Mirtingumas nuo savižudybių Lietuvoje.VU Ekonomikos fakultetas
Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį. Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senų senovės domėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, meninikai [1]. Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima išvengti. Savižudybė dabar yra viena iš svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų [2]. Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų. Absoliučia dauguma atvejų, savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai [3].Savižudybės problemos ir mastai:• Pasaulyje per metus nusižudo apie milijonas žmonių. • Kas 40 sek. pasaulyje nusižudo 1 žmogus. • Kas 3 sek. pasaulyje kas nors bando žudytis. • Lietuvoje kasmet nusižudo 1 700 žmonių, 17 000 (dešimt kartų daugiau) kasmet bando nusižudyti. • Lietuvoje kasdien nusižudo 4-5 žmonės. • Savižudybių skaičiumi Lietuva pirmauja pasaulyje, • Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai 6 kitiems žmonėms. • Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės pasekmes šeimai ir bendruomenei [4].
Viena iš savižudybės priežasčiu yra psichikos sutrikimai. Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse išaiškino du dalykus. Pirma, dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą. Antra, savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų asmenų.
Pagal Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenis Lietuvoje gyventojų sergamumas psichikos ligomis didėja ir nuo 1997 metų iki 2002 metų sergamumas psichikos ligomis išaugo beveik 590 atvejų 100 000 gyventojų.Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe: visų formų depresijos; asmenybės sutrikimai (neprisitaikanti visuomenėje asmenybė, pasižyminti impulsyvumu, agresyvumu, dažnais nuotaikos pokyčiais); alkoholizmas (paauglių atveju gali būti ir/arba kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas); schizofrenija; psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo; kiti psichikos sutrikimai.
Sociodemografiniai ir aplinkos veiksniaiLytis – vyrai dažniau įvykdo savižudybę, moterys dažniau bando nusižudyti.Amžius – dažniausiai jaunimas (15-35 metų) ir vyresni kaip 75 metų asmenys.Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys žudosi dažniau nei turintys partnerį.Gyvenantys vieni arba atskirai nuo šeimos yra labiau pažeidžiami.Profesija – statistikos duomenimis, dažniau nusižudo gydytojai, veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.Bedarbystė – pats darbo netekimas labiau provokuoja savižudybę negu bedarbio statusas.Migracija – labiau pažeidžiami žmonės, persikėlę iš kaimo į miestą arba į kitą regioną.Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:• tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais šeimos nariais, draugais, meilužiais;• atstūmimas, nereikalingumo jausmas , pvz., netekus šeimos ir draugų;• praradimai, pvz., finansiniai nuostoliai, artimųjų netektis;• darbo ir pinigų problemos – darbo praradimas, išėjimas į pensiją, finansiniai sunkumai;• visuomeninės krizės, pvz., spartūs politiniai ir ekonominiai pokyčiai;• įvairūs kiti stresoriai – gėda, apkaltinimo grėsmė.
Lengvai prieinamos priemonės – nesunkiai prieinami savižudybės būdai ir priemonės yra labai svarbus veiksnys, sudarantis galimybę nusižudyti. Tokių priemonių prieinamumo apribojimas yra ypač veiksminga savižudybės prevencijos strategija.Suicido demonstracija – nežymią savižudžių dalį sudaro jautrūs paaugliai, kurie stebėjo suicidą gyvenime arba žiniasklaidoje, ir tai paskatino juos pačius pasekti tokiu pavyzdžiu.
Žmonės paprastai gali susitvarkyti su paskirais traumuojančiais įvykiais ar stresu ir išgyvena tai palyginus gerai, bet kai keli tokie įvykiai atsitinka per trumpą laiko tarpą, mūsų sugebėjimas susitvarkyti, iškęsti gali žlugti. Streso ar traumos, sukeltos konkretaus įvykio, pasekmės priklausys nuo konkretaus žmogaus, nuo situacijos, nuo to, kaip jis susidoroja su įtampa. Žmonės yra daugiau ar mažiau jautrūs konkretiems stresiniams įvykiams, vieniems kažkokie įvykiai gali atrodyti stresiniais, nors kitiems jie bus tik teigiama patirtis. Be to, žmonės sprendžia streso ir traumos problemas skirtingais būdais; keleto rizikos faktorių buvimas toli gražu nereiškia, kad asmuo links į savižudybę. Priklausomai nuo konkretaus žmogaus, rizikos faktoriai, kurie gali pastūmėti žmogų galvoti apie savižudybę yra: I. Ryškūs pasikeitimai: 1.Santykių. 2.Jo paties ar šeimos nario gerbūvio. 3.Kūno išvaizdos. 4.Darbe, mokykloje, universitete, namuose, vietovėje. 5.Materialinės padėties. 6.Pasaulinės situacijos.II. Žymūs praradimai: 1.Mylimo žmogaus mirtis. 2.Reikšmingų santykių praradimas. 3.Pasitikėjimo savimi ar siekių praradimas. 4.Darbo praradimas.
III. Patirta prievarta: 1.Fizinė. 2.Emocinė/Psichologinė. 3.Lytinė. 4.Socialinė. 5.Dėl nerūpestingumo/aplaidumo [5].Statistikos duomenys verčia sunerimti: jokioje kitoje pasaulio šalyje nesižudo tiek daug žmonių, kiek pas mus, Lietuvoje. Vien nuo 1990–ųjų iki 2000–ųjų patys savo gyvenimą užbaigė 13 477 mūsų šalies vyrai ir 2989 moterys. 3,8 procento visų išėjusių iš gyvenimo patys pasirinko mirtį. Europos Sąjungoje iš 100 000 gyventojų vidutiniškai patys sau gyvybę atima 20, o Lietuvoje šis skaičius daugiau nei dvigubai didesnis – 44.Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypač pastebima savižudybių augimo tendencija (žr. 1 pav.).
1 pav. Savižudybių statistika 100 tūkstančių gyventojų
Analizuojant duomenis, pateiktus 1 paveiksle, galima prieiti sekančių išvadu: Savižudybių skaičius, tenkantis 100 tūkst. gyventojų, mūsų šalyje 2003 m. buvo apie 1,5 karto didesnis negu Europos Sąjungos šalyse. Tai lemia išorinės aplinkos veiksniai: spartūs politiniai ir ekonominiai pokyčiai. Aukštas nedarbo lygis, maži sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų atlyginimai, socialinės apsaugos ir darbo rinkos reforma tiesiogiai įtakoja savižudybės problema Lietuvoje.
1 lent. Mirtingumas pagal priežastis
Mirties priežastis Mirusių skaičius 1990 1995 2000 2003Iš viso 39760 45306 38919 40990Transporto įvykiai 1258 891 769 852Atsitiktinis apsinuodijimas 256 738 344 436alkoholiu Tyčiniai susižalojimai 969 1694 1631 1455(savižudybės) Pasikėsinimai 281 434 345 332(nužudymai)
Pagal statistikos Departamento duomenis ”Demografijos metraštis” 2003 m.
Naginėjant duomenis pateiktus 1 lent., galima pieiti išvados, kad laikotarpyje tarp 1990-1995 m. savižudybių skaičius smarkiai išaugo. Pagrindinė priežastis-nestabili ekonominė, politinė, socialinė šalies padėtis, Sovietų sąjungos įtaka ( perversmai ir teroras ). Nuo 1996 m. sąvižudybių skaičius stabilizavosi, tačiau vis dėl to išlieka visuomeninė problema.
2 lent. Mirusieji pagal priežastis ir lytį 2003m.Mirties priežastis Mirusių skaičius Mieste Kaime Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Iš visoIš viso 40990 21859 19131 23082 17908Transporto įvykiai 852 654 198 461 391Atsitiktinis apsinuodijimas 358 298 60 283 153alkoholiu Tyčiniai susižalojimai 1455 1199 256 717 738(savižudybės) Pasikėsinimai 332 232 100 207 125(nužudymai)
Pagal statistikos Departamento duomenis ”Demografijos metraštis” 2003 m.
Kadangi kaime ir provincijoje savižudybių skaičius didesnis negu miestuose, tai turėtų būti kažkaip susiję su kaimo vietovių problemomis – alkoholizmu ir nedarbu. Aiškus ir kitas dalykas: kad šis procesas sietinas su nepriklausomybės atgavimu 1990–aisiais. Juk per pastaruosius dešimt metų savižudybių procentas padvigubėjo. Tarp vyrų šis procentas didėjo, o tarp moterų reikšmingų pokyčių nepastebėta. Tik tinkamas auklėjimas, savarankiškumo, atsakomybės, tautos kultūros puoselėjimas, neigiamo požiūrio į žalingus įpročius diegimas, užimtumas, socialinis teisingumas galėtų padėti sumažinti depresijų ir savižudybių skaičių Lietuvoje [6].
3 lent. Mirusieji pagal amžių ir mirties priežastis 2003m.
Mirties priežastis Amžiaus grupės 0-29m. 30-59 60-nežinomasIš viso 1339 8828 30823 Transporto įvykiai 260 401 191 Atsitiktinis apsinuodijimas 18 330 88 alkoholiu Tyčiniai susižalojimai 238 891 326 (savižudybės) Pasikėsinimai 64 197 71 (nužudymai)
Pagal statistikos Departamento duomenis ”Demografijos metraštis” 2003 m.
Savižudybės būdų priklausomumas nuo amžiaus yra mažesnis negu nuo lyties. Jaunuoliai, bandantys nusižudyti, visai nenori mirti. Jie tik nori pabėgti nuo savo kančių. Suaugusieji dažnai nuvertina paauglių “liūdėjimus”, žinodami, kad jų problemos laikinos, bet patys jaunuoliai neturi pakankamai gyvenimo patyrimo ir platesnio požiūrio į gyvenimą. Jiems atrodo, kad tokie nelaimingi kaip dabar jie, jausis visada ir nėra jokios išeities, tik arba būti tokiam nelaimingam arba nusižudyti [7]. Bene labiausiai šiurpina vaikų savižudybės. Neramina ir tai, kad mirtį renkasi ne tik 14-18 metų paaugliai, bet ir mažamečiai, neretai dar net nesulaukę mokyklinio amžiaus. Kas gi gali nutikti tokio kraupaus, kad penkerių šešerių metų vaikas nori mirties? Vaikas mirtį įsivaizduoja visiškai kitaip nei suaugusieji. Jis nemano, kad mirtis yra tai, iš kur nebeįmanoma sugrįžti atgal, jis slapčia tikisi, kad mirtis turi pradžią ir pabaigą, o po jos viskas pasikeis į gerąją pusę[8]. Išskiriami du kritiniai amžiaus periodai (25-45metų grupėje ir virš 60 metų prupėje) žmogaus gyvenime, kuomet vyksta esminiai tiek fiziologiniai, tiek socialiniai pokyčiai. Galima numanyti, kad tai svarbi priežastis, iššaukianti padidėjusį šio amžiaus gyventojų jautrumą į socioekonominius, politinius ar kitus pokyčius [9].
Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad, nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė – pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai, taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo, todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam tikru atsargumu.Apie savižudybę galima užsiminti žodžiu ar ta parodyti elgesiu. Tai žmogaus teiginiai apie nebuvimą (“kai manęs nebus”). Savižudžiams būdingas keistas dvilypumas – jie nori nutraukti kančias ir kartu trokšta, kad jiems kas nors padėtų ir išgelbėtų. Šios užuominos dažnai būna užmaskuotos, sunkiai suprantamos. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai žmogus iki pat tragiškos atomazgos slepia savo mintis ir ketinimus. Todėl kai asmuo pradeda paslaptingai ir mįslingai kalbėti gyvenimo prasmės, mirties temomis, geriausia tokį žmogų paklausti, ką jis turi omeny. Įtarus, kad žmogus turi savižudiškų ketinimų, galima to paklausti tiesiai: “Ar Jūs kalbate apie savižudybę?”Užuominos apie savižudybę gali būti išreiškiamos ir elgesiu. Tai tokie poelgiai, kurie būdingi besirengiančiam ilgam išvykti žmogui – tvarkomi nebaigti reikalai, surašomas testamentas, grąžinamos skolos, artimiems žmonėms dovanojami vertingi daiktai, kartais prasitariant, jog “to man jau nereikės”. Įspėjamuosius ženklus siunčia beveik absoliuti dauguma nusižudžiusių ar mėginusių žudytis žmonių. Tačiau maždaug dešimtadalis sugeba savo jausmus ir ketinimus visiškai nuslėpti. Jei žmonės nuslepia savo dvasinę būseną ir planus, jokios savižudybių prevencijos programos sėkmė negali būti šimtaprocentinė.
Yra vienas požymis, kurį labai sunku nuslėpti. Tai dėmesio siaurėjimas, išryškėjantis kasdienėje potencialaus savižudžio kalbėsenoje, kai imami vartoti tam tikri žodžiai, atspindintys savitą, dichotomišką savižudžio mąstymo būdą. E.S.Shneidman nuomone, suicidologijoje vienu iš pavojingiausių yra žodelis “tik”.Savižudiškų polinkių žmonės turi tam tikrų bendrų psichologinių ypatybių. Savižudybės prasmė yra rasti sprendimą. Jos tikslas – nutraukti sąmonę. Postūmiu savižudybei paprastai yra nepakeliamas psichologinis skausmas, atsiradęs negalint patenkinti svarbiausių psichologinių poreikių. Būdingos savižudybei emocijos – tai neviltis ir bejėgiškumas. Suvokimas siaurėja, vertinimai tampa ambivalentiški. Savižudybių bendras veiksmas – tai pasitraukimas ir bėgimas. Bendraudami su kitais besiruošiantys savižudybei asmenys tiesiogiai ar netiesiogiai atskleidžia savo ketinimą. Kad ir kaip keista, savižudybė dažniausiai nuosekliai išplaukia iš konkretaus individo gyvenimo būdo, todėl turime nagrinėti ankstesnius sunkius to žmogaus gyvenimo epizodus ir įvertinti jo sugebėjimą iškęsti psichologinį skausmą. Polinkis pasiduoti, pabėgti, pasislėpti, išvengti yra iškalbinga užuomina apie kraštutinį šių veiksmų variantą – savižudybę.Yra daug teorijų, kuriomis mėginama paaiškinti, kodėl žmonės pasirenka mirtį, savižudybės dargi klasifikuojamos ir grupuojamos pagal įvairius požymius. Tačiau visa tai yra tik teoriniai pasvarstymai, bandant paaiškinti tai, kas, ko gero, nepaaiškinama. Juk nepaklausi jau mirusio žmogaus, kodėl jis taip pasielgė. Todėl dažniausiai taip ir lieka nežinomas tas dvasinis skausmas, kurį žmogus nusinešė su savimi į Anapilį.