Viešasis administravimas

Įvadas

Lietuva, skirtingai nuo pažangių, nuoseklų vystymosi kelią turėjusių Vakarų valstybių, negali pasigirti giliomis viešojo administravimo tradicijomis. Per penkiasdešimt Sovietinio režimo metų viešojo administravimo kultūra buvo visiškai sunaikinta. Taigi, Lietuva, atkūrus nepriklausomybę, turėjo labai sparčiai vytis savo kaimynes. Lyg ir neturėjo būti labai sunku, kadangi mes turėjome puikias galimybes įvertinti kitų šalių patirtį ir nebekartoti jų padarytų klaidų. Tačiau taip neatsitiko. Įvertinę dabartinę situaciją, mes turime pripažinti, kad Lietuvos valdžios institucijos ne ką labai skiriasi nuo hierarchinių, centralizuotų valdžios institucijų 1930 – 1940 metais. Taačiau tokios institucijos negali efektyviai funkcionuoti greitai besikeičiančioje, intensyvių žinių bei informacijos visuomenėje, reikia kuo skubiau reformuoti viešąjį sektorių Lietuvoje. Tačiau, tai padaryti yra labai sunku neišanalizavus, viešojo administravimo vystymosi kelio, tendencijų ir pagrindinių problemų šioje srityje.
Viešojo administravimo teorijų vystymasis iki šių dienų, gvildena tą patį klausimą – ar galime mes, piliečiai, atsakingiems valstybės tarnautojams –visuomenės tarnams, leisti priimti sprendimus ir būti novatoriškiems ir tuo pat metu laikytis demokratinės atskaitomybės principo? Šis klausimas yra ypatingai svarbus naujos viešosios vadybos šalininkams, kurie paabrėžia, kad jų strategija gali duoti realius rezultatus. Tačiau vis dėlto jie negali ignoruoti politinės atskaitomybės klausimo. Naujojo viešojo administravimo strategija turi ne tik sudaryti sąlygas viešosioms institucijoms siekti geresnių rezultatų, bet taip pat būti atskaitingoms prieš piliečius.

Viešojo administravimo turinys
Jei ba

andysime analizuoti bet kokio valdymo organizavimą, matysime kad dažniausiai išskiriamos trys valdymo rūšys, atliekančios valstybės valios vykdymo funkciją. Pirmoji valdymo rūšis, taikanti įstatymus konkrečiais atvejais, atsirandančiais, kada viešosios institucijos ir individai pažeidžia kitų subjektų teises, žinoma kaip teisinis valdymas. Antruoju atveju valdymas atlieka valstybės valios vykdymo priežiūrą; tai valstybės sprendimų įgyvendinimo valdymas. Trečiuoju atveju valdymas apima mokslinę, techninę, komercinę valdymo sferą – tai administracinis valdymas.
Valdymui vis labiau sudėtingėjant, kiekviena minėtųjų valdymo rūšių vis labiau skiriasi nuo kitų dviejų. Labiausiai išsiskiria įstatyminis (teisinis) valdymas, turintis pakankamai aiškią (teisinę) valdymo funkciją.
Aptariant valdymo funkcijas, tenka pažymėti dvi esmines formalios valdymo sistemos funkcijas – politiką ir administravimą. Politika išreiškia valstybės valią. Administravimas privalo veikti politiką įgyvendindamas kaip valstybės valios išraišką, remdamasis bendriausiais viešojo valdymo principais – kolegialumu, deemokratiškumu, teisėtumu, viešumu bei specialiųjų principų – centralizavimo ir decentralizavimo derinimu, administravimo subjektų pavaldumo ir atsakomybės, visuomenės interesų viršenybės prieš grupinius ir asmeninius interesus, visuomenės įtraukimu į viešąjį valdymą ir kt.
Tradiciškai viešasis administravimas suprantamas kaip valstybės tarnybos veikla, kaip studijų sritis ir kaip profesija. Viešasis administravimas tiesiogiai susijęs su viešųjų programų ir projektų valdymu, su viešosios politikos formulavimu, įvairių lygių administratorių rengimu. Viešojo sektoriaus darbuotojai, dalyvaujantys valstybės valdymo struktūrose ir atliekantys administravimo funkcijas, privalo tai atlikti funkcionaliai naudingai ir efektyviai. Jiems reikalingos ži
inios, įgūdžiai, organizuotumas, gebėjimas derinti veiklos metodus ir formas. Jie privalo gerai suprasti biudžeto formavimo, personalo valdymo, politikos analizės principus, sugebėti analizuoti viešųjų organizacijų vidinę ir išorinę aplinką, strategiškai mąstyti ir veikti, laikantis viešosios etikos normų ir standartų. Viešųjų institucijų darbuotojams būtinas komunikabilumas dirbant grupėse ar kitose kolektyvinėse struktūrose, sugebėjimas bendrauti su piliečiais ir kitos savybės, reikalingos darbui valstybės biurokratinėse struktūrose. Savarankiška visuomenės institucijų administratorių veiklos sfera apima svarbiausias vykdomosios valdžios veiklos dalis – nuo šalies gynybos ir nacionalinio saugumo iki socialinių bei aplinkosaugos uždavinių, nuo kelių projektavimo ir tiesimo bei jų priežiūros iki energetinių išteklių tyrimo ir racionalaus jų panaudojimo, nuo mokesčių ir finansų administravimo iki žmonių išteklių vadybos.
Sprendžiant minėtas viešojo sektoriaus problemas, svarbiausiais administravimo metodikos elementais laikomi planavimas, biudžeto formavimas ir lėšų paskirstymas, viešųjų programų vertinimas, sprendimų priėmimas. Minėtos priemonės sudaro viešojo sektoriaus administratorių veiklos kasdienybę ir yra sėkmingos jų veiklos sąlyga.
Viešasis administravimas – palyginti jauna mokslo sritis; ją galima laikyti 19 a. pabaigos prancūzų ir vokiečių mokslininkų pastangų vaisiumi, tačiau viešojo administravimo pagrindinius principus žmonija praktikavo jau prieš keletą tūkstantmečių. Senovės Egipto piramidės, Didžioji kinų siena, Tarpupio civilizacijų laimėjimai liudija, kad viešosios programos ir projektai įvairiais (daugiausia vergvaldiniais – represiniais) administravimo metodais buvo gana sėkmingai įgyvendinami.
JAV viešojo administravimo teoriją visuomenė pr
radėjo studijuoti ir ją pripažinti 19 a. pabaigoje, kai atsirado tam būtinybė ir žengti pirmieji teoriniai apibendrinantys valdymo reformų žingsniai. Dauguma mokslininkų ir praktikų viešojo administravimo kaip mokslo susiformavimo pradžią sieja su W. Wilson (anuomet mokslininko, vėliau -JAV prezidento) veikla; jo darbuose ryškėjo reformizmo idėjos, paremtos administracine praktine veikla. Jos buvo nukreiptos prieš korupciją ir neefektyvų valstybės institucijų darbą. W. Wilson darbai ryškiai nukreipti į administracinių institucijų, įgyvendinančių politines doktrinas ir sprendimus, valdymo ir vadovavimo praktinių įgūdžių diegimą ir tobulinimą. Jis rekomendavo viešosioms institucijoms savo veikloje daugiau remtis privataus sektoriaus bruožais – efektyvumu, dalykiškumu, konkretumu. Kartu jis buvo autoritarinės, stiprios koncentruotos valdžios šalininkas. Jo darbuose itin pabrėžiama valdymo integracijos ir administracinių struktūrų centralizacijos idėja.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, besirengiančiose integruotis į Vakarų Europos politines, ekonomines struktūras, viešojo valdymo reformavimas prasidėjo nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Pirmiausia buvo siekiama sukurti viešojo valdymo aparato struktūras, sugebančias priimti naujus politinius sprendimus, formuluoti šalies raidos strategiją, Įtvirtinti demokratijos, rinkos, ekonomikos principus ir plėtoti teisinės valstybės bei pilietinės visuomenės santykius.
Ši esminė valdymo aparato reforma papildoma valdymo principų, struktūrų ir administravimo technologijų adaptavimu prie naujos socialinės ir ekonominės situacijos, siekiant didinti viešojo sektoriaus administravimo efektyvumą.
Viešasis administravimas, kaip mokslas ir kaip praktika, šiandienos Lietuvoje nėra visiškai naujas reiškinys. Viešojo administravimo akademinės st
tudijos, kaip atskira studijų šaka, susiformavo tik pastaraisiais metais, nors atskiros disciplinos, susijusios su viešuoju administravimu, buvo dėstomos ir tarpukario Lietuvoje.
Ištisus sovietinio laikotarpio dešimtmečius vadyba ir administravimas buvo suvokiama tik kaip priemonė, padedanti įgyvendinti penkmečių planus. Viešojo administravimo studijų programų Lietuvos aukštosiose mokyklose nebuvo. Maždaug iki septinto dešimtmečio vadyba ir administravimas buvo priskirti prie “pseudomokslų ” ir naujoms viešojo administravimo idėjoms visi keliai buvo uždaryti. Vėliau kai kuriose aukštosiose mokyklose buvo pradėti dėstyti su viešuoju administravimu susiję dalykai, tačiau specialiai viešajam administravimui skirtų programų nebuvo parengta iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Todėl per penkiasdešimt primestos iš centro direktyvinės ir nelanksčios administracinės kontrolės bei izoliacijos nuo laisvosios rinkos, vakarietiškos socialinės, ekonominės minties raidos metų išaugo valstybės tarnautojų – biurokratijos sluoksnis, neturintis reikiamų valdymo ir administravimo įgūdžių. Viešojo administravimo teorijos ir praktikos sudėtingumą Lietuvoje sąlygoja ir tai, kad politinėje arenoje esančios partijos dažnai yra nepajėgios pasiekti konsensuso politiniais klausimais, nesutaria, kokia turėtų būti ir kaip turėtų funkcionuoti viešojo administravimo sistema.
Yra daug viešojo administravimo apibrėžimų, tačiau daugumos jų autoriai sutinka, kad viešasis administravimas apima:

– administracinio personalo elgseną ir motyvacijas;

– organizacinius susitarimus, įgyvendinant svarbias, valstybinės reikšmės viešąsias programas;

– administracinę aplinką, kurią sukuria administracinės sistemos ryšiai su politine sistema ir su visuomene.
Viešųjų institucijų veikla apima daug svarbių veiklos sričių. 56 vietinės valdžios struktūrose, 10 administracinių vienetų, 16 ministerijų, teismų sistemoje, Seime, Vyriausybėje bei kitose viešosiose institucijose dirba daugiau kaip 22000 pareigūnų. Centrinė, rajoninė ir vietinė valdžia susijusi su beveik kiekvienu Lietuvos visuomeninio gyvenimo aspektu. Visose srityse kvalifikuotų viešųjų institucijų darbuotojai atlieka kūrimo, tobulinimo, vykdymo bei vertinimo funkcijas.
Darbai viešajame sektoriuje neapsiriboja darbu valdžios institucijose ir įstaigose. Viešojo administravimo specialistų sugebėjimai reikalingi ir pelno nesiekiančių organizacijų bei visuomeninių asociacijų vadovams ir specialistams. Jie taip pat privalo suvokti vadybos ir administravimo teoriją bei įgyti supratimą apie politinės sistemos funkcionavimą, įvaldžius viešojo administravimo teoriją ir įgijus praktinių įgūdžių, galima užimti įvairias pareigas ir privataus smulkaus verslo struktūrose ( ypač planavimo, finansų, personalo ir kt. padaliniuose ) bei nacionalinėse ir tarptautinėse verslo korporacijose. Vadybinių ir politinių žinių bei gebėjimų simbiozė, kurią įgyja studijavę viešąjį administravimą, yra labai vertinama. Todėl šioje srityje yra puikios karjeros galimybės.
Verslo ir valstybės ryšys
Kiekvienas pilietis, niekada nedirbęs viešosiose institucijose, tačiau neblogai suprantantis politikos formavimo ir jos įgyvendinimo mechanizmą, gali būti pakankamai naudingas visuomenei. Vienas svarbiausių tikslų bet kurioje modernioje visuomenėje yra ryšių tarp valdžios institucijų ir verslo atstovų plėtojimas. Valdžios sprendimai veikia verslo aplinką, valstybinės institucijos specifinėmis formomis reguliuoja daugumą verslo krypčių ir šakų, taip lyg ir tapdamos verslo partneriais, realizuojant įvairius projektus ir programas. Tai vyksta tiek centrinės, tiek vietinės valdžios lygmeniu. Verslininkai irgi puikiai supranta, kad bet kurio regiono politinis klimatas lemia ir ekonominį klimatą. Valdžios institucijos veikia verslininkus specifiniais metodais ir priemonėmis. Centrinė valdžia dažniausiai pasitelkia reguliavimo politikos mechanizmus, kurie riboja, stabdo ar skatina verslo sumanymus ir programas, užtikrina aplinkosaugos, darbų saugos kokybę ir kontrolę. Vietos lygmeniu verslas reguliuojamas įvairių valstybinio sektoriaus institucijų – visų pirma tai atlieka licencijavimo ir teisinės priežiūros įstaigos. Todėl verslo pasaulis vis geriau supranta būtinybę suvokti valdžios institucijų funkcionavimą ne paviršutiniškai, o iš esmės – tai yra suprasti, kaip politika formuojama, kaip ji įgyvendinama ir kaip vertinami politikos įgyvendinimo rezultatai.

Demokratinės vertybės ir viešasis administravimas
Niekas negali aiškiau nusakyti viešųjų institucijų darbo, kaip jų ryšys su demokratinėmis vertybėmis. Visuomenės institucijos glaudžiai susijusios su jomis, visų pirma su demokratiniu valdymu, t.y. tokiu valdymu, kur pirmaeiliais laikomi daugumos žmonių interesai.
Šiandien demokratijos terminas apibūdinamas labai įvairiai. Modernioje visuomenėje demokratija remiasi politine sistema, kuri yra kelias į valdžios ir valdymo sutvarkymą. Priimdama sprendimus, valdžia tarsi jungia įvairias interesų grupes. Demokratija čia reiškia ir visuomenę, kur platieji visuomenės sluoksniai turi plačias savo išrinktų valdžios atstovų kontrolės galimybes. Bet demokratiją galima apibūdinti ne tik kaip tam tikrų procesų ar procedūrų terminus, bet ir kaip tam tikras kultūrines vertybes, kurių siekia demokratinė visuomenė. Antai JAV demokratijos idėją padeda išlaikyti šios vertybės:
– individualizmas, siekiantis sudaryti sąlygas kiekvieno individo potencialus realizuotis;
– lygybės idėja, suprantama ne tik kaip asmens talento ar užimamų pareigų lygybė, bet ir kaip kiekvieno individo lygios galimybės pasirenkant gyvenimo kelią, tikslą. Demokratinėje visuomenėje lygybės samprata netoleruoja pirmenybės ar privilegijų atskiroms visuomenės grupėms, jų interesams. Visi piliečiai gali tikėtis iš valdžios institucijų vienodo vertinimo ir rezultatų;
– laisvė, reiškianti individo galimybes save realizuoti, išsirinkti asmeninius siekius ir priemones juos įgyvendinti. Laisvė yra daugiau nei tam tikrų reglamentavimų ar suvaržymų nebuvimas – tai visų pirma laisvė pozityviai veikti, siekiant asmeninių tikslų, laisvė dinamiškai ir konstruktyviai darbuotis.
Viešųjų institucijų veiklai daro įtaką minėtos vertybės, politinės tradicijos, įvairių valdymo ir administravimo metodų paplitimas. Viešajame administravime įgyvendinant viešąją politiką, yra žinomos trys administravimo metodų rūšys.
Politinis viešojo administravimo metodas – labiau siejamas su įstatymų leidimo funkcija ir su konstitucionalizmo vystymusi, konstitucinių visuomenės garantijų užtikrinimu.
Vadybinis viešojo administravimo metodas – labiau siejamas su vykdymo, sprendimų, projektų ir programų įgyvendinimo funkcijomis, apibūdinančiomis viešųjų institucijų organizavimą ir vadybą.
Teisinis metodas viešajame administravime yra susijęs su jurisdikcijos funkcijomis, kurios apibūdina administratorių rolę, taikant ir naudojant teisę valstybinio reguliavimo ir kitose sferose.

Viešųjų institucijų ir privataus verslo administravimo skirtumai
Esama daug panašumų ir skirtumų tarp verslo administravimo ir viešųjų institucijų administravimo. Abiejose sferose dirbantys vadybininkai yra užimti organizacijų kūrimo ir plėtros reikalais, finansine apskaita, resursų naudojimu ir žmonių išteklių vadyba. Tačiau tiek teoretikai, tiek praktikai išskiria tris ryškiausius skirtumus.
Pirmas skirtumas – institucijų veiklos tikslas ir veiklos vertinimas. Daugelyje verslo sričių svarbiausias tikslas ir veiklos matas, vertinant organizacijas, yra pelnas. Taip dažniausiai vertinamos ir individualios atskirų vadybininkų pastangos, ir bendra jų veikla organizacijos rėmuose. Toks vertinimas netinka viešosioms organizacijoms, kurių veiklos sąlygos yra skirtingos, jų veiklos finansiniai rodikliai ne visada gali būti svarbiausias kurios nors institucijos veiklos vertinimo kriterijus.
Antras skirtumas išryškėja sprendimų priėmimo procese. Demokratinėje visuomenėje valdžios institucijos siekia, kad sprendimus priimant ir įgyvendinant būtų įtraukiama kuo daugiau piliečių. Privačiame versle sprendimai priimami žymiai greičiau, ir ne visada kokybiškai parengti.
Trečias skirtumas – viešumas, skiriantis viešųjų institucijų veiklą. Siekiant efektyviai veikti ir suprantant valstybės institucijų atstovo vaidmenį ir atsakomybę, viešųjų institucijų darbuotojai jaučia nuolatinį visuomenės dėmesį, kontrolę, t.y. pastoviai yra tam tikroje teigiamos įtampos zonoje.
Išskiriant viešojo ir privataus verslo administravimo skirtumus, vis dažniau aiškėja, kad šiandien nebegalime suprasti šių skirtumų vien kaip skirtumus tarp orientacijų į paslaugų teikimą ir į pelno siekimą. Vis dažniau susiduriame su situacijomis, kai tradicinės viešojo sektoriaus struktūros siekia pajamų augimo, o privačios struktūros orientuojasi į paslaugų teikimą. Tačiau, nepaisant šių tendencijų, ir toliau privačiose verslo struktūrose pelno siekis išlieka pirmaeilis interesas, o viešosiose institucijose svarbiausias tikslas ir toliau lieka viešųjų paslaugų organizavimas.

Viešojo administravimo specialistų veiklos turinys
Viešajame sektoriuje dirbančiu administratorių veikla įvairiapusė, reikalaujanti žinių, sugebėjimų, talento. Sugebėjimus galima skirstyti į abstrakčius, techninius ir žmonių pažinimo. Abstraktūs sugebėjimai – tai sugebėjimai teorizuoti, abstrakčiai mąstyti, suvokti organizaciją, atskiras jos struktūras, tų struktūrų poveikį vienų kitoms ir visai organizacijai – kaip visumą. Techniniai gebėjimai apima metodų, procesų ir procedūrų, reikalingų organizacijos veiklai, visumą. Žmonių pažinimas – tai sugebėjimas dirbti grupėje arba koordinuoti grupės veiklą. Kitu požiūriu, visuomenės institucijų veikla skirstoma į vaidmenis, kurie gali būti grupuojami į tris grupes – tarpasmeninį, informacinį ir sprendiminį. Vadybininkai, atliekantys šiuos vaidmenis, turi tam tikrą valdžią komandose, grupėse, biuruose, departamentuose. Oficiali valdžia suteikia administratoriams konkretų statusą, kuris reikalauja tobulinti piliečių, darbuotojų, komandos, grupės narių santykius, o tai savo ruožtu įgalina administratorius priimti pakankamai parengtus sprendimus ir paruošti organizacijos strateginio vystymo perspektyvas. Organizacijoje natūraliai išskiriami vadovų, lyderių ir kiti vaidmenys.
Informacinis vaidmuo suprantamas kaip informacijos paieška iš daugelio šaltinių. Už tai, atsakingas, arba atliekantis šį vaidmenį vadybininkas, suteikia reikalingos informacijos organizacijos nariams ir išorinės aplinkos vartotojams. Informacinio vaidmens atlikėjas šiuo atveju naudojasi visomis galimomis informacijos gavimo ir naudojimo galimybėmis organizacijų įgyvendinamoms programoms ir projektams paremti bei informuoti organizacijos aplinką.
Sprendiminius vaidmenis atliekantys vadybininkai privalo priimti sprendimus laiku ir kokybiškus, atlikti organizacijoje moderatoriaus, derybininko vaidmenis, racionaliai disponuoti ištekliais.
Konfliktų reguliavimas, modeliavimo metodai reikalauja kokybiškai spręsti nesutarimus tarp grupių, struktūrų, atskirų organizacijos narių. Vadybininkai privalo veikti labai greitai, kad grąžintų stabilumą organizacijai.

Viešojo administravimo specialistų mokymas
Modernioje visuomenėje, siekiant administravimo funkcijų veiksmingumo, viešųjų organizacijų darbuotojai privalo suvokti, kaip veikti, vadovauti, priimti sprendimus, kaip vadovauti viešosioms programoms ir projektams, veiksmingai ir kompetentingai administruoti visuomenės išteklius.
Daugelyje Vakarų šalių suprantama, kad viešųjų institucijų darbuotojai tampa atsakingesni, padidėja jų darbo našumas ir efektyvumas atliekant savo funkcijas ir pareigas. Todėl dauguma viešųjų institucijų personalo mokymo, jų kvalifikacijos tobulinimo išlaidas įtraukia į savo biudžetą. Mokant viešojo sektoriaus vadovus, tarnautojus siekiama išugdyti valstybės institucijų darbuotojus, kurie sugebėtų kūrybingai ir efektyviai spręsti daugelį sudėtingų problemų, garantuoti viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų veiksmingumą.
Visuomenės institucijų darbuotojų parengimą būtina tobulinti, nes parlamentarams, dažnai siekiantiems politinių sutarimų ir kompromisų, dažnai nepavyksta parengti tikslių ir kokybiškų įstatymų. Ministerijoms, departamentams ir jų darbuotojams paliekama interpretacijų teisė, įgyvendinant šiuos įstatymus. Todėl viešojo sektoriaus pareigūnai turi būti gerai parengti, sistemingai mokomi, tobulinama jų kvalifikacija.
Analizuojant viešųjų institucijų darbuotojų veiklą reikia suprasti viešųjų organizacijų veiklos kontekstą, jų veiklos metodikos elementus – planavimą, sprendimų priėmimą, programų vertinimą. Visa tai sudaro viešojo sektoriaus darbuotojų veiklos kasdienybę. Darbas viešosiose institucijose reikalauja atsakomybės siekiant efektyviai spręsti piliečių ir jų grupių interesus. Viešasis administravimas reikalauja vadybos, politinio supratimo ir administravimo etikos vienovės. Tai gana sudėtingas užsiėmimas. Jį pasirinkę negali tikėtis specialaus atlygio ar privilegijų, tačiau didžiausias atlygis ateina, jei pasirinktas darbas atitinka polinkius, interesus ir sugebėjimus.

Išvados
Tradicinis viešasis administravimas numato aiškų, paprastą ir tiesioginį demokratinės atskaitomybės būdą. Kadangi administravimas gali būti atskirtas nuo politikos, ir kadangi biurokratinis valdžios aparatas ras ir priims efektyviausią bet kurios politikos įgyvendinimo būdą, visuomenė neturi rūpintis (nerimauti) dėl administravimo. Viskas, kuo piliečiai turi rūpintis, yra politika. Ir jei jiems nepatinka valdžios politika (ar administracijos priežiūros metodai), jie turi tiesioginių ir efektyvių priemonių koreguoti situaciją: jie gali balsuoti prieš išrinktus atstovus. Tai yra politinė atskaitomybė, tiesioginė atskaitomybė.
Tradicinis viešojo administravimo modelis yra labai nuoseklus, nes politikos ir administravimo atskyrimas leidžia sukurti paprastą, pritaikomą, tiesioginį politinės atskaitomybės modelį. Todėl, su visais savo trūkumais, senasis modelis turi vieną, labai didelį privalumą: politinį teisėtumą. Politinės atkaitomybės ryšiai, sąsajos yra aiškūs. Tradicinis viešojo administravimo modelis puikiai derinasi su tradiciniu demokratinės atskaitomybės modeliu.
Reikia pripažinti, kad 20 a. pr. ir viduryje biurokratinis tradicinis valdžios modelis veikė gana neblogai, bet ne todėl, kad buvo efektyvus, o todėl, kad sprendė pagrindines problemas to laikmečio problemas – užtikrino stabilumą, suteikė lygybės ir stabilumo jausmą. Be to jis užtikrino svarbiausių paslaugų, tokių kaip keliai, geležinkeliai, mokyklos tiekimą.
Tačiau, kaip parodė praktika, sparčiai vystantis pramonei, o kartu ir biznio organizacijoms valdžios institucijos išlaikydamos tradicinį – centralizuotą modelį negalėjo konkuruoti su sparčiai besivystančiu biznio sektoriumi.
Vystantis viešajam administravimui, visuomenė dėjo didžiules pastangas, kad galėtų kuo akyliau stebėti kas vyksta valdžioje. Buvo sukurta sistema, kuriai veikiant sunku pavogti visuomenės pinigus, bet tapo dar sunkiau juos efektyviai valdyti. Besistengiant kontroliuoti išimtinai viską, nurodinėjant kaip viskas turi būti daroma – reguliuojant procesą, kontroliuojant įdėjimus – buvo visiškai užmiršti rezultatai. Dėl šių priežasčių valdžios institucijos tapo lėtos, neefektyvios, nužmogintos.
Tradicinio modelio neatitikimas jam keliamiems reikalavimams, jo biurokratiškumas pastūmėjo viešojo administravimo mokslininkus ieškoti naujų efektyvesnių modelių.
Šiuolaikinės valdžios institucijos vystėsi tais laikais, kai taisyklės, centralizacija ir hierarchinė kontrolės grandinė buvo be galo svarbios, kai naujausia informacija galėdavo operuoti tik valdžios viršūnės ir adekvatūs sprendimai buvo priimami tik viršūnėse. Žmonės buvo pripratinti dirbti ne savo galvomis t.y. protu, o savo rankomis. Rinka buvo vienalytė – žmonės norėjo tų pačių prekių, tų pačių paslaugų. Tačiau ilgą laiką biurokratinis modelis tikrai veikė – ne todėl, kad jis buvo efektyvus, bet todėl, kad jis sprendė pagrindine problemas – užtikrino socialinę gerovę, suteikė stabilumo, leido pajausti teisingumo ir lygybės jausmą.
Laikui bėgant, buvo galima pastebėti, kad visuomenė, norėdama apsisaugoti nuo viešųjų pinigų grobstymo, sukūrė tokią painią sistemą kai tapo neįmanoma valdyti viešuosius pinigus. Svarbiausia tapo procesas – reguliavimo mechanizmas – mes ėmėme ignoruoti rezultatus.
Šiandien kai informacija prieinama visiems, kai rinka globalizuojasi, kai paslauga ar prekė turi patenkinti kiekvieno kliento individualius norus mums reikia ypatingai lanksčių valdžios institucijų, kurios įgalintų piliečius, o ne paprasčiausiai tarnautų jiems.
Pati didžiausia problema yra ta, kad naujosios viešojo valdymo teorijos, nesprendžia demokratinio atskaitingumo klausimo.
Egzistuojantis demokratinio atskaitingumo mechanizmas yra neefektyvus, tačiau sukurti naują yra pakankamai sudėtinga, kadangi vien teorinių tyrimų ir analizės neužtenka. Todėl šią problemą turėtų spręsti ne vien teoretikai, bet naujojo viešojo administravimo praktikai.

LITERATŪRA
1. Wilson James Q. Biurokratija. Ką valdžios institucijos veikia ir kodėl. – Basic Books, 1989.
2. Vadyba Lietuvoje 1918-1940 metais. V, 1991.
3. Šiuolaikinė valstybė; Kaunas. Technologija. 1999.
4. Viešasis administravimas; Kaunas.Technologija.1999.

Leave a Comment