Verslo administravimo konspektas-špera

Verslininkystės istorija
Verslininkystė – tai iniciatyvių savarankiškų žm. veikla, nukreipta pelno arba asmenynės naudos gavimui. Tai veikla, kuri asocijojasi su naujovių siekimu, kūrimo kažko naujo arba esamos padėties pagerinimu savo įm.
Verslininkas – tai žmogus, savo arba skolintomis lėšomis organizuojantis verslą įm., siekiant gauti pelną.
Ričardas Katiljonas – pirmasis pateike verslininkystės samprotą. Jis išskyrė verslininką, kaip ūkio subjektą. Jis atskirė kapitalo kaupimo f-ja nuo verslininkystės f-jos. Turto gausinimo šaltinį laikė žemę ir darbą. Jis išskyrė verslo riziką, nes įmoninkai, žemdirbiai, amatininkai perka prekes žinoma P, o kookia P parduos savo produkciją nežino.
Adamas Smitas. Verslininkas, pagal jį, tai kapitalo savininkas, kuris dėl bet kokios komercinės idėjos realizavimo, rizikoja, gaudamas pelno.
A.Smito klaida: Verslininką sutapatino su kapitalistu. Jis teigė: privati įm., kad būtų naudinga visuomenei turi tenkinti 2 sąligos:
1. verslininkas iš įmonės turi gauti naudą.
2. turi egzistuoti konkurencija.
A.Smitas buvo prieš valstybės kišimasi į verslininkystę, kadangi valstybė visada yra didžiasia išlaidautoja.
Žanas Batisas Sėjus-„Politinės ekonominės traktatė“ rėmėsi A Smito veikalu. Sėjus sukūrė „Trijų gamybos veiksnių teoriją: Žemė, Darbas, Kapitalas“. Tie veiksniai sukūrė: darbo užmokėstį, reentą ir pelną.
Sėjus teigė: vieni verslininkai, kurie dirba tvarkingai, išmaningai, veikliai, žinodami savo verslą, prasigyvena, o kiti, neturėdami šių įpatumų, nusigyvena.
Pagal Sėjų: Verslininkystė – ekonominė veikla, vykdoma sujungiant gamybos veiksnius, siekiant efektyviau panaudoti visus išteklius ir gauti geriausią rezultatą.
Ž.B.Sėjus buvo už la

aisvą verslininkystę.
Alfredas Maršalas. Jis išvystė ir papildė „Trijų veiksnių teoriją“, įrašydamas ketvirtą veiksnį – organizacija.
Maršalas teigė: Kiekvienam veiksniui priskiriama tam tikra gamybinių pajamų dalis: kapitalas kapitalistui atneša %, gamybos priemonės ir žemė duoda rentą, verslininko veikla duoda pelną, darbininko darbas aprūpina darbo užmokesčiu.
Šumpeteris, verslininką traktavo kaip novatorių. Pagal jį, verslininkas yra ūkinis subjektas, kurio f-ja yra naujų kombinacijų įgyvendinimas.
Pagal Šumpeterį, verslininkai yra įpatingas žm. sluoksnis ir jų veikla yra specifinė, nes jie vykdo kūrimo f-ja, o kažką sukūrti yra sunkiau, negu padaryti kažką išbandyto ir įprasto.
Šumpeteris skaito, kad verslininko poelgį apsprendžia 2 momentai:
1. Būti verslininku, reiškia daryti ne tai ką daro kiti
2. -/-/-/-/-/ ne taip kaip daro kiti, o tai reikalauja naujų sprendimų, naujų sugebėjimų.
Dabartiniai Lietuvos mokslininkai dominantys verslininkystę: B.Martinkus, Z.Lydeka, V.Sūdžius, B.Lianėnė, A.Garškėnė, V.Gronskas, R.Stačiokas.
Kiekvienai vaalstybei reikia suformuoti verslininkystės vyst. stratėgiją. Reikia surasti niša pasaulinės rinkoj ir išnaudoti valstybės ūkio pranašumus. Reikia teikti naujoves.
Verslininkystės formos
Pagal LR civilinį kodeksą, įsigaliojusio nuo 2001 metų liepos 1, užsiimti verslininkystę gali fiziniai ir juridiniai asmenys.
Fizinis asmuo – tai pilietis, užsiimantis komercinę, ūkinę veikla, neturėdamas juridinio asmens statuso.
Juridinis asmuo – tai org-ijos, kurios turi atskirą turtą. Gali savo vardu įgyti turtines, bei asmenynes neturtines teises, turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme arba 3-ųjų teisme (arbitraže).
Juridinio asmens bruožai:
1. turi atskirą turtą
2. atsako savo turtu pagal prievolę
3. savo va
ardu gali sudarynėti įv. sandorius, įgydamos turtines, bei asmenynes neturtines teises
4. turi įsipareigojimų
5. gali būti ieškovas ir atsakovas
6. turi savarankišką balansą
Juridinio asmens tipai:
1. Pelno siekiancios arba komercinės įm. – jurid. asmenys, kurių tikslas – pelno siekimas,
2. Pelno nesiekiančios organizacijos (asociacijos, konfederacijos, būreliai)
Įmonė – yra savo firmos vardą turintis ūkinis vntas, įsteigtas įstatymo numatyta tvarka tam tikrai komerciniai ūkiniai veiklai.
Įmonę sudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.
Pagal LR įm. Įstatymo Lietuvoje veikia:
1. Individualios (Personalinės) įm.
2. Tikrosios ūkinės bendrijos
3. Komandytinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrovės
4. AB, UAB, investicinės bendrovės
5. Valstybės įmonės
6. Savivaldybės įmonės
7. ŽŪ bendrovės. Veikla reglamentojama atskirų įstatymų
8. Kooperacinės bendrovės
Įm. neturinčios juridinio asmens statuso:
1. Individualios įmonės
2. Ūkinės bendrijos
• Tikrosios ŪB
• Komanditinės ŪB
Individualios personalinės įm.
IP nuosavybės teisė priklauso fiziniam asmeniui ar kelėms fizin. asm. bendrosios jungties nuosavybės teisė (vyras ir žmona)
IP gali steigti ir juridiniai asmenys, kurie užsiėma negamybine veikla (Pvz univeras)
IP įmonės bruožai:
1. neturi juridinio asmens teisių
2. įmonininko turtas nėra atskirtas nuo įmonės turto. Pagal prievoles įmonės savininkas atsako visu savo turtu, net ir po įmonės likvidavimo, t.y. neribotos civilinės atsakomybės įmonė
3. Privalo turėti savo įmonės vardą, kuriame įvardinamos savininko vardas
4. Įmonės steigimą, jos veikla, bei likvidavimą reglamentuoja LR civilinis kodeksas bei kiti įstatymai.
IP formos:
1. Įmonės veikla pagrįsta įm. savininko ir jų šeimos narių darbu
2. Įmonės savininko ir samdomų darbuotojų darbu.
IP įm. trūkumai:
1. Turint IP labai sunku įvertinti riziką
2. Įmonės turtas neatskirtas nuo įm. Savininko as
smenynio turto.
3. Vadovavimo sunkumai
Ūkinės bendrijos
Komanditinės ūkinės bendrijos nariai gali deliguoti tam tikrą turtą į ūkinę bendriją. Nariai-komanditoriai atsako ne visu turtu, o tik deliguotu (įdėtu) turtu.
ŪB nariu gali būti nuo 2 iki 20
Ūkinės bendrijos pavadinime turi būti nors vieno steigėjo vardas.
Akcinės bendrovės
Gali būti AB, UAB, IAB – tai juridinio asmens statusą turinčios įmonės ir jų kapitalas padalintas į akcijas.
Bendri akcinių bendrovių bruožai:
1. Juridinis asmuo
2. Akcininkas gali būti: fizinis, juridinis asmuo, valstybė, savivaldybė
3. Bendrovė privalo turėti įstatus, kuriais vadovaujasi savo veikloje
4. AB ir UAB sąvininkai turi tiek įtakos, kiek jiem priklauso bendrovės turto (akcijų). Svarbiausius sprendimus priėma akcininkai, balsuodami, o kiekvieno jų balsų skaičius priklauso nuo turimų akcijų
5. Bendrovė gali būti steigiama ribotam ar neribotam laikui.
UAB atskiri bruozai:
1. Min UAB įstatinis kapitalas 10,000lt
2. Nuo 1 iki 100 skaičius akcininkų (steigėjų)
3. Akcijos negali būti platinamos viešai. Jeigu norima parduoti akciją, tai turi spręsti valdyba.
AB atskiri bruožai:
1. Min AB įstatinis kapitalas 100,000lt (per 2 metus 2003,07,01 turi padidinti iki 150,000 Lt )
2. Akcijos turi būti platinamos viešai.
AB privalumas: savininkas neatsako savo turtu.
AB trūkumas: labai sudėtinga struktūra, steigiant juridinį asmenį: 500 Lt registravimo, vaikščiojimas pas notarą, sudėtinga buchalterinė apskaita.
Juridiniai asmenys negali atsiskaitynėti grynaisiais pinigais!
Valstybės ir savivaldybės įm.
Valstybės įm. – juridinis asmuo, kuriuo visas turtas priklauso LR.
Savivaldybės įmonė – yra juridinis asmuo, kuriuo visas turtas priklauso savivaldybei.
Valstybės ir savivaldybės įmonių bruožai:
1. Juridiniai asmenys
2. Visas įmonių turtas priklauso valstybei ar sa
avivaldybei
3. Jos turtą valdo, naudoja, disponuoja turto patėkėjimo teisėmis.
4. Jos neatsako už valstybės ar savivaldybės prievoles.
Kooperacinės bendrovės
Kooperacinės bendrovės yra fizinių arba juridinių asmenų įsteigtas juridinis asmuo, kurio pagrindinė paskirtis – tenkinti kooperacinių bendrovių narių ūkinius, ekonominius, socialinius poreikius.
Bendri bruožai:
1. Juridinis asmuo
2. Įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės.
3. turi nuosavą turtą, kuris sudaromas iš narių įnašo, bendrovės ūkinės veiklos ir kt.
4. Gali verstis įstotose numatyta ūkine-komercine ir nekomercine veikla
5. Gali steigti ją nemažiau 5 fizinių ir juridinių asmenių
6. Steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja atskiras LR kooperatinių bendrovių įstatymas.
Nepelno organizacijos:
1. viešoji įstaiga
2. asociacija
3. labdaros ir paramos fondai
4. Visuomenynė organizacija
5. Žemės ūkio rūmai
Viešoji įstaiga
Viešoji įstaiga – tai viešasis juridinis asmuo, kuris nesiekia naudos sau ir gautą pelno dalį negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams
Viešoji įstaiga moka 5 % pelno mokestį.
Viešoji įstaiga gali užsiimti komercine veikla
Viešosios įstaigos bruožai:
1. Steigėjų skaičius neribojamas
2. Įstaiga gali gauti labdaros forma, materialinę ir finansinę pagalbą, gauti pelno mokesčio lengvatą
3. Įstaiga gali gauti pajamas už veiklą, numatyta įstatose
4. Viešoji įstaiga turi veikti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, verslo remimo ar kitose panašiuose srytyse.
Institucijos, registruojančios įm.
Įmonių rejestras – ten turi būti užregistruotos įmonės.
LR institucijos, registruojančios įmones:
1. Savivaldybė arba apskritis
2. Ūkio ministerija
3. Lietuvos bankas (registruoja bankus)
Ūkio ministerija registruoja:
1. Iš valstybės liešų steigiamas įm.
2. Draudimo veiklą vykdančias įm.
3. Įm. su užsienio kapitalu
4. Užsienio valstybių filialus, atstovybes
5. Viešasias įstaigas, kur nors vienas iš steigėjų yra užsienio valstybės juridinis arba fizinis asmuo.
6. Pramonės, prekybos ar amatų rūmus.
LR bankas registruoja:
1. Komercinius bankus ir filialus
2. Užsienio bankus ir filialus
3. Kredito unijas
Vietos savivaldybės registruoja jų teritorijoje steigiamas įmones.
Įmonės steigimo etapai
UAB steigimas:
1. Nutarimas įsteigti įmonę ( pasidaryti mini verslo planelį)
2. Sudaromas steigimo sutartis:
• Jei 1 asm. steigia įm. tai rašomas steigimo aktas
• Jei>nei 1, tai steigimo sutartis
• Steigėjų įsipareigojimai, pradinis akcinis kapitalas, steigėjų teisės ir pareigos, kiek laiko galiuoja steigimo aktas
3. Įmonės vardo registravimas valstybiniame patentų biure
4. Įstatų parengimas. Tvirtinami savivaldybės rejestro biure
5. Akcinio kapitalo apmokėjimas
6. Įstatinis kapitalas . (formuojamas iš pinigų, atidaroma banko kaupiamoji saskaita).Jis skyla į dalis :
• 25 %į kaupiamąją sąskaitą.
• 75 % natūrine daiktine išraiška
7. Nepiniginys įmonės įvertinimas. Visi nepiniginiai įnašai turi būti įvertinti turto vertintojo.
8. Įmonės buveinės suteikimas. Reikia gauti notariškai patvirtintą patalpų šeimininko sutikimą, jei patalpas suteikia fizinis asmuo, jei juridinis asmuo,tai patvirtinimo nereikia.
9. Įmonės registravimas savivaldybės rejestro tarnyboje (gaunamas užregistravimo pažymėjimas). Įm. gauna kodą.
10. Antspaudo pagaminimas
11. Įmonės registravimas mokesčių inspekcijoje, kaip mokesčių mokėtoja (5 d. laikotarpyje) ir taip pat, kaip PVM mokėtoja
12. Įmonės užregistravimas SODROJE, kaip sodros mokėtoja. Įmonė gauna Sodros kodą
13. Įmones registruoja darbo inspekcijoje,jei nors 1 samdomas darbuotojas
14. Savivaldybės leidimas vykdyti komercinę veiklą
• Darbų saugos parašas. Jei yra bent 1 samdomas darbuotojas, įm. direktorius privalo turėti darbų saugos pažimėjimą. Jei įmonėje dirba daugiau nei 450 žmonių, įmonėje turi būti kūriama darbų saugos tarnyba. Pažimėjimas gaunamas kai paskirtas asmuo išklauso darbų saugos kursus ir įm. užvedami 3 darbų saugos žurnalai
• Priešgaisrinės saugos instruktažas ir priešgaisriis saugos žurnalas ir 2 instrukcijos. Jei įmonė vykdo veiklą, kuri susijusi žmonių aptarnavimu ar gamyba, įm. turi gauti higijenos pasą.
Po to savivaldybės verslo skyrius 7 d. bėgyje išduoda pažymėjimą veiklai.
Jei vykdoma licencijuojama veikla, turi būti gauta licencija, išduota savivaldybės.
Darbo santykiai ir apmokėjimas verslo įmonėse
Darbo rinkoje veikia 3 elementai:
1. Darbas
2. Darbo jėga
3. Darbdaviai
Darbas – tai fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, panaudoti prekių ir paslaugų gamyboje
Darbo jėga – tai darbingo amžiaus (nuo 16) dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo žmonės. Darbo jėga įtraukiama į ekonominę veiklą per samdos santykį
Pagrindiniai subjektai yra darbdaviai, samdomi darbuotojai ir firmos tarpininkaujančios darbo rinkoje.
Darbdavys – yra visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų savininkas, jų vadovas paskirti, išrinkti ar kitokia tvarka įgyja įgaliojimus, įmonės vardu sudaryti, pakeisti, nutraukti darbo sutartį, atlikti kitokius veiksnius, vykdant darbo įstatymo nuostatas, t.p. ūkininkai, sudarę bent vieną sutartį su fiziniu asmeniu.
Darbdavys, sandydamas žmogų, privalo sudaryti su jo darbo sutartį, kuriuoje būtų apibrėžiamas atliekamas darbas, numatoma darbo trukmė, bei kitos sąlygos.
Darbo sutartis – yra darbuotojo ir darbdavio sutarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą, arba eiti tam tikras pareigas, paklūsdami nustatytai vidaus darbo tvarkai, o darbdavis įsipareigoja mokėti darbo užmokėstį ir užtikrinti darbo sąlygas.
Darbo sutartyje privalo susitarti dėl sąlygų:
1. Darbuotojo darbo vietos
2. Susitarta dėl darbo f-jų, dėl tam tikros profesijos, specialybės, darbo ar dėl tam tikrų pareigų
3. Dėl darbo apmokėjimo sąlygų.
Darbo sutartys klasifikuojamos priklausomai nuo:
1. Darbo objekto (darbo sutartys, autorinė sutartis, rangos sutartys)
2. Pagal trukme (terminuota ir neterminuota darbo sutartis)
3. Pagal dirbtą laiką
• Pilna darbo savaitė (40 val)
• Nustatytas nevisas darbo laikas (>20 val).Nurodyta trukmė.
• Nustatyta nevisa darbo savaitė. Yra rašomos ne h, o dienos
Darbo užmokesčio formos:
1. Laikinė
2. Vienetinė
Vienetinis darbo užmokestis yra skaičiuojamas atsižvelgiant į įkainių taikomus už tam tikrą darbą ir atliktų darbų kiekį. Dn =I x Q
Vienetinis užmokestis taikomas:
1. Darbo apimtis turi kiekybines išraiškas
2. Darbotojo darbo sąnaudos ir darbo kiekis gali būti apskaičiuotas atskirai kiekvienam darbuotojui
3. Sudarytos sąlygos didinti uždirbį ir darbo našumą, nebloginant darbo našumo.
Vienetinio užmokesčio privalumai: darbo užmokėstis didėja proporcingai pagamintos produkcijos kiekiui.
Vienetinio užmokesčio trūkumai:
1. Dažnai darbo normų ir įkainių keitimas
2. Sunku kontroliuoti pagrindinio ir papildomo apmokėjimo už darbo išlaidas.
Laikinis darbo užmokėstis, kai mokama už laiką. Du= A x t
Laikinio darbo užm. privalumai:
1. Paprasta darbo užm. Apskaita
2. Mažina gaminio savikainą
3. Labiau įvertinamos darbininko individualios savybės
Laikinio darbo užm. trūkumai:
1. Darbuotojas nemotyvuojamas dirbti sparčiau
2. Sunku parinkti darbuotojo motyvavimo formą.
Verslo valstybinis reguliavimas
Valstybinis reguliavimas – tai tikslingų valstyb. veikslų visuma, siekianti suderinti visuomenynius ir asmenynius, privačius ir korporacinius interesus ir taisyti rinkos trūkumus.
Principinė valstybinio reguliavimo schema: valstybės reguliavimo priemonių visuma, kur per įvairius derinimus, norminius aktus, informacija yra atsižvelgiama į visuomenės narių interesus.
Savo tikslams pasiekti, valstybė gali taikyti reguliavimo metodus:
1. Tiesioginis poveikio metodas gali būti įgyvendinamas administracinėmis ir ekonominėmis priemonėmis
2. Netiesioginis reguliavimo metodas gali būti įgyvendinimas tik ekonominiais metodais
3. administraciniai ir organizaciniai metodai dažniausiai apibūdinami, kaip leidimo, neprieštaravimo, draudimo ar skatinimo priemonių visuma
4. Ekonominiai reguliavimai remiasi ekonominių priemonių tenkinimu.
Teisinis reguliavimas vykdomas išleidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus. Jais apibrėžiami valst. institucijų įgaliojimai, nustatyti taisyklės ir sąlygas verslininkystei.
Administracinis reguliavimas vykdomas per valstybes įgaliotas institucijas, kuriuos prižiūri kaip laikomasi nustatytų sąlygų ir taisyklių, renka informaciją, skiria baudas, bei įvairias kitas sankcijas taisyklių pažeidėjams.
Valstybė verslo kūrimosi laikotarpiu atlieka tokias pagrindines f-jas:
1. Palankiausių sąlygų sudarymas, verslininkų potencialų panaudojimas
2. Konkurencinės aplinkos sukūrimas. Valstybė gali sukūrti konkurencinę aplinką, kuri skatintų tikrą ekonominį lenktyniavimą, įdegiant naujausius pasėkmius, inovacinį marketingą, bei vadybą. Gerai sureguliuotas antimonopolinis polit. Mechamizmas, racionalus protekcionizmas leidžia sudaryti verslui imlias ekonomines sąlygas
3. Nuosekliai besivystančios aukštos kokybės prekių ir paslaugų formavimo aplinkos sukūrimas
4. Verslininkystės vystymosi socialinės orientacijos proceso formavimas.
Socialinis efektas gaunamas tada, kai verslininkystė padeda visos visuomenės vystymuisi.
Pagrindiniai valstybės reguliavimo principai:
1. Verslininkystės ekonominės esmės supratimas
2. dabartinės verslininkystės racionalus protekcionizmas
3. Ekonominiu ir socialiniu tikslu derinių sudarymas
4. tikslinis programinis reguliavimas
5. valstybinės paramos užtikrinimas
6. Valstybinės paramos motyvuotas tikslingumas
7. Lankstus diferencijotas priėjimas
8. Verslininkystės formų įvairovės
9. Darbo pasidalijimas ir kooperavimas tarp valstybinių inst apskrities ir savivaldybių.
Valstybės parama verslui
Parama smulkiam ir vidutiniam verslui vykdoma:
1. Tiesioginė ir netiesioginė finansinė parama
2. teisinė parama
3. Administracinė parama
4. Parama per mokesčių politiką
5. Verslo inkubatoriai
6. Antimonopolinė politika
1998.11.24 buvo priimtas smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas.
Kaip valstybė remia verslą:
1. Mokestinės paskolos ir mokesčių lengvatos
2. Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondų finansinė parama
3. Vyriausybės ir savivaldybės finansinė parama pagal smulkaus ir vidut. verslo plėtros programą
4. Konmentacinės ir mokamos paslaugos lengvatinėmis sąlygomis pagal verslo plėtojimą programą
5. verslo inkubatorio technologinių parkų paslauga
6. Vyriausybės įsteigtų garantinių institucijų ir draudimo įm., bei kitų verslo plėtra skatinančių institucijų parama
7. Kvalifikacijos kilimo paslaugos lengvatinėmis sąlygomis pagal verslo plėtojimą ir užimtumo programą
8. Valstybės užsakymo referencija
9. Parama naujom darbo vietom kūrti
10. Mikrokreditavimo sistema, pradedantiems verslą
11. Pagreitintos amortizacijos taikymas.
Verslo planas
Verslo planas – yra dokumentas, kuriame pateikiama verslo sumanimo esmė, naujo verslo esamoji padėtis, numatomi įvairūs polenkiai, bei laukiami rezultatai.
Kada būtinas verslo planas:
1. Jei įmonei trūksta kapitalo verslo plėstis. Kapitalo pritaikymo formos gali būti įvairios: paskolos iš banko, fondai, programos.
2. Naujos įmonės steigimas (filialas), savininko pasikeitimas.
3. Yra numatomi nemaži pokyčiai: įmonės rekonstrukcija, naujų įrenginių įsigyjimas, naujų produktų gamyba, skverbimąsis į rinką.
Sudarant verslo planą, reikia gauti informaciją, kuri būna vidinė ir išorinė.
Išorinė informacija – tai duomenys apie rinką, vartotojus, konkurentus.
Vidinė informacija – apima duomenys apie projektą, marketingą, finansus, gamybą.
Patikima ir kokybiškai surenkta informacija leižia:
1. Įgyvendinti idėją ir projektą
2. Nustatyti vartotojų poreikius
3. Įvertinti konkurenciją
4. Sumažinti riziką
5. Sustiprinti intuiciją ir t.t.
Priklausomai nuo tikslų, verslo planai gali būti 3 rūšių:
1. Sumanymo
2. Kredito gavimo
3. Investavimo
Verslo plano reikalingumas:
1. Į sumanyma verčia žiūrėti kritiškai ir objektyviai
2. Padeda nustatyti įmonės gyvibingumą konkurencijos sąlygomis.
3. Padeda siekti užsibrėžto tikslo
4. Informuoja apie rinkos galimybes ir būdus ją užimti
5. Leidžia išvengti netikslumų versle
6. Suteikia reikalingą inf., nudugniam dalykiniam ir finansiniam įvertinimui
7. Svarbus dokumentas, padedantis gauti finansinę paramą iš investotojų
Verslo plano struktūra
Verslo plano parašymo tikslai:
1. naujos įmonės kūrimas (filialo)
2. paskolos gavimas bankuose
3. Įmonės pristatymas

Verslo planas, kūriant nauja įmonę.
Jo struktūra:
1. rinkos analizė
1.1 Galimi pirkėjai, jų pirkamoji galia
1.2 Rinkos dydis ir vieta. Daugeliu atvėju įm. sekmę lemia geografinė vieta ir aprašant rinkos dydį, svarbu nurodyti kokios įmonės jau veikia.
1.3 Konkurencijos analizė. Atliekant ją, svarbu išskirti:
• Nustatyti potencialus įm. Konkurentus
• Atlikti konkurentų veiklos analizę
• Išnagrinėti konkurentų teigiamas ir neigiamas puses
1.4 Atlieka įmonės pranašumo analizę
2 Įmonės išlaidų ir pajamų apskaičiavimas.
Paskolų gavimas bankose
Rašomas detalus verslo planas. Šio verslo plano struktūra:
1 įmonės pristatymas
2 rinkos analizė
3 įmonės pranašumas

Leave a Comment