Žemė – kaip investicijų objektas

Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
Žemė – stabiliausias nekilnojamasis turtas 3
Žemės pirkėjui taikomi reikalavimai 6
Žemės sklypų rinka 7
Baltijos šalys 7
Lietuva 9
Latvija 10
Priemonės ir būdai, skatinantys investicijas į žemę 10
Literatūros sąrašas 12Įvadas
Plėtojantis rinkos santykiams ūkio subjektai gali plėsti gamybą ne tik vidaus, ir užsienio rinkose. Kiekvienas vadovas supranta, kad sėkmingai gamybai vystyti nepakanka vien patirties ir rinkos supratimo, o reikia ir išteklių, kurie mokslinėje literatūroje dar kitaip vadinami gamybos veiksniais. Tai parametrai, kurie nusako gamybos proceso eigą ir rezultatą. Visa gamybos proceso esmė susideda iš gamybos veiksnių panaudojimo ir sudarymo su jų pagalba ir jų pagrindu ekkonominio produkto. Tai gi šie veiksniai – tai varomoji gamybos jėga ir sudedamosios gamybos pajėgumo dalys. Viena iš jų yra žemė.
Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas.
Gamtinis veiksnys (žemė) atspindi gamtinių sąlygų poveikį gamybiniams procesams, panaudojimą gamyboje gamtinių žaliavos ir energijos šaltinių, naudingų iškasenų, žemės ir vandens išteklių, oro baseino, gamtinės floros ir faunos. Gamtinė aplinka kaip gamybos veiksnys įkūnija įtraukimo į gamybą galimybę visų apibrėžtų apimčių ir rūšių gamtinių turtų, kurie paaverčiami į žaliavinę medžiagą, iš kurios gaminama visa įvairovė daiktinių gamybos produktų. Žemė yra gamybinė aikštelė, kurioje išdėstyti gamybos ištekliai, dirba darbininkai. Jeigu vertintume žemės ūkį ir kitas su žemės panaudojimu susijusias sritis ir suskaičiuotumėme ten dirbančių darbininkų skaičių, pamatytumėme, kad ne

epanaudojus darbo jėgos neįmanoma pilnai išnaudoti žemės teikiamo naudingumo. Pagaliau, žemė yra svarbi gamybai ne tik kaip dabartiniu metu veikiantis bet ir ateityje veiksiantis faktorius.
Šio darbo tikslas – išanalizuoti investicijos į žemę kaip į nekilnojamą turtą pobūdį.
Uždaviniai:
• Išsiaiškinti žemės kaip prekės charakteristikas, kurios vienaip ar kitaip įtakoja jos patrauklumą investicijoms;
• Apibrėžti žemės pirkėjui taikomus reikalavimus;
• Apibūdinti žemės sklypų rinką ir nusakyti jos perspektyvas;
• Nusakyti priemones ir būdus, skatinančius investicijas į žemę.Žemė – stabiliausias nekilnojamasis turtas
Kiekvienas investuojantis į nekilnojamą turtą, svarbiu tikslu laiko maksimalią investicijų grąžą esant minimaliai investicijų rizikai. Pagal tai, kas yra investicijos objektas, tiek investicijos grąža, tiek rizika gali labai skirtis. Investuojant į nekilnojamą turtą investicijų grąža gaunama iš nekilnojamo turto kainos augimo, kasmetinių pajamų, gaunamų išnuomavus nekilnojamą turtą, bei mokestinės naudos, skaičiuojant nekilnojamo turto nusidėvėjimo sąnaudas. Visos neekilnojamo turto charakteristikos vienaip ar kitaip įtakoja nekilnojamo turto patrauklumą investicijoms.
Investicijos į žemę kaip į nekilnojamą turtą gali būti labai įvairaus pobūdžio. Jos priklauso nuo investuotojų (atskiri fiziniai asmenys ar juridinės institucijos), investicijų dydžio, trukmės ir tikslų (ilgalaikė investicija kai investuojama siekiant gauti pastovias nuomos pajamas, ar trumpalaikė, kai investuojama turint tikslą netrukus brangiai parduoti).
Nekilnojamasis turtas yra svarbus kiekvienam iš mūsų kaip pirmo būtinumo prekė, neturinti adekvataus pakaitalo. Populiariausia nekilnojamo turto tipologija remiasi skirtinga nekilnojamo turto objektų paskirtimi.
Žemės kaip pr
rekės charakteristikomis galima būtų laikyti fizines, institucines, bei ekonomines. Visos žemės charakteristikos vienaip ar kitaip įtakoja jos patrauklumą investicijoms.
Fizinės nekilnojamojo turto charakteristikos paprastai skatina investicijas į nekilnojamąjį turtą. Dažniausiai mokslinėje literatūroje išskiriamos fizinės nekilnojamo turto charakteristikos yra šios:
Statika. Žemė yra fiziškai nejudanti geografine prasme. Nors tam tikri žemės elementai, pvz., dirvožemis, mineralai, nafta gali būti perkeliami ir transportuojami, tačiau geografinė vietovės/sklypo vieta išlieka tapati. Statika leidžia žemę traktuoti kaip nekilnojamąjį turtą.
Nesugriaunamumas. Žemė kaip erdvė yra nesunaikinama, ji yra amžina. Ši nekilnojamo turto charakteristika ypač padidina nekilnojamo turto kaip investicijų objekto patikimumą bei patrauklumą investicijoms.
Absoliuti žemės stoka. Fizinė žemės pasiūla bet kokiems praktiniams tikslams yra fiksuota. Pinigų, laiko ir pastangų dėka, žmogaus sukurta erdvė gali būti padidinta, jei yra padidėjusi paklausa.
Įvairumas. Neįmanoma rasti dviejų absoliučiai vienodų sklypų. Žinoma, gali būti panaši sklypų geografinė vieta, tačiau jų dydis, topografinės charakteristikos, o taip pat visuomeninė infrastruktūra yra būdingi tik tam tikrai vietovei. Be to, išorinė, teigiama ar neigiama, kitų sklypų įtaka sąlygoja sklypų skirtumus. Vietovės unikalumas didina nekilnojamo turto, kaip investavimo objekto vertę, o konkrečiu atveju, sprendimo investuoti ar investicijų dydį lemiantis veiksnys. Įvairumas taip pat sąlygoja teisinį žemės kaip nepakeičiamos prekės traktavimą, reikalaujanti specifinio naudojimo ar pardavimo kontrakto vykdymo. Pa
aprastai, kuo didesni reikalavimai keliami konkretaus objekto disponavimui (kultūros paveldas, nacionaliniuose ar regioniniuose parkuose esantys nekilnojamo turto objektai ir pan.), tuo mažesnė investicijų pasiūla.
Tačiau jei investuojam būtent dėl nekilnojamo turto unikalumo ar specifinio jo savybių (istorinės, landšaftinės ar kitos reikšmės), disponavimui keliamų reikalavimų įtaka bus santykinai nedidelė ir tikėtina pakankama investicijų grąža. Įvairumas yra būdingas ne tik žemei, bet ir pastatams.
Kaip matome, fizinės žemės charakteristikos investavimo objekto pasirinkimo kontekste atrodo iš tiesų patraukliai tiek investicijų grąžos, tiek rizikos prasme. Tuo tarpu institucinės – teisinės žemės charakteristikos, skirtingai nei fizinės, mažina žemės kaip investavimo objekto patrauklumą.
Norminis reguliavimas. Žemės kaip prekės fizinis – ekonominis judėjimas yra visapusiškai reglamentuojamas vyriausybiniais norminiais aktais. Priimti įstatymai apibrėžia fizines – ekonomines žemės judėjimo ribas: leidžia ją pirkti, parduoti, užtikrina nuosavybės teises į ją ir jų tęstinumą, reglamentuoja žemės pirkimo – pardavimo sąlygas. Miesto ir. vystymo planai, statybų finansavimas taip pat turi įtakos žemės panaudojimui.
Papročiai. Papročiai, kai tam tikrai vietovei būdingas mąstymo ir veikimo būdas, taip pat veikia žemės paklausą, pasiūlą bei rinkos vystimąsi. Sakykime, Lietuvoje tampa populiarus kaimo turizmas, todėl auga ir sodybų žemės paklausa – toks specifinis laisvalaikio praleidimo paprotys leidžia pastebėti tam tikras paklausos tendencijas, būdingas tik tam tikrai visuomenės ar šalies daliai.
Kaip jau buvo minėta, tam ti
ikra prasme institucinės nekilnojamo turto charakteristikos mažina žemės patrauklumą investicijoms. Šio padarinio priežastys nulemtos santykinai didelių sąnaudų registruojant, perkant ar parduodant žemę, keičiant objekto paskirtį. Kita vertus įvairūs apribojimai, susiję su nekilnojamo turto registru, įkeitimo procedūromis, taip pat panaudojimo apribojimais mažina investicijų riziką. Iš tikrųjų, didesnis žemės sandorių reguliavimas atlieka apsauginę funkciją. Papročių pažinimas ir analizė leidžia taip pat investuotojui tikėtis didesnės investicijų grąžos bei mažesnės rizikos.
Ekonominės žemės charakteristikos gali būti sąlygotos fizinių ar institucinių – teisinių charakteristikų.
Likvidumas. Nekilnojamas turtas kaip prekė pasižymi nedideliu likvidumu. Ši savybė mažina greitos laukiamos investicijų grąžos tikimybę, tačiau neturi įtakos investicijos rizikai.
Paklausos elastingumas. Žemės paklausa yra neelastinga kainai. Paklausos neelastingumas kainai didina investicijų grąžos tikimybę: net ir nemažėjant žemės kainai paklausa jam išlieka beveik nepakitusi.
Abipusė priklausomybė. Sklypų panaudojimo, gerinimo ir vertės sąveika yra abipusėje priklausomybėje. Tam tikro nekilnojamo turto objekto paskirties pasikeitimas gali sąlygoti kitų gretimų žemės paskirties ar vertės pasikeitimą: jei šalia žemės sklypo pastatoma degalinė žemės vertė pastebimai krenta. Ši savybė yra reliatyvi – vienu atveju ji gali padidinti investicijų grąža. Tačiau bendrai ši savybė didina investicijų riziką, kadangi numatyti netoliese esančių nekilnojamo turto objektų paskirties pasikeitimą nėra lengva. Įvertinus anksčiau paminėtus argumentus, išskirtinos šios pagrindinės fizinės ir ekonominės charakteristikos, kurios didina investicijų į žemę grąžą arba mažina investicijų riziką:
1. nejudamumas;
2. nesugriaunamumas;
3. norminis reguliavimas;
4. paklausos elastingumas.
Tuo tarpu tokios žemės charakteristikos, kaip likvidumas bei abipusė priklausomybė, mažina investicijų grąžą bei didina riziką.Žemės pirkėjui taikomi reikalavimai
Kada investuotojas negali nusipirkti žemės, tokiais atvejais lyg ir turėtų būti sudarytos sąlygos žemę išsinuomoti. Tačiau pagal galiojančią tvarką žemę gamybai ar kitokio verslo plėtojimui išsinuomoti galima tik išskirtiniais atvejais. Susidaro užburtas ratas dėl įdingo žemės kainos nustatymo mechanizmo, investuotojai turi labai ribotas galimybes įsigyti žemę, o išsinuomoti ją dėl griežtų apribojimų – negali. Dar daugiau investuotojams, neatitinkantiems kriterijų nustatytų Konstitucijoje (šalims, kurios neįeina į NATO, EBPO, ES ir nėra asocijuotos ES šalys), iš viso užkertamas kelias investuoti Lietuvoje: jie žemės negali nei įsigyti, nei nuomoti. Visų pirma reikia pasakyti, kad šis apribojimas yra nepagrįstas. Antra, praktikoje šį apribojimą įmanoma “apeiti”, todėl jis daugiau deklaratyvus nei veiksmingas. Trečia, šis apribojimas apsunkina žemės rinkos funkcionavimą, reikalauja didelių išlaidų biurokratijai ir kontrolei. Todėl tikslinga atsisakyti minėtų apribojimų nustatant, kad žemę gali įsigyti visi norintys subjektai, nepriklausomai nuo jų kilmės ir nuo to, ar sklypas įsigyjamas ūkinei veiklai ar kitais tikslais.
Užsienio šalių ūkio subjektai, norėdami įsigyti žemės, privalo iš anksto įregistruoti savo filialą ar padalinį Lietuvoje. Tai prieštarauja investicijų logikai, nes pastangos įsigyti tinkamą veiklai žemės sklypą gali būti nesėkmingos, taigi nebus ir jokios ekonominės veiklos. Biurokratiniai reikalavimai iki pradedant veiklą atbaido potencialius investuotojus. Todėl siūloma panaikinti reikalavimą, kad ūkio subjektai, norintys įsigyti žemės, privalo iš anksto įregistruoti savo filialą ar padalinį Lietuvoje.
Parduodant valstybei (savivaldybei) priklausantį žemės sklypą šiuo metu valdžios institucijos gali:
• nustatyti reikalavimą įsipareigoti iki tam tikro termino užbaigti statinių ir įrenginių statybą ir pradėti numatyto pobūdžio ūkinę veikla;
• nustatyti reikalavimą perkant žemės sklypą pateikti verslo planą ar kitą dokumentą, apibūdinantį konkrečius investicijos ir tiesioginės ūkinės veiklos Lietuvoje planus, kuriamas darbo vietas ir priimti sprendimą, ar galima subjektui su tokiu planu dalyvauti aukcione;
• vertinti potencialaus žemės sklypo pirkėjo finansinį patikimumą.

Šiais reikalavimais siekiama pasirinkti žemės sklypui patikimą ir finansiškai pajėgų investuotoją bei užkirsti kelią žemės sklypų įsigijimui su tikslu perparduoti. Konkretaus verslo, o ir visos šalies ekonomikos rezultatai geriausi, kai kapitalas investuojamas į tas sritis, kur jis duoda didžiausią grąžą. Valdžios institucijos neturi įrankių įvertinti, kuri bus sėkmingesnė; jos jokiu būdu ir neturėtų to daryti. Net jei kapitalas investuojamas į žemės sklypą su tikslu jį perparduoti ir už tai pirkėjas moka didžiausią kainą, tai reiškia, kad riboti resursai bus panaudojami pačiu efektyviausiu būdu, todėl tam negalima trukdyti. Reikia turėti galvoje ir tai, kad norintys apeiti valdiškus draudimus spekuliuoti žeme visuomet randa būdų tai padaryti. Nereti ir “priverstinės spekuliacijos” atvejai – kai dėl pasikeitusių aplinkybių rinkoje ūkio subjektui naudingiau atsisakyti planuotos investicijos ir perparduoti žemės sklypą, negu tęsti projektą, kuris vargu ar pasiteisins. Visi šie procesai yra natūralūs, ir jiems negalima trukdyti.
Kitas dažnai nurodomas papildomų reikalavimų sklypų pirkėjams argumentas – sklypo pirkėjui delsiant investuoti į statybas miesto centrinėje dalyje esančiame sklype, užstatytame neprižiūrimais pastatais ar griuvėsiais, yra darkomas bendras teritorijos estetinis vaizdas, trukdomas pravažiavimas ir t.t. galima sutikti, kad tais atvejais kai sklypas yra reprezentacinėje miesto dalyje, sklypo pirkėjui galėtų būti nustatomas terminas, iki kurio privalu pabaigti numatytą statybą. Tačiau ir tuomet valdžios institucijos turėtų griežtai laikytis nustatytų terminų jų funkcijoms atlikti ir neapsunkinti statytojo neįvykdomais reikalavimais.
Ne tik teorija, bet ir privatizavimo patirtis Lietuvoje ir svetur patvirtina, kad pi.rkėjų vertinimas pagal jų planus ir įsipareigojimus yra klaidinantis, vedantis į neefektyvumą ir leidžiantis sudaryti išskirtines sąlygas pasirinktiems investuotojams. Geriausiai investuotoją apibūdiną jo siūloma kaina, kuri parodo, kaip efektyviai tikimasi panaudoti sklypą. Siūloma panaikinti nuostatas, leidžiančias reikalauti iš pirkėjo verslo planų, įpareigoti juos investuoti, vertinti pirkėjo patikimumą ar kitaip riboti galimybes dalyvauti žemės sklypo pirkimo aukcione.
Lietuvoje kas mėnesį vidutiniškai sudaroma apie pustrečio tūkstančio privačios ir valstybės žemės pirkimo – pardavimo, nuomos bei kitų sandorių. Prieš išnuomojant arba parduodant šiuos sklypus, potencialus investitorius turi gauti iš savivaldybės patvirtinimą, kad norimai nuosavybei nėra neįvykdyto įsipareigojimo. Problema pirmiausiai kyla dėl dviejų priežasčių:
1. Daugelio nesutvarkytų ieškinių vyriausybės pareigūnai nepatikrino, tai gi, investitoriai abejoja ar verta toliau siekti įsigyti žemę, kad neatsirastų ankstesnis savininkas;
2. Tvarka dėl valdymo ir / arba kompensacijos savininkui pastato, kuris stovi ant naujai atgautos žemės, nėra viešai gerai žinoma, todėl daugelis verslininkų bijo, kad “naujasis” žemės savininkas gali paprašyti atlaisvinti vietą.Žemės sklypų rinka
Baltijos šalys
Metai Pardavimų skaičius Pardavimų vertė mln EUR Viso registruota sklypų, tūkst..

Estija Latvija Lietuva Estija Latvija Lietuva Estija Latvija Lietuva
2001 20 433 11 630 27 155 607,5 152.9 110,8 370,9 849.4 950,5
2002 25 718 14 483 35 431 818,3 252.6 163,1 415,2 867.2 1073,2
2003 35 526 18 673 34 549 1193,6 395.2 257,1 448,8 892.3 1284,4
2004 48 636 16 745 45 421 1632,8 460.1 548,8 480,4 916.4 1458,2

1 lentelė: Žemės rinkos aktyvumas 2004 m.

Metai Estija Latvija Lietuva
2001 3592 4669 8476
2002 5747 10863
2003 3967 7437 11963
2004 8931 5938 12401

2 lentelė: Gyvenamosios žemės pardavimų skaičius.

Miestas Gyvenama žemė (EUR/m2) Komercinė žemė(EUR/m2) Pramonės žemė (EUR/m2)

Vyraujanti kaina Vidutinė kaina Vyraujanti kaina Vidutinė kaina Vyraujanti kaina Vidutinė kaina
Tallinn 20-100 48 20-100 65 8-20 15
Tartu 7-25 19 20-90 80 10-60 35
Pärnu 7-30 27 8-30 17 2-6 5
Jūrmala 16-48 31 – –
Rīga 15-25 20 12-40 35 12-24 19
Ventspils 3-6 4 – –
Liepāja 4-13 11 16-34 28 2-9 5
Daugavpils 1-4 4 – –
Jelgava 1-6 4 – –
Rēzekne 1-2 2 – –
Vilnius 8-90 37 32-225 133 – –
Kaunas 3-16 8.6 5-50 23 11-22 17
Klaipėda 8-47 22 20-120 32 – 31
Palanga 5-40 15 10-200 44 – –

3 lentelė: Vidutinės žemės kainos miesto teritorijoje.

Terirorija Ariama žemė (EUR/ha) Miško žemė (EUR/ha) Gyvenama žemė (EUR/m²)

Vyraujanti kaina Vidutinė kaina Vyraujanti kaina Vidutinė kaina Vyraujanti kaina Vidutinė kaina
Northern Estonia 220-450 365 1000-1430 1175 1,5-15 5
Southern Estonia 210-395 330 1000-1470 1240 0,6-8 3
Western Estonia 190-330 270 895-1140 1074 0,7-10 4
Zemgale (South) 480-630 615 700-1450 1350 0,7-9 4
Kurzeme (West) 240-450 410 650-1200 955 0,6-4 2
Vidzeme (North) 300-850 450 600-1100 865 0,7-25 8
Latgale (East) 100-250 245 500-1000 780 0,1-1 1
Vilnius apskr 200-6800 2130 200-2300 1100 0.4 -18 8(6)
Kaunas apskr 170-670 400 140-2000 800 0.2 – 12 5(2)
Klaipėda apskr 140-1450 640 120-1600 800 0.3 – 13 5(3)
Other 100-700 385 100-1500 700 0.1-2.4 0.96

4 lentelė: Vidutinės žemės kainos kaimo vietovėse.Lietuva
Žemės rinka dar labiau išaugo 2004 metais. Visa žemės rinka šiais metais išaugo 23 procentais. Labiausiai išaugo žemės ūkio paskirties žemės rinka, net 43 procentais. Žemės rinka skirta gyvenamiems plotas išaugo 4 procentais, parkų – 6 procentais, miškų – 15 procentų. Kaina augo visos paskirties žemėse.

1 diagrama: Gyvenamos žemės ir namų pardavimų skaičius 2002-2004 m.

2 diagrama: Žemės ūkio ir miško paskirties žemės pardavimų skaičius 2002-2004 m.Latvija
Žemės ūkio ir miško paskirties žemės rinka palyginus su 2003 metais augo nežymiai. Pagal duomenis užregistruotus SLS (šalies žemės servisas) duomenų bazėje, per 2004 metus iš viso įvykdyta daugiau nei 10000 pirkimo – pardavimo ar nuomos sandorių.
Didžiausia vidutinė žemės ūkio paskirties žemės kaina buvo Zemgale rajone, kuris pagal žemės kokybę yra vienas geriausių Latvijoje. Ta kaina buvo 615 EUR/ha. Toliau eina Vidzeme, kaina 450 EUR/ha, Kurzeme – 410 Eur/ha ir Latgale – 245 EUR/ha. Reikia paminėti, kad Latgale rajone dauguma žemės sklypų perkama žiūrint į ateitį dėl investicijų. Panaši situacija yra ir Vidzeme ir Kurzeme rajonuose.
Miško paskirties žemės kaina buvo tokia:
Zemgale – 1350 EUR/ha;
Kurzeme – 955 EUR/ha;
Vidzeme – 865 EUR/ha;
Latgale – 780 UER/ha.Priemonės ir būdai, skatinantys investicijas į žemę
Potencialiam investitoriui nepaprastai svarbu galimybė įsigyti žemę laiku ir be didelės rizikos. Vyriausybės, kurioms labiausiai pasisekė pritraukti užsienio investitorius, žemės įsigijimo klausimą sprendė pirmenybės tvarka. Tokiose šalyse kaip Vengrija, vyriausybė, tikėdamasi sulaukti užsienio investitorių, atlaisvino tinkamus sklypus. Rekomenduojama, kad Lietuvos vyriausybė pirmenybės tvarka radikaliai supaprastintų esamą žemės įsigijimo procesą.
Aukcionai yra skaidrus metodas parduoti žemę, tačiau panašu, kad ilgas laikas, kurio prireikė Lietuvos pareigūnams paruošti ir surengti aukcionus, atbaido daug potencialių investitorių.
Procesas visoms firmoms gauti apskrities leidimą įsigyti žemę turėtų tapti skaidresnis, o jo reikalavimai, kuriuos firmos turi patenkinti, turėtų būti geriau apibrėžti. Leidimo procesas turėtų būti automatiškas, ir firma leidimą gauna, jei tenkina konkrečius, objektyvius reikalavimus. Antra vertus, jei pagrindinis rūpestis – apsisaugoti nuo neproduktyvaus spekuliavimo žeme, dažnai pakanka tinkamo turto mokesčio. Turėtų būti sudaryta komisija su įgaliojimu pagreitinti žemės restitucijos ieškinių tvarkymo darbą ir išspręsti bet kuriuos su žemės restitucija kilusius ginčus.
Visi užsieniečiai turėtų galėti pirkti žemę Lietuvoje, o ne vien atskiri asmenys ar firmos iš tų šalių, kurios yra NATO, EEBO, ES ar Europos bendrijos asociacijos narės.
Žemės įstatymas turėtų būti pataisytas, kad leistų pirkti tam tikrų kategorijų žemę, tokią kaip žemės ūkio, rekreacinės paskirties žemę bei miškus, kurios šiuo metu firmoms įsigyti negalima.
Lietuvoje vyrauja didžiulė baimė žemės paskirties žemę paversti ne žemės paskirties žeme. Tačiau siekiant sumažinti dirbamosios žemės plotus, būtina šį mechanizmą padaryti lankstesniu ir galbūt pas mus atsiras golfo aikštelių ar kitokio pobūdžio kitai paskirčiai naudojamų žemės plotų.
Didelė kliūtimi investicijoms gali išlikti ir jau esami žemės naudojimo suvaržymai. Kaip pavyzdį galima paminėti neracionalų žemės suskirstymą pagal paskirtį, tai iš esmės stabdo investicijas ir darbo vietų kūrimą. Todėl jeigu valdžia iš tiesų nori sudaryti sąlygas investicijoms ir naujų darbo vietų kūrimui, būtina ne tik atsisakyti bet kokių pereinamųjų laikotarpių, bet ir nenustatyti papildomų ir panaikinti esamus žemės naudojimo suvaržymus.Literatūros sąrašas
1. I. Kvedaravičienė. Nekilnojamo turto charakteristikų įtaka investicijoms // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. 2000.
2. V. Barkauskas. Gamybos veiksniai ir jų tarpusavio ryšys // Ekonomika ir vadyba. 2000
3. http://www.lrinka.lt/Tyrimai/Verslas/Statybos.phtml
4. http://www/lrinka.lt/Straipsn/Zeme.phtml
5. http://www.kada.lt/ntr/stat/review2004/

Leave a Comment