Verslininkystės raida Lietuvoje

Verslininkystės raida Lietuvoje
Įvadas

Verslininkystė – tai pradžia šiandieninės pramonės, nes išsiskyrė atskiros ūkio šakos, susiformavo pramonė ir prekyba. Verslas pasaulyje išugdė žinomų verslininkų, kurių darbai sukūrė šiandieninę verslininkystę, o jų patirtį perima jaunoji verslininkų karta, plėtodama verslininkystę pasaulyje.
Šiandieninis šalies verslo intensyvumas, efektyvumas ir jo sėkmė priklauso nuo verslininkų sugebėjimo. Daugelis verslininkų įsitraukė į verslą neturėdami pagrindinių verslo vadybos, ekonomikos žinių. Tai natūralų, nes po Nepriklausomybės atkūrimo trūko šios srities specialistų, o verslo įvairios formos plėtojosi. Verslas užima svarbią vietą šalies ūkio ekonomikoje. Vyykstant ūkio restruktūrizacijos, privatizacijos procesams, kuriasi naujos verslo įmonės, plečia savo veiklą veikiančios firmos, o dalis jų dėl įvairių priežasčių bankrutuoja. Jų veiklos rezultatai labai daug priklauso nuo verslo specialistų teorinio ir praktinio pasirengimo. Verslo vadybos studijų objektas – šalies verslo įmonės, firmos, kurios užsiima gamybos verslo sritimis. Kiekviena verslo sritis turi savų vadybos ypatumų, kuriuos nusako verslo pobūdis.

Verslininkystės raida Lietuvoje

Verslininkystė – tai dinamiškas turto gausinimo procesas. Verslininkystė savo ruožtu apibrėžiama kaip naujovių, pasižyminčių socialine ir ekonomine verte, kūrimo ir veeiksmingo diegimo gamyboje bei komercijoje procesas. Ji reikalauja iš žmogaus daug laiko ir energijos, verčia imtis finansinės ir socialinės atsakomybės. Kartu tai – procesas, duodantis piniginių pajamų ir nemažo asmeninio pasitenkinimo pasiektais rezultatais.
Verslininkystė visada siekė patenkinti žmogaus poreikius. Didėjant poreikiams, ji

i keitėsi ir tobulėjo. Verslininkas turi tenkinti vartotojų norus, pritaikyti savo verslą prie rinkos reikalavimų. Todėl nuolatos reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti.
Lietuvos, kaip ir viso pasaulio, verslininkystės ištakos siekia žilą senovę. Ji formavosi šimtmečius, viskas prasidėjo nuo amatų atsiradimo, o šiandien klesti pramoninis verslas.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva buvo tipiška agrarinė šalis, kurios maždaug trys ketvirtadaliai gyventojų vertėsi žemės ūkiu. Bet jau kūrėsi pramonė, daugėjo miesto gyventojų; XX a. 1-ajame dešimtmetyje miestų gyventojų buvo 14,3 proc.
Pagrindinės pramonės šakos, naudojusios vietinę žaliavą, buvo maisto ir lengvoji.
Pramonės lygiu Lietuva buvo atsilikusi nuo Latvijos ir Estijos, kuriose buvo toliau pažengusi mašinų, lengvoji pramonė, celiuliozė gamyba ir kt.
Pagrindinė Lietuvos pramonės gaminių rinka iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Rusija.
XX a. pradžioje Kaauno ir Vilniaus gubernijose dvarininkams priklausė maždaug 40 proc. žemės, nors jų lyginamasis svoris tarp žemės ūkio gyventojų tesudarė 5-7 proc. Kitokia situacija buvo Suvalkų gubernijoje, kurios lietuviškose apskrityse valstiečiams priklausė 60,3 proc. žemės, o dvarininkams ir bajorams – 22,6 proc.
Žemės ūkio gamyba buvo neintensyvi, gyvulių auginta nemažai, tačiau mažo produktyvumo. Pavyzdžiui, iš karvės per metus buvo primelžiama vidutiniškai 1200 litrų pieno.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos eksportuota apie 80 tūkst. tonų grūdų; tai sudarė apie 10 proc. bendrosios produkcijos. Į Angliją kasmet buvo išvežama 6-10 tūkst. tonų linų, Vo
okietija buvo svarbiausia Lietuvos žąsų pirkėja.
Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva patyrė didelių ekonominių nuostolių: įmonės evakuotos į Rusiją; sugriauti miestai; sudeginti kaimai; išgrobti gyvuliai ir kt.
Iš tiesų Lietuva – agrarinė šalis. Žemės ūkio produkcija Lietuvoje 1913 – 1940 m. laikotarpiu padidėjo 40 proc. Labiausiai plėtojosi tos žemės ūkio gamybos šakos, kurių produkcija turėjo paklausą užsienio šalyse, nes vidaus rinka buvo ribota: tai sviesto, mėsos gamybą. (K. Lukoševičius, B. Martinkus – „Verslo vadyba“ Kaunas 2001m, ISBN 9955-09-028-6P240).
Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais galima teigti, kad smulkiuoju verslu Lietuvoje žmonės vertėsi jau feodalizmo laikotarpiu. Lietuvoje buvo nemažai vietinių bei užsienio šalių amatininkų, pirklių. Verslo plėtimąsi lėmė palankios geografinės sąlygos, Lietuvos valdovų politika.
Nuo 1918 m. verslininkystės raidos sėkmę lėmė ekonominė ir politinė laisvė. Pirmais Lietuvos nepriklausomybės metais verslai pradėjo kurtis net be pradinio kapitalo.
Tarpukario Lietuvos ūkinė veikla buvo privati, išskyrus nedidelę dalį, priklausančią krašto apsaugai: aviaciją, šaudmenų fabrikus, ginklų taisymas. Nebuvo valstybinio turto privatizavimo problemos, niekas nekoordinavo verslo veiklos.
Šalyje buvo 300 tūkst. Individualių ūkininkų. Šioje srityje dirbo 75 proc. gyventojų. Nebuvo maisto, techninių, kultūrinių problemų. Žemės ūkio ministerija vadovavo žemės ūkiui, ji prižiūrėjo visas žemės ūkio mokyklas. Pienui surinkti ir perdirbti sukurta akcinė bendrovė „Pieno centras“. Mėsos produktus ruošė „Maisto“ akcinės bendrovės įmonės. Maisto produktai buvo eksportuojami į 35 šalis. Pagal to meto poreikį užteko metalo ap
pdirbimo verslų: 12 metalo liejyklų, Kauno monetų kalyklos ir 16 žemės ūkio mašinų gamyklų. Veikė 100 mažų chemijos įmonių (dažų, vaistų). Nebuvo energetinės sistemos, tačiau elektrą gamino 65 nedidelės įmonės. Per 140 įmonių gamino lengvosios pramonės ir tekstilės produkciją: 4 šilko audimo fabrikai, linų perdirbimas ir taip toliau. Tai rodo, kad smulkusis ir vidutinis verslas buvo reikšmingas iki pat Lietuvos okupacijos.
Okupacijos metais privatus verslas atsidūrė už įstatymo. Tuo laikotarpiu pagrindinė ekonominės veiklos organizavimo kryptis buvo gamybos telkimas.
Visi darbingo amžiaus žmonės buvo aprūpinti „valdišku“ darbu. Tačiau senosios privačios verslininkystės tradicijos Lietuvoje išliko: žmonės siuvo, mezgė, augino vaisius ir daržoves, nešė parduoti į turgų.
Pirmosios verslo įmonės atsirado 1991 m. atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Jos susikūrė taip:
atskilo nuo valstybinių įmonių;
jau buvo veikiančios vietinės įmonės;
kūrėsi naujos įmonės;
Joms būdinga:
iniciatyvesnės už stambiąsias;
veikė vietinėse rinkose;
dažnai užsiėmė subrangovine veikla;
dauguma buvo prekybinės.
Nors kūrėjas palyginti ir nedidelės verslo įmonės, tačiau jos sudarė prielaidas:
augti ekonomikai;
pritraukti dinamiškus žmones – verslininkus;
lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius;
kurtis būsimoms stambioms firmoms.
Tačiau buvo susidurta su problemomis. Svarbiausios jų:
 lėšų gavimas prieinamomis sąlygomis;
 patalpų radimas;
 paramos vadovams stoka;
 pirkėjų nemokumas;
 neatsparumas stambių klientų spaudimui;
 augimo sunkumai;
 įgūdžių trūkumas. ( Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius – „Verslas“ Vilnius 2003 m., ISBN 9986-00-325-3).

Išvados

Svarbiausia rinkos ekonomikos varomoji jėga – verslininkai. Verslą organizuoti skatina materialinis ir moralinis nepasitenkinimas savo padėtimi; tai priverčia veikti, ieškoti naujų gamybos būdų ir sprendimų.
Verslas –

tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems, tarpininkaujantiems prekiniams mainams. Be prekinių mainų teikiama ar gaunama nauda nebus verslas. Kad vartotojams reikalingos prekės ir paslaugos atsirastų reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, būtinas tam tikras koordinuojantis bei kontroliuojantis valdymo organas, kuris atitinkamomis proporcijomis sujungtų įvairius gamybos veiksnius, garantuotų jų efektyvų ir pelningą veikimą, nuspręstų, kokias prekes bei paslaugas teikti. Tokias koordinavimo ir reguliavimo, kontrolės ir ūkinės veiklos rizikos funkcijas atlieka asmuo, kurį ekonomistai vadina verslininku. Verslininkas – tai žmogus, organizuojantis verslo įmonę (gaminančią produkciją ar teikiančią paslaugas) savo ar pritrauktosiomis lėšomis ir siekiantis gauti pelną.

Literatūros sąrašas

1. Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius – „Verslas“ Vilnius 2003 m., ISBN 9986-00-325-3
2. K. Lukoševičius, B. Martinkus – „Verslo vadyba“ Kaunas 2001m, ISBN 9955-09-028-6P240

Leave a Comment