėjau” principu, kad klientas nepabėgtų. Klientui sutikus su sąlygomis ir paspaudus mygtuką “Susimokėti”, pinigai kuo greičiau turi būtu nuskaityti. Populiarėjant e-bankams Lietuvoje, atsiskaityti galima tiesiog kreditine kortele. Atsiskaitymas banko kortelėmis yra pats tinkamiausias ir greičiausias.PristatymasPrekių pristatymą atiduodamas į tiekėjo ir pašto kurjerių rankas. Tiekėjas informuojamas kokią prekę ir kokiu adresu reikia nusiųsti. Tiekėjas perduoda prekę kurjeriui ir pateikia klientui sąskaitą už transportavimą.Trumpai tariant, klientas reklamoje pamato virtualios parduotuvės adresą, įveda jį į naršyklės langelį ir priešais atsiveria jūsų svetainė. Pasirinktame prekių skyriuje išsirinko tinkamą prekę, įsidėjo į virtualų krepšelį ir perėjo prie apmokėjimo. Susipažino su sąlygomis, įvedė savo kortelės duomenis ir paspaudė mygtuką “užsakymo apmokėjimas”. Toliau, užšifruoti kliento kortelės duomenys perduodami į mokėjimo vartus, kurie grąžina autorizavimo informaciją. Jeigu transakcija praėjo nesėkmingai, mokėjimo vartai grąžina neigiamą atsakymą ir visos tolimesnės operacijos nutraukiamos. Jeigu atsakymas teigiamas, klientas informuojamas apie priimtą užsakymą ir nuskaitytus pinigus, o tiekėjas informuojamas, kad jis išsiųstų prekę klientui.3. Elektroninės prekybos dalyviaiElektroninė prekyba – tai prekybinės veiklos būdas, kai sutartys sudaromos, o esant reikalui – ir vykdomos, naudojant informacines technologijas bei priemones kompiuterių tinklais keičiantis elektroniniais duomenų pranešimais.Elektroninės prekybos dalyviai yra pardavėjas, pirkėjas bei elektroninės prekybos tarpininkai, tame tarpe telekomunikacijų paslaugų teikėjai. Elektroninės prekybos tarpininkai pagal sutartį su pardavėju arba pirkėju teikia paslaugas, reikalingas elektroninei prekybai sudarant, vykdant sutartis elektronine forma, atliekant atsiskaitymus tarp pirkėjo ir pardavėjo, teikiant duomenų perdavimo paslaugas, suteikiant telekomunikacijų paslaugas bei užtikrinant perduodamų elektroninių duomenų pranešimų vientisumą.Pardavėjas privalo pateikti kitiems elektroninės prekybos dalyviams šią nuolat pasiekiamą informaciją: pardavėjo pavadinimą, buveinės adresą, duomenis (įskaitant elektroninio pašto adresą), leidžiančius tiesiogiai susisiekti su pardavėju, įmonės kodą, išskyrus atvejus, kai pardavėjas yra fizinis asmuo, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojo kodą, kai pardavėjas yra PVM mokėtojas, apie patentą suteikiantį teisę užsiimti prekyba, jų registracijos vietą ir numerį, kai pardavėjas yra fizinis asmuo, sudarytos sutarties vykdymo eigą, duomenis apie papildomai siūlomas vartotojams prekes bei paslaugas, nuolaidas, jų skyrimo tvarką.Pardavėjas, prieš sudarant sutartį tiesioginės kreipties režimu, papildomai privalo pateikti informaciją apie: klaidų taisymo būdus ir sąlygas, seką veiksmų, kuriuos vykdant sudaroma sutartis. Pirkėjui pareikalavus, pardavėjas privalo suteikti pirkėjui papildomą informaciją apie: prekes, jų parametrus, kilmę, vartojimo ar naudojimo ypatumus, pardavėjo garantinius įsipareigojimus, papildomas prekių pristatymo ar paslaugų teikimo išlaidas, kitus duomenis, susijusius su prekių naudojimu, jų pobūdžiu bei paskirtimi.Pardavėjas privalo užtikrinti saugų duomenų perdavimą sutarčiai tiesioginės kreipties režimu sudaryti, o esant reikalui – ir vykdyti. Pardavėjas, kiek to reikalauja sutarties sudarymo ir vykdymo sąlygos, turi teisę gauti pirkėją identifikuojančią bei jo teisę sudaryti sutartį patvirtinančią informaciją. Pardavėjas privalo pirkėjui būtinus paaiškinimus apie sutarties galiojimo laiką ir pagrindines sąlygas pateikti tokiu būdu, kuris leistų jam šią informaciją išsaugoti. Pardavėjui pareikalavus, pirkėjas privalo suteikti teisingą jį identifikuojančią informaciją. Tuo tarpu pirkėjas turi teisę gauti pardavėjo patvirtinimą apie sutarties sudarymą.Elektroninės prekybos tarpininkas turi teisę rinkti apie jo paslaugomis besinaudojančius pardavėjus tokią informaciją, kokios reikia, kad būtų tinkamai vykdoma elektronine forma sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis. Ši informacija gali būti naudojama tik šio įstatymo 8 straipsnyje numatytais tikslais.Elektroninės prekybos tarpininkui draudžiama pakeisti, iškraipyti (modifikuoti) ar bet kokiu kitu būdu pažeisti perduodamą informaciją bei jos vientisumą.Elektroninės prekybos tarpininkas – telekomunikacijų paslaugų teikėjas privalo pateikti elektroninės prekybos dalyviams duomenis, identifikuojančius: tarpininko valdomą telekomunikacijų tinklą, asmenį, kuris yra atsakingas už teikiamas telekomunikacijų paslaugas.Elektroninės prekybos tarpininkas – telekomunikacijų paslaugų teikėjas, perduodamas elektroninės prekybos dalyvių siunčiamą informaciją, turi teisę vykdyti tarpinį ar laikiną duomenų saugojimą tik tuo atveju, kai tai yra reikalinga elektroninių duomenų pranešimų perdavimui užtikrinti, ir tik tokį laiko tarpą, kuris būtinas informacijai perduoti. Elektroninės prekybos tarpininkas – telekomunikacijų paslaugų teikėjas neturi teisės kontroliuoti informacijos, siunčiamos elektroniniais duomenų pranešimais, turinio, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Žinios, kurias elektroninės prekybos tarpininkas sužinojo, teikdamas paslaugas, gali būti atskleistos tik įstatymų numatytais atvejais ir tvarka. Elektroninė…s prekybos tarpininkas, nustatęs ar kitaip sužinojęs apie neteisėtus veiksmus, vykdomus siekiant atskleisti, pakeisti, sunaikinti ar perduoti trečiai šaliai elektroninės prekybos dalyvių jam patikėtą informaciją, privalo tuoj pat, kai tik šie veiksmai tapo jam žinomi, tokius veiksmus nutraukti arba imtis būtinų priemonių, kad jie būtų nutraukti. Elektroninės prekybos tarpininkas, teikdamas tarpininkavimo paslaugas, įstatymų nustatyta tvarka atsako už savo pateikiamą informaciją bei savo identifikacijos duomenų tikrumą. Teikdamas elektroninės prekybos dalyviams informacijos saugojimo ar perdavimo paslaugas, elektroninės prekybos tarpininkas įstatymų nustatyta tvarka atsako už informaciją apie sandorio teisėtumą ir atlygina padarytą žalą, jeigu jis: žinojo, kad perduodama ar saugoma informacija apie neteisėtą sandorį, sužinojęs, kad perduodama ar saugoma informacija apie neteisėtą sandorį, nesiėmė atitinkamų priemonių šios informacijos perdavimui ar saugojimui nutraukti arba neužblokavo priėjimo prie jos.Elektroninės prekybos tarpininkas neatsako už pardavėjo pateikiamos informacijos apie parduodamas prekes ir jų pristatymą bei kitų sutarties sąlygų tikrumą, nėra atsakingas už kitų elektroninės prekybos dalyvių perduodamos informacijos turinį, jeigu jis: nebuvo šios informacijos perdavimo iniciatorius, neparinko perduodamos informacijos gavėjo, neatrinko ar nepakeitė siunčiamos informacijos. Elektroninės prekybos tarpininkas – telekomunikacijų paslaugų teikėjas neatsako už atliekamą automatinį, tarpinį ar laikiną duomenų saugojimą, jeigu tai yra atliekama tik tam, kad tolimesnis informacijos perdavimas kitiems elektroninės prekybos dalyviams būtų efektyvus, ir jeigu šie veiksmai: nepakeitė ir neiškraipė (nemodifikavo) informacijos, nepakeitė prieigos prie informacijos sąlygų, buvo atliekami apdorojant informaciją įprastiniais, plačiai žinomais ir praktikoje taikomais būdais, nebuvo naudojami duomenims apie informacijos taikymą gauti.Elektroninės prekybos dalyviai gaunamą informaciją privalo naudoti tik elektronine forma sudaromos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar vykdymo tikslais, užtikrinti asmens privataus gyvenimo neliečiamumo teisę ir neatskleisti duomenų apie asmenį, kuriuos jie sužinojo vykdydami savo veiklą. Šie duomenys gali būti teikiami tik Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka. Asmenys, pažeidę šiuos reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.4. Situacija LietuvojeAtlikus 2002 m. pabaigoje ir 2003 m. pradžioje tyrimą buvo siekiama išsiaiškinti, ar pasikeitė Asmens duomenų įstatymo nuostatų reikalavimų vykdymas veikiančiose elektroninių parduotuvių interneto svetainėse. Iš viso buvo ištirtos 44 svetainės, siūlančios prekių ar paslaugų internetu. Iš jų 8 buvo neveikiančios arba rekonstruojamos. Praėjusiais metais tyrimo objektai buvo 32 svetainės, iš kurių 10 laikinai neveikė. Naudojant bankų korteles buvo galima pirkti 8 svetainėse, iš kurių 5 naudoja saugius prisijungimo mechanizmus. Dvylikoje svetainių galima buvo atsiskaityti per banką – išsirinkęs prekę pirkėjas nukreipiamas į banko svetainę, iš kurios saugiai pervedami pinigai į pardavėjo sąskaitą.IŠVADOSInformacinių technologijų rinkos optimistai tvirtina, kad jau netolimoje ateityje parduotuves pakeis elektroninės prekybos vietos. Kol kas tokia prielaida daug kam gali pasirodyti šiek tiek absurdiška, nes pasaulyje yra begalė žmonių, kurie nėra susidūrę net su pačiu internetu, ką jau kalbėti apie elektroninę prekybą. Tačiau ši prekybos šaka plečiasi žaibišku greičiu ir jau dabar galima nusipirkti beveik viską – nuo kompaktinių plokštelių iki sraigtasparnio.Statistikos departamento tyrimo duomenimis, 2002 metais tik 7 proc. Lietuvos įmonių nurodė prekes bei paslaugas parduodančios, o beveik 10 proc. – perkančios internetu. Taigi galima sakyti, kad elektroninės komercijos verslas Lietuvoje dar tik pradėjo vystytis. Antra vertus, jam tobulėti Lietuvoje bus sunku, kadangi IT rinkos specialistai puikiai prisimena priežastis, dėl kurių kilo pasaulinė informacinių technologijų verslo krizė, kur viena iš pagrindinių buvo tai, jog buvo pervertintos elektroninės komercijos galimybės. Prognozuojama, kad ši pasaulinė IT krizė Lietuvai didesnės įtakos neturės, kadangi daugelis elektroninės komercijos šakų šalyje dar silpnokos, o jas plėtojant bus atsižvelgiama į liūdną pasaulio patirtį.Elektroninių parduotuvių situacija per metus nepakito – Lietuvos gyventojai ir toliau nepasitiki jų saugumu, o esant menkam kompiuteriniam raštingumui rinka vangiai auga, todėl verslininkai menkai investuoja į jas. Tokią situaciją parodo Lietuvos kompiuterininkų sąjungos atliktas antrasis privatumo ir saugumo lietuviškajame internete tyrimas. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugelis vartotojų jaučiasi nesaugiai atskleisdami elektroninių paslaugų teikėjams savo banko kortelių numerius, jų galiojimo laiką, informaciją apie savo asmens duomenis, o informacijos kiekis, kurį prašoma pateikti perkant produktą, dažniausiai yra perteklinis ir nebūtinas šiai paslaugai. Išvadose teigiama, kad dėl nepasitikėjimo prekybos saugumu elektroninių parduotuvių rinka gyvuoja tik iš entuziazmo ir dėl prestižo – nematydami perspektyvų verslininkai į jas vangiai investuoja.Atsižvelgiant į tyrimų rezultatus bei išvadas Lietuvoje buvo sukurtas virtualiosios autorizacijos modulis (VAM), kuris garantuoja patikimą ir saugų pinigų pervedimą nuo pirkėjo mokamosios kortelės pardavėjui. Tai iki šiol vienintelė Lietuvoje veikianti banko mokamųjų kortelių autorizavimo internetu sistema. Ji sėkmingai veikia jau keliose stambesnėse virtualios prekybos svetainėse. Tikimasi, kad besivystant virtualios prekybos rinkai, vartotojų bei verslo klientų požiūris į prekių ar paslaugų pirkimą ar pardavimą internetu pasikeis.LITERATŪRA1. http://www.ita.lt/lt/specprogram.htm 2. http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_viewer.viewdoc?p_int_tekst_id=7680&p_int_tv_id=8553. http://arosoft.voras.lt/veikla_e_esoft.htm 4. http://verslas.banga.lt/lt/sh.NextPage/3 5. http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_viewer.ViewTheme?p_int_tv_id=855&p_kalb_id=1