Verslo socialinė ir moralinė atsakomybė

TURINYS

Įvadas 3
Verslo socialinė atsakomybė 4
Verslo moralinė atsakomybė 9
Išvados 13
Literatūra 14

ĮVADAS

Kiekvienas žmogus, norėdamas sukurti savo verslą, turi vadovautis ne tik asmeninės naudos ieškojimu, bet ir pagalvoti apie savo naujo verslo etiką. Tam gali padėti ne tik asmeninės dorovinės vertybės, bet ir etikos kodeksai. O tai būtent ta sritys, kurioje sąveikauja etika ir verslas, kuri remiasi dorovės principais ir pasauliniais verslo standartais. Verslininkas neturi pamiršti, kad visuomenėje veikia ne vienas, todėl privalo laikytis dorovės normų bei principų, siekti kultūringo bendravimo bei bendradarbiavimo. Verslininkas turi laikytis duoto pažado, attmesti netinkamus arba įtartinus pasiūlymus, išklausyti kitų nuomonę ir būti visapusiškai atsakingam už savo verslą bei su jo susijusiems žmonėmis.

Atsakomybė – etikos ir teisės kategorija, atspindinti specifinį socialinę ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene, kuriam būdingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas.
Atsakomybė – tai filosofinė socialinė problema, parodanti kiek žmogus sugeba ir gali būti savo veiksmų subjektas, vykdyti tam tikrus reikalavimus ir spręsti jam iškilusius uždavinius; teisingai pasirinkti, pasiekti tam tikrą rezultatą. Į šią kategoriją įeina ir su tuo susiję žmogaus teeisumo ir kaltumo, galimybės pritarti jo poelgiams ar jos pasmerkti klausimai. Moralinės ir socialinės atsakomybės subjektas – kiekvienas asmuo, kurio veiksmai gali įgauti dorovinę kvalifikaciją, objektas – elgesys, jo būdai.
Taigi, šio darbo tikslas: informuoti visuomenę apie moralinę ir socialinę verslo atsakomybę.
Darbo uždaviniai:

br />o Patyrinėti mokslinę teorinę literatūrą.
o Atskleisti moralinės ir socialinės atsakomybės sąvokas.
o Supažindinti su socialinės atsakomybės prieštaravimais.
o Pateikti akcinės,gamybinės bendrovės organizacinę struktūrą.

VERSLO SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ

Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus; gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikromis teisingumo arba kaltumo sąlygoms.
Organizacijos socialinė atsakomybė verčia verslo atstovus būti atsakingais už savo veiksmus. Visuomenė iš verslo tikisi socialinės atsakomybės, ir daug organizacijų dėl to savo veikloje numato ir socialinius tikslus.
Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, o padaryta žala atlyginama. Beveik visais atvejais “socialinės atsakomybės” sąvoka suprantama ir kaip moralinė organizacijos atsakomybė. Tai visu pirma yra organizacijos paklusimas visuotinai pripažįstamoms moralės maksimoms. Socialinė organizacijos atsakomybė kyyla kaip moralinės organizacijos narių (ypač vadovų) atsakomybės rezultatas, kaip etiškų ir neetiškų sprendimų priėmimo, sprendžiant moralines problemas, pasekmė.
Moralinė organizacijos narių motyvacija lemia organizacijos socialinės atsakomybės lygį.
Socialinė organizacijos atsakomybė glaudžiai susijusi su juridine. Juridinė atsakomybė siauresnė, ji paprastai kyla kaip moralinės ir socialinės atsakomybės stoka.
Socialinė atsakomybė nereiškia, kad organizacija privalo atsisakyti savo pirminių ekonominių tikslų arba negali būti pelningesnės už tas, kurios yra mažiau atsakingos. Socialinė atsakomybė reikalauja iš organizacijų suderinti gaunamą naudą ir tos naudos pasiekimo būdus.
Archie Carroll išskiria 4

glaudžiai tarpusavyje susijusias socialinės atsakomybės rūšys:
1. Ekonominė atsakomybė – gauti pelno (tai visų kitų atsakomybių pagrindas).
2. Juridinė atsakomybė – laikytis įstatymų.
3. Etinė atsakomybė – įsipareigoti daryti tai, kas yra teisinga, sąžininga ir dora. Vengti žalos.
4. Filantropinė atsakomybė – įnešti didelį indelį į bendruomenės gyvenimą, įrodyti gyvenimo kokybę. (1)
Šiuolaikiniame pasaulyje yra 2 požiūriai į socialinę atsakomybę:
a) Organizacijų veikla turėtų būti nukreipta tik pelnui maksimizuoti. Manoma, kad, vykdydamos šią funkciją, organizacijos duos naudos visai visuomenei ir kurs maksimalią socialinę naudą, suteikdamos darbo vietas, mokėdamos mokesčius.
b) Gamybinės organizacijos turėtų būti socialiai jautrios išorinės aplinkoms reikmėms. Nors verslas ir teikia pirmenybę pelnui, tačiau jis turi būti ir socialiai reaguojantis, turi padėti visuomenei spręsti ją jaudinančias problemas: teikti labdarą, plėsti sveikatos draudimo programą ir t.t. (2)

Šiuolaikinėje užsienio literatūroje organizacijos socialinė atsakomybė turi daug prasmių, kurios yra suskirstytos į kategorijas:
Socialinė atsakomybė kaip socialinis įsipareigojimas.Šis požiūris yra artimai susijęs su Miltono Friedmano pažiūromis, esą organizacijos visuomenėje veikia tik dėl vienintelio tikslo – gaminti produkciją, teikti paslaugas bei maksimizuoti pelną. Štai 4 argumentai ,pagrindžiantys jo nuomonę:
1. Organizacijos yra atsakingos akcininkams kaip savininkams. Taigi pirmiausia organizacijos privalo tenkinti akcininkų interesus, siekdamos gauti maksimalų pelną.
2. Socialinių sąlygų gerinimo programos turi vykdyti ne verslo organizacijos, o atitinkamos institucijos ar individualūs asmenys.
3. Organizacija, nusprendusi skirti dalį pelno socialinėms programoms vykdyti, menkina savo autoritetą: skriaudžia savo akcininkus, atimdama iš jų pelno dalį.
4. Socialinių pr

rogramų kaštai yra perkeliami į produkcijos paslaugų kainas, reiškia , socialiai atsakingos organizacijos veikla prieštarauja vartotojų ir akcininkų interesams. Šis požiūris nėra populiarus, tačiau organizacija iš dalies teisi, sakydama, kad ji savo įsipareigojimą visuomenei vykdo gamindama prekes ir teikdama paslaugas bei gaudama pelną.
Socialinė atsakomybė kaip socialinė reakcija.Visuomenė turi teisę reikalauti ir gauti iš organizacijos daugiau nei vien produkciją ir paslaugas. Organizacija turi būti atsakinga ir už visuomenės, globalinių, ekologinių problemų sprendimą. Labdara bei parama, kita filantropinė organizacijos veikla taip pat laikoma socialiai atsakinga veikla.
Socialinė atsakomybė iš altruistinių paskatų kilusi socialinė organizacijos veikla. Šio požiūrio esmė ta, kad organizacijos reaguoja ir į tas socialines problemas, kurios nėra tiesiogiai susijusios su organizacija ir jos veikla.

. Socialinė atsakomybė kaip socialinis jautrumas.Socialiai jautri organizacija ne tik paklūsta įstatymams, ne tik reaguoja į visuomenės problemas, bendrauja su vyriausybe, bet ir aktyviai ieško socialinių problemų sprendimo. Toks organizacijos elgesys atspindi tikrąjį ir plačiausią socialinės atsakomybės prasmę.
Tai, kokiu socialinės atsakomybės lygiu organizacija veikia, daugiausia lemia organizacijos narių (ypač vadovų) etinės nuostatos bei organizacijos kultūra.

Organizacijos socialinės atsakomybės prieštaravimai.
Verslas yra visuomenės produktas, darantis įtaką ne tik jame dirbantiems žmonėms, bet ir aplinkai. . Socialinė atsakomybė parodo organizacijos įsipareigojimą maksimizuoti teigiamą poveikį visuomenei ir minimizuoti neigiamą įtaką.
Šiuolaikiniai verslo etikos tyrėjai iškelia nemaža argumentų tiek už, tiek pr

rieš organizacijos socialinę atsakomybę.

Štai keletą argumentų už organizacijos socialinę atsakomybę:
– Didžiausias organizacijos interesas – didinti visuomenės, kurioje organizacija veikia, gerovę.
– Socialiai atsakinga veikla gali būti ir ateityje neabejotinai bus pelninga.
– Socialiai atsakinga veikla yra morali, etiška veikla.
– Socialinė atsakomybė gerina organizacijos įvaizdį.
– Socialinė atsakomybė būtina, norint išvengti vyriausybės reguliavimo.
Argumentai prieš:
– Organizacija turi siekti pelno, o vyriausybė spręsti socialines problemas
– Socialinė atsakomybė gali būti nelegali.
– Socialinė organizacijos veikla negali būti pamatuota.
– Organizacijos socialinė atsakomybė pažeidžia pelno maksimizavimo principą.
– Organizacija neturi pakankamo ryšio su visuomene, todėl negali spręsti jos problemų. (2)

Pagrindiniai požiūriai į verslo organizacijos socialinę atsakomybę:
 Verslo atsakomybė rinkos požiūriu. Jo veiksmingumas yra tas, kad jis užtikrina gatavą bendrovės veiklos reguliavimo formą. Rinkos požiūriu, vartotojas visada užima naudingesnę padėti tokioje visuomenėje, kur įmonės vadovaujasi tik pelno didinimo principu laisvos rinkos sąlygomis. Šio požiūrio trūkumas yra tai, kad jis neapima socialinių problemų, kurias iš esmės sukelia vadinamosios rinkos “nesėkmės”ar rinkos pasekmes (pvz .ekologinė tarša). Vis didėjantys panašūs šalutiniai efektai ir jų pasekmės perša mintį, kad “:nematomai rinkos rankai”reikalinga pagalba.
 Verslo atsakomybė valstybinio reguliavimo požiūriu. Daugelis argumentų ‘už’ ir ‘prieš’ tokį požiūrį priklauso nuo konkretaus žmogaus supratimo apie vyriausybę, jos galimybes, ir žmogaus prigimtį. Čia pripažįstama valstybinių struktūrų teisė prižiūrėti dalykinį verslo gyvenimą. Tokiu atveju įstatymas gali tapti efektyviu instrumentu keliant poelgio etinį lygį. Nors daugelyje pasaulio šalių administracinė teisė nėra taip ištobulinta ir nuosekli kaip baudžiamoji, tačiau puikiai žinoma kaip gali stipriai pablogėti reikalai, jeigu valstybė visai atsisakytų reguliuoti verslą. Taigi negalima valstybinio reguliavimo nei visiškai atmesti, nei entuziastingai priimti.
 Socialinė atsakomybė verslo sąžinės požiūriu. Šio požiūrio pranašumas tas, kad jo kriterijus yra moralinė atsakomybė, gimusi įmonės viduje, o ne koks nors išorinis veiksnys, turintys įtakos tai atsakomybei. Būtent čia yra savireguliacijos, o ne reguliavimo, kurį siūlo valstybės struktūros galimybė. Ši sistema vedama į organizacijos išorinių taisyklių ir stimulų sritį ir reikalauja ne tik reaguoti į bendrovės aplinką, kurioje ji veikia, bet ir ją interpretuoti moralės aspektu.
 Socialinė atsakomybė “suinteresuotų asmenų” požiūriu. Bendrovės veikla turi tarnauti akcininkų interesams. Juk pirmiausia jie suinteresuoti pagrindiniais rodikliais – firmos akcijų kurso lygiu biržoje, akcijų kurso lygiu biržoje, akcijų pelningumu ir kitais finansiniais rodikliais. Akcininkų interesais turėtų rūpintis firmos vadovybė.. Vadinasi, bet kuris veiksmas, kurio imasi vadovybė, turi būti vertinama pagal tai, ar jis atitinka bendrovės ir akcininkų interesus ar ne. tačiau palyginti neseniai atsirado naujas požiūris, kad “suinteresuotas asmuo” – tai bet kuri identifikuojama grupė ar asmuo, kuris gali turėti įtakos organizacijos iškeltų tikslų įgyvenimui. Tai gali būti bendrų interesų suvienytos visuomeninės grupės, vyriausybinės organizacijos profesinės sąjungos, konkurentai, taip pat darbuotojai ir tarnautojai, pirkėjų grupės, akcininkai ir kt. (1)

VERSLO MORALINĖ ATSAKOMYBĖ

Moralinė atsakomybė – tai tam tikras žmogaus santykis su pasauliu, asmenybės veiklos ir elgesio reguliavimo būdas. Moralinė atsakomybė kyla iš moralės. Moralė – viena iš visuomenės sąmonės formų, socialinis institutas, reguliuojantys žmogaus elgesį visose be išimties visuomenės gyvenimo srityse.
Moralė – tai tam tikras vertybinis viso gyvenimo pjūvis. Subjektyviai moralė – sąžinės savybė, pasireiškianti poelgių motyvacija, jų įvertinimu. Individas jaučia moralinio vientisumo poreikį, poreikį būti patenkintam savimi, jausti savo padorumą, turėti moralinę motyvaciją. Tai viena iš pagrindinių dorovės sąvokų. Kadangi dorovinė laisvė reiškia sąmoningą poelgių pasirinkimą, asmenybė, pasirinkdama juos, turi suvokti savo poelgių visuomeninę reikšmę ir numatyti pasekmes.
Pats moralinio pasirinkimo aktas toks pat senas kaip ir visuomenės dorovė. Dorovinis prieštaravimas – tai situacija, kurioje asmenybės sąmonė konstatuoja, kad vieno iš galimų poelgių pasirinkimas griauna kitą svarbią asmenybei vertybę. Kilus doroviniam konfliktui, asmenybė turi pasirinkti vieną iš vertybių ir atsisakyti kitos. Tikslinga skirti dorovinį konfliktą nuo tariamo normų konfliktiškumo ir į moralinio sprendimo kultūros klausimą žiūrėti, vadovaujantis vertybių, o ne principų prieštaros aspektu.
Moralinė atsakomybė organizacijoje gali būti tiek individuali, tiek kolektyvinė. Kalbant apie organizacijos vidaus moralinę atsakomybę, reikia suvokti, kad čia kalbama apie jos narių moralinę atsakomybę.
Nėra tokios organizacijos, kuri pati būtų morali ar amorali, etiška ar neetiška, – organizacijoje yra individai, kurie elgiasi jausdami moralinę atsakomybę kitiems arba ne.
Organizacijos veikla gali būti grindžiama vien tiesiogine veikla – pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar pirmavimu prieš konkurentus. Tačiau moralinis vertinimas taip pat yra svarbus ir būtinas, norint ateityje sėkmingai plėtoti savo veiklą.
Taigi moralinę atsakomybę organizacijos viduje reikėtų nagrinėti;
a) kaip tam tikros grupės narių tarpusavio moralinę atsakomybę ir
b) organizacijos, kaip subjekto, vidinę atsakomybę jos nariams.
Kiekviena organizacija yra tarsi mažos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas. Organizacija – tai svarbus tarpinis elementas tarp individo ir visuomenės. Tad neišvengiamai reikia analizuoti individų, grupės narių moralines vertybes, atsakomybę vienu kitiems ir organizacijai kaip vienetui.
Organizacijos nariai – tai ir prezidentas (vadovas, direktorius), ir padalinių vadovai, ir darbuotojai, ir iš dalies akcininkai. Kiekvienu atveju tenka susidurti su kasdieniais santykiais ir netradiciniais įvykiais, kurių metu pasireiškia moralinė atsakomybė arba jos nebuvimas. (2)
Gamybinės organizacijos bendruomenės moraliniai įsipareigojimai: nedaryti žalos, nebloginti aplinkos (neteršti oro, vandens, kontroliuoti keliamo triukšmo lygį ir t.t.), nepažeisti saugumo tų, kurie yra organizacijos veiklos zonoje (gyvenantys netoliese ar perkantys produktą), minimizuoti žalą dėl galimo gamyklos atidarymo ar uždarymo, būti sąžiningoms savo sandoriuose. (5)

Akcinės,gamybinės bendrovės organizacinė struktūra:

VISUOMENĖ

VISUOTINAS AKCININKŲ SUSIRINKIMAS

AKCININKAI

STEBĖTOJŲ TARYBA

DIREKTORIŲ TARY

Kaip matoma, bendrovių personalo grupių moralinė atsakomybė yra skirtinga. Kiekvieno specialisto atsakomybė organizacijos viduje turėtų būti sustiprinta sankcijomis. Moraliniu ir etiniu požiūriu organizacija turi leisti kiekvienam organizacijos nariui išsakyti savo moralinius svarstymus ar prieštaravimus, nepakenkiant sau. (1)

Organizaciją sudarančių grupių moralinė atsakomybė.
Direktorių taryba atsakinga
o akcininkams už sąžiningų, efektyviai dirbančių vadovų parinkimą,
o už organizacijos stilių bei politiką,
o už bendrą kompanijos gerovę
Valdyba atsakinga:
o tarybai bei akcininkams už sąžiningą ir efektyvų valdymą
o darbuotojams už teisingas įdarbinimo taisykles, paaukštinimą, saugias darbo sąlygas
o vartotojams už pagamintų prekių kokybę.
Darbuotojai atsakingi:
o už sąžiningą savo darbo atlikimą
o už darbo moralės principų laikymąsi (5)
Kiekviena organizacija per savo vidinių struktūrų veiklą turi skatinti moralų darbuotojų elgesį ir visų jos grandžių atsakomybę. Todėl labai svarbu kiekviename lygyje nustatyti kiek informacijos apie priimtą sprendimą reikia suteikti ir kam. Turi būti aiški atsiskaitomybės struktūra. Organizacija turėtų suformuoti mechanizmą įvairių grupių poreikiams numatyti, įvertinti bei atitinkamiems veiksmams pasiūlyti. Be to, turėtų būti sukurta informacijos skleidimo technika tiems, kurie domisi. O ypač versle svarbu surasti pareigūną ir skirti jam didelius įgaliojimus, kad būtų atsakingas už saugaus, geros kokybės produkto gaminimą ir panašius klausimus. (1)
Verslo moralinė atsakomybė ryšiuose su visuomene. Rinkos santykių vystymasis skatina biznio organizacijas aktyviai domėtis jų gaminamų produktų paklausos palaikymo metodais. Konkurencijos sąlygomis biznio organizacijos yra priverstos pateikti vartotojui vis geresnės kokybės produkciją arba gaminius, kurie pasižymėtų kokiomis nors naujomis savybėmis.
Ryšių su visuomene funkcija yra apgalvotos, planingos ir ilgalaikės pastangos suformuoti ir išlaikyti abipusį supratimą tarp organizacijos ir visuomenės. Nesvarbu kaip gamintojas pateiks informacijos apie savo prekę: interviu, spaudos konferencijos metu ar kt. Svarbu, kad pateikta informacija būtų teisinga, pagrįsta stebėjimais, kad neklaidintų visuomenę. O tai yra moralinis vadovo ir visos organizacijos narių atsakingumas.(3)
Reklamos moralinis aspektas. Kritikai teigia, kad reklama verčia visuomenę save laikyti daugiau vartotojais negu gamintojais.gamybos srityje padaromi svarbūs visuomenei sprendimai, o reklama prioritetą suteikia vartojimui ir skatina palikti gamybą. Reklamos sėkmė priklauso nuo reklamuotojo sugebėjimo įtikinti vartotoją pirkti siūlomą produktą ar paslaugą. (3)
Tačiau svarbiausia, kad organizacija arba gamintojas, kuris yra atsakingas už savo prekės informavimą bei pateikimą, suteiktų tokią informaciją, kuri būtų patikrinta ir pagrįsta gamintojo morale bei dorovinėmis vertybėmis.

IŠVADOS

1. Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus ;gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikromis teisingumo arba kaltumo sąlygoms.
2. Socialinė atsakomybė reikalauja iš organizacijų suderinti gaunamą naudą ir tos naudos pasiekimo būdus.
3. Organizacijos socialinė atsakomybė skirstoma į kategorijas:
a) socialinis įsipareigojimas,
b) socialinė reakcija,
c) socialinė atjauta
4. Moralinė atsakomybė – tai tam tikras žmogaus santykis su pasauliu, asmenybės veiklos ir elgesio reguliavimo būdas. Moralinė atsakomybė kyla iš moralės. Moralė – viena iš visuomenės sąmonės formų, socialinis institutas, reguliuojantys žmogaus elgesį visose be išimties visuomenės gyvenimo srityse.
5. Moralinę atsakomybę organizacijos viduje reikėtų nagrinėti;
a) kaip tam tikros grupės narių tarpusavio moralinę atsakomybę ir
b) organizacijos, kaip subjekto, vidinę atsakomybę jos nariams.

LITERATŪRA

1. Baršauskienė V., Janulevičiūtė B. Žmogiškieji santykiai. Kaunas 1999
2. Kleinfeld A., Steinmann Žmonių etika verslo praktikoje. Vilnius, 2002
3. Misevičius K. Verslo etika ir bendravimo organizavimo pagrindai. Kaunas, 2004
4. Pruskus V. Verslo etika. Vilnius, 2003
5. Višniauskienė D., Kondrotas V. Verslo etika. Kaunas, 2002

Leave a Comment