TEMA: NVO situacijos Lietuvoje analizė: NVO veiklos ypatumai, problemos, jų sprendimo būdai bei perspektyvos
TURINYS
Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………..31. Nevyriausybinių organizacijų veiklos pagrindai……………………………………………………………….5 1.1. Nevyriausybinių organizacijų atsiradimas ir vystymasis…………………………………………..5 1.2. Nevyriausybinių organizacijų samprata………………………………………………………………….9 1.3. Nevyriausybinių organizacijų sistema Lietuvoje……………………………………………………15 1.4. Nevyriausybinių organizacijų steigimas……………………………………………………………….182. Teisės normų, reglamentuojančių Nevyriausybinių organizacijų veiklą, analizė…………………233. Nevyriausybinių organizacijų bendra charakteristika ir socialinės veiklos kryptys………………27 3.1. Bendra Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų charakteristika……………………………….27 3.2. Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys…………………………………………28 3.3. Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimo kryptys Lietuvoje…..354. Nevyriausybinių organizacijų perspektyvos……………………………………………………………………425. Nevyriausybinių organizacijų veiklos ypatumai užsienio šalyse……………………………………….47Išvados………………………………………………………………………………………………………………………….51Pasiūlymai ir rekomendacijos…………………………………………………………………………………………..52Summary……………………………………………………………………………………………………………………….53Literatūra……………………………………………………………………………………………………………………….54Priedai…………………………………………………………………………………………………………………………..56
ĮVADAS
Temos aktualumas ir problema. Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – nevyriausybinių organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga, gausa. Nevyriausybinių organizacijų pagrindinis požymis, pagal kurį mes galėtume jas atpažinti socialinėje sistemoje ir atskirti nuo kitų įstaigų ir organizacijų, yra tas, kad jos įkurtos ne valdžios iniciatyva. Tai savanoriškos organizacijos, kurios įsteigtos laisva žmonių valia ir skirtos užtikrinti šių žmonių -organizacijos narių – poreikius. Apie ne pelno organizacijas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių Konstitucijose kalbama iš žmogaus teisių užtikrinimo pozicijų Teisė laisvai jungtis arba nesijungti į asociacijas yra laikoma viena iš svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta praktiškai kiekvienos demokratinės valstybės konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnis taip pat nustato šią esminę kiekvieno žmogaus teisę. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų veikla yra modernios demokratiškos visuomenės, kuri neįsivaizduojama be stipraus trečiojo sektoriaus, elementas. Nevyriausybinės organizacijos dažnai vadinamos trečiuoju sektoriumi šalia valstybinio ir privataus sektorių. Filosofas K.Stoškus teigia, kad pilietinė visuomenė turi susiformuoti iš aktyvių piliečių, kurie turi teisę organizuotis: kurti draugijas, bendrijas, kurios išreikštų įvairiausius piliečių interesus ir juos gintų. Vadinasi, nevyriausybinės organizacijos mažina visuomenės susipriešinimą bei didina socialinę integraciją. Nevyriausybinės organizacijos taip pat gali įnešti nemažą indėlį informuodamos visuomenę, formuodamos socialinių paslaugų tinklą, skatindamos vyriausybės veiksmų skaidrumą ir keldamos visuomenės sąmoningumo lygį. Tačiau nevyriausybinis sektorius Lietuvoje, dėl ilgai trukusio sovietmečio režimo okupacijos, dar neturi visų sąlygų aukščiau apibrėžtiems svarbiems vaidmenims atlikti.Pastaruoju metu pastebima tendencija, kada nevyriausybines organizacijos siekia aktyviai dalyvauti viešojo administravimo veikloje, o trečiasis sektorius tampa konkurentas tiek valstybiniam, tiek pelno siekiančiam sektoriui dėl keliamų veiklos tikslų ir įgyvendinamų priemonių. Būtent iš valdžios institucijų nevalstybinės organizacijos yra pajėgios perimti daugelio viešojo valdymo funkcijų (socialinės apsaugos, sporto veiklos organizavimo, kultūros projektų finansavimo, švietimo, nusikaltimų prevencijos ir kt.) vykdymą. Nevyriausybinės organizacijos palaipsniui integruojamos į valstybinio valdymo sistemą, o jų veiklos teisiniai aspektai padeda atskleisti trečiąjam sektoriui būdingus bruožus. Apie trečiąjį sektorių mes galime kalbėti išanalizavus atliktus mokslinius tyrimus, atskirų nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus bei jų praktinio įgyvendinimo problemas.Nevyriausybinės organizacijos yra dar mažai nagrinėtos, atlikti ir paskelbti tik kai kuriuos nevyriausybinių organizacijų klausimus apimantys darbai. Baigiamajame darbe buvo remtasi Lietuvos mokslininkų – teisininkų, ekonomistų, viešojo administravimo specialistu (A.Normanto, D. Jocienės, V.Domarko, D.Gineitienės, A.Bakavecko, A.Kupravičiaus. ir kt.) –darbais, Vakarų Europos ir JAV mokslininkų (W.Parson’o, A.Massey’o, J.E.Lane’o,S.Osborne’o, M.Hudson’o, R.Hagues’o, L.M.Salamon’o ir kt.), taip pat Rusijos mokslininkų(A.P.Korenevo, D.N. Bachracho, V.M.Manochino, A.P.AJiochino, J.A.Tichomirovo ir kt.)darbais.Tyrimo objektas – nevyriausybinės organizacijos ir jų veiklos sritys, praktiškai įgyvendinat valstybės deleguotas joms funkcijas.Tyrimo tikslas – sisteminiu požiūriu ištirti nevyriausybinių organizacijų veiklos galimybes.Darbo uždaviniai. Baigiamajame darbe iškeliami šie uždaviniai:– išnagrinėti nevyriausybinių organizacijų formavimosi procesą, nustatnt, kokią vietą valstybės ir savivaldybių institucijų sistemoje užima nevyriausybinės organizacijos;– aptarti nevyriausybinių organizacijų teisinio reguliavimo problemas;– empirinių tyrimų pagrindu įvertinti nevyriausybinių organizacijų veiklos praktinį įgyvendinimą ir perspektyvas, vykdant valstybės deleguotas funkcijas.Hipotezė: nevyriausybinių organizacijų praktinis veiklos įgyvendinimas ir efektyvumas priklauso nuo jų teisinio statuso bei veiklos apibrėžtumo.Reikia pažymėti, kad nevyriausybinis sektorius susiduria su jų teisinio statuso apibrėžimo klausimu, nėra sistemingumo, įstatymiškai reglamentuojant nevyriausybinių organizacijų veiklos sritis, tikslus ir kompetenciją valstybinio valdymo srityje. Įvairūs apribojimai ir draudimai trukdo šioms organizacijoms efektyviai vykdyti savo veiklą. Susiduriama ir su vykdomosios valdžios institucijų, ir su visuomenės priešiškumu. Dar silpni trečiojo sektoriaus ir valstybės valdžios ir valdymo institucijų ryšiai. Todėl svarbu apibrėžti, kokį vaidmenį vaidina nevyriausybinės organizacijos šiandieninėje visuomenėje, teikdamos viešąsias paslaugas bei spręsdamos neigiamų socialinių reiškinių problemas, ypač akcentuojant jų veiklos teisines galimybes ir praktinį įgyvendinimą.
1. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOS PAGRINDAI1.1. Nevyriausybinių organizacijų atsiradimas ir vystymasis
Nevyriausybinių organizacijų atsiradimo prielaidos glaudžiai susijusios su pilietinės visuomenės bei pilietiškumo sampratomis. Neretai literatūroje pateikiami skirtingi ir net prieštaringi pilietinės visuomenės teoriniai modeliai. Pilietinė visuomenė suprantama kaip „savanoriškų nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jų) asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas.“ T. Parsonas, remdamasis sociologine E. Durkheimotradicija, pabrėžia integracijos, solidarumo ir bendruomenės reikšmę moderniojoje visuomenėje,kurią sudaro asociacijos bei normos. Visuomeninė bendruomenė – integruojantis visuomenėsposistemis, kurio funkcija – diferencijuotos socialinės sistemos integracija, institucionalizuojantsocialiai priimtinas bei taikomas kultūrines vertybes bei normas. T. Parsonas išskiria šiuosmoderniųjų asociacijų principus : savanoriškumas (t.y. galimybė laisvai įstoti ir išstoti –normatyvinis asociacijos laisvės principas); narių lygybė, apsprendžianti horizontalią o nehierarchinę asociacijos struktūrą; procedūros, kurios nustato diskusijų bei balsavimo taisykles.Gesellschaft tipo solidarumas, pasiektas konsensuso keliu, – ideali savanoriškos asociacijosforma. Pagal Parsons’ą visuomeninės bendruomenės atskyrimą nuo kultūrinės, ekonominės bei politinės sistemos lėmė trys moderniosios revoliucijos – industrinė, demokratinė bei švietimo. Demokratinė revoliucija sukūrė naujus solidarumo bei kolektyviškumo tipus, kur visi nariai turi lygias ne tik pilietines, bet ir politines teises; industrinė revoliucija sukūrė rinkos ekonomiką, kuri paveikė nepriklausomas socialines normas, santykius bei institucijas; švietimo revoliucija įtakojo stratifikacijos paternus, suteikdama daugiau lygių galimybių, o universitetai skatino asociatyvinių socialinės integracijos paternų, kurie skirasi nuo biurokratinių (įtakojamų valstybės) bei individualistinių (įtakojamų rinkos ekonomikos), vystymąsi. R, Dahrendorf pabrėžia ypatingą pilietinės visuomenės vaidmenį šiuolaikinėsedemokratijose, suprasdamas pilietinę visuomenę kaip individų, turinčių lygias teises, kurios įgyjasocialinių normų pavidalą, darinį. Vystantis moderniajai visuomenei, didėja jos materialinėgerovė, tačiau, kad sukauptos materialinės gėrybės būtų tolygiai paskirstomos, būtinas pilietinėsvisuomenės egzistavimas. Šiuolaikinėse visuomenėse pilietinė visuomenė yra demokratijosgarantas. Pilietinės visuomenės egzistavimas – pagrindinė individo laisvės sąlyga, tačiaupilietines teises dažnai riboja ekonominis nepajėgumas, todėl prigimtinės teisės – susirinkimų iržodžio laisvė yra būtinas pilietinių teisių papildinys. Nepaisant pilietinės visuomenės teorijų prieštaringumo, galima teigti, kad modernioji pilietinės visuomenės sąvoka plačiąją prasme apima visas nuo valstybės nepriklausomas formalias ir neformalias organizacijas, pagrįstas savanoriškos asociacijos principais.Seniausiomis nevyriausybinėmis organizacijomis yra laikomos Krikščionių bažnyčios ir jų dvasinės (nuo VI a. benediktinai) bei pasaulietinės (nuo XII a) organizacijos. Lietuvos katalikų bažnyčia, kaip organizacija, oficialiai pradėjo veikti XIV amžiuje. Ji susirašinėjo su vidaus ir užsienio institucijomis, dokumentaliai fiksavo sprendimus, nurodymus nuomones, gaudavo atsakymus. Bažnyčios veikla valstybės viduje apėmė religinę – auklėjamąją (pastoracija), ūkinę, kultūrinę šviečiamąją (mokyklos, spaustuvės, knygų leidyba ir kt.), karitatyvinę (labdara, globos namai), sveikatos (ligoninės, vaistinės) ir kitas sritis. Tai yra tos pačios sritys, kurios tradiciškai priskiriamos ir dabartinėms nevyriausybinėms organizacijoms.Pirmosios visuomeninės organizacijos, susibūrusios sąlyginai ne religiniais pagrindaisXIV a. Lietuvoje buvo brolijos. Brolija dažnai būdavo amatininkų cecho pirmtakė.Magdeburginių miestų amatininkai ir pirkliai, sudarę didžiausią gyventojų dalį, gamybiniaispagrindais telkėsi į profesinius susivienijimus – cechus ir gildijas. Cechai turėjo savo vėliavas,bažnyčiose altorius. Aukščiausiasis cecho valdymo organas – visuotinis narių susirinkimas. Visinariai dalyvavo cecho valdyme, rengdavo bendrus susirinkimus, tvirtindavo įstatus, rinkdavopareigūnus: seniūną, iždininką, raktininką, stalininką, altoriaus seniūną. Nevyriausybiniųorganizacijų kolegialus valdymas yra išlikęs ir iki šių dienų. Pirmosios moderniosios NVO, inter alia, buvo Didžiojoje Britanijoje užregistruotos dar XVIII a. viduryje: 1760 metais susikūrė Pirmoji Katalikų Asociacija, o 1769 metais – Teisių akto paramos draugija. Nuo XIX a. pradžios nevyriausybinių organizacijų smarkiai daugėjo ir ėmė vaidinti vis didesnį vaidmenį teisinių, humanitarinių, ekonominių bei socialinių reikalų tvarkyme. JAV – grupės prieš vergovę susikūrė 1810 metais ir veikė iki pilietinio karo, blaivybės judėjimas – 1820 -1830 metais, moterų organizacijos pradėjo veikti nuo 1848 metų, o 1886 metais įkurta -Amerikos darbo federacija. Panašios nevyriausybinių organizacijų istorinės raidos tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. Carinės Rusijos okupacijos metais Vilniuje pradėjo plačiai veikti slaptosios organizacijos, labiausiai minėtini masonai. Masonų veikla turėjo savo centralizuotą sistemą, laikėsi griežtos konspiracijos bei narystės, pagrindiniu veiklos tikslu laikė Respublikos atkūrimą, prieš tai paruošiant tautą būsimam sukilimui, be to, netiesiogiai palaikė ir globojo studentiškas organizacijas: šubravcus, filomatus, filaretus ir kt. 1858 metais prasidėjo vyskupo M.Valančiaus įkurtų blaivybės brolijų veikla, kuriai priklausė net 97 procentai visų šalies gyventojų, daugelis seniausių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų buvo susijusios su socialine globa ir parama, o 1900 metais Vilniuje veikėjau 26 labdaros ir paramos įstaigos.Nevyriausybinių organizacijų veiklą iki 1018 metų Lietuvoje ribojo tuo metu galiojantys carinės Rusijos įstatymai. Tarpukario Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos išgyveno suklestėjimo periodą. 1937 m. sausio l d. Vidaus reikalų ministerijoje buvo įregistruotos 7774 draugijos, sąjungos ir jų padaliniai, pvz.: „Pieno lašo“ draugija (įkurta -1923 metais), Lietuvos vaiko draugija (1924 metais), Žydų sveikatos draugija „Ozė“ (tai tarptautinė organizacija, kurios centras buvo Paryžiuje, o 1922 metais Kaune buvo įregistruotas jos filialas), Angelo sargo vaikų organizacija (įkurta 1922 metais), Skautų sąjunga (1918 metais) ir kt.
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys irtikslai buvo šie: a) tautinio atgimimo skatinimas; b) kultūros ir švietimo veikla, c) auklėjimas ir ugdymas; d) socialinė globa ir parama. Tačiau, minėtų organizacijų veikla buvo varžoma tuo metu galiojančiais Lietuvos įstatymais, todėl kalbėti apie ne pelno organizacijų sistemą sudėtinga, nes ši sistema kūrėsi vangiai. Nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentavo 1919m. priimtas Įstatymas apie draugijas ir jį pakeitęs 1936 metų Draugijų įstatymas, kuris vidaus reikalų ministrui suteikė išimtinę teisę suteikti leidimus steigti draugijas. Šis įstatymas nustatė griežtą draugijų kontrolę, privertė jas vesti tam tikros formos sąrašus, draugijų narius suskirstė į tris kategorijas (beteisius, nevisateisius, visateisius). Pagal minėtą įstatymą turėjo būti perregistruotos visos senosios draugijos, kai kurioms grėsė pavojus būti likviduotoms. Šis įstatymas tuo metu buvo labai kritikuojamas, tačiau nemažai nelabai demokratiškų nuostatų „persikėlė“ ir į 1995m. priimtą Visuomeninių organizacijų įstatymą ( minimalus narių skaičius, užsieniečių narystės apribojimai, organizacijos sustabdymo bei uždarymo tvarka, perregistravimo reikalavimai). Tarybinės santvarkos metais iš esmės buvo pakeistas požiūris į nevyriausybinesorganizacijas ir jų veiklos principus, Žinoma, visuomenė rado būdų, kaip atstovauti ir garantuotisavo interesus. 1984 metais Lietuvoje veikė 6 kūrybinės sąjungos (architektų, žurnalistų ir t.t.);72 mokslinės ir mokslinės – techninės draugijos, 5 sporto draugijos, 36 medikų draugijos ir 20 kitų įvairia veikla užsiimančių draugijų. Tačiau, kaip ir visose valstybinio reguliavimo srityse, taip visuomeninėje veiklos srityje, visas vadovaujamasis ir kontroliuojamasis vaidmuo priklausėvalstybei bei vienos partijos ideologijai. Todėl visos šios organizacijos dėl savo tiesioginėsprigimtinės priklausomybės vadintinos kvazinevyriausybinėnris organizacijomis. Trečiasis sektorius buvo suprantamas kaip valdžios rankų prailginimas. Visuomeninės organizacijos veikė daugiausiai kultūros ir sporto srityse, profsąjungos, kūrybinės bendrijos, vaikų ir jaunimo organizacijos (pionieriai ir komjaunimas), telkusios žmones, organizavusios laisvalaikio užimtumą, siekė pagrindinio tikslo – ugdyti tarybinį pilietį. Šias organizacijas steigė, kontroliavo ir finansavo valdžia.1992 m. spalio 25d. dieną priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją buvo įtvirtinti nevyriausybinių organizacijų kūrimosi principai teisinės valstybės požiūriu. Konstitucijos 35 straipsnio nuostatos laiduoja piliečiams teisę laisvai vienytis į bendrijas, ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Pagrindiniai nevyriausybiniųorganizacijų formavimo principai buvo detalizuoti įstatymuose.Kaip matyti, nevyriausybinių organizacijų teisinio reglamentavimo vienu įstatymu buvo atsisakyta, todėl šiuo metu Lietuvoje galioja net keletas įstatymų, nustatančių nevyriausybinių organizacijų teisinį statusą – Visuomeninių organizacijų, Asociacijų, Labdaros ir paramos fondų bei Viešųjų įstaigų įstatymai. Asociacijos, viešosios įstaigos, labdaros ir paramos fondai bei visuomeninės organizacijos tapo Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sistemos pagrindu, Be šių pagrindinių ne pelno organizacijų egzistuoja daugybė specifinių, kurios yra skirtos veiklai vienoje ar kitoje siauresnėje srityje.Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų sistema formavosi, veikiant tarpukario Lietuvojeįtvirtintais nevyriausybinių organizacijų kūrimosi principais. O dabartinė nevyriausybiniųorganizacijų sistema priklauso nuo to, kaip ji suprantama ir kokiais principais veikia šiuolaikinėje visuomenėje.1.2. Nevyriausybinių organizacijų samprata
Pastaruoju metu viešosios valdžios institucijos pradeda pripažinti nevyriausybiniųorganizacijų svarbą ir jų, kaip viešojo administravimo subjektų, statusą. Nevyriausybiniųorganizacijų sektorius nors pamažu, bet tolygiai auga. Tačiau aktuali išlieka nevyriausybiniųorganizacijų identifikavimo problema. Kaip rodo viešosios nuomonės tyrimai apie Lietuvosnevyriausybines organizacijas , dauguma Lietuvos gyventojų ir apklaustų verslo atstovų negalitiksliai pasakyti kokias organizacijas laikyti nevyriausybinėmis. Neteisingai įsivaizduojama kiektokių organizacijų veikia Lietuvoje (nors iš tiesų vis dar nėra bendros nevyriausybiniųorganizacijų duomenų bazės, todėl sunku tiksliai nustatyti jų skaičių). Susiduriama su įvairiomisnevyriausybinių organizacijų sampratomis, požymiais, įvairiais klasifikavimo kriterijais beiterminais joms pavadinti.Kalbėdami apie nevyriausybines organizacijas, turime iškelti pačio termino –nevyriausybinės organizacijos – tikslumo ir tinkamumo problemą. Į šią problemą, atkreipiadėmesį beveik visi pastarųjų metų nevyriausybinių organizacijų tyrinėtojai – teisininkai,politologai, nevyriausybinių organizacijų aktyvistai. Beveik visi sutinka, kad terminas nėratikslus ir nevisiškai atspindi šių organizacijų teisinę sąrangą, esmę ir paskirtį visuomenėje.Įvairių mokslininkų darbuose pateikiama įvairių nevyriausybinių organizacijų termino variantų– nevalstybinės organizacijos, ne pelno organizacijos, visuomeninės organizacijos, savanoriškosorganizacijos, asociacijos ir kt. Nevyriausybinių organizacijų sąvokos apibrėžimo nepateikia nė vienas LietuvosRespublikos galiojantis teisės aktas. Juose vartojami skirtingi terminai šioms organizacijoms apibrėžti – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos bendrijos ir asociacijos ; Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme – visuomeninės organizacijos ; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatuose – nevyriausybinės organizacijos ir kt.Terminas „Nevyriausybinės organizacijos“ nėra naujadaras lietuvių kalboje, tai pažodinis vertinys iš anglų kalbos (non- governmental organization). Pati termino semantika verčia nevyriausybinėmis organizacijomis laikyti tokias organizacijas, kurios įsteigtos ir veikia be vyriausybės ar kitų viešosios valdžios institucijų valios. Tačiau tokiu atveju reikėtų nevyriausybinėmis laikyti ir privačias organizacijas, ir politines partijas, profesines sąjungas, sodininkų bendrijas ir pan.Kitas interpretavimo aspektas, jog terminas nevyriausybinės organizacijos lyg ir supriešina, neigia, žymi opoziciją, vyriausybinėms organizacijoms. Kalbos atžvilgiu tai yra antonimai ( vyriausybinės – nevyriausybinės). Dėl šio neigimo ar antonimiškumo aspekto iš principo termino problemos nekyla ( išskyrus kai kuriuos atvejus, pvz. nevyriausybinės kinų kalba reikia antivyriausybinės ) , nes nevyriausybinių organizacijų paskirtis – atstovauti žmonių, visuomenės interesus bei reikalauti iš viešosios valdžios institucijų suteikti geresnes sąlygas (teisines, socialines, ekonomines) tam tikroms visuomenės grupėms.Nepaisant savo neapibrėžtumo, terminas nevyriausybinės organizacijos labiausiaipaplitęs tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse. Jis vartojamas tiek teisinėje literatūroje, tiek teisėsaktų leidybos praktikoje.JAV mokslininkai M.Hudson’as, R. Bush’as ir kt. trečiąjį sektorių, arba nevyriausybines organizacijas vadina ne pelno organizacijomis (non-profit) šiuos terminus jie laiko sinonimais. Ne pelno organizacijų termino šalininkas R. Šimašius pažymi, jog „teigiamas šio termino bruožas yra toks, kad jis visiškai neaiškina organizacijos veiklos kryptingumo, o pažymi tik aiškiai apibrėžiamus veiksnius – pelno naudojimą.“ Ne pelno organizacijų sąvoka gali būti skirtingo platumo: siaurąja prasme – tai organizacijos, kurias reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintas šių organizacijų ne pelno statusas, o plačiąja – visos organizacijos, kurios nesiekia pelno ir neduoda kapitalo grąžos jų savininkams. Tačiau šis terminas turi ir „neigiamų“ bruožų. Teorijoje sumaištį kelia nesutarimas – „ką laikyti ne pelno organizacijos pagrindiniu bruožu: pelno neskirstymo principą ar pelno nesiekime principą. Anglų kalboje dažnai, bet ne visada, priklausomai nuo šio principo atskiriami du terminai – non-profit organisation ir not-for-profit organisation. Lietuvių kalboje terminai ne pelno organizacija taip pat turi panašius atspalvius, tačiau ir lietuvių, ir anglų kalboje Šios dvi sąvokos dažnai suprantamos dvejopai : tiek kaip sinonimai, tiek kaip reiškiantys minėtą skirtumą terminai.“ Kita šio termino dviprasmybė – pelno nesiekia valstybinės valdžios ir valdymo institucijos bei dauguma biudžetinių nuo šių institucijų priklausomų organizacijų. Schematiškai terminų ne pelno ir nevyriausybinis sąveiką su trimis sektoriais galimapavaizduoti taip:
1 pav. Terminų „ne pelno“ ir „nevyriausybinis“ sąveika
Taigi, šie terminai nelabai gali būti keičiami vienas kitu, ar vartojami kaip sinonimai, Jie atspindi tik pagrindinius trečiojo sektoriaus principus, ir nė vienas iš jų neatspindi šių principų visumos.Trečiasis neretai vartojamas termino variantas – visuomeninės organizacijos Šiuometu teisiškai jis nebūtų teiktinas, kaip nevyriausybinių ne pelno organizacijų visumos(asociacijų, labdaros ir paramos fondų, viešųjų įstaigų) pavadinimas. Sąvoka visuomeninėsorganizacijos apibrėžiama atskira nevyriausybinių organizacijų rūšis – „tai LietuvosRespublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškassusivienijimas, sudarytas bendriems nartų poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi LietuvosRespublikos Konstitucijai ir įstatymams tenkinti“ . Kaip matyti, visuomeninė organizacijareiškia būtent tai, kas šiuo metu įvardijama nevyriausybinės organizacijos vardu. Trečiojo sektoriaus terminas nėra teisinis. Jis vartojamas remiantis visų organizacijų, institucijų suskirstymo į tris sektorius koncepcija: pirmasis – valdžios institucijos, įskaitant teritorinę savivaldą ir jos institucijas, antrasis – privataus verslo subjektai, trečiasis -nevyriausybinių ne pelno organizacijų visuma.Užsienio šalyse bei tarptautinėje teisėje taip pat vyrauja terminų įvairovė šioms (nevyriausybinėms ) organizacijoms apibrėžti. Armėnijos Respublikos įstatymas dėl viešųjų organizacijų vartoja būtent viešosios organizacijos terminą , Latvijoje – nevalstybinės organizacijos. Amerikiečių teisės literatūroje dažnai vartojama sąvoka nauji socialiniai (visuomeniniai) judėjimai (new social movement – angl.). Tarptautinėje teisėje visuotinai yra vartojamas terminas – nevyriausybinės organizacijos ( non – governmental organizations -angl.), tačiau yra paplitusių ir kitų terminų. Tai interesų grupės (inferest groups – angl.) ir spaudimo grupės (pressure groups- angl.). Terminas interesų grupės yra kritikuojamas, nes tik grupės su tvirtais ekonominiais pagrindais gali daryti įtaką, tuo tarpu spaudimo grupių terminas geresnis ir tikslesnis, tačiau turi paslėptą politinį atspalvį, kurio nemėgsta įvairios altruistinės grupės. Šiuo metu populiariausias terminas apibrėžti laisva asmenų valia įsteigtas ne pelnoorganizacijas – nevyriausybinės organizacijos. Šis terminas vartojamas tarptautiniamelygmenyje, aukštųjų mokyklų programose, konferencijose , straipsniuose, kai kuriuose teisesaktuose. Nevyriausybinių organizacijų sampratai atskleisti, būtina išskirti šių organizacijųesminius bruožus bei veiklos principus. Jiems nustatyti ne pelno organizacijų ir jų teisinėsaplinkos nagrinėjimo pradininkas Lesteris M. Salomonas išskyrė dešimt pagrindinių ne pelnoorganizacijų teisinės aplinkos veiksnių : 1) bendras teisinis kontekstas, įskaitant teisę jungtis į asociacijas; 2) ne pelno organizacijų statusas ir teisės; 3) vidinio valdymo reikalavimai; 4) ne pelno organizacijų ir jų rėmėjų mokestinis traktavimas, 5) asmeninės naudos apribojimai; 6) ne pelno organizacijų prievolės, nukreiptos į viešumą, įskaitant tokius reikalavimus, kaip ataskaitų skelbimas; 7) galimumas ir (ar) apribojimai vykdyti ūkinę komercinę veiklą, 8) kiti finansavimo apribojimai; 9) galimumas ir apribojimai dalyvauti politinėje veikloje 10) kiti esminiai faktoriai darantys įtaką ne pelno organizacijoms. Nevyriausybinės organizacijos įvairių valstybių mokslininkų darbuose apibrėžiamosdaugiau mažiau atsižvelgiant į Lesterio M. Salomono išdėstytus veiksnius, V.Domarkas,D.Gineitienė, nevyriausybines organizacijas apibrėžia kaip „laisva piliečių valia įkurtąorganizaciją, kuri tarnauja visuomenės grupių interesams, nesiekia pelno ar tiesioginiodalyvavimo valstybės viešajame valdyme“ . Čia paryškinami du aspektai: pirma, jognevyriausybinės organizacijos įgyvendina socialinius tikslus, yra nepriklausomos nuo viešojoadministravimo institucijų ir joms vadovauja nepriklausoma grupė žmonių; antra, jog savo pelną
šios organizacijos investuoja į teikiamas paslaugas ar veiklos gerinimą, S. Osborne (1996)nevyriausybinėms organizacijoms apibrėžti siūlo terminą – savanoriškos ne pelno organizacijos(SNPO) , tuo norėdamas pabrėžti organizuotos veiklos savanoriškumą.Rusijos administracinės teisės specialistai (D.N.Bachrachas, J.M.Koziovas, L.L.Popovas) nevyriausybines organizacijas sieja su nekomercinėmis organizacijomis , o kiti (A.P.Aliochinas, A.A.Karmolickis) – tiesiog su visuomeninėmis organizacijomis . Šie mokslininkai nevyriausybinėmis organizacijomis laiko savanoriškus, nekomercinius, savivaldos pagrindu, piliečių iniciatyva sudarytus susivienijimus, per kuriuos piliečiai realizuoja bendrus interesus ir tikslus.1999 m. Europos Sąjungos Komisijos Komunikate dėl savanoriškų organizacijų ir fondų vaidmens skatinimo Europoje vartojamas savanoriškų organizacijų ( voluntary organization -angl.) terminas. Komunikate nurodyta, kad savanoriškas organizacijas apibrėžti yra labai sunku. Plačiąja prasme savanoriškos organizacijos yra paprasčiausiai žmonių grupės, kurios susibūrė, siekdamos vienų ar kitų tikslų. Komunikate yra pateikiami šie savanoriškų organizacijų požymiai: • jos skiriasi nuo neformalių arba ad hoc grynai socialinių ar šeiminių grupuočių• jos nesiekia pelno, t.y. jos turi kitų tikslų nei gauti pelną;• jos yra nepriklausomos, ypač nuo valstybės ar kitos viešosios valdžios, t.y. jos valdo save visiškai nepriklausomai pagal savo pačių nusistatytas taisykles ir procedūrą, be jokio viešosios valdžios įsikišimo;• jos turi būti organizuojamos vadinamuoju „be intereso“ būdu, t y. ne tik patiorganizacija nesiekia pelno, net ir ją valdantys asmenys turi suvokti, kad jie negalitikėtis iš šios veiklos asmeninės naudos;• aktyvumas visuomenėje, t.y. savo veiklą turi nukreipti visuomenės gerovei kurti bei skatinti. Apibendrinus literatūroje pateiktus apibrėžimus, išskirtus bruožus, pateiksime šiuos pagrindinius nevyriausybinių organizacijų požymius. Tuo pačiu jie laikomi nevyriausybinių organizacijų veiklos principais:Pelno nesiekimas (tiksliau pelno neskirstymas). Jis reiškia, kad nevyriausybinės organizacijos nariai, savininkai, rėmėjai bei kiti asmenys negali skirstyti pelno, t.y. jokiu atveju negali gauti nuosavybės grąžos iš lėšų kurias įdėjo į organizaciją. Šio principo įgyvendinimas pasireiškia dviejose stadijose. Pirma, nevyriausybinės organizacijos veiklos stadijoje neleidžiama paskirstyti pelno, kaip kažkurio laikotarpio teigiamo rezultato. Antra, nevyriausybinės organizacijos likvidavimo stadijoje neleidžiama paskirstyti sukaupto turto. Pelnas turi būti investuojamas į paslaugas ar veiklą, nurodytą įstatuose. Nevyriausybinių organizacijų veiklos tikslai ir kryptys nukreiptos ne į pelno siekimą, bet į kitus tikslus – atstovauti visuomenės interesams, tenkinant socialinius, kultūrinius, švietimo, ekonominius ir kitus poreikius;Savanoriškumas. Šis principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35straipsnio l dalyje, kuri deklaruoja piliečių teisę “laisvai vienytis į bendrijas ar asociacijas, jei jųtikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“ . Tai reiškia piliečio savanoriškąįstojimą į nevyriausybinę organizaciją ir išstojimą iš jos. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyjenumatyta, jog “niekas negali būti verčiamas priklausyti kokia nors bendrijai ar asociacijai” . Šisprincipas apima ir veiklos motyvaciją, kuri turi būti paremta savanoriškumo principu irvisuomenės vertybėmis, o ne finansiniais laimėjimais; Nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų. Valstybinės institucijos gali remti nevyriausybines organizacijas, skatindamos ne konkurenciją, o bendradarbiavimą, tačiau neturi būti tokių organizacijų veiklos iniciatorės ar steigėjos. Nevyriausybinės organizacijos institucine prasme yra atskirtos nuo vykdomosios valdžios, net jei ir gauna jos paramą;Savivalda ir demokratiškas sprendimų priėmimas, t.y. kolegialus valdymas, kuris daro įtaką organizacijos valdymo struktūrai ir turi nepriklausomą sprendimų priėmimo galią. Nevyriausybinės organizacijos rinkimu ar kitokiu būdu formuoja savo vidinio valdymo institucijas, kurios yra atskaitingos visuotiniam narių susirinkimui ar kitai valdymo institucijai, jos kontroliuojamos remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomos iš išorės;Institucionalizacija, t.y. nevyriausybinė organizacija turi turėti formalią struktūrą net irtuo atveju, kai organizacija nėra labai formalizuota. Formali struktūra turi būti aiški, lengvaiatskiriama nuo neformalių susibūrimų.Reziumuojant, nevyriausybines organizacijas galima būtų apibrėžti šitaip: nevyriausybinė organizacija – tai laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, turinti formalią struktūrą, nepriklausanti nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, savo veiklą grindžianti savivaldos ir demokratiško sprendimų priėmimo principais, kurios pagrindinis veiklos tikslas – viešųjų interesų tenkinimas ir visuomenės gerovė. Tačiau vis dar aktuali nevyriausybinių organizacijų identifikavimo problema – nėra teisės aktuose įtvirtinto nevyriausybinių organizacijų apibrėžimo, valstybinės valdžios ir valdymo institucijos ir visuomenė ne visada tiksliai gali pasakyti, kurios organizacijos priskiriamos prie nevyriausybinių, o kurios – ne. Perspektyvoje reikėtų numatyti vieningą požiūrį ir vienodą supratimą, ką reikėtų laikyti nevyriausybinėmis organizacijomis.1.3. Nevyriausybinių organizacijų sistema Lietuvoje
Lietuvos ir kitų valstybių mokslininkai (D.Gineitienė, V. Domarkas, D. Kortenas, M.Hudsonas,V V.Vlasenkovas, B.V.Rosinskis ir kt.) pateikia labai įvairių nevyriausybinių organizacijų klasifikavimo kriterijų. Dauguma iš šių klasifikavimo kriterijų yra panašaus pobūdžio, todėl pabandysime, susisteminę kelių autorių pateiktus skirstymo variantus, nustatyti pagrindinius klasifikavimo pagrindus bei išskirti nevyriausybinių organizacijų rūšis.M. Hudsonas pasiūlė skirstyti nevyriausybines organizacijas pagal organizacijosdarbus, valdymo formas ir pajamų šaltinius. Jo nuomone, nevyriausybinės organizacijos galibūti šių kategorijų :1. Savanoriškos organizacijos, kurios vykdo socialinę misiją, remdamosi visuomenės vertybėmis; 2. Viešųjų paslaugų sutarčių dalyviai – organizacijos funkcionuojančios kaip į rinką orientuotos ne pelno firmos, tarnaujančios visuomenės tikslams;3. Piliečių organizacijos, reprezentuojančios savo narių interesus, pasitikinčios savimi;4. Viešosios politikos įgyvendinimo NVO, kurios yra valdžios kūriniai.Šios tipologijos trūkumas yra tas, kad sunku konkrečią organizaciją priskirti vienai ar kitai grupei. Daugelyje organizacijų dirba ne vien tik savanoriai, todėl jos patenka į viešųjų paslaugų sutarčių dalyvių kategoriją ir t.t.Anot sociologų, žmonės, kurie susijungia dėl bendrų interesų, sudaro savanorišką bendriją. Nepriklausomai nuo to, ar bendrija yra religinė, ekonominė, politinė, rekreacinė, ar siekianti padėti, jos nariai laisvai gali disponuoti savo laiku ir pinigais arba net pasitraukti iš bendrijos veiklos. Tarptautinėje ne pelno organizacijų klasifikacijoje (ICNPO) nevyriausybinėsorganizacijos skirstomos pagal veiklos sritis. Yra išskirta 12 grupių : kultūra ir poilsis; švietimasir tyrimai; sveikatos apsauga; socialinės paslaugos, aplinkosauga; plėtra ir būstas; teisė; interesųatstovavimas ir politika; filantropijos ir savanorių veiklos plėtra; tarptautine veikla; religija;verslas ir profesinės organizacijos. Remiantis J.Hopkinso universiteto atlikto lyginamojo tyrimoduomenimis (tirtos JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Vengrijos irJaponijos valstybės) nustatyta, jog pirmosioms keturioms minėtoms sritims (švietimui irtyrimams tenka 24 procentai, sveikatos apsaugai – 22 procentai, socialinėms paslaugoms – 20procentų; kultūrai ir poilsiui – 16 procentų) tenka virš 80 procentų nevyriausybiniųorganizacijų disponuojamų lėšų. Didžiosios Britanijos mokslininkas M.Hudson,as trečiojo sektoriaus organizacijas klasifikuoja pagal veiklos pobūdį, išskirdamas tokias nevyriausybinių organizacijų rūšis:Labdaros (the charitable) – tai tokios nevyriausybinės organizacijos, kurios tenkina įstatymų apie labdaros organizacijų veiklą reikalavimus;Savanorių (voluntary) – tai tokios nevyriausybinės organizacijos, kurios turi socialinius ir politinius tikslus, bet nėra užsiregistravusios kaip labdaringos organizacijos ar neatitinka labdaros organizacijų kriterijų;Pilietinės visuomenės – tai tokios nevyriausybinės organizacijos, kurios padeda plėtoti demokratiją bei demokratijos institutus.Pakankamai išsamiai nevyriausybines organizacijas klasifikuoja Rusijos specialistai: prof. A.P.Korenevas, prof. D.N.Bachrachas, prof. A.P.Aliochinas ir kt. Rusijoje nevyriausybinės organizacijos vadinamos visuomeninėmis organizacijomis, kurių veiklą reglamentuoja atitinkami teisės aktai, o jų formos yra įvairios, panašios į trečiojo sektoriaus organizacijas. V.V.Vlasenkovas, B.V.Rosinskis, apibendrindami aukščiau išvardintus mokslininkus, nevyriausybines (visuomenines) organizacijas klasifikuoja priklausomai nuo organizacinės – teisinės formos, išskirdami tokias jų rūšis: 1. visuomeninės organizacijos – tai narystės pagrindu sudaryti visuomeniniai susivienijimai, kuriuose piliečiai tenkina bendrus interesus ir siekia bendrų tikslų, iškeltų tai organizacijai;2. visuomeniniai judėjimai – tai neturinti narių ir susidedantis iš savanorių – dalyvių masinis visuomeninis judėjimas, teikiantis socialinius, politinius ir kitus naudingus tikslus;3. visuomeniniai fondai – tai nekomercinis fondas, neturintis narystės ir kurio veiklos tikslai nukreipti tenkinti visuomeniškai naudingus poreikius;4. visuomeninės įstaigos – tai neturinti narių visuomeninis susivienijimas, kurio tikslas – teikti konkrečios rūšies viešąsias paslaugas, sutinkamai su dalyvių – savanorių interesais ir tos organizacijos tikslais.Nevyriausybinės organizacijos dar klasifikuojamos – pagal atliekamas funkcijasvisuomenėje: Viešąsias paslaugas teikiančios nevyriausybinės organizacijos (t.y.- savo nariams arbaklientams teikia socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos, mokymų, informavimo ir konsultavimoir kt. paslaugas.Interesus atstovaujančios arba aktyviai dalyvaujančios visuomeniniuose reikaluosenevyriausybinės organizacijos. Šiai grupei priklauso organizacijos, kurios naudoja įvairiaskampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kurios nors grupės interesus irsiekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką.Savitarpio pagalbos ar pagalbos sau nevyriausybinės organizacijos. Šios organizacijosdažniausiai suformuotos grupių asmenų, kurie turi bendrų interesų arba poreikių ir siekiasuteikti savitarpio pagarbą, informaciją, paramą ir bendradarbiavimo galimybę.Išteklių ir koordinavimo nevyriausybinės organizacijos. Tai vadinamosios „tarpininkaujančios organizacijos“, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityjedirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atliekasvarbų vaidmenį, būdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžiosinstitucijų.Šiuo metu Lietuvoje veikia kelių statusų nevyriausybinės organizacijos, kurias, atlikus galiojančiu teisės aktų tyrimus, galima surūšiuoti į keturias grupes: 1) visuomeninės organizacijos, 2) viešosios įstaigos; 3) asociacijos; 4) labdaros ir paramos fondai.
2 pav. Ne pelno organizacijos
Vadinasi, nevyriausybinių organizacijų sisteminimas priklauso priklauso nuo tam tikros organizacijos administracinės – teisinės (arba organizacinės ) formos.
1.4. Nevyriausybinių organizacijų steigimas
“Žmonės jungiasi į savanoriškas bendrijas dėl tokių pačių priežasčių, kaip ir pačios organizacijos. Šios priežastys yra noras padėti ir padaryti kažką naudingo kitiems, įgyti įgūdžius, socializuotis, paklausyti vidinio balso, religiniai tikslai ir asmeninio pašaukimo išsiaiškinimas (Bonjean, 1984; Hodginson and Weitzman, 1988). Kai kurie savanoriai kaip priežastį nurodo savo darbo reikšmingumą, tačiau daugumai jų veikla ir galimybė bendrauti atrodo vienodai vertingi.” Savanoriškumas skatina ryšius su kitais ir su platesne visuomene. Todėl jis prisideda tiek prie visuomenės integracijos, tiek prie visuomenės stabilumo.Savo veikale apie socialinę integraciją Durkheim pabrėžė savanoriškų visuomenės draugijų reikšmę:“tauta gali išlikti tiktai tuomet, jeigu tarp valstybės ir tarp individo dar įsiterpia tam tikras skaičius šalutinių grupių, kurios, būdamos pakankamai arti individų, sugeba įtraukti juos į savo veikimo sritį ir tokiu būdu nukreipia juos pagrindine socialinio gyvenimo kryptimi.”
Nevyriausybinių organizacijų registravimo tvarka ir registruojančios institucijos bet kurioje šalyje yra neišvengiamai susijusios su kitų teisės subjektų registravimu, tačiau paprastai nevyriausybines organizacijas registruojančios institucijos yra kitos, nesutampančios su pelno siekiančius subjektus registruojančioms institucijoms. Tokios institucijos dažnai yra Teisingumo ministerija. Vidaus reikalų ministerija (ši institucija registravo ir tarpukario Lietuvos draugijas), teismai (pastarieji ypač dažnai registruoja fondus bei viešosios naudos organizacijas), savivaldybės. Taigi užsienio praktika šioje srityje yra ypač įvairi tačiau ne visuomet sektina. Dažnai ne pelno organizacijos registruojamos toli nuo jų steigimo vietos. Pavyzdžiui, Lenkijoje fondus registruoja teismas, kurio buveinė Varšuvoje, o tai, žinoma, negali nesudaryti problemų ne sostinėje steigiamų fondų steigėjams (panaši padėtis yra ir registruojant viešąsias ištaigas, tarp kurių steigėjų yra užsienio asmenų, Vilniuje).Prieš pereinant prie kiekvienos iš ne pelno organizacijų rūšių steigimo ir registravimoprocedūrų Lietuvoje, paminėsiu tuos steigimo aspektus, kurie yra bendri visuomeninėmsorganizacijoms, asociacijoms, viešosioms įstaigoms ir labdaros ir paramos fondams. Visomsšioms organizacijoms: a) nėra keliamas minimalaus kapitalo ar kitoks reikalavimas, susijęs su turtominimumu;b) yra nustatytas nemokamas registravimas. Beje, steigiant bet kokią ne pelno organizaciją patartina gerai apgalvoti valdymo struktūrą, neapkrauti organizacijos nereikalingais organais, nenustatyti organams formalių ir sunkiai įgyvendinamų pareigų (pavyzdžiui, „renkasi ne rečiau kaip …“ ar panašių), didelių kvorumo reikalavimų. Būtina atsižvelgti į tai, kad struktūrą vienareikšmiškai turės suprasti ne tik tie, kurie ją kūrė, o ypač tai, kad pirminis entuziazmas kuriant organizaciją maždaug po metų dažnai gerokai išblėsta, dėl to gali atsirasti kvorumo problema. Nustačius sau pernelyg didelius arba pernelyg painius reikalavimus, galima vėliau atsidurti savo paties paspęstuose spąstuose. Praktikoje pasitaiko ypač daug visuomeninių organizacijų., kurios vėliau pagal savo įstatus net teisėtai likviduotis nebegali.Visuomeninių organizacijų steigimą ir registravimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas. Yra net trys visuomenines organizacijas registruojančios institucijos:1) organizacijas, kurios veikia vienos savivaldybės teritorijoje, registruoja savivaldybė,2) organizacijas, kurių veikla kelių savivaldybių, tačiau tik vienos apskrities teritorijoje, registruoja apskrities administracija,3) organizacijas, kurios veikia daugiau nei vienos apskrities teritorijoje, registruoja Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija.Iš pirmo žvilgsnio sistema nėra ydinga, tačiau iš tikrųjų veiklos teritorijos nustatymas, žinoma, dažnai būna problemiškas. Pavyzdžiui, organizacijos visi nariai gyvena vienoje savivaldybėje, tačiau pati organizacija platina savo leidinius, organizuoja stovyklas, labdaros akcijas ar kitaip reiškiasi ir kitose savivaldybėse. Arba atvirkščiai: nariai (steigėjai) išsibarstė, po visą Lietuvą, tačiau vienintelė numatoma veikla – kartą per metus susirinkti viename ir tame pačiame mieste į savo konferenciją. Esant tokiai situacijai patys steigėjai turėtų spręsti, kur registruotis. Deja, ypač norint įregistruoti visuomeninę organizaciją Teisingumo ministerijoje kaip organizaciją, kuri veikia visoje Lietuvoje, pradedama reikalauti atitikimo įvairiems niekur neįtvirtintiems kriterijams: steigėjų registracijos vietos ne vienoje savivaldybėje arba struktūros, kurioje yra numatyti regionai skyriai, nustatymo.Dėl visuomeninių organizacijų registravimo institucijų išskaidymo kyla ir daugiau problemų. Pavyzdžiui, organizacija, susikūrusi vienos savivaldybės teritorijoje ir įsiregistravusi toje savivaldybėje, staiga išauga: atsiranda narių naujose vietose, kyla poreikis steigti skyrius kitose savivaldybėse, išplečiama veikla. Gali atsitikti ir atvirkščiai – anksčiau visoje Lietuvoje veikusi organizacija ima veikti vienoje savivaldybėje. Įstatymas nereikalauja tokiais atvejais pakeisti registruojančios institucijos ar persiregistruoti, tačiau daugeliui visuomeninių organizacijų gali iškilti klausimas „Ką daryti?“, o bandymas rasti atsakymą į jį atima daug laiko ir energijos. Kita vertus, nesant reikalavimo persiregistruoti, apskritai netenka prasmės ir taip neaišku dėl kokių priežasčių nustatytas registravimo institucijų išskaidymas.Visuomeninės organizacijos įsteigimas vykdomas tokia tvarka: sušaukiamas steigiamasis susirinkimas, jame patvirtinami įstatai ir išrenkami valdymo organų nariai. Po to, ne vėliau kaip per mėnesį, visuomeninė organizacija turi būti registruojama. Visuomeninės organizacijos nariais, taigi ir steigėjais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai (tai, savaime suprantama, uždraudžia ir juridinių dalyvavimą visuomeninėje organizacijoje). Be to, steigėjams turi būti sukakę 18 metu amžiaus.Vertas dėmesio visuomeninių organizacijų registravimo aspektas yra 1995 – 1996 metais vykęs šių organizacijų perregistravimas. 1995 metų vasario 2 d. kartu su Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymu buvo patvirtintas ir Lietuvos Respublikos įstatymas dėl visuomeninių organizacijų įstatymo įgyvendinimo . Jis nustatė, jog iki 1996 m. birželio l d. visos įregistruotos visuomeninės organizacijos privalo suderinti savo įstatus su įstatymo reikalavimais, o už šio reikalavimo nevykdymą nustatyta vienintelė ir besąlygiška sankcija – veiklos nutraukimas. Net ir pratęsus persiregistravimo terminą iki 1996 m. lapkričio l d., apie 250 vien Teisingumo ministerijoje registruotų, visuomeninių organizacijų nepersiregistravo ir yra paskelbtos kaip tos, kurių veikla nutraukta. Čia atsiskleidžia dar viena įstatymų spraga: niekur neapibrėžta, ką reiškia „veiklos nutraukimas“ ir kokias pasekmes tai sąlygoja. Todėl visos organizacijos, kurių „veikla yra nutraukta“ realiai ir toliau egzistuoja bei vykdo savo veiklą.Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatyme yra nuostata, jog „fondai, taip pat užsienio šalių fondų Lietuvos filialai registruojami, perregistruojami ir išregistruojami Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta tvarka“. Deja, tokia tvarka nei vienu įstatymu nėra nustatyta. Kadangi iki šio įstatymo priėmimo labdaros ir paramos fondai buvo reglamentuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl labdaros organizacijų ir labdaros fondų steigimo ir registravimo tvarkos bei sąlygų “ kuris nėra panaikintas, tai nors visiems labdaros ir paramos fondams ir nustatytas reikalavimas persiregistruoti, dabar fondai ir toliau registruojami pagal minėtąjį nutarimą. Vadovaujantis šiuo nutarimu labdaros ir paramos fondai registruojami Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijoje, kai jų veikla apima daugiau kaip vieno rajono, ar respublikos miesto teritoriją, bei registruojant tarptautinių labdaros ir paramos fondų filialus Lietuvoje, ir savivaldybėse, kai labdaros ir paramos fondai steigiami ir veikia savivaldybės teritorijoje.Labdaros ir paramos fondų steigimo tvarka yra tam tikra prasme laisviausia: labdaros ir paramos fondą gali steigti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, tiek Lietuvos Respublikos, tiek užsienio subjektai, steigėjų skaičius neribojamas. Tačiau fondų steigėjais negali būti politinės partijos ir organizacijos taip pat valstybės valdžios ir valdymo institucijos, kurios kontroliuoja fondų finansinę buhalterinę veiklą. Steigiantys labdaros ir paramos fondą steigėjai sudaro fondo steigimo sutartį jei steigėjas yra vienas asmuo, tai tokiu atveju jis surašo steigimo aktą. Steigimo sutartyje/akte turi būti nurodyta steigėjai, fondo pavadinimas, fondo tikslai, steigėjų įsipareigojimai, steigimo išlaidų kompensavimas ir fondo veiklos terminai. Labdaros ir paramos fondui įregistruoti Teisingumo ministerijai ar savivaldybei ne vėliau kaip per mėnesį nuo steigėjų susirinkimo dienos pateikiama paraiška, kurioje nurodomi į registrą įtrauktini duomenys (pavadinimas, buveinės adresas, duomenys apie steigėjus (steigėją), veiklos pobūdis, vykdomojo organo nariai arba vadovas), steigėjų susirinkimo protokolas, steigimo sutartis ir įstatai. Jei fondo įstatai neprieštarauja LR konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tai Teisingumo ministerija ar savivaldybė per vieną mėnesį nuo steigėjų (steigėjo) paraiškos pateikimo dienos jį įregistruoja.Gero nevyriausybinių organizacijų reglamentavimo principai reikalauja, kad būtų galimybė fondą įsteigti testamentu. Pasaulyje taip buvo įsteigta nemažai stambių (trust) fondų (pavyzdžiui, Fordo fondas. Giulbenkiano fondas). Deja, tokia galimybė dėl steigimo ir registravimo procedūrų reglamentavimo, yra neįmanoma arba nėra patogi (ir dėl to nepraktikuojama) nei daugelio kitų valstybių, nei Lietuvos teisinėje sistemose.Lietuvos Respublikos asociacijų ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymuose taip pat, kaip ir Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatyme yra nuoroda apie šių organizacijų registravimą, perregistravimą ir išregistravimą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau reali situacija šių organizacijų atžvilgiu yra kitokia – jos apskritai nebuvo registruojamos tol, kol 1996 metų lapkričio 19 d. nebuvo patvirtinta Laikinoji viešųjų įstaigų ir asociacijų registravimo tvarka . Nors viešųjų įstaigų ir asociacijų steigimo ir registravimo tvarka gana atvira, tačiau labai biurokratizuota. Kartu su prašymu įregistruoti organizaciją turi būti pateikti dar 8 dokumentai. Jei steigėjas arba dalininkas yra užsienio subjektas iškeliami ir papildomi reikalavimai.Viešosios įstaigos steigiamos tokia tvarka: steigėjai (jais gali būti bet kurie fiziniai ar juridiniai asmenys) sudaro steigimo sutartį, priima įstatus, suformuoja juose numatytus valdymo organus. Viešosios įstaigos registruojamos „tik padarius steigimo sutartyje numatytus įnašus“. Iš įstatymo turinio išplaukia, kad čia turimas galvoje dalininkų kapitalas. Beje, iš tiesų yra viešųjų įstaigų, įregistruotų ir be dalininkų kapitalo.Registruojant viešąją įstaigą reikalaujama įstatuose įtvirtinti jos būsimos ekonominės (ūkinės-komercinės) veiklos sritis pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių.Tai, kad nėra minimalaus kapitalo ar steigėjų skaičiaus reikalavimo, suteikia viešajai įstaigai patrauklumo.Vienintelis apribojimas steigiant ir registruojant asociacijas yra tai, kad turi būti ne mažiau kaip trys jos steigėjai. Žinoma, pati asociacijos esmė reikalauja, kad joje būtų daugiau nei vienas narys, tačiau praktika yra kitokia. Yra atvejų, kad asociacijos iniciatorius pasirinko asociaciją kaip tinkamiausią jo kuriamos ne pelno organizacijos statusą, tačiau nenori ieškoti dar dviejų šios asociacijos steigėjų ir būsimų narių iš šalies. Tokiu atveju asociacijos steigėjais tampa, pavyzdžiui, įmonė, jos savininkas ir vyriausiasis finansininkas.Viešųjų įstaigų registravimo vieta priklauso nuo steigėjų: jei bent vienas iš steigėjų yra užsienio šalies fizinis ar juridinis asmuo, privaloma registruotis Ūkio ministerijoje, jei tokių asmenų tarp steigėjų nėra – savivaldybėje. Asociacijos registruojamos savivaldybėje.2. TEISĖS NORMŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLĄ, ANALIZĖ
Aktyvi ir greita nevyriausybinių organizacijų teikiamų viešųjų paslaugų plėtra reikalauja šios socialiai naudingos žmonių veiklos rūšies atitinkamo teisinio reguliavimo mechanizmo. Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose, kurie reglamentuoja nevyriausybinių organizacijų veiklą Lietuvoje, galima aptikti nemažai trūkumų ir prieštaravimų ne tik juos aiškinant, bet ir taikant. Efektyvių teisinių standartų paieška ir jų nustatymas tapo aktualiu klausimu nevyriausybinėms organizacijoms, vykdančioms socialinės paramos, kultūros, švietimo ir tyrimų, viešosios tvarkos užtikrinimo ir kt. funkcijas, nes siekiama užtikrinti profesionalių ir aukštos kokybės šių paslaugų teikimą. Pasitelkus socialines normas ir teisės aktus galima vadovautis tokia politika, kurioje: pirma, būtų skatinama nevyriausybinių organizacijų veikla, antra, butų apsisaugojama nuo nepageidaujamų tendencijų arba to, kas nepriimtina nevyriausybinių organizacijų vykdomai veiklai.
Pastaruoju metu nevyriausybinių organizacijų veiklą Lietuvoje reglamentuojančius teisės aktus galima sugrupuoti į du blokus:1 bloką sudaro bendro pobūdžio teisės aktai, kurių normos taikomos subjektams, vykdantiems viešojo administravimo funkcijas valstybėje ir įgyvendinantiems žmogaus teisę burtis į visuomeninius susivienijimus. Šį teisės normų bloką galima suskirstyti į 2 grupes:a) teisės normos, kuriomis nustatomi pagrindiniai nevyriausybinių organizacijų veiklos organizavimo principai:– konstitucinės teisės normos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė jungtis su kitais asmenimis į visuomeninius susivienijimus apima keletą teisių. Teisę steigti bendrijas, asociacijas, teisę įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje. Konstitucijoje numatytas tik vienas apribojimo pagrindas – šių susivienijimų tikslai ir veikla neturi būti priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Nors Konstitucijoje minimos bendrijos ir asociacijos, A. Normantas , komentuodamas šį straipsnį, pažymi, jog ši formuluotė apima įvairias visuomeninių susivienijimų formas : visuomenines organizacijas, religines bendrijas, asociacijas ir kt);– tarptautinių sutarčių normos (Europos Konvencija dėl tarptautinių nevyriausybinių organizacijų juridinio asmens statuso pripažinimo nustato bendruosius tarptautinių nevyriausybinių organizacijų veiklos principus; tiek Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, tiek Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įtvirtina pagrindinius žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo principus , iš kurių vienas – teisė burtis į asociacijas ir kitus visuomeninius susivienijimus);– įstatymų normos: Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, kuriame nevyriausybinės organizacijos priskiriamos prie viešųjų juridinių asmenų ir turi specialųjį teisnumą, t.y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, kuriame įtvirtintas nevyriausybinių organizacijų, kaip viešojo administravimo subjekto, statusas, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, priskiriantis nevyriausybines organizacijas prie socialinių paslaugų teikėjų ir pan. ;b) teisės normos, kurios netiesiogiai susijusios su nevyriausybinių organizacijų veikla, tačiau be kurių praktinio įgyvendinimo negalima išsiversti (tai teisiniai santykiai, susiklostantys finansų, darbo, mokesčių mokėjimo, labdaros ir paramos gavimo srityje ir pan., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas).2 bloką sudaro specialaus pobūdžio teisės aktai, kurių normos tiesiogiai taikomos nevyriausybinėms organizacijoms. Ši bloką taip pat būtų racionalu skirti į dvi grupes –a) teisės normos, tiesiogiai taikomos atskirų rūšių nevyriausybinėms organizacijoms: visi šios grupės teisės aktai reglamentuoja organizacijų (asociacijų , visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų ir kt. ) steigimo, įstatų registravimo, veiklos kontrolės, veiklos sustabdymo bei pasibaigimo tvarką ir pan. Todėl, analizuodami šiuos teisės aktus, kreipsime didesnį dėmesį į atskirų statusų nevyriausybinių organizacijų ypatumus, panašumus bei skirtumus.1) Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatyme įtvirtinamas visuomeninės organizacijos, kaip naryste paremtos organizacijos, statusas. „Visuomeninė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti ir įgyvendinti“ . Įstatymas reglamentuoja, kad visuomeninės organizacijos nariai gali būti tik fiziniai asmenys , sulaukę 18 m. amžiaus ( išimtys taikomos vaikų ir jaunimo visuomeninėms organizacijoms). Visuomeninės organizacijos veikla turi būti numatyta įstatuose.2) Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas asociaciją apibrėžia kaip „juridinių bei fizinių asmenų savanorišką susivienijimą, vykdantį asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas“. Įstatyme asociacijos reglamentuojamos labai panašiai kaip ir visuomeninės organizacijos, skiriasi tik asociacijos ir visuomeninės organizacijos narių teisinis statusas (asociacijos nariais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys) , tai, jog asociacijos veikla yra orientuota į jos narių grupinių interesų tenkinimą, bei nustatomas minimalus narių skaičius ( trys). Nors apibrėždamas asociacijų sąvoką, įstatymas nurodo, kokiose srityse vykdytini asociacijos uždaviniai ir funkcijos (ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ir t.t.), tačiau tai neatlieka svarbaus vaidmens, nes šios sritys gana plačiai suformuluotos. Todėl, anot R. Simašiaus, „drąsiai galima teigti, kad tikslų, motyvų bei veiklos pobūdžio prasme asociacijos ir visuomeninės organizacijos yra visiškai vienodi dariniai“. 3) Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas nustato pagrindinį viešųjų įstaigų statuso bruožą, išskiriantį ją iš kitų nevyriausybinių organizacijų – tai yra jos organizavimą įnašų į į registruojamą kapitalą pagrindu. „Viešoji įstaiga – tai šio įstatymo nustatyta tvarka iš dalininkų (savininko) turto įsteigta ne pelno organizacija, veikianti, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, ar kitose panašiose srityse ir viešai teikianti šių sričių paslaugas visuomenės nariams, taip pat savivaldybės tarybos sprendimu iš savivaldybės turto įsteigta ne pelno organizacija, teikianti paslaugas keleivinio transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio, komunalinio ūkio ar kitose panašiose srityse“ . Viešosioms įstaigoms įstatyme yra numatyta reali galimybė vykdyti veiklą, kurią visi laiko komercine, ir tuo pačiu metu nustatyta pareiga išlaikyti ne pelno organizacijos esmę bei veiklos principus.4) Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas numato šių nevyriausybinių organizacijų organizavimosi formą, kuomet paskiriant tam tikrą turtą, yra įsteigiamas teisės subjektas, neturintis narių, o šio subjekto struktūra ir valdymas remiasi steigėjais, t.y. steigėjai priima esminius sprendimus fonde. Šiame įstatyme jau pats pavadinimas nurodo, kuo fondas užsiima – labdara ir parama. „Fondas – tai neturinti narių ne pelno organizacija, kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros, švietimo, meno religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitoms Labdaros ir paramos įstatymo nustatytoms sritims.“ b) teisės normos, reglamentuojančios nevyriausybines organizacijas pagal jų specifinę veiklos rūšį arba tik vienos konkrečios organizacijos veiklą ( pvz., Lietuvos Respublikos religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymas, Lietuvos Respublikos meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas, Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas ir Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymas).Galima teigti, kad šios organizacijos neatitinka nevyriausybinių organizacijų požymių, o esti tik visuomeninių organizacijų porūšiai.Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančių teisės šaltinių yra pakankamai daug ir įvairių, ir jie sukuria išsamią ir palankią teisinę aplinką šioms organizacijoms. Tačiau juos paanalizavę galime susidurti su teisės normų neapibrėžtumo, įstatymų „pertekliaus“, konkretumo ir kompleksiškumo stoka šioje srityje. Specialių, tik tam tikrą veiklą reglamentuojančių, įstatymų atsiradimą sąlygoja : pirma Lietuvoje klostosi tradicija specialiu įstatymu pabrėžti socialinio reiškimo unikalumą, antra, dažnai siekiama spręsti problemas ne taisant bendrus įstatymus, dėl kurių tos problemos ir kyla, bet reikalaujant specifinių išimčių.Būtinybę įstatymais nuosekliai ir kompleksiškai sureguliuoti nevyriausybinių organizacijų veiklą ir nustatyti aiškią valstybės koncepciją bei finansavimo ir bendradarbiavimo mechanizmą šių organizacijų atžvilgiu pabrėžė Lietuvos mokslininkai (D.Gineitienė, V. Domarkas ir kt.) bei nevyriausybinių organizacijų vadovai. Tos pačios teisinio reguliavimo problemos buvo keliamos 2002 m. gruodžio 20 d. vykusiame „Septintajame Lietuvos nevyriausybinių organizacijų forume“, kuriame ypač daug diskusijų ir pritarimo sulaukė naujuose nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojamuose įstatymų projektuose numatyta galimybė visoms nevyriausybinėms organizacijoms užsiimti ūkine – komercine veikla.Apibendrinant, galima teigti, kad nevyriausybinių organizacijų sistema būtų žymiai nuoseklesnė, jei užsiimančios specifine veikla organizacijos nebūtų išskirtos kaip atskiros rūšies organizacijos, o veiktų pagal bendruosius statutinius įstatymus ir specifinę veiklą reglamentuojančius įstatymus.
3. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ BENDRA CHARAKTERISTIKA IR SOCIALINĖS VEIKLOS KRYTPTYS3.1. Bendra Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų charakteristika
Bendrosios žinios apie NVO dar yra labai menkos. Dažnai tiek valstybės institucijų darbuotojai, tiek pačių NVO aktyvistai nežino net pagrindinių šių organizacijų bruožų, išskiriančių jas iš kitų organizacijų. Žmonėms, nesusidūrusiems su tokio pobūdžio organizacijomis, jos ir jų vykdoma veikla nėra pilnai suprantamos.R. Šimašius tyrinėja pagrindinius NVO bruožus (arba požymius). Jis yra linkęs išskirstyti juos į prigimtinius ir įgytus. Pasak, jo „nepaisant materialinių paskatų nebuvimo, NVO turi keletą labai svarbių prigimtinių, o ne įstatymais sukurtų privalumų lyginant su pelno siekiančiais subjektais“: 1. Galimybė panaudoti nemokamą (savanorišką) darbą.2. Galimybė gauti neatlygintiną, o dažnai ir neapmokestinamą, paramą.3. Papildomi stimulai vartotojams naudotis ne pelno organizacijų paslaugomis ir pirkti jų prekes.4. Žmonės labiau renkasi ne įmonės, bet įvairius ne pelno klubus savo laisvalaikiui praleisti ar kitai veiklai organizuoti, norėdami jog kartu su jais šios veiklos metu būtų tik tie žmonės, kuriuos jie norėtų matyti.Šios NVO savybės atsiskleidžia, kuomet NVO vykdo savo veiklą. R. Šimašius išsako nuomonę, kad kartais gali užtekti vien tik šių išvardintų prigimtinių privalumų kaip pakankamos paskatos žmonėms jungtis į NVO, steigti ir sėkmingai vykdyti veiklą. Su šia nuomone sutinka ir dr. A. Guzavičius, kuris savo daktaro disertacijoje, nagrinėdamas ekonominių interesų grupių veiklos efektyvumą, aptarė ir NVO bruožus. Anot sociologų visuomeninės organizacijos yra glaudžiai susijusios su kultūra. Visuomeninė organizacija, ar ilgalaikiai individų ir grupių santykiai, yra visuomeninių veiksnių dariniai, kuriuos valdo kultūros taisyklės. Visuomeninė organizacija reiškia dėsningus grupių santykius, o kultūra nurodo vertybes ir normas, lemiančias elgesį. Įvairiuose literatūros šaltiniuose galima susidurti su Lester’io M. Salamon’o pateikiamais NVO bruožais (apibendrinimais), kuriuos galima laikyti labai svarbiais aiškinantis NVO veiklos ypatybes:• Organizacinė forma (institucionalizuotos, užregistruotas juridinis asmuo).• Nevyriausybiškumas (institucine prasme atskirtos nuo valdžios ir valdymo institucijų); Šiuo bruožu akcentuojama NVO nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų.• Ne pelno siekianti veikla (gautas pelnas investuojamas į pagrindinę įstatuose numatytą veiklą, o ne padalijamas steigėjams, nariams ar dalininkams);• Savanoriškumas (laisvas narių įstojimas ir išėjimas, savanoriškai dovanotas turtas ir lėšos);• Savivalda (organizacija, kuri vienija piliečius jų savanoriško apsisprendimo pagrindu ir priklauso tik nuo jų sprendimų, įgyvendinamų pagal organizacijos įstatuose numatytas procedūras).• Lietuviškoje NVO apibrėžimo versijoje reikėtų pabrėžti dar ir visuomenei naudingos veiklos („viešoji nauda“ priešpastatoma „grupinei naudai“) aspektą (tarnavimas visuomenės labui, o ne individui, šeimai ar grupei). Tai atsispindi įstatymuose finansinės veiklos suvaržymu, tuo tarpu, kai užsienyje NVO sudarytos didesnės galimybės gauti lėšų jų veiklai ne paramos ar labdaros būdu.Šie pagrindiniai bruožai apibrėžia NVO ir suteikia tam tikrus jos veiklos rėmus. Panašius bruožus yra išskyręs ir S. Orborne’as, ypatingai akcentuodamas savanoriškumo požymį.
3.2. Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys
Lietuvoje išskiriamos šios pagrindinės nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys: švietimas; socialinė ir sveikatos apsauga; aplinkos apsauga; jaunimo reikalai; demokratinė plėtra; pagalba negalios ištiktiems; kultūra; vaikų ir jaunimo, moterų problemų sprendimas; ekonominė plėtra, užimtumo ir nusikalstamumo prevencijos .
Prieš pradedant analizuoti gautus tyrimo rezultatus, norėtume paaiškinti, kaip, anot sociologų, galima keisti bendradarbiavimą grupėje, vykdyti vienas ar kitas veiklas. L.Broom teigia, kad įsitvirtinanti grupė suformuoja savo vidinę struktūrą bei savo narių bendravimo būdą. Kai kuriuo atžvilgiu grupės struktūra atspindi savo narių jausmus vienas kitam. Nesunku įsivaizduoti traukos ir antipatijos jėgas tarp įvairių narių, jėgas, kurios vienokiais būdais jungia grupę, o kitokiais ją skiria. Šios traukos ir antipatijos jėgos gali būti atskleistos, atidžiai stebint grupės veiksmus arba apklausiant grupės narius, su kuo jie norėtų kartu dirbti ir kurio nario vadovavimui paklustų. Taigi pritaikant tai nevyriausybinėms organizacijoms, būtų galima išssiaiškinti, kokią veiklą ir kas su kuo kartu norėtų ir galėtų atlikti, tuo pačiu efektyvinant pačios nevyriausybinės organizacijos veiklą.Nevyriausybinių organizacijų teisinį statusą reglamentuojantys įstatymai šių organizacijų veiklos sritis apibrėžia labai plačiai. Visuomeninių organizacijų įstatymas nevardina šių organizacijų veiklos sričių, tik pažymi, jog visuomeninės organizacijos savo veiklą grindžia įstatais . Viešosios įstaigos gali veikti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ; asociacijos vykdo narių nustatytus, ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas ; labdaros ir paramos fondai teikia labdarą arba (ir) paramą mokslo, kultūros švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitoms sritims. Savanoriškos draugijos atlieka „pagrindines funkcijas:, palaikančias demokratinę vyriausybę. Jos turi: • Pradines idėjas, kaip suteikti balsavimo teises moterims ir tautinėms mažumoms;• Palaiko mažumas arba vietinius interesus;• Bando paveikti viešąjį elgimosi kursą nuo abortų legalizavimo iki mirties bausmės pakeitimo;• Veikia kaip vyriausybės prižiūrėtojai, palaikantys ar atmetantys kandidatus bei priimant įstatymus;• Palaiko aktyvų pilietiškumą bei altruizmą.Ir vis tik dauguma savanorių apsiriboja tokiais veiksmais, kurie yra „saugūs, keliantys pagarbą ir suderinami su mūsų ekonominio ir politinio gyvenimo apribojimais“(Van Til, 1988) Nors teoriškai nevyriausybinių organizacijų veiklos sritys ir yra apibrėžtos teisės aktuose, praktiškai tai neatlieka beveik jokio vaidmens, nes veiklos sritys suformuluotos labai abstrakčiai ir nėra kontrolės mechanizmo, kuris galėtų nustatyti, ar konkreti organizacijos veikla atitinka įstatymiškai nustatytas veiklos sritis.1998 metais buvo atliktas viešosios nuomonės tyrimas „Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje“, kurio tikslas – nustatyti visuomenės požiūrį į šias organizacijas ir įvertinti jų padėtį bei organizacinius, techninius bei finansinius pajėgumus. Tyrimo metu nustatyta, jog didžiausią savo veiklos dalį nevyriausybinės organizacijos skyrė švietimui (43,5 procento); toliau -socialinių paslaugų teikimui (31,1 procento), interesų atstovavimui (24,5 procento) . Panašiai nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptis skirstomos ir tarptautinėje srityje. Remiantis J.Hopkinso universiteto atlikto lyginamojo tyrimo duomenimis (tirtos JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Vengrijos ir Japonijos valstybės) nustatyta, jog švietimui ir tyrimams tenka 24 procentai nevyriausybinių organizacijų disponuojamų lėšų, sveikatos apsaugai – 22 procentai, socialinėms paslaugoms – 20 procentų; kultūrai ir poilsiui -16 procentų; tarptautinei veiklai, aplinkosaugai ir interesų atstovavimui – l procentas .Mūsų atlikto tyrimo metu nustatyta, jog šiuo metu nevyriausybinių organizacijų pagrindinė veikla siejama su socialinių paslaugos teikimu (41 %). Taip pat nemažai dirbama švietimo srityje (21%); kitos veiklos sritys – profesinių ir kitų grupinių interesų atstovavimas (17%), kultūra ir laisvalaikis (9 %), aplinkos apsauga (4%), demokratijos ir pilietinės visuomenės plėtra (5%) ir kitos (3%).Vadinasi nevyriausybinių organizacijų veikla pasireiškia tradicinėse valstybinio valdymo srityse.3 pav. Nevyriausybinių organizacijų pagrindinės veiklos sritys
Viena iš išskirtinių nevyriausybinių organizacijų veiklos sričių – demokratijos ir pilietinės visuomenės plėtra. Nors ši sritis, arba šie tikslai dažniausiai įgyvendinami netiesiogiai, o kartu su kitomis veiklos sritimis, tačiau nevyriausybinės organizacijos palaipsniui vis aktyviau įsitraukia į regioninės ar valstybinės reikšmės sprendimų priėmimo procesus. Nevyriausybinės organizacijos neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, tačiau aktyviai dalyvaudamos tų projektų svarstymuose ir siūlydamos pataisas jos gali turėti didelės įtakos rengiamų įstatymų nuostatoms, o užsiimdamos lobistine veikla įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčiose institucijose jos net gali pagreitinti kai kurių įstatymų projektų parengimą ir priėmimą. Lietuvos Respublikos Seimo statutas numato šių organizacijų dalyvavimą Seimo komitetų posėdžiuose. Svarstytiniems klausimams parengti komitetai iš savo narių gali sudaryti parengiamąsias darbo grupes. Į jas gali būti įtraukti ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Tačiau nėra sistemingo ir sąmoningo požiūrio į nevyriausybinių organizacijų įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą. Nors Seimo komitetai, ministerijos, savivaldybių institucijos yra įgaliotos nagrinėti nevyriausybinių organizacijų pasiūlymus, tačiau nei Seimo Statutas, nei kiti teisės aktai nenustato, kada ir kokiais atvejais tos institucijos privalo ir gali klausti nevyriausybinių organizacijų nuomonės.Socialinės apsaugos srityje nevyriausybinės organizacijos atstovauja ir teikia paramą įvairioms socialiai pažeidžiamoms ar atsidūrusioms nepalankioje padėtyje žmonių grupėms. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas numato, kad socialines paslaugas šalia valstybinių viešojo administravimo subjektų teikia ir nevyriausybinės organizacijos. Savivaldybių institucijoms yra įstatymiškai įtvirtinta pareiga, organizuojant socialinių paslaugų teikimą, bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis. Deja, įstatymas išsamiau nepaaiškina bendradarbiavimo mechanizmo. Socialinėje srityje veikia labai įvairios nevyriausybinės organizacijos – teikiančios socialinę pagalbą jaunimui, moterims, pagyvenusiems žmonėms, invalidams ir kt.(pvz., Lietuvos invalidų draugija, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir kitos).Kita nevyriausybinių organizacijų veiklos sritis yra susijusi su gyventojų užimtumo didinimo bei skurdo mažinimo problemų sprendimu. Vienas iš akivaizdžiausių šios problemos sprendimo pavyzdžių yra tas, kad nevyriausybinės organizacijos pačios sukuria darbo vietas. 1999 metais visuomeninių organizacijų įmonėse dirbo 2211 asmenų, iš jų 840 – su negalia, 2000 metais visuomeninių organizacijų įmonėse dirbo 2270 asmenų, iš jų 826 – su negalia, 2001 metais visuomeninių organizacijų įmonėse dirbo 1905 asmenys, iš jų 629 – su negalia . J.Hopkinso universiteto tyrinėtojai, vykdydami ne pelno sektoriaus lyginamąjį projektą, nustatė, kad tirtose šalyse ( JAV, Vokietija, Prancūzija, Italija, Vengrija, Japonija ir Didžioji Britanija) nevyriausybinių organizacijų sektoriuje buvo įdarbinta. 11,8 mln žmonių arba vienas iš dvidešimties darbuotojų. 2002 metais „SIC rinkos tyrimų“ atlikto tyrimo „NVO ir skurdo mažinimo politika“ duomenimis, 62.5% visų tyrime dalyvavusių nevyriausybinių organizacijų prisideda prie skurdo mažinimo Lietuvoje. Paklaustos, kiek skirtingų projektų šioje srityje pavyko įgyvendinti per praeitus metus, daugiausiai, t.y. 43.3% NVO, prisidedančių prie skurdo mažinimo Lietuvoje, per praeitus metus įgyvendino 2-5 projektus mažinant skurdą Lietuvoje, 24% -daugiau nei 10, 11.5% – vieną projektą, 7.7% – 6-10 projektų. Nemaža dalis nevyriausybinių organizacijų užsiima švietimo paslaugų teikimu. Vykdomas ir formalus, ir neformalus mokymas bei švietimas. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, šiuo metu veikia tokios nevyriausybinės ( dažniausiai viešosios įstaigos) formaliojo mokymo institucijos, t.y., turinčios Švietimo ir mokslo ministerijos leidimus ir suteikiančios atitinkamą kvalifikaciją, laipsnį ar diplomą : 4 universitetai, 9 kolegijos, 9 aukštesniosios mokyklos, 2 profesinės mokyklos, l gimnazija, 9 vidurinės mokyklos, 9 pagrindinės mokyklos, 5 pradinės mokyklos. Taip pat dar aktyviau nevyriausybinės organizacijos veikia neformalaus mokymo srityje – organizuoja seminarus, konsultavimus, kursus, teikia švietimo ir mokymo paslaugas, dalyvaudamos įvairiose programose , projektuose ir kt. Be to, nevyriausybinės organizacijos padeda kelti darbuotojų kvalifikaciją ( pvz. 1992 metais įkurta Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija, 1998 metais įkurta Suaugusiųjų profesinio mokymo asociacija).Lietuvoje kuriama ir tobulinama teisinė nevyriausybinių organizacijų dalyvavimo formuojant ir įgyvendinant aplinkosaugos politiką bazė. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų patvirtinimo“ ir kituose teisės aktuose yra numatytos piliečių ir nevyriausybinių organizacijų teisės ir tvarka, kaip dalyvauti sprendimų priėmimo procese, pareikšti nuomonę ar teikti siūlymus. Pasak. L. Vainiaus , Lietuvos aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas aplinkosaugos politikoje nėra labai veiksmingas dėl įvairių priežasčių. Geresnes sąlygas dalyvauti šalies masto projektuose ar procesuose turi respublikinės nevyriausybinės organizacijos, įsikūrusios Vilniuje ar Kaune, turinčios atitinkamos kvalifikacijos narių bei darbuotojų.Didelį vaidmenį atlieka nevyriausybinės organizacijos, dirbančios viešosios tvarkos palaikymo, asmens saugumo užtikrinimo, nusikaltimų prevencijos srityse. Jų tikslai – didinti žmonių ir jų turto saugumą, kurti ir dalyvauti vietos savivaldos institucijų nusikaltimų kontrolės ir prevencijos programose, skatinti visuomenės iniciatyvas, padedančias užkirsti kelią valstybę ir visuomenę dezorganizuojantiems reiškiniams, kaip korupcija, narkomanija ir kt. Nevyriausybinių organizacijų veikla narkomanijos prevencijos srityje dar nekoordinuota, tačiau labai svarbi, ji padeda formuoti veiksmingesnę narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politiką (tiek nacionalinę, tiek savivaldos lygmens), geriau ją įgyvendinti, vykdyti jos priežiūrą (monitoringą) .Nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas antikorupcinių priemonių įgyvendinimo procese įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisės aktuose – Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos prevencijos programa, kuri patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos prevencijos programos“, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos įstatymas, Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas (priimtas 2000 m. gegužės 2 d.) ir kt. Nevyriausybinės organizacijos įtraukiamos į išorinę kovos su korupcija strategiją, kur bendradarbiaudama su įvairiomis institucijomis ir tarnybomis efektyviai padeda užkirsti kelią korupcijos pasireiškimams. Nevyriausybinio sektoriaus vaidmuo pasireiškia realizuojant prevencines korupcijos mažinimo priemones, o viešojo sektoriaus – korupcijos pažeidimų atskleidimų ir tyrimo srityje.Atlikto tyrimo duomenimis, dauguma nevyriausybinių organizacijų (66 %) teigia, jog veiklos sritys, nustatytos jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, atitinka jų organizacijos poreikius ir potencialias galimybes. 24 % organizacijų mano, jog įstatymuose nustatytos veiklos sritys neatitinka jų poreikių ir galimybių. Pagrindinėmis to priežastimis organizacijos mini komercinės veiklos draudimą ir tai, jog jų veiklą kontroliuojančios institucijos savaip ir dažnai nepalankiai interpretuoja galimybes užsiimti viena ar kita veikla .
4 pav. Ar nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose apibrėžtos veiklos sritys atitinka poreikius ir potencialias galimybes?
Nepaisant nemažo spektro veiklos sričių, kuriose nevyriausybinės organizacijos teikia viešąsias paslaugas, yra nemažai ir ne teisinio reglamentavimo problemų, trukdančių nevyriausybinėms organizacijoms veiksmingai dalyvauti priimant sprendimus: kvalifikuotų narių trūkumas; darbo prasmingumo stoka, kai strategijos ar nacionalinės programos parengiamos nesuderinus jų tarp sektorių ir dėl to būna sunkiai įgyvendinamos; nėra gero nevyriausybinių organizacijų veiklos koordinavimo, neplanuojama bendra veikla ir kt. vadinasi, turi būti rasti būdai konstruktyviam bendradarbiavimui su valstybinės valdžios ir valdymo institucijomis.Apibendrinant, galima teigti, nevyriausybinių organizacijų veiklos sritys yra įvairiapusiškesnės nei vykdomosios valdžios institucijų, tačiau jų deleguota kompetencija ne visada sutampa su galimybėmis.
3.3. Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimo kryptys Lietuvoje
Santykiai tarp nevyriausybinių organizacijų ir valstybinio valdymo institucijų kiekvienoje valstybėje skirtingi. Vykdomosios valdžios institucijos ėmė suvokti, kad viešoji valdžia negali viena susidoroti su visomis problemomis, todėl vyriausybės pripažino nevyriausybinių organizacijų svarbą šiame procese, t.y. joms delegavo nemažai viešo pobūdžio funkcijų valstybinio valdymo srityje. Pastaruoju metu susiklostė keli valstybinio valdymo institucijų ir nevyriausybinių organizacijų santykių modeliai :1) viešosios valdžios dominavimo modelis (viešoji valdžia vaidina svarbiausią vaidmenį tiek paslaugų finansavime, tiek kūrime ir teikime pvz., nevyriausybinės organizacijos aktyviau padėtų įgyvendinti antikorupcines priemones, jei toji jų paslauga būtų tinkamai finansuojama viešosios valdžios);2) trečiojo sektoriaus dominavimo modelis (čia pagrindinis vaidmuo priklauso nevyriausybinėms organizacijoms, pvz., viešoji valdžia visiškai deleguoja antikorupcinių priemonių įgyvendinimo funkciją trečiąjam sektoriui);3) lygiagretusis modelis (viešoji valdžia ir nevyriausybinės organizacijos vienodai įtraukiamos į antikorupcinių priemonių vykdymą, tačiau kiekvieno iš jų veiklos sritis yra apibrėžta);4) bendradarbiavimo modelis (šiuo atveju viešoji vykdomoji valdžia ir nevyriausybinis sektorius dirba kartu, o ne atskirai, pvz., viešojo administravimo institucijos finansuoja nevyriausybinių organizacijų teikiamas paslaugas, tame tarpe ir korupcijos prevencijos srityje). Vykdomosios valdžios praktikoje derinami keli modeliai. Pavyzdžiui, Vokietijoje taikomas subsidijavimo principas, kada vyriausybė remia nevyriausybines organizacijas, kurios įgyvendina veiklą, nustatytą valstybės programoje; Didžioji Britanija perėjo nuo valdžios dominavimo prie bendradarbiavimo modelio su nevyriausybinėmis organizacijomis ir visuomene .Lietuvoje, atlikus galiojančių teisės aktų analizę, galima teigti, kad teoriškai taikomas nevyriausybinių organizacijų ir valstybinio valdymo institucijų bendradarbiavimo modelis, įgyvendinat atskiras valstybinio valdymo funkcijas. Šis bendradarbiavimo modelis dar su trūkumais, tačiau ateityje, priėmus atitinkamus teisės aktus, jis taptų geru ramsčiu šioje srityje.Valdžios ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimas turėtų remtis kuo spartesniu nevyriausybinių organizacijų sektoriaus įtraukimu į sprendimų priėmimo procesą, taip pat nevyriausybinių organizacijų patirtimi formuojant viešojo administravimo institucijų politiką, be to reikėtų atsižvelgti į tą įtaką, kurią nevyriausybiniam sektoriui gali daryti planuojami valdžios politikos pokyčiai. Svarbu, kad visi bendri užmojai būtų vykdomi remiantis partneryste, kad planuojamas ilgalaikis bendradarbiavimas būtų laikomas plėtros strategijos elementu, kad bendradarbiavimas apimtų plačiausias galimas vietinės bendruomenės veiklos sritis .Pastarųjų metų tendencijos yra tos, kad viešosios valdžios bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis mechanizmo įteisinimu ar formalizavimu rūpinasi atskiros savivaldybės. Savivaldybės yra arčiausiai piliečių esanti, todėl labai svarbi demokratijos grandis. Tiek savivaldybės, tiek nevyriausybines organizacijas vienija bendras uždavinys – patenkinti piliečių poreikius ir padėti jiems spręsti opias problemas. Daugelis savivaldybių nesugebėtų spręsti gyventojų socialinių, ūkinių ir kitų problemų be šių organizacijų pagalbos.Pagrindinės Lietuvos savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo sritys yra: socialinės paslaugos, sveikatos apsauga, socialinių problemų sprendimas, mokymas ir švietimas, kultūra ir menas, ekologija ir gamtos apsauga, sportas ir turizmas, jaunimo reikalai, kūno kultūra ir sportas ir kt.Išskiriamos tokios savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo formos : 1. Nevyriausybinių organizacijų interesų atstovavimas. Taip užtikrinama galimybė nevyriausybinių organizacijų atstovams sutartiniais pagrindais dalyvauti savivaldybių politinių struktūrų ir vykdomųjų institucijų veikloje.2. Finansinė parama. Nevyriausybinių organizacijų vykdomų projektų finansinisrėmimas savivaldybių lėšomis ir finansavimo principų taisyklių bei tvarkos patvirtinimas.3. Kita parama. Ši parama pasireiškia savivaldybių pagalba nevyriausybinėms organizacijoms gaunant patalpas veiklai lengvatinėmis sąlygomis; bendravimu ir informacijos sklaida, siekiant didinti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumą, užmezgant tarptautinius ryšius , kita pagalba, plėtojant nevyriausybinių organizacijų veiklą.Mūsų atlikto tyrimo metu bandyta išsiaiškinti, kokie santykiai yra tarp nevyriausybinių organizacijų ir valstybės bei savivaldybių institucijų.
1 lentelė. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų santykiaiValstybės ar savivaldybių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų santykiai pagrįsti: Procentinė dalisFinansinės paramos teikimu 56 %Materialiosios paramos teikimu (patalpos, jų išlaikymas) 24%Nematerialiosios paramos teikimu (konsultavimas, mokymai, informacijos sklaida ir kt.) 78.7%Atstovavimu Jūsų ir/ar kitų nevyriausybinių organizacijų interesams valstybės ar savivaldybių institucijose 17.3%Tik kontrolės, priežiūros vykdymu, leidimų išdavimu ir t.t. 6.7%Kita 4%
Iš lentelės matyti, kad nevyriausybinių organizacijų bei valstybinės valdžios ir valdymo institucijų santykiai dažniausiai reiškiasi, pastarosioms teikiant nematerialiąją paramą (78,7 % organizacijų) ; 56% apklaustų nevyriausybinių organizacijų gauna finansinę paramą, tik 17,3% organizacijų turi galimybę atstovauti savo interesams valstybės ar savivaldybių institucijose.Apibendrinant galima teigti, jog nevyriausybinių organizacijų ir valstybės bei savivaldybių institucijų bendradarbiavimas didžiąja dalimi yra grindžiamas parama, kuri gali reikštis: netiesiogiai – sudarant palankų teisinio reguliavimo klimatą ir tiesiogiai – teikiant finansinę, materialinę ar kitokią paramą. M.Hudson’o nuomone, „finansinė ir materialinė parama yra svarbus viešosios valdžios ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimo elementas“ .Tokią išvadą leidžia daryti ir Lietuvos nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimą reglamentuojančių dokumentų apžvalga. Daugiausia tai dokumentai, reglamentuojantys nevyriausybinių organizacijų pateiktų projektų finansavimo tvarką ar paramos teikimo nuostatas – 2000m. rugsėjo 14d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 1739V „Dėl Nevyriausybinių organizacijų projektų dalinio finansavimo iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto ir nebiudžetinių lėšų tvarkos patvirtinimo“ ; 2001m. spalio 25 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 296 „Dėl Šiaulių miesto tarybos 2000 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 119 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo dokumentų „dalinio pakeitimo“ , kuriame patvirtinti Finansinės paramos teikimo nevyriausybinėms organizacijoms nuostatai; 2000m. vasario l d. Mažeikių rajono tarybos sprendimu Nr. 6 patvirtinta „Nevyriausybinių organizacijų tikslinių programų dalinio finansavimo tvarka“ 2000m. gegužės 11 d. Kelmės rajono valdybos sprendimu Nr. 6 patvirtinti „Kelmės rajono nevyriausybinių organizacijų lėšų skyrimo nuostatai“ ir kt.Nevyraisusybinių organizacijų bendradarbiavimą su valstybinėmis ir savivaldybinėmis organizacijomis galime paaiškinti remdamiesi T.Parsons siūlomu socialinio reiškinio tyrimo modeliu. Pasak T. Parsons galima išskirti keturias žmogaus veikimo bendrų sistemų subsistemas: 1. kultūrinę (socialinės vertybės, ideologijos, simboliai ir ritualai), 2. socialinę-struktūrinę (normos, vaidmenys, institucijos); 3. asmeninę (motyvai, požiūris); 4. organinę (anatomija ir fiziologiniai procesai).
Veikimo sistema santykiauja su hierarchine kontrole bei sąlygotumu, kai kontroliuojama iš viršaus į apačią, sąlygotumas – iš apačios į viršų. Tai reiškia, pavyzdžiui, kad per vertybes ir ideologijas kontroliuojamos socialinės struktūros ir, atvirkščiai, vertybės leidžia numanyti socialines struktūras. Remiantis T. Parsonsu, galima teigti, jog nevyriausybinių organizacijų kaip socialinio reiškinio analizė apima keturias plotmes: kultūrinę, socialinę-struktūrinę, asmeninę bei organinę. 1. Kultūrinės plotmės paradigma turėtų pagrįsti vertybes ir funkcijas tam tikroje organizacijoje. 2. Socialinės struktūrinės plotmės paradigma turėtų nusakyti didelių teigiamų rezultatų nevyriausybinių organizacijų veikloje skatinimą ir socialinių procesų nevyriausybinėse organizacijose įvertinimą. 3. Asmeninės plotmės paradigma apimtų atsakingumo už individualų veiksmą suvokimą nevyriausybinėse organizacijose. 4. Organinės plotmės paradigma pačių organizacijos narių problematiką.Nors atskirose savivaldybėse jau bandoma teisiškai reglamentuoti ir formalizuoti paramos teikimo nevyriausybinėms organizacijoms procedūras, tačiau nemažai daliai iš apklaustų nevyriausybinių organizacijų finansavimo mechanizmas nėra aiškus ir suprantamas.Tyrimo duomenimis, 94% apklaustų organizacijų kreipėsi į valstybinės valdžios ir valdymo institucijas dėl jų veiklos finansavimo. Iš besikreipusiųjų 60 % tai daro pagal nusistovėjusį mechanizmą, pažymėdamos, jog dažniausiai tas mechanizmas yra dalyvavimas konkursuose viešosioms paslaugoms teikti, nors ir konkursų organizavimas bei paramos teikimo tvarka atskirose institucijose labai skiriasi. Kitos 40% nevyriausybinių organizacijų tai daro kiekvieną kartą individualiai, pagal susidariusią konkrečią situaciją.Galima teigti, kad paramos teikimo principai nevyriausybinėms organizacijoms nėra iki galo nusistovėję ir universalizuoti. Parama yra teikiama ne centralizuotai, bet per įvairias kultūros, socialines ir kitas institucijas, todėl paramos nevyriausybinėms organizacijoms apimtys nėra tiksliai žinomos. Alternatyva paramai yra viešas paslaugų pirkimas iš nevyriausybinių organizacijų. Jis skiriasi tuo, kad parama duodama ne šiaip veiklai, o suformuluojami tikslai ir uždaviniai, kuriuos nevyriausybinės organizacijos turi įgyvendinti už suteiktas lėšas. Lietuvoje šis mechanizmas pradedamas taikyti vis plačiau. Deja, kol kas jis nėra pakankamai plačiai taikomas bei nėra nusistovėjęs. Skirtingose savivaldybėse tai daroma labai įvairiai. Bendra tendencija yra ta, kad šios paslaugos turi būti perkamos viešai.Nevyriausybinių organizacijų nuomone, atskiros organizacijos veiklos ar projektų finansavimą iš valstybės ar savivaldybės biudžetų ne visada lemia objektyvios priežastys. Net 25% respondentų pažymėjo, jog gauti paramai yra svarbios asmeninės priežastys; 16% lemiančia priežastimi nurodo konkrečios nevyriausybinės organizacijos „svorį“ visuomenėje, tik 31% mano, jog skiriamas finansavimas, atsižvelgiant į veiklos ar projekto reikalingumą visuomenei ir 26 % – biudžeto galimybes.
5 pav. Priežastys, lemiančios nevyriausybinių organizacijų veiklos finansavimą iš valstybės ar savivaldybių biudžeto
Gauti tyrimo rezultatai dar kartą parodo, kad reikia teisiškai įtvirtinti Lietuvos savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo pagrindus, numačius tikslus, būdus ir konkrečias priemones, nustačius prioritetus, finansavimo ir atskaitomybės tvarką.Kitas labai svarbus nevyriausybinių organizacijų ir valstybės bei savivaldybių įstaigų bendradarbiavimo aspektas – nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į viešosios politikos formavimą, sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą. Toks bendradarbiavimas padeda nustatyti bendruomenės poreikius bei prioritetus, sudaro galimybę gauti būtinos reikiamos informacijos geriausiam sprendimui priimti, ugdo abipusį pasitikėjimą, padeda koreguoti ir tobulinti programas ir kt. Teisiškai nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas priimant valstybinio valdymo sprendimus yra įtvirtintas daugelyje valstybinės valdžios ir valdymo institucijų veiklą bei funkcijas reglamentuojančių teisės aktų ( Lietuvos Respublikos Seimo Statute, Vietos savivaldos įstatyme, Viešojo administravimo įstatyme, ministerijų nuostatuose ir kt). Tačiau toks bendradarbiavimo įtvirtinimas yra deklaratyvaus pobūdžio, nėra numatytų procedūrų, kaip tai įgyvendinti. Panašias išvadas galima daryti ir atsižvelgiant į tyrimo rezultatus. Kaip matyti iš l lentelės, tik 17,3% apklaustų nevyriausybinių organizacijų pažymėjo atstovaujančios valstybės ar savivaldybių institucijose savo ar interesų grupių interesus, tuo pačiu dalyvaujančios priimant sprendimus.D. Gineitienės ir V Domarko nuomone , kuriant nevyriausybinių organizacijų ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimo struktūras labai svarbu :• keistis informacija ir skleisti ją vieniems apie kitus bei apie reikalingas paslaugas;• remti vietos nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos institucijas;• propaguoti nevyriausybinių organizacijų veiklą sprendžiant bendruomenių problemas;• įtraukti nevyriausybines organizacijas į sprendimų priėmimo procesą, ypač kai
aiškinamasi vietos gyventojų poreikiai, socialinių ir kitokių paslaugų finansavimo prioritetai ir tvarka;• konkretizuoti paramą šioms organizacijoms ir jų finansavimą, skiriant lėšų tiek pačiai nevyriausybinei organizacijai paremti, tiek paslaugų teikimo sutartims įgyvendinti;• skelbiant atvirus paslaugų pirkimo konkursus, nustatyti terminuotų sutarčių sudarymo tvarką;• nustatyti aiškius atsiskaitomybės principus ir tvarką;• siekti priimti savivaldybių tarybose nutarimus, atspindinčius savivaldybės ir vietos nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo principus;• naudotis teigiama tiek užsienio partnerių, tiek Lietuvos patirtimi.Reziumuojant galima teigti, kad nevyriausybinių organizacijų žinios apie galimybes ir teises dalyvauti demokratiniame valdyme bei sprendimų priėmimo procese yra nepakankamos. Nėra nustatyto aiškaus nevyriausybinių organizacijų dalyvavimo šiuose procesuose mechanizmo, trūksta tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek valstybės ir savivaldybių institucijų aktyvumo ir suinteresuotumo bendram sprendimų priėmimui. Vienas iš būdų bendradarbiavimui aktyvinti yra įstatymų bei kitų teisės aktų priėmimas ir tobulinimas, atvirumo ir skaidrumo didinimas, kiek galima plačiau aptariant rengiamus projektus. Konkretūs partnerystės institucionalizavimo link vedantys veiksniai gali būti : bendrų valdžios institucijų ir nevyriausybinių organizacijų susirinkimai, specializuoti mokymai, atskirų sričių atstovų susitikimai, plenariniai susitikimai, ir kt.
4. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACJŲ PERSPEKTYVOS
Aukščiau pateikta nevyriausybinių organizacijų reglamentavimo charakteristika leidžia konstatuoti, jog tik dalies organizacijų veikla yra reglamentuojama įstatymais. Didelė dalis kitų nevyriausybinių organizacijų veikia pagal kiekvienos jų veiklos rūšį reglamentuojančius teisės aktus. Tokios organizacijos yra meno kūrėjų organizacijos, pramonės, prekybos ir amatų rūmai, bibliotekos, muziejai, švietimo įstaigos ir pan. Sutinkamai su A.Dziegoraičio nuomone, įstatymų, reglamentuojančių nevyriausybinių organizacijų veiklą, selektyvus taikymas visuomenėje trikdo visą sklandų teisinio reguliavimo mechanizmo darbą, todėl bendro įstatymo rengimo aktualijos, tinkamų jo leidybos procedūrų ir efektyvaus jų realizavimo būdų paieška yra svarbiausi šalies teisinės kūrybos klausimai. Lietuvos teisėje įtvirtinta ne pelno organizacijų sistema nėra logiška, patogi ir vientisa. Todėl mes susiduriame su gana rimta problema, jog nėra vieningo teisės akto, nustatančio visų šių organizacijų bendrus veiklos principus ir jų administracinį – teisinį statusą. Toks įstatymas turėtų apibrėžti nevyriausybinių organizacijų sistemą ir jų teisinį statusą, finansavimo tvarką, valdymo struktūrą, lėšų naudojimo procedūras ir t.t. Štai, L.M.Salamon’o nuomone, toks įstatymas turėtų suteikti daugiau laisvės savarankiškai organizuoti valdymą ir apriboti viešosios valdžios kišimosi galimybes .Geriausia išeitimi būtų teisinis dokumentas, nustatantis visų šiuo metu Lietuvoje esančių įvairių nevyriausybinių organizacijų veiklos teisinius pagrindus. Toks dokumentas būtinas tuomet, jei nusprendžiama, kad ne pelno siekiančių organizacijų tikslai yra labiau pageidautini nei pelno siekiančių, ir dėl to nevyriausybinės ne pelno organizacijos atsiduria privilegijuotoje padėtyje. Jų privilegijos yra daugiau ekonominio pobūdžio ir atsispindi mokesčių teisėje, normose, reglamentuojančiose nevyriausybinių organizacijų rėmimo tvarką ir pan.Kita problema – įstatymiškai nėra reglamentuota valstybinio valdymo subjektų (vykdomosios valdžios institucijų) ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo veikla. Vakarų Europos valstybėse vykdomosios valdžios institucijos (ministerijos, departamentai ir kitos Vyriausybinės įstaigos), kuriuos palaiko „viešuosius ryšius“ (public relations) su nevyriausybinėmis organizacijomis : veda diskusijas, bendrai sprendžia iškilusias problemas, reaguoja į šių organizacijų pasiūlymus, teikia organizacinę ir konsultacinę pagalbą. Šią bendradarbiavimo veiklą reikia vykdyti diferencijuotai, atsižvelgiant į konkrečios nevyriausybinės organizacijos užimamą teisinį statusą. Viešieji ryšiai su nevyriausybinėmis organizacijomis būtų naudingi ir efektyvūs, todėl neturi būti sudaryta biurokratinių kliūčių jų užmezgimui ir palaikymui.Viena iš didžiausių kliūčių, trukdančių aktyviai dalyvauti paramos ir labdaros veikloje, įstatymų, susijusių su mokesčių lengvatų paramos davėjams, netobulumas. Labdaros ir paramos apskaitos painumas apsunkina ne tik paramos teikėjus, bet ir gavėjus. Tai verčia jos davėjus oficialiai neįforminti dalies paramos. Taip sudaromos sąlygos „šešėlinei“ labdarai ir paramai, kuri, anot verslo lyderių, sudaro 31 procentas visos veiklos . Kliūtis teikti labdarą ir paramą gali būti ne tik teisinės (pvz., būtina gerinti teisinę sistemą), bet ir ekonominės kliūtys (pvz., trukdymai sėkmingam verslo plėtojimui, todėl būtina tinkamai teisiškai sureguliuoti ekonominę veiklą), taip pat nepasitikėjimas paramos gavėjais, jų sąžiningumu.Daug problemų sukelia įvairių sąvokų, pateikiamų įstatymuose, atskyrimas, kurio pasekmė – įvairių ne pelno subjektų diskriminavimas, nevienodos veiklos galimybės, dirbtinai sukurtos biurokratinės kliūtys, teikiant viešąsias paslaugas. Įstatymuose tikslinga įtvirtinti nevyriausybinės organizacijos sąvoką ir jos teikiamų įvairių paslaugų apibrėžimus.Norint geriau suvokti nevyriausybinių organizacijų padėtį, raidos perspektyvas, visuomenės požiūrį į šias organizacijas buvo atliktas tyrimas, susijęs su nevyriausybinių organizacijų veiklos įvertinimu.Pagrindines priežastis, kurios trukdo nevyriausybinių organizacijų veiklai ir plėtrai Lietuvoje, apklaustos nevyriausybinės organizacijos nurodė tokias : valstybinio nevyriausybinių organizacijų rėmimo nebuvimas (31%), nevyriausybinių organizacijų tarpusavio konkurencija ir bendradarbiavimo dvasios nebuvimas (22%), netobula teisinė bazė (21%) bei nevyriausybinių organizacijų nepripažinimas visuomenėje (18%).
6 pav. Priežastys, trukdančios NVO veiklai ir plėtrai Lietuvoje
Kaip matome iš diagramos, didžiausia veiklos ir plėtros problema nevyriausybinės organizacijos laiko finansavimo stoką. 31% pažymi, jog nėra valstybinio nevyriausybinių organizacijų rėmimo, 22% nurodo nevyriausybinių organizacijų tarpusavio konkurenciją ir bendradarbiavimo dvasios nebuvimą, 21% savo veiklos perspektyvų stabdžiu laiko netobulą teisinę bazę, 18 % – nevyriausybinių organizacijų nepripažinimą visuomenėje. Prie kitų priežasčių, trukdančių nevyriausybinių organizacijų veiklai ir plėtrai Lietuvoje, yra minimos vadovų nekompetencija, naujų idėjų stoka, visuomenės neaktyvumas, bendradarbiavimo su valstybės ir savivaldybių institucijomis stoka ir kt.Finansavimo ir paramos nevyriausybinėms organizacijoms nepakankamumas akcentuojamas pastarųjų organizacijų ir pateikiamas beveik kiekvieno atlikto tyrimo išvadose. Nors valstybės ir savivaldybių institucijos teikia paramą nevyriausybinėms organizacijoms tiek pinigais, tiek patalpomis. Nevyriausybinės yra dažnai nepatenkintos, jog paramos per mažai, o valdžios institucijos dažnai teigia, jog parama naudojama neefektyviai.Dažnai problemų kyla ir dėl to, kad ne visos minėtos organizacijos turi pakankamai kompetencijos administruoti iš valdžios institucijų gautas lėšas. Kai kurios organizacijos, gavusios finansavimą iš biudžeto, nesugeba laikytis sutarties sąlygų, atlikimo terminų bei atskaitomybės tvarkos.Kartais panašias paslaugas teikiančios nevyriausybinės organizacijos netinkamai konkuruoja tarpusavyje. Dėl kylančių nesutarimų tokių organizacijų tarpusavio bendravimas tampa problemiškas ir kartu mažėja veiklos efektyvumas.1998 m. 67% gyventojų žinojo bent vieną nevyriausybinę organizaciją, iš jų trečdaliui labiausiai žinoma buvo „Caritas“, 60% apklaustųjų neskyrė nevyriausybinės organizacijos nuo kitų įstaigų (pvz. nuo individualios įmonės). 2002 m. žinančių bent vieną nevyriausybinę organizaciją tesudarė 54 %, iš jų vis dar žinomiausia yra „Caritas“ , tačiau tik ketvirtadaliu atvejų nežinota, ar organizacija tikrai yra nevyriausybinė. Prie įstatymų ir kitų teisės aktų tobulinimo turėtų prisidėti ir pačios nevyriausybinės organizacijos. Būtent nevyriausybinių organizacijų iniciatyva kai kuriose savivaldybėse yra priimti sprendimai, nustatantys bendradarbiavimo, paramos teikimo ir kt. principus. Toje srityje nemažai dirba Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras ir kitų miestų analogiški centrai.Atskirai buvo pateiktas klausimas apie visoms nevyriausybinėms organizacijoms leidimo verstis komercine veikla įteisinimo galimybę ir numatomą poveikį nevyriausybinių organizacijų veiklai.
7 pav. Ar efektyvėtų NVO veikla, jei būtų sudarytos teisinės galimybės visoms nevyriausybinėms organizacijoms vykdyti komercinę veiklą?
80 % visų apklaustųjų mano, jog galimybė vykdyti komercinę veiklą, didintų nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumą .Palyginus gautus rezultatus su 2002 m atlikta visuomenės apklausa ( žr.8 pav), galima teigti, jog ir nevyriausybinės organizacijos ir visuomenė palankiai vertina galimybę leisti nevyriausybinėms organizacijoms vykdyti komercinę veiklą ir pačioms užsidirbti pinigų.
8 pav. „SIC“ rinkos tyrimai“ Ar galima leisti NVO pačioms užsidirbti pinigų?
Apibendrinus galima teigti, jog uždraudžiant komercinę veiklą iš nevyriausybinių organizacijų atimama svarbi galimybė savo darbu užsitikrinti veiklos efektyvumą ir tuo pačiu daugiau šių organizacijų veiklos finansavimo rūpesčių turi prisiimti valstybė. Šiuo metu yra diskutuojamas ir įstatymų projektuose numatomas leidimas nevyriausybinėms organizacijoms verstis ūkine – komercine veikla. Tačiau kartu svarstomi ir tos veiklos apribojimai, nes nemokėdamos pelno mokesčio ir vykdydamos komercinę veiklą nevyriausybinės organizacijos pažeistų pelno siekiančių įmonių teises ir sąžiningos konkurencijos principus.Apibendrinus tyrimo rezultatus, galima teigti, jog nevyriausybinių organizacijų veiklos perspektyvoms didžiausią įtaką turi teisiniai, ekonominiai ir socialiniai veiksniai. Pagrindinės problemos būdingos nevyriausybiniams sektoriui yra šios :• neigiamas valstybės pareigūnų požiūris;• įstatymų, reglamentuojančių nevyriausybinių organizacijų veiklą, netobulumas (ypač draudimas verstis komercine veikla);• finansavimo trūkumas;• nevyriausybinių organizacijų tarpusavio konkurencija;• nevyriausybinių organizacijų nepripažinimas visuomenėje;• Nevyriausybinių organizacijų vadovų, darbuotojų žinių, patirties, aktyvumo stoka.
5. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOS YPATUMAI UŽSIENIO ŠALYSE
Nevyriausybinės organizacijos savo teisine forma nėra vienalytės. Nevyriausybiniamesektoriuje itin išryškėja visuomenių savitumai, todėl ne pelno organizacijų sistema kiekvienojevalstybėje yra unikali. Bendrosios teisės šalyse (Anglijoje, JAV ir kt.) nėra tradicijos griežtai skirstytinevyriausybines organizacijas pagal jų teisinę formą . Tai nereiškia, kad čia visos NVO yravienodos, nes: pirma, įstatymai išskiria kai kurias atskiras ne pelno organizacijų rūšis.Pavyzdžiui, JAV yra išskirtos NVO, turinčios narius ir jų neturinčios, taip pat viešosios naudos,grupinės naudos bei religinės organizacijos; antra, įstatymų nuostatos dažnai yra bendros irformuluoja daugiau elgesio principus, o ne konkrečias taisykles, arba dispozityviosios ir nustatovariantą, kuris gali būti pakeistas privačiu sprendimu, todėl net tos pačios rūšies organizacijosnustatytų principų rėmuose yra labai skirtingos; trečia, apie nevyriausybines organizacijas kalbadaugiausiai mokesčių įstatymai o organizavimosi forma mažai aptarta.Kontinentinės teisės sistemos valstybėse ( Vokietija, Prancūzija, Olandija, Pietų Amerika ir kt.) išskiriamos dvi nevyriausybinių organizacijų rūšys : pirma, asociacijos, kurios yra organizuotos asmeninės narystės pagrindu, antra, fondai, kurių vidinė struktūra paremta turtiniais įnašais. Šiose valstybėse nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuoja fondų ir asociacijų įstatymai, kuriuose įtvirtinta vidinė organizacijų stuktūra, veiklos sritys, sprendimų priėmimo procedūros ir kt.Fondai neturi narių, bet turi steigėjus, savininkus, dalininkus ir t.t., kurie yra prisidėję prie organizacijos tolesnio gyvavimo. Anglosaksiškos teisės tradicijos šalyse šį institutą atstoja pasitikėjimo santykiai, kai asmuo (asmenys) patiki kam nors turtą, kuris turi būti naudojamas iš anksto nurodytais tikslais. Asociacijos nariai gali turėti labai plačius įsipareigojimus asociacijai. Tačiau dažniausiai jie apsiriboja pareiga mokėti nario mokestį ir laikytis įstatų.
Jei skirstymas į naryste ir turtu paremtas organizacijas labiau budingas kontinentinės teisės tradicijai, tai viešosios naudos ( angl. Public benefit) ir grupinės naudos (angl. Mutualbenefit) organizacijų atskyrimas – Didžiajai Britanijai, JAV, Kanadai. Viešosios naudos organizacijų tikslas yra visai visuomenei naudingi tikslai, siekiami altruistiškai. Tuo tarpu grupinės naudos organizacijos yra sukurtos tam, kad patenkintų specifinius tam tikros žmonių grupės poreikius, t.y. organizacija veikia savo narių naudai Praktikoje veikiančios organizacijos kažkuria dalimi yra viešosios naudos, kažkuria – grupinės naudos. Esant tokiam persipynimui, šis skirstymas yra daugiau susijęs ne su organizacijos esme, o su jos mokestiniu statusu. Viešosios naudos organizacijoms įprasta suteikti daugiau lengvatų, o kartu nustatyti daugiau apribojimų bei viešumo reikalavimų nei grupines naudos organizacijoms. Lengvatinis statusas užsitarnaujamas per tam tikrą laiką ir suteikiamas individualiai. Tos viešosios naudos organizacijos, kurios šį statusą įgijo, įvardijamos kaip filantropinės (angl. charities)Nevyriausybinės organizacijos, kažkada buvusios tik bendruomenės reiškiniu, nuolatplėtėsi, iš pradžių į nacionalines, vėliau – į tarptautinį lygmenį. Todėl atsirado jurisdikcijos,kuriai paklūsta nevyriausybinės organizacijos, nustatymo problemos Tarptautine laikytinanevyriausybinė organizacija, kuri tiesiogiai ar per atskirus skyrius veikia daugiau nei vienojevalstybėje. Europos Konvencija dėl tarptautinių nevyriausybinių organizacijų juridinio asmensstatuso pripažinimo ( įsigaliojusi 1991m sausio 1d.) nustato ir kitus kriterijus organizacijoms,kurioms taikoma minėta konvencija: a) tarptautinės reikšmės tikslų siekimas, b) pelnonesiekimas, c) organizacijos įkūrimas, laikantis konvencijos šalies – dalyvės įstatymų, d)turėjimas biuro, centrinio vykdomojo organo bei kontrolės organo vienoje iš šalies – dalyvėsteritorijų. Minėta konvencija reglamentuoja nevyriausybinių organizacijų juridinio statuso bei jųteisnumo ribų pripažinimo klausimus. Juridinio asmens statusas ir teisnumas, kurįnevyriausybinės organizacijos yra įgijusi vienoje valstybėje, yra pripažįstami kitos, jei taineprieštarauja tos šalies svarbiausiems visuomenės interesams ir pagrindinėms teisnumoįgyvendinimo normoms.Atskirose užsienio valstybėse (Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Vakarų Europos valstybėse) yra įvairi teisinio reglamentavimo praktika, susijusi su nevyriausybinių organizacijų teisiniu statusu. Pagal tai kokia vykdoma valstybės įstatymų politika nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu, galima pastebėti ir pačios valstybės požiūrį į šias organizacijas bei joms skiriamą vietą visuomenės gyvenime. Tai, kad nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai tiesiogiai nusako ir pačios valstybės požiūrį į trečiojo sektoriaus reikšmę valstybes gyvenime puikiai parodo Baltarusijos pavyzdys Baltarusijoje nevyriausybinėms organizacijoms iš viso nėra suteikiama jokiu mokesčių lengvatų, o jos buhalterinės veiklos apskaitą vykdo tokia pačia tvarka kaip ir visi komerciniai subjektai. Tokia viešosios valdžios politika susiklosto dėl to, kad pati valstybė sau prisiima visą atsakomybę dėl socialinės politikos, nepalikdama vietos nevyriausybinių organizacijų veiklai. Panaši situacija su nevyriausybiniu sektoriumi susidariusi ir Rusijoje. Rusijos Federacijoje pavienių asmenų aukos nevyriausybinėms organizacijoms sudaro tik 2 procentai visų trečiojo sektoriaus pajamų. Nevyriausybinės organizacijos finansuojamos išskirtinai iš vietinių resursų, nes tarptautinės lėšos sudaro vos 10 procentų visų finansinių šaltinių . Kaip rodo šie du pavyzdžiai, nuo viešosios valdžios priklauso kokią vietą ne pelno organizacijos užima visuomenės gyvenime. Jei teisės aktai, reglamentuojantys trečiojo sektoriaus veiklą, nesuteikia joms pakankamų veiksmų garantijų bei nedeleguoja tam tikrų valstybės viešųjų funkcijų, galima spręsti, kad yra didelė viešosios valdžios kontrole visose visuomeninio gyvenimo srityse.Vakarų Europos valstybėse įsivyrauja tendencija skatinti paramos teikimąnevyriausybinėms organizacijoms bei mažinti įvairius apribojimus taikomus tokiai paramai.Pavyzdžiui, Vokietijoje tuo pagrindu pakeistas įstatymas, reglamentuojantis labdaringasdotacijas. Pagal naująjį įstatymą, labdaros organizacijos, kurių tikslai sutampa su tais, kurie yraišvardinti pajamų mokesčių kodekse (sportas, kultūra, gamtos išsaugojimas ir t.t. ), galės gautiparamą, mažinančią rėmėjo mokesčius, taip pat tiesiogiai ir pačios galės tvirtinti tokios paramosgavimą. Panaši tendencija, suteikianti daugiau laisvių paramos bei labdaros teikimui, pastebimasir Didžiojoje Britanijoje. Apskritai, pastaruoju metu Vakarų Europoje stebima tendencija, kadvalstybė kuo mažiau kištųsi ir tuo pačiu skatintų nevyriausybinių organizacijų organizuojamąpaslaugų teikimą. Kaimyninėse Baltijos valstybėse yra nemažai pavyzdžių rodančių, jog visuomenės dalyvavimas nevyriausybinių organizacijų veikloje yra skatinamas. Latvijos Respublikoje nevyriausybinėms organizacijoms leidžiama užsiimti ūkine ar komercine veikla (pvz., įsigyti kilnojamo ir nekilnojamo turto), kuria siekiama įgyvendinti įstatuose numatytus tikslus ir uždavinius. Tačiau jeigu kokios nors nevyriausybinės organizacijos metinės pajamos iš ūkinės veiklos viršija 200 MGL, arba jeigu ūkine-komercine veikla užsiima daugiau nei 5 etatiniai organizacijos darbuotojai, tokiu atveju, turi būti steigiama įmonė, kuri užregistruojama Latvijos Respublikos įmonių registre. Estijoje, ne pelno organizacijoms nėra automatiškai taikomos mokesčių lengvatos. Nuo 1994 metų, Estijos įstatymai numato, kad kiekviena organizacija gali kreiptis į Finansų ministeriją, kad gauti mokesčių lengvatas. Vyriausybė išspausdina sąrašą, kurioms nevyriausybinėms organizacijoms, suteikiama mokesčių lengvata (pvz., 1994 metais, beveik iš 2000 nevyriausybinių organizacijų tik 196 gavo mokesčių lengvatą),Apibendrinant nevyriausybinių organizacijų tendencijas minėtose užsienio valstybėse, vertėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad įvairiuose valstybėse paplitę skirtingi nevyriausybinių organizacijų tipai, todėl kalbėdami apie taikomas lengvatas turime suprasti, kad šios organizacijos yra ne pelno siekiančios organizacijos ir todėl jas liečiantys teises aktai gali būti lyginami su analogiškais Lietuvos ne pelno organizacijų veiklą reglamentuojančiais įstatymais. Vadinasi nevyriausybinės organizacijos užima svarbią vietą šalia valstybinės valdžios ir valdymo institucijų.IŠVADOS
Nevyriausybinių organizacijų užimama vieta valstybinio valdymo sistemoje priklauso nuo to, kokias ir kokia apimtimi valstybė joms deleguoja valstybinio valdymo funkcijas. Kita vertus, nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančios teisės normos nėra kompleksiškai susistemintos, sunku tikėtis realaus ir veiksmingo šių organizacijų dalyvavimo vykdant deleguotas funkcijas. Aktuali nevyriausybinių organizacijų identifikavimo problema – nėra teisės aktuoseįtvirtinto nevyriausybinių organizacijų apibrėžimo bei vieningo požiūrio ir vienodosupratimo, ką reikėtų laikyti nevyriausybinėmis organizacijomis. Pagrindinisnevyriausybinių organizacijų tikslas – viešųjų interesų tenkinimas ir visuomenėsgerovė – atspindi, kad nevyriausybinės organizacijos yra laisva piliečių valia įkurtosdemokratinės organizacijos, nepriklausančios nuo valstybinės valdžios ir valdymoinstitucijų.Lietuvos teisėje įtvirtinta nevyriausybinių organizacijų sistema nėra vientisa. Vienaspagrindinių jos trūkumų yra įstatymų perteklius. Vietoje vieno (Nevyriausybiniųorganizacijų) ar dviejų (Asociacijų ir Ne pelno fondų) įstatymų, kurių pakaktųtinkamai sureguliuoti visą nevyriausybinį sektorių, Lietuvoje veikia keturi atskiriįstatymai. Nevyriausybinių organizacijų sistema būtų žymiai nuoseklesnė, jeiužsiimančios specifine veikla organizacijos nebūtų išskirtos kaip atskiros rūšiesorganizacijos, o veiktų pagal vieną bendrąjį nevyriausybinių organizacijų veikląreglamentuojantį teisės aktą.Nevyriausybinių organizacijų žinios apie galimybes ir teises dalyvauti demokratiniamevaldyme bei sprendimų priėmimo procese yra nepakankamos, kadangi nėra nustatytoaiškaus nevyriausybinių organizacijų dalyvavimo šiuose procesuose teisinioreguliavimo mechanizmo, trūksta tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek valstybės irsavivaldybių institucijų aktyvumo bei suinteresuotumo bendram sprendimų priėmimui.Nevyriausybinių organizacijų veiklos perspektyvai didžiausią įtaką turi teisiniaiekonominiai ir socialiniai veiksniai. Pagrindines priežastys, trukdančios nevyriausybinių organizacijų veiklos plėtrai Lietuvoje, yra: valstybinio nevyriausybinių organizacijų rėmimo nebuvimas, nevyriausybinių organizacijų tarpusavio konkurencija, netobula teisinė bazė bei nevyriausybinių organizacijų nepripažinimas visuomenėje .
PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS
Siekiant padidinti NVO veiklos efektyvumą, šioms organizacijoms reikia dažniautaikyti įvairesnes ir naujoviškesnes įtakos technikas, kurių dėka jos galėtų pasiekti,kad būtų atsižvelgta į jų nuomonę (pvz., lobistinės veiklos organizavimas).NVO reikia ieškoti galimybių ir stengtis pritraukti daugiau lėšų iš įvairių donoriniųprogramų. Tokiu būdu butų išspręstas aktualus jų veiklos finansavimo kiausimas.Reikia stengtis plėtoti ir gilinti NVO darbuotojų kompetenciją įvairių nemokamųmokymų, konsultacijų, susitikimų su įvairių sričių specialistais keliu. Tai leistųpakelti NVO darbuotojų kvalifikaciją ir sudarytų sąlygas tapti stipresnėms pačiomsorganizacijoms.Nevyriausybinėms organizacijoms reikia stengtis perimti kuo daugiau valstybės irsavivaldybių funkcijų įvairiose srityse, nes tai būtų jų funkcionavimo užtikrinimoveiksnys. Tai taip pat leistų užtikrinti ir pastovų finansavimo šaltinį.Reikia skatinti piliečių, dalyvaujančių NVO veikloje, įtraukimą į įvairias komisijasbei komitetus, kurie nagrinėja iškilusias problemas. Tai padėtų giliau išnagrinėtiklausimo esmę bei efektyviai priimti optimalų sprendimą, tokiu būdu pasiekiantabipusę naudą.Sprendimų priėmimo procesas taptų paprastesnis, efektyvesnis ir objektyvesnis, jeijame dalyvautų NVO, suburiančios tam tikru klausimu suinteresuotus piliečius,todėl reikia stengtis kuo daugiau sudaryti galimybių NVO pareikšti savo nuomonęsvarstomu klausimu. Priėmus sprendimą, reiktų stengtis kuo aktyviau ir kuo plačiauįtraukti nevyriausybines organizacijas dalyvauti priimto sprendimo įgyvendinimoprocese.
SUMMARY
Non-governmental organizations play a very important role in the life of the society, carrying out many functions of public administration and providing social services. The issue under consideration is of great importance, because there are no prolonged traditions of Non-governmental organizations, and collaboration with other institutions are not completely understood and analyzed because of the absence of the support provided for the statė Non-governmental organizations, the competition among the existing ones, imperfect law system and the lack of the society’s Mecognition.The process of Non-governmental organizations formation has been analyzed and the role of such institutions in the state and municipalines system and their influence on public administration have been determined and defined. The problems arising in legal regulation of Non-governmental organizations have been discussed. In addition, the communication process between the public and the third sector has also been analyzed and future perspectives of Non-governmental organizations carrying out the functions of public administration have been evaluated on the basic of empirical research.Conclusions: Non-governmental organization can be defined as a democratic organization established by citizens, which has a formal structure and does not depend on the State institutions decisions. The Non-governmental organization applies the principles of self-management and tries to reach democratic decisions. The main purpose of such an organization is to satisfy the society, but not to make the profit.The system of Non-governmental organizations would be better, if they were not referred to as separate organizations, but vvould be able to function according to the general state laws and the laws regulating specific activities.
The main field of Non-governmental organizations activities is providing social service, education, representing of environment, development of democracy and civil society.LITERATŪRA
1. Broom L. Sociologija. Litera Universatis, 1992 2. Butėnas D. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinių ir visuomeninių institucijų istorijos bruožai XIII-XVIII a. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 19973. Europos konvencija dėl tarptautinių NVO juridinio asmens statuso pripažinimo. Vilnius, 19944. Gineitienė D., Domarkas V. Visuomeninių organizacijų įtaka viešojo administravimo institucijoms. Kaunas: Technologija, 20005. Guzavičius A. Ekonominių interesų grupių veiklos efektyvumas: daktaro dis: soc. Mokslai: ekonomika (04S) Kaunas:KTU, 2003 6. Jočienė D. NVO teisinė padėtis ir veikla tarptautinėje teisėje //NVO veiklos ypatumai nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje. Mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius: 20027. Konferencijos medžiaga. Charities Aid Foundation. 19968. Krupavičius A. Interesų grupės: sandarac, klasifikacija ir efektyvumas // Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, 19999. Lietuvos NVO ir savivaldybių bendradarbiavimą reglamentuojantys dokumentai// Vilnius: 200110. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas // VŽ. 1996, Nr. 32-78611. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl visuomeninių organizacijų įstatymo įgyvendinimo // VŽ. 1996, nr. 53-125112. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas // VŽ. 1996, Nr. 32-78713. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas // VŽ. 1996, Nr. 68-163314. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas // VŽ. 1994, Nr. 55-104915. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 metų liepos 17 dienos nutarimas Nr. 892 //VŽ. 1998, Nr. 66-191616. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “ Dėl labdaros organizacijų ir labdaros fondų steigimo ir registravimo tvarkos bei sąlygų” // VŽ. 1993, Nr. 33-76117. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 metų lapkričio 19 dienos nutarimas “ Dėl laikinosios viešųjų įstaigų ir asociacijų registravimo tvarkos patvirtinimo” // VŽ/ 1996, Nr. 114-262418. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 birželio 7 dienos nutarimas Nr. 850 // VŽ. 2002, Nr. 57-233519. Lietuvos Respublikos Seimo statutas// VŽ. 1999, Nr. 5-9720. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas// VŽ. 1996 Nr. 104-236721. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas // VŽ. 1995, Nr. 18-40022. Lietuvos Respublikos Konstitucija Žin., 1992, Nr. 33-101423. Misiukaitė L. Savanoriško darbo nevyriausybinėse organizacijose teisinis reglamentavimas.. Teisės apžvalga. – Kaunas: 200024. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje. Viešosios nuomonės tyrimo ataskaita. – Vilnius, 199825. Nevyriausybinių organizacijų valdymas. Kaunas: KNOPC, 200126. Savivaldybių ir NVO bendradarbiavimas. Konferencijos medžiaga. Vilnius, 1998 m. sausio 23 d.27. SIC rinkos tyrimas “Lietuvos gyventojų požiūris į NVO:1998-2002” 2002 gruodžio 20 d.28. Šimašius R. Ne pelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis. Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 199929. Viešojo sektoriaus institucijų administravimas: monografija// Vilnius: LTU, 200230. Bush.R. Survival of the Non – profit Spirit in a For – profit World. Non profit and Voluntary Sector Quarterly. 1995. Vol.21 31. Dahrendorf R. The Modern Social Conflict: An Essay on the Politics of Liberty. Los Angeles: University of California Press, 199032. Guidelines for Law Affecting civic Organizations. New York: Open society Institute, 199733. Hudson M. Managing Without Profit. The Art of Managing Third Sector Organizations. London: Pequin books, 199934. Improving Accessto Benefits and Services – What NGOs can do about it. ISCW, 199735. NGO Co-operation for Social Inclusion of People with Disabilities. – Belgium: IBF International Consulting, 200136. Parsons T. The Social Systems. New York, 195137. Osborne S. Managing the Voluntary Sector. A handbook for Managers in Charitable and Non – profit organization. London: International; Thomson Press, 199638. Salomon Lester M. The International Guide to Nonprofit Law. –John Wiley., 199739. Административное право / под ред. Ю.Козлова и Л. Попова. Mосква: Юристъ, 2000.40. Бахрах Д. Административное право России. Mосква: HOPMA, 2000.41. Овсянко Д. Aдминистративное право в схемах и определениях. Mосква: Юристъ, 2000.42. www.ngonet.org (prisijungimo laikas: 2005 01 06)43. www.nisc.lt (prisijungimo laikas: 2005 01 10)44. www.sic.lt (prisijungimo laikas: 2005 01 050PRIEDAIANKETA
1. Nurodykite Jūsų atstovaujamos nevyriausybinės organizacijos rūšįa) Asociacijab) Visuomeninė organizacijac) Viešoji įstaigad) Labdaros ir paramos fondase) Kita……………………………………………………………………………………………………………………………….
2. Įsteigimo metai……………………………………………………………………………………………………………..
3. Buveinė (miestas)…………………………………………………………………………………………………………..
4. Pagrindinė veikla………………………………………………………………………………………………………….…………………………………………………………………………………………………………………………………………
5. Kaip manote, ar reikėtų, kiek įmanoma suvienodinti NVO teisinį statusą (veiklas, mokesčius, steigimą, likvidavimą ir kt.)?a) Taipb) Nec) Nežinau
Jei taip, tai kodėl?……………………………………………………………………………………………………………..………………………………………………………………………………………………………………………………………..
6. Ar NVO reglamentuojančiuose įstatymuose apibrėžtos veiklos sritys atitinka Jūsų organizacijos poreikius ir potencialias galimybes?a) Taipb) Ne c) Nežinau
Jei ne, tai kodėl?…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..
7. Kokios priežastys, Jūsų nuomone, trukdo NVO veiklai ir plėtrai Lietuvoje?a) Netobula teisinė bazėb) NVO nepripažįstamos visuomenėjec) Nėra valstybinio NVO rėmimod) NVO tarpusavio konkurencija, bendradarbiavimo dvasios nebuvimase) Kita……………………………………………………………………………………………………………………………..
8. Ar bendradarbiaujate su kitomis NVO?a) Taipb) Nec) Jei taip, tai kokiose srityse?…………………………………………………………………………………………..……………………………………………………………………………………………………………………………………..
9. Kokie Jūsų organizacijos santykiai su valstybinės valdžios ir valdymo institucijomis?Santykiai pagrįsti:a) Finansinės paramos teikimub) Materialinės paramos teikimu (patalpos, jų išlaikymas)c) Nematerialiosios paramos teikimu (konsultavimas, mokymai, informacijos sklaida ir kt.)d) Atstovavimu Jūsų ir /ar kitų nevyriausybinių organizacijų interesams valstybės ar savivaldybių institucijosee) Tik kontrolės, priežiūros vykdymu, leidimų išdavimu ir t.t.Kita…………………………………………………………………………………………………………………………………..
10. Ar kreipėtės į valstybinės valdžios ir valdymo institucijas dėl Jūsų NVO finansavimo?a) Taipb) Ne
Jei taip, tai,a) Tai darote pagal nusistovėjusį mechanizmąb) Kiekvieną kartą individualiai, pagal konkrečią situaciją
11. Jūsų organizacijos veikla finansuojami iš valstybės ar savivaldybės biudžeto?a) Taipb) Ne
12. Kaip manote, kas lemia, kad konkrečios NVO veikla būtų finansuojami iš biudžeto?a) Veiklos reikalingumas visuomeneib) Konkrečios NVO statusas visuomenėjec) Asmeninės pažintysd) Biudžeto galimybėse) Kita……………………………………………………………………………………………………………………..
13. Su kokiomis problemomis susiduriate praktikoje?………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….
14. Pateikite savo apibrėžimąNevyriausybinė organizacija – tai…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………
Dėkojame už atsakymus!