TV įtaka vaikams

TURINYS

ĮVADAS..............................2
1.Televizijos įtaka vaikų kalbai ir vystymuisi.................3
2.Televizijos smurto įtaka vaikų elgesiui...................4
3.Televizijos poveikis šeimos santykiams....................5
4.Televizijos stereotipiškumo įtaka vaikams.....................6
4.1.Lyčių stereotipiškumas........................6
4.2.Amžiaus grupių stereotipiškumas..................7
4.3.Rasinis ir etninis stereotipiškumas.................7
5.Televizijos reklamos įtaka vaikams....................8
IŠVADOS..............................10
LITERATŪROS SĄRAŠAS...........................11ĮVADAS
Mūsų dienomis vaikai yra gimę su televizija ir netgi nesuprasdami TV programų, jie naudojasi televizijos tinklu kaip pačiu objektu, kuris juos labai traukia. Didelė dalis vaikų į televizorių žiūri kaip į asmenį, ir jeigu jie neturi kitos alternatyvos, televizorius šiems vaikams tampa draugu, su kuriuo jie praleidžia laiką.
Vaikai žiūri televizorių ne tik norėdami kažkuo užsiimti, bet ir noorėdami suprasti suaugusiųjų pasaulį. Tačiau vaikai iki 6 ar 7 metų sunkiai atskiria tikrovę nuo prasimanymo. Vaikas įsisavina konkrečiai tai, ką pamato.
Mažus vaikus labiausiai traukia reklaminiai klipai, nes jie yra trumpi, trumpam prikausto vaiko dėmesį, pilni teigiamų ir gražių vaizdų, kuriuos jie gali su kažkuo lyginti ir tapatinti, ir labai dažnai kartojami.
Labai didelis televizijos žiūrimumas sukuria “antropologinę mutaciją”, skatinančią vystytis jų vizualinius jutimo organus kitų organų sąskaita. Vaikai tampa pasyvūs. Matydami seriją greitų vaizdų, jie nespėja visko apsvarstyti ar panaudoti savo vaizduotę.
Vaikas, suukaupęs dėmesį gali išlikti labai trumpai. Todėl jis nesulaukia istorijos pabaigos, kad išgirstų jos moralę. Jam įstringa tai, kas stipriausiai jį sukrečia emociškai.
Norėdama labiau atspindėti tikrovę, pateiksiu šiek tiek statistikos.1
– Amerikos vaikai vidutiniškai per savaitę 22-28 valandas praleidžia žiūrėdami televizorių – tai daugiau ne

egu prie bet kurio kito užsiėmimo, išskyrus miegą.
– Televizijos ir filmai demonstruoja vis daugiau smurto.
– Amerikos Psichologų Asociacija nustatė, kad per metus vidutinis amerikietis vaikas ar paauglys per televiziją pamato 10,000 žmogžudysčių, išprievartavimų ar sunkių užpuolimų.
– Keturi iš penkių amerikiečių tiki, kad smurtas per televizijos programas daro įtaką smurto augimui visuomenėje.
– Daugiau nei 1,000 tyrimų liudija tokį faktą, kad didelės smurto dozės per televiziją ypatingai didina vyriškosios lyties agresyvų elgesį.

_____________________________________________________________________________
1Children and Television. 1998, [www dokumentas] URL: http://edie.cprost.sfu.ca/gcnet/ISS4-21c.html.1.Televizijos įtaka vaikų kalbai ir vystymuisi
Televizija veikia vaikų kognityvinį, lingvistinį ir akademinį vystymasi. Tačiau yra skirtingų nuomonių, kaip televizija veikia vaikų kalbos vystymasi. Vieni mano, kad televizija stabdo tą vystymasi, kiti tvirtina, kad televizija padeda tobulinti kalbą.
Tėvai ir mokytojai nerimauja dėl to, kad televizija neigiamai veikia akademinį vaikų vystymasi, nes įtakoja irr riboja jų norą ir galimybes skaityti.
Teiginys, kad televizija įtakoja vaiko kalbos vystymasi remiasi tuo, kad televizijos programose yra pabrėžiamas veiksmas, trumpa įvykių eiga, greitas tempas ir naudojimasis vizualiniu stimulu, trumpai tariant, mažiau kalbų, daugiau veiksmo.
Doerken’as teigia,1 kad televizijos kalboje yra daug dviprasmybių ir prieštaravimų (pvz., jei norite, kad jūsų plaukai atrodytų natūraliai, dažykite juos). Televizijoje žargonas ir gatvės kalba yra dalis daugelio programų. Būna atvejų, kai vaikai atvyksta į mokyklą su labai prastomis kalbos žiniomis, vėliau paaiškėja, kad jie nieko ne

egirdėjo, išskyrus televiziją, ir apskritai mažai su kuo bendravo.
Vienbalsio vertinimo apie televizijos teigiamą įtaką vaikų kalbos vystymuisi nėra. Daugelis jaučia, kad televizija gali pagerinti vaikų kalbos kokybę įvairiais būdais, ypač tada, kai ir tėvai įtraukiami į tą procesą. Programos tokios, kaip “Sezamo gatvė” (tarpatautinė programa, užsiimanti vaikų kalbos tobulinimu) stengiasi sutvirtinti verbalinius tėvų-vaikų ryšius. Taip pat skatina vaikų žodynų tobulinimą ir tėvų dalyvavimą programose.
Didelis televizijos žiūrėjimas (5-6 valandos per dieną) yra siejamas su menku asmenybės vystymusi visose vaikų amžiaus grupėse.
Novice Joseph teigia, kad labiausiai jaučiami pokyčiai, įtakojami televizijos žiūrėjimo, vaikų iki aštuonių metų kalboje.2 Šie vaikai arba tampa tokie pasyvūs, kad jų verbalika sumažėja iki minimumo arba jų kalba, ypač atpasakojant įvykius, pasidaro tokia greita, kad ją išvis sunku suprasti. Beveik visi tėvai yra matę šį fenomeną bent kartą (“ir tada. ir tada. ir tada.). Didelė dalis šių pokyčių priklauso nuo smarkios ir šiurkščios televizinės kalbos, kur tyla ir ramybė neegzistuoja, o vaizdai keičiasi nepaprastu greičiu. Normalus Amerikos vaikas, būdamas 11 metų amžiaus jau yra žiūrėjęs televiziją 4,000 valandų. Taigi daugumą anglų kalbos pamokų jis yra gavęs iš televizijos, o ne iš mokyklos mokytojų ar knygų.
_____________________________________________________________________________
1Van Evra J. Television and Child Development.-Hillsdale, 1990.-P. 44.
2Children and Television. 1998, [www dokumentas] URL http://www.orthodoxinfo.com /praxis/childtv.htm.
Reziumuojant galima pasakyti, kad televizija da
aro poveikį vaikų kalbos vystymuisi, ypatingai mažų vaikų. Perdėtas televizijos žiūrėjimas, kaip bebūtų, gali trukdyti skaitymo, rašymo ir klausymo žinių įgijimui, o taip pat gali įtakoti skaitymo pirmenybei, tai yra vaikai pirmenybę teikia televizoriaus žiūrėjimui, o ne skaitymui.2.Televizijos smurto įtaka vaikų elgesiui
Ar tikrai smurtas per televiziją kenkia mažiems vaikams? Yra ekspertų, kurie teigia, kad televizijos smurtas labai giliai veikia vaikus. Tačiau nesunku rasti ir tokių “ekspertų”, kurie ignoruoja šį poveikį. Jie tvirtina, kad televizinio smurto žiūrėjimas nesiskiria nuo pasakojimų klausymo. Šie prieštaravimai verčia tėvus pasiduoti kovoje dėl televizijos su jų vaikais.
Televizijos smurto poveikis yra tyrinėjamas jau 20 metų. Išvada yra vienareikšmiška ir aiški: veikiami media smurto vaikai tampa žymiai agresyvesni. Tie “ekspertai”, kurie ignoruoja media smurto poveikį vaikams, tai daro lygiai taip pat, kaip “ekspertai”, kurie teigia, kad rūkymas nesukelia vėžio.
Kaip jau minėjau, vidutiniškai vaikas per savaitę 28 valandas praleidžia prie televizoriaus. Per tą laiką vaikas iki 12 metų pamato apie 8,000 žmogžudysčių
Vaikai renkasi TV programas, kuriose yra kuo daugiau smurto. Smurtas juos labai traukia. Vaikuose iki 8 metų taip įsišaknija agresija, kad ji praktiškai prilygsta suaugusiųjų agresijai.
Vaikai, kurie daug laiko praleidžia žiūrėdami smurtą per televiziją, jaučia mokytojų ir savo bendraamžių dėmesio stoką. Jie savitai sprendžia savo problemas, dažnai pakliūna į nemalonumus su teisėsaugos organais. Dauguma šių va
aikų pirmenybę teikia smurto žiūrėjimui per televiziją. Jie kur kas daugiau žiūri smurtines TV programas, negu jų mažiau agresyvūs bendraamžiai.
Tyrinėtojai nustatė, kad ir taip didelį nusikalstamumą mūsų visuomenėje dar didina vaikų įprotis reguliariai žiūrėti smurtą per televiziją.
Teiginys, kad smurtas per TV niekuo nesiskiria nuo baisių istorijų pasakojimo yra neteisingas. Televizija nuo knygų ir pasakojimų skiriasi dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, vaikai mokosi per regėjimo organus. TV yra labiau vizuali, ryškesnė ir intensyvesnė, negu pasakojimai, skaitomi ar pasakojami vaikams. Nepamainoma patirtis vaikams būtų tėvų skaitomi pasakojimai. Tėvai galėtų pakomentuoti ar padiskutuoti su vaikais, nukreipti jų mąstymą reikiama linkme, jeigu tai reikalinga. Vaikai, žiūrėdami vien tik TV, be jokių tėvų komentarų ir paaiškinimų, mato tik vienpusišką, televizinį pasaulio vaizdą.
Jeilio Universiteto psichologijos profesorius Dr.Jerome Singer mano, kad tėvai turėtų traktuoti televizorių kaip nepažįstamąjį jų namuose.1 Kaip teigia profesorius, šis nepažįstamasis stumia vaikus į konfliktines situacijas, bando vaikams parduoti įvairių rūšių daiktus, nors kai kuriems iš jų tėvai nepritaria. Kaip mes neleidžiame į namus įsibrauti realiems nepažįstamiems, taip mes turėtumėm susimąstyti, ką TV nepažįstamieji sako ir daro su mūsų vaikais.
Kadangi vaikai yra vizualiniai mokiniai, jų teigiamo ir neigiamo elgesio formavimasis priklauso nuo to, ką jie mato. Vaikai, žiūrėdami smurtą per televiziją, priima agresyvų elgesį kaip faktą net ir tuo atveju, kai agresyviai elgiasi “geri vaikinai”. Iš televizijos vaikai išmoksta, kad visų problemų sprendimo būdas yra kova. Jie mano, kad naudodami smurtą, išspręs visus konfliktus.3.Televizijos poveikis šeimos santykiams
Televizija veikia santykius šeimoje. Televizija užkerta kelią normaliam šeimos bendravimui, pašnekesiams, žaidimams, ginčams ir kitoms šeimos sąveikoms, kurios teigiamai veikia ir lavina vaikus. Winn teigia, kad televizija sumažina kasdieninio šeimos bendravimo laiką, nors to laiko ir taip lieka nedaug, nes kiekvienas šeimos narys užsiėmęs savo veikla.2 Pavyzdžiui, Novice Joseph teigia, kad vidutinė 14 metų mergaitė su savo mama kalbasi 4 minutes per savaitę (ne buitinėmis temomis).3 O šeimos pokalbiai prie pietų stalo savo trukme nei iš tolo negali prilygti valandų, praleistų prie televizoriaus, skaičiui.
Iš kitos pusės, televizija yra lyg ir būdas suburti šeimą drauge. Dažnai tėvai būna pavargę po darbo, kad kur nors su šeima išeitų prasiblaškyti, todėl šeimos renkasi televiziją. Yra ir kitokių priežaščių, kodėl šeimos laisvalaikį praleidžia žiūrėdami TV. Tai didelės pramogų kainos, didelis nusikalstamumas gatvėje, įvairi video ir kabelinės TV pasiūla. Taigi televizija kartu su socialiniais, kultūriniais ir ekonominiais faktoriais sukuria priežastis, dėl kurių šeimos renkasi bendravimo prie televizoriaus ekranų būdą.
Vienas žymiausių šeimos įtakos vaikų televiziniam patyrimui tyrinėtojų yra Paul Messaris. Jis teigia, kad vaikų televizinė patirtis labai priklauso nuo to, kokie glaudūs santykiai
_____________________________________________________________________________
1Television and Violence. 1998, [www dokumentas] URL: http://stauffer.queensu.ca /inforef/instruct/tv4.htm.
2Van Evra J. Television and Child Development.-Hillsdale, 1990.-P. 151.
3Children and Television. 1998, [www dokumentas] URL: http://www.ortodoxinfo.com /praxis/childtv.htm.
yra tarp tėvų ir vaikų.1 Tai, ką ir kaip vaikas išmoksta iš televizijos, labai priklauso nuo tėvų. Vaikai pasitiki tuo, kaip tėvai ir kiti, namuose esantys suaugę, paaiškina jiems pasaulio vaizdą, matytą per TV programą. Tėvai padeda vaikams atskirti tikrovę nuo fantazijų ir išskirti skirtingus požiūrius į pasaulį, paaiškina specifinius vaizdus, papildo televizijos informaciją, pateikdami papildomų žinių ar paaiškindami prasmę.
Visų pirma, vaikas turi išmokti atskirti vieną TV programų tipą nuo kito (pvz., fantastinius filmus nuo dokumentinių filmų), kad galėtų suprasti skirtumą tarp televizijos turinio ir gyvenimo realybės. Čia tėvų įsikišimas yra labai svarbus. Antra, tėvai vaikams gali tinkamai paaiškinti matytus teigiamų ir neigiamų situacijų bei įvykių vaizdus. Trečia, tėvai gali papildyti informaciją, pasiekiančią vaikus iš televizijos ekranų. Dažnai vaikai susiduria su tokia informacija, kurios jie nesupranta, pavyzdžiui, mokslinė informacija arba informacija apie specifines etnines arba profesines grupes.
Apibendrindama galėčiau pasakyti, kad vaikai, kurių tėvai kišasi į savo vaikų TV žiūrėjimą ir aiškina jiems TV pateikiamą informaciją, turi kokybiškesnę televizinę patirtį, negu tie vaikai, kurių tėvai visiškai nesikiša arba daro tai labai retai. Tėvų įtaka padeda sustiprinti vaiko asmenybės atsparumą televizijos poveikiui.4.Televizijos stereotipiškumo įtaka vaikams
Aš jau aptariau televizijos sąveikos su kitais faktoriais įtaką vaiko vystymuisi kognityvinėje ie socialinėje srityse. Televizija taip pat gali turėti įtakos vaiko supratimui, ką reiškia būti vyru ar moterimi ir kaip žmogaus elgesys gali priklausyti nuo jo lyties. Televizija gali turėti įtakos ir vaikų požiūriui į tokias visuomenės grupes, kaip tautinės mažumos ar senyvi žmonės.4.1.Lyčių stereotipiškumas
Televizija gali formuoti vaikų požiūrį į lytis norima linkme, pavyzdžiui, nuo to, kokia žmogaus lytis, gali priklausyti visas jo gyvenimas.
Televizija ir atvaizduoja, ir įtakoja mūsų pasaulį.
Mes gerai žinome, kad vaikai yra aktyvūs mėgdžiotojai. Mėgdžioja jie nelabai
_____________________________________________________________________________
1Van Evra J. Television and Child Development.-Hillsdale, 1990.-P. 152.
atrinkinėdami, ką reikia mėgdžioti, o televizija medžiagą jiems pateikia ganėtinai stereotipišką.
Dažniausiai per televiziją yra atvaizduojama tipška šeima: tėvas, motina, du vaikai ir šuo. Vyras išeina iš namų, kad uždirbtų pinigų, moteris lieka namuose ir užsiima namų ruoša. Dabar toks šeimos stereotipas rodomas šiek tiek rečiau. Tačiau televizija stengiasi nevaizduoti vienišų tėvų, mišrių šeimų, moterų, dirbančių fizinį darbą, vyrų, užsiimančių namų ruoša.
Tradiciniuose stereotipuose moterys vaizduojamos situacijose, kuriose demonstruojamas kūnas ir emocijos, o vyrai parodomi situacijose, kuriose dominuoja darbas, automobiliai arba sportas.
Vyrai dažnai atvaizduojami viską žinantys, agresyvūs, nepriklausomi, moterys – trapios, emocionalios, paklusnios. Moterys beveik visada parodomos daug jaunesnės nei vyrai.
Moterys pagrindiniuose televizijos vaidmenyse – retenybė, o jei taip ir yra, tai dauguma jų – seksualiniai objektai.
Taigi televizija iki šiol išsaugojo aukštą lyčiųstereotipiškumo lygį. Moterys nėra linkę sutikti, kad vyriškos ir moteriškos lyties atstovai būtų vaizduojami skirtingai. Tačiau televizija nesistengia teisingai nušviesti realią situaciją.4.2.Amžiaus grupių stereotipiškumas
Vaikai ir seni žmonės nėra tinkamai atvaizduojami televizijoje, kaip ir moterys. Seni žmonės yra netgi parodomi ne visai sveiko proto, kvaili, ekcentriški, tuo tarpu, kai kitose amžiaus grupėse tokios savybės nėra akcentuojamos.
Televizijos programose stengiamasi kuo mažiau rodyti senyvų žmonių. Jeigu žmonių, kurių amžius yra virš 65 metų, realiame gyvenime yra 11%, tai televizijoje nušviečiama situacija parodo tik 2.3% tokių žmonių, o vaikų programose – dar mažiau.1 Televizijos filmuose ir serialuose – daugumoje vaidina jauni žmonės, pavyzdžiui, vien jauni tėvai ir jauni seneliai. Iš taip nušviečiamos situacijos vaikai gali susidaryti įspūdį, kad žemėje apskritai nėra senų žmonių.

4.3.Rasinių ir etninių grupių stereotipiškumas

Pusė televizijų į savo programas visiškai neįtraukia jokių mažumų. Labai mažai rasinių
_____________________________________________________________________________
1Van Evra J. Television and Child Development.-Hillsdale, 1990.-P. 115.
ir etninių mažumų yra įtraukiamos į vaikų laidas ir komercines televizijas. Juodaodžių ir kitų
mažumų atstovai žymiai rečiau yra pagrindinių vaidmenų atlikėjai negu baltieji. Tačiau bedarbių vaidmenyse kur kas daugiau yra mažumų atstovų negu baltaodžių. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kokiu būdu ir kokiame kontekste mažumos yra atvaizduojamos. Tas atvaizdavimas dažniau būna neigiamas negu teigiamas.
Televizija – svarbus socialinis agentas, kuris veikia tradicijas ir santykius, ir įtakoja skirtingų grupių padėtį ir svarbą visuomenėje.
Stereotipai atsiranda tada, kai kokia nors grupė yra vaizduojama arba pati save pateikia taip, kad jos visi nariai turi tokias pačias charakteristikas, santykius ir gyvenimo sąlygas.1
Tokio lygio “informacija” padeda vaikams susidaryti klaidingą nuomonę apie pasaulį ir santykius visuomenėje.5.Televizijos reklamos įtaka vaikams
Vaikai, žiūrėdami televiziją penkias minutes, vieną iš jų žiūri reklamą. Tai yra pakankamai daug, kad reklama per televiziją darytų įtaką vaikams.
Pagal Wimmer televizijos reklamos poveikį vaikams galimas būtų skirstyti į tris aktualiausias temas:2
• Reklamos poveikis reklamos supratimui.
• Reklamos poveikis produkto pirmenybei.
• Reklamos poveikis tėvų-vaikų santykiams.
Pirmuoju atveju, įvairių atliktų eksperimentų ir stebėjimų pagalba būtų galima teigti, kad vaikai gana anksti pradeda suprasti reklamos esmę, tikslus, atskiria reklaminius klipus, tarkim, nuo animacinių filmų. Būtų galima paminėti, kad labiausiai vaikus veikia “užslėptas prasmės perdavimas”, nes tokius reklaminius klipus jie sunkiausiai atskiria nuo žiūrimos programos.
Antrajam atvejui galėtume panagrinėti tokį pavyzdį. Buvo surinktos dvi vaikų grupės. Vienai vaikų grupei buvo rodoma naujojo žaislo reklama, o kitai – ne. Tada vaikų buvo paprašyta pasirinkti: ar jie norėtų žaisti su “geru” vaiku, bet be naujojo reklamuoto žaislo, ar “ne _____________________________________________________________________________
1Van Evra J. Television and Child Development.-Hillsdale, 1990.-P. 113.
2Wimmer, Roger D., Dominick, Joseph R. Mass media research: An introduction.-3rd ed.-Belmont (California), 1991.-P.356.
su tokiu geru” vaiku, bet su naujuoju žaislu. Iš vaikų grupės, kurie nematė žaislo reklamos, dvigubai daugiau vaikų pasirinko “gerąjį” vaiką be žaislo, o iš grupės, kuri matė reklamą, dauguma vaikų rinkosi “blogiuką” su žaislu.
Trečiuoju atveju reklama kišasi į tėvų-vaikų santykius. Tie vaikai, kurie žiūri daugiau reklamos, dažniau pykstasi su savo tėvais, kai yra atmetamas jų prašymas nupirkti reklamuojamą daiktą negu tie vaikai, kurie reklamos žiūri nedaug. Dažnai tokie pykčiai perauga į rimtus konfliktus tarp tėvų ir vaikų.
Reklamos įtaka vyresniems vaikams nėra tokia sipri kaip galėtų tikėtis reklamų kūrėjai ir davėjai. Augdamas vaikas pradeda suprasti, kaip veikia reklama ir jo neigiamas požiūris į reklamą didėja. Maži vaikai sunkiau atskiria ir atsispiria komerciniams reklamų tikslams negu vyresni.
Reziumuojant galima pasakyti, kad reklamos skelbimo tikslo parduoti supratimui svarbus veiksnys yra vaiko amžius. Reklama turi įtakos produkto pageidaujamumui. Reklaminiai klipai gali būti nesutarimų tarp tėvų ir vaikų šaltinis.IŠVADOS
Televizija sudaro nemažą vaikų gyvenimo dalį. Vaikai nėra vien tik pasyvūs žiūrovai, kurie sugeria į save jiems pateikiamą informaciją. Jie aktyviai apdoroja ją, interpretuoja ir panaudoja saviems tikslams.
Televizijos vaidmuo vaikų agresyvumui, etniniams, rasiniams ar lyčių stereotipiškumams neturėtų būti nepakankamai įvertinamas. Televizija daro įtaką vaikams:
1. Televizija daro poveikį vaikų kalbos vystymuisi. Televizijos žiūrėjimas gali trukdyti skaitymo, rašymo ir klausymo žinių įgijimui.
2. Smurtas, rodomas per televiziją, daro poveikį vaikų elgesiui. Televizijos dėka, vaikai mano, kad naudodami smurtą, jie išspręs visus konfliktus.
3. Televizijos stereotipiškumas formuoja vaikų pasaulėžiūrą.
4. Televizija gali keisti vaiko vertybių supratimą.
5. Televizija gali sukelti rimtus konfliktus tarp tėvų ir vaikų.
Didelė televizijos jėga ir poveikis tiek vaikams, tiek suaugusiems yra jos sugebėjimas sukrėsti žiūrovus emociškai – priversti juos susitapatinti su TV herojais, sukelti emocinę atsakomybę ir, svarbiausia, įtraukti juos į televizinę patirtį ir pergyvenimus. Tai priverčia žiūrovus stipriau sureaguoti į televizijos pranešimus.
Kalbant apie televizijos įtaką vaikams, reikėtų paminėti ir tėvų vaidmenį. Tėvai turėtų parinkti vaikams televizijos programas, nustatyti maksimalų TV žiūrėjimo valandų skaičių. Mokyklose vaikai turėtų būti mokomi suprasti, kas slepiasi už reklaminių klipų. Vaikai turėtų išmokti nepasiduoti TV reklamos įtakai, kuri provokuoja elgesį: “noriu visko ir noriu dabar”. Vaikams turėtų būti sudaryta kuo didesnė erdvė kitoms veiklos sritims, ypač bendravimui ir žaidimui su kitais vaikais.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1.Van Evra J. Television and Child Development.-Hillsdale, 1990.-239 p.
2.Wimmer, Roger D., Dominick, Joseph R. Mass media research: An introduction.-3rd ed.-Belmont (California), 1991.-478 p.
3.Children and Television.1998, [www dokumentas] URL:http://edie.cprost.sfu.ca/gcnet/ISS4-21c.html.
4.Children and Television. 1998, [www dokumentas] URL: http://www.orthodoxinfo.com /praxis/childtv.htm.
5.Television Violence: What the Research Says about Its Effect on Young Children. 1998, [www dokumentas] URL: http://stauffer.queensu.ca/inforef/instr

Leave a Comment