Verslo studijų įvadas

Verslo studijų įvadas

Verslininkystės kilmė ir samprata bei jos aplinka įvadas

• verslininkas, verslumas, verslininkystė• verslininko apibūdinimas ekonomine ir asmens savybių prasme• verslo sistema ir jo kintanti aplinka

Verslininkystė – tai dinamiškas turto padidinimo procesas. Turtą kuria tie asmenys, kurie labiausiai rizikuoja nuosavais pinigais, turtu, karjera; kas negaili laiko savo įmonės sukūrimui, kas siūlo naują prekę ir paslaugą. Pastaroji prekė ir paslauga neturi būti visiškai nauja, svarbu tai, kad verslininkas sugebėjo suteikti prekei ar paslaugai naują kokybę, didinant jų vertingumą, panaudojant būtinus išteklius.

Nežiūrint į apibrėžimų skirtumus, galima juose rasti tuos pačius verslininkui būdingus sugebėjimus:• kūrybinis aktyvumas• noras būti nepriklausomam• novatoriškumas• pasirengimas rizikuoti• organizuotumas• tikėjimas savo sėkme

Paminėtąsias verslininko savybes bei sugebėjimus galima apibūdinti sąvoka verslumas. Verslumas – žmogaus potencialas, tikėjimas savo sėkminga veikla nuolatos besikeičiančioje aplinkoje.

Verslumas (verslininko savybės):• įgimtoso intuicijao azartiškumaso karjerizmaso avantiūriškumaso reakcijao garbės troškimaso pasitikėjimas savimio noras gyventi “plačiai”• įgytos (jas asmuo išugdo besimokydamas arba veikdamas praktikoje)o žinios ir praktinis patyrimas

Žmogus verslumo pažiūriu (verslininkas) yra tas, kuris turi įgimtų ir įgytų savybių derinį, reikalingą novatoriškam mąstymui ir aktyviam veikimui.

Verslumas = novatoriškas mąstymas + aktyvus bei rizikingas veikimas.

Verslininkas = tikslas (nauja idėja) + verslumas + situacija + sėkmė.

Sėkmė = atkaklumas + tikslo nustatymas + pastangų sutelkimas.

Verslas – tai konkretaus ūkininkavimo schema, konkreti verslininkystės pasireiškimo forma.

Verslininkystė – verslų visuma. Ją galima suvokti kaip veiklos reiškinį, kuomet asmuo, pasikliaudamas savo verslumu, situacijos palankumu, įsitikinimu savo sėkme ir prisiimdamas finansinę, moralinę bei socialinę atsakomybę, suformuoja naują, pelningą ir vartotojams naudą teikiančią verslo idėją, įkuria verslo įmonę tai idėjai įgyvendinti ir garantuoja tolesnį įsteigtos įmonės sėkmingą veikimą.

Ekonomisto pažiūriu verslininkas yra ūkio subjektas, kuris sujungia gamybos veiksnius, darbą, medžiagas tokiu būdu, kad jų bendroji vertė išauga. Šiam tikslui pasiekti verslininkas įneša pokyčius, kuria naujoves ir keičia esamą tvarką.

Psichologo požiūriu verslininkas – tai asmuo, kurį skatina veikti atitinkami motyvai: noras ką nors pasiekti gyvenime, išbandyti ką nors naują, pasiekti pripažinimą arba tapti nepriklausomu.

Verslininko požiūriu verslininkas įkūnija savyje grėsmę, pavojingą konkurentą arba priešingai – jis gali būti partneriu, tiekėju, pirkėju arba paprasčiausiu žmogumi, turinčiu įdomių idėjų, į kurias negaila įdėti pinigus.

Politiko požiūriu verslininkas – tai asmuo, kuris gausina ne tik nuosavą, bet ir nacionalinį turtą. Jis suranda naujus efektyvaus išteklių naudojimo, nuostolių mažinimo būdus, kuria naujas darbo vietas.

Taigi tam tikros visuomenės narį veikia tam tikri veiksniai:• gamtos• istorijos• kultūros• papročių• religijos• susiklosčiusios ūkininkavimo sąlygos

Pirmiausia verslininkas turi turėti tam tikrą dvasinį, moralinį ir psichologinį pasiruošimą. Verslininkas sąmoningai privalo vadovautis bendražmogiškomis vertybėmis, visuotinai pripažintomis moralės normomis. Nėra kriterijų, pagal kuriuos galima būtų vienareikšmiškai pasakyti yra žmogus geras verslininkas ar ne.

R.Chizričas ir M.Petersas apklausė verslininkus ir kitus su verslu susijusius žmones ir išskyrė šiuos svarbiausius šiuolaikinio verslininko sugebėjimus ir žinias:1. nuodugnus verslininkystės esmės ir turinio suvokimas2. gebėjimas atskirti realius faktus nuo gandų3. realus gyvenimo reiškinių, buitinių situacijų bei socialinės ekonominės būsenos įvertinimas4. menas numatyti ir įgyvendinti nestandartinius sprendimus5. profesionali orientacija ir racionali ekonominė elgsena, optimalių sprendimų priėmimas rizikingomis ūkininkavimo sąlygomis6. naujų gamybinių bei komercinių idėjų kėlimas ir formulavimas7. objektyvus naujų idėjų perspektyvumo vertinimas8. teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai naujų verslo įmonių steigimo klausimais9. profesionalus ir nešališkas savo veiklos rezultatų vertinimas10. objektyvi išorinės socialinės ekonominės aplinkos analizė11. ūkinių veiksnių ir ekonominės elgsenos derinimas12. mokėjimas sudarinėti sutartis13. gebėjimas užmegzti partneriškus ryšius, vesti derybas14. išmanymas ir gebėjimas įsigyti viską, kas lemia sėkmingą gamybinę arba komercinę veiklą, užsibrėžtų tikslų įgyvendinimą

1 pav. Verslo sistemos schema

Įdėjimai – tai ištekliai, kurios atitinkamas verslas paima iš aplinkos. Jie yra gamtos ištekliu pavidalu kaip ir informaciniai ištekliai. Tai parėžė Balkanų šalių verslininkystės specialistai, kad daugelis galingų firmų žlugo todėl, kad jų vadovai nekreipė dėmesio į grįžtamąjį ryšį.

Ar verslo subjektas išsilaikys rinkoje, priklauso nuo to, kaip jis sugeba prisitaikyti prie jį supančios aplinkos. Kad verslas išgyventų, būtina garantuoti įdėjimų, verslo procesų ir produktų suderinamumą. Siekdami jo, verslininkai privalo reaguoti į visus atitinkamos verslo aplinkos veiksnius.

Verslo sistema turi išorinę ir vidinę aplinkas.

Ekonominė aplinkaTechnologinė aplinka Verslo sistema Socialinė aplinkaTeisinė aplinka Politinė aplinkaGamtinė aplinka(tik kai kuriems verslams)

2 pav. Išorinė verslo sistemos aplinka

Verslo aplinkos svarbiausi subjektai yra šie:1. akcininkai2. direktoriai3. tiekėjai4. valstybinių institucijų pareigūnai5. konkurentai6. vartotojai (klientai)7. plačioji visuomenė

Kadangi visi paminėtieji turi savų interesų, tai jie vadinami suinteresuotais asmenimis. Suinteresuotas asmuo yra bet kuris asmuo, kuris nori, kad verslo įmonė verstųsi taip, kad jis gautų naudą, patenkintų savo interesus ir poreikius.

Vidaus suinteresuoti asmenys – žmonės, tiesiogiai dalyvaujantys atitinkamame versle.

Išorės suinteresuoti asmenys:• klientai• tiekėjai• tarpininkai• gamtosaugininkai• žiniasklaidos atstovai• profesinės sąjungos• finansinės sistemos• savivaldybių bei valstybės pareigūnai• konkurentai

Ekonominėje aplinkoje veikia šie veiksniai:1. veiksniai, veikiantys gaminių gamybos ir paslaugų teikimo išlaidas; žaliavų, medžiagų ir įrenginių kainas, pasdavimų politiką, vyriausybės finansinę politiką2. veiksniai, kurie veikia rinkos situacijas, t.y. sąlygas, kuriomis parduodamos prekės. Tai žaliavų kainos, vyriausybės politika, pardavimų apimtys žaliavų, medžiagų ir įrenginių kainas, pardavimų politiką

Ekonomikoje vyksta cikliniai (periodiški bendro ekonominės veiklos lygio pakilimai ir nuosmukiai; pirmiausiai cikliniai pokyčiai veikia palūkanų normą, infliaciją) ir struktūriniai (žymūs pastovūs ir laikini ryšių tarp atskirų ūkio sektorių) pokyčiai.

Socialinės aplinkos veiksniai:1. demografinė situacija2. gyvenimo būdas ir stilius3. visuomenės požiūris į socialines vertybes

Politinės aplinkos veiksniai:1. politikos tikslai, šių tikslų įgyvendinimo eiga2. šalyje susiklostęs politinis klimatas

Teisinės aplinkos veiksniai:1. įstatymai2. poįstatyminiai aktai3. vyriausybės ir savivaldybių potvarkiai ir nutarimai4. įstatai

Technologinės aplinkos veiksniai:1. mokslo technikos pažanga2. technologijų lygis3. gamybos ir paslaugų teikimo įranga

Verslininkystės plėtojimas Lietuvoje

• verslininkystės būsenos tarpukario Lietuvoje vertinimas• verslininkystė prielaidos ir galimybės dabartinėje Lietuvoje• smulkus ir vidutinis verslas, jų kriterijai

Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje verslininkystė nebuvo labai išplėtota, vyravo tik privati verslininkystė išskyrus nedideles krašto apsaugos žinioje buvusias aviacijos bei ginklų remonto dirbtuves, šaudmenų fabrikus, nedideles savivaldybių įmones.

1918 m. susikūrus Lietuvos Respublikai, susidarė palankios sąlygos ūkiui plėtoti. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas politikai, o ne ekonomikai. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina stiprinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas – demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Žemės ūkis vystėsi grudų, o vėliau gyvulių auginimo linkme. Tuo metu šalyje nebuvo sunkumų aprūpinti gyventojus maistu ir pramonę techninėmis kultūromis ir kitomis žaliavomis. Pramonė Lietuvoje buvo sugriauta ir apiplėšta. Ją atkurti ir tuo labiau plėtoti jauna valstybė buvo nepajėgi, tačiau šių ketinimų neatsisakė.

Tačiau tarpukario nepriklausomos Lietuvos ūkyje vyravo privati verslininkystė. Iškovojus nepriklausomybę Lietuvos vyriausybė vykdė teisingą ekonominę politiką, racionalią žemės ūkio reformą. Susikūrė per 300000 individualių ūkininkų. Tuo metu veikė per 500 įvairaus dydžio maisto pramonės įmonių, 400 malūnų. Didžiausia pieno įmonė AB “Pieno centras”, mėsos – “Maistas”. Veikė 150 medžio apdirbimo pramonės įmonių, pradėjus vystytis metalo apdirbimo verslams šioje šakoje veikė 105 įmonės. Per 140 verslo įmonių gamino lengvosios ir tekstilės pramonės produkciją. Galima sakyti buvo išvystyta smulkioji verslininkystė. 68% gyventojų tuo metu dirbo privataus verslo srityje. Iš jų 75% žemės ūkyje, pramonėje ir amatuose 6,5%, prekyboje 2,5% ir 16% kituose versluose. Lietuvos maisto didžiausios ir mažiausios įmonės patenkino šalies vidaus ir eksporto poreikius. Žemės ūkio ir maisto produktai buvo vežami į 35 pasaulio šalis. Lietuvoje sėkmingai veikė apie 100 mažosios chemijos verslo įmonių, kuriose buvo gaminama: muilas, įvairios kosmetikos prekės, terpentinas, dažai, vaistai. Tuometinėje Lietuvoje nebuvo dabartinės energetikos sistemos. Tačiau apšvietimui elektrą gamino 85 nedidelės jėgainės. Mineralinius ir organinius žemės turtus perdirbo 80 įvairios verslo įmonės. Iš kurių 15 durpių apdirbimo, 30 plytų bei čerpių ir kitos. Veikė 40 popieriaus ir kartono įmonės. Buvo gaminamas labai geras rašomasis popierius, kuriuo buvo aprūpinamos 45 spaustuvės. Tarpukario Lietuvoje pakankamai neblogai buvo išvystyta smulkioji verslininkystė (siuvimo, audimo, mezgimo smulkios įmonės). Tuomet gamybiniuose ir paslaugų versluose išskyrus prekybą dirbo 1mln. 300tūkst. žmonių. Prekyboje dirbo 40800žmonių. Veikė apie 24000 prekybos privačių įmonių. Be to, šalyje veikė dar 900 prekybos kooperatyvų 400 kredito organizacijų. 300 vartotojų bendrovių, 150 žemės ūkio draudimo bei kitų įmonių. Galima sakyti, verslininkystė tarpukario laikotarpiu išgyveno atgimimo ir kūrimosi metą.

Šiandien bandyti atkurti tarpukario Lietuvoje buvusį politinių ekonominių bei visuomenės santykių modelį būtų beprasmės pastangos. Tačiau mums pravartu žinoti verslininkystės plėtojimo formas ir būdus, jos struktūrą ar pasiekimus tenkinant šalies gyventojų ir ūkinių subjektų poreikius tuometinėje Lietuvoje. Kita vertus kai kurią patirtį galima būtų pritaikyti ir dabartinėmis sąlygomis.

Verslininkystės raida dabartinėje Lietuvoje turi savo specifiką. Ypatingos jos plėtojimo prielaidos ir galimybės, bei finansiniai šaltiniai. Kalbant apie verslininkystės prielaidas ir galimybes reikia analizuoti teisinę ir įstatyminę aplinkas. Lietuvos respublikos konstitucijoje ir nuosavybės pagrindų įstatyme įteisinus privatinę nuosavybę ir pradėjus valstybinio turto privatizavimą buvo pradėta formuoti reikiama teisinė aplinka verslininkystei plėtoti. Masinis privatizavimas Lietuvoje prasidėjo 1991metais. 1991-1995 m. vykęs privatizavimas iš esmės suformavo privatų ūkio sektorių. Pagal ūkio objektų skaičių privatus sektorius tapo vyraujančiu visose ūkio šakose išskyrus komunalinį ūkį. Privatizuotų įmonių kapitalas (1996 01 01) vyravo pagrindinėse ūkio šakose: pramonėje-70,4%, statyboje – 85,2%, kitose paslaugų šakose-83,1%. Jau 1990 m. buvo priimti kai kurie verslo subjektų (įmonių) veikimo įstatymai:• LR įmonių įstatymas 1990 05• LR AB įstatymas 1990 07• LR ŪB įstatymas 1990 10 16• LR mažų įmonių įstatymas 1991 10• LR užsienio šalių investicijų įstatymas 1990• LR juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas 1990• LR įmonių bankroto įstatymas 1992• LR konkurencijos įstatymas 1992• LR komercinių(akcinių) bankų įstatymas 1992

1990-1992 metais jau buvo sudaryta formalioji teisinė aplinka verslininkystei formuoti Lietuvoje, tačiau nepakankama. 1993-1999m buvo leidžiami nauji įstatymai ir tobulinami ankstesni:• LR AB įstatymas 1994• LR AB įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas 1998• LR muitų ir tarifų įstatymas 1998• LR smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas 1998• LR konkurencijos įstatymas (naujas) 1999 03• LR firmų vardų įstatymas 1999 07

Beveik 2/3 Lietuvos verslininkų turi sunkumų plėtojant verslą. Iš 5795 apklaustųjų 91,8% pažymėjo, kad turi sunkumų plėtojant verslą – 68,6% moterų, 75% vyrų.

Pagrindinė kliūtis yra lėšų stoka. Šio veiksnio neigiamą įtaką jaučia 83,9% verslininkų. Konkrečiau stinga apyvartinių lėšų produkcijai ir paslaugoms realizuoti. Antroji problema – stiprėjanti konkurencija. Toliau buvo nurodomos ir kitos priežastys: verslą reguliuojantys įstatymai, nepalanki mokesčių sistema, valdininkų biurokratizmas, korupcija…

Dėl daugelio aplinkybių galima teigti, kad nėra susiformavusi palanki psichologinė situacija.

Verslininkystės raidą veikia ir šeimos tradicijos. Jos mūsuose buvo natūralios. Vaikai neturėjo galimybių semtis verslo tradicijų ir patirties. Taigi, tėvų pavyzdys vaikams pasirenkantiems verslo profesiją turi nemažą įtaką. Vakarų šalyse atlikti tyrimai rodo, kad svarbų vaidmenį tampant verslininku atlieka ir bendrojo lavinimo mokyklos. Verslininkystės teoretikai, remdamiesi atliktais tyrimais, padarė išvadą, kad verslininko karjeros pasirinkimą lemia šie veiksniai:• žmogaus charakteris• tėvų įtaka• ankstesnė veikla• gyvenimo patirtis• asmeninio gyvenimo įvykiai• požiūris į savo darbą• gyvenimo planai• šeimyninė padėtis

Privačiam verslui steigti ir plėtoti vieno nori nepakanka. Tam būtinos konkrečios, objektyvios sąlygos, lemiančios tam reikalingas galimybes. Verslininkystės teoretikai išskiria šias pagrindines verslo plėtojimo galimybes:1. valstybės parama2. profesinis pasirengimas3. patirtis marketingo srityje4. pradinis kapitalas5. realūs verslininkystė pavyzdžiai

Smulkus ir vidutinis verslas, jų kriterijai. Ilgą laiką nebuvo kokio nors vieningo standarto, kuris griežtai ir aiškiai nusakytų kokia įmonė yra didelė, kokia yra vidutinė ir labai maža. ES institucijos naudojo vieningą smulkių ir vidutinių įmonių skirstymo kriterijų ir apibrėžimų skalę.Vienas populiariausių kriterijų yra įmonės dirbančiųjų skaičius. Šio kriterijaus privalumas yra tas, kad jį galima nesunkiai nustatyti ir patikrinti. Tokį kriterijų taiko Italija, Prancūzija ir kitos šalys. Tačiau jis nesuteikia informacijos apie įmonės darbo intensyvumą, apie kapitalo panaudojimo efektyvumą. Dėl to praktikoje kaip smulkios ir vidutinės įmonės požymis gali būti naudojami ir tokie kriterijai: metinė prekių ar paslaugų apyvarta, kapitalo dydis. Prekių apyvartos apimčių kriterijus taikomas D. Britanijoje, Vokietijoje ir kitur. Praktikoje yra įprasta naudoti kelis kriterijus apibrėžiant smulkias ir vidutines įmones.Labai dažnai Europos šalyse smulkia įmonė laikoma firma, kuri turi palyginti nedidelę rinkos dalį, valdoma paties savininko, o ne formalios struktūros, ir nėra stambios korporacijos dalis. ES valstybės narės kiekviena savaip apibrėžia smulkias ir vidutines įmones. Pavyzdžiui, Vokietijoje smulkia įmone ta, kurioje dirba iki 49darbuotojų, o metinė apyvarta sudaro 1mln. DM. D.Britanijos statistikoje smulkiomis įmonėmis laikomos tos, kuriose dirba ne daugiau 24 darbuotojų. Apibūdinant įmones kartais dar atsižvelgiama į priklausomybe konkrečiai ūkio šakai ar į kitas įmonės charakteristikas. Daugelyje ES šalių smulkiam ir vidutiniam verslui priskiriamos tik gamybinės veiklos įmonės. Labai dažnai Europos šalyse smulkia ir vidutine įmone laikoma ta, kuri turi palyginti nedidelę atitinkamos rinkos dalį, valdomą paties savininko ir nėra stambio korporacijos dalis. Europos komisijos siūlomas apibrėžimas pagrįstas keliais kriterijais:1. darbuotoju skaičiumi2. apyvarta3. įmonės balansu

Smulki ir vidutinė įmonė yra ta, kurioje dirba ne daugiau kaip 250 žmonių, metinė apyvarta neviršija 40 mln. EKU, o įmonės balansinis turtas neviršija 27 mln. EKU. Be to, tokia įmonė neturi priklausyti vienai ar kelioms didelėms įmonėms, kurios nepriklauso smulkiųjų ir vidutinių įmonių kategorijai.

ES komisija grindžia skaičių 250 tuo, kad po ilgų tyrimų buvo nustatyta, kad tokio dydžio įmonės yra ekonomiškai silpnesnės ir joms labiausiai reikalinga parama.

ES komisija išskyrė 3 tipų įmones:• mikro• smulki• vidutinė

Smulkių įmonių kategorijai priklauso tos įmonės, kurios turi daugiau nei 10 ir mažiau kaip 50 darbuotojų. Metinė apyvarta sudaro iki 7 mln. EKU, įmonės balansinis turtas neviršija 5mln. EKU. Mikro įmonės laikomos tos, kurios turi mažiau nei 10 darbuotojų nepriklausomai nuo apyvartos.

Ekonominė verslininkystė (verslo) struktūra ir jos principai

• ekonominė verslo struktūra įmonėje• ekonominė verslo struktūra šalies ūkyje• veiksniai skatinantys verslininkystės ir šalies arba tautos ūkio skirtumus• pagrindiniai ekonominiai verslininkystės (verslo) principai

Gaminių bei paslaugų gamyba ir komercija tai du ekonominiai arba verslo (verslininkystės) elementai. Viena iš pagrindinių verslo problemų, kaip suderinti gaminių ir paslaugų gamybą ir komerciją. Būtent nuo šių verslininkystės struktūros elementų bei jų tarpusavio sąveikos labai priklauso verslininkystės rezultatyvumas, naudingumas. Ši ekonominė problema, ty. kaip geriau suderinti gamybos ir komercijos veiklą, yra aktuali tiek atskiroje įmonėje tiek ir šalies ūkyje apskritai.Komercija – iš esmės yra būdas , kuriuo rinkoje keičiami prekių savininkai. Pardavęs prekę pardavėjas , paprastai (išskyrus turto nuomos bei skolinimo kaip specifinių komercijos formų) nustoja būti jos savininku ir šios funkcijos atitenka pirkėjui įsigijusiam prekę. Savininkų pasikeitimas komercijos būdu vyksta savanoriškai. Šis procesas naudingas abiems pusėms. Prekės pardavėjas už ją gauna pinigus, o pirkėjas prekę. Gamyba ir komercija glaudžiai tarp savęs susijusios, tačiau tai yra skirtingo turinio reiškiniai. Komercijai būdinga tai, kad jos dalyviai yra savanoriški subjektai, susieti tarpusavy mainų, o ne pavaldumo vienas kitam santykiais.

Kiek kitokia situacija yra gamybos procese, kuri savo prigimtimi yra labiau kolektyvi negu komercija. Tarp įmonės savininko ir pavaldinio susiklosto pavaldumo viršininkui santykiai. Gamyba ir komercija tarnauja tam pačiam tikslui, ty. prekę įsigijęs pirkėjas turi pasinaudoti jos teikiamu naudingumu. Siekiant, kad ūkinė veikla būtų rezultatyvi, naudinga turi būti suderinta gamyba ir komercija. Jeigu pagamintų ir į rinką pristatytų prekių kiekis viršija paklausą, tai šiuo atveju krenta prekių kainų lygis ir pralaimi gamintojai ir atvirkščiai. Gamybos ir komercijos sąveikos problema yra sudėtinga tuo, kad sunku iš anksto tiksliai nustatyti prekių paklausą. Verslininkystę ekonominiu procesu galima būtų apibrėžti kaip ūkinę veiklą apimančią materialinių gėrybių ir paslaugų gamybą ir jų pirkimą bei pardavimą, gamybinės ir komercinės veiklos tarpusavio sąveikos ryšius. Savo ruožtu komerciją sudaro :

1. Įmonei reikalingų gamybos išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimas atitinkamoje rinkoje2. Pagamintų gaminių ir paslaugų pardavimas tam tikroje rinkoje

Komercija I Gamyba Komercija IIGamybinių išteklių pirkimas vidaus bei tarptautinėje rinkoje Įsigytų gamybos išteklių sujungimas ir gamybinių išteklių bei paslaugų gamyba Įsigytų gamybos išteklių sujungimas ir gamybinių išteklių bei paslaugų gamyba

3 pav. Ekonominė verslo struktūra įmonėje

Kaip matome iš schemos verslas įmonėje ekonomine prasme yra prekių gamybos ir komercijos derinys, tam tikra jų kombinacija. Be to gamybinės įmonės ekonominėje verslo struktūroje komercija dalyvauja 2 kartus : perkant šalies ar tarptautinėje rinkoje įmonei reikalingus gamybinius išteklius ir parduodant joje pagamintus produktus.

Komercijos įmonėje iš esmės nėra arba labai mažai gamybos funkcijų. Tokia įmonė iš esmės perka prekes ir parduoda jas vartotojams siekdama gauti pelną.

Atskirų verslo subjektų veikla yra specializuota: vieni jų užsiima daugiausia gamybine veikla, kiti komercine veikla. Todėl apbūdinant verslininkystės struktūrą šalyje verslo šakos sąlygiškai skirstome į dvi grupes: tos verslo šakos, kuriose teikiamos paslaugos ir gaminami gaminiai rinkoje ir tos, kuriose vyrauja komercija arba vyksta prekių pirkimas ir pardavimas. Įmonės gaminančios produktus rinkai bei teikiančios mokamas paslaugas kartu atlieka ir tam tikras komercines funkcijas, ty. perkant reikalingus gamybos išteklius ir parduodant gaminius ir paslaugas. Antra vertus, verslo sritys, kuriose vyrauja komercija nėra visiškai atskirtos nuo kai kurių vadinamųjų gamybos funkcijų, pvz.: prekybos įmonėje vyraujančios komercijos operacijos, tačiau netgi prekybos įmonėje komercija neišsemia visos jų veiklos, šios įmonės atlieka tokias gamybinio pobūdžio funkcijas kaip prekių transportavimas, jų rūšiavimas, finansavimas, saugojimas, pristatymas į namus. Tačiau analizuojant ekonominę verslo struktūrą šalyje tikslinga išskirti santykiškai savarankiškas sferas. Tą kurioje gaminami produktai rinkai, bei teikiamos mokamos paslaugos ir tą, kurioje vyrauja komercinio pobūdžio funkcijos.

Ekonominė verslo struktūra šalyje arba šalies ūkyje

Verslo šakos kuriose gaminami gaminiai ir teikiamos mokamos paslaugos: Verslo šakos kuriose vyrauja komercija:

pramonė didmeninė prekyba vartojimo reikmenimisenergetika mažmeninė prekyba vartojimo reikmenimisžemės, miškųir vandenų ūkis nekilnojamo turtoprekybastatyba komercinėbankininkystėtransportas komercinisdraudimasryšiai prekyba vertybiniais popieriais, valiutabuitiniai nelegalikomercijakomunalinis ūkis kitos specifinės komercijos formosmokamos kultūros ir įstaigų paslaugos (prekyba loterijos bilietais, komerciniai lošimai)mokamos sveikatos paslaugos nelegalių produktų gamyba ir nelegalios mokamos paslaugos

Išvada: Verslininkystės ekonominis turinys nesutampa su turiniu šalies arba tautos ūkio, kuris gali būti organizuotas įvairiais būdais (komerciniais ir nekomerciniais). Šalies ūkis (ekonomika) platesnė samprata negu verslininkystė. Verslininkystė negalima be laisvosios rinkos subjektų. Komercinės veiklos perkant gamybinius išteklius, bei parduodant gaminius ir paslaugas.

Veiksniai sąlygojantys verslininkystės ir šalies (tautos) ūkio skirtumus:

Natūrinis gamybos elementų buvimas kai kuriose ūkio šakose Administracinis valstybinis įmonių veiklos reguliavimas Valstybės biudžeto lėšomis išlaikomų įstaigų buvimas Produkcijos bei turto pardavimas ne rinkos operacijų būdu (dovanojimas, labdara)

Ūkinė veikla, susijusi tik su produktų gamyba, ty. izoliuota nuo komercinės veiklos, nepatenka į verslininkystės sferą, nėra verslas savo prigimtimi. Žemės ūkio gamyba į verslininkystės ūkio sistemą įeina tik, kiek ji įtraukta į prekinius piniginius santykius (gamybos išteklių reikalingų žemės ūkiui pirkimas, žemės ūkio produkcijos pardavimas rinkoje).

Kita ūkinės veiklos sfera, nepatenkanti į verslininkystės struktūrą – griežtai reglamentuojama valstybinių įmonių ūkinė veikla, kai jos pačios negali nustatyti produktų kainų, pasirinkti produktų pirkėjų arba tiekėjų ir pan. Tokios įmonės yra atskirtos nuo komercinės veiklos. Jeigu įmonė negali savarankiškai atlikti komercinių funkcijų ji nėra verslo įmonė. Ji yra paprasčiausiai gamybos ūkinė grandis vykdanti valstybės institucijų užduotis.

Analizuojant verslininkystės struktūrą šalyje, reikia išskirti privačią ir viešąją (valstybės arba savivaldybių) verslininkystę.

Privačios verslininkystės bruožai:1. bet koks turtas gali būti nuosavybė2. žmonės yra ekonomiškai savarankiški, nepažeidami verslo įstatymo normų bei jo etikos taisyklių gali laisvai spręsti

Vienas iš valstybės kišimosi į ekonomiką būdų lygia greta su valstybine komercinio pobūdžio monopolija ir valstybinio privataus ūkio sektoriaus subsidijavimu yra viešoji verslininkystė.Viešoji verslininkystė, kaip valstybės reguliuojamojo poveikio forma, yra būtina tam, kad pakeistų ypač deficito pažeistose ūkio šakose silpnoką privačią iniciatyvą. Pagrindinis viešosios ir privatinės verslininkystės skiriamasis požymis yra tai, kad viešoji verslininkystė plėtojama dažniausiai ne pelnui gauti, o tam tikriems visuomenės poreikiams tenkinti.būtent viešajai verslininkystei yra keliami tam tikri socialiniai tikslai. Ūkinės laisvės požiūriu viešosios verslininkystės sektorius išskiriamas kaip visuma valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių. Šitokia viešosios verslininkystės samprata yra siauresnė negu valstybės ekonominio sektoriaus samprata.

Pagrindiniai ekonominiai verslo principai yra šie:1. pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija (kiekvienas verslininkas laisvai pasirenka veiklos sritį, jis laisvai pasirenka ką gaminti, kam parduoti, išteklių tiekėjus, gaminių ar paslaugų pardavimo rinkas, pardavimo būdus ir pan. Laisvas pasirinkimas rinkoje sąlygoja konkurenciją)

2. prekinių mainų abipusė nauda (esant laisvanoriškiems mainams laimi abu rinkos dalyviai)3. pelno siekis (verslas – ne labdaringa veikla)4. gamybinės komercinės veiklos paslaptis (verslui organizuoti reikalinga speciali informacija. Ji tampa verslo plėtojimo šaltiniu. Būtent verslininko turima informacija apie jo gamybinę ir komercinę veiklą yra jo turto sudėtinė dalis. Vadinasi tokia informacija negali būti perduota veltui)5. ekonominė rizika (verslininkas organizuoja gamybinę bei komercinę veiklą ne tik savo sąskaita, bet ir savo rizika. Šiuolaikinėmis sąlygomis bet kurį verslą lydi mažesnė ar didesnė rizika)6. visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus (kokie geri ar blogi bebūtų verslininko veiklos rezultatai, jie yra jo nuosavybė. Niekas neturi teisis iš verslininko be jo sutikimo savintis jo teigiamų veiklos rezultatųk)7. neperžengimas ribos už kurios prekiniai mainai nepriimtini (nepriimtini rinkoje dalykai yra: prekyba nelegaliomis paslaugomis, prekyba tenkinanti antihumaniškas reikmes)8. prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė (abu sandorio dalyviai privalo kontroliuoti vienas kitą. Prekės pirkėjas kontroliuoja jos kokybę, perkamų prekių kiekį, apmokėjimo sumos apskaičiavimo teisingumą ir pan.)

Pagrindinės verslo įmonių rūšys

• įmonės esmė ir jos ekonominiai tikslai• Lietuvoje steigiamų įmonių rūšys• individualios įmonės steigimo tvarka Lietuvoje• ūkinės nendrijos steigimo tvarka Lietuvoje• AB ir UAB steigimo tvarka Lietuvoje

Tarpukario Lietuvoje apibūdinant įmones buvo vartojamos dvi sąvokos: įmonė ir verslamonė. Sąvoka verslamonė buvo apibūdinama kaip ūkinis vienetas, tačiau besiskiriantis nuo sąvokos įmonė tuo, kad sąvoka įmonė daugiau atspindi jos vidaus tvarką, ta. jos valdymą. Tuo tarpu verslamonė apibūdinama remiantis trimis principais:• autonomijos• pelno didinimo• verslo klausimų sprendimo (juos sprendžia įgalioti asmenys)

Įmonė – tai savo vardą ir ženklą turintys fizinis arba juridinis ūkinis subjektas (asmuo) įsteigtas atitinkamoje valstybėje nustatyta tvarka ir turintis teisę užsiimti jos įstatymais nedraudžiamu verslu arba komercine veikla. Verslo šaka – tai ūkiniais arba ekonominiais ryšiais tarpusavyje susijusių verslo subjektų arba įmonių gaminančių giminingus gaminius arba teikiančių panašias paslaugas visuma.

Valstybės požiūriu kiekviena įmonė yra tam tikra organizacija, o tai reiškia, kad ji yra:• socialinė grupė, nes ji suburia žmones ir organizuoja jų darbą.• gaminanti gaminius ar teikianti paslaugas ir paskirstanti gautas pajamas.• atvira aplinkai, ty. bandrauja su valstybės bei savivaldybių institucijomis, su kitomis įmonėmis, kaip su partneriais, su bankais ir tt.

Įmonės ekonominiai veiklos tikslai

Gamybos tikslai Sėkmės tikslai Finansiniai tikslai1. optimali rinkos dalis2. gamybos ir sandėlinių pajėgumų, gamybos apimties subalansavimas3. realizavimo būdų optimizavimas 1. realizavimo apimties didinimas2. gamybos išlaidų mažinimas3. pelningumo didinimas4. dividendų normos didinimas 1. mokumas2. likvidumo rezervo dydis ir struktūra3. pelno rezervavimas4. finansų struktūra5. investicijų bei finansavimo programų apimtis ir struktūra

Pelno atliekamos visuomeninės funkcijos:1. ūkinės veiklos laimėjimų testas2. tai premija už riziką, dirbant ekstremaliomis sąlygomis

Pagal LR įstatymus gali būti steigiamos tokios įmonės:1. individualios įmonės2. tikrosios ūkinės bendrijos3. komanditinės ūkinės bendrijos4. AB5. UAB6. specialiosios paskirties bendrovės7. kooperatinės bendrovės8. investicinės bendrovės9. žemės ūkio bendrovės10. valstybės ir savivaldybių įmonės11. viešosios įstaigos

Pagal atsakomybės už finansinius ir kitokius įsipareigojimus pobūdį įmonės gali būti ribotos arba visiškos atsakomybės. Pilnos atsakomybės įmonės neturi juridinio asmens statuso, o jų turtas nėra atskirtas nuo įmonės savininko turto.

Ribotos atsakomybės įmonės yra AB, UAB, investicinės bendrovės, investiciniai fondai, kooperatyvai, žemės ūkio bendrovės, valstybės ir savivaldybių įmonės ir viešosios įstaigos.

Pilnos atsakomybės įmonės: personalinės įmonės, tikrosios ūkinėms bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos (jose pilna ir dalinė atsakomybė yra derinamos).

Įmonės gali sudaryti koncernus, jungtis į asociacijas, įmonės taip pat gali steigti savo filialus bei atstovybes. Filialai ir atstovybės nėra juridiniai asmenys, jų turtas neatsikirtas nuo pagrindinio įmonių turto. Filialai ir atstovybės veikia pagal pagrindinės įmonės suteiktus įgaliojimus. Filialus gali steigti tik LR įregistruotos įmonės. Užsienyje įregistruotos įmonės gali steigti tik atstovybes, įregistruotos įmonės gali steigti atstovybes, kurios nėra juridiniai asmenys ir negali verstis komercine – ūkine veikla.

Įmonių steigimą ir veiklą Lietuvoje reglamentuoja šie teisiniai dokumentai:1. civilinis kodeksas, įmonių įstatymas, ūkinių bendrijų įstatymas, akcinių bendrovių įstatymas.2. įstatymas, dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių 1995 02 15d.3. žemės ūkio bendrovių įstatymas 1999 04 164. kooperatinių bendrovių įstatymas 1993 06 015. valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas 1994 12 216. investicinių bendrovių įstatymas 1995 07 057. užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas 1995 07 138. konkurencijos įstatymas 1999 03 239. buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas 1992 06 1810. įmonių bankroto įstatymas 1992 09 1511. viešųjų įstaigų įstatymas 1997 07 0312. nepelno organizacijų arba įmonių reorganizavimo įstatymas 1997 07 0313. Lietuvos Respublikos firmų vardų įstatymas 1999 07 0114. Lietuvos Respublikos įmonių sanavimo ir restruktūrizavimo įstatymas 1998 10 20

Individualios arba personalinės įmonės steigimas Lietuvoje

Personali įmonė neturi juridinio asmens statuso, jos turtas neatskirtas nuo steigėjų turto, vadinasi už personalinės įmonės įsipareigojimus atsako steigėjas savo turtu. Personalinės įmonės steigėjas paprastai yra vienas fizinis asmuo, keliems fiziniams asmenims ji gali priklausyti tik tuo atveju, kai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus šie asmenys bendrą turtą gali valdyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise – tai tokia bendrosios nuosavybės rūšis kai bendrasavininkių dalys nuosavybėje nėra iš anksto nustatyti. Paprastai tokie nuosavybės santykiai susiklosto tarp šeimos narių. Ypatingais atvejais personalinės įmonės steigėjais gali būti ir juridiniai asmenys, tai negamybinės sferos organizacijos arba visuomeninės organizacijos, biudžetinės įstaigos.

Individualios verslo įmonės privalumai:1. paprasta steigimo tvarka2. paprasta organizacija3. sprendimus priima pats savininkas4. uždarbiai, kaip savininko asmeninės pajamos apmokestinami tik vieną kartą

Trūkumai:1. neribota atsakomybė2. savininkas rizikuoja netekti asmeninių pajamų3. verslas baigiasi savininkui mirus (nors gali perimti ir paveldėtojai)

Personalinės įmonės steigimo veiksniai:1. personalinės įmonės vardo registravimas (jei įmonės pavadinimas susidės tik iš savininko pavardės ir iš įmonės rūšies apibūdinimo, tada vardo atskirai registruoti nereikia)2. savivaldybės leidimo verstis ūkine komercine veikla gavimas3. personalinės įmonės registravimas įmonių rejestre

Personalinėms įmonėms besiverčiančioms vyriausybės nutarimu 1398, dėl patentų išdavimo tvarkos numatyta veikla gali būti taikoma supaprastinta mokesčių rinkimo tvarka, t.y. personalinės įmonės savininkas gali sumokėti mokesčius iš anksto, išpirkdamas patentą už tam tikra ūkinės veiklos laikotarpį (ketvirtį, pusmetį, metus), šiuo atveju įmonės savininkui nereikia mokėti fizinių asmenų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtoju privalomai registruojasi tik tuo atveju, jai pajamos per metus yra didesnės kaip 50 000 Lt. Personalinės įmonės gali įsiregistruoti (PVM) mokėtoju, jei jos pajamos didesnės negu 5000 Lt.

Personalinė įmonė gali taikyti supaprastintą buhalterinės apskaitos tvarką.

Ūkinės bendrijos steigimas Lietuvoje

Ūkinė bendrija steigiama remiantis Lietuvos Respublikų ūkinių bendrijų įstatymu. Ūkinė bendrija yra visiškos (pilnos) atsakomybės įmonė, neturinti juridinio asmens statuso, ūkinės bendrijos turtas neatskirtas nuo jos steigėjų turto, todėl jos steigėjai už bendrijos turtą atsako savo turtu. Todėl steigėjų atsakomybė yra solidaresnė, tai reiškia, kad bendrijos kreditorius savo reikalavimus gali nukreipti tiek į ūkinės bendrijos turtą, tiek į bet kurio jos nario arba kelių jos narių turtą. Ūkinės bendrijos steigėjai savo susitarimu, kai kuriuos bendrijos narius gali atleisti nuo atsakomybės už bendrijos prievoles. Komanditinėse bendrijose bent vienas asmuo turi būti tikrasis. Ūkinės bendrijos turtas priklauso jos nariams priklauso bendrosiomis dalimis nuosavybės teise, tai reiškia, kad iš anksto yra žinoma kiekvienos jos nario turto dalis, kuri gali būti išreikšta procentais, o ūkinė bendrija steigiama jos nariams sudarius bendrosios veiklos sutartį, kiti ūkinės bendrijos steigimo veiksniai tokie pat kaip ir personalinės įmonės.

Ūkinėms bendrijoms taip pat taikomas supaprastintas apmokestinimas ir supaprastinta buhalterinė apskaita.

Privalumai:1. valdymo atsakomybė padidėja esant keliems savininkams2. uždarbiai apmokestinami tik vieną kartą kaip partnerių asmeninės pajamos3. skirtingo profesinio pasirengimo specialistų bendradarbiavimą

Trūkumai:1. neribota atsakomybė2. partneriai bendrasavininkiai rizikuoja netekti savo asmeninio turto3. lyginant su individualia įmone sudėtingesnė organizacija4. lyginant su akcine bendrove yra mažesnės kapitalo didinimo galimybės įmonė likviduojasi arba reorganizuojasi mirus vienam iš partnerių

Akcinės bendrovės (AB) ir uždarosios akcinės bendrovės (UAB) steigimo tvarka Lietuvoje

Jos veikia pagal akcinių bendrovių įstatymą, kuris nustato bendruosius ir skiriamuosius požymius, steigimo ir kapitalo formavimo būdą, reikalavimus steigėjams ir akcininkams, bei valdymo ir kontrolės organų veikimą.AB ir UAB įstatinis kapitalas yra padalintas į akcijas. Akcinės bendrovės ir UAB akcijų savininkai valdo įmonę dalyvaudami visuotiniame akcininkų susirinkime. Steigiant akcinę bendrovę ir UAB įstatinis kapitalas formuojamas išleidžiant akcijas. Akcijos gali būti platinamos uždaruoju būdu arba atviruoju būdu, kai tam tikra dalį akcijų įsigyja steigėjai, o kitos akcijos yra platinamos kitiems asmenims norintiems jų įsigyti, tačiau akcinės bendrovės viešai gali platinti akcijas tik įsiregistravusios akcijų emisiją vertybinių popierių komisijoje. Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas nemažesnis kaip 10 000. Akcinės bendrovės nemažesnis kaip 100000. Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės yra steigiamos steigėjų sutartimi arba steigėjų aktu, kai steigėjas yra tik vienas. Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės turi nuosavą turtą ir gali savarankiškai juo naudotis, disponuoti, sudaryti sutartis, būti ieškovu ir atsakovu teisme. Jos gali savo turtą investuoti į kitų įmonių akcijas ar kitokius vertybinius popierius. Taip pat teikti paskolas už palūkanas. Įstatymai numato apribojimus: bendrovės paskolas gali teikti tik neviršydamos savojo kapitalo. Skolintų lėšų jos negali perskolinti kitiems juridiniams arba fiziniams asmenims, tokias paslaugas bendrovė gali teikti tik tada jeigu ji reorganizuosis į komercinį banką. AB ir UAB steigėjai bei akcininkai gali būti tiek užsienyje, tiek Lietuvos Respublikoje reziduojantys (tai yra turintys savo būstinę) fiziniai ir juridiniai asmenys. Jei bent vienas steigėjas yra užsienio juridinis ar fizinis asmuo, tai steigiamai akcinei bendrovei arba uždarajai akcinei bendrovei taikomas Lietuvos Respublikos užsienio investicijų įstatymas. Minimalus steigėjų, taip pat ir akcininkų skaičius nenustatytas, todėl steigti akcinę bendrovę arba UAB gali ir vienas steigėjas. Akcinių bendrovių įstatymas, bei kai kurie kiti įstatymai nustato apribojimus steigiamos bendrovės akcijoms įsigyti.

Svarbiausi apribojimai:1. dukterinė bendrovė negali įsigyti kontroliuojančios bendrovės akcijų, pagal akcinių bendrovių įstatymą kontroliuojančia bendrove yra laikoma ta akcinė bendrovė arba UAB, kuri turi kitos bendrovės akcijų paketą suteikiantį daugiau kaip 50% balsų visuotiniame akcininkų susirinkime2. investiciniai fondai ir uždarieji investiciniai fondai gali įsigyti ne daugiau kaip 10% vienos bendrovės akcijų3. komercinio banko investicijos į bendroves negali būti didesnės kaip 10% banko pagrindinio kapitalo. (šis apribojimas netaikomas, kai bankas investuoja į kitus bankus)4. komercinis bankas negali įsigyti ir valdyti kitos bendrovės kontrolinio akcijų paketo5. įsigyjant bendrovės kontrolinį paketą būtina laikytis konkurencijos tarnybos nustatytų maksimalios rinkos struktūrų koncentracijos6. uždarosios akcinės bendrovės akcininkų negali būti daugiau kaip 50, jei akcininkų skaičius padidėja daugiau kaip 50, tai ji turi būti reorganizuota į akcinę bendrovę

Akcinės bendrovės steigimo žingsniai:1. firmos vardo registravimas ir steigimo sutarties arba steigimo akto sudarymas2. kaupiamosios sąskaitos banke atidarymas3. bendrovės įstatų parengimas, bei jų pasirašymas4. leidimo ūkinei veiklai gavimas iš savivaldybės5. bendrovės įstatų registravimas valstybinėje arba savivaldybės institucijoje, kuri tvarko įmanių rejestrą.6. akcijų emisijos registravimas vertybinių popierių komisijoje7. akcijų platinimas pasirašant akcijų pasirašymo sutartis8. pasirašytų akcijų apmokėjimas įmokant į kaupiamąją sąskaitą sutartyje numatytą pinigų sumą arba ją padengiant nepajiniais (turtiniais) įnašais9. steigimo ataskaitos parengimas (steigimo išlaidos, už akcijas gauti pinigai, už akcijas gauti nepiniginiai turtiniai įnašai ir rekomenduojama tvirtinti jų vertė, akcijų, kurias įsigijo kiekvienas steigėjas, skaičius, steigiamos bendrovės vardu sudaryti sandoriai)10. steigimo ataskaitos pateikimas patikrinti nepriklausomam auditoriui ir jo išvadų gavimas11. steigiamojo susirinkimo sušaukimas12. steigiamojo susirinkimo nutarimas:• dėl steigimo ataskaitos patvirtinimo• dėl AB valdymo organų išrinkimo• dėl AB auditoriaus (revizoriaus) išrinkimo13. AB įregistravimas įmonių rejestre

AB steigimo laiko ribos:1. bendrovės steigėjai per 60 dienų nuo akcijų pasirašymo termino pabaigos privalo sušaukti steigiamąjį akcininkų susirinkimą. Jei per šį laiką neįvyksta akcininkų susirinkimas, tai visi akcija pasirašiusieji asmenys atleidžiami nuo įsipareigojimų bendrovei ir turi teisę pareikalauti, kad jiems per 15 dienų būtų gražinti visi įnašai už akcijas2. AB turi būti įregistruota įmonių rejestre ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo steigimo sutarties ar akto sudarymo dienos

Uždarosios akcinės bendrovės steigimo žingsniai arba veiksmai

Atsižvelgiant į tai, kad akcijos neplatinamos viešai, o akcininkų skaičius negali būti didelis UAB steigimo procedūros supaprastintos:1. steigimo sutarties arba steigimo akto sudarymas2. bendrovės įstatų parengimas3. leidimo ūkinei veiklai gavimas iš savivaldybės4. kaupiamosios sąskaitos banke atidarymas5. akcijų pasirašymo sutarčių sudarymas, UAB akcijų pasirašymo ir bendrovės steigimo sutartis gali būti vienas dokumentas6. pasirašytų akcijų apmokėjimas7. steigiamojo susirinkimo sušaukimas8. steigiamojo susirinkimo nutarimai• dėl UAB valdymo organų išrinkimo• dėl UAB auditoriaus arba revizoriaus išrinkimo9. UAB įregistravimas įmonių rejestre, turi būti įregistruota per 6mėn nuo steigimo sutarties pasirašymo datos

Akcinės bendrovės privalumai:1. ribota bendrasavininkių atsakomybė2. bendrovė nesusijusi su bendrasavininkių pasitraukimu3. pakankamai daug kapitalo didinimo galimybių4. lyginant su kitais įmonių tipais AB yra daug didesnė ir sudėtingesnė organizacija

AB trūkumai:1. dvigubas dividendų apmokestinimas (kaip bendrovės pajamos ir kaip akcininko pajamos)2. daug sudėtingesnis valdymas, vadybininkai ignoruoja akcininkų interesus ir panašiai

Filialus gali steigti tik Lietuvoje įregistruotos įmonės. Užsienio įmonės gali steigti atstovybes, kurios nėra juridiniai asmenys ir negali verstis komercine ūkine veikla.

Kiekvienas bendrovės administracijoje turi būti bent administracijos vadovas ir buhalteris. Šias pareigas derinti draudžiama. Visus administracijos darbuotojus į darbą priima administracijos vadovas, o jį patį kaip ir buhalterį skiria bendrovės valdyba (arba stebėtojų taryba, jei nėra valdybos), o UAB visuotinis akcininkų susirinkimas. Kiekviena bendrovė privalo turėti nors vieną revizorių. Jo funkcijas nustato įstatymas.

Verslas kaip procesas ir jo stadijos

Prieš pradėdamas planuoti verslą, verslininkas, visų pirma, turėtų labai konkrečiai ir aiškiai suformuluoti savo verslo tikslą. Jis turėtų nuspręsti kokias prekes gamins, o kokių – ne, taip pat turėtų aiškiai išsianalizuoti abipusį ryšį tarp jo verslo ir aplinkos, ty. aplinkos įtaką verslui ir atvirkščiai.Nustatyti veiklos kryptį ir tikslus yra labai svarbu, nes reikia nukreipti savo ir darbuotojų pastangas tinkama linkme ir ypač rūpintis spręstinomis problemomis.Pradedant verslą nereikėtų stengtis aprėpti kuo didesnės prekių įvairovės, nes maža įmonė gali to nepajėgti, be to, yra naudingiau specializuotis siauresnėje srityje ir teikti kokybišką prekę. Iš kitos pusės, įmonei reiktų orientuotis ir į pakankamai plačią rinką, kad firma galėtų ateityje plėstis.

Verslo kryptis turėtų parodyti, kokio verslo ėmėsi verslininkas ir kokiam tikslui, kokie jo strateginiai planai ateityje ir kokiais būdais jis ruošiasi to siekti. Sėkmingą verslą lemia trys veiksniai: gera prekė, kryptingumas ir sėkmė. Jei trūks bent vieno iš šių veiksnių, verslas nebus sėkmingas.Apibrėžiant verslo tikslą reikia sukonkretinti prekės rūšį: ar tai bus produktas ar paslauga. Taip pat verslininkas turėtų žinoti ar jis pats gamins tą prekę ar ją tik pardavinės ir ar tiesiogiai ar per tarpininkus. Reikėtų išsinagrinėti ar pasirinktas verslas yra naujas, ar tai jau yra daręs kas nors ir anksčiau. Bet vienas svarbiausių klausimų pradedant verslą yra verslininko aiškus apsisprendimas ką jis darys, o ko – ne. Nes pradedantieji siekdami didesnio pelno dažnai apsiima padaryti daugiau nei gali, o tai sužlugdo jų verslą.Formuluojant verslo tikslus reikia išsiaiškinti kas yra prekė, pats verslas, ryšiai ir verslo ribos.Prekė turi būti apibūdinama labai aiškiai, tiksliai ir trumpai, kad vartotojas galėtų suprasti, ką būtent jis perka iš verslininko. Reikia siūlyti tik tai, ką verslininkas turi ar sugeba padaryti.Verslas – yra tai, kaip firma sąveikauja su aplinka – sritimi, kurioje dirba, ir firmos klientais.Reikia nuspręsti ar firma yra gamintoja, ar paslaugų teikėja, ar prekiautoja. Nes griebiantis kelių darbų iš karto nė vienas neišeina gerai.Nustatant verslo tikslus labai svarbu apibrėžti verslo ryšius su partneriais, konkurentais ir su klientais. Reikia žinoti savo prekės vartotojus, kokie bus palaikomi ryšiai su jais ir kokie bus taikomi prekės paskirstymo ir pardavimo būdai.Taip pat labai svarbu yra žinoti verslo ribas. To reikia, kad visų verslininko tikslų būtų siekiama stabiliai ir nesiblaškant. Labai svarbu yra nuspręsti, ką ruošiamasi gaminti, kad visos pastangos būtų sutelkiamos šiam tikslui siekti.Taigi verslo tikslų apibrėžimas yra vienas sudėtingiausių ir pats atsakingiausias žingsnis verslo planavimo procese. Be šio žingsnio tikimybė, kad verslas pasiseks yra labai menka, tai praktiškai neįmanoma.

• verslo kaip proceso stadijos• naujos verslo idėjos paieška ir jos vertinimas• verslo plano būtinumas ir esmė• verslo plano sudarymo etapai• verslo plano struktūra ir jo skyrių apibūdinimas• reikalingų verslo išteklių paieška• įsteigtos įmonės valdymas

Bendriausiu požiūriu verslo procesas apima keturias stadijas:1. naujų idėjų paiešką bei socialinį, ekonominį jų įvertinimą2. verslo plano rengimą arba verslo planavimą3. verslui plėtoti reikalingų išteklių paiešką4. kurtos verslo įmonės valdymą (vadybą)

Praktiškai bet kurios iš šių stadijų nebuvimas neįgalina nei pradėti, nei užbaigti verslo procesą. Šios stadijos viena su kita susijusios ir priklausomos viena nuo kitos.

Verslo proceso stadijosNaujų idėjų paieška bei socialinis, ekonominis jų įvertinimas Verslo plano rengimas arba verslo planavimas Verslui plėtoti reikalingų išteklių paieška Kurtos verslo įmonės valdymas (vadyba)Naują verslo idėja grindžiantys veiksniai Rinkos segmentavimas, vartotojų apibūdinimas Esami arba turimi verslo ištekliai Valdymo stiliusTiesioginis ir potencialus verslo idėjos naudingumas arba vertingumas Marketingo planas Trūkstami ištekliai ir potencialūs jų tiekėjai Verslo įmonės organizacinė, valdymo struktūraEkonominės rizikos įvertinimas Gamybos planas Būtinų išteklių pritraukimo būdai Pagrindiniai sėkmės veiksniaiNaujos verslo idėjos atitikimas verslininko užsibrėžtiems tikslams, jo sugebėjimams, jo praktiniams įgūdžiams Finansinis planas ir finansinis aprūpinimas Verslo kliūtys arba verslo siauros vietosIdėjos rezultatų lyginimas su konkurentų gaminiais arba paslaugomis Verslo įmonės forma Jų išvengimo būdai Įsitvirtinimo rinkoje struktūra Kontrolės sistemaImantis tam tikros verslo idėjos gan kruopščiai reikia išanalizuoti tokius klausimus:• ar iš tikrųjų esate pasirengę imtis naujo dalyko• veikti ekstremaliomis sąlygomis• ar manote, kad perdaug tikite savo biznio sėkme, o gal taikote ir variantą, pagal kurį “taip išeis, taip ir gerai”• kaip pats arba pati vertinate savo kompetenciją ar jaučiate poreikį patarimams, tolesniam tobulinimuisi• kuo remdamiesi vertinate savo verslo idėją kaip perspektyvią• kur slypi silpnos vietos verslo sumanymo ir įgyvendinimo procese• kas sukelia nors ir mažas abejones, jūsų verslo idėjos sėkmei

Vienas iš svarbesnių etapų norint pradėti savo verslą ar jį išplėsti yra verslo plano sudarymas. Planavimo poreikis labai priklauso nuo verslo prigimties, nuo verslo turinio, jo mąsto, struktūros. Verslo plano sudarymo būtinumą Lietuvos verslininkams lemia šios prilaidos:1. Į Lietuvos ūkį ypač į paslaugų sferą įsilieja nauja verslininkų karta. Dauguma verslininkų nevadovavo jokiai įmonei, nepakankamai giliai suvokia problemas susijusias su rinkos ekonomika2. Kintanti verslo aplinka verčia visiškai kitaip mąstyti bei elgtis ir labiau patyrusius verslininkus, jie priversti veikti konkurencijos sąlygomis3. Būtinumas verslininkams numatyti savo veiklos strategiją, bei konkrečias priemones savo galutiniam tikslui įgyvendinti4. Verslo plano reikalingumą lemia tai, kad jis įgalina verslininkui objektyviai įvertinti savo verslo idėją išnagrinėti verslo sėkmę sąlygojančius veiksnius ir numatyti savo verslo rezultatą5. Verslo planas būtinas siekiant išplėsti savo padėtį rinkoje, susirasti ir užimti joje laisvą nišą, bei įsitvirtinti naujose rinkose6. Būtinumas gauti ilgalaikes paskolas, joks bankas arba fondas nesvarstys prašymo gauti paskolą, jei nebus pateiktas kvalifikuotai parengtas verslo planas7. Bendros įmonės su užsienio partneriais steigimas remiantis verslo planu. Šiuo atveju jis yra pagrindinis dokumentas, kuriuo remiasi derybos su užsienio partneriais8. Verslo planas reikalingas norint gauti vyriausybės ar tarptautinių organizacijų finansinę paramą

Bet kurio verslo planas yra specifinis personalinis įmonės dokumentas. Verslo planas, tai programinis įmonės dokumentas, kuriame tiksliai suformuluota įmonės veiklos strategija trejiems penkeriems metams, kuri grindžiama detalia ankstesnės veiklos, bei dabartinės jos būsenos, lyginant su konkurentų veikla, analizė. Šiame dokumente glaustai apibūdiname esamąją įmonės veiklą, analizuojami vidiniai ir išoriniai veiksniai, kurie daro įtaką įmonės veiklai, suformuluojami įmonės tikslai ir strategijos, bei numatomos konkrečios priemonės joms įgyvendinti. Jos tikslus, bei problemas.

Verslo plano kūrimas duoda daug naudos verslininkui, nes:• Būsimąsias savo veiklos klaidas ir trūkumus geriau pastebėti rašant verslo planą, negu patirti praktiškai veikiant• Pradėdami savo veiklą jausitės kur kas tvirčiau, jei patys bandysite sudaryti verslo planą• Verslo planas tiksliai parodo kiek, kam, kada ir kuriam laikotarpiui reikia pinigų• Verslo planas padeda greitai paaiškinti savo ketinimus bankininkams, investuotojams, verslo partneriams, akcininkams ir panašiai• Rašydami verslo planą verslininkai susipažįsta tu planavimo procesu, įgauna verslo planavimo įgūdžių

Daugeliu atveju verslo planas yra konfidencialus dokumentas. Sudarant verslo planą svarbiausias dalykas užsienio investitoriams svarbiausia ne reikalinga pinigų suma, o kaip ji bus panaudota, kokį pelną ir kada duos investicijos, koks investavimo rizikos laipsnis, kada atsipirks investicijos. Rengiant verslo planą pirmiausia reikia žinoti jo paskirtį, kam jis rengiamas: verslo partneriui, investitoriui, valstybinei institucijai, ar įmonės vidinėms reikmėms. Vakarų šalių, taip pat, Lietuvos įmonių verslo plano rengimo patirtis byloja apie tai, kad galima būtų išskirti penkis šio plano rengimo etapus:

1. Nustatomas galutinis verslo plano tikslas. Atsakoma į klausimus, ko siekiama ir ieškoma. Ar aktyvaus partnerio, ar paskolų, ar įrenginių ir panašiai. Šiame etape analizuojami tokie klausimai:a. kas domėsis planub. kas žinoma apie pasirinkto verslo idėją, šio verslo produktų rinkąc. kokia yra stiprioji pasirinkto verslo grandis, kaip ją išryškinti verslo plane, kad susidomėtų verslo plano skaitytojasd. ką konkretaus galima pasiūlyti potencialiems verslo partneriams, investitoriams. e. kokią jie naudą gaus investuodami pinigus į jūsų verslą.2. Kada aiškiai suvoktas verslo plano tikslas ir išanalizuoti ankščiau paminėtieji klausimai, reikia pasirinkti konkrečią verslo plano struktūrą. Verslo plano struktūra turėtų atitikti verslo plano paskirtį, bei pasirinktojo verslo ar gamybinio, ar paslaugų paskirtį.3. Šiame etape aptariama verslo plano struktūros schema ir numatoma, kurie klausimai bus aprašomi bendrai, o kurie detaliai. Sprendžiama ar reikia papildomų tyrimų prieš pradedant rašyti verslo planą. Gal būt būtina tirti rinką, vartotojus ir konkurentus, gal būt reikia analizuoti jūsų gamybos išlaidas ir kainų lygį ir panašiai. Atlikus visus numatytus tyrimus, išanalizavus ir apibendrinus gautąją informaciją, galima pradėti rašyti verslo planą.4. Šiame etape rašomas verslo planas. Rašant verslo planą reikėtų laikytis tokių reikalavimų:a. rašyti aiškiai ir glaustai, bei argumentuotai, remiantis duomenų analizeb. kiekvieną skyrių rašyti atsižvelgiant į bendrąjį verslo plano tiksląc. jeigu rašant verslo planą paaiškėja, kad pasirinktoji plano struktūra yra nepakankamai tobula, tai reikėtų plano struktūrą keistid. kiekviename verslo plano skyriuje turi būti panaudoti reikiami duomenys, finansinė informacija, bei prognozės turėtų būti rengiamos remiantis duomenimis, kurie atsispindi ankstesnio plano skyriuose.e. verslo plano santrauka rašoma tada, kai visi kiti plano skyriai yra parašyti. Santraukoje reikėtų apgalvoti kiekvieną teiginįf. parašytas verslo planas atidžiai perskaitomasg. pateikiamas planas nepriklausomiems ekspertams įvertinti, gavus jų verslo plano įvertinimą, atsižvelgiama į pareikštas pastabas, po to planas pateikiamas tiems asmenims, kuriems jis buvo rengtas.5. Verslo plano struktūra. Ruošiantis rengti verslo planą visų pirma reikia išnagrinėti įmonės išorinę aplinką, ypač įstatymus, kurie reguliuoja apskritai ūkinę veiklą arba atitinkamą verslo šaką, be to reikia analizuoti ir vidinę verslo aplinką, lyginant savo veiklą su konkurentų veikla, išryškinant savo įmonės pranašumus ir trūkumus. Pasirenkant verslo plano struktūrą reikia žinoti verslo plano paskirtį. Paprastai verslo planas yra dvejopos paskirties, tai veiklos planai arba investiciniai planai. Verslo plano struktūra, bei jo atskirų skyrių turinys iš esmės priklauso nuoa. kam jis skirtas. Ar tai yra verslo sumavimo planas, ar investicijų planas, ar paskolos gavimo planasb. kas jį skaitysc. kam jis skiriamas, vidinėms reikmėms ar ne

Pagal tai kokiam tikslui verslo planas rengiamas, jam yra keliami ir skirtingi reikalavimai, tai yra akcentuojami ir išryškinami nevienodi klausimai. Kaip rodo vakarų šalių įmonių sukauptas patyrimas, verslo plano struktūra, skyrių skaičius ir pavadinimai yra įvairūs. Pagrindiniai skyriai visuose verslo planuose yra bendri. Andrius Jovaiša rekomenduoja verslo planą sudaryti iš devynių skyrių:a. santraukab. verslo plano aprašymasc. marketingasd. gamybae. vadybaf. rizikos įvertinimasg. finansaih. darbų grafikaii. priedai

Kalvienė siūlo verslo planą iš dešimt dalių:a. bendra ketinimo apžvalgab. siūlomo projekto esmėc. firmos charakteristikad. rinkos charakteristikae. marketingo planasf. gamybos planasg. valdymo personalas ir darbuotojaih. rizikos įvertinimasi. finansinis planasj. priedai

Verslas ir vadyba

• verslininkystė ir vadybos būtinumas• vadybos samprata• vadybos mokslo ir studijų sistema, bei jos elementai• šiuolaikiniai vadybos principai• vadybos funkcijos• vadybos metodika

Verslininkystė nuo vadybos skiriasi sąvokų turiniu. Verslininkystė kaip specifinė ūkinė arba ekonominė veiklos sritis, glaudžiai susijusi su naujovėmis ir vadyba. Verslininkystė apima gamybos pokyčių inicijavimą, o vadyba gamybos proceso arba ūkinės veiklos koordinavimą. Verslininkai kuria naujas įmones, kurias reikia valdyti. Vadyba bendriausia prasme yra mokslas apie organizacijų, tuo pačiu ir verslo įmonių valdymą. Verslas, kaip sudėtingas ekonominis reiškinys turi būti tikslingai veikiamas, koordinuojamas. Vadyba, kaip mokslas yra labai integratyvus t.y. savyje jungiantis daugelio mokslų įvairius aspektus. Pastaruoju metu vadybos mokslas vis daugiau remiasi sistemų teorija. Tai yra vadybos mokslas verslo įmonių valdymo klausimus nagrinėja sisteminiu požiūriu. Kita vertus negalima paneigti ir situacinio arba situatyvinio vadybos mokslo turinio aspekto. Bendruosius vadybos dėsningumus vienaip ar kitaip reguliuoja kintanti situacija ir ne visuomet bendrosios išvados tinka atitinkamoms situacijoms įvertinti. Būtent situacijos vadybos mokslo aspektas skatina jo vystymąsi įvairiose šalyse, nes verslo įmonių veikimo sąlygos tam tikrose šalyse yra nevienodos. Verslo įmonių valdymo būdai taip pat tam tikrose šalyse turėtų skirtis. Vadybos specialistų paskirtis nustatyti šiuos būdus ir padėti šios srities praktikams jais pasinaudoti sėkmingai valdant verslo įmones. Vadyba kaip sudėtinga veiklos sritis užima ypatingą vietą Organizuodami ir valdydami žmonių grupes vadybininkai nukreipia šių grupių pastangas tikslinga kryptimi siekiant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Visi vadybos teoretikai vieningai pripažįsta, kad organizuoti žmonių veiklą, ją valdyti yra savotiškas menas. Šias funkcijas gali sėkmingai atlikti tik darbuotojai, turintys specifinius sugebėjimus bei talentus. Profesionalus vadybininko darbas neįmanomas neturint tam tikrų žinių sistemos. Pagaliau svarbią reikšmę vadyboje turi praktinė veikla, įgūdžiai, patyrimas tai yra sugebėjimas įgytas žinias panaudoti praktinėje veikloje. Lietuvoje produktyviai veikia tik tos įmonės, kurių vadovai sugeba taikyti savo praktinėje veikloje vakarų šalių vadybos standartus. Tiems vadovams, kurie nesuvokia, kad jiems reikia šiuolaikiniu vadybos žinių, dirbti yra sunku, o jų įmonės veikia neproduktyviai. Todėl šiandien Lietuvoje vienas svarbiausių uždavinių plėtoti vadybos teoriją ir praktiką, bei rengti šiuolaikinės vadybos specialistus.

Pastaraisiais metais Lietuvoje gana plačiai buvo naudojamas angliškas vadybos atitikmuo žodis menedžmentas. Tačiau palaipsniui įsigalėjo sąvoka vadyba vietoj menedžmento. Lietuvoje vieni autoriai tapatina vadybos ir valdymo sąvokas, jas laikydami sinonimais, kiti autoriai teigia, kad vienintelė vartotina sąvoka yra vadyba. Tarpukaryje galiojusiame akcinių bendrovių įstatyme buvo pažymėta, kad akcinės bendrovės reikalus veda valdyba. Tuo tarpu kooperacijos bendrovių sąjungų įstatyme penktasis skyrius buvo pavadintas – bendrovės reikalų tvarkymas. Egzistavo vadybos sąvokų nenuoseklumas. Vadyba buvo tapatinama su vadovavimu, kildinant jos esmę iš žodžio vadas. Silpniausia žodžio vadyba kilmės pagrindimo vieta yra bendraties forma. Mūsų laikais sąvoka vadyba tapatinama su sąvoka valdymas. Nereikėtų sutikti su skleidžiama nuomone, kad vadybos objektas yra tik socialiniai procesai, o valdymo objektas techniniai ir technologiniai procesai. Organizacijos valdymas ir vadyba yra analogai. Kitoje straipsnio vietoje jis pabrėžia, kad atskirų organizacijos veiklos sferų valdymas yra vadybos sudėtinės dalys, o ne atskiros mokslo kryptys. Daugiau neapibrėžtumo kalbant apie vadybą suteikia ir tai, kad Lietuvoje šalia sąvokų vadyba, valdymas vartojamos sąvokos administravimas ir vadovavimas. Kartais sąvoka vadyba sutapatinama su vadovavimu, o vadovavimas laikomas administravimo sinonimu arba administravimas, bei valdymas atskiriami. Taigi Lietuvoje kol kas vadybos specialistų nuomone vadybos sąvokos naudojimo klausimais įvairovė yra akivaizdi taip pat Lietuvos Respublikos įstatymas arba vyriausybės nutarimais vartojamos irgi įvairios vadybinės sąvokos. Pavyzdžiui akcinių bendrovių įstatymo ketvirtojo skirsnio pavadinimas suformuluotas taip: Akcinių bendrovių valdymas. Verslo sričių ir krypčių klasifikatorių vadyba yra įteisinta kaip socialinis mokslas.

Lietuvos Respublikos įstatymuose vartojama sąvoka administravimas. Pavyzdžiui Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Oxfordo verslo žodyne sąvokos administravimas ir vadyba traktuojamos kaip viena kitą pakeičiančios sąvokos. “Vadybininkas” ir “Administratorius” žmogus sugebantis organizuoti, tačiau kai kurių vakarų teoretikų nuomone administravimo sąvokų vartojamas vadybos mokslo požiūriu nėra priimtinas. Vadybos ir administravimo sąvokų būtinumą nustato remdamiesi savo tyrimų tikslais. Kartais sąvoka administravimas vartojama aukštesniųjų vadybos pareigūnų veiklai apibūdinti. Sąvoka administravimas naudojamas ir siauresne prasme kaip vadovavimui kasdieniniam įmonės darbui apibūdinti. Vadyba yra platesnė sąvoka negu administravimas. Pagal jį administravimas tai vadybos proceso dalis susijusi su jos metodiniu pasirinkimu ir jų įgyvendinimu. Vakarų šalių teoretikai mano, kad vadybos turinys tai yra kai riboti ištekliai yra sujungiami iškeltiesiems tikslams įgivendinti. Žmonių užsiimančių vadyba visuma. Žinių apie vadybos veiklą visuma. Vrečo nuomone vadyba yra socialinis procesas, kuris reikalauja atsakomybės už įmonės veiklos planavimo ir reguliavimo produktyvumą vykdant tam tikrą užduotį ir susijęs su šiomis funkcijomis: • svarstymas ir sprendimų priėmimas rengiant planus bei informacijos gavimo sistemos plėtojimas įmonės veiklos našumo kontrolei palengvinti• personalo skatinimas, telkimas ir vadovavimas jam kuriant įmonę bei organizuojant jos veiklą

Šiuolaikinių ekonominių terminų žodyne išleistame Vilniuje 1991 metais 123 puslapyje vadyba apibrėžiama kaip gamybos proceso koordinavimo veikla siekiant optimizuoti išteklių naudą. S. Butkaus nuomone vadyba tai žmonių veiklos nukreipimas norima linkme Organizacijos ir vadyba 1996 m. 11 puslapis. Zakarevičiaus nuomone vadyba tai vadovavimo žmonių grupėms ir organizavimo mokslas ir menas. Siauresne prasme vadyba tai optimalių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo mokslas ir menas. Autorių kolektyvo knygoje “Vadyba” yra pateiktas valdymo apibrėžimas. Valdymas – organizacijos narių darbo planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė, visų organizacijos išteklių panaudojimas iškeltiems organizacijos tikslams siekti. Kurį laiką buvo diskutuojama kas yra vadyba ar mokslas, ar menas. Bet kurio mokslo, tuo pačiu ir vadybos plėtojimui reikalingi teorija ir tam tikri principai, vadybos principai buvo suformuluoti 1911 metais Teiloro knygoje mokslinės vadybos pagrindai, tačiau priimtinos vieningos vadybos teorijos ilgai dar nebuvo. Prie vadybos teorijos pagrindų kūrimo prisidėjo daug tyrėjų ir autorių, tačiau vadyba ir dabar dar nėra ypač tikslus mokslas, tačiau suvokiant šio mokslo pagrindines idėjas gali būti gerokai pagerinta vadybos proceso įgyvendinimo kokybė, labai tikėtina, kad vadyba niekada netaps visiškai tiksliu mokslu, nes bus reikalingi subjektyvūs sprendimai esamoms teorinės žinioms papildyti. Todėl vadybos praktika išliks menu. Taigi vadyba yra mokslas ir menas. Vadybos struktūra:• vadybos teorija• vadybos menas• vadybos praktika

Vadyba kaip procesas remiasi jos teorija ir praktika, tačiau vadybos taikymo prasme yra labiau vadybos menas negu žinių panaudojimo konkrečiomis formomis būdas.

Vadybą reikėtų paminėti kaip sistemą. Vadybą kaip sistemą sudaro:• vadybos teorija• vadybos tikslai• vadybos principai• vadybos funkcijos• vadybos metodai• vadybos personalas arba vadybininkai• organizacijos valdymo sistema• vadybos technologiją• vadybos informacija

Jeigu nors vienas elementas veiks neefektyviai visa vadybos sistema, dėl šio netobulumo bus nepakankamai produktyvi. Vadybos veikla, bet kurioje sferoje, remiasi šiais dėsningumais:1. vadybos veiklos objektai yra socialiniai, ekonominiai, techniniai, investiciniai, inovaciniai ar kiti procesai, kuriems būdingas cikliškumas2. vadybos veikla galima tik esant išvystytam inovaciniam potencialui užtikrinant šiam netradicinių ir ne stereotipinių sprendimų suformulavimą ir įgyvendinimą3. vadybos veikla yra orientuota į galutinį konkretų rezultatą, kuris gali įgauti materialaus, informacinio, intelektualaus ar kitokio produkto pavidalą4. vadybos subjektai arba vadybininkai privalo orientuotis į bendra žmogiškųjų vertybių prioritetus arba pirmenybiškumą5. vadybos veikla akumuliuoja savyje kūrybines, menines, mokslines ir griežtai pragmatinės veiklos elementus6. materialų pagrindą vadybai vystytis sudaro verslininkystės plėtojimas

Vadybą reikia nagrinėti, tai yra makro ir mikro. Makro vadybos veikla apima vadybą globaliniu, stambiu, didelį poveikį civilizacijos vystymuisi turinčių procesų lygmenyje. Mikro vadyba – tai į lokalinius tikslus orientuota objektų sfera. Vadybos mokslo ir studijų sistema sudaro tokį elementą:1. bendroji vadyba2. situacinė vadyba1. strateginė vadyba ir personalo vadyba2. ekonominiai vadybos pagrindai3. teisiniai vadybos pagrindai4. inovacinių, investicinių procesų bei verslo procesų pagrindai.5. ekonominių procesų vadyba6. informacinis marketinginis vadybos aprūpinimas7. informacinių technologinių procesų vadyba.

Bendroji vadyba apima teorinius principus bei metodologinius pagrindus, taip pat pagrindinius dėsningumus. Svarbiausios bendrosios vadybos problemos:1. sisteminis požiūris, jo turinys ir formavimo metodai2. tikslai, vertybinės orientacijos, kriterijai3. interesai ir motyvai4. vadybos veiklos subjektų ir objektų visuma, jų tarpusavio santykiai5. sistemų organizavimas ir valdymas, organizacinės sistemos6. valdymo metodai7. sistemų organizacinis projektavimas8. mentalitetiniai vadybos pagrindai

Strateginė vadyba apima vadybos veiklos strategijų, programų ir projektų formavimą bei jų įgyvendinimą. Svarbiausios strateginės vadybos problemos:1. vadybos aplinkos situacijų analizė ir įvertinimas2. naujų veiklos galimybių paieška3. tikslų formulavimas4. veiklos rezultatų įvardinimas5. veiklos subjektų ir objektų sistemos projektavimas6. valdymo metodų sistemos formavimas ir pagrindimas7. projektų valdymas8. vadybos veiklos scenarijai ir programos, jų alternatyviniai variantai, palyginamoji analizė. Įgyvendinimo pasekmių prognozė9. racionali vadybos veiklos specializacija10. vadybos veiklos organizacinė, technologinė schema

Socialinė psichologija ir vadyba apima vadybos veiklos subjektų bei jų veiklos įvardijimą. Pagrindinės problemos:1. visuomeninė vadybos veiklos aplinka2. visuomeninės nuomonės, jų tyrimai ir įvertinimai3. vadovų darbas4. vadybos specialisto (vadybininko) darbas5. vadovų ir vadybos specialistų grupės darbas, kolektyvinis idėjų generavimas6. personalo formavimas ir politika7. psichologiniai, kvalifikaciniai testai8. personalo darbo organizavimas9. psichologinio klimato valdymas

Ekonominiai vadybos pagrindai apima ekonominių vadybos veiklos principų, bei dėsningumų formulavimą, jų panaudojimą konkrečių ekonominių vadybos metodų parinkimą bei jų pagrindimą. Svarbiausi ekonominės vadybos klausimai:1. ekonominė vadybos veiklos aplinka2. ekonominių problemų įvardinimas ir jų analizė3. ekonominiai interesai4. ekonominiai apribojimai bei sąlygos5. ekonominiai mechanizmai vadybos efektui pasiekti6. ekonominė vadybos veiklos programa bei jos pagrindimas

Teisiniai vadybos pagrindai apima teisinių normų formulavimą, jų pritaikymą vadyboje. Svarbiausieji klausimai spręstini formuojant teisinius vadybos pagrindus yra šie:1. teisinių vadybos veiklos normų sistema, jos kūrimas ir taikymas praktikoje2. civilinė teisė vadyboje3. baudžiamoji teisė vadyboje4. viešoji teisė vadyboje5. tarptautinė teisė vadyboje

Inovacinių investicinių procesų bei verslo vadyba apima sprendimus tų problemų, kurios tiesiogiai apima susijusiu su verslo modeliavimu, jo atnaujinimo bei tolesniu plėtojimu. Svarbiausieji klausimai:1. inovacijų, mokslo, techninės pažangos vadyba2. investicijų ir finansų vadyba3. verslo plėtojimo vadyba4. rinkos santykių plėtojimas, modernių technologijų įgyvendinimo bei investicijų įsisavinimo pagrindu5. įmonių vadyba

Ekonominių procesų vadyba orientuojama, į tai kad būtų užtikrintas sveikas gyvenimo būdas bei subalansuota žmogaus ir supančios gamtos sąveika. Informacinis marketinginis vadybos aprūpinimas apima informacinio, kompiuterinio, komercinio, taip pat ir marketinginio aptarnavimo ir aprūpinimo sferą. Technologinių procesų vadyba apima konkrečias gamybinės informacinės, paslaugų ir kitos veiklos valdymo problemas:1. įmonės valdymo decentralizavimas2. darbuotojų rengiančių valdymo sprendimus skaičius3. darbuotojų interesų tapatinimas su įmonės interesais4. kiekvieno pasirengimas diegti naujoves5. nuolatinis personalo mokymas6. nuolatinė alternatyvių įmonės veiklos variantų paieška7. nestandartinių personalo darbo variantų naudojimas8. naujų darbo ir novatoriškumo skatinimo būdų taikymas9. ilgalaikių profesionalios veiklos programų įjungiant į karjeros planavimą vykdymas10. personalo naujo mąstymo formavimas orientuojantis į įmonės veiklos pokyčius11. rėmimasis lanksčia įmonės darbuotojų lyderiavimo sistema ir asmeniniais darbuotojų ryšiais su įmonės išorine aplinka

12. nuolatinis ir aktyvus įmonės darbuotojų individualios iniciatyvos rėmimas13. perėjimas nuo komandų bei direktyvų korporacinės kultūros besiremiančios bendrais interesais, bendražmogiškomis vertybėmis ir įmonės tikslais, partneryste, bendradarbiavimu, bendra nauda, o ne valdžia ir pavaldumu.14. neformalios organizacijos vaidmens didinimas ir galimybių visam įmonės personalui sudarymas dalyvauti jos veikloje.15. rėmimasis įmonės personalo bendradarbiavimu, pasitikėjimu, novatoriškumu, kūrybiškumu.16. specialių padalinių, kurie rengia įmonės bendras vertybes, praturtina verslo vadybos koncepciją, kūrimas17. harmoninga formalios ir neformalios organizacijų sąveika, įmonės veiklos orientavimas bendriems socialiniams veiklos interesams įgyvendinti

Įmonės personalui tenka atlikti daug įvairių vadybos funkcijų, specializuotų darbų arba veiksmų. Vadybos procesas išskaidomas į specializuotas funkcijas priskiriant atskiras darbų rūšis tam tikriems vykdytojams, tai vadybos procesui suteikia tam tikrą vardą, organizuotumą, o tai savo ruožtu įgalina profesionaliau atlikti pačia vadybos veiklą. Funkcija yra viena pagrindinių vadybos proceso sąvokų, joje integruojasi vadybos principai, jos metodai ir galiausiai pats vadybos proceso turinys. Bendros funkcijos yra šios:1. planavimas ir sprendimų priėmimas2. organizavimas3. kontrolė4. vadovavimas Planavimo ir sprendimų priėmimo procesai yra labai glaudžiai susiję, todėl gali būti nagrinėjami kartu. Spręsti vadinasi pasirinkti vieną iš dviejų ar daugiau tikslo siekimo galimybių, jeigu informacija yra patikima ir atrankos kriterijai yra aiškūs, tai alternatyvų pasirinkimo problema ¬– gana paprasta. Formuojant alternatyvas susiduriama su planavimo problema įmonėje planuojama ekonominė, techninė, gamybinė ir kitos veiklos sritys. Planavimas yra būsimos veiklos sumanymas pagrįstas racionalumo principu. Su planais glaudžiai susiję prognozės. Planuose numatoma, ko ir kaip reikia siekti. Planavimo metu parengiami vėliau įgyvendinami sprendimai. Sprendimams rengti įmonėse kuriamos organizacinės planavimo sistemos, kurios įgalina parengti keletą sprendimo variantų. Planavimo procesą sudaro šios fazės:1. analizės fazė2. tikslo nustatymo ir koregavimo fazė3. strategijos fazė4. disponavimo fazė

Organizavimas – tai nustatytiems tikslams pasiekti reikalingos sistemos sukūrimas. Šiuo atveju organizavimo sąvoka suprantama kaip įrankis, priemonė tikslui pasiekti. Vadybos organizavimą sudaro:1. diferencijavimas, kurio metu visi pagrindiniai uždaviniai yra skaidomi į dalinius uždavinius ir kiekvieno vykdymui numatomi vykdytojai ir ištekliai2. koordinavimo, kurio metu atskirų uždavinių vykdymas jungiamas į vieną krytingai veikiančia sistema

Taigi diferencijavimas ir koordinavimas yra dvi to pačio proceso dalys. Bet kurio proceso valdymo sėkmė galiausiai priklauso nuo laiku atliktos kontrolės.

Kontrolė – tai planinės, reikiamos ir faktiškos būklės palyginimas. Reali būklė lyginamas su faktiška būkle ir aptiktasis nukrypimas leidžia spręsti ar kontroliuojamasis procesas vyksta tinkamai, tačiau išsiaiškinti nukrypimą, tai dar nevisi kontrolės uždaviniai, čia gaunama informacija apie pasekmes, o ne apie nukrypimo priežastis, tuo tarpu svarbiausias kontrolės uždavinys yra užkirsti kelią tokiems nukrypimams, kad jie negalėtų atsirasti ateityje. Taigi vadybos prasme kontrolė yra daugiau profilaktinio pobūdžio. Kontrolė yra veiksminga tik tada kai nustatomi įvairūs kontroliavimo rodikliai, kai juos galima palyginti su planiniais normatyviniais rodikliais. Kontrolė turi būti kompleksinė, tai yra apimti visas kryptis ir etapus, reikalingus galutiniam rezultatui gauti. Kontrolė turi būti dokumentuojama įforminant atitinkamus dokumentus. Kontrolė turi būti derinama su individuališkumo ir savarankiškumo siekiais. Kiekvienas darbuotojas siekia save išreikšti, gerai dirbti.

Verslo finansavimas

Galimi verslo finansavimo būdai:• artimų draugų ar giminių paskolos(reikalinga raštiška sutartis, kurią būtina patvirtinti pas notarą)• savininko asmeninės santaupos• individualių investuotojų lėšos• finansavimas turtu(pirkimas išsimokėtinai – lizingas. Turtas lieka skolintojo nuosavybe, kol skola visiškai padengiama.Populiari transporto priemonių nuoma pagal sutartį – kita alternatyvi finansavimo turtu priemonė. Šiuo atveju transporto priemonė išnuomojama nuomininkui sutartam laikotarpiui.Faktoringas – svarbus apyvartinio kapitalo finansavimo šaltinis. Faktpringo kompanija tvarko verslininko pardavimų knygą mokėdama jam avansu iki 80% per mėnesį išrašutų sąskaitų.Sąskaitų diskontavimas – paslauga, kai išrašytos sąskaitos už pardavimus yr parduodamos su nuolaida vadinamiesiems diskonto namams. Pagrindinis skirtumas tarp faktoringo ir diskontavimo yra tas, kad pastarasis neapima pardavimo knygos tvarkymo)• tiekėjų teikiamas finansavimas(tai svarbus trumpalaikio finansavimo šaltinis)• dotacijos(Tai valstybės teikiamas finansavimas. Jis yra negražinamas, nemokamos palūkanos)• banko paskolos(kriterijai renkasnis banka: vietovė, dydis, vadovybė)

Verslininko ir vadybininko funkcijos bei specialus jų išsilavinimas

• verslininko ir vadybininko funkcijų skirtumai• specialus verslininko ir vadybininko išsilavinimas

verslo sfera(veiksniai, lemiantys trauką į šią veiklą) kriterijai vadybos sfera(veiksniai, lemiantys trauką į šią veiklą) 1. strateginė orientacija Srateginės orientacijos požiūriu verslininkas orientuojamas pirmiausia ieškoti naujų galimybių – tai ypatingą reikšmę įgauna tada, kai:1. pajamos, gaunamos iš tradicinio verslo, mažėja2. sparčiai kinta technologijos3. keičiasi vartotojų paklausa4. kinta politinės nuostatosJeigu pagrindinė verslo problema yra gavybos ritmingumas ir joje panaudotų išteklių produktyvumo užtikrinimas, tai šiou atveju būtina panaudoti ne verslininko, o vadybininko sugebėjimus• naujų pasiųlymų, besiremiančių sena idėja srauto mažėjimas• technologijų, vartotojo nuostatų, socialinių vertybių bei politinės aplinkos kaita pagrindinė varomoji jėga – atsirandančių galimybių panaudojimas pagrindinė varomoji jėga – turimų išteklių panaudojimas • socialiniai įsipareigojimai• įmonės veiklos vertinimo kriterijai• planavimo ir kapitalo apyvartos kontrolės sistema 2. saugumo įgyvendinimas Verslininko ir vadybininko požiūriu į sumanymo įgyvendinimą skiriasi. Verslininkas privalo veikti nedelsdmas, jis turi skubiai priimti operatyvius sprendimus, jis neturi galimybės pasitarti. Verslininkas privalo rizikuoti, jis negali ilgai idėjų svarstyti. Vadybininkas priešingai nei verslininkas naujovių imasi neryžtingai, tačiau priėmęs tam tikrą konkretų sprendimą nekeičia jo• veikimo orientacija – trumpas planavimo horizontas, veikiamas rizikos sąlygomis• nuomonių ir veikslų, kuriais remiamasi priimant sprendimus, ribota visuma revoliucinis, orientuotas į greitą rezultato gavimą evoliucinis, oreintuotas į ilgalaikią perspektyvą • daug nuomonių ir veiksmų, į kurious atsižvelgiama priimant spredimus• renkantis strategiją ji svarstoma• siekimas mažinti riziką• veikimas stabiliomis sąlygomis

3. išteklių naudojimas Verslininkas kartais, užbaigęs tam tikrą veiklos etapą arba įgyvendinęs tam tikrą tikslą, ima naudoti naujus išteklius. Kadangi visus reikiamus išteklius iškart gauti sunku, tai jų naudojimas etapais įgalina sumažinti skolintojų rizikos laipsnį.Vadybininkas išteklius gauna ne kokiems nors uždaviniams spręsti, o įmonės padalinių veiklai organizuoti. Kadangi vadybininko darbui skatinti naudojamas priedas prie jo darbo užmokesčio, tai jis yra suinteresuotas įmonės sąvininko sąlygas vykdyti. Vadybininkas siekia efektyviai panaudoti jam skirtus išteklius• nežinoma, kada ir kiek reikės išteklių• ilgalaikės kontrolės negalimumas• būtinumas ieškoti naujų, pelningesnių išteklių naudojimo galimybių• konkurencijos, susijusios su geresniu išteklių panaudojimu, poreikis daugiavariantis, teikiantis pagal galimybes išsaugoti savo veikimo laisvę vienavarianis, visi fondai, reikalingi iškeltam uždaviniui spęsti išskiriami iš karto • siekimas išvengti rizikos• suinteresuotumas vykdyti sąlygas, kurias nustato įmonės sąvininkas• vadovaujančių darbuotojų kaita• stabili lėšų skirstymo sistema• planavimo sistemos reikalavimų laikymasis 4. išteklių gavimo būdai • galimybė naudoti naujus išteklius• rizika susijusi su bet kokia veiklos pradžia• būtinumas rodyti lankstumą, prisirišimo prie tų pačių išteklių pagerėjimas nuoma, kitos laikino išteklių gavimo formos limituotas išteklių išskyrimas • vadovo valdžia, pareigos ir atsakomybė• išteklių valdymo koordinvimas, produktyvaus išteklių naudojimo kontrolė, permainų įnertiškumas ir brangumas

• prisirišimas prie standartinių struktūrų 5. organizacinė struktūra • būtinumas derinti nepriklausomų proceso dalyvių veiksmus• pavojus prarasti nuosavybės ir kontrolės teises• partnerių ir bendradarbių pastangos įgauti nepriklausomybę horizontalioji, neformalių ryšių panaudojimas formalizuota, pakopinė • būtinumas kruopščiai perskirstyti pareigas ir tsakomybes• įmonės tradicijos• materialinio skatinimo sistema• vadybos teorija ir praktika