Nemuno Kilpų Regioninis parkas

Tarp Nemuno vingių

Nemuno kilpų regioninio parko įkūrimo istorija ilga ir vingiuota, kaip tos Nemuno kilpos, kažkada bauginusios keliautojus.
Pirmosios mintys saugoti unikalų Punios šilą, sukuriant čia Tautos parką siekia prieškario laikus. Tačiau tik 1960 metais įkuriamas Punios šilo botaninis-zoologinis draustinis. Daugiau kaip po dvidešimties metų Vyriausybė svarsto nacionalinio gamtos parko projektą. Būta dar daugybės svarstymų įvairiausiuose lygiuose, straipsnių spaudoje, rezoliucijų, kol 1989 metais Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Nemuno nacionalinį parką. Tačiau toks parkas įkurtas nebuvo! Vietoj jo 1992 metais rugsėjo 24 dieną kartu su kiitais dvidešimt aštuoniais broliais gimė Nemuno kilpų regioninis parkas.
Kas gi įdomaus ir svarbaus yra šioje Lietuvos dalyje, jei nuo seno brandintos mintys ją saugoti? Pirmiausia, Didžiosios Nemuno kilpos, sudėtingai išsiraizgiusios maždaug 60-ties kilometrų vingiais, nors tiesiu keliu nuo Punios iki Birštono pasistumia vos dešimtį. Kas gražiau sudėstys žodžius už Prienų krašto poetą Justiną Marcinkečių? “Palaimintos vietos, reto vaizdingumo apylinkės. Atrodo, kad net ir senas Nemunas, smarkiai plušėjęs jas kuriant, liko pats jų grožio pakerėtas – ir ėmė puldinėti iš vieno krrašto į kitą. Tai ir apsisukusi seniui galva, ir pats ėmęs nebesuprasti į kurią pusę teka, kur link savo vandenis plukdo. Ačiū jam už šį apsvaigimą, sukūrusį unikaliausią gamtos paminklą – 60 kilometrų ilgio Didžiąsias Nemuno kilpas. Nė viena Europos upė nėra šitaip pasidarbavusi”.
Didžiosios Ne

emuno kilpos senųjų laikų upeiviui buvo sunkiai suvokiamos. Kartografai jų nepavaizdavo net palyginti tiksliame 1613 metų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapyje “Magni Ducatus Lithuaniae”. Punios ir Birštono kilpos pirmą kartą buvo nubrėžtos 1777 metais Siponių dvaro žemių planuose. Ir tik 1852 metais Vilniaus universiteto profesorius Abichtas teisingai pažymėjo Didžiąsias Nemuno kilpas.
Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografinis draustinis apima Nemuno vagą regioninio parko ribose. Tikslas – išsaugoti savo pobūdžiu bei mastu unikalią visoje ledyninio reljefo paplitimo zonoje Didžiųjų Nemuno kilpų (Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono) hidrografinę struktūrą. Panašias hidrografines struktūras tegalima kartais sutikti tik skirtingų gamtinių zonų upėse su vidiškai skirtingu kraštovaizdžiu.
Kas vertė nuledėjimo metu užsimezgusį Nemuną taip smarkiai kilpinėti, galutinai dar neišaiškinta. Įdomus ir mokslui vertingas Nemuno slėnis su šlaitais, raguvomis, griovomis. Ypatinga verte išsiskiria erroziniai atragiai (Nibrių, Kalvių, Birštono), kurių analogų nėra nei Nemuno nei Nėries slėniuose. Raiškios ir įdomios Daukantų, Pošvenčio terasinės dubumos. Vienas vaizdingiausių kraštovaizdžių Lietuvoje – Nemuno slėnio vingis ties Balbieriškio geologine atodanga.
Hidrografinio tinklo, kaip ir regioninio parko, ašis yra Nemunas. Į Nemuną, prasigraužę didžiules griovas, raguvas žvaliai gurguliuoja apie keturiasdešimt upelių. Yra dar keletas nepakeistų, nenumelioruotų Nemuno intakų (Vizdija, Vadė). Tai savotiški hidrografiniai ir hidrologiniai paminklai.
Todėl be didžiųjų kilpų yra dar du hidrografiniai draustiniai – Ošvenčios (saugant originalios dvejopos hidrografinės struktūros Oš
švenčios upelį su raiškia erozine pagrauža) ir Vizdijos (saugant natūralumą išlaikiusį Vizdijos upelį bei jo slėnį).
Didžiausi Nemuno intakai – Verknė ir Peršėkė. Kiti gi – švarūs, darbštūs upeliukai, iš toliau dažnai geriau girdimi negu matomi, nes vingiuoja šilais, kažkada pavadinti nuostabiai gražiais vardais: Dubenėlė, Juodija, Mikasa, Uosa, Sanaunėlis, Viesurkis.
Didžiųjų Nemuno kilpų kraštovaizdis, gamtinės ir kultūrinės vertybės sudaro ypač savitą kompleksą, suteikia šiai teritorijai ypatingą vertę. Todėl iš septyniolikos draustinių net šeši yra kraštovaizdžio. Trys iš jų (Prienų šilo, Verknės ir Kalvių) įkurti gamtinių vertybių išsaugojimui: sengirės fragmentams, natūraliems upeliams, atodangoms, eroziniams cirkams, atragiams. Gi kiti trys daugiau atspindi kultūrinį kraštovaizdį: Punia su vienu didžiausiu Lietuvoje piliakalnių, išraiškingais Nemuno ir Punelės žemupio šlaitais, Naravų kaimo tris istorinius laikmečius atspindinčia erdvine ir žemėvaldos struktūra, Siponių kaimoraiškaus agrarinio slėnio kraštovaizdžiu ir tradicine kaimų architektūra.
Didžiųjų Nemuno kilpų ruožas yra pats vaizdingiausias Lietuvoje. Tarp aukštų, miškais apaugusių šlaitų vingiuojanti upė, po medžiais skendinčios sodybos. Čia Nemunas teka 60 kilometrų atkarpoje visų pasaulio šalių kryptimis. Vidutinis slėnio gylis 40 metrų, tačiau šlaitai vietomis iškyla 70 – 80 metrų virš vandens. Aišku, kad ir vaizdai nuo tokių aukštybių į vingiuojančią upę, tolių mėlyje dunksančius miškus daro didelį įspūdį. Nuo Birštono atragio matosi Nemunas vienoje pusėje tekantis į vakarus, kitoje – į rytus.
Daugiau kaip pusėje te
eritorijos žaliuoja miškai. Čia yra gana didelių miško masyvų (Siponių, Žvėrinčiaus, Vėčionių). Didžiausias (2760 ha) Punios šilo masyvas – mažutis lopelis didingų senovės girių, kurios tęsėsi iki pat Prūsijos sienos. Iš visų pusių, išskyrus pietinę dalį, šilą juosia Nemunas. Yra tik vienas kelias ties Panemuninkais. Punios šilo medynų sudėtis labai marga. Vyrauja pušynai ir eglynai, garsūs savo aukščiu. Siekiant išsaugoti pirmykščių Lietuvos girių bruožus išlaikiusį Punios šilo gamtinį kraštovaizdį su mokslui vertingais augalijos ir gyvūnijos kompleksais, dalis šilo (470 ha) paskelbta rezervatu.
Ne taip išgarsintas, bet ne mažiau įdomus ir vertingas Prienų šilas. Čia taip pat yra sengirės tipo medynų, retųjų augalų, auga labai aukšti medžiai. Prienų šile saugoma viena didžiausių meškinio česnako (Allium ursinum) auginviečių Lietuvoje (Drubengio botaninis draustinis).
Parke vyrauja žaliasamaniai pušynai su plačialapių miškų fragmentais ar eglių priemaiša.
Nemunas meandruodamas suformavo skirtingus tiek mechanine sudėtimi, tiek maisto medžiagų turtingumu dirvožemį, ir tai leido čia išsivystyti specifiniai augalinei dangai.

Nemuno Kilpų Regioninis Parkas

Neišdildomą įspūdį palieka reginiai nuo aukštų Nemuno šlaitų ir atodangų. Savo natūraliu kraštovaizdžiu ir gamtos įvairove sužavi Nemuno ir jo intakų slėniai, apaugę žaliuojančiais miškais. Gamtos mėgėjus domina Punios ir Prienų šilai su ąžuolais galiūnais, aukščiausiomis Lietuvoje pušimis ir eglėmis, retų rūšių augalais ir gyvūnais.
Parke lankytoją sudomins ne tik Nemuno vi

ingiai, vaizdinga gamta, bet ir vertingas kultūros paveldas: gausūs piliakalniai, liaudies meistrų statytos bažnyčios, medžio skulptūrų ansambliai, seni mediniai kryžiai. Pažintis su regioniniu parku suteiks naujų žinių, nustebins grožiu ir vertybėmis.
Nemuno kilpų regioninis parkas įkurtas unikalių didžiųjų Nemuno kilpų ir Punios šilo kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūros vertybėms išsaugoti.
Didžiosios Nemuno kilpos, tai 79 km ilgio smarkiai vingiuotas Nemuno vidurupio ruožas, prasidedantis 3 km aukščiau Punios, pasibaigiantis 1 km žemiau Birštono. Didžiąsias Nemuno kilpas sudaro Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono kilpos.
Nemuno kilpų regioninis parkas yra centrinėje Prienų rajono dalyje, apima visą Birštono miestą ir tik Punios šilas bei Punios gyvenvietė yra šiaurinėje Alytaus rajono dalyje.
Nemuno kilpų regioninį parką supa Kauno marių, Aukštadvario, Veisiejų, Metelių regioniniai bei Dzūkijos nacionalinis parkai.
Parko teritorijoje yra Punios šilo botaninis zoologinis draustinis, Degsnės ir Drubengio botaniniai draustiniai, Vizdijos, Ošvenčios ir Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografiniai draustiniai, Punios,Siponių kaimo, Prienų šilo, Naravų kaimo, Verknės ir Kalvių kraštovaizdžio draustiniai, Birštono ir Nemajūnų urbanistiniai draustiniai, Pelekonių archeologinis draustinis, taip pat Punios šilo rezervatas.
Turistai, kurie norės pamatyti pačias įdomiausias ir vertingiausias parko vietas, suvokti Nemuno vingiavimą važiuodami dviračiais ar eidami pėsčiomis, turės net šešis kartus keltis per Nemuną.
Galima “paklydinėti” kartu su upe ir plaukti Nemunu nuo Punios iki Birštono, pasigrožėti stačiais šlaitais, atodangomis, vešliais šilais.
O tie, kurie nori pasižvalgyti į Nemuno vingius, šilus ir kaimus iš viršaus, gali pasinaudoti Pociūnų oro uosto lakūnų paslaugomis. Autoturistams, dviratininkams, pėstiesiems ir vandens turistams įrengta bendrojo naudojimo stovyklavietės.

Miškai

Nemuno kilpų regioniniame parke miškai užima apie pusę teritorijos. Čia yra gana didelių miško masyvų: Siponių miškas, Prienų šilas, Punios šilas, Vėžiongiris [Šilengiris] Žvėrinčiaus miškas. Yra nemažai mažų miškelių ir ypač teritorijos miškingumo įspūdį palieka upių ir upelių šlaitai bei griovos, apžėlusios krūmynais ir miškais. Be Nemuno šioje teritorijoje didesnės upės yra Verknė ir Ošvenčia, kurių šlaitai, intakai, raguvos daugiausiai yra apaugusios įvairaus senumo miškais.
Didžiausiuose miško masyvuose normalaus drėkinimo dirvožemiuose labiausiai paplitę yra pušynai ir eglynai [Peucedano-Pinetum sylvestris, Melico nutantis-Piceetum abietis, Eu-Piceetum abietis]. Jiems tenka didžiausias antropogeninis krūvis, nes tai turtingi uogomis ir grybais miškai. Užmirkusių miškų šioje teritorijoje yra maža. Vėžiongiryje galima aptikti didesnius plotus šlapiųjų pušynų [Vaccinio uliginosi-Pinetum] ir juodalksnynų [Carici elongatae-Alnetum]. Nemoraliniai šlapieji juodalksnynai [Circaeo-Alnetum] labiau būdingi paupiniams miškams. Jie pailgais kontūrais tęsiasi palei Nemuną, didesnius plotus užima ties Krakilos upe ir vietomis pasitaiko Punios šile.
Visų upių ir upelių slėniams labai būdingos yra baltalksnio bendrijos [Alnetum incanae]. Jos nesudaro didelių masyvų, bet siaura juosta plyti palei upių ir upelių vagas, dažnai šiais miškais būna apžėlusios griovos ir slėnių šlaitai. Didžiųjų upių, kaip kad Nemuno, Verknės, slėniuose ir šlaituose įsikuria ir retesni plačialapiai miškai [Tilio- Carpinetum]. Didesnius miško masyvus šios asociacijos bendrijos sudaro Punios šile. Šiose bendrijose prieglobstį randa ir eilė retų saugomų Raudonosios knygos augalų.

Įžymios vietos

Kiekviena šalis, kiekvienas rajonas turi savo lankytinas vietas, kurias puoselėja it kuriomis didžiuojasi. Parko teritorijoje yra nemažai žymių vietų , kurios mėgiamos rajono gyventojų ir turistų. Tai Prienuose ant Nemuno kranto stovintis paminklas Didžiajam Lietuvos Kunigaikščiui Kęstučiui, Prienų, Birštono, Nemajūnų ir Punios bažnyčios, Nemajūnų kapinės, Balbierškio “Ožkų pečiaus” bei Birštono atodangos, Punios, Paverknių ir 4 Pelekonių piliakalniai.

Parko augalai, gyvūnai, grybai ir paukščiai

Nemuno kilpų regioniniame parke yra daug augalų, gyvūnų, grybų ir paukščių rūšių. Dalis jų yra saugoma ir įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Parke auga kelios augalų rūšys, kurių populiacijos yra ant išnykimo ribos. Nemažai yra sparčiai nykstančių rūšių. Nors meškinis česnakas yra nykstantis augalas, jo auginvietė Prienų šile didžiausia ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Čia netik augalai turi augimvietes. Jame saugiai jaučiasi, veisiasi ir gyvena daug įvairių gyvūnų rūšių.
Regioniniame parke gyvena 5 žinduolių rūšys, kurios įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.
Nacionaliniam parke (Prienų šile) augo aukščiausia Lietuvos eglė, taip pat aukščiausi 33 – 35 metų pušynai, rasti Prienų rajone.

Paminklai

Nemuno kilpų regioniniame parke gausu istorinių paminklų, bet ne tik jų. Šiose apylinkėse, ypač vėlyvo pavasario ir vasaros metu, vyksta gamtos mylėtojų šventės. Tai jau tradicine tapusi “Rasos” šventė, “Gegūnės” vardu pavadinta šventė ir didžiausią palikimą palikę medžio drožėjų simpoziumai.

Leave a Comment