Verslo planas

LIETUVOS RESPUBLIKA

Įmonės kodas 52525252

Veiklos pobūdis 1993. 10. 20 Pramogų centras

Rejestro Nr. II 50 – 688

Registravimo data 2003 12 16

KAUNO MIESTO VALDYBA

INDIVIDUALIOS (PERSONALIOS)
ĮMONĖS

“Omega”

REGISTRAVIMO PAŽYMĖJIMAS

Pilnas įmonės pavadinimas IP “Omega” muzikinis klubas

Adresas Dariaus ir Girėno 60 gatvė

Savininkas (pasas) Kristina Paslauskaitė, gyv. Liepų alėja 15 , Kaunas

Komercinės – ūkinės veiklos laikotarpis neribojamas

Sąrašinis darbuotojų skaičius – 20

Bankas – AB NORD/LB Lietuva

Banko kodas 40100

Rejestro skyriaus
vedėja V.Martinaitienė

3.Įvadas

Verslo planas – tai dokumentas, kuriame aiškiai išdėstoma verslo sumanymo esmė, apibūdinama esama įmonės padėtis (jei ji jau veikia), numatoma būsima strategija ir ateities perspektyvos, pateikiama finansinė informacija.

Verslo plano struktūra ir jo detalizavimo laaipsnis priklauso nuo steigiamos įmonės įgyvendinamo projekto dydžio, veiklos srities. Verslininkas, numatantis gaminti kompiuterius, dėl produkto ir jo rinkos sudėtingumo turi parengti labai smulkų planą. Jei jis planuoja gaminti įvairiarūšę – taip pat reikalingas detalus planas. Bet jei jo verslo sumanymas yra, pavyzdžiui, mažmeninė video kasečių prekyba, sudėtingo plano nereikia rengti. Plano sudėtingumas taip pat priklauso nuo realizavimo rinkos dydžio, konkurentų skaičiaus bei steigiamos įmonės plėtimosi perspektyvų.

Verslo planas reikalingas tiek pačiam verslininkui, tiek bankininkams, potencialiems investuotojams, partneriams, tiek būsimiems firmos darbuotojams, kaadangi jis:

padeda nustatyti būsimos įmonės “gyvybingumą” konkurencijos sąlygomis;

yra orentyras, pagal kurį verslininkas ir jo darbuotojai žingsnis po žingsniosieks tikslo;

yra svarbus dokumentas, padedantis gauti finansinę paramą iš investuoyojų.

Potencialius investuotojus domina labai konkretūs verslo plano klausimai, o verslininkui naudingas jau pats atsakymo į

klausimus jieškojimo procesas, kadangi priverčia jį susimastyti apie pajamas ir išlaidas, grynųjų pinigų panaudojimą, įsivaizduoti galimas kliūtis kelyje į sėkmę. Verslo plano sudarymo procesas verčia verslininką kritiškai įvertinti savo jėgas, galimybes, kadangi jam tenka atsakyti į daugybę klausimų: kuo ištikrųjų gera idėja, kam skirtas naujas produktas ( paslauga ), ar atsiras jo pirkėjų, kas bus konkurentai, ar užteks jėgų organizuoti firmos veiklą ir t.t. Atsakydamas į šiuos ir panašius klausimus, verslininkas bus priverstas mintyse permastyti įvairius atsakymų varijantus, įsivaizduoti, kaip jis pasielgs vienu ar kitu atveju. Taip priverčia jį geriau pasirengti sunkumams ir išankso numatyti, kaip bus galima juos nugalėti.
Verslo planas sudarytas, kad padėtų išryškinti verslo aspektus, praverstų vadovaujant, bet svarbiausia užduotis – sudominti privačius investuotojus savo idėja, patraukti užsienio kreditorius ar bandyti gauti ilgalaikį krreditą iš banko.

4.Verslo idėja
4.1. Įžanga

Šiuo metu Lietuvoje vis didesnę pasiūlą ir paklausą įgyja pramogų verslas. Kurti muzikinį klubą paskatino menka šio pobūdžio paslaugų pasiūla bei prastas ir nemaksimalus kliento norų tenkinimas. Įvertinę dabartinę situaciją, remdamiesi panašių klubų patirtimi ir klaidomis stengsimės optimaliai patenkinti kliento norus. Tai įvykdyti mums yra aktualu ir nesunku, nes mes esame potencialūs klientai. Todėl dabartinę šios šakos analizę vertiname realiai turėdami daug pasiūlymų jai pagerinti.

Muzikinio klubo “Omega” pagrindinis objektas – klientas, jo norų tenkinimas. Aukšto lygio aptarnavimas, sąžiningumas &#

#8211; mūsų pagrindinė veikla tam tikslui pasiekti, ko būtent dabar trūksta mūsų dabartiniams konkurentams ir būsimiems klientams. “Jūsų poilsis – mūsų biznis”- toks mūsų moto. Ir iš tikrųjų klientas ir jo poilsis yra užduotis, skirta mums, kurią mes galim bešališkai įvertinti ir įvykdyti.

Specifiniai verslo tikslai :

Muzikiniame klube labiausiai akcentuotinas objektas – savas stilius, kurį mes sukursime dizainerių ir architektų pagalba. Būtent jis turi sukurti dvasią, kuri jaustųsi kiekvienoje sienoje, stale ir kėdėje. Tik pas mus kiekvienas aptarnaujantis žmogus perteiks savo pakilią nuotaiką ir optimizmą.

Klubas bus lankomas dėl kelių priežaščių:
1. Žmonės norės atsipalaiduoti nuo kasdieninių rūpesčių.
2. Klientų noras pabūti savo draugų, pažystamų rate, kurie toleruoja tas pačias pažiūras ir skonius.
3. Įsijungti į mūsų sukurtą erdvę.
4. Begalinis noras pabūti ne tik jaukioje aplinkoje, bet taip pat iškils begalinis noras paragauti karštus ir šaltus patiekalus, pagamintus šiame klube.

4.2.Įmonės charakteristika

Individuali įmonė “ Omega „ – muzikinis klubas įregistruotas Kauno miesto savivaldybės rejestro tarnyboje 2003 m. gruodžio 16 dieną.
Įmonės adresas – Dariaus ir Girėno 60 gatvė
Rejestro Nr. II 50 – 688

Įmonės kodas 52525252

Įmonės tipas – individuali personalinė įmonė

Pilnas įmonės pavadinimas – IP “Omega” muzikinis klubas

Veiklos pobūdis – pramogų centras

Įmonės vadovas – Kristina Paslauskaitė

Vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius – 20

Komercinės – ūkinės veiklos laikotarpis neribojamas

Bankas – AB NORD/LB Lietuva

Banko kodas 40100

Šį banką AB NORD/LB LIETUVA pasirinkome todėl, kad jis suteikė mums optimaliausias paslaugas, atidarėme sąskaitas, darbuotojai nemokamai gavo “M

Maestro” korteles, į kurias bus pervedami darbuotojų atlyginimai.

5.Įmonės organizacinė valdymo sruktūra

Organizacijos struktūra yra atskirų padalinių tarpusavio ryšys, priklausomybė, padalinių skaičius ir kt. Su organizacijos struktūros tamprumu susietos 2 darbų rūšys. Pirmoji – darbų pasidalijimas specializacijoje. Antroji – kontrolė.Struktūros svarbiausias klausimas yra – kaip turi būti jamas strategijos įgyvendinimas.(2, P. 322)
Organizacinių valdymo struktūrų kūrimą nulemia suformuluoti tikslai ir strategija. Organizacijos struktūros kūrimas turi ilgalaikį strateginį pobūdį, t. y. struktūra kuriama tikintis, kad ji gyvuos ilgą laiką, todėl struktūros projektavimas atliekamas etapais, kaip strateginio planavimo tęsinys, nes organizacijos struktūra yra tampriai susieta su pasirinkta strategija. Pirmajame etape išnagrinėjami vidiniai ir išoriniai ryšiai, nustatomas reikiamų padalinių skaičius, vadovų ir dirbančiųjų skaičius, aptarnaujantis personalas, atliekamas tikslus darbo pasidalijimas. Toliau pasirenkamas Organizacinės valdymo struktūros tipas, nustatomas valdymo lygių skaičius, tarpusavio ryšiai, techninės valdymo priemonės ir kt. Trečiajame etape formuojama organizacinė struktūra, tiksliai nurodant atskirų padalinių struktūras, horizontalųjį ir vertikalųjį darbo pasidalijimą, pavaldumą, reikalingą darbuotojų kvalifikaciją, praktinę darbo patirtį, nustatomi įgaliojimai, teisės, pareigos ir atsakomybė. Kreipiamas dėmesys į organizacinės struktūros galimybę našiai dirbti.
Kiekviena organizacija pasirenka sau tinkamiausią struktūrą. Pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti, projektuojant organizacijos struktūrą, turėtų būti:
1) kokie yra trumpalaikiai organizacijos tikslai?
2) kokie yra ilgalaikiai organizacijos tikslai?
3) koks turi būti mažiausias personalo skaičius, kad projektuojama struktūra efektyviai funkcionuotų?
4) kokios ir kiek valdymo technikos (ryšių priemonių, pe

ersonalinių kompiuterių ir t. t.) reikia projektuojamai organizacijai?
5) kiek reikia pradinių lėšų, kad organizacija galėtų pradėti savo veiklą ir išsilaikytų, kad investuotas kapitalas padarys apyvartą ir duos pelną?
Organizacijos struktūra gali būti labai įvairi:
1) patriarchalinė struktūra, kuomet vadovas aprėpia viską. Jam pavaldūs visi organizacijos darbuotojai, visi pavaldiniai ir administracija. Tokią struktūrą renkasi nedidelės įmonės, kuriose dirba keli žmonės, ir vienas vadovas gali atlikti visas valdymo funkcijas.
2) linijinė valdymo struktūra yra tokia, kurioje yra minimalus valdymo pakopų skaičius, aiškiai išreikštas pavaldumas. Kiekvienas vadovas atlieka visas valdymo funkcijas, ir linijinė struktūra reikalauja iš kiekvieno vadovo plataus žinių spektro. Priimami sprendimai čia grindžiami ne analize, atliktais tyrimais, o vadovo intuicija.
3) štabinėje struktūroje linijinis vadovas gali turėti štabą ir panaudoti jį įvairioms problemoms spręsti. Ši strategija turi tiek privalumų, tiek ir trūkumų. Laikinam arba pastoviam darbui sukurti planai palengvina daugelio problemų sprendimą, tačiau apsunkina horizontalius kontaktus. Štabinėje struktūroje atsiranda daugiau dalykinių ryšių. Pati struktūra tampa sudėtingesnė už linijinę ir yra taikoma tik tais atvejais, kai ji būtina.
4) funkcinei struktūra būdinga tuo, kad organizacija dalinama į padalinius, kiekvienam jų priskiriant konkrečią užduotį arba pareigas.
Svarbiausi funkcinės struktūros privalumai :
1) skatinama dalykinė ir profesinė specializacija;
2) mažinamas dubliavimas;
3) gerinamas darbo koordinavimas.
Ir trūkumai:
1) atskiri padaliniai savo tikslus gali vertinti labiau už bendrus organizacijos tikslus, ir dėl to gali kilti konfliktai;
2) didelėse organizacijose komandų grandinė nuo vadovo iki vykdytojo gali pasidaryti pernelyg ilga.
Priklausomai nuo aplinkos pokyčių, išskiriamos centralizuotos ir decentralizuotos struktūros.Centralizuota struktūra remiasi darbo pasidalijimu pagal nusistovėjusias ir naujai atsirandančias funkcijas. Tokios struktūros nėra lanksčios ir yra kuriamos, siekiant trumpalaikių rezultatų. Centralizuotose struktūrose tie patys padaliniai sprendžia ir strateginius, ir operatyvinius klausimus. Operatyviniai klausimai visuomet dominuoja todėl, kad jų yra daugiau ir jų negalima atidėlioti.Decentralizuota valdymo struktūra grindžiama funkciniu grupavimu pagal produkcijos rūšis, tam tikslui sudarant atitinkamas tarnybas. Tų tarnybų vadovai atsako už produkto gamybą, taip pat strateginius bei operatyviniu administracinius sprendimus. Ši struktūra yra lankstesnė, lengviau prisitaiko prie aplinkos, tačiau turi ir trūkumų:
1) vienos rūšies produktų gamyba, pagal atskirus produktus paskirsčius keliems padaliniams, todėl mažėja gamybos lankstumas ir efektyvumas;
2) didėjant padalinių skaičiui, ryškėja struktūros trūkumai: atsiranda vadovavimo padaliniams problemų, kyla svarbesnis paslaugų pirmumo klausimas.
Visos minėtos organizacinės struktūros turi laikinumo pobūdį, ir, keičiantis gamybos poreikiams, paklausai, pasiūlai, keičiasi ir uždaviniai, kuriuos turi spręsti atitinkama organizacinė struktūra. Tokiems uždaviniams spręsti kuriami nauji padaliniai, kurie ieško optimalių strateginių pataisymų, papildymų. Suradus optimalų variantą, darbuotojai grįžta į pastovią darbo vietą arba išeina iš jos.(1, P. 154 – 155)
Informacija, perduodama individualiam vartotojui – vadovui, yra neatskiriama komunikavimo proceso organizacijos viduje dalis. Kad komunikavimas vyktų efektyviai , organizacijoje reikia pareigų, kompetencijos,atsakomybės ir motyvavimo pasiskirstymo, kurį lemia organizacijos struktūra.
Kiekvienos įmonės veikla labai priklauso nuo jos personalo taip pat ir mūsų įmonės. Už visa tai yra atsakingas įmonės savininkas, kuris parenka tinkamiausius darbuotojus. Savininkas turi būti ypač atidus ir iš anksto apgalvoti kokie gi darbuotojai yra tinkamiausi, kokius kelsime jiems reikalavimus, kokias suteiksime teises, kokią atsakomybę priskirsime, galų gale kokį atlyginimą galėsime pasiūlyti. Taigi įmonės savininkas turi padėti daug pastangų, norėdamas parinkti tinkamiausius darbuotojus, nes kad ir kokia geniali būtų mūsų verslo idėja, kad ir kaip gerai būtume ją apgalvoję, vieni šios idėjos įgyvendinti negalim. Visų pirma per didelė būtų atsakomybės sritis ir neįmanomas fizinis krūvis. Todėl būtina deleguoti atsakomybę ir paskirstyti darbus. Todėl man prireiks lojalių darbuotojų, gerų specialistų. Tai remiasi į poreikio nustatymą.
4 darbuotojai reikalingi administracinei veiklai ir 15 darbuotojų darbų vykdymui. Administracinė veikla pastovi, todėl ir šių darbuotojų poreikis nesikeis. Darbininkų poreikis, mano manymu, taip pat neturėtų keistis, nes paklausa darbams ir užsakymų skaičius ilgesnį metų periodą yra pastovus. Detaliau apie darbus ir darbo passiskirstymą aptarsime ketvirtame skyriuje.

6.Darbo pasidalijimas ir kooperavimas

Vienas pirmųjų valdymo teorijos pradininku A.Fajolis teigė, kad pirmiausia vadovas privalo būti geras administratorius, t.y. jis turi sugebėti atlikti šias valdymo funkcijas:
• planavimą;
• organizavimą;
• vadovavimą;
• kontrolę.
Antroji sąlyga – kompetentingumas, t.y. vadovas privalo išmanyti specialias įmonės funkcijas. Kitos savybės, anot A.Fajolio:
• Sveikata. Geriau ne labai gabus, bet kiekvieną dieną į darbą ateinantis viršininkas, nei ligotas genijus.
• Moralinės savybės. Į pirmą vietą iškeliama valia, energingumas, atsakomybės jausmas, pareigingumas.
• Aukštas bendrosios kultūros lygis.
• Bendras visų esminių įmonės funkcijų supratimas.
Būtina atkreipti dėmesį, kad A.Fajolis svarbiausiomis sąlygomis laikė sugebėjimus, būdingus specifiniam valdymo darbui, o ne techninį vadovo išprusimą ar inžinerinius sugebėjimus.
Nežiūrint į įvairius pakeitimus ir patobulinimus, A.Fajolio pateikta klasifikacija yra naudojama ir šiomis dienomis: planavimas, organizavimas, vadovavimas bei kontrolė. Visos šios funkcijos glaudžiai susiję ir veikia viena kitą: (3, P. 100 – 103)

Tačiau darbo pasidalijimas negali būti atsitiktinis. Šis darbas labai atsakingas, reikalauja specialaus pasiruošimo ir praktinės patirties. Išskiriami horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimai, taip pat pagal mokėjimą dirbti, išsilavinimą, darbo stažą bei pagal specialybę.
Siekiant efektyviai dirbti organizacijoje svarbu ne tik optimalus darbo pasidalijimas, bet ir užduočių paskirstymas, laikomas dar viena tikslesnė darbų pasidalijimo forma. Užduotimi vadinamas žmogui paskirtas darbas, kurį reikia atlikti iš anksto nustatytu būdu ir nurodytu laiku. Paprastai užduotys skirstomos į 3 kategorijas:
1. darbas su žmonėmis;
2. darbas su objektais;

3. darbas su informacija.
Kuriant įmonę reikės šių darbuotojų:

I. Administracija
II.Aptarnaujantis personalas
Administracija:

Mūsų imonės administracijos vadovas yra muzikinio klubo“Omega „ – savinikas. Įmonės administracijai taip pat priklauso sekretorė, buhalterė bei darbų vykdytojas. Kiekvienas iš jų yra įsipareigoję įmonei.

Savininko pareigos:

1. Savarankiškai srendžia gamybinius, organizacinius, prekybinus, finansiniusklausimus.

2. Pateikia klausimus svarstyti bendram imonės kolektyvo susirinkimui.

3. Atsovauja įmonei.

4. Priiminėja ir atleidžia iš darbo administracijos darbuotojus.

5. Tvirtina ketvirtinį ir metinį balansą.

6. Atidaro ir uždaro sąskaitas bankų įstaigose.

7. Be įgaliojimų veikia įmonės vardu ir duoda įgaliojimus vykdyti jo kompetencijos funkcijas.

8. Įmonės direktorius kartu su vyriausiuoju finansininku atsako už ūkinės veiklos ir turto buhalterinę – finansinę apskaitą.

9. Bendrovės administracija ar kitas darbuotojas, pažeidęs šiuos įstatus, darbo drausmę ar kitais veiksmais padaręs žalą bendrovės interesams, gali būti atleistas iš darbo
Sekretorės pareigos:
1.Priimti užsakymus ir atsakinėti į telefoninius skambučius
2.Pranešti informaciją apie komercinius pasiūlymus ir kitą svarbią informaciją
3.Sekti užsakymų skaičių kiekvieną mėnesį, pranešti apie jo pokyčius ir

pobūdį.
4.Spausdinti įmonės veiklai būtinus raštus
5.Priimti korespondensiją
Buhalterės pareigos:
1.Vykdyti įmonėje buhalterinę apskaitą
2.Kas mėnesį pateikti savininkui pelno (nuostolio) ataskaitą
3.Sekti, kaip kito išlaidos, pajamos, grynas pelnas, mokesčių mokėjimas.
Darbų vykdytojo pareigos:
1. Vykdyti tiekėjo darbą ir palaikyti nenutrūkstamus ryšius su patikimu didmenininku. Sekti, kaip kinta jo veikla, kokios yra naujovės, kurios gali patobulinti ir pagerinti paslaugą.
2. Atsakyti už darbuotojų darbo saugą darbe
3. Pranešti savininkui apie nekokybišką darbą, broką, klientų nepasitenkinimą
4. Domėtis konkurentų veikla
5. Pranešti apie žaliavų poreikį ir įrankių gedimus
6. Pranešti apie darbininkų neatvykimą į darbą( jei jie patys to padaryti negali dėl svarbių priežasčių)
Visų be išimties darbuotojų pareiga saugoti komercines paslaptis.
Darbininkų pareigos:
1.Pasiskirstyti užsakymus
2.Laiku ir kokybiškai atlikti darbus
3.Vykdyti visus savininko nurodymus
Būtina, kad kiekvienas darbuotojas žinotų savo pareigas tiksliai ir žinotų, kas gresia už jų nevykdymą. Tai, mano manymu padeda išvengti nesusipratimų ir konfliktinių situacijų darbe. Apie jų pareigas kalbėtis turi pats vadovas. Jis turi pasakyti, ko reikalauja iš jų ir ko tikisi, o ne laukti, kol darbuotojas pats susiprotės ir atliks tai, apie ką jis galvoja ir tai padarys taip, kaip tai įsivaizduoja vadovas.
7.Organizacijos vidinė ir išorinė aplinka

Visos organizacijos darbo sėkmė visada priklauso nuo aplinkos: vidinės ir išorinės.
Vidinė aplinka – tai technologija, bendradarbiai, žemesni, aukštesni ir lygūs valdininkai. Nuo jų susiklausymo, susitarimo, sugebėjimo bendrai dirbti siekiant tikslo priklauso organizacijos sėkmė ir ateitis. Galima išskirti išorinę aplinką: energija, žaliavos, medžiagų tiekėjai, transportas, medicininis ir buitinis aptarnavimas, prekyba ir t.t. Jei ši infrastruktūra veikia optimaliai, dirbantieji neturi problemų, tai atsiliepia bendriems organizacijos darbo rezultatams
Vidinė aplinka labai priklauso nuo organizacijos narių dalykinio bendravimo, nuo dalykinio verslo etiketo. Mūsų įmonės darbuotojai yra pasižadėję prisiminti 6 svarbiausius principus:
1. Viską daryti laiku.
2. Nekalbėti nereikalingų dalykų.
3. Būti maloniam, geranoriškam, nepamiršti šypsotis.
4. Galvoti apie kitus, o net tik apie save.
5. Tvarkingai apsirengti.
6. Kalbėti ir rašyti taisyklinga kalba
Išorinės aplinkos apibūdinimas ir jos įtaka organizacijos vadybai. Išorinės aplinkos veiksniai: sudėtingumas, dinamiškumas, neapibrėžtumas ir jų tarpusavio sąveika
Organizacijos išorinė aplinka (keliai, ryšio priemonės, energijos tiekimas, gyvenamieji namai) dažnai būna problemų šaltinis, kuriuos reikia vadovams spręsti. Vadovai turi tinkamai reaguoti į išorinius aplinkos veiksnius ir laiku spręsti iškilusias problemas, adaptuotis, prisitaikyti prie aplinkos. Pirmiausia turim omeny: vartotojus konkurentus, valstybines valdymo įstaigas, tiekėjus ir kt. Visi išoriniai aplinkos veiksniai gali būti suskirstyti į tiesioginius, poveikio netiesioginius ir tarptautinius veiksnius. Visų veiksnių būdingi bruožai yra jų neapibrėžtumas, sudėtingumas, dinamiškumas ir tarpusavio priklausomybė. Šių veiksnių įtaka organizacijos valdymui priklauso nuo mokslo ir technikos pažangos
Aplinka stato sąlygas ir organizacijos struktūrai. Kai aplinka stabili ir paprasta, paprastesnė daroma ir organizacijos valdymo struktūra. Aplinkos sudėtingumą apibūdina veiksnio daugiavarijantiškumas, jų skaičiai, į kuriuos organizacija turi reaguoti. Taigi aplinkos analizės leidžia nustatyti naujas galimybes ir galimas grėsmes organizacijai. (2, P. 45 – 46)

8.Pagrindinės veiklos kryptys

Muzikinio klubo “Omega” pagrindinis objektas – klientas, tai yra jo norų tenkinimas. Aukšto lygio aptarnavimas, sąžiningumas – mūsų pagrindinė veikla tam tikslui pasiekti, ko būtent dabar trūksta mūsų dabartiniams konkurentams ir būsimiems klientams. “Jūsų poilsis – mūsų biznis”- toks mūsų moto. Ir iš tikrųjų klientas ir jo poilsis yra užduotis, skirta mums, kurią mes galim bešališkai įvertinti ir įvykdyti
Mūsų įmonės pagrindinė veiklos kryptis – pramogos. Mūsų veiklos kryptis – teikti klientui įvairias paslaugas. Apsilankę klientai galės linksmintis erdvioje šokių salėje, galės pasiklausyti geros, kiekvienai ausiai mielos muzikos, paužkandžiauti skanius karštus bei šaltus patiekalus ar užkandžius jaukiame restorane, atsivedę tėvai vaikus galės palikti vaikų kambaryje, kuriuos prižiūrės aukštos kategorijos auklės. Taip pat čia atrasite ir biliardo stalą bei sporto korpusą, visos šios teikiamos paslaugos yra susijusios su muzikos garsais. Todėl norime, kad pas mus apsilankę klientai galėtų atsipalaiduoti nuo kasdieninių rūpesčių puikioje, jaukioje įmonės erdvėje.

9.Socialinė atsakomybė

Visoje organizacijoje išskiriami du atsakomybės aspektai. Teisinė arba juridinė atsakomybė. Ji apibūdinta įstatymais, nutarimais ir poįstatyminiais aktais. Juose surašyta visa, kas privalu vykdyti vadovams, kokios jų teisės, pareigos ir atsakomybė. Socialinė atsakomybė nėra apibūdinta jokiais kanonais ir priklauso nuo vadovų ir organizacijos narių. Ji pasireiškia socialinių programų kūrimo ir įgyvendinimo forma, labdara ir pan. Socialinės programos pradėtos įgyvendinti šio amžiaus pradžioje.
Organizacija yra sudėtinė aplinkos dalis, nuo aplinkos priklauso pačios organizacijos egzistencija, ir todėl organizacija yra atsakinga ne tik už tai, kas vyksta joje, bet ir už tai kokia socialinė padėtis aplinkoje ir kad valstybinė organizacija privalo skirti lėšas aplinkos socialiniam vystymui, visuomenės gerovei, kad verslas turi padėti apsaugoti gamtą, žmonių saugumą, stiprinti jų sveikatą ir pan. Juridinė ir socialinė atsakomybė nėra tapačios kategorijos
Socialinės programos, jų planavimas ir įgyvendinimas priklauso pirmiausia nuo vadovo vertybių. Praktikoje šiuo klausimu vyksta daug diskusijų. Socialinės atsakomybės koncepcija traktuojama dvejopai. Viena nuomonė vyrauja, kad organizacijos privalo rūpintis tik tuo, kaip efektyviausiai panaudoti savo išteklius, gauti pelną ir optimaliai jį paskirstyti. Taip besielgdama organizacija kuria darbo vietas žmonėms, gamina produkciją arba tiekia paslaugas, t.y. tenkina kliento, vartotojo poreikius. Kita nuomonė – organizacija yra ne tik ekonominis vienetas.
Taigi mūsų įmonė įsipareigoja rūpintis tik tuo, kaip efektyviausiai panaudoti savo išteklius, kaip gauti pelną ir optimaliai jį paskirstyti. Taip įmonė sukuria daugiau darbo vietų žmonėms, tiekia paslaugas, t.y. tenkina kliento, vartotojo poreikius.

10.Planavimas ir strateginis valdymas

Veiklos planas – tai ir laukiamas rezultatas, ir veiklos kryptis, kurią reikia eiti, ir etapai, kuriuos reikia pereiti, ir metodai kuriuos reikia pritaikyti. Taigi strateginio planavimo tikslas – suformuoti verslo tikslus ir juos įgyvendinti. (4, P. 72). Šiuo metu vykstantys pokyčiai organizacijų aplinkoje yra tokie spartūs, kad planavimas tampa vienintele galimybę numatyti dauguma galimybių ir problemų. Planavimas yra pagrindinė aukštesnio lygio vadovų pareiga, kuri daro didelę įtaką kitų jų atliekamų funkcijų efektyvumui.
Pirmasis planavimo žingsnis – tikslų bei uždavinių įvardijimas. Vadovas gali pasakyti ką reikia daryti, tik žinodamas galutinius tikslus. O norint tai padaryti reikia atsakyti į keturis klausimus:
1. Kur organizacija yra dabartiniu momentu?
2. Kur ji norėtų būti?
3. Kaip organizacija ten pateks?
4. Kaip ji sužinos, kad ten jau pateko?
Be tikslo – gauti pelną, vadovas būtinai turi numatyti būdus kaip jį gauti. Tam tikslui yra išskiriami svarbiausi stambūs uždaviniai, kurie suskaidomi į smulkesnius.
Antras planavimo žingsnis – nuspręsti, kaip įgyvendinti iškeltus uždavinius ir pasiekti užsibrėžtus tikslus. Kadangi ta patį tikslą įmanoma pasiekti keliais būdais, organizacijos vadovas, įvertindamas visus trūkumus bei privalumus, turi išrinkti pati tinkamiausią. Numačius galutinį tikslą, reikia suplanuoti veiklą, bei laikytis tos krypties. Norint planuoti, reikia tam tikru įgūdžių:
1. Sugebėti analizuoti situaciją.
2. Numatyti, kas turi būti atlikta.
3. Apskaičiuoti, kaip tai padaryti.
4. Vertinti nuveiktus darbus ir juos koreguoti.
Planai yra skirstomi į ilgalaikius ir trumpalaikius. Ilgalaikius planus dažniausiai sudaro aukščiausio lygio vadovai. Tie planai apima 2 – 5 metus, kartais ir dar daugiau. Trumpesnio laikotarpio planus sudaro žemesniojo lygio vadovai. Šie planai dažniausiai būna specifiniai.
Strateginio planavimo prasmė yra vadovybės daromų veiksmų ir sprendimų visuma, padedanti organizacijai įgyvendinti ilgalaikius tikslus. Strateginis planavimas – įrankis valdymo sprendimams priimti, naujovėms įdiegti ir pokyčiams realizuoti. Strateginio planavimo procese išskiriamos 4 pagrindinės strateginės veiklos rūšys: 1) išteklių paskirstymas; 2) prisitaikymas prie aplinkos; 3) vidinė koordinacija; 4) strateginis įžvalgumas.
Esmingiausios valdymo funkcijos, kurių dėka strateginiai veiksmai tampa realiai įgyvendinami, yra šios:
1. misijos pasirinkimo ir tikslų suformulavimas;
2. aplinkos įvertinimas ir analizė;
3. organizacijos stipriųjų ir silpnųjų vietų vadybinis patikrinimas;
4. strateginių alternatyvų analizė ir strategijos pasirinkimas;
5. strateginio plano realizavimas;
6. strateginio plano įgyvendinimo kontrolė;
7. strateginio plano įvertinimas;
8. strateginio plano ir organizacijos struktūros patikrinimas;
9. vadovų komandos sudarymas.
Organizacijos strategiją sudaro detalus, išsamus, kompleksinis planas pasirinktiems tikslams ir misijai įgyvendinti.
Taigi mūsų įmonė taip pat vadovaujasi šia išdėstyta teorija, t.y. pasirenka misiją, formuluoja tikslus, įvertina aplinką, ją analizuoja, realizuoja strateginį planavimą, vertina strateginį planavimą, vykdo kontrolę, atlieka strateginio planavimo ir organizacijos struktūros patikrinimą, sudaro vadovų komandas ir t.t.

11.Įmonės misija ir vizija

Organizacijos tikslai būna įvairūs. Juos nulemia pirmiausiai žmonių, formuojančių tikslus, savybės ir vertybės. Taip pat žmonių grupės, organizacijos struktūros tipas, iškelti uždaviniai, darbo pasidalijimas ir kiti veiksniai. Tikslams turi įtakos ir vidinė aplinka (bei išorinė), jos poveikis žmogui ir jo elgesiui.
Tikslų pasirinkimas irgi yra ilgas ir sudėtingas darbas. Tikslai turi būti neprieštaraujantys, apibendrinti, daugiapakopiai, perspektyvūs ir orientuoti laiko atžvilgiu. Pats svarbiausias organizacijos tikslas, išreiškiantis jos gyvavimo prasmę, vadinamas misija. Visi kiti tikslai tarnauja misijai atlikti. Misiją apibūdina ir organizacijos statusu, numato tikslų įgyvendinimo kelius, principus ir žmones. Pasirinkdama misiją organizacija turi atidžiai stebėti aplinką ir nuolat atsižvelgti į 2 klausimus:
1. kas yra organizacijos klientai;
2. kokius klientų poreikius ji tenkina.
Klientu gali būti žmogus arba organizacija. Pabrėžiant misijos svarbą būtina įvertinti vadovų savybes, nes vertybės orientuoja vadovus priimti būtinus sprendimus, kurie nulemia jų pobūdį, turinį ir dvasią. Išskiriami 6 vertybių orientyrai, kurie taikomi valdymo sprendimams priimti:
1. teoriniai – tiesa, žinojimas, racionalus mąstymas, mokėjimas ir t.t.
2. ekonominiai – turto kaupimas, nauda, efektyvumas, kokybė, praktiškumas.
3. politiniai – valdymo menas, valdžia, jos sprendimų pripažinimas ir kt.
4. socialiniai – geri žmonių tarpusavio santykiai;
5. estetiniai – meninė harmonija, tobula forma, patogus dizainas ir kt.
6. religiniai orientyrai – santarvė su pasauliu, visata.
Kad pasirinkti tikslai galėtų būti sėkmingai įgyvendinti jiems būtini tokie bruožai: konkretumas, realumas, orientacija laike, savitarpio palaikymas, aplinkos įvertinimas ir analizė.
Tik taip nustačiusi mūsų įmonė savo tikslus ir pasirinkusi misiją organizacija pradeda savo strategijos planavimo diagnostikos etapą.

12. Organizavimas

Organizavimas yra dinamiškas procesas, nes negalima visko sutvarkyti visiems laikams.Organizuoti – tai sustatyti mašinas ir žmones į savo vietas, duoti jiems reikalingus įrankius, medžiagas ir teises veikti, tai yra užtikrinti ilgai ir stabiliai egzistuojančią vidinę tvarką. (5, P. 26 – 27)
Mūsų įmonės savininkas paskirsto žmones į užimamas pareigas pagal žmogaus išsilavinimą. Todėl įmonės savininkui yra pavaldūs tiek administracinis, tiek aptarnaujantis personalas.Įmonės savininkas nurodo kiekvienam darbuotojui kokį darbą jis privalo atlikti. Buhalterė yra atsakinga už įmonės buhalterinę apskaitą, darbų vykdytojas prižiūri darbuotojus salėje, juos kontroliuoja, žiūri, kad klientui būtų teikiamos kokybiškos paslaugos. Įmonės savininkas yra tiesioginis įmonės vadovas. Netiesioginis įmonės vadovas yra tas asmuo, kuris gali pakonsultuoti ar pabendrauti. Pavyzdžiui, mūsų buchalterė gali patarti, bet negali įsakyti darbų vykdytojui, nes tarp jų yra netiesioginis, bet funkcinis pavaldumas.
Organizavimas bendrąja prasme yra ko nors surengimas, sutvarkymo į griežtą sistemą,vieną visumą arba kieno nors struktūrą, sandara, vientisų sistemų (techninių, technologinių, socialinių) kūrimas, įgyvendinimas ir tobulinimas. Tokiu būdu, organizavimas yra viską apimanti valdymo funkcija, kuriai skiriamas ypatingas dėmesys, kuriamos teorijos, jų realizavimo praktikoje būdai ir pan. Svarbiausi organizavimo elementai yra žmogus, jo darbas. Organizavimo funkcija yra kiekvienam darbuotojui nurodyti jo darbą bei suteikti įgaliojimui, tam darbui kokybiškai atlikti, t. y. suteikti tam tikras teises ištekliams panaudoti ir atsakomybę už tų išteklių panaudojimą. Nuolat tobulinamos, organizavimo teorijos keitėsi. Šiuolaikinis organizavimas remiasi sisteminiu požiūriu, taip pat nuolatiniu bei visuotiniu procesų racionalizavimu. Organizavimas akivaizdžiai ir tiesiogiai susietas su daugeliu vyksmo uždavinių sprendimu, pvz.: įmonės organizavimas yra atitinkamos struktūros sudarymas, jos įgyvendinimas, išbandymas ir tobulinimas. Gera, tobula organizacijos strategija leidžia žmonėms bendrai ir rezultatyviai dirbti. Organizavimas turi du pagrindinius aspektus: 1) įgaliojimų delegavimas ir suderinimas; 2) organizacijos padalinių kūrimas pagal užsibrėžtus tikslus, pasirinktą misiją ir suplanuotą strategiją.
Parengus planą, vadovas turi rasti būdą, kaip paskirstyti darbus visiems organizacijos darbuotojams. Todėl galima sakyti, kad organizavimas – funkcija, kuria vadovai paskirsto darbus, atsakomybę, išteklius organizacijos nariams, kad jiems efektyviai siektų organizacijos tikslų. Organizuojant, vadovas turi sugebėti atsakyti į šiuos klausimu:
• Kokios konkrečios užduotys turi būti vykdomos?
• Kokios medžiagos bus naudojamos kiekvienai užduočiai?
• Kas vykdo šias užduotis?
Organizuojant svarbiausia yra paskirstyti darbus bei užduotis. Kad vadovas turėtų daugiau laiko svarbesniems klausimams spręsti, dalį darbų jis gali perduoti pagalbininkams. Įgaliojimų perdavimas susideda iš trijų etapų:
1. Tam tikrų pareigų ir teisių perdavimas pavaldiniams.
2. Atitinkamas valdžios perleidimas pavaldiniams.
3. Pavaldinio įsipareigojimas atlikti pavestas užduotį.
Vadovas privalo, kad įgaliojimų perdavimas įvyktų sklandžiai ir be jokiu trukdžių.

13.Kontrolė
Kontrolė – tai yra plano vykdymo matavimas, nukrypimų nustatymas, plano koregavimas.(1, P. 24)
Kontrolė yra baigiamojo valdymo ciklo fazė ir kartu ciklo pradžia. Be kontrolės valdymas nebus sėkmingas. Kontrolė yra pagalba, o ne nuobauda. Tai pagrindinė taisyklė, užtikrinanti gerą organizacijos veiklą.
Dažnai įmonėse reikalai klostosi ne taip, kaip norėtų vadovas: žmonės ne visada priima jiems deleguojamas teises ir atsakomybę, sprendimai ne visada realizuojami, ne visada vadovams pavyksta motyvuoti žmones siekti nustatytų tikslų. Todėl kontrolė ir turi išsiaiškinti, kas organizacijoje vyksta ne taip, dėl kokių priežasčių, ir ką reikia padaryti, norint užkirsti kelią problemoms ateityje.
Anot A.Fajolio, kontrolė reikalinga norint patikrinti, ar viskas vyksta pagal patvirtintus planus, sudarytas instrukcijas ir nustatytus principus. Kontrolės tikslas – išsiaiškinti silpnas vietas ir klaidas, bei laiku jas ištaisyti ir neleisti pasikartoti. (5, P. 38)
Kaip tik mūsų įmonė ir vadovaujasi A. Fajolio sudarytais kontrolės principais. Kaip žinome kontrolės procesas yra skaidomas į tris dalis:
1. Vertinimo kriterijų nustatymas. Be normatyvų ar darbo parametrų sunku įvertinti darbuotojų darbo vertingumo.
2. Pasiektų rezultatų ir pasirinktų vertinimo kriterijų palyginimas. Šio etapo tikslas – nustatyti, kaip pasiekti rezultatai atitinka planuotus ir kokios yra išaiškintų neatitikimų priežastys.
3. Būtinų koregavimo veiksmu atlikimas. Šio etapo metu pataisomi organizacijos darbo parametrai ir pasiekiami užsibrėžti tikslai. Bet pataisyti nukrypimus nepakanka, būtina pašalinti jų atsiradimo priežastis.
Tokia kontrolės sistema, kuri neleidžia pašalinti esminių nukrypimų anksčiau, nei jie virs rimtomis problemomis, yra bevertė.

Kad mūsų muzikinis klubas išvengtų klaidų nuolat kontroliuoja savo veiklą, turint tikslą atrasti geresnius, efektyvesnius sprendimus ir apsaugoti nuo bankroto. Mūsų įmonės tikslas – užtikrinti, kad vartotojui būtų patiekiama reikiamu laiku kokybiškos paslaugos ir kad įmonė tai darytų patirdama kuo mažesnes sąnaudas. Todėl įmonės savininkas turi spręsti, kokias kontrolės formas ir metodus pasirinkti priklausomai nuo išryškėjusių problemų ir esamų galimybių. Pavyzdžiui, įmonės administracijos vadovas, vadovaudamas administracijos veiklai, organizuoja įmonės veiklos strategijos rengimą, planuoja savo darbą, kontroliuoja įmonės strateginių bei pavaldinių užduočių vykdymą. Kitų padalinių vadovai planuoja ir organizuoja veiklą savo padaliniuose, kontroliuoja savo pavaldinių darbą. Mūsų savininko tikslas yra tas, kad muzikinis klubas, mūsų įmonė, pritrauktų daug klientų ir įmonė pasiektų taip didelį pelną.
Taigi kontrolės sritis labai plati, kuri priklauso nuo organizacijos struktūros, vadovų, pavaldinių skaičiaus ir kt. veiksnių.
Kontrolė yra labai reikšminga ir sudėtinga vadybos funkcija. Kaip ir organizavimo funkcija, ji yra viską aprėpianti vadybos funkcija. Kiekvienas vadovas, nepaisant jo rango, privalo kontroliuoti, ir tai įeina į jo pareigas. Kontrolė yra pagrindinis vadybos elementas. Kontrolė lydi ir planavimą, ir organizavimą. Ji reikalinga tam, kad viskas būtų daroma pagal planus, įstatymus, įsakymus ir nutarimus. Jos tikslas yra pamatyti ir parodyti klaidas, siekiant jas ištaisyti ir vėliau jų nekartoti. Kontroliuoti reikia viską: žmones, medžiagas, įrenginius, veiksmus ir visą veiklą. Kontroliuoti reikia pradėti tuojau pat, kai suformuluoti tikslai, paskirstytos užduotys arba įkurta organizacija. Kiekviena organizacija siekia laiku pastebėti savo klaidas ir jas ištaisyti, kol nesužlugo užsibrėžti tikslai. Kontrolė skatina palaikyti viską, kas organizacijoje yra gero. Kontrolė duoda garantiją, kad organizacija pasieks savo tikslus. Veiksmingai kontrolei reikia dviejų dalykų: 1) turėti aiškų planą; 2) gerai pažinti organizacijos struktūrą. Pats planas jau yra kontrolės pradžia. Planas čia tampa normatyvu, su kuriuo lyginami gauti ir pageidaujami rezultatai. Kad būtų sėkmingai įgyvendinti organizacijos tikslai, kontrolė turi turėti keletą svarbių savybių:
1) strateginį kryptingumą;
2) orientaciją ir galutinius rezultatus;
3) informacijos operatyvumą;
4) būti lanksti, paprasta ir ekonomiška.
Galutinis kontrolės tikslas yra išspręsti problemas, o ne tik rinkti informaciją
Bet kokios organizacijos kontrolės sistemą sudaro trys jos rūšys:
1) pirminė kontrolė;
2) tarpinė (operatyvinė) kontrolė;
3) galutinė kontrolė.
Visų kontrolės rūšių tikslas yra tas pats – pasiekti, kad kontrolės rezultatai būtų kuo artimesni planuotiems. Minėtos kontrolės rūšys skiriasi tik laiku.
Pirminė kontrolė yra kruopšti dalykinių, profesinių žinių ir įgūdžių analizė. Ji naudojama kontroliuojant tiek personalą, tiek materialinius bei piniginius išteklius. Geros produkcijos iš nekokybiškų medžiagų pagaminti neįmanoma, todėl tikrinamos visos gautos medžiagos, tai pat tikrinama gamybos atsargų būklė. Piniginių lėšų kontrolės priemonė yra biudžetas, finansų planas. Jis garantuoja, kad organizacijos padaliniai numatytu laiku gaus planuotas pinigų sumas, ir kad pinigų bus tiek, kiek reikės.
Tarpinė kontrolė paprastai daroma darbo metu. Kontrolės objektas – pavaldiniai, o pati kontrolė yra jų tiesioginio vadovo prerogatyva. Tarpinės kontrolės tikslas – laiku išspręsti iškilusias problemas, kad nebūtų nukrypimų nuo užsibrėžtų tikslų vykdymo. Kontrolės rezultatai organizacijos valdymo aparatui yra grįžtamasis ryšys arba informacija, apie tikruosius rezultatus, tikrąją padėtį atskiruose padaliniuose.
Galutinė kontrolė daroma, kai darbas būna visiškai atliktas. Gauti rezultatai lyginami su planuotais, vos baigus kontroliuojamą veiklą. Ši kontrolė atliekama per vėlai, kad būtų galima pakeisti padėtį. Galutinė kontrolė atlieka dvi svarbias funkcijas:
1) duoda informaciją kitiems periodams, atliekant panašius darbus ar teikiant paslaugas;
2) padeda gerinti motyvavimą organizacijose.(1, P.159 – 160)

14. Koordinavimas

Koordinavimas – tai procesas, kai strategijos įgyvendinimo stadijoje derinami vadybininkų ir vykdytojų sprendimai bei veiksmai.(1, P. 315)
Vidinė koordinacija atspindi organizacijos stipriąsias ir silpnąsias savybes ir leidžia pasiekti efektyvaus vidinių operacijų vyksmo, kokybiško darbo, gaminių ir t.t. Koordinavimas yra svarbu todėl, kad įmonės “Omega” personalas turi suvokti įmonės strategijos priimtas prielaidas, turi suprasti strategijos numatytas užduotis. Strategijos koordinavimo pobūdis priklauso nuo to, kurioje strateginėje srityje siekia naudos.(1, P. 309)

15. Vadovavimas
Vadovavimas – tai žmonių grupės sutelkimas įvairiais valdymo metodais ir nuteikimas vykdyti tam tikrus veiksmus, tų veiksmų koordinavimas, siekiant užsibrėžtų tikslų. Vadovavimo funkcija atliekama visose įmonėse, išskyrus tas individualiąsias (personalines) įmones, kuriose nėra samdomų darbuotojų ir visas funkcijas vykdo įmonės savininkas. Mūsų įmonė, įsipareigojo vykdyti šias vadovavimo funkcijas:
• Šaukiami ir vedami įstatymų numatyti (steigėjų, akcininkų, stebėtojų tarybos, valdybos) susirinkimai ir posėdžiai;
• Priimami kolegialūs ir asmeniniai sprendimai, nustatant įmonės veiklos kryptis, programas, strateginius ir operatyvinius planus, kitas priemones;
• Parengiami ir patvirtinami valdymo organų (stebėtojų tarybos, valdybos, administracijos) darbo reglamentai;
• Parengiami ir patvirtinami administracijos padalinių (tarnybų, skyrių, grupių) darbo reglamentai bei įmonės struktūrinių padalinių (cechų, barų. Dirbtuvių, parduotuvių ir kt.) nuostatai;
• Parengiamos ir patvirtinamos pareigybinės (darbo) instrukcijos;
• Patvirtinami darbo apmokėjimo vienetiniai įkainiai, valandiniai tarifai, pareigybinės algos, darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatai;
• Nustatomos kolektyvinės ir individualios darbo užduotys ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui;
• Įgyvendinamos darbuotojų motyvavimo (stimuliavimo) priemonės;
• Vykdomos įmonės ir atskirų padalinių kolektyvų komplektavimas;
• Skatinamas darbuotojų bendradarbiavimas;
• Organizuojama padalinių bei individualių užduočių vykdymo apskaita, atliekamas jų įvertinimas;
• Įgyvendinamos drausminės priemonės;
• Priimami kiti techniniai, ekonominiai ir organizaciniai sprendimai
Dažnai parengus tikslų planą, bei davus visiems nurodymus, pavaldiniai ne visada tai atlieka taip, kaip norėtų vadovas. Organizacijose visada egzistuoja konfliktai tarp organizacijos ir jos darbuotojų interesų. Tada vadovui reikia tuos konfliktus spręsti. Tai galima daryti vienu iš dviejų būdu:
1. Atiduodamas prioritetas įmonės arba atskiro individo tikslams. Tiek vienu, tiek kitu atveju valdymas bus paremtas prievarta, ir didžiausia tikimybė, kad prioritetas atiteks įmonei.
2. Įmonės ir atskirų individų tikslu suderinimas. Šis būdas yra žymiai sudėtingesnis, bet kur kas efektyvesnis. Šiuo atveju įmonės tikslų siekimas žmogui gali būti viena iš saviraiškos priemonių.
Taigi, galima sakyti, kad vadovavimo pagrindinis uždavinys yra – užtikrinti efektyvų vadovų ir pavaldinių bendradarbiavimą, siekiant bendrų įmonės tikslų. Vadovo nurodymai turi būti aiškūs ir tikslūs, kad visi suprastu duotas užduotis:
1. Ko yra siekiama?
2. Ką konkrečiai jis turi padaryti?
3. Kokie reikalavimai keliami?
Yra labai svarbu, kad būtų grįžtamasis ryšys, t.y. kad darbuotojai klaustų vadovo, tai ko nesuprato. Tada jie galės dirbti efektyviau, kai žinos dėl ko dirba
Vadovauti – reiškia daryti įtaką, t.y. – naudotis valdžia. Turėti valdžią – reiškia turėti galimybę kontroliuoti ką nors, kas daro įtaką pavaldinių elgesiui. O kas nors yra poreikiai, pirmiausia psichologiniai ir socialiniai, ekonominiai ir kiti poreikiai. Todėl valdžia pirmiausiai ir reaguoja į šiuos pavaldinių poreikius. Visos įtakos formos sukelia žmonėse norą įvykdyti kito žmogaus norus. Arba jos sukelia norą palaukti, ar pažadėtas poreikis bus įvykdytas, ar ne. Šitaip laikui bėgant vadovas ar pavaldinys gerai supranta vienas kitą. Praktikoje valdžia gali įgauti pačias įvairiausias formas. Paminėtinos tokios:
1. Valdžia, paremta prievarta ir baime.
2. Valdžia, paremta paskatinimais.
3. Pavyzdžio valdžia, kada pavaldinys nori būti toks pats, kaip ir vadovas
4. Ekspertinė valdžia, kai vykdytojas tiki, jog vadovas turi žinių pakankamai, kad galėtų patenkinti jų poreikius.
5. Įstatymų valdžia, paremta teise.
Vykdytojas tiki, kad vadovas turi teisę duoti nurodymus, o jo pareiga yra paklusti, vykdant tuos nurodymus. Tradicija moko, kad pavaldinių paklusnumas padeda patenkinti jų poreikius, todėl įstatymų valdžia dažnai vadinama tradicine valdžia. Vadovas gali perduoti įgaliojimus priklausomai nuo situacijos, aplinkos, pavaldinių išsilavinimo, jų elgesio kultūros ir pan. Šiuo metu daugelyje šalių labai išaugo vidutinio žmonių išsilavinimo lygis. Daug darbų šiandien atlieka žmonės, baigę aukštąsias mokyklas, turintys mokslinius laipsnius ir vardus. Vadovas, kuris veikia įtikinimo būdu, nesako vykdytojui, ką reikia daryti, jis perduoda tai vykdytojui, įtraukdamas jį į valdymą, perduodamas savo pažiūras, sprendimus. Panaudodamas įtikinimo būdą, vadovas parodo, kad vykdytojas turi valdžios dalį, kuri gali sumažinti vadovo galimybę vadovo galimybę veikti. Paprastai tariant, vadovas pripažįsta savo priklausomybę nuo vykdytojų. Įtikinimo būdas, jo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių, tikslų formulavimo, poreikių, pasitikėjimo.

16. Darbo ir darbo užmokesčio organizavimas

Darbo organizavimas yra darbo procesų struktūros, gamybos procese žmonių tarpusavio sąveikos su įrengimais ir darbo objektais tvarkymas, t.y. darbo proceso sistemos sudarymas, jei organizuojamos naujos proceso arba šios sistemos keitimas, jei kalbama apie veikiančius darbo procesus. Darbo organizavimo uždaviniai yra darbo pasidalijimas, kooperavimas, darbo metodai, profesinis orientavimas, kvalifikacijos įgijimas, jos kėlimas, darbo ir poilsio režimas, darbo sąlygos. Visa tai yra sudedamosios darbo organizavimo dalys, į kurias griežtai atsižvelgia mūsų įmonė – muzikinis klubas ”Omega”.
Žinodami įmonių problemas, susijusias su mokesčių mokėjimu, mes stengsimės visas algas apiforminti kuo mažesnes (dėl socialinių draudimų mokėjimų). Algų dydžiai pateikti 1 lentelėje.

ADMINISTRACIJOS ATLYGINIMAI

1 lentelė
Pareigos Pajamų mokestis, Lt Soc. draudimo
mokestis, Lt Alga, Lt
1.Savininkas 96 4 300
2.Sekretorė 84 3.5 262.5
3.Buhalterė 84 3.5 262.5
4.Darbų vykdytojas 84 3.5 262.5

Kadangi verslo planas skiriamas mūsų naudojimui, todėl menedžeris muzikos grupėms ir tiekimui bus tas pats asmuo, tiekėjai būsime mes patys.
Aptarnaujantis personalas

Pagal staliukų išsidėstymą mes nustatėme, kad, norint užtikrinti greitą aptarnavimą minimaliomis sąnaudomis, mums prireiks darbuotojų, kurie pateikti 2 lentelėje.
APTARNAUJANTIS PERSONALAS

2 lentelė
Pareigos Skaičius
1.Barmenai 2
2.Padavėjai 8
3.Virėjos 2
4.Vaikų auklės 2
5.Maisto išdavėja 1
6.Apsaugos darbuotojai 2
7.Valytoja 1

Lentelėje paminėtų pareigybių žmonės dirbs pagal šį grafiką, išskyrus:

1. Barmeną, virėją, maisto išdavėją, kurie dirbs kas 5 dienas;

2. Vaikų auklės, valytoja – kiekvieną dieną.

Darbo grafikas pateiktas 3 lentelėje.
PERSONALO DARBO GRAFIKAS

3 lentelė
Savaitės diena Padavėjai Apsauga

13.00-20.30 20.30-4.00 19.00-4.00
Pirmadienis 1,2,3,4 5,6,7,8 1,2
Antradienis 9,2,3,4 10,6,7,8 3,2
Trečiadienis 1,9,3,4 5,10,7,8 3,1
Ketvirtadienis 1,2,9,4 5,6,10,8 1,2
Penktadienis 1,2,3,9 5,6,7,10 3,2
Šeštadienis 1,2,3,4 5,6,7,8 3,1
Sekmadienis 9,2,3,4 10,6,7,8 1,2

Personalo apmokėjimas pateikiamas 4 lentelėje.
PERSONALO APMOKĖJIMAS

4 lentelė
Pareigos Pajamų mokestis,
Lt Soc. draudimo mokestis, Lt Alga, Lt

Barmenas 48 2 150
Padavėjas 48 2 150
Apsaugos darbuotojas 48 2 150
Virėja 48 2 150
Vaikų auklė 48 2 150
Maisto išdavėja 48 2 150
Valytoja 48 2 150

17. Organizacijos kultūra

Bendravimas – tai veikla, kurios reikia mokytis. Ši veikla turi savo dėsnius, kuriuos būtina išmanyti, taisykles, kurias būtina sąmoningai taikyti tam, kad su mažiausiomis nervų pastangomis, bendraudamas su žmonėmis, pasiektum didžiausią efektą.
Tarpusavio santykių valdymo procese kultūros taisyklių formavimas ypač būtinas šiandien, kai mes formuojame laisvos rinkos ekonomiką, kur didelę reikšmę turi ne fondai, paskyros ar įsakymai, o žmonių tarpusavio santykių, profesinės ir valdymo etikos normos.
Etika – tai žmonių dorovinio elgesio, normų, jų pareigų visuomenės ir vienam kito atžvilgiu sistema.
Profesinė etika – tai visuma normų, reguliuojančių elgesį žmonių, priklausančių atitinkamai visuomenės grupei arba tam tikrai profesijai.
Valdymo etika – tai visuma normų, reguliuojančių vadovų elgesį bendraujant su pavaldiniais.
Etika ir etiketas – tai skirtingi dalykai. Etiketas labiau liečia mūsų tarpusavio santykių taisykles, kuriomis reguliuojame mūsų tarpusavio veiksmus su aplinkiniais.
Kad ir kaip kito etiketo formos, funkcijos, etiketas visada buvo žmonių bendravimo priemonė, išreiškianti dėmesį, rodomą vienas kitam. Svarbi reikšmė etiketui tenka konfliktinių situacijų, diskusijų metu. Nesilaikant etiketo normų, beveik neįmanoma našiai svarstyti problemų, keistis nuomonėmis, bendrai ieškoti sprendimų. Etiketas padeda laikytis partnerių lygiateisiškumo, lygiavertiškumo, džentelmeniškumo principų. Ir atvirkščiai: nesilaikant etiketo, geriausi ketinimai, patikinimai ir argumentai praranda prasmę, nes nepasiekia adresato sąmonės. Kad derybų ar diskusijų parneris galėtų įvertinti savo pašnekovo įrodymus, jis pirmiausia turi į jį žiūrėti kaip į lygiavertį partnerį, t.y. kaip į asmenį, kuris gali pateikti nė kiek ne mažiau svarių argumentų. Kai į žmogų yra žiūrima iš aukšto, jo idėjos bei argumentai įvertinami nepakankamai, t.y. supaprastinami ir padaromi lėkštos, pigios kritikos objektu. Taigi mūsų įmonei etiketas yra taip pat labai svarbus, norint palaikyti gerus santykius kolektyve. Mūsų barmenai yra mokomi būti tolerantiškiems klientams, jie privalo pagarbiai bei maloniai elgtis su klientais, kad paliktų didelį įsiminimą kliento akyse. Mūsų klubo saviniko santykiai su pavaldiniais pagrįsti humaniškumo principu, kuris yra vienas iš svarbiausių veiksnių, formuojančių tarpusavio santykių darbo procese ir ugdančių kūrybinį požiūrį į darbą. Svarbiausią vietą sistemoje “vadovas – pavaldinys” užima vadovas, kadangi santykiai šioje sistemoje daug priklauso nuo jo. Jei pavaldiniai patys yra vadovai, tai santykius su savo pavaldiniais jie kopijuoja nuo tiesioginių vadovų.
Vadovo bendravimas su pavaldiniais turi labai apibrėžtą paskirtį:
• Gauti “grįžtamą” (kontrolinę) informacija iš pavaldinio kaip įvykdyta užduotis;
• Įvertinti atliekama užduotį;
• Įžiebti teigiamą motyvą darbui.
Mokėti bendrauti, t.y. mokėti perduoti savo valią, nėra taip paprasta. Kiekvienas žmogus su kuriuo tenka bendrauti vadovui, savaip interpretuoja reiškinius, kiekvienas elgiasi taip, kaip jis vertina tą ar kitą situaciją. Su visomis šiomis savybėmis vadovas privalo skaitytis, jei nori, kad sektųsi darbas. Bendravimas sistemoje “vadovas – pavaldinys” – abipusis procesas, kur aktyvų poveikį vienas kitam daro ir vadovas, ir pavaldinys. Bet svarbiausias vaidmuo vis dėlto tenka vadovui.Tačiau vadovo bendravimas su pavaldiniais turi ribas. Eksperimentai rodo, kad bendravimui intensyvėjant, vadovo darbo efektyvumas didėja iki tam tikro laipsnio, kurį peržengus jis ima mažėti. Pernelyg mėgstantis bendrauti vadovas tampa familiarus, plepus ir tiesiog gali trukdyti pavaldiniams dirbti.

18. Išvados

Taigi muzikinio klubo “Omega” pagrindinis objektas yra – klientas, jo norų tenkinimas. Aukšto lygio aptarnavimas, sąžiningumas – mūsų pagrindinė veikla tam tikslui pasiekti, ko būtent dabar trūksta mūsų dabartiniams konkurentams ir būsimiems klientams. “Jūsų poilsis – mūsų biznis”- toks mūsų moto. Ir iš tikrųjų klientas ir jo poilsis yra užduotis, skirta mums, kurią mes galim bešališkai įvertinti ir įvykdyti.

Specifiniai verslo tikslai :

Muzikiniame klube labiausiai akcentuotinas objektas – savas stilius, kurį mes sukursime dizainerių ir architektų pagalba. Būtent jis turi sukurti dvasią, kuri jaustųsi kiekvienoje sienoje, stale ir kėdėje. Tik pas mus kiekvienas aptarnaujantis žmogus perteiks savo pakilią nuotaiką ir optimizmą.

Klubas bus lankomas dėl kelių priežaščių:
5. Žmonės norės atsipalaiduoti nuo kasdieninių rūpesčių.
6. Klientų noras pabūti savo draugų, pažystamų rate, kurie toleruoja tas pačias pažiūras ir skonius.
7. Įsijungti į mūsų sukurtą erdvę.
8. Begalinis noras pabūti ne tik jaukioje aplinkoje, bet taip pat iškils begalinis noras paragauti karštus ir šaltus patiekalus, pagamintus šiame klube.
Taigi įmonės veikla labai priklausys nuo įmonės strateginio valdymo, darbo organizavimo, įmonės išorinės ir vidinės aplinkos, darbo organizavimo, kontrolės, koordinavimo, vadovavimo ir t.t.

19. Literatūra

1. A. Vasiliauskas. “Prognozavimas ir strateginis valdymas”, Kauno technologijos universitetas – 2000 m.
2. A. Vasiliauskas. “Strateginis valdymas”, Vilnius – 2002 m.
3. Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas, Kauno technologijos universitetas – 2003 m.
4. B. Martinkus, G. Vaičiūnas, R. Venskus. “Gamybos vadyba”, Šiauliai – 2000 m.
5. E. Bagdonas, E. Kazlauskienė. “Biznio įvadas”, Kauno technologijos universitetas – 1997 m.
6. A. Sakalas, P. Vanagas, B. Martinkus, B. Neverauskas, B. Prokopčiukas, R. Venskus, R. Virvilaitė, A. Ivaškienė. “Pramonės įmonių vadyba”, Kauno technologijos universitetas – 2000 m.

Leave a Comment