1. SOCIALINĖ PSICHOLOGIJA. OBJEKTAS.
Socialinė psichologija – tai sistemingas visuomeninio žmogaus elgesio tyrinėjimas (lot. socialis – visuomenės, visuomeninis). Socialinė psichologija kaip mokslas remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dėsniais, jos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Socialinė psichologija yra mokslinis, tyrimo duomenimis pagrįstas, sistemingas žmogaus ar žmonių grupės elgesio tyrinėjimas.SP vieta kitų mokslų sistemoje. SP kurį laiką buvo bendrosios psichologijos dalis. SP daug kur remiasi klasikinėmis psichologijos teorijomis. Sociologija tiria: a) dideles socialines grupuotes, b) siaurą socialinio elgesio segmentą plačios bendrijos aspektu, fiksuodama visuomenės narių amžių, demografinę sudėtį, užimtumą (pvz., pasitenkinimas visuomenine santvarka, darbu, išsilavinimu). SP tiria: a) mažąsias socialines grupes (mikrogrupes), b) tokius atskiro grupės nario elgesio pasireiškimus, kurie priklauso nuo grupėje vykstančio bendravimo). SP ir sociologija gali tirti tuos pačius reiškinius, tik skirtingais aspektais. Pvz., kaip iš SP pozicijos galima nagrinėti šeimą: elgesio šeimoje normos, vertybės, tradicijos, lyderiai, pasekėjai, bendravimo ypatumai tarp skirtingų šeimos narių, šeimos, kaip grupės sutelktumas, vieningumas, atskirų narių individualumas ar priklausomybė nuo kitų šeimos narių, atliekami vaidmenys šeimoje (žmona, draugė ar mama – kas daugiau?). Šeima iš sociologinio požiūrio taško: šeimos narių amžius, sudėtis, profesija.Socialinė psichologija – ne tik teoriniai samprotavimai. Tai mokslas apie žmogų ir jo elgesį, plačiai taikomas įvairiausiose srityse – nuo bendravimo treniruotės, mokymo dirbti grupėse ir bendro darbo atmosferoje pasiekti efektyviausių rezultatų, iki – rinkotyros, reklamos poveikio priemonių kūrimo ir nagrinėjimo. Tai, kaip mus veikia TV, spauda, kaimynai, bendradarbiai, kodėl mes su vienais žmonėmis elgiamės kitaip, nei su kitais žmonėm – visa tai yra socialinės psichologijos objektas. Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesį normoje – tai pagrindas organizacinei, pedagoginei psichologijai, vadybai.Ką tiria socialinė psichologija? Socialinį žmogaus elgesį – žmonių ir jų grupių tarpusavio santykius. Socialinį elgesį apibūdina ryšiai: santykiai su kitais žmonėmis, ryšius bei santykius lemiančios aplinkybės, tokios kaip nuostatos ir vertybinės orientacijos. Ryšių, santykių rezultatas – grupės, grupelės, poros, triados, statusų hierarchija grupėse. Sakome: “ji turi ten ryšių”. Kas už to slypi? Ar tie ryšiai jai padės gauti gerą darbą, “pramušti” projektą ir gauti finansavimą? SP nagrinėja tas žmogaus psichikos dalis, kurios nepasireikštų, jei žmogus gyventų izoliuotai. Situacijos, kuriose dalyvauja daugiau nei vienas žmogus, vadinamos socialinėmis. Jas galima suskirstyti į dvi grupes: 1) situacijos, kuriose žmogus dalyvauja betarpiškai (pvz., dviejų žmonių pokalbis); 2) kai dalyvavimas pasireiškia netiesiogiai, tarpiškai (pvz., pasivaikščiojimas parke ir apsimėtymas žvilgsniais). SP pagrindas – betarpišką žmonių bendravimą lydintys procesai.Be kitų žmonių poveikio ir pagalbos mes netaptume tokiais, kokie esame. Bendraudami išmokstame kalbėti, reikšti savo jausmus, suprasti kitus žmones ir juos priimti, dirbti ir dar daug kitų dalykų. Nuo gimimo iki mirties esame grupės nariai – pradedant šeima, baigiant mūsų civilizacija. Grupė (visuomenė) kelia žmogui tam tikras taisykles, nustato tvarką, draudimus, kelia reikalavimus. Polinkis paklusti tiems reikalavimams rodo žmogaus prisitaikymą, konformizmą, polinkis priešintis – maištavimą, neigimą. Kelio tarp šių dviejų kraštutinumų paieška gali būti skausminga. Tada ir atsiskleidžia mūsų individualybė. Grupėje atskiri nariai yra nevienodai vertinami, nevienodai populiarūs. Žmogus grupėje užima tam tikrą statusą – jį išsikovoja arba gauna. Apie tai kalbėsime šio kurso metu.Socialinis elgesys yra mažiausia dviejų žmonių elgesys. Tai, kokia mano nuotaika, ką aš darau ir ar iš viso ką nors darau, priklauso ir nuo manęs, ir nuo kitų, mane supančių žmonių. Ir atvirkščiai – kitų žmonių elgesys priklauso ir nuo mano elgesio. Ne tokie mes bejėgiai, kaip kartais įsivaizduojame esą. Dažnai mes įtakojame kitų elgesį daugiau nei patys pastebime. Gali būti, kad, kai kitiems liūdna, ir aš prie to būsiu nagus prikišusi. Mes galim ir prajuokinti kitus, iškrėtę kokį kvailą pokštą, pvz., pirmadienį su šlepetėm atvažiavę į darbą. Mes galime sudaryti kitiems atitinkamą nuomonę apie save ir savo elgesiu siekti, kad mus vertintų, gerbtų, laikytų profesionalais, arba, atvirkščiai, kad mums nekrautų darbų, neliptų ant galvos, kai mes apsimetame nesugebančiais kažko atlikti, nevykėliais ar nepatyrusiais. Vadinasi, kitas žmogus yra dirgiklis, sukeliantis mumyse tam tikrą atsaką, o mes patys savo ruožtu esame savotiški dirgikliai arba stimulai kitiems žmonėms. Kito žmogaus reakcija į mus dažnai nėra pirminė, be jokio reikalo, paprastai ji yra atsakas į mūsų veiksmus, dabartinius ar anksčiau buvusius. Stimulo – reakcijos principu ir vyksta mūsų bendravimas su kitais žmonėmis.SP istorija. Ištakos. Du periodai – ikimokslinis (mintys nėra sistemingos, neparemtos empirine medžiaga) ir mokslinis. Platonas: atskirą individą formuoja visuomenė, t.y. individas – priklausomas, o visuomenė – nepriklausoma. Aristotelis žmogų vadino socialiniu gyvūnu: socialinis instinktas sudaro bet kokios visuomenės pagrindą. Helvecijus savo veikaluose “Apie protą”, “Apie žmogų” pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, taip pat akcentavo ir sąmonės, potraukių, aistrų vaidmenį visuomenės vystymuisi. A. Comte laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį. 1854 m. išleistoje knygoje “Pozityviosios politikos sistemos” jis bando socialinei psichologijai pritaikyti terminą “pozityviosios moralės sistema”. 1908 m. Londone išėjo W. McDougall’o knyga “Įvadas į socialinę psichologiją” – čia pirmą kartą pavartojama ir aptariama sąvoka “SP”.Tais pačiais metais NewYork’e išėjo E. Ross knyga “SP”. Tai buvo grynai teorinio pobūdžio veikalai. Po I Pasaulinio karo pereinama prie eksperimentinių darbų: 1920 m. išleista W. Molde “Eksperimentinė masių psichologija” – eksperimentais tiriama visuomenės ir grupės įtaka asmenybei. SP užuomazgų Lietuvoje atsiranda jau 19 a. viduryje. Tačiau tik 1939 m. J. Vabalo-Gudaičio straipsnis “Žemaičių psichologinių savybių klausimu” yra pirmasis darbas, skirtas tarpkultūriniams skirtumams. 1975 m. Vilniuje įvyko SP konferencija.
2. SOCIALINIAI VAIDMENYS.Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas – nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas). Socialinis vaidmuo (SV) gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers); VU studento vaidmeniui – jau daugiau kaip 400 metų. Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo – tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis. G. Allport išskiria 4 SV vystymosi stadijas:1) su vaidmeniu susiję lūkesčiai;2) vaidmens supratimas;3) emocinis jo priėmimas / nepriėmimas;4) vykdymas.Lūkesčiai – vilčių, tikėjimo sistema: pradėdamas bendrauti, žmogus paprastai kitam nepasako, ko iš jo laukia. Tad bendraujant reikia sugebėti atspėti lūkesčius ir juos pateisinti. Lūkesčiai esti nevienodai tikroviški. Kuo daugiau žmonių, su kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai (pvz., Seimo narys: man iš jo reikia “protingų” įstatymų, kitam – pašalpos, trečiam – laisvės prasivežti kontrabandines prekes, ketvirtam – protekcijos, kad ir jis galėtų tapti Seimo nariu).Vaidmenis žmogus interpretuoja (suvokia). Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri jų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida (pvz., vyro ir žmonos vaidmenys šeimoje). Juk taip dažnai mums aiškinama (ir mes patys aiškiname), kaip reikėtų / derėtų elgtis.Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė – vaidmens atmetimas. Kas verčia imtis nemielo vaidmens? Kartais – žmonės, kartais – aplinkybės. Galiausiai ir pats žmogus ne visada iš anksto žino, ar galės tinkamai atlikti kokį nors vaidmenį, ar netaps tas vaidmuo kankyne, ar per daug nenuvargins (pvz., kad ir soc. darbuotojo vaidmuo; gydytojo, teisėjo, mamos, žmonos, globėjo vaidmenys – ne patys lengviausi). Dramatiškiausias vaidmens nepriėmimo atvejis – motinos vaidmens nepriėmimas. To priežastis gali būti ankstyva, neplanuota motinystė, nemylimas partneris, kt. Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai – vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas – savotišką meistriškumo orientyrą. Aspiracijos skiriasi lygiu, tikroviškumu. Jei vaidmuo nelaikomas svarbiu, yra atmetamas, nėra ko tikėtis, kad jį atliekantis žmogus turės didelių aspiracijų.Vaidmens apibrėžtumas.Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo – oficialus, t.y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai (pvz., dėstytojo, studento, gydytojo, tesėjo vaidmuo), jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Pvz., koks yra draugo, mylimojo, svečio, kolegos vaidmuo? Trumpai SV turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Pvz., gydytojui būtina suteikti pirmąją pagalbą (Hipokrato priesaika), pageidautina kelti kvalifikaciją, susipažinti su naujausiais vaistais, moksliniais tos srities tyrimais, draudžiama… (užbaikite sakinį). Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti. Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma – draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą. Pvz., moralės ir hedonistinio vaidmens apibrėžtumo kriterijai.Nuokrypio (deviantinis) vaidmuoNeišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus. Pvz., taksistas pristato narkotikus jį iškvietusiam asmeniui. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo laikomas pagrindiniu, o nusikalstamas – atsitiktiniu, epizodiniu. Kol kas žmogus savęs su juo nesutapatina. Oficialusis vaidmuo leidžia pajusti savąją vertę. Nusikalstamas vaidmuo laikomas laikinu, su juo siejami nemalonūs išgyvenimai, abejonės. Padėčiai (ekonominei, pvz.) pagerėjus, gali kilto noras atsisakyti “slaptojo” vaidmens. Kai epizodinis, atsitiktinis vaidmuo tampa pagrindiniu, vaidmens nuokrypis laikomas antriniu – tada oficialusis vaidmuo tampa antraeilis, maskuojantis (taksistas kartais vežioja keleivius “dėl šventos ramybės”, tačiau pagrindinę jo veiklos dalį užima prekyba narkotikais). Vaidmens apibrėžtumo konflikto lyg ir nebelieka. Žmogus identifikuojasi su vaidmeniu, anksčiau laikytu atsitiktiniu, laikinu. Nusikalstamas vaidmuo dabar tampa savęs vertinimo, prestižo palaikymo pagrindu. Taip yra todėl, kad keičiasi vertybės: oficialiosios vertybės atmetamos, jų vietą užima asocialios vertybės. Socialiniai vaidmenys ir bendravimasPanagrinėkime dviejų žmonių bendravimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonės bendrauja tik kaip dviejų vaidmenų atlikėjai: draugas-draugas, viršininkas-pavaldinys. Tačiau gali būti, kad šalia vieno vaidmens, atliekami ir kiti, ne visada įsisąmoninami vaidmenys. Yra “patogių” vaidmenų, už kurių galima slėptis: draugo, patarėjo, konsultanto, tėvo vaidmuo. Yra vaidmenų, už kurių patogu slėpti draudžiamą asmeninę simpatiją, arba agresyvumą (pagalvokite, kokie tai vaidmenys). Iš tikrųjų daugelis vaidmenų yra daugialypiai – kad ir tas pats draugo vaidmuo – nuo globėjo, rūpintojėlio iki teisėjo, kontroliuotojo.
Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje. Kitų priežasčių pvz. – laiko stoka, nevienodi prioritetai, kuriuos žmogus priskiria vaidmenims pats ir kuriuos jam priskiria kiti.Ir vaidmenų konfliktas, ir jo sprendimas žmogui gali tapti vertybių, brandumo patikrinimu. Įsivaizduokite, ką išgyvena tėvas, egzaminuodamas sūnų – jis dirba mokytoju ir auklėja klasę, kurioje yra ir jo prastai besimokantis sūnus (sūnus tikisi, kad tėvas jam nebus toks griežtas, kaip kitiems), arba ką išgyvena advokatas, kurio jaunystės laikų draugas – jo ginamo įtariamojo auka. Sprendžiant vaidmenų konfliktus, paprastai pasirenkamas vienas kuris nors vaidmuo ir laikomasi su juo susijusių vertybių, o atmestojo vaidmens vertybės ignoruojamos. Įsivaizduokime motinos – garsios, talentingos šokėjos vaidmenų konfliktą. Suderinti šiuos vaidmenis sunku. Jei pasirenkamas “vidurys” – dalinis, kompromisinis šios problemos sprendimo būdas, kyla grėsmė, kad bus pažeidžiamos, išduodamos tiek vieno, tiek kito vaidmens vertybės. Bet ir prisiėmus tik vieną kurį nors vaidmenį, yra tikimybė, kad atsisakytojo vaidmens vertybės gali būti nesąmoningai perkeltos į pasirinktojo vaidmens sritį.Bendraudami žmonės paprastai pasiskirsto vaidmenimis. Vaidmenų konflikto problema. Vaidmenų sąveika gali vesti į vaidmenų konfliktą: 1) atliekant daugybę vaidmenų, jie gali prieštarauti vienas kitam; 2) skirtingi prioritetai taip pat gali sukelti vaidmenų konfliktą; 3) biologinių vaidmenų konfliktas (visuomenė sukuria prioritetus).Vaidmenų konfliktų sprendimo variantai:1) vieno kurio nors vaidmens pasirinkimas (ne visuomet pavyksta atskirti vaidmenis);2) kompromisas – bandymas suderinti kelis vaidmenis;3) vengimas (nekonstruktyvu, atsisakoma visų vaidmenų).3. AŠ – VAIZDASSocialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą, vertinimą. Asmenybė ne tik veikia, bet ir suvokia save kaip veikėją, tuo pačiu metu pasireiškia kaip pažinimo objektas (ją pažįsta kiti žmonės) ir subjektas (pažįsta pati save). Sugebėjimas analizuoti ir vertinti save yra specifiškai žmogiška savybė. Savęs, kaip subjekto, įsisąmoninimo rezultatas – Aš-Vaizdo formavimasis. Aš-Vaizdas yra tik dalis mūsų sąmonės – jis apima paties savęs suvokimą, bet neapima išorinio pasaulio suvokimo. Neįmanoma visapusiškai suprasti asmenybės santykio su aplinka, nežinant jos Aš-Vaizdo.G. Murphy: “Aš-Vaizdas – tai tokia asmenybė, kokią ji mato pačią save.”Aš-Vaizdas – tai informacijos, emocinių vertinimų apie save visuma. Į Aš-Vaizdą įeina nauja informacija, nauji potyriai. Aš-Vaizdas gali būti įvairaus lankstumo lygio – kinta priklausomai nuo naujos informacijos. Aš-Vaizdo rigidiškumas – gynybiškumas, naujos informacijos nepriėmimas.Atskirose kultūrose Aš supratimas yra skirtingas. Vakarų kultūroje Aš – individualus, unikalus. Rytų Aš “pajungtas” bendruomenei, grupei, tautai.Aš-Vaizdo adekvatumas. Realiojo arba faktiškojo Aš turinyje viskas atsispindi taip, kaip žmogus mato pats save iš tikrųjų, be pagražinimų – sugebėjimai, fizinės ir moralinės savybės, elgesio tikslai ir motyvai. Parodomasis Aš atspindi tai, kokį save žmogus pateikia kitiems, norėdamas sukelti palankų įspūdį, suderinti savo elgesį su socialinių normų reikalavimais. Tai vyksta dėl to, kad:1) žmogus nėra abejingas tam, kokias aplinkinių reakcijas jis sukelia;2) žmogus gali pateikti save kaip kompetentingą, …, siekdamas paveikti kitų nuomonę sau palankia kryptimi;3) žmogus tokiu būdu gali siekti paramos, pagalbos (pvz., vargšas, vienišas, neturtingas, nepatyręs, silpnas, nesugebantis apsiginti, nepelnytai nuskriaustas); tuo galima siekti įpareigoti kitus žmones, padidinti jų atsakomybės (pvz., pilietinės) jausmą;4) žmogus gali pateikti save kitiems kaip tam tikrą sektiną pavyzdį – autoritetą, genijų.Sudėtinės Aš-Vaizdo dalys. Aš-Vaizdo turinysAš-Vaizdo dalys: idealusis, pageidaujamasis Aš; faktiškasis Aš – atotrūkis tarp jų didėja, didėjant gynybiškumui – informacijos neigimo tendencijoms. Veidrodinis Aš – toks, koks, mano nuomone, esu suvokiamas kitų žmonių. Parodomasis Aš – ta Aš-Vaizdo dalis, kuri, žmogaus nuomone, geriausiai ją reprezentuoja (pagražinamas). Aš-Vaizdo turinį sudaro:1) informacija apie atliekamus socialinius vaidmenis (amžius, lytis, profesija);2) savo intelekto, sugebėjimų vertinimas;3) savo išvaizdos vertinimas;4) tarpasmeninių santykių sritis, emocionalumas, konfliktiškumas, moralinė sfera ir pan.Vieną tokią apibrėžtą žinių apie save grupę vadiname Aš-Vaizdo faktoriumi. Jungdamiesi tarpusavyje, faktoriai sudaro t.t. hierarchinę sistemą. Plačiąja prasme Aš-Vaizdas – tai žinios, informacija apie save, susijusi su socialiniais vaidmenimis, jų atlikimu. Šią informaciją priimame įvairiu lygiu. Žinias apie save hierarchizuojame. Dalį Aš-Vaizdo žmogus įsisąmonina aiškiai ir tiksliai, dalį – miglotai, o dalis lieka neįsisąmoninta. Todėl Aš-Vaizdą galima įsivaizduoti kaip sudėtingą sistemą, kurios “viršūnė” – aiškiai įsisąmoninta dalis, “vidurys” ir “pagrindas” – visiškai neįsisąmoninta dalis. Pagrinde galima išskirti du sluoksnius: 1) latentinė pagrindo dalis – žinios, kuriomis žmogus gali disponuoti, bet jos nėra nuolat įsisąmoninamos; jas galime prisiminti, įsisąmoninti; 2) žinios ir išgyvenimai, kuriuos žmogus neigia ir išstumia už sąmonės ribų.
Įsisąmoninta “viršūnė”vidurysPagrindas: latentinė ir išstumtoji dalys
Visos Aš-Vaizdo dalys yra glaudžiai susijusios ir nuolat sąveikauja tarpusavyje – įvairiose situacijose jos gali keistis tiek apimties, tiek turinio prasme. Aš-Vaizdo turinys didžiausią įtaką elgesiui turės tada, kai mes nukreipiame dėmesį į save. Taip yra todėl, kad tada žmogus pradeda lyginti savo elgesį su vidiniais standartais ir ima daugiau ir dažniau jų laikytis. Įsisąmonintų ir neįsisąmonintų Aš-Vaizdo dalių tarpusavio sąveika gali sukelti ilgalaikes pasekmes. Kai kurių autorių manymu, nuo šių Aš-Vaizdo dalių darnos, t.y. potencialios galimybės pereiti iš vienos būsenos (įsisąmonintos) į kitą (neįsisąmonintą) priklauso visos asmenybės formavimosi harmonija.
Aš-Vaizdo vystymasisAnkstyvojoje vaikystėje Aš-Vaizdas sutampa su kitų, reikšmingų žmonių, nuomone. Aš-Vaizdas – tai įvairių santykių su įvairiais mums reikšmingais žmonėmis rezultatas.Freud: vaiko Aš-Vaizdas prilygsta jo idealiajam Aš. Aš-Vaizdas formuojasi ir yra įtvirtinamas bendravimo procese. Asmuo kuria savo paties vaizdą remdamasis kitų žmonių reakcijomis. H. Cooley (1902) šį reiškinį pavadino veidrodiniu Aš. Visaapimantis Aš-Vaizdo vystymasis prasideda tik paauglystės metais. L. Božovič nustatė, kad būtent paauglystės periode asmuo labiau remiasi savo paties vertinimais, o ne aplinkinių reakcijomis į jį. Pagrindinė socialinė grupė, kurioje formuojasi Aš-Vaizdas – šeima. Didelę įtaką čia turi auklėjimo stilius. Jei auklėjimas – labai griežtas, vaikui keliami pernelyg dideli reikalavimai ir retai kada teparodomas pasitenkinimas jo elgesiu, vaiko asmenybėje gali kilti savęs žeminimo, atmetimo tendencijos. Kita vertus, kai tėvai itin žavisi vaiku (mažose šeimose), giria jį be saiko už jo tikrus ir tariamus pasiekimus, vaiko asmenybėje gali išsivystyti narcisistinės tendencijos. Abiem atvejais apsunkinamas žmogaus santykis su aplinka: pirmu atveju žmogus tampa lengvai pažeidžiamu ir pradeda šalintis kitų žmonių; antru atveju kiti žmonės gali būti atmetami dėl to, kad asmuo bendravimą su jais laiko nevertingu, ignoruoja juos. Auklėjant vaiką adekvačiai, vystosi tolerancija kitų žmonių atžvilgiu. Kenksmingas globojantis, lepinantis auklėjimo stilius: vaikas, nesusidurdamas su jo amžiui sudėtingomis situacijomis, įsitikina, kad jis gali išspręsti bet kokias problemas, sugeba elgtis bet kokiomis aplinkybėmis. Susikuriamas nerealus Aš-Vaizdas (vaiko žinios apie save – klaidingos, liečiančios tik gerąją jo pusę).Aš-Vaizdas, susiformavęs šeimoje, yra įvairiai modifikuojamas už jos ribų. Aš-Vaizdas priklauso nuo sąmoningos žmogaus veiklos. I. Konas: “Aš-Vaizdas vystosi, asmenybei priimant ir įsisąmoninant socialinius vaidmenis”.Aš-Vaizdas ir asmenybės veiklaD. Krech ir R. Cruchfield (1962): teigiamas Aš-Vaizdas sąlygoja žmogaus iniciatyvumą, aktyvumą, o neigiamas – nedraugiškumą, agresyvumą. Išvada: neigiama nuostata į save sukelia nepalankias nuostatas į aplinkinius žmones (nevertinu savęs – nevertinu kitų).Yra nuomonių, kad žmogui būdinga pervertinti save, manyti, kad teigiami dalykai daugiau ir dažniau atsitiks jam, o ne kitiems. Todėl ir savo nesėkmę priimame skaudžiau, nei kito nesėkmę. Kitam kažkas nutiko – užuojauta, bet jis susitvarkys. O va man atsitiko taip, kad tikriausiai jau galas pareis (pvz., tau buvo taip prastai? Bet tu greitai išsikapstei. Va man tai buvo…).Žmogus linkęs didinti ar palaikyti, ginti savosios vertės lygį. Lygindami save su kitais, dažniausiai esame ne objektyvūs, bet tendencingi. Tai vadinama “dvigubo standarto problema”: save, savo veiklos rezultatus mes vertiname remdamiesi kiek kitokiais, palankesniais kriterijais, nei kitų žmonių. (Prastai kalbu angliškai, bet rašau be akcento). Sau esame nuolaidesni, žinome “švelninančias” aplinkybes. L. Festinger: vertindami kitų žmonių elgesį, daugiau matome rezultatus (padarė, atliko, įvykdė – ne), matome, kas kitas žmogus pasiekė tikslą, rezultatą, bet nežinome, kiek jam tai “kainavo”, todėl gali kilti iliuzija, kad kitiems žmonėms sekasi lengviau, labiau, nei mums. Žinojimas, kad ir kiti p[atiria sunkumų, šiek tiek ramina. Bowen (1966) pasiūlė terminą “bazinis Aš” (basic self). Silpnas bazinis Aš – kai jo kitimas priklauso nuo kitų, atsitiktinių žmonių vertinimų (kai žmogus neturi tvirto atramos taško: ką kiti pasakys, ką jie pagalvos, ką pasakys kaimynai…). Silpną bazinį Aš turinčio žmogaus savijauta daugiau priklauso nuo kitų žmonių vertinimų, jam būdingas didelio socialinio pritarimo poreikis. Stipraus bazinio Aš žmogaus savijauta daugiau priklauso nuo vidinių jėgų, bet jis gali įsisąmoninti ir kitų žmonių nuostatas, vertybes. Silpną Aš turintis žmogus silpnai jaučia ribą tarp savo Aš ir ne Aš.Asmenybės identiškumas (tapatybė)Asmenybės identiškumą apibrėžti sunku. Lengviau klausti:kas tu esi? Kiek galima save sukurti? Ar tai, kas aš dabar esu, daugiau priklauso nuo manęs, ar nuo kitų? Vienos teorijos akcentuoja paties žmogaus prigimtį, pasirinkimo, apsisprendimo ir veiklos svarbą, kitos – išorinės aplinkos poveikį. Identiškumas – tai ankstesnių identifikacijų visuma.Erikson: Identiškumas – tai Aš – vienybė. Identiškumo krizė yra pavojinga – ją sukelia vaidmenų pakitimas. Pvz., baigiant mokyklą, vaikinui kyla klausimas – iššūkis, skatinantis apsispręsti: “Kas aš dabar, jeigu ne…moksleivis, sūnus, draugas?”. Kiti pvz. – skyrybos, profesijos pakeitimas, darbo praradimas. Identiškumas užtikrina žmogaus pusiausvyrą, balansą. Buvimas kažkokios grupės nariu, priklausymas kam nors kelia grėsmę asmenybės identiškumui. Pvz., “Aš – alkoholikas, narkomanas, bedarbis”. Pvz., šeimos psichologas lyg ir neturėtų būti išsiskyręs du kartus, arba – neturėtų būti homoseksualus. Kyla klausimas, kuri identifikacija žmogui yra svarbiausia. Žmogaus identiškumui gali būti metamas iššūkis (kiti nepripažįsta manęs, kaip tokio vaidmens atlikėjo). Kiti gali kaltinti žmogų apsimetinėjimu: “O ką aš galiu žinoti? Gal čia – tik tavo kaukė?”. Norisi atsakyti: ”Taip, tai – irgi aš”. Tai – kelių vaidmenų susiejimas (integracija) į visumą, kuri reiškia ne susitaikymą, bet pripažinimą tų asmenybės pusių, kurios gali būti ir nemalonios mums ar kitiems. Svarbu, kiek žmogus sugeba priimti save tokiu, kokiu jis yra.Tautinis identiškumas (tapatybė) – informacijos apie save visuma, leidžianti pajusti tautinę tapatybę. Mišrių tautų, rasių atstovų, emigrantų vaikams kyla klausimas: kas aš esu?Su identiškumu susijusi egocentrizmo sąvoka – tendencija spręsti apie kitus žmones ar reiškinius, atskaitos tašku laikant save. Tada dažnai nepastebime svarbių dalykų, priežasčių, dėl kurių vieni žmonės elgiasi vienaip ar kitaip, viską aiškiname ir vertiname savo akimis. Egocentrikas gali labai altruistiškai rūpintis kitu žmogumi, bet – pats nuspręsdamas, ko tam žmogui reikia.4. SAVĘS VERTINIMASC. Rogers: “vertės sąlyga” – tai sąlyga, kurią reikia išpildyti, kad būtumei teigiamai įvertintas aplinkinių žmonių ir savo paties. Dar kūdikis orientuojasi į tai, kas jam yra geriausia, vertingiausia kaip organizmui. Augdamas vaikas pradeda nutuokti, kad, nors jam ir negerai, nors jis ir nenori, bet turi daryti kai kuriuos dalykus, nes tik tada “bus geras”. Poslinkis – orientacija į aplinkinių vertinimą. “Mes gyvename padiktuotų vertybių pasaulyje”. Adekvatus SV vystosi tada, kai su žmogumi nuo vaikystės elgiamasi kaip su vertybe.
Žmogus paprastai daug laiko praleidžia analizuodamas ir vertindamas save. Tam reikalingi tam tikri vertinimo, palyginimo standartai. Įvairūs autoriai išskiria tokius pagrindinius SV aspektus:1) įsisąmoninti – neįsisąmoninti SV aspektai. 2) kognityviniai – afektyvūs aspektai. Kognityviniai suprantami kaip asmenybės žinios apie savo sugebėjimus, fizines ir moralines savybes, siektinus tikslus ir pan. Afektyvūs SV aspektai atspindi žmogaus požiūrį į save, pasitenkinimą arba ne savo veiksmais, savybėmis, pasiektais rezultatais ir t.t.3) bendri- konkretūs SV aspektai (skiriasi apibendrinimu: vertinama asmenybė apskritai arba konkrečioje veiklos srityje pasiekti rezultatai). Sunku tiems, kurie nori aukštai save vertinti absoliučiai visose srityse, visiems įtikti.4) realieji – parodomieji SV aspektai. Motyvas kurti ir kontroliuoti kitiems žmonėms sudaromą įspūdį kyla iš to paties motyvacinio šaltinio kaip ir bet kuris kitas žmogaus elgesys – iš noro padidinti tikimybę gauti laukiamą atpildą ir sumažinti bausmės tikimybę, iš noro kontroliuoti tarpasmeninio bendravimo pasekmes (Leary, Kowalski, 1990). Įspūdžio kūrimo motyvaciją sąlygoja tokie pagrindiniai veiksniai: Neatitikimas tarp norimo ir esamo įvaizdžių.Pageidaujamo įspūdžio sukūrimas bendraujant su kitais žmonėmis didina tikimybę gauti norimą atlygį ir išvengti nepageidaujamų padarinių, t.y. kontroliuoti tam tikrus socialinius ir materialinius rezultatus Antra, įspūdžio kūrimas gali būti naudojamas asmens savigarbai stiprinti.Trečia, įspūdžio kūrimas apima ir siekimą kurti įspūdį apie save pačiam sau, remiantis socialinės aplinkos suteikiamomis užuominomis apie savo suvokimą ir vertinimą.Tyrimai: aukštos kompetencijos žmonių draugijoje savęs vertinimas (SV) mažėja, o, atsidūrus tarp žemesnės kompetencijos ir išsilavinimo žmonių, SV padidėja.savęs išaukštinimas, žavėjimasis savimi visuomenėje gali būti tabu (ypač Rytų kultūrose). Priimtinas dalykas – žavėtis grupe. Kalbėjau apie narcisizmą – išskirtinį aukštą SV, dažniausiai neadekvatų. Yra ir grupinio narcisizmo sąvoka (E. Fromm): jis atlieka kompensacinę funkciją – kai nerandi, kuo galėtum žavėtis savyje. Todėl žmogus gali manipuliuoti savo priklausymu t.t. grupei (tai atspindi ir patriotizmo sąvoka). Esant grupiniam narcisizmui, jautriai reaguojama į neigiamą savo grupės vertinimą.Savęs įtvirtinimas. R. Adler pasiūlė metodiką, kaip galėtume padidinti savęs priėmimą (žmonės dažnai peikia save ir pergyvena, kad kažko nesugeba padaryti): surašykite teigiamas savo savybes (ir prisiminkite jas sunkiais atvejais), pvz., “Aš paprastai nesiskundžiu”, “Esu grąžinusi visas skolas”, “Turiu gerų idėjų”. Paprasti dalykai – informacija apie save, kuri guodžia esant sunkioms mintims. Tai nepašalins tų mūsų nepageidaujamųjų Aš-Vaizdo dalių, dėl kurių mes blogai jaučiamės, bet taip mes galime išmokti palankiau save vertinti.Aš efektyvumasJei savęs vertinimo sąvoka akcentuoja vienos arba kitos savybės atitikimo vidinius vertinimo standartus laipsnį, tai suvoktas AEF yra siejamas su asmenybės sprendimu apie savo sugebėjimus atlikti t.t. veiklą (A. Bandura). Galima išskirti 4 pagrindinius informacijos šaltinius, kuriais remdamiesi žmonės sprendžia apie savo AEF:1) realūs veiksmai arba pasiekti rezultatai; sėkminga veikla pakelia, o patirta nesėkmė – sumažina suvokto AEF lygį;2) papildoma patirtis, įgyta stebint kitų žmonių veiksmus; tokia netiesioginė patirtis gali padidinti AEF dėl 2 priežasčių: 1) stebėdamas modelį, žmogus įgyja žinių apie tai, kaip reikia atlikti t.t. veiksmus; 2) matydamas,kad kitas panašaus amžiaus ir išsilavinimo žmogus sėkmingai atlieka kokią nors užduotį, stebėtojas t.p. ima tikėti, kad galės susidoroti su panašia problema;3) kitų žmonių verbaliniai įtikinimai; kitų žmonių įtikinėjimai veikia labiau, jei įtikinėja arba vertina ekspertas, kuriuo pasitikima, ir kai jis remiasi realiomis (arba šiek tiek padidintomis) žmogaus galimybėmis (ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, kad galite tapti garsiais baleto šokėjais);4) fiziologinė organizmo būklė. Pvz., žmogus paprastai aukščiau vertina AEF tada, kai prieš atlikdamas kokią nors veiklą yra ramus, o ne susijaudinęs. Jei žmogus didelę įtampą, drebulį, prakaitavimą laiko nerimo, nepasitikėjimo arba stresinės būsenos požymiu, jis gali padaryti išvadą, kad nepajėgs tinkamai susidoroti su iškelta užduotimi.Suvoktas AEF ne tik lemia tai, kaip bus panaudotos turimos žinios ir įgūdžiai, bet dar ir skatina turimų įgūdžių tobulinimą, naujų įgijimą, t.p. – atsparumą nesėkmei. Žmonės, kuriems būdingas žemas suvoktas AEF, dažnai pervertina sunkumus ir kylančias problemas, akcentuoja savo trūkumus, išgyvena nerimą ir mano, kad jis nepajėgs kontroliuoti situacijos. Nuo suvokto AEF priklauso žmogaus veiklos sėkmė ir psichologinis prisitaikymas.Mazochizmas (dar viena E. Fromm sąvoka). Tipiškas mazochistas laukia iš kitų neigiamo įvertinimo ir tuo pasitenkina. Toks žmogus viską stengiasi daryti tobulai (perfekcionistas): gerai, tinkamai elgtis, puikiai atrodyti, būti tvirtas, protingas. Supykai ant ko nors – “Kokia aš negera, nesivaldau”. Žmogus save menkina ir baudžia, nes jis neatitinka standartų, kuriuos pats sukūrė ir sau iškėlė. Mazochistinio elgesio požymiai: didelis gynybiškumas, nesugebėjimas konstruktyviai reaguoti į kritiką (tokie žmonės dažnai pasyviai keršija – skleidžia apkalbas, bet nepasako tiesiai į akis). Schill (1992); išoriškai mazochistai atrodo paklusnūs, įsiteikiantys, bet viduje jie – pikti, įtarūs, nepasitikintys kitais. Jie stengiasi kontroliuoti kitų pyktį, nukreipti jį į save. Jie pergyvena vidinį motyvų konfliktą: pyktis ir neturėjimas konkrečių priemonių pykčiui išreikšti. Jie nediferencijuoja kritikos (visa kritika – man), linkę prašyti nuolaidų (nebausti, nepeikti), pernelyg stipriai reaguoja į pagyrimą (net ir nepelnytą), todėl lengvai patenka į pataikautojų pinkles, menkai sugeba konkuruoti (dažnai pasitraukia iš grėsmingos situacijos). Pasirenka situacijas, kuriose gali lengvai laimėti, kur nereikia kovoti, kur pergalė – garantuota.SAVĘS BLOKAVIMAS (self-handicapping) / trukdymas sauŽmogus pats sau kuria įvairias kliūtis – tai sąmoningi ar nesąmoningi veiksmai, trukdantys savo paties veiklai. Šią sąvoką įvedė Jone ir Berglas (1975), pirmieji ėmęsi tirti šį reiškinį. Šis reiškinys artimas gynybiniam elgesiui – padeda išsaugoti savąjį ego, pateisinti savo nesėkmę. Save blokuoti linkęs žmogus lyg teisinasi prieš kitus, aiškindamas savo nesėkmę įvairiomis kliūtimis, aiškinasi, dėl ko pasielgė vienaip ar kitaip. Tačiau ne visais atvejais kliūties buvimas reiškia, kad žmogaus veikla suprastės. Kliūtis gali net pagerinti veiklą. Kliūtys, išoriniai sunkumai žmogui duoda galimybę pasiteisinti, atpalaiduoja jį nuo savęs vertinimo.
Savęs blokavimo (angl. self-handicaping) tendencijos gali pasireikšti tose situacijose, kai asmens savigarbai kyla grėsmė dėl nesugebėjimo (realaus ar įsivaizduojamo) atlikti užduotį (Jones, Pittman, 1980). Savęs blokavimas suteikia galimybę kontroliuoti socialinę situaciją šiais būdais:1) kontroliuoti priežasčių – pasekmių aiškinimą tokiu būdu, kad sumažėtų asmeninė atsakomybė nesėkmės atveju ir padidėtų asmeninių savybių svarba patyrus sėkmę;a) sukurti nepageidaujamą savo įvaizdį, pristatant save nepatraukliu, nesugebančiu kažko atlikti ir nepatikimu, siekiant išvengti atsakomybės už nesėkmę;b) išvengti atsakomybės už savo veiksmus, pasirenkant neįpareigojančius ir nerizikingus elgesio būdus (pavyzdžiui, išsisukinėjimą arba savikritiką, iš anksto “apsidraudžiant” nuo tikėtinos nesėkmės);c) išsaugoti savigarbą vertinamojoje situacijoje; tyrimų duomenimis, žmogus linkęs sumažinti sėkmės tikimybę pasitelkdamas įvairius psichologinius simptomus, kūno negales, jei tai leidžia išsaugoti savigarbos jausmą gresiant nesėkmei;2) vengti skausmingos patirties, grėsmę keliančių situacijų (pavyzdžiui, kuriose yra vertinamas asmens elgesys, pasiekimai, sugebėjimai ir pan.) ir slopinti kilusį nerimą;3) išlaikyti esamas aplinkos sąlygas, kurios didina teigiamo atgalinio ryšio tikimybę ir mažina neigiamo atgalinio ryšio tikimybę. Pavyzdžiui, demonstruoti tokias savo savybes (bejėgiškumą, beviltiškumą, vienišumą, silpną sveikatą, reikalingų priemonių, galimybių neturėjimą ir kt.), kurios sukeltų aplinkinių užuojautą ir pateisintų bet kokius netinkamus, neadekvačius situacijai veiksmus; gauti iš socialinės aplinkos paguodą, užuojautą, gailestį, baimę.Berglas ir Jones (1978) eksperimentas. Savęs blokavimas gali pasirodyti visiškai iracionalus ir nenaudingas. Įvairių tyrimų duomenys rodo, kad šia elgesio strategija iš tikrųjų nėra pažeminamas viešasis Aš. Kolditz ir Arkin (1982) teigia, kad pagrindinis savęs-blokavimo motyvas – tai ne asmens savigarbos išlaikymas, o aplinkinių pagarbos ir paguodos siekimas (cit. pagal Leary, Kowalski, 1990). Naudojantis šia elgesio strategija, tarsi atsisakoma atskleisti tam tikrą informaciją apie save, siekiant išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Neišsakant teigiamų tvirtinimų apie save, išvengiama rizikos, aplinkinių dėmesys nėra atkreipiamas į save ir nesukeliami vėlesniuose socialinės tarpusavio sąveikos etapuose galintys įpareigoti kitų žmonių lūkesčiai (Powers, Zuroff, 1988, cit. pagal Baumeister et al., 1989).
5. NUOSTATA IR VERTYBINĖ ORIENTACIJANuostata – žmogaus pasirengimas, polinkis vienaip ar kitaip suvokti kokį nors objektą, numatyti situaciją, atlikti t.t su tuo objektu susijusią tikslingą veiklą. Krech, Crutchfield modelis – nuostatos komponentai: kognityvinis (susijęs su žiniomis), emocinis (žinios, informacija gali sužadinti vienus ar kitus jausmus, sukelti kitų žinių siekimą) ir veiklos, elgesio (artėjimo arba vengimo tendencija).Pvz., nuostata į muitininko profesiją:1) kognityvinis komponentas: visi muitininkai yra baigę teisės akademiją; muitininkams būdingas teisingumo jausmas, godumas, jie daug uždirba;2) emocinis: man patinka m. ir aš juos gerbiu (arba atvirkščiai); tiesiog bjauru, kai m. nesilaiko jokios etikos;3) elgesio: jokiu būdu neklausyčiau muitininko; balsuočiau už kandidatą į Seimo narius, kurio profesija – m.; tekėčiau už muitininko.Nuostatų kitimas. Tradicinis nuostatos keitimo kelias: K→E→V (pirmiausia – žmogų šviesti, informuoti, veikti jo emocijas). Galima tikėtis tik mažų pokyčių, nes N įeina į Aš-Vaizdą, visą asmenybę. Tarpiškas kitimas: aplinkos sąlygos – motyvacinė sistema – kognityvinis komponentas (pagaliau suprato). Tiesioginis N keitimas – aiškinama, įtikinėjama, atakuojama. 4 N kitimo šaltiniai:1) N. savybės; nuostatas, kurios nedera tarpusavyje, lengviau keisti. Pvz., laikome žmogų labai gabiu, genialiai mąstančiu, bet galvojame dar ir apie tai, kad jis sukčius, nepatikimas, savanaudis. Kraštutinės N kinta sunkiau.2) Poveikio būdas; N kitimo priklausomybė nuo informacijos šaltinio (pasitikėjimas juo, jo kompetencija, žinios, simpatija.Eksperimentas: prieštaravimai savo vaidmeniui atrodo patikimesni (Aronson): buvo panaudotos dvi laikraščių iškarpos: policijai ir teismams reikia daugiau teisių (pirmu atveju po žinute pasirašo žinomas prokuroras, antru – taip pat žymus narkotikų platintojas. Rezultatas: visuomenės nuostata į šiuos pranešimus palankiausia buvo tada,kai žinutės autorius propagavo savo vaidmeniui prieštaraujantį tekstą (kai prokuroras “rašė”, jog policija ir teismai turi per daug teisių, o narkobiznierius – kad policijai ir teismams reikia daugiau teisių. Išvada: prieštaravimai savo vaidmeniui atrodo patikimesni.3) asmenybės faktoriai;4) grupės įtaka.Eiliškumas ir N kitimas: kuris iš derybininkų pradeda kalbėti pirmas/ Pirmasis gali sukurti t.t. emocinį foną, Antrojo privalumas – žino pirmojo išsakytas mintis, lengviau papildyti, kritikuoti. Lingvistika ir N kitimas. N gali sukurti pavadinimas (pvz., Greenway filmo pavadinimas “Intymus dienoraštis”(Pillow book).Emocijos ir N kitimas: įvykis, turintis t.t. emocinį krūvį, gali turėti lemiamą reikšmę (pvz., dantų pastos reklama – kariesas, mikrobai, bakterijos). Pvz., pirmoji gyvenime pamoka, bučinys ir pan. gali turėti lemiamą reikšmę nuostatai į visą pedagoginę sistemą, į fizinį artumą.Elgesio komponentas, pagal klasikinius tyrimus, kinta paskutinis. Tačiau galime nesutikti – pradėti keisti žmogaus nuostatą nuo jo elgesio g.b. efektyvu. Pvz., draugės vaikas buvo įsitikinęs, kad vynuogės- labai neskanu ir jų nevalgė iki 6 metų. Po to jį kažkaip apgavo – įsiūlė (nuo to laiko jis valgo vynuoges). Elms eksperimentas (1966): vaidmens, kuris prieštarauja nuostatai, atlikimas, gali keisti ir pačią nuostatą. Dalyvavo 80 rūkorių. Atsitiktine tvarka juos padalino į dvi grupes – klausytojų ir agitatorių. Agitatoriai turėjo organizuoti paskaitas ir diskusijas apie rūkymo žalą; jų užduotis buvo nuteikti klausytojus prieš rūkymą. Praėjus keliems mėnesiams po paskaitų, matuota, kiek cigarečių per dieną surūkydavo tyrime dalyvavę rūkoriai. Gauta, kad agitatoriaus vaidmenį atlikę žmonės žymiai sumažino cigarečių skaičių (46 proc.). Iš klausytojų sumažino tik 27 proc., o 35 proc. – padidino. Nustatyta, kad šis efektas – ilgalaikis.
Stereotipas – tai sudėtinga nuostata, kurią sudaro schematizuotas t.t reiškinių supratimas, vaizdiniai ir emociniai vertinimai. Pvz., manoma, kad anglai yra konservatyvūs, manieringi ir šalti, italai – artistiški, impulsyvūs, gruzinai – karšti, rusai – draugiški. Vadovaudamiesi tokiais stereotipais, minėtų tautų atstovus mes sutinkame su turimomis nuostatomis – stereotipais. S liečia ne tik žmones, bet ir įvairias elgesio formas, dorovinius vertinimus, politines pažiūras. S kasdieniniame gyvenime- “Neverk, tu juk vyras”, “Neišsitepliok taip dūkdama – tu juk mergaitė”. S, kaip ir nuostatos, palengvina bendravimą, santykius su tikrove, supaprastina elgesį. Žmogui nereikia eikvoti daug energijos įvertinant paprastas situacijas. Tačiau veikiant pagal S, galimos ir klaidos – kai patenki į nestandartinę situaciją, S gali tapti psichologiniu barjeru, kliudančiu ją suprasti. Pvz., tėvas su 12 metų sūnumi, išėjusiu po sunkios ligos iš ligoninės, važiuoja autobusu. Kadangi vietos atsisėsti trūksta, tai ligotas sūnus sėdi, o tėvas stovi šalia jo. Nežinodami situacijos, autobuso keleiviai pradeda gėdinti sūnų, kodėl jis, jaunesnis, neužleidžia vietos vyresnio amžiaus žmonėms-“štai koks dabar jaunimas”.
VERTYBINĖS ORIENTACIJOSVertybė (vertybinė orientacija) – daiktas ar reiškinys, kuriam žmogus teikia didžiausią reikšmę, santykis su kuriuo jam yra svarbus ir kuris lemia asmenybės veiklos kryptingumą. Vertybė – atramos taškas gyvenime, ji įprasmina veiklą. Universalių, visuotinai pripažintų vertybių nėra: tai, kas vienam V, kitam yra nereikšmingas dalykas. Tingėjimas piktina darbštuolį, pyragaičiai – sveikuolį, kiauliena – judaizmo išpažintoją. Skirtingos V yra tipiškas giluminis konfliktų šaltinis. Vertybės bandomos klasifikuoti įvairiai, pvz., krikščioniškosios V – gailestis, artimo meilė, atlaidumas, vakarietiškosios V – asmeninė iniciatyva, sėkmė, karjera; visuotinos V – laisvė, darbas, taika. V kinta, vieni dalykai praranda prasmę, kiti, priešingai, įgyja. Visuomenėje V kartais keičiasi staigiai ir dramatiškai. Reiškinys, kai V netenka savo reikšmės, vadinamas vertybių devalvacija arba nuvertinimu. Neproduktyviosios ir produktyviosios V orientacijos. E. Fromm aprašo 4 neproduktyviąsias VO ir tik 1 produktyviąją (jis, kaip ir kiti psichologai humanistai, tikėjo, kad žmogus gimsta geras ir gražus, tik vėliau netinkami tikslų siekimo būdai gali jį nukreipti destruktyvumo linkme):1. Imlioji VO. Šios VO žmogui būdingas įsitikinimas, kad visko, kas gera, šaltinis glūdi išoriniame pasaulyje. Vienintelis būdas turėti trokštamus dalykus – įsigyti ar paimti juos iš išorinio pasaulio. Tai nereiškia pasisavinimo – tai tokiam žmogui yra kaip dovana už paklusnumą, už gerumą, prisirišimą. Imliosios VO žmogus yra nesaugus – saugiai jis pasijunta tik tada, kai sulaukia pagalbos (kai kas nors sutvarko už jį reikalus). Bijodamas likti be paramos, jis negali nesutikti su kuo nors, prieštarauti. Meilė tokiam žmogui reiškia būti mylimam (pasyviai laukia princo, mistinio geradario). Ši VO – neproduktyvi, kadangi žmogus ne tik neugdo, bet ir slopina savo kūrybines galias, nes pasąmoningai yra įsitikinęs, jog jo poreikius turi tenkinti kiti.2. Išnaudotojiška VO. Žmogus įsitikinęs, kad visų gėrybių šaltinis yra pasaulyje, o ne jame. Tačiau nuo pirmojo jis skiriasi tų gėrybių įsigijimo būdais – jis nėra linkęs gauti malonių ir dovanų – jis atima jas. Džiaugsmą jam teikia ne tik atimtas daiktas, bet ir pats atėmimo procesas, nes taip žmogus pajunta savo kompetenciją. Kraštutinis išnaudotojiškos VO žmogus yra vagis – kleptomanas, kuriam pasigėrėjimą kelia tik vogti daiktai. Net ir turėdamas pinigų, jis vagia. Mylėti tokiam žmogui reiškia atimti, paveržti. Imliosios VO žmogui būdingas pasitikėjimas, optimizmas (kol jam padeda), o išnaudotojiškos – įtarumas, cinizmas, pavydas; jie pervertina tai, ką turi kiti, ir nepakankamai vertina tai, ką turi patys.3. Kaupimo VO. Šios VO žmogaus požymis – ne norimų daiktų įsigijimo būdas, bet jų laikymas ir kaupimas. Toks žmogus net ir nenori įsigyti ką nors nauja, kaip ir nenori prarasti jau turimų daiktų. Įprastiniai daiktai jam sukuria saugią aplinką. Visa, kas nauja (daiktas ar idėja) – kelia grėsmę, todėl jis aktyviai priešinasi naujovėms. Jis apsikrauna senais, nereikalingais daiktais, ką nors išmesti jam sunku. Taupumas jam – dorybė. Toks žmogus nei įsileidžia ką nors, nei išleidžia iš savo gynybinės erdvės, jis – pedantiškai tvarkingas, punktualus (taip jaučiasi kontroliuojantis išorinį pasaulį). Neproduktyvu – tai, kad jis nieko nesukuria, vengia naujovių ir nesprendžia problemų, įsikibęs laikosi senų tiesų ir taip susikuria pastovumo ir saugios aplinkos iliuziją. Meilė jam reiškia turėjimą; jei jis turi meilės objektą, “padeda’ jį į jam skirtą vietą, aiškiai apibrėžia jo funkcijas. Meilės objektas jam įdomus tiek ir tuo, kad jį turi (turiu vaikiną) – tai saugu, nes dvasinis artumas reiškia grėsmę, todėl kaupimo VO žmogus vengia bendrauti, laikosi nuošalyje.4. Rinkos VO. Šios VO skiriamasis požymis – savęs traktavimas kaip prekės. Svarbiausias tikslas – turėti paklausą, o tam reikia žinoti, ko pageidauja rinka t.t. laikotarpiu. Neproduktyvumas – žmogus stengiasi parodyti tokias savo savybes, kurias greičiausiai ir brangiausiai galima parduoti. Kitos savybės laikomos nereikšmingomis. Rinkos VO žmogus sielojasi, kad neturi to, ko pageidauja rinka, pvz., t.t. išvaizdos. Savo vertė grindžiama išoriniais atsitiktiniais požymiais. Dar viena bėda – rinkos dėsniai dažnai keičiasi: kas patiko vieniems, nepatinka kitiems, nors persiplėšk. Rinkos kaprizai sunkiai nuspėjami ir jiems pasiruošti nėra lengva. Taigi žmogaus savęs vertinimo pagrindas yra netvirtas – tai daro žmogų bejėgį, nerimastingą.5. Produktyvioji VO. Tai ir orientacija, ir idealas – sugebėjimas panaudoti savo kūrybines jėgas, savyje glūdinčias galimybes. Kad taip įvyktų, žmogus turi būti laisvas (nepriklausomas nuo ko nors – savo silpnybių, įpročių). Tam reikia žinoti savo silpnybes – tai apsaugo žmogų nuo daugelio nereikalingų veiksmų ir emocijų.Toliau seka išsivaduojamoji kova iš paties savęs. Žmogus tik tada gali panaudoti savo kūrybines galias, jei žino, kur jos yra.
7. SOCIALINIO ELGESIO MOTYVACIJABet kokio elgesio (ir socialinio) pradžia yra poreikis, suprantamas kaip organizmo priklausomybė nuo egzistavimo sąlygų. Biologiniai poreikiai (alkio, troškulio) išreiškia žmogaus priklausomybę nuo sąlygų, būtinų gyvybei palaikyti. Socialiniai poreikiai (bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos, socialinio pritarimo, dominavimo, paklusimo, artumo, globos, priklausomybės, savarankiškumo ir kt.) nurodo sąlygas, nuo kurių priklauso asmenybės tobulėjimas. Nepatenkinęs socialinių poreikių, organizmas nežūva, bet nukenčia jo asmenybė. Būdą, kuriuo žmogus tenkina biologinius poreikius, dažnai lemia socialinės normos, etikos reikalavimai (tualeto ir valgymo reikalai).Kilus poreikiui, žmogus patiria emocinę įtampą, kažko trūkumą – “reikia”, ir viskas. Kadangi įtampa žmogui nėra labai maloni, jis siekia susigrąžinti pusiausvyrą, t.y. patenkinti poreikį, Taip teigia J. Cannon pusiausvyros teorija, kuri remiasi prielaida, kad organizmui yra nepriimtina nepusiausvyra, ir jis siekia grįžti į hipotetinės pirminės pusiausvyros būseną. Stengtis patenkinti visus poreikius vienu metu yra nerealu. Pvz., per paskaitą norisi daryti daugybę dalykų, išskyrus vieną – būti paskaitoje. Todėl žmogus hierarchizuoja savo poreikių tenkinimą (tai – brandumo požymis).
Motyvų hierarchija.A. Maslow pasiūlė motyvų hierarchinės struktūros teoriją: biologiniai motyvai; saugos motyvai; afiliacijos (bendravimo) motyvai; įsitvirtinimo motyvai; saviraiškos motyvai. Asmenybei svarbūs biologiniai motyvai yra hierarchijos apačioje. Kuo aukštesnėje hierarchijos pakopoje yra motyvas, tuo jis svarbesnis žmogui kaip asmenybei. Prieš atsirandant aukštesniam motyvui, turi būti patenkintas žemesnio rango motyvas. Patenkinus žemesnės pakopos motyvą, atsiranda naujas, aukštesnis už jį ir t.t. Taip žmogus niekada nesitenkina tuo, ką pasiekė, jo troškimai – beribiai. Įgyvendintas žemesnės pakopos motyvas neišnyksta, jis tik tampa neaktualus. Nepalankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, žemesnės pakopos motyvai gali vėl tapti dominuojantys.Visuomenė tam tikru laipsniu blokuoja poreikių tenkinimo būdus. Socialiniams poreikiams patenkinti reikalingi kiti žmonės (pagarbos, pasiekimų, prestižo, statuso). Egzistuoja tam tikras spaudimas – žmogus turi siekti sėkmės, nes gerbiami tie, kuriems sekasi.Socialinių motyvų sąveika gali sukelti konfliktą. Pvz., saviraiškos ir saugumo poreikių konfliktas (saviraiška reikalauja naujų sąveikų, naujų sprendimo būdų; taip save išreikšdamas, žmogus susikuria nesaugią aplinką, o saugos poreikis reikalauja senų, jau žinomų sprendimo būdų). Kitas pvz.: bendraudamas žmogus gali siekti ir artumo, ir jo vengti. Pvz., yra tokia žinojimo baimė (patogu ko nors nežinoti, pvz., kaip gaminamos dešrelės, arba, kad mano vaikų auklėtojas yra teistas už pedofiliją).Motyvų konfliktas – kai motyvai prieštarauja vienas kitam. Pvz., sunku vienodai puikiai mokytis, dirbti ir dar geru draugu būti. Prestižo poreikį galima patenkinti ir gerai dirbant, ir daug ką išmanant, ir gerai žaidžiant biliardą, ir – gerai atrodant. Kas žmogui svarbiau? Nuo to priklauso, ar žmogus panirs į darbus, ar į knygas, ar treniruosis biliardinėje, ar užsiims savo išorinio patrauklumo didinimu. Motyvų konflikto sąvoką pradėjo vartoti K. Lewin. Anot jo, yra 3 motyvų konflikto rūšys: troškimo ir troškimo, vengimo ir vengimo bei troškimo ir vengimo. Konflikto esmę sudaro būtinybė pasirinkti vieną iš dviejų (arba daugiau) variantų.Troškimo – troškimo konfliktas.Jei žmogų tuo pačiu metu traukia du ar daugiau malonūs dalykai, jam tenka spręsti problemą, ką pasirinkti. Konfliktas kyla tada, kai alternatyvos yra lygiavertės, vienodai svarbios. Įdomu tai, kad, pasirinkus kurią nors alternatyvą, t.y. išsprendus konfliktą, pasirinktoji alternatyva pasąmonėje aukštinama, giriama, o atmestoji – niekinama, peikiama (taip žmogus išsaugo prestižą savo paties akyse).Vengimo – vengimo konfliktas. Taip vadinama situacija, kurioje tenka rinktis vieną iš dviejų nepatrauklių dalykų. Žinoma, norisi vilkinti tokį nemalonų sprendimą ir nepasirinkti nė vienos alternatyvos.Troškimo ir vengimo konfliktas. Kai kurie dalykai žmogui tuo pačiu metu atrodo ir malonūs, ir nemalonūs, traukiantys ir atstumiantys. Žmogus daugiausia ir patiria troškimo – vengimo konfliktų.Pvz., saviraiškos ir saugumo poreikių konfliktas (saviraiška reikalauja naujų sąveikų, naujų sprendimo būdų; taip save išreikšdamas, žmogus susikuria nesaugią aplinką, o saugos poreikis reikalauja žinomų sprendimo būdų).Bendravimo ir saugumo poreikių konfliktas – pvz., bendraudamas žmogus gali siekti ir artumo, ir vengti jo dėl kitų priežasčių (bijom tapti priklausomi nuo kito). Bendravimas tenkina saugos poreikį. Tačiau norėdamas užmegzti santykius asmuo gali išgyventi ir atstūmimo, atmetimo baimę. Siekimui sukurti artimus santykius kliudo praradimo baimė. Kuo ilgiau nesisekė bendrauti, tuo ši baimė didesnė. Kitas pvz. – žinojimo baimė (patogu ko nors nežinoti, nes jei žinosi, mokėsi, tai ir teks pačiam daryti). Egzistuoja vadinamoji “Poreikių nesuderinamumo problema”.8. EGO GYNYBOS MECHANIZMAI.Žmogaus Aš Vaizdui dažnai iškyla grėsmė – patiriame nesėkmių, santykiai su kitais vystosi ne taip gerai, kaip norėtųsi, galiausiai kiti žmonės gali pasirodyti kuo nors pranašesni už mus – tai meta iššūkį mūsų ego. Pasąmoniniai, racionalūs būdai, kuriais žmogus stengiasi palaikyti Aš Vaizdo stabilumą – tai ego gynybos mechanizmai. Bendras jų bruožas – jie visi iškraipo tikrovę, nukenksmina mums grėsmingą situaciją, kad ji nepažeistų ego. GM ne tik palaiko ego stabilumą, bet ir mažina nerimą. Pvz., žmogus negauna norimo darbo ir patirtą nesėkmę bando sušvelninti įvairiomis priežastimis: a) aišku, į tą vietą įdarbino ką nors iš savo pažįstamų; b) darbdaviams nepatinka žmonės, nebijantys pasakyti savo nuomonę; c) na ir kas, kad nedirbsiu, už tai aš studijuosiu toliau ir vėliau gausiu dar geresnį darbą; d) šiame darbe, matyt, nebūčiau padaręs karjeros, nes firma – maža ir pan. Šiuo atveju taikoma viena dažniausių ego gynybų – nepasiekto tikslo nuvertinimas kaip nepatrauklaus. Pvz., žmogus jaučiasi neturintis draugų. Jis gali guostis tuo, kad su aplinkiniais jam nėra apie ką kalbėtis, kad jie užsiėmę savo buitiniais rūpesčiais ir pan. Jei GM naudojami saikingai, jie laikinai gali sumažinti nerimą ir padėti išlaikyti savigarbą. Tačiau jei žmogaus gynybiškumas yra pernelyg didelis, jis nepriima tikrovės, atmesdamas bet kokius argumentus prieš save. Gynybiškumas labai apsunkina žmogaus prisitaikymą gyvenime. Pvz., jei minėtas žmogus taip ir nebandys su kitais žmonėmis, kurie nekalba jo kalba, nėra perskaitę jo skaitytų knygų, studijavę jo srities, susibendrauti, jis ir liks nenulipęs nuo savo pjedestalo vienišius.Aptarsime pagrindinius ego gynybos būdus.1. Išstūmimas – ego apsaugojimas nuo nepageidaujamos, nemalonios informacijos. Pvz., nepriimtinas noras yra visiškai nuneigiamas. Tai nėra slopinimas – slaptas noro kontroliavimas, neparodant jo kitiems, kai žmogus žino, ką slopina ar slepia. Išstūmimas – tai pašalinimas iš sąmonės, visiškas užmiršimas. Bet pasąmonėje tie reiškiniai išlieka ir veržiasi atgal į sąmonę. Pvz., sūnus išstumia labai konfliktiškus savo santykius su toli gyvenančiu tėvu, tiesiog niekada nekalba apie jį su savo draugais, bendradarbiais, ir pats apie tai negalvoja, bet, kai jam tenka kartą per metus nuvažiuoti pas savo tėvus, jis išgyvena nemalonius jausmus, baimindamasis, kad konfliktai vėl atsinaujins.
2. Projekcija. Kiekvienas mūsų turime nemalonių bruožų, tačiau anaiptol nemėgstame prisipažinti jų turintys. Užtai kur kas greičiau pastebime tokius bruožus kituose žmonėse. Todėl savo nepageidaujamą bruožą esame linkę paaiškinti kaip priverstinį atsaką į kitų žmonių blogą elgesį su mumis. Pvz., galvojame: “Aš nesu pikta ir agresyvi, bet kad kitaip su jumis neįmanoma, patys išprovokuojate”, “AŠ negaliu nerėkti ant vaiko, nes kitaip jis neklausys manęs” ir pan. Projekcijos kaip gynybos mechanizmo esmę sudaro nesąmoningas savo neigiamų savybių nuneigimas ir priskyrimas kitiems žmonėms. Vadinasi, kitų žmonių laikymas pasyviais, tingiais, pavydžiais, nepatikimais gali būti savęs projekcija juose. Projektuojamos ir emocinės būsenos – nerimas, baimė. Projekcija leidžia pateisinti savo elgesį: “Nusirašinėju, nes iš viso pasaulį valdo sukčiai, ir valdžioje, ir versle – korupcija, tai ką, negaliu tokio mažmožio pameluoti?”.3. Racionalizacija. Tai – tariamai protingas aiškinimas, padedanti nuslėpti savigarbai kenkiančius savo norus ir poelgius. Šis gynybos būdas atspindi žmogaus siekį visada ir visur elgtis protingai, apgalvotai. Todėl mes, pasielgę neapgalvotai, impulsyviai ir netinkamai, ieškome pateisinamų savo elgesio priežasčių. Racionalizuoti yra įmanoma ir patogu todėl, kad paprastai elgesys turi ne vieną, bet kelias priežastis. Pavyzdžiui, žmogaus sėkmę ar nesėkmę nulemti gali pats žmogus, susiklosčiusios aplinkybės arba kiti žmonės. Dėsninga tai, kad, jei pasiseka, nuopelnus dažniausiai priskiriame sau, jei nesėkmė – kaltiname kitus žmones ar nepalankias aplinkybes. Tai nėra apsimetinėjimas – dažnas tuo tikime. Iš tikrųjų, labai sunku kartais pasverti, kiek pats žmogus, o kiek – aplinkybės prisideda prie įvykio. Racionalizuodamas žmogus ieško “geros”, patogios sau priežasties, kurioje iš tikrųjų yra bent dalis tiesos, bet ne tikrosios priežasties. Pavyzdžiui, vagis gali sakyti esąs nekaltas, kad tokiu tapo: kalta vaikų namų, kurioje jis užaugo, atmosfera, kalti tėvai, kurie jį paliko, kalti draugai, vertę jį pradėti vogti, kaltas visuotinis nedarbas, politinė santvarka ir t.t. Aptarsime dažniau pasitaikančias racionalizacijos rūšis:a) informacijos šaltinio nuvertinimas. Kai gauname pastabą, nepalankų atsiliepimą iš kito žmogaus, dažnai svarstome, kas tai per žmogus, ko jis vertas, kad spręstų apie mano sugebėjimus ir silpnybes. Lengviau gauti “velnių” ar išgirsti kritiką iš tokio žmogaus, kurio kompetencija, prestižu, morale ar net protiniu išsivystymu galima suabejoti.b) įvykio reikšmingumo sumažinimas. Padaręs ką nors netinkama, žmogus guodžia save, pvz., “Kiek aš čia tų pinigų išleidau”, “Na, sudaužiau mašiną, bet galėjo dar blogiau baigtis”.c) informacijos turinio sumenkinimas. Jis atmetamas net neanalizuotas, pvz., “Čia nieko nauja”, “Tu mokeisi šešis metus, o aš viską per savo patirtį sužinojau”.d) analogija su kitais. Žmogus šiuo atveju guodžiasi ir tarsi legalizuoja savo poelgį: “Ne aš vienas – visi taip daro”, “O ką, aš vienas turiu būti kitoks, sąžiningas?”e) aplinkybių sureikšminimas. Žmogus pripažįsta, kad elgiasi netinkamai, bet guodžiasi tuo, kad tas gyvenimas – toks sudėtingas, sunkus, kad niekas taip neištvertų (“Tokia įtampa bet kurį priverstų gerti”. “Manot, iš gero gyvenimo aš taip elgiuosi? ” –prostitutė).4. Atvirkštinis reagavimas. Šis gynybos būdas panašus į projekciją, tik projekcija vyksta daugiau mintyse, o šiuo atveju žmogus aktyviai daro tai, ką iš tikrųjų mažiausiai norėtų daryti, t.y. žmogus gali stiprias neįsisąmonintas elgesio, jausmų tendencijas nesąmoningai pakeisti visai priešingomis. Pvz., darbe viena moteris negali pakęsti savo kolegės, viršininko numylėtinės, nes jaučia, kad ši yra didžiausia jos varžovė, tačiau išoriškai yra labai maloni savo bendradarbei, pietauja su ja, padeda jai. Žinodami šį gynybos mechanizmą, galime suabejoti, pvz., užsiėmimo visuomenine veikla motyvais: gal dalyvavimas antialkoholinėje kampanijoje maskuoja pasąmoninį norą (ar baimę) svaigintis? Šis gynybos mechanizmas ypatingai parodo žmogaus elgesio sudėtingumą ir prieštaringumą.5. Sublimacija. Tai – nesąmoningas žmogui nepriimtinų potraukių pavertimas ir realizavimas visuomenėje toleruojama forma. Legalizuotos agresijos formos – profesionalų sunkiasvorių kovos, boksas, filmai (“bojavykai”, trileriai, siaubo). Pornografijos ir net prievartos sublimacija – erotinis menas. Kai sunku patenkinti pradinį poreikį, randamas aplinkinis kelias. Ir pabandykite uždrausti smurtą propaguojančius ir erotinius filmus, bushido rungtynes – būsite apšauktas neišmanėliu ir besilaikančiu pasenusių pažiūrų.Padidėjęs gynybiškumas rodo nesugebėjimą pripažinti tikrovės. Gynybiškas žmogus nėra stiprus ir laimintis. Griebdamasis gynybos, daugiausia laiko ir jėgų jis išeikvoja savo prestižo išsaugojimui, o ne veiklai, jos tobulinimui. Tai akivaizdžiai įrodo konflikto pavyzdys: konflikto metu mažai terūpi problema, abi pusės labiausiai reaguoja į asmeninį įžeidimą; problema nesprendžiama, nes kiekviena pusė tik svarsto, kaip atsikirsti. Gynyba yra pasąmoninė. Ją išaiškinti yra sudėtinga ir ne visada naudinga. Jei kas nors demaskuotų mūsų gynybos būdus, nuo to taptume dar labiau gynybiški (dvigubai). Šalinant gynybą, reikia mokytis naujo, adekvataus elgesio. Kitimas gali būti skausmingas.
9. SOCIALINIS SUVOKIMAS– socialinių objektų (kitų žmonių, savęs, grupių) suvokimas, supratimas ir vertinimas. Terminą 1947 m. pradėjo vartoti Džeromas Bruneris. 4 pagrindiniai socialinio suvokimo veiksniai: 1) suvokėjas – asmuo; 2) suvokimo objektas, 3) ryšys, santykis tarp jų, 4) socialinis kontekstas.1. Suvokėjas. Suvokimui turi įtakos įvairios asmenybės savybės – poreikiai, nuostatos, vertybės, patirtos emocinės traumos ar džiaugsmai. Tyrimai rodo, kad suvokimas priklauso nuo žmogaus amžiaus. Amžius – suvokimo adekvatumą, tikslumą palengvinantis veiksnys. Kita vertus, didėjant patirčiai, suvokimas gali būti kryptingas – vienpusiškas, iškreiptas. Pvz., suvokimą gali iškreipti profesija: dantistas negali nežiūrėti į dantis kiekvienam sutiktajam, taigi, kažkuria prasme jo nuomonę apie žmogų gali įtakoti …dantys. Suvokimui turi įtakos ir intelektas: aukšto intelekto žmogus labiau toleruoja dviprasmiškumą. Suvokimas – vystymosi rezultatas. Suvokiant žmogų ar situaciją, suvokėjo asmenybę veikia daugybė veiksnių: emocinis fonas (savos baimės, būsenos, nuotaikos), pasąmonės dalykai (motyvai).
Pigmaliono efektas – sąmoningas žmogaus polinkis taip keisti savo elgesį, kad tas elgesys atitiktų aplinkinių požiūrį į jį. Efektas aiškinamas tuo, kad žmonės paprastai teigiamai pastiprina tą žmogų, apie kurį yra geresnės nuomonės, kurį labiau vertina. Pvz., mokytojas du vienodų gabumų mokinius gali pastiprinti nevienodai, remdamasis skirtingu savo požiūriu į juos. Jei pastiprintasis mokinys gaus geresnius pažymius, tai savo ruožtu mokytojas dar stipriau įsitikins, kad jo požiūris į tą mokinį buvo teisingas. Rosenthal eksperimentas. Atvirkštinė Pigmaliono efekto pusė: žmogus pasmerkiamas, pasakant, kad iš jo nieko gero neišeis. Jei pats žmogus ir kiti tuo patiki, priima tai, yra nemaža tikimybė tokiu ir tapti. PE parodo nuostatos įtaką suvokimui.2. Suvokimo objektas (suvokiamasis asmuo). 1 – vaizdo formavimasis, 2 – savybių tam vaizdui priskyrimas. Pvz., metaforiniai apibendrinimai: akiniai – mokytas, aukšta kakta – protingas. Kito asmens vertinimas gali būti tiesioginis, betarpiškas (matome, kalbamės su juo), arba – tarpiškas (informacija apie suvokimo objektą gaunama per spaudą, TV, nuotrauką). Antruoju atveju stebime momentinę būseną. Egzistuoja būsenos pratęsimo tendencija – momentinę, atsitiktinę būseną palaikome nuolatine (pamatė pirmą kartą visą susivėlusį, apšepusį – tai ir suteikė kūtvėlos įvaizdį). Todėl plakatuose, nuotraukose stengiamasi atrodyti kaip galima geriau, siekiant sukelti ilgalaikes teigiamas emocijas suvokėjui.3. Santykis. Stereotipas: esant ilgesnei, didesnei pažinčiai, suvokimo adekvatumo laipsnis didesnis. Tyrimų rezultatai – prieštaringi. Pažinties laipsnis lemia turimą informaciją apie kitą žmogų, bet ji gali būti vienpusiška dėl santykių istorijos, įsipynusių emocijų. Aureolės efektas – pirmojo įspūdžio apie mažai žinomą žmogų apibendrinimas ir išplėtimas. AE dažnai būna šališkas: teigiamas arba neigiamas. Pvz., jei pirmasis įspūdis apie žmogų apskritai yra palankus, tai paskui visas jo bruožų, poelgių, laikysenos vertinimas krypsta teigiama linkme: išskiriami daug