BANKRUTUOJANČIOS ĮMONĖS LIKVIDAVIMO PROCEDŪROS

TURINYS:

BANKRUTAVUSIOS ĮMONĖS STATUSAS 4
BANKROTO PROCESAS 5
JURIDINIO ASMENS DALYVIŲ SPRENDIMAS DĖL LIKVIDAVIMO 6
PRANEŠIMAS APIE LIKVIDAVIMĄ 7
LIKVIDUOJAMO JURIDINIO ASMENS SANDORIAI 7
GARANTINIO FONDO LĖŠOS IR JŲ SKYRIMO TVARKA 8
TURTO GRĄŽINIMAS 9
ĮMONĖS BANKROTO BYLOS NAGRINĖJIMAS TEISME 10
ĮMONĖS BANKROTO BYLOS NAGRINĖJIMAS NE TEISMO TVARKA 11
SUPAPRASTINTAS BANKROTO PROCESAS 12
DISPONAVIMAS BANKRUTUOJANČIOS ĮMONĖS TURTU 13
TYČINIS BANKROTAS 13
BANKROTO BYLOS NUTRAUKIMAS 14
TAIKOS SUTARTIS 14
LIKVIDATORIAUS PASKYRIMAS IR JO ATSAKOMYBĖ 15
JURIDINIO ASMENS LIKVIDATORIAUS ATŠAUKIMAS 16
DOKUMENTŲ PERDAVIMAS ARCHYVUI 17
KREDITORIŲ REIKALAVIMŲ TENKINIMO EILĖ 17
KREDITORIŲ REIKALAVIMŲ TVARKA 19
TURTO REALIZAVIMAS 20
TURTO VERTINIMAS 21
VARŽYTINIŲ ORGANIAVIMAS 22
TURTO PARDAVIMAS KAI VARŽYTINĖS NEĮVYKSTA 23
ĮMONĖS PRIPAŽINIMAS BANKRUTAVUSIA 23
BANKRUTAVUSIOS ĮMONĖS LIKVIDAVIMO PABAIGA 24
ADMINISTRAVIMO IŠLAIDOS 25
IŠVADOS 25
NAUDOTA LITERATŪRA: 27

ĮVADAS

Bankroto procesas – normalus ir gana svarbus rinkos sistemos elementas, atliekantis keletą reikšmingų funkcijų šaalies ekonominiame gyvenime.
Pirmoji – profilaktinė: siekdama išvengti su bankrotu susijusių nemalonumų (kaip žinome- gana nemažų), krizę patyrusios įmonės randa būdų patobulinti veiklą, o tai savo ruožtu naudinga ir vartotojams, ir visuomenei, valstybei.
Antroji – bankrutuojančia paskelbta įmonė patiria tam tikrą kreditorių, teismo spaudimą – ji skatinama pertvarkyti savo verslą; drauge jai taikoma kai kurių finansinių lengvatų, numatytų Bankroto įstatyme.
Trečioji – bankrutavusia pripažinta įmonė likviduojama, t.y. pašalinama iš ekonominio šalies gyvenimo, kad netrukdytų kitoms, sėkmingai veikiančioms.
Suprantama, būtų geriausia, jeigu profilaktinių priemonių visada pakaktų, bet taip, deja, neebūna: dalis įmonių dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių (aktyvumo, apsukrumo stokos, vadovų nekompetentingumo ir t.t.) krizės sunkumų neįveikia ir atsiduria bankrutuojančių sąrašuose. Jų padėtis tampa labai sudėtinga, kritiška.
Pasaulyje, o ypač išsivysčiusiose šalyse, bankrotas yra natūralus rinkos ekonomikos elementas. Bankroto procedūros ne

esunaikina turto, jis tik iš naujo paskirstomas. Tie, kurie nesugebėjo, nemokėjo verstis, užleidžia vietą tiems, kurie galbūt turi daugiau patirties ir sėkmės. Deja, Lietuvoje situacija kitokia. Net trys įmonių bankroto įstatymo keitimai ir daugybė redagavimų per dešimt nepriklausomybės metų, rodo kad šalies ekonomika yra nestabili. Šalies verslininkai įsitikinę, kad atidėliojant bankroto bylas išvengiama socialinių problemų paaštrėjimo. Ypač tada, kai ties bankroto slenksčiu atsiduria stambios įmonės, kuriose dirba nemažai žmonių. Būtent, įmonių vadovų ne kompetencija, o gal savanaudiškų tikslų paskata ir yra didžiausia socialinė nelaimė, nes laiku pradėjus bankroto bylą, galima atgaivinti įmonės veiklą, o jei to padaryti neįmanoma, tuomet būtina stengtis visais įmanomais būdais patenkinti kreditorių reikalavimus.
Kreditorinių įsipareigojimų tenkinimo reikšmė ypač svarbi,todėl, kad valstybėje nekiltų ekonominė suirutė, buvo įsteigtas Garantinis foondas, ir kreditorinių reikalavimų, susijusių su žemės ūkio produkcija lėšų fondas.

Teismų praktika bankroto bylose taip pat nėra susiformavusi, kiekvienos apygardos teismo teisėjai Įmonių bankroto įstatymo straipsnius interpretuoja savaip. Daugelio jų išsilavinimas yra teisinis, o ne ekonominis, tad daryti sprendimus bankroto bylose, kur reikia ekonominių žinių, jiems yra sudėtinga.

Šio kursinio darbo tikslas – bankrutavusios įmonės likvidavimo proceso smulki analizė.

BANKRUTAVUSIOS ĮMONĖS STATUSAS

„Dažnai bankrotas vadinamas socialine nelaime, siejamas su visišku finansiniu žlugimu, darbo vietų naikinimu, darbuotojų atleidimais. Tačiau bankrotas nebūtinai reiškia ūkinės ve

eiklos pabaigą, o priešingai, gali suteikti galimybę atgaivinti bent dalį bankrutuojančios įmonės veiklos ir iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Bankrutavusios įmonės likvidavimas tėra vienas iš galimų variantų, o pats bankrotas yra normalus laisvosios rinkos reiškinys.“1

Bankrutavusios įmonės statusą įmonė įgyja įsigaliojus teismo nutarčiai pripažinti įmonę bankrutavusia ir dėlto vykdyti įmonės likvidavimo procedūras ar įmonės kreditorių susirinkimui priėmus nutarimą pripažinti įmonę bankrutavusia ir dėl to vykdyti įmonės likvidavimo procedūras. Naujajame Įmonių bankroto įstatyme supaprastinta įmonių išregistravimo tvarka. „Pagal ankstesnį įstatymą likviduoti paruošta įmonė (jau išpardavusi turtą) turėdavo laukti Mokesčių inspekcijos ir „Sodros“ patikrinimo. Šių institucijų atstovai neskubėdavo tikrinti likviduotų dėl bankroto įmonių. Kodėl reikėdavo tikrinti bankrutavusią, turto nebeturinčią, veiklos neplėtojančią įmonę, dabar jau niekas negali pasisakyti. Be to revizoriai rasdavo, kad prieš 4 – 5 metus buvo nesumokėta kokio nors mokesčio 100 lt. Prie tos sumos tuoj pat būdavo priskaičiuojami 4 -5 metų delspinigiai. Ir vėl susidarydavo nemaža skola. Kadangi atsirasdavo didelė skola, įmonės išregistravimas vėl „pakibdavo ore“. Užburtas ratas.“

Naujasis Įmonių bankroto įstatymas supaprastino šią tvarką. Jis numato, kad teisėjui priėmus sprendimą, dėl įmonės pabaigos, ji išregistruojama per 5 dienas.

Pa¬gal Įmo¬nių ban¬kro¬to įsta¬ty¬mo 37 straips¬nį nu¬sta¬ty¬ta, kad jei¬gu per 6 mė¬ne¬sius nuo įmo¬nės ban¬kro¬to by¬los iš¬kė¬li¬mo įmo¬nei ne¬bu¬vo tai¬ko¬mos ki¬tos pro¬ce¬dū¬ros (tai¬kos su¬tar¬ties su¬da¬ry¬mas, sa¬na¬vi¬mas) ir jei¬gu teis¬mas ne¬pra¬tę¬sė šia¬me straips¬ny¬je nu
u¬ma¬ty¬to 6 mė¬ne¬sių ter¬mi¬no, tai teis¬mas pri¬pa¬žįs¬ta įmo¬nę ban¬kru¬ta¬vu¬sia ir pri¬ima spren¬di¬mą įmo¬nę lik¬vi¬duo¬ti. Pagal įstatymo 2 straipsnio 5 dalį bankrutavusi įmonė – tai teismo, o kai bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, – kreditorių susirinki¬mo pripažinta bankrutavusia ir dėl to likviduojama įmonė.

Iš esmės bankrutavusia pripažintina ta įmonė, kuri, tęsdama savo veiklą, nebėra pajėgi visiškai atsiskaityti su savo kreditoriais (tiksliau, patenkinti kreditorių teisėtus reikalavimus), t. y.:
– įmonės turimų ir (ar) numatomų gauti lėšų neužtenka patenkinti visus kreditorių teisėtus reikalavimus;
– jos ūkinės komercinės veiklos tęsimas yra netikslingas, kadangi jis nemažina įmonės kreditorių patirtų nuostolių, t. y. numatoma tolesnė įmonės ūkinė komercinė veikla bus nuostolinga;
– įmonė nepajėgi susitarti su kreditoriais dėl nuolaidų (įsipareigojimų vykdymo atidėjimų, įsipareigojimų dydžių sumažinimo ir pan.), kurios leistų įmonei tęsti veiklą, kartu įvykdyti sumažintus įsipareigojimus kreditoriams.

Teismas gali pripažinti įmonę bankrutavusia, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos bankru¬tuojanti įmonė nesuderino savo ir kreditorių interesų, t. y. jei bankrutuojan¬ti įmonė:
– neatsiskaitė su visais kreditoriais, kurių reikalavimus teismas patvirtino;
– su teismo patvirtintais kreditoriais nesudarė taikos sutarties.

Minėtais atvejais (Įmonei atsiskaičius su kreditoriais ar sudarius tai¬kos sutartį) pagal Įstatymo 27 straipsnio l dalies 2 ir 3 punktus nutraukia¬ma bankroto byla. Be abejo, įmonė negali būti pripažinta bankrutavusia ir tuo atveju, kai bankroto byla nutraukiama Įstatymo 27 straipsnio l dalies l punkte numatytu pagrindu (k
kreditoriams atsisakius savo reikalavimų).

Jei per 3 mėnesius nuo kreditorių reikalavimų patvirtinimo bankroto byla nebuvo nutraukta (įmonei nepavyko suderinti jos ir kreditorių interesų), tačiau yra galimybė Įmonei ir kreditoriams susitarti (sudaryti taikos sutartį), Įstatymas numato teisę kreditorių susirinkimui prašyti teismo pratęsti terminą. Įstatyme 3 mėnesių terminas nustatytas, siekiant užtikrinti, kad ban¬kroto procesas nebūtų vilkinamas, tuo ginant, visų pirma, kreditorių intere¬sus (norint, kad įmonė nebūtų pripažinta bankrutavusia, jai reikia kuo greičiau atsiskaityti su kreditoriais ar pasiekti susitarimą tarp jos ir kreditorių). Teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto (Įstatymo 30 straipsnio l dalis), taip pat patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintą reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai būtinus pavedimus ir nurodymus (Įstatymo 30 straipsnio 3 dalis), pavyzdžiui, gali teismo antstoliui nurodyti išieškoti turtą iš bankrutavusios įmonės skolininko, nustatyti pranešimų apie likvi¬davimą tvarką, turto pardavimo, darbuotojų atleidimo terminus ir pan. Teis¬mo nurodymais siekiama, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek įmanoma greičiau, kad likviduojant bankrutavusią įmonę nebūtų pažeisti darbuotojų, kreditorių, trečiųjų asmenų interesai. Nutartyje dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likvidavimo turi būti patvirtinta kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų suma, likvidavimo tvarka, kiti likvidavimo procedūrai vykdyti būtini pavedimai ir nurodymai.

BANKROTO PROCESAS

Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turi remtis bent viena iš žemiau išvardintų sąlygų:
• įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų;
• įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus, suteiktas paslaugas, negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų;
• įmonė laiku nemoka įstatymais nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų;
• įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų;
• įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos ir dėl šios priežasties teismo antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.
Naujajame įstatyme pakeistas kreditorių pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikimo pagrindas. Dabar pareiškimą dėl bylos iškėlimo galima paduoti tuomet, kai įmonė kreditoriui yra skolinga bent tris mėnesius. Prieš tai kreditorius turi įspėti įmonę apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir duoti laiko įmonei grąžinti skolą.
Teismas, gavęs tokį pareiškimą, patikrins įmonės būklę ir jei skolos egzistavimas bus pavirtintas dokumentais, visos įmonės skolos viršys pusę jos balanse apskaityto turto, iškels įmonei bankroto bylą.
Pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei turi teisę:
• kreditorius (kreditoriai);
• savininkas (savininkai);
• įmonės administracijos vadovas;
• likviduojamos įmonės likvidatorius.
Pareiškimas pateikiamas vietovės, kurioje yra nemokios įmonės buveinė, apygardos teismui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei turi būti pridėti dokumentai, įrodantys to pareiškimo pagrįstumą.

JURIDINIO ASMENS DALYVIŲ SPRENDIMAS DĖL LIKVIDAVIMO

Sprendimą dėl juridinio asmens likvidavimo gali priimti teismas, kreditorių susirinkimas arba juridinio asmens dalyvių susirinkimas. Sprendimą likviduoti juridinį asmenį juridinių asmenų dalyviai turi priimti kvalifikuota balsų dauguma. Ji turi būti nemažesnė kaip 2/3 visų susirinkimo dalyvių balsų, t.y. 2/3 balsų turi pritarti sprendimui likviduoti juridinį asmenį. Juridinių asmenų steigimo dokumentai gali numatyti ir didesnę kvalifikuotų balsų daugumą, reikalingą tokiam sprendimui priimti. Sprendimas likviduoti juridinį asmenį gali būti atšauktas tokia pačia kvalifikuota balsų dauguma, kaip ir buvo priimtas.
Sprendimas atšaukti likvidavimą negali būti priimtas, jeigu likvidatorius pradėjo likviduojamo juridinio asmens turto juridinio asmens dalyviams perdavimą ir bent vienas juridinio asmens dalyvis priėmė nors dalį likviduojamo juridinio asmens turto.

PRANEŠIMAS APIE LIKVIDAVIMĄ

Asmuo, priėmęs sprendimą likviduoti juridinį asmenį, juridinių asmenų nuostatų nustatyta tvarka turi apie tai paskelbti viešai tris kartus nemažesniais kaip trisdešimt dienų intervalais arba paskelbti viešai vieną kartą ir pranešti raštu visiems kreditoriams.

Apie sprendimą likviduoti turi būti pranešama ir juridinių asmenų registrui. Pareigą pranešti turi asmuo, priėmęs sprendimą likviduoti juridinį asmenį, nebent jis turi teisę įgalioti tai padaryti kitą instituciją.

LIKVIDUOJAMO JURIDINIO ASMENS SANDORIAI

Likvidavimas yra toks juridinio asmens pasibaigimas, kai jo veikla nutrūksta. Tai lemia specialų likviduojamo juridinio asmens statusą ir likvidatoriaus uždavinį – veiksmingai per kiek įmanoma trumpesnį laiką nutraukti juridinio asmens veiklą. Tai savo ruožtu reiškia, kad likviduojamas juridinis asmuo gali sudaryti tik tokius sandorius, kurie skirti turtui apskaityti, atsiskaityti su kreditoriais ir dalyviais, baigti vykdyti sandorius ir veiksmingai per kiek įmanoma trumpesnį laiką nutraukti juridinio asmens veiklą. Taigi likviduojamas juridinis asmuo gali sudaryti tik tuos sandorius, kurie yra susiję su juridinio asmens veiklos nutraukimu arba kurie numatyti sprendime likviduoti juridinį asmenį.

BANKRUTUOJANČIOS ĮMONĖS DARBUOTOJAI
Daugumoje nemokių įmonių ūkinė veikla būdavo sustojusi, tačiau darbuotojai neatleisti ir jiems tekdavo skaičiuoti atlyginimus, kurių realiai nepavykdavo išmokėti. Panaši situacija kartais išlikdavo ir pripažinus įmonę bankrutuojančia, ar net bankrutavusia, nes įmonės administratoriai dėl vienokių ar kitokių priežasčių šios problemos nespręsdavo. Naujajame įstatyme nustatyta, kad administratorius per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos privalo raštu įspėti visus įmonės darbuotojus apie atleidimą. Vėliau šie darbuotojai turi būti atleisti, o su kreditorių susirinkimo nustatytu darbuotojų, kurie reikalingi bankroto procese (sargai, valytojai, buhalteriai ir pan.), skaičiumi įmonės administratorius turės teisę sudaryti naujas darbo sutartis. Žinoma, jeigu įmonė yra perspektyvi ir investuotojas pasiryžęs bankrutavusią įmonę įsigyti, naujos sutartys gali būti sudarytos ir su visais įmonės darbuotojais. Ši įstatymo nuostata leis sumažinti įmonės, o tuo pačiu ir kreditorių, tarp jų ir darbuotojų, kuriems įmonė skolinga, darbo užmokesčio nuostolius.

Bankrotas skaudžiausiai paliečia įmonių dirbančiuosius. Anksčiau dažnai buvo bandoma sudaryti iliuziją, kad atidėliojant bankroto procesą, stengiamasi gelbėti būtent dirbančiuosius. Kaip parodė praktika, tai klaidinga ir netgi žalinga įmonių savininkų ir valdymo organų pozicija. Laiku iškelta bankroto byla dar gali padėti įmonei atsigauti.
Anksčiau daugelyje įmonių likusio turto neužtekdavo net atsiskaityti su įmonių dirbančiaisiais. Prasiskolinusių įmonių turtą pagal atskirų kreditorių ieškinius areštuodavo ir pardavinėdavo teismo antstoliai. Tokiu būdu dažnai už menką kainą parduodami technologiniai įrengimai ar jų dalys, ir tokia įmonė, net nepaliesta bankroto procedūrų, negalėdavo vykdyti įprastinės savo veiklos.
Darbuotojai, ištisus mėnesius negaudami atlyginimo, taip pat laukdavo “stebuklo”. Nesulaukę pretenzijas reikšdavo Seimui ar Vyriausybei, net nesvarstydami, ar įmonės bent viena akcija priklauso valstybei ar savivaldybei.

GARANTINIO FONDO LĖŠOS IR JŲ SKYRIMO TVARKA

Su darbo santykiais susiję kreditorių reikalavimai bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei gali būti tenkinami iš Garantinio fondo lėšų.
Garantinis fondas yra pinigų fondas, kurio lėšos skiriamos įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi. Fondo administracija nagrinėja ir tikrina įmonių pateiktas paraiškas, jose nurodytų darbuotojų reikalavimų pagrįstumą. Ne vėliau kaip per mėnesį prašymai teikiami svarstyti Garantinio fondo tarybai. Jos nutarimas dėl lėšų skyrimo taip pat priimamas ne vėliau kaip per mėnesį. Taigi nuo paraiškos pateikimo iki lėšų skyrimo ir išmokėjimo paprastai praeina ne daugiau kaip 2 mėnesiai. Be abejo, kai kuriais atvejais šis laikotarpis gali užtrukti. Tai priklauso nuo pateiktų paraiškų kokybės.

Dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti Garantinio fondo administratoriui per 2 savaites nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos pateikia bankrutuojančios įmonės administratorius arba bankrutavusios įmonės likvidacinės komisijos pirmininkas.

Dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti Garantinio fondo administratoriui per 1 mėnesį nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos privalo pateikti bankrutuojančios įmonės administratorius arba bankrutavusios įmonės likvidacinės komisijos pirmininkas Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka.

TURTO GRĄŽINIMAS

Įstatymo 31 straipsnio 6 punktas nustato prievolę administratoriui grąžinti bankrutavusios įmonės dalyviams (savininkams, akcininkams, da¬lininkams, nariams) turtą, kuris liko atsiskaičius su visais įmonės kredito¬riais. Praktikoje tokia situacija mažai tikėtina, tačiau atsižvelgiant į tai, kad įmonės bankrotas gali būti skelbiamas, kai praleisti Įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija 1/2 balanse apskaityto įmonės turto balansinės vertės (Įsta¬tymo 2 straipsnio 8 dalis), situacija, kai pardavus įmonės turtą, lėšų, reika¬lingų atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais, užtenka ir turto dar lieka, galima. Likusi turtą turi pasidalyti įmonės dalyviai. Čia iškyla Įstatyme neaptartas klausimas, kaip (kokiomis proporcijomis) bankrutavusios įmonės dalyviams padalijamas likęs bankrutavusios įmonės turtas. Praktikoje, sprendžiant šį klausimą, reiktų taikyti atskirų teisinių formų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintus lik¬viduojamo juridinio asmens turto padalinimo juridinio asmens dalyviams principus (daugeliu atvejų turtas turėtu būti dalinamas pagal dalyvių įnašų į įmonę dalį). Neparduotas ir niekam nereikalingas turtas kreditorių sprendimu nurašomas. Nurašytas nekilnojamas turtas neatlygintinai perduodamas savivaldybės, kurios teritorijoje jis yra, nuosavybėn.3

ĮMONĖS BANKROTO BYLOS NAGRINĖJIMAS TEISME

Bankroto bylos nagrinėjimo teisme tvarka nustatyta Įmonių bankroto įstatymo trečiajame skirsnyje.Įmonės bankroto bylą iškelia vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismas. Įmonės bankroto byla iškeliama, jeigu teismas turi pagrindo teigti, kad įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą.

Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Teisme bylinėjasi:
• atsakovas – bankrutuojanti įmonė;
• ieškovas – asmuo (asmenys), pateikęs (ę) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo;
• tretieji asmenys – kreditoriai, kurių finansinius reikalavimus atsakovui yra patvirtinęs teismas.
Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų:

1) įmonė yra nemoki;
2)įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ieškininės teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis.
Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu:
1)įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus;
2) įmonei iškelta restruktūrizavimo byla.
Priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo:
1) paskirti įmonės administratorių;
2)uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos;
3)raštu nedelsiant pranešti apie iškeltą bylą Įmonių rejestro tvarkytojui ir per 10 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos – įmonei, kreditoriams, visiems asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems įmonės turtą, Finansų ministerijai, jeigu įmonė yra paskolos, kuriai suteikta valstybės garantija, gavėja, mokesčių, privalomojo socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo administratoriams, kredito įstaigoms bei draudimo įmonėms, aptarnaujančioms šią įmonę, valstybės, savivaldybės bankrutuojančios įmonės steigėjui ar įmonei atstovaujančiai institucijai, taip pat Vertybinių popierių komisijai, jeigu bankroto byla iškelta akcinei bendrovei;
4)pranešti kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir susiję su darbo santykiais, apie bankroto bylos iškėlimą ir perimti šių bylų nagrinėjimą. Pranešti tardymo organams ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose pareikšti bankrutuojančios įmonės kreditorių civiliniai ieškiniai, ir perimti nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus. Pranešti tardymo organams ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose areštuotas bankrutuojančios įmonės turtas, ir perimti turto arešto dokumentus. Pranešti teismo antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos turto arešto;
5)nustatyti laikotarpį, ne trumpesnį kaip 30dienų ir ne ilgesnį kaip 45dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus;
6)nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus;
7)pagal administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtinti įmonės lėšų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti, iki bus patvirtinta administravimo išlaidų sąmata. Administratorius turi pateikti sąmatą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

ĮMONĖS BANKROTO BYLOS NAGRINĖJIMAS NE TEISMO TVARKA
Įmonės bankroto procesas gali vykti teismo tvarka ir ne teismo tvarka. Ne teismo tvarka bankroto procesas galimas, jei nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, bei nėra išieškoma iš įmonės pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka gali priimti kreditorių susirinkimas, jeigu šiam nutarimui atviru balsavimu pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 4/5 visų įmonės turimų įsipareigojimų. Vykdant bankroto procedūras ne teismo tvarka, teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas.
Bankroto proceso vykdymas ne teismo tvarka reglamentuojamas Įmonių bankroto įstatyme. Ne teismo tvarka bankroto procesas gali būti vykdomas, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų, reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus.
Įmonės savininkas arba administracijos vadovas, gavęs šiam veiksmui įgaliojimą, praneša
kiekvienam kreditoriui, kad įmonė yra nemoki, kartu su siūlymu bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, nurodydamas kreditorių susirinkimo datą ir vietą.
Bankroto procesas ne teismo tvarka vykdomas kreditorių susirinkimui pritarus. Būtina ne mažiau kaip 4/5 visų kreditorių finansinių reikalavimų pritarimo. Bankroto ne teismo procedūrą vykdo kreditorių susirinkimas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymu.

SUPAPRASTINTAS BANKROTO PROCESAS

Supaprastintas bankroto procesas gali būti taikomas bankroto bylos nagrinėjimui tose įmonėse, kuriose turto nėra arba (nustato teismas arba administratorius) kai jo neužtenka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Supaprastintas bankroto procesas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai bankroto iniciatyva byla iš reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio arba darbuotojui padarytos žalos atlyginimo. Supaprastinto bankroto proceso atveju numatyta
Šis procesas negali trukti ilgiau kaip vienerius metus.
Turi būti taikoma tik likvidavimo procedūra, t.y. negali būti taikos sutarties.
Kreditorių susirinkimo kompetencijai skirtus turto pardavimo klausimus sprendžia teismas, kreditorių susirinkimai nešaukiami.
Teismas gali pareikalauti iš įmonės administracijos arba savininkų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą iki 10 000 litų, kurie skiriami administravimo ir teismo išlaidoms apmokėti.
Nesant turto ir kreditorius, teikiantis ieškinį dėl bankroto bylos ir įmokėjęs 10 000 litų į teismo depozitorinę sąskaitą, gali reikalauti tokią sumą priteisti ir išieškoti iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šie, įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovas, savininkas (savininkai) atsako kreditoriui solidariai.

BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO PASEKMĖS

Teismui iškėlus bankroto bylą:
1) įmonės valdymo organai perduoda administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, parengtą remiantis tos dienos, kai iškelta įmonės bankroto byla, duomenimis, ir visus dokumentus;
2) įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš 7 kalendorines dienas, atleidžia iš pareigų įmonės valdybos narius ir administracijos vadovą. Šiems asmenims nemokama išeitinė pašalpa ir kompensacija, išskyrus piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas;
3) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, baudų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismine ar neginčo tvarka. Nutraukiamas delspinigių už visas įmonės prievoles, tarp jų išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas;
4) įmonė turi teisę verstis ūkine veikla ir gauti pajamų iš ūkinės veiklos bei daryti išlaidų, susijusių su ūkine veikla;
5) teismas nustato įmonės ūkinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu, kurį be teismo leidimo draudžiama parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti, garantuoti juo kitų subjektų prievolių įvykdymą ar kitaip jį perleisti (perduoti), apribojimus;
6) įmonė įgija bankrutuojančios įmonės statusą.

DISPONAVIMAS BANKRUTUOJANČIOS ĮMONĖS TURTU

1. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos:
1) teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo;
2) asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems bankrutuojančios įmonės turtą, draudžiama dėl šio turto sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis.
2. Visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šio straipsnio 1 dalies nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo.
3. Ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme.

TYČINIS BANKROTAS

Jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

BANKROTO BYLOS NUTRAUKIMAS
Bankroto byla nutraukiama, kai:

• kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas priima atitinkamą nutartį;
• bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais ir administratorius teismui pateikia visus tai įrodančius dokumentus;
• pasirašoma taikos sutartis ir teismas ją patvirtina.
TAIKOS SUTARTIS
Siūlymą sudaryti taikos sutartį gali pateikti:
o kreditoriai;
o administratorius;
o įmonės savininkas (savininkai)

Taikos sutartį pasirašo visi kreditoriai, kurių reikalavimai bankroto proceso metu iki taikos sutarties pasirašymo dienos liko nepatenkinti, arba jų įgaliotas asmuo ir administratorius, gavęs įmonės savininko (savininkų), valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę, sutikimą.
Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos. Taikos sutartyje nurodoma įmonei daromos nuolaidos ir kreditorių reikalavimai, įmonės įsipareigojimai, kreditorių reikalavimų patenkinimo būdai ir terminai bei įmonės atsakomybė už taikos sutarties nevykdymą. Taikos sutartį pasirašo visi kreditoriai, kurių reikalavimai bankroto proceso metu iki taikos sutarties pasirašymo dienos liko nepatenkinti.
Taikos sutartį tvirtina teismas. Joje nurodoma:
– įmonei daromos nuolaidos ir kreditorių reikalavimai;
– įmonės įsipareigojimai;
– kreditorių reikalavimų patenkinimo būdai ir terminai;
– įmonės atsakomybė už taikos sutarties nevykdymą.
LIKVIDATORIAUS PASKYRIMAS IR JO ATSAKOMYBĖ

Vienas pagrindinių subjektų, tiesiogiai dalyvaujančių įmonės bankroto procese ir be kurio bankroto procesas būtų neįmanomas, yra įmonės administratorius. Įmonės bankroto procese įmonės administratorius yra „centrinė figūra“, jis yra asmuo, tiesiogiai vykdantis bankroto procedūras, atliekantis esminius veiksmus ir priimantis reikšmingus sprendimus arba inicijuojantis jų priėmimą. Administratoriaus veiksmai yra svarbus veiksnys, lemiantis bankroto proceso eigą ir rezultatus. Paskirtas administratorius turi išimtinę teisę valdyti, naudoti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu. Iki bankroto bylos iškėlimo asmenys, turėję įmonės turto valdymo, naudojimo, disponavimo teisių, jų netenka nepriklausomai nuo to kaip jos jiems buvo suteiktos. Bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūrą vykdo administratorius, kurio funkcijos likviduojant įmonę numatytos Įmonių bankroto įstatymo 31 ir 32 straipsniuose.
Administratorius bankroto administravimo paslaugas įmonei teikia pagal civilinės teisės nustatytą pavedimo sutartį. Todėl administratoriui padarius įmonei žalą taikytinos civilinę atsakomybę reglamentuojančios normos. Administratorius privalo visiškai atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl jo kaltės. Įstatyme įtvirtintas bendras principas, nustatantis administratoriaus atsakomybę už jo veiklą bankroto proceso metu. Jei administratorius savo veiksmais ar neveikimu padaro žalos įmonei, įmonės darbuotojams, įmonės kreditoriams ar tretiesiems asmenims, su kuriais administratorius sudaro sandoriu atstovaudamas bankrutuojančią ar bankrutavusią įmonę, jis privalo atlyginti nuostolius, jei jie buvo padaryti dėl jo kaltės. Administratorius gali būti traukiamas atsakomybėn bendra tvarka, vadovaujantis civiliniais, baudžiamaisiais ir administraciniais įstatymais. Kadangi pagal savo esmę ir paskirtį administratorius, pirmiausiai, vykdo įmonės vadovo ar kito valdymo organo funkcijas, jo atžvilgiu taikytinos šiuose įstatymuose įmonės vadovui ar įmonės valdymo organui nustatytos bausmės, nuobaudos ir sankcijos. Administratorius, netinkamai vykdydamas jam pavestas funkcijas, veikdamas ne bankrutuojančios įmonės ir įmonės kreditorių interesais daro žalą tiek pačiai įmonei, tiek įmonės savininkams, tiek daugeliui įmonės kreditorių. Pavyzdžiui, administratoriui realizuojant įmonės turtą už nepagrįstai žemą kainą, negaunamos lėšos, kurios galėtų būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais. Šiais veiksmais mažinamas turtas, kuris tektų dalyviams (akcininkams) po bankrutavusios įmonės likvidavimo, be to neribotos turtinės atsakomybės.
Likvidatorius, kaip specialistas ir dalyvaujantis bankrutavusios įmonės valdyme asmuo, priima tam tikrus sprendimus, nuo kurių priklauso įmonės finansinė būklė. Jeigu dėl tokių sprendimų įmonė patiria žalos – likvidatorius atsako pagal bendruosius civilinės atsakomybės principus
Šiuo metu kvalifikacinius bankroto administratorių pažymėjimus turi 639 fiziniai ir 75 juridiniai asmenys (bendrovės). Net 303 fiziniai asmenys, turintys bankroto administratoriaus pažymėjimą, šio darbo nedirba. Tačiau norinčių įsigyti šią profesiją srautas nemažėja. Dabar tai jau profesija, reikalaujanti teisės, vadybos, ekonomikos, buhalterinės apskaitos, darbo organizavimo ir įvairių kitų žinių bei įgūdžių. Savaime suprantama, kad anksčiau rengtuose 40 val. kursuose visų reikalingų žinių įgyti buvo neįmanoma. Todėl Vyriausybė numatė, kad bankroto ar įmonės restruktūrizavimo administratoriumi gali būti asmuo, turintis aukštąjį išsimokslinimą ir ne mažiau kaip 3 metų vadovaujamo darbo arba 2 metų administratoriaus padėjėjo darbo stažą.
Reikalavimuose fiziniams asmenims (vadovams) nenurodyta, kad administratoriais negali būti tie, kurių bendrovės bankrutavo, kurie daugelį mėnesių ar metų nemokėjo darbuotojams atlyginimo, liko skolingi bankams, biudžetui ir pan. Tiesa, į reikalavimus juridiniams asmenims, kurie nori teikti įmonių bankroto administravimo ir restruktūrizavimo paslaugas, įrašyta, kad šis juridinis asmuo privalėjo: “paskutinius metus arba visą laikotarpį nuo įmonės įsteigimo tinkamai vykdyti mokestines prievoles”. Įdomi formuluotė. Vadinasi, pakanka mokestines prievoles pradėti mokėti tik paskutiniais metais, ir jau viskas gerai? Be to, po juridinio asmens “stogu” gali susirinkti (būti priimti į darbą administratoriais) dešimtys bankrutavusių įmonių direktorių. Kadangi juridinis asmuo gauna teisę teikti tokias paslaugas, kai ne mažiau kaip 1/3 darbuotojų turi administratoriaus kvalifikacinius pažymėjimus. 4

JURIDINIO ASMENS LIKVIDATORIAUS ATŠAUKIMAS

Juridinio asmens paskirtas juridinio asmens likvidatorius gali būti atšauktas paprasta juridinio asmens dalyvių, dalyvaujančių susirinkime, balsų dauguma.
Juridinio asmens dalyviai, kurių balsai sudaro ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, kreditorius, turintis ne mažesnę kaip penkiasdešimt tūkstančių litų vertės reikalavimo teisę arba ne mažiau kaip 1/15 visų juridinio asmens darbuotojų turi teisę kreiptis į teismą prašydami pakeisti likvidatorių, jei šis veikia netinkamai taip pat nesąžiningai atsiskaito su kreditoriais, juridinio asmens dalyviais, nesąžiningai atlieka kitas pareigas arba pažeidžia juridinio asmens dalyvių, kreditorių ar juridinio asmens darbuotojų teises.

DOKUMENTŲ PERDAVIMAS ARCHYVUI

Jei likviduojamos valstybės, vietos savivaldos ar valstybės remiamos nevalstybinės institucijos, perduodančios dokumentus valstybiniam saugojimui, nuolatinio saugojimo dokumentai iki šių institucijų likvidavimo pabaigos ar kitu valstybinės archyvų sistemos įstaigų nustatytu laiku turi būti perduoti valstybiniam saugojimui į valstybinius archyvus. Ilgo saugojimo dokumentai perduodami tai valstybės ar vietos savivaldos institucijai, kurios reguliavimo sričiai jos priklausė.

Jei likviduojamos kitos valstybinės institucijos, jų dokumentai perduodami tai valstybės institucijai, kurio reguliavimo sričiai jos priklausė, o tokios nesant – vietos savivaldos institucijų archyvams. Apie institucijos likvidavimą informuojamas Lietuvos archyvų departamentas.

Jei likviduojamų valstybės institucijų funkcijas perima naujai susikūrusios institucijos, jos privalo užtikrinti likviduotų institucijų archyvų saugojimą.

Jei likviduojamos nevalstybinės institucijos, dokumentai, reikšmingi Lietuvos istorijai ir kultūrai, gali būti perduoti valstybiniam saugojimui į valstybinius archyvus. Administracinę ar socialinę ir teisinę reikšmę turintys dokumentai turi būti perduodami tai valstybės institucijai, kurios reguliavimo sričiai priklausė likviduojama institucija, o jei tokios nėra – vietos savivaldos institucijų archyvams.5

KREDITORIŲ REIKALAVIMŲ TENKINIMO EILĖ

Įstatymo 34 ir 35 straipsniuose nustatyta bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė atitinka principą, kurio laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.113 straipsnyje, nustatant likviduojamo juridinio asmens kreditorių reikalavimo eilę. Tai reiškia, kad:
1) Įkeitimu ir hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą (ar įkeistą turtą minėtiems kreditoriams perduodant) (įstatymo 34 straipsnis)
2) Iš lėšų, likusių pardavus įkeistą turtą, taip pat iš kitų bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės lėšų (gautų iš įmonės komercinės veiklos, likusio turto pardavimo, susigrąžintų skolų įmonei ir panašiai.):
– pirmąja eile tenkinami reikalavimai, susiję su darbo santykiais ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga ir pan. atlyginimas), ir reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją. Kadangi vykdant pirmosios eilės reikalavimus siekiama, kad nuostolių, visų pirma, išvengtų įmonės darbuotojai, įmonė turi padengti įsiskolinimus darbuotojams, tačiau neturi sumokėti su darbo užmokesčiu susijusio fizinių asmenų pajamų mokesčio (įstatymo 35 straipsnio 5 dalis); šis mokestis turėtų būti sumokėtas, tenkinant antrosios eilės reikalavimus;
– antrąja eile vykdomi įmonės įsipareigojimai valstybei (nesumokėti mokesčiai, privalomosios įmokos), grąžinamos valstybės vardu ar su valstybės garantija gautos paskolos;
– trečiąja eile tenkinami likę kreditorių reikalavimai. Tai skolų, kurių grąžinimas neužtikrintas turto įkeitimu ar hipoteka (taip pat negrąžintos dalies, kai įkeisto turto neužteko kreditoriaus reikalavimui patenkinti), grąžinimas, atidėtų mokėjimų tiekėjams vykdymas, turtinių įsipareigojimų pagal kitus įmonės sandorius vykdymas, žalos (išskyrus žalos, padarytos įmonės darbuotojams dėl kūno sužalojimo, suluošinimo ir pan.) atlyginimas ir t. t.

Atsiskaitymas su bankrutuojančių bankrutavusių įmonių darbuotojais bei žemės ūkio produkcijos tiekėjais vėlavimas Lietuvoje yra viena iš opiausių problemų, kurios neigiamos pasekmės ypatingai sunkios tiek šiems asmenims asmeniškai, tiek visai šalies ekonomikai. Įstatymu siekiama šias įmonių bankroto pasekmes sušvelninti. O be to, kiekvienais metais vyriausybė patvirtina „Specialiosios kaimo rėmimo programos lėšų, skirtų fiziniams ir juridiniams asmenims pagal jų reikalavimus už bankrutavusių įmonių perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją iš dalies sumokėti. Reikalavimams susijusiems su darbo santykiais patenkinti buvo įsteigtas Garantinis fondas.

Kreditoriai turi teisę atsisakyti visų ar dalies savo reikalavimų. Reikalavimų atsisakymą teismas priima nutartimi ir atitinkamai sumažina kreditorių reikalavimų sumą ar išbraukia reikalavimų atsisakiusį kreditorių iš kreditorių sąrašo, jeigu jis atsisakė visų reikalavimų. Kreditorius bankroto proceso metu gali reikalavimus perduoti kitam kreditoriui ar asmeniui. Šių reikalavimų eilė, nustatyta pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio nuostatas, nesikeičia. Tačiau įstatymas nenumato, kad bankrutuojančios įmonės kreditorius galėtų savo reikalavimus perduoti šios įmonės skolininkui ir tuo pagrindu užskaityti tarpusavio reikalavimus. Skolos perkėlimas ir bankroto atveju galimas tik laikantis CK šeštosios knygos VIII skyriaus normų nustatytų reikalavimų, nes Įmonių bankroto įstatymas nenumato jokių išimčių šiuo klausimu. Priešingai, Įmonių bankroto įstatymo normos, reglamentuojančios kreditorių teises iškeltoje bankroto byloje, vertintinos kaip šių subjektų teises siaurinančios (ribojančios) teisės normos, ir plečiamam jų aiškinimui pagrindo nėra.6

KREDITORIŲ REIKALAVIMŲ TVARKA

Didelės įmonių skolos riboja investicijas ir kelia grėsmę ne tik finansiniam stabilumui, bet ir įtakoja jų kreditorių – komercinių bankų, tiekėjų ir kitų rinkos dalyvių finansinę būklę. Kiekviena įmonė – tai ūkio subjektas, nuo kurio produktyvumo ir sėkmingos veiklos tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso daugybė kitų ūkio subjektų. Uždelsti mokėjimai ir skolų negražinimas kreditoriams, įmonei vykdant veiklą, sukelia suirutę rinkos ekonomikoje, nes negrąžintos skolos kreditoriui gali lemti bankrotą taip pat. Kreditoriai neatgaudami skolų, patys tampa nemokūs. Įmonių bankroto atveju kreditorinių įsipareigojimų grąžinimas – labai svarbus aspektas šalies ekonomikai. Įmonių bankroto įstatyme kreditoriai suskirstyti į eiles, pagal kreditorinių reikalavimų svarbą.

Kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami tik po to, kai patenkinti ankstesnės eilės kreditorių reikalavimai (Įstatymo 35 straips¬nio 6 dalis). Pavyzdžiui, kol nepatenkinti darbuotojų reikalavimai (tiks¬liau, reikalavimai, susiję su darbo santykiais), negali būti lenkinami reika¬lavimai dėl mokesčių valstybei, gražinamos skolos, gautos su valstybės ga¬rantija, perduodamas bet koks įmonės turtas kiliems įmonės kreditoriams (išskyrus įkeisto turto perdavimą kreditoriui, kurio reikalavimas užtikrintas įkeitimu ar hipoteka).

Tenkinant tam tikros eilės kreditorių reikalavimus, šie reikalavimai tenkinami šios eilės kreditoriams proporcingai jų reikalavimo įmonei dydžiui. Šiuo atveju, neužtekus lėšų visiškai patenkinti tam tikros eilės kre¬ditorių reikalavimus, visų tos eilės kreditorių reikalavimai turi būti paten¬kinti proporcingai. Pavyzdžiui, jei lėšų užtenka patenkinti tik 50 procentų tam tikros eilės kreditorių reikalavimų, kiekvienas tos eilės kreditorius iš bankrutuojančios Įmonės turi gauti lėšų, kurių dydis yra 50 procentų jo reikalavimo įmonei dydžio.

Pirmajame kreditorių reikalavimu lenkinimo etape kreditorių reika¬lavimai patenkinami be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų; antrajame eta¬pe – likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos) (Įstatymo 35 straipsnio l dalis). Taigi, po to, kai visų įmonės kreditorių (tiek pirmo¬sios, tiek antrosios, tiek trečiosios eilės kreditorių) pagrindinė reikalavimo dalis (be palūkanų ir netesybų) yra visiškai patenkinta, ta pačia eile tenki¬nama likusi reikalavimų dalis. Kadangi įmonės bankroto atveju yra labai didelė tikimybė, kad visi įmonės įsipareigojimai nebus įvykdyti, Įstatymas sudaro prielaidas, kad didesnei daliai įmonės kreditorių būtų gražinta bent pagrindinė skolos dalis.

TURTO REALIZAVIMAS

Įstatymo 33 straipsnio nuostatų paskirtis – užtikrinti įmonės kreditorių lygiateisiškumą, siekiant, kad su vienais kreditoriais būtų atsiskaitoma nepažeidžiant kitų kreditorių interesų (kad įmonei atsiskaitant su kredito¬riais turtu vieni kreditoriai neperimtų turto vertingesnio nei kiti kredito¬riai). Dėl šios priežasties Įstatymo nustatytas reikalavimas bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turtą parduoti.

Bankrutavusios įmonės turto pardavimas dažniau¬siai yra pagrindinis šaltinis gauti lėšų, reikalingų atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Todėl labai svarbu, kad šis turtas būtų parduotas operatyviau ir už didesnę kainą. Atsižvelgiant i tai, įstatymo 14 straipsnio l dalies l punkte įtvirtinta nuostata draudžia bankrutuojančios įmonės turtą perleisti kitiems asmenims kita tvarka, nei reikalauja Įstatymas. Pagrindiniai reikalavimai bankrutuojančios Įmonės turto pardavimui (taip pat disponavimui nepar¬duotu įmonės turtu) nustatyti Įstatymo 33 straipsnyje.

Įstatymo 33 straipsnyje sąvoka „turtas” apima bet kokį įmonės turtą, kuris turi pinigais išreikšta vertę ir yra civilinės apyvartos objektas (apima kilnojamąjį turtą, nekilnojamąjį turtą, turtines teises).

Bankrutavusios įmonės turto pardavimu rūpinasi Įmonės administratorius (Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punk¬tas, 14 straipsnio l dalis l punktas, 31 straipsnio 2 punktas), taigi atsakomybė dėl Įstatymo reikalavimu, susijusių su įmonės turto pardavimu (ar kitokiu perleidimu kitiems asmenims), nesilaikymo, visų pirma, tenka jam. Kada ir kurį turtą parduoti, taip pat kokia pradinę kainą nustatyti, parduodant turtą iš varžytynių, sprendžia kreditoriai. Teismas, iškėlęs įmonei bankro¬to bylą, kreditorių prašymu nustato įmonės ūkinės komercinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu apribojimus.
Pagal Civilinio kodekso 1.74 straipsnį daiktinių teisiu į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Notarine forma turi būti sudaromi taip pat ir kiti sandoriai, kuriems notarinės for¬mos reikalavimus nustato Civilinis kodeksas. Parduodant turtą įmonės ban¬kroto atveju, turto (įskaitant nekilnojamąjį turtą) pardavimo sandorių notarinės formos reikalavimo įgyvendinimas būtų labai komplikuotas, todėl Įstatymas tūrio pirkimo-pardavimo sutartis arba turto perdavimo aklus prilygina notaro patvirtintai sutarčiai (įstatymo 33 straipsnio l dalis).

Įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato laikotarpį, per kurį leidžiama pardavinėti bankrutavusios įmonės turtą. Nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos (nuo bankrutavusios įmonės lik¬vidavimo pradžios) per 24 mėnesius nepardavus viso įmonės turto ir neatsiskaičius pilnai su visais įmonės kreditoriais, laikoma, kad įmonės likvidavimo procedūra yra baigia. Praktikoje, per toki laikotarpį neparda¬vus turto, būtų netikslinga toliau tęsti bankroto procesą, kadangi likęs tur¬tas dažniausiai yra visiškai nelikvidus, kreditorių reikalavimus patenkinti iš šio turto nebeįmanoma, o bankroto procesui tęsiantis, patiriamos admi¬nistravimo išlaidos, kurioms bankrutavusi įmonė lėšų neturi ir greičiausiai neturės. Be to, Įstatymų nustatytas 24 mėnesių terminas skatina kreditorius greičiau parduoti turtą, laiku įvertinti realias turto pardavimo galimybes, kad būtų bent iš dalies patenkinti jų reikalavimai. Nurodytam laikotarpiui pasibaigus, teismas priima sprendimą dėl įmonės pabaigos (toliau taikyti¬nos Įstatymo 32 straipsnio 5, 6 dalyse nustatytos įmonės išregistravimo procedūros), o likęs neparduotas ir niekam nereikalingas turtas kreditorių sprendimu nurašomas. Nurašytas nekilnojamas turtas perduodamas savivaldybės, kurios teritorijoje jis yra, nuosavybėn. Įmonių bankroto įstatymas numato, kad, teisėjui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, ji išregistruojama per 5 dienas. Bet ir tai galima vertinti skeptiškai. Mažai tikėtina, kad viskas vyks sklandžiai ir savivaldybės tą nereikalingą turtą noriai įtrauks į savo balansą. Be to, savivaldybei galima bandyti perduoti turtą tik po 24 mėnesių nuo bankroto bylos pradžios. Jei visa bankroto procedūra užbaigiama per pusmetį, vadinasi, kažkas pusantrų metų už ši turtą turės mokėti mokesčius ir dengti turto apsaugos išlaidas. Tad svarbu, kad kuo anksčiau būtų rastas pirkėjas, nors ir už simbolinę vieno lito kainą.7

TURTO VERTINIMAS

Bankrutavusios įmonės turtas įvertinamas ir parduodamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Nekilnojamasis turtas bei įkeistas turtas būtinai parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Kito turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Iš varžytynių parduodamas įmonės turtas kreditorių susirinkimo sprendimu gali būti įvertintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Pradinę įmonės turto pardavimo kainą, kainos didinimo intervalą tvirtina kreditorių susirinkimas. UAB „Braina“ antrajame kreditorių susirinkime buvo nustatyta garažo kaina pirmosioms varžytynėms – 45000 lt. Nepardavus sandėlio per pirmąsias varžytynes, jo kaina per antrąsias sumažėtų 20%.

Kilnojamasis turtas, kurio likutinė bendra vertė 4690 lt. Parduoti per pirmąsias varžytynes už nustatytą kainą, o antrą mėnesį pardavinėti likusio kilnojamojo turto kainą sumažinti 50%.

VARŽYTINIŲ ORGANIAVIMAS

Varžytynes organizuoja ir vykdo bankrutuojančios įmonės administratorius. Jis ne vėliau kaip prieš 20 dienų iki varžytynių dienos paskelbia informaciją apie varžytynes „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir, jeigu nurodo kreditorių susirinkimas, papildomai kituose leidiniuose.

Varžytynių dalyviai sumoka pradinį įnašą. Jis įskaitomas į nupirkto turto kainą arba grąžinamas varžytynėms neįvykus ar nieko nepirkusiam dalyviui. Pradinio įnašo dydis – 10 procentų norimo įsigyti įmonės turto pradinės pardavimo kainos. Šią sumą varžytynių dalyvis perveda į skelbime nurodytą sąskaitą arba įmoka į įmonės kasą prieš varžytynes. Varžytynių laimėtojas per 15 dienų po varžytynių turi sumokėti visą sumą, už kurią nusipirko turtą. Jeigu jis to nepadaro, varžytynės laikomos neįvykusiomis, o varžytynių laimėtojui negrąžinamas jo sumokėtas pradinis įnašas.

Įkeisto ir nekilnojamojo turto bei reikalavimo teisių pagal įmonės skolininkų prievoles, pardavimo iš varžytynių organizavimą ir vykdymą reglamentuoja Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinta „Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas, išimtas iš civilinės apyvartos. Įkeistas turtas parduodamas pranešus apie tai įkaito turėtojui ar hipotekos kreditoriui. Įkeistos kitų bendrovių akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kuriuos turi įmonė, parduodami vadovaujantis minėta tvarka arba vertybinių popierių biržoje viešo aukciono būdu, remiantis vertybinių popierių apyvartą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje ir „Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos „ 25 bei 32 punktuose nustatyta, jog turto pirkimo – pardavimo sutartis ( varžytynių aktas arba be varžytynių parduoto turto pirkimo – pardavimo sutartis) arba perdavimo aktas prilyginami notaro patvirtintai sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai nustatyta tvarka registruojant pirkimo – pardavimo sutartis. Todėl administratoriaus sudaryti bankrutavusios įmonės nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai ( varžytynių aktas, be varžytynių parduoto turto pirkimo – pardavimo sutartis arba perdavimo aktas) atitinka Civiliniame kodekse nustatytą notarinės formos reikalavimą, ir papildomai tvirtinti šių sandorių notarine tvarka nebereikia.

Administratoriaus sudaryti įmonės nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai ( varžytynių aktas, be varžytynių parduoto turto pirkimo – pardavimo sutartis arba perdavimo aktas ) gali būti ginčijami Civiliniame kodekse nustatytais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Tokie ieškiniai nagrinėjami bankroto byloje.

Varžytynėse neturi teisės dalyvauti biudžetinės organizacijos, taip pat valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, teismo, prokuratūros, policijos, muitinių darbuotojai, LR valstybės kontrolės darbuotojai, teismo antstoliai, advokatai.
baigta .Nurašytas nekilnojamasis turtas per 30 dienų po jo nurašymo dienos pagal perdavimo aktą neatlygintinai perduodamas savivaldybei, kurios teritorijoje yra šis turtas.

TURTO PARDAVIMAS KAI VARŽYTINĖS NEĮVYKSTA

Varžytynės laikomos neįvykusiomis tuomet kai, į jas neatvyksta nė vienas pirkėjas arba jeigu nė vienas varžytynių dalyvis nepasiūlo lygios ar didesnės už pradinį įkainojimą sumos. Jeigu varžytynės neįvyksta, varžytynių vykdytojas ne anksčiau kaip po 10 dienų ir ne vėliau kaip po 30 dienų vykdo antrąsias varžytynes. Šiuo atveju gali būti mažinama turto pardavimo kaina. Kiek ir kokia tvarka mažinama turto kaina, nustato kreditorių susirinkimas. Turto kainos mažinti neleidžiama, jeigu varžytynės neįvyksta dėl to, kad pirmųjų varžytynių laimėtojas nesumokėjo visos turto kainos.

Kaip panaudoti antrosiose ar pakartotinėse varžytynėse neparduotą turtą, sprendžia kreditorių, kurių reikalavimai nepatenkinti, susirinkimas. Jis gali:
1) įpareigoti varžytynių vykdytoją tęsti turto pardavimą iš varžytynių kreditorių susirinkimo patvirtintomis kainomis;
2) įpareigoti administratorių parduoti turtą be varžytynių kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ir patvirtintomis parduodamo turto kainomis;
3) perleisti turtą kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ar kitaip disponuoti turtu.
Jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto bei kreditoriams neperduoto įmonės turto ir nepatenkintų kreditorių reikalavimų, likęs turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu nurašomas. Nurašytas turtas, išskyrus nekilnojamąjį, panaudojamas arba sunaikinamas kreditorių nustatyta tvarka. Nurašytas nekilnojamasis turtas per 30 dienų po jo nurašymo neatlygintinai perduodamas savivaldybei, kurios teritorijoje yra šis nekilnojamasis turtas.8

ĮMONĖS PRIPAŽINIMAS BANKRUTAVUSIA

1. Teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto.
2. Teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jei per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Pratęsti šį terminą teismas gali tik tuo atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas.
3. Teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priėmęs nutartį likviduoti ją dėl bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai vykdyti būtinus pavedimus ir nurodymus.

BANKRUTAVUSIOS ĮMONĖS LIKVIDAVIMO PABAIGA

Dauguma atskirų teisinių formų juridinių asmenų veikla reglamentuo¬jančių įstatymų nustato, kad tuo atveju, kai įmonė likviduojama dėl bankro¬to, taikoma Įstatyme nustatyta likvidavimo tvarka (pavyzdžiui, Akcinių bendrovių įstatymo 75 straipsnio I dalies 2 punktas, Viešųjų įstaigų įstatymo 16 straipsnio l dalies 4 punktas, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 20 straipsnio l dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, teigimą, kad administ¬ratorius, likviduodamas bankrutavusią įmonę, turi laikytis Įstatymo spe¬cialių reikalavimų dėl skelbimo apie likvidavimą, atsiskaitymo su kredito¬riais, pasibaigusios įmonės išregistravimo. Bankrutavusios įmonės išre¬gistravimui neturi būti laikomi bendri reikalavimai (pavyzdžiui, neturi būti reikalaujama pažymų apie atsiskaitymą su mokesčių inspekcija, Valstybi¬nio socialinio draudimo fondu, muitine). Pagal Įstatymo 32 straipsnio 4 dalį sprendimą dėl įmonės pabaigos priima teismas, o įmonė išregistruo¬jama vadovaujantis teismo sprendimu dėl bankrutavusios įmonės pabaigos.

Apie bankrutavusios įmones likvidavimą (teismo nutartį likviduoti bankrutavusia įmonę) administratorius privalo pranešti Įstatyme nurodytiems suinteresuotiems asmenims ir valstybės institucijoms (Įstatymo 32 straipsnio 2 dalis). Administratorius duomenis apie bankrutavusia įmonę privalo pa¬skelbti „Valstybės žinių” priede „Informaciniai pranešimai”. Pagal Lietu¬vos Respublikos ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtin¬tą Duomenų apie įmonės bankroto procedūras pateikimo ir skelbimo tvarką administratorius šiuos duomenis turi pateikti Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos. Savo ruožtu Įmonių bankroto val¬dymo departamentas privalo per 5 dienas skelbimą apie pateikti „Valstybės žinių” redakcijai.

Administratoriui pateikus likvidavimo balansą. Likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus ir Aplinkos ministerijos regioninio departamento pažymą, teismas priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Įmonė gal būti išregistruota ne anksčiau kaip praėjus vienam mėnesiui nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos.

Atkreiptinas dėmesys į Įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatą. Čia nustatytas 24 mėnesių nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavu¬sia įsiteisėjimo dienos terminas, kuriam pasibaigus bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūra turi būti laikoma baigta net ir tuo atveju, kai nėra parduotas visas bankrutavusios įmonės turtas ir kartu nėra visiškai atsiskai¬tyta su bankrutavusios įmonės kreditoriais.

Bankroto įstatymas numato, kad, paskelbus bankrotą, buvęs bendrovės direktorius turi būti atleistas per dvi savaites. Tai dar viena įstatymo spraga, per kurią direktorius džiaugsmingai išsprūsta. Įstatymas palieka administratorių vieną ieškoti “siūlo galo”.

ADMINISTRAVIMO IŠLAIDOS

Administravimo išlaidų klausimų sprendimas, tarp jų ir administratoriaus atlyginimo nustatymas, priklauso kreditorių susirinkimo, o ne teismo kompetencijai (Įmonių bankroto įstatymo 36 str.)

Administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, susijusios su darbo santykiais išmokos, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, pavojingų atliekų priežiūros, tvarkymo ir laidojimo bei kitos (pvz.: turto apsaugos, komunalinių paslaugų apmokėjimo) kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla.
Administratoriui už darbą mokama iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės lėšų, gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto procesu gautų lėšų.
Pirmasis kreditorių susirinkimas privalo nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos.

IŠVADOS

Merdinti, beviltiškai apleista įmonė tikrai trukdo gerai veikiančioms ir ją reikia pašalinti nuo verslo vieškelio – taip be jokių sentimentų daroma normalios ekonomikos šalyse, bet mes, deja, tokia valstybe dar netapome.
Rinkos ekonomikos sąlygomis pirmiausia išliks tos įmonės, kurioms pavyks pritraukti užsienio kapitalą ir kurių vadovai patys kels savo kvalifikaciją bei jautriai reaguos į rinkoje vykstančius struktūrinius pokyčius.
Optimistinis bankroto variantas Lietuvoje kol kas nerealus. Kliūčių tikrai daug: nuo administratoriaus parinkimo iki išteklių stokos. Tikėtis, kad padėtis pagerės, galima tik tuo atveju, jeigu Seimas, Vyriausybė sudarys geresnes sąlygas ūkiui, ypač gamybai, plėtotis.
Negalima pamiršti ir teisėtvarkos praktikos bei verslo etikos problemų: palankesnis bankroto procedūrų režimas duos reikiamą efektą tik tada, kai lengvatomis nebus piktnaudžiaujama, kai sumažės tyčinių ir kitokių nusikalstamų bankrotų, kai įsigalės civilizuotas verslas.
Šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas suderintas su kitais įstatymas, tarp jų darbo santykius, mokesčių administravimą, įmonių veiklą reglamentuojančiais įstatymais, Civilinio proceso kodeksu, Baudžiamuoju kodeksu.

Įmonių bankroto procesas yra įvairiapusis: kiekvienas klausimas turi būti nagrinėjamas tiek ekonomine, tiek socialine prasme.

Pagrindiniai bankroto dramos veikėjai- teismas ir įmonės administratorius.

Įmonės bankroto bylą galima nagrinėti teismine ir neteismine tvarka.

Pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti turi teisę: kreditoriai, akcininkai, savininkai, įmonės vadovas, darbuotojai, Valstybinė darbo inspekcija ir kt.

Pagrindinės bankroto bylos iškėlimo sąlygos: įmonės finansiniai įsipareigojimai viršijo (yra lygūs) jos turtą, neišmokamas atlyginimas, įmonė negali sumokėti už tiekiamą produkciją, įmonė nevykdo privalomų mokėjimų, įmonė tyčia gadina ar mažina savo turto vertę, teismo antstoliai negali įvykdyti teismų sprendimų.

Dažniausiai siekiami tikslai inicijuojant bankroto bylos iškėlimą: išsaugoti įmonės turtą, nušalinti valdymo organus, sustabdyti delspinigių augimą bei baudų išieškojimą, įgyvendinti verslo planą, prisijungti laikinų sunkumų turinčią įmonę.

Galimi 3 įmonei iškeltos bankroto bylos pabaigos scenarijai: sanavimas (pertvarkymas), taikos sutartis bei įmonės likvidavimas.
Savalaikis bankroto bylos įmonei iškėlimas gali padėti jai išsikapstyti iš finansinių gniaužtų.

Pirmiausia tenkinami įmonės darbuotojų iš darbo santykių kylantys finansiniai reikalavimai.
Savalaikis įmonės paskelbimas bankrutavusia dirbantiems yra mažiau skaudus dalykas.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Petravičius R., Bankrotas su nauja mantija// Vadovo pasaulis. 2001, Nr. 6.
2. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatai Nr. 91 – 2281, 1997.
3. Lengvenytė S. Bankroto administravimo biuras iš arti // Vadovo pasaulis. 2002, Nr.1.
4. Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymas – Valstybės žinios – 2000, Nr. 82 – 2478.
5. Bivainis J., Jakštas V., Kubilius S. „ Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo komentaras. // Verslo ir komercinė teisė, 2002, Nr. 2-3
6. Lietuvos Respublikos Archyvų įstatymas – Valstybės žinios – 1995, Nr. I – 1115. Verslo apžvalga. 2003 m. sausis., P. 18 – 19.
7. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatai Nr. 91 – 2281, 1997.
8. Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų senato nutarimas Nr. 33// Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose// 2001m. gruodžio 21d.
9. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras antroji knyga “Asmenys“ Justitia, Vilnius, 2002 m.
10. Lietuvos Respublikos Civilinis K

Leave a Comment