Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………………….…….21. Prognozavimo samprata………………………………………………………………….……….31.1. Prognozavimo rūšys……………………………………………………….………41.2. Prognozavimo metodai………………………………………………….…………51.3. Lietuvoje naudojami prognozavimo metodai…………………………………….81.4. prognozavimo problemos………………………………………………….………92. Verslo aplinka Lietuvoje…………………………………………………………………………123. SSGG analizė……………………………………………………………………………………134. Lietuvos ekonomikos vizija…………………………………………………………………….155. Makroekonominė politika……………………………………………………………………….186. Ekonomikos reforma…………………………………………………………………………….197. Regionų ekonomikos plėtros politika……………………………………………………………218. Pramonės plėtros politika……………………………………………………………………….229. Ekonomikos augimas…………………………………………………………………………2310. Ekonominio matematinio modelio samprata………………………………………………….2411. Lietuvos ūkio prognozės 2005-2006m……………………………………………………….…26Išvados…………………………………………………………………………………………….28Literatūra………………………………….………………………………………………………….31Priedai………………………………………………………………………………………………32ĮvadasŽmogus nuolatos ieško būdų, kaip išspręsti įvairias problemas, iškylančias jo poreikių netenkinančioms, nepalankioms sąlygoms. Savaime suprantama, kad, atsižvelgdamas į turimus išteklius, jis siekia efektyvių sprendimų. Norint priimti tinkamą sprendimą, reikia atsižvelgti į ateitį, t.y. paprognozuoti, kaip, priimtas vienas ar kitas sprendimas, nulems esamą padėtį.Prognozuodamas ateitį žmogus turi viską gerai apmastyti ir atsižvelgti į visus aplinkos poveikius. Prognozės turi būti realios, kad siekiamo tikslo galima būtų pasiekti. Prognozuojant versle ir ekonomikoje dažnai apskaičiuojamos visos galimybės ir įvertinamas geriausias sprendimo metodas. Tai dažniausiai pasiekiama sudarius prognozės modelius. Todėl mūsų darbo tikslas yra:1. supažindinti su prognozavimo samprata;2. aptarti prognozavimo principus;3. išskirti prognozavimo rūšis ir objektus;4. išsiaiškinti, kokie yra prognozavimo metodai, jų ypatybės. Kokie metodai yra taikomi Lietuvoje;5. išskirti galimas prognozavimo problemas;6. supažindinti su verslo aplinka Lietuvoje;7. aptarti strateginės analizės stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes;8. supažindinti su Lietuvos ekonominėmis prognozėmis, ekonomine politika, ekonomikos augimo tendencijomis;9. aptarti Lietuvos ūkio prognozes. Visiems verslo dalyviams, taip pat besirengiantiems jais tapti, reikalinga firmos ekonominė prognozė: tik tada priimami vadybiniai sprendimai bus pamatuoti, naudingi ir lengviau įgyvendinami.Prognozių teikiama informacija reikšminga ne tik kiekvienam firmos vadovui, bet ir kiekvienam padaliniui ir funkcinei sričiai, sudarant trumpo bei ilgo laikotarpio planus. Kiekvienas atsakingas centras, kuris turi parengti metinius biudžetus, privalo turėti tam tikrą prognozę apie tai, kokie bus jo poreikiai kitais metais. Taip pat labai svarbu nustatyti prognozės tikslumo lygį. Todėl reikia nepamiršti įvertinti didesnio tikslumo prognozės kaštų bei teikiamos naudos.
.1. PROGNOZAVIMO SAMPRATAPrognozavimas — kiekybinės ir kokybinės analizės procesas, kuriuo siekiama numatyti galimas prognozuojamo objekto (proceso) būsenas ateityje arba tokių būsenų pasiekimo ateityje alternatyvius kelius (būdus). Prognozavimo rezultatas yra trumpalaikės, vidutinės trukmės ir ilgalaikės prognozės.Plačiąja ekonomine prasme prognozavimas – būsimos ekonominio objekto būsenos kitimo tendencijų nustatymas. Makroekonominio lygmens prognozavimas dažniausiai traktuojamas kaip ekonominis prognozavimas. Ekonominis prognozavimas suprantamas kaip būsimųjų makroekonominių rodiklių, tokių kaip BNP, infliacija, nedarbas, kainų ir vartotojų pajamų lygis, skolintų lėšų poreikis ir kitų kitimo tendencijų nustatymo procesas. Kartais prognozavimas suvokiamas ne kaip procesas, o kaip nuolat atsinaujinanti veikla, kur ypatingas dėmesys skiriamas bendroms ekonominėms tendencijoms suprasti ir joms įvertinti. Pati paprasčiausia prognozavimo samprata – tai informacijos gavimas apie ekonominių rodiklių ateitį, tačiau neįvardinant priemonių ir būdų šioms prognozėms įgyvendinti. Taigi galima išskirti šias prognozavimo proceso ypatybes:1. Prognozavimo objektas paprastai yra ekonominis rodiklis.2. Prognozavimas neatsiejama kiekvieno ekonominio subjekto veiklos dalis.Taip pat prognozavimas turi atitikti šiuos reikalavimus:v patikimumą ir sistemiškumą;v atliekant prognozes, galimybę įrodyti to paties rezultato gavimą remiantis kitais metodais;v aiškiai pateikti hipotezes ir prielaidas;v galimybę patikrinti prognozę.Prognozavimo aplinka suprantama kaip visuma veiksnių, lemiančių ekonominio rodiklio ar jo kitimo tendencijų numatymą ir įvertinimą. Prognozavimo aplinka gali būti vidinė, kuri priklauso nuo verslo strategijos, specialistų kvalifikacijos, verslo aplinkos ir sugebėjimų prie jos prisitaikyti ir išorinė, kuriai priskiriami ekonominiai, politiniai ir teisiniai, socialiniai ir kultūriniai, technologiniai ir moksliniai, gamtiniai veiksniai.Norint įvertinti paklausą rinkoje, jos poslinkius, svarbu sudaryti rinkos paklausos ilgalaikes prognozes. Tam reikia:v informacijos apie praėjusių laikotarpių ekonominius duomenis;v informacijos apie visus ekonominius duomenis, kurie turi būti prognozavimui skaičiais;v susipažinti su ekonominių reiškinių visuma, t. y. rinkos situacija.Turint visą reikalingą informaciją, reikia sudaryti prognozes. Prognozavimas bet kuriam laikotarpiui turi apimti šiuos pagrindinius principus:1. Rinkos paklausos vertinimą, akcentuojantį makroaplinkos ir pramonės rinkos aplinkos veiksnius bei prognozavimą, pagrįstą kiekybine duomenų analize.2. Proceso metu turi būti pereita visi pagrindiniai etapai, t. y. tikslų ir uždavinių formulavimas, prognozuojamos rinkos aplinkos vertinimas, rinkos paklausos prognozavimo metodo parinkimas, rinkos paklausos prognozės sudarymas.3. Atsižvelgiant į prognozuojamos aplinkos pokyčius, prognozavimo rezultatai gali būti detalizuojami ir tikslinami.Svarbu pažymėti, kad prognozuoti galima ne tik atskirus ekonominius rodiklius, bet ir bendras ekonominių procesų savybes ir dėsningumus, turinčius pastovius priežastinius – pasėkminius ryšius.
1.1 Prognozavimo rūšys
Skiriamas genetinis ir normatyvinis (tikslinis) prognozavimas. Genetinis prognozavimas — tai galimų prognozavimo objekto (proceso) būsenų ateityje numatymas. Jis prasideda nuo dabartinės objekto (proceso) būsenos įvertinimo. Normatyvinis prognozavimas — tai numatymas būdų, kaip pasiekti pasirinktą objekto (proceso) būseną ateityje. Jis prasideda nuo tikslo pasirinkimo.Prognozavimą galima nagrinėti dviem aspektais:1. prognozavimo objektai;2. prognozavimo metodai;Prognozavimo objektai yra tokie:v makroaplinka (teisiniai, ekonominiai, socialiniai ir technologiniai veiksniai);v šakinė aplinka (klientai, konkurentai, rinkos konjunktūra);v ištekliai (žmonių, finansiniai ir materialūs ištekliai);v veiklos rezultatai (gamybos, realizavimo ir finansinė veikla).Taip pat galima išskirti dar 2 prognozavimo …rūšis. Tai intuityvinis ir mokslinis prognozavimas.Intuityvinis prognozavimas naudojamas tuomet, kai nėra galimybių arba sudėtinga taikyti kiekybinius metodus. Jo pagrindas – ekspertų nuomonė. Naudojamos įvairios organizacinės formos, tarp jų ir DELFI technika. Mokslinis prognozavimas remiasi analize, tyrimais ir eksperimentais. Svarbus vaidmuo čia tenka matematiniams prognozavimo metodams.1.2 Prognozavimo metodai
Kadangi prognozavimo tikslas yra „perkelti” turimą informaciją į ateitį ir pereiti nuo susistemintos informacijos prie prognozės, tai priklausomai nuo nagrinėjamos srities ir tyrimo objekto, dažniausiai prognozavimo metodai klasifikuojami pagal šiuos požymius:v informacijos pobūdį (kokybiniai ir kiekybiniai prognozavimo metodai);
v laikotarpį, kuriam sudaroma prognozė (trumpalaikių, vidutinių ir ilgalaikių prognozių sudarymo metodai);v prognozavimo objektą (mikro- ir makroekonominių rodiklių prognozavimo metodai);v prognozavimo tikslą (genetiniai ir normatyviniai prognozavimo metodai).Prognozavimo metodai, atsižvelgiant į tai, kokia informacija jie grindžiami, skirstomi į kokybinius ir kiekybinius (žr. 1pav.). Prognozuojant kokybiniais arba subjektyviais metodais naudojama „jautri“ informacija (žmonių nuomonė, nuojautos, ketinimai). Šie veiksniai dažniausiai nenaudojami tada, kai taikomi kiekybiniai prognozavimo metodai, nes jų apibūdinti kiekybinėmis charakteristikomis praktiškai neįmanoma. Kiekybiniais metodais analizuojami objektyvūs ir patikimi, dažniausiai praėjusių laikotarpių duomenys. Sudaromi atitinkami modeliai. Taikant šiuos metodus, galima išvengti nukrypimų dėl individualių savybių, šališkumo. Praktikoje naudojami tiek kokybiniai, tiek kiekybiniai prognozavimo metodai. Kartais jie naudojami kartu, todėl gali tik patikrinti vienas kitą.Metodai:
1. Prognozavimas grindžiamas nuomonėmis. Prognozės, atliekamos šiais metodais, pamatas yra subjektyvi, surinkta iš įvairių šaltinių informacija. Gana dažnai kitais būdais gauti informacijos iš šių šaltinių neįmanoma.2. Prognozavimas, remiantis praėjusių laikotarpiu, duomenimis (duomenų sekų analizė). Juo numatomos kintamojo dydžio reikšmės, darant prielaidą, kad kiti dydžiai nekis. Dabarties dėsningumai „perkeliami“ į ateitį. Šiais metodais neieškoma kintamųjų dydžių tarpusavio ryšių, o paprasčiausiai remiamasi praėjusių laikotarpių (istoriniais) duomenimis.3. Tarpusavio ryšių radimo metodai (asociatyvusis prognozavimas). Jais nustatomi vienas ar daugiau kintamųjų susijusių ir darančių įtaką ekonominiams rodikliams. Norint nustatyti tokių ekonominių procesų raidos tendencijas, reikia sudaryti rodiklio matematinę lygtį ar net lygčių sistemą.Prognozuojant aplinką, dažniausiai sunku pasirinkti vieną iš daugelio esamų prognozavimo metodų, nes kiekvienas jų turi pranašumų ir trūkumų. Galima išskirti tokias pagrindines prognozavimo metodų ypatybes:v dauguma prognozavimo metodų pagrįsti prielaida, jog tam tikras priežastinis ryšys, egzistavęs praeityje, išliks ir ateityje;v prognozės tikslumas, naudojant bet kokį prognozavimo metodą, mažėja, ilgėjant prognozavimo laikotarpiui;
v prognozės bendrai ekonominei situacijai dažnai būna tikslesnės negu sudarytos konkrečiam ekonominiam rodikliui.Ekonominiams procesams prognozuoti dažnai taikomi ir ekonometriniai modeliai: gamybinės funkcijos, regresija, struktūrinių lygčių sistemos ir kt. Gamybinė funkcija parodo stabilų kiekybinį ryšį tarp gamybos išlaidų ir pagamintos produkcijos. Šie modeliai patrauklūs tuo, kad yra paprasti, turi aiškią ekonominę prasmę, padeda gauti informaciją apie kiekvieno tiriamo faktoriaus įtaką produkcijos apimčiai, apie galimybę pakeisti vienus faktorius kitais. Be to, šie paprasti modeliai kartais teikia tikslesnes prognozes negu sudėtingos struktūrinių modelių sistemos. Didžiausias ekonometrinių modelių trūkumas – nėra taisyklių, kurias galima taikyti įvairioms situacijoms. Taigi ekonometrinių modelių taikymo galimybė labai priklauso nuo specifinių sąlygų. Rei…kia nuolat analizuoti aplinką ir periodiškai atnaujinti duomenis. Todėl šiuos modelius naudoja finansiškai labai pajėgūs ekonominiai subjektai. Ekonometriniai modeliai kartais gali būti per daug sudėtingi, susidėti iš kelių šimtų lygčių ir kintamųjų. Be to, nors ir būdami labai tikslūs, jie nėra plačiai paplitę, kadangi labai brangiai kainuoja ir užima daug laiko.Be ekonometrinių prognozavimo metodų, naudojami ir ekspertiniai prognozavimo metodai. Prognostiniai ekspertų įvertinimui parodo individualias ekspertų nuomones apie objekto plėtros galimybes. Jos remiasi profesine specialistų patirtimi ir intuicija. Ekspertiniai įvertinimai naudojami, analizuojant tokius objektus ir problemas, kurių dinamikos nepavyksta visiškai formalizuoti ir aprašyti matematiniais modeliais. Ekspertiniai prognozavimo metodai skirstomi į:v individualius;v kolektyvinius. Dažniausiai taikomi ekspertiniai metodai – interviu ir ekspertinių įverčių analizė. Interviu metodas – tai prognozuotojo pokalbis su ekspertu pagal iš anksto parengtą programą. Kolektyviniai ekspertiniai prognozavimo metodai grindžiami ekspertų nuomone apie būsimą objekto būseną. Taip pat gerai žinomas yra ir Delfi metodas, kai apklausiama daug ekspertų. Parenkant prognozavimo metodą, tikslinga remtis keliais kriterijais, visapusiškai įvertinančiais prognozavimo metodo tinkamumą.Tokiais kriterijais galėtų būti:v prognozės tikslumo laipsnis;v prognozės laikotarpis;v reikiamas pradinių duomenų kiekis;v prognozavimo kaštai;v rezultatų įdiegimo ir pritaikymo lygis. Parenkant prognozavimo metodą ekonominei situacijai prognozuoti, ypač didelis dėmesys kreipiamas į galimybę įvertinti bendrą ekonominę padėtį ir jos sąlygų kintamumą. Taigi, prognozuojant ekonominę situaciją, tikslinga naudoti ir kiekybinius, ir kokybinius metodus, atsižvelgiant į aukščiau paminėtus prognozavimo metodų parinkimo kriterijus.
1 pav. Pagrindiniai prognozavimo metodai(šaltinis: Ž. Štuopytė. Valstybės skolinimosi poveikio verslo aplinkai prognozavimas)1.3 Lietuvoje naudojami ekonominio prognozavimo metodaiFinansų ministerija makroekonominius rodiklius prognozuoja vadovaudamasi bendrosios ir dalinės pusiausvyros modeliavimo principais bei nacionalinės sąskaitybos principais. Taikomi regresinės analizės ir ekonometrinio modeliavimo metodai. Pasiūlytos metodikos naudojamos ekspertų, dirbusių pagal PHARE projektus. Prognozės yra derinamos su Lietuvos banko, šakinių ministerijų, statistikos departamento bei mokslinių tyrimų institutų ekspertais.MetodologijaCentrinio bei bendro šalies biudžeto statistiniai duomenys skaičiuojami pagal TVF valstybės finansų statistikos vadovo VFSV 1986 (GFSM 1986) metodologiją. Numatyta palaipsniui pereiti prie Europos sąskaitų sistemos ESS’95 (ESA 95) metodologijos, kuri suderinta su naujuoju TVF valstybės finansų statistikos vadovu VFSV 2001 (GFSM 2001).VFSV 1986 (GFSM 1986) metodologijaCentrinis šalies biudžetas apima valstybės biudžetą, socialinio draudimo fondus („Sodra” ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas (toliau -PSDF)) ir nebiudžetinius fondus. Nebiudžetinių fondų skaičius mažėja ir 2002 m. jų buvo tik 6: Privatizavimo fondas, Santaupų atkūrimo sąskaita, Garantinis fondas, 1990 m. blokados fondas, Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas, Rezervinis (stabilizavimo) fondas. Nuo 2001 m. valstybės biudžeto subsektorius apima ir ES struktūrinių fondų lėšas. Bendrą šalies biudžetą sudaro centrinis šalies biudžetas ir savivaldybių biudžetai.ESS’ 95 (ESĄ 95) metodologijaŠalys Europos Sąjungos kandidatės kiekvienų metų balandžio l d. turi teikti Europos Komisijos Ekonomikos ir finansinių reikalų generaliniam direktoratui metinę pažymą apie valstybės deficitą ir skolą, apskaičiuotą pagal ES Tarybos reglamento Nr. 3605 / 93 (pakeisto reglamentu Nr. 475 / 2000) reikalavimus. Minėti rodikliai (deficitas ir skola) yra ypač svarbūs ir ruošiantis narystei ES, ir tapus pilnateise nare. Remdamasi d…eficito ir skolos dydžiais (deficitas neturi viršyti 3 % BVP, o skola – 60 % BVP), ES vykdo fiskalinę priežiūrą bei taiko nuobaudas šiuos dydžius viršijus. ESS’ 95 taikymą skaičiuojant pagrindinius LR makroekonominius rodiklius įteisina LRV 2001 m. gegužės 16d. nutarimas Nr. 569 „Dėl Europos nacionalinių sąskaitų sistemos (ESS’ 95) diegimo”. Sąvokų, kodų bei klasifikatorių vartoj imą apibrėžia Statistikos departamento prie LRV generalinio direktoriaus 2002 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 77 „Dėl ESS’95 valdžios sektoriaus deficito ir skolos statistikos vadovėlio diegimo”.
1.4 Prognozavimo problemos
Prognozavimo metodų yra naudojama labai daug, tačiau prognozavimo procesą galima suskirstyti į penkis pagrindinius etapus:v nustatyti prognozės tikslą ir datą (šiame etape taip pat nustatomi prognozės detalumo lygis, išteklių apimtis, tikslumo lygis ir panašiai);v numatyti prognozės laikotarpį;v pasirinkti prognozavimo metodą;v surinkti ir išanalizuoti reikiamus duomenis ir jais remiantis parengti prognozę;v patikrinti prognozę, įsitikinti, kad ji parengta norimu metodu. Jei jis neparengtas, peržiūrėti metodą, prielaidas, duomenų pagrįstumą ir panašiai. Parengti ištaisytą prognozę.Prognozuojant neišvengiamai yra susiduriama su problema, jog aplinka kinta, o prognozavimo metodai – ne. Todėl reikia nuolat kontroliuoti, ar naudojami prognozavimo metodai tinkami esamomis sąlygomis. Tam tikslui galima naudotis prognozavimo metodų įvertinimo metodika, kuri pateikta 2 paveiksle.Analizuojant šią įvertinimo metodiką, galime pastebėti, kad prognozavimo metodų tikslumas turi būti nuolat tikrinamas, nes kintančios aplinkybės gali lemti, jog naudojama metodika nepajėgs pateikti teisingų rezultatų.
3 pav. Prognozavimo metodų tikslumo tikrinimo modelis(šaltinis: Ž. Štuopytė. Valstybės skolinimosi poveikio verslo aplinkai prognozavimas)
Dažniausia sutinkama prognozavimo problema – prognozės tikslumas. Dažniausiai prognozės nebūna tikslios dėl tokių priežasčių: naudojami pernelyg paprasti metodai, per mažai duomenų, nėra patyrusių prognozuotojų. Šią problemą galima išspręsti, naudojant tobulesnius prognozavimo metodus, kviečiantis tos srities ekspertus arba keliant savų prognozuotojų profesionalumo lygį. Išsprendus prognozavimo tikslumo problemą, iškyla ir kitų problemų, kurias galima suskirstyti į tokias kategorijas:1) Nuokrypiai. Esant daugeliui situacijų, prognozėmis siekiama įgyvendinti asmeninius, politinius ar organizacinius tikslus. Jie turi įtakos prognozių tikslumui. Rezultatai gali būti iškreipiami sąmoningai ir nesąmoningai. Be to, dažnai, netiksliai įsivaizduojami ir ateities rodikliai. Tai leidžia nukrypti nuo tikslių prognozių.2) Silpnas poveikis. Prognozavimas kartais turi pernelyg silpną poveikį priimant sprendimus, kadangi prognozėms trūksta konkretumo. Rengiantys prognozes analitikai ir priimantys sprendimus specialistai nesugeba efektyviai bendradarbiauti. Prognozuotojai dažnai apsiriboja įprastinių situacijų, kurioms numatyti naudoja standartinius metodus, analize. Sprendimus priimantiems specialistams labiausiai rūpi dinamiškos situacijos prognozė.
3) Prognozių netobulumas. Ši problema iškyla, kai ilgą laiką prognozavimas netobulinamas. Jis dažniausiai netobulinamas, todėl, kad skirti tam ištekliai yra riboti. Paprastai jų pakanka tik jau esamoms prognozavimo procedūroms išlaikyti, o naujų tyrimų atlikti yra neįmanoma, o išteklių trūksta dėl įvairių priežasčių.4) Nėra duomenų bazės. Ši problema dažniausiai iškyla iš pat pradžių, kai trūksta duomenų bazės, norint atlikti efektyvias prognozes. Tokia duomenų bazė kuriama labai lėtai ir jai reikia didelių išlaidų.5) Noras tobulinti sistemą. Problemos iškyla tuomet, kai norima iš karto pakeisti visą prognozavimo sistemą.6) Duomenų reikalingumo problema. Duomenų rinkimas brangiai kainuoja, todėl svarbu kiek galima labiau mažinti šias išlaidas. Strateginiu požiūriu labai svarbu vertinti, ki…ek galima taikyti ilgalaikio prognozavimo metodus trumpalaikiams duomenims. Todėl svarbu pažymėti, kad ilgalaikės prognozės nėra trumpalaikio prognozavimo metodo „aklas” pakartojimas. Ilgalaikes prognozes veikia trendo veiksniai, o trumpalaikes – sezoniniai ir cikliniai svyravimai, todėl ir galimybės numatyti ilgalaikius ir trumpalaikius pasikeitimus labai skiriasi.Taigi yra daug ir įvairių ekonominės situacijos prognozavimo metodų. Tam, kad būtų įmanoma tiksliai kiekybiškai prognozuoti rinkos subjektų veiklą, jos rezultatus, būtina turėti kuo tikslesnius duomenis. Kai tokios informacijos gauti neįmanoma, reikia naudoti kokybinius prognozavimo metodus.3. VERSLO APLINKA LIETUVOJE
Praėjęs ekonominių reformų dešimtmetis buvo rezultatyvus – Lietuvoje sukurta funkcionuojanti rinkos ekonomika. Tačiau aiškiai deklaruotas Lietuvos valstybės strateginis siekis. Narystei Europos Sąjungoje (ES) reikia toliau konsoliduoti pastangas stiprinant ekonominę politiką, teisės derinimą ir administracinius gebėjimus.Racionalaus investicijų planavimo procesas ir jo gerinimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemsiančių sėkmingą šalies ekonominę raidą. Kartu su Lietuvoje diegiamu biudžeto daugiamečiu strateginiu planavimu šie procesai leistų įgyti patirties, reikalingos ateityje valdant didelės apimties ES struktūrinių fondų paramą bei ištikrinant, kad pastaroji bus tinkamai įsisavinama. Taip garantuojamas jos maksimalus teigiamas poveikis tolesnei ir dar spartesnei Lietuvos ūkio plėtrai.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos ekonomikoje įvyko fundamentalūs pokyčiai: labai išaugo ekonomikos atvirumo ir liberalizavimo laipsnis, pakito ūkio struktūra, įsigalėjo privatus sektorius, padidėjo konkurencija.