muitai

Muitai

Muitai atsirado praktiškai vienu metu su prekyba. Žinoma, jie neturėjo tokių uždavinių ir tikslų kaip dabartinė muitų politika: muitų ėmimas (dažniausiai už pervažiavimą per kieno nors nuosavybėje esančią žemę) buvo puikus būdas pasipelnyti. Viduramžiais ir vėlesniais laikais muitai buvo imami ne tik ties valstybės siena, bet ir įvairiose krašto vietose. Juos ėmė atskiri ponai ties savo žemių ribomis ir laisvi miestai ties savo sienų vartais. Pirmoji muitus nukėlė ties valstybės siena ir juos suvalstybino Prancūzija 1970 metais. Vėliau muitai pradėjo atlikti tookias funkcijas, kurios panašios į šiuolaikines, tik skyrėsi funkcijų svarbumu. Prieš pusantro šimto metų, tikriausiai, buvo svarbiau, kad muitais galima atsiriboti nuo kitų stiprių šalių prekių įvežimo į šalį ir jos kolonijas (pvz., Didžiosios Britanijos), o ne vietinių gamintojų interesų gynimas. Tad nuo 18 amžiaus, kai Britanijos parlamentas pamėgino įvesti muitus cukrui, arbatai savo kolonijoms Amerikoje, iki šių dienų muitų politika yra derlinga žemė revoliucijoms ir politinėms kovoms .
Muitas ¾ pagal muito tarifą nustatytas mokestis, kuriuo apmokestinamas eksportuojamos ir importuojamos prekės.
Kvota¾ importo kiekio ribojimas.
Tarifinė kvvota¾ atsakingos ministerijos arba kitos valstybinės institucijos ūkio subjektui išduotas leidimas įvežti tam tikrą kiekį prekių be muito arba taikant sumažintą muito tarifą, atitinkamai stokojant tų prekių vidaus rinkoje arba pagal sudarytų laisvosios prekybos sutarčių nuostatas .
Muitų tarifai ir kvotos yr

ra valstybės prekybos politikos pagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų.
Muitų tarifas priklausomai nuo konteksto gali būti suprantamas keleriopai:
· santykyje su pasauline rinka, tai ¾ prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas.
Sąrašas naudojamų kvotų ir mokesčių, taikomų pervežant prekes per muitinę, sudaromas atsižvelgiant į nacionalinę ekonomiką. Panašiai muitų tarifas apibrėžiamas ir LR Muitų įstatyme: tai susistemintas bendrųjų muitų, kurie taikomi importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei eksportuojamoms iš jos prekėms, normų rinkinys.
· konkreti muito mokesčio reikšmė, mokama išvežant arba įvežant prekę per muitinę. Šiuo atveju muitų tarifas savo reikšme lygus su muito mokesčiu.
Kai kuriose valstybėse muitinės teritorija gali nesutapti su šalies geografine teritorija. Prekė suprantama kaip bet kuris turtas, pervežamas per valstybės sieną, įskaitant net tokius specifinius produktus kaip elektros energija.
Muito mokestis (ccustoms duty) ¾ privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant ar eksportuojant prekę. Muito mokestis atsiranda kaip importo, eksporto dalis.
Muito mokesčiai vykdo šias tris pagrindines funkcijas:
1. Fiskalinė funkcija. Tai taikytina tiek importo, tiek eksporto mokesčiams, kadangi šie pinigai eina į valstybės biudžetą.
2. Protekcinė funkcija. Tai liečia tik importuojamų prekių muitų mokesčius, kadangi jų pagalba vyriausybė apsaugo vietinių gamintojų prekes nuo užsienietiškų importuojamų prekių, mažindama pastarųjų konkurentabilumą šalyje.
3. Balansavimo funkcija. Ją vykdo muito mokesčiai eksportuojamoms prekėms, kurių eksportas valstybei yra nepageidaujamas ar šių prekių kainos nacionalinėje rinkoje yr
ra daug žemesnės nei pasaulinėje.
Muitų rūšys:
Draudžiamieji muitai. Tai tokie aukšti tarifų muitai, kad eksportuoti į tokią šalį praktiškai neįmanoma. Jie kartais būna taikomi tokioms prekėms, kurios vidinėje rinkoje yra daug brangesnės nei kitose šalyse (dukart), todėl nenorima tokių prekių įsileisti į vidaus rinką. Tokie muitai žlugdo prekybą.
Nedraudžiamieji muitai. Tai mažesnių tarifų muitai, kurie nesužlugdys prekybos, bet ją pastoviai silpnins.
Pagal muitų ėmimo pobūdį jie gali būti skirstomi į tokia rūšis:
· advalioriniai ¾ tai procentas nuo prekės kainos,
· specifiniai ¾ tai tam tikra suma už prekės vienetą,
· mišrūs, t.y.derinami pirmas ir antras būdai.
Advalioriniai (mokestis, skaičiuojamas nuo prekės kainos), yra analogiškas mokesčių proporcijai. Apskaičiuojamas apmuitinamų prekių ir kitų daiktų nustatytos vertės dydžio procentais. Ir daugiausia naudojamas toms prekėms, kurių, pvz., skiriasi charakteristikos toje pačioje prekės rūšyje (pavyzdžiui, muito mokestis, kaip ir mokesčio dydis, gali būti mažesnis elektrai, išgautai alternatyviais energijos šaltiniais nei pagamintais Ignalinos atominėje elektrinėje). Didžiausias teigiamas šios muito rūšies bruožas yra tas, kad juo palaikomas vienodas vidaus rinkos apsaugos lygis, nepriklausomai nuo kainų šiam produktui vidaus rinkoje svyravimo, kinta tik įplaukos į biudžetą. Kaip silpnoji tokio muito pusė įvardijamas reikalingumas muitinėje visuomet žinoti prekės kainą, kuri svyruoja dėl labai daugelio priežasčių.
Specifiniai (tam tikra suma už prekės vienetą) muitai apskaičiuojami nuo prekių ir kitų vertybių mato vieneto tvirtu tarifu. Dažniausiai naudojami st
tandartizuotoms prekėms, tačiau nebėra galimybių manipuliuoti kainomis, ir dažnai vienodu to paties dydžio muitu apmokestinama brangi ir pigi tos pačios rūšies prekė. Tarkim, jei 100 Lt muitas už 1500 Lt vertės lovą dar yra pakenčiamas, tai 800 Lt vertės lovai tai jau būtų per didelis mokestis. Be to, labai išaugus prekės kainai, valstybės biudžetas praras tam tikrą procentą įplaukų, kadangi muito mokesčio dydis nereaguoja į kainų pokyčius. Tačiau tokio būdo naudojimas naudingas ekonomikos smukimo laikotarpiu.
Mišriosios muito normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant.
Pagal tarptautinės prekybos operacijas muitų tarifai yra skiriami:
· Importo muitai. Mokesčiai, kurie uždedami importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje. Tai vyraujanti muitų forma, naudojama daugelio pasaulio šalių, siekiant apsaugoti savas prekes nuo užsienio prekių konkurencijos.
· Eksporto muitai. Mokesčiai, uždedami prekėms, kurios yra eksportuojamos iš šalies. Tai labai reti muitai, naudojami kraštutiniais atvejais šalių, kurioje yra gaminamos labai (!) pigios lyginant su kaina, vyraujančia pasaulinėje rinkoje, prekės. Tuomet valstybė siekia, kad į jos biudžetą patektų daugiau pinigų.
· Tranzito muitai. Šie muitai nustatomi tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms. Naudojami, galima sakyti, tik prekybinio ‘’karo” atvejais.
Pagal savo pobūdį muitai gali būti skirstomi:
· Sezoniniai. Naudojami operatyviam tarptautinės prekybos re
eguliavimui, ypatingai sezoninėms prekėms (žemės ūkio produkcijai). Paprastai jų taikymo laikotarpis neviršija poros mėnesių per metus. Šiuo laikotarpiu įprastinis atitinkamo muito mokesčio taikymas sustabdomas.
· Antidempingo. Naudojami tais atvejais, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į šalį žemesne kaina negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių jų įvežimo ar išvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes ir kitas vertybes gali būti padaryta žala šalies interesams. Dempingo naudojimas yra nelegalus, tačiau labai paplitęs, kai į neišsivysčiusias šalis įvežamas produkto perteklius, kuris neparduodamas legaliomis konkurencijos sąlygomis arba norint, kad kainos minimalumas suformuotų vartotojuose prioritetą prekei.
· Kompensaciniai. Jie taikomi toms importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos (jei jų importas teikia žalą vietiniams analogiškų prekių gamintojams). Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio.

Būtent šie muitų tarifai ir naudojami šalyje, norint apsaugoti vidaus ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos. Dviejų valstybių lygyje gali būti vedamos derybos, apibrėžiamos pozicijos ir peržiūrimos galimi paaiškinimai susidariusiai situacijai bei ieškoma sprendimų, kartais įgyvendinamu politiniame lygmenyje. Ypatingo muito įvedimas dažnai būna jau kraštutinė priemonė nesąžiningai konkurencijai spręsti, kada jokios kitos priemonės jau nebepadeda.
Pagal muitų kilmę muitai gali būti:
· Autonominiai ¾ įvedami valstybės. Dažniausiai tai pasireiškia kaip įstatymas, o konkretūs muitų tarifai nustatomi prekybos, finansų ar ekonomikos ministerijų.
· Konvenciniai (sutartiniai) ¾ tarifai, įvedami dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu (GATT arba muitų sąjunga).
· Preferenciniai ¾ muitai, taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių. Jie imami pagal sudarytas su kitais kraštais sutartis. Jei su kuria nors valstybe turima didžiausio palankumo pagrindais sudaryta sutartis, tai kiekviena nuolaida, padaryta bet kurios trečios valstybės naudai, tuojau automatiškai tenka ir tai valstybei, kuri turi didžiausio palankumo sutartį. Nuo 1971 m. preferenciniai muitai taikomi importuojamai produkcijai iš besivystančių šalių.
Pagal tarifų tipą muitai gali būti:
· Pastovūs ¾ muitų tarifai, kurių muito suma nustatoma valstybinių organų ir nekinta.
· Kintami ¾ muitų tarifai, kurių muito suma gali kisti valstybinių organų apibrėžtomis situacijomis (pasikeitus pasaulinių ar vidaus kainų lygiui, subsidijoms ir pan.)
Pagal skaičiavimo būdą:
· Nominalūs ¾ dydžiai nurodomi muitų tarifuose. Jie gali duoti tik bendrą vaizdą apie muitų politiką, vykdomą valstybės.
· Efektyvūs ¾ realus muitų tarifų lygis galutinėms prekėms, apskaičiavus muitus sudėtinėms pagrindinėms ir šalutinėms dalims.
Tamulevičius išskiria dar kelis muitus, kurie gali būti taikomi atsižvelgiant į ūkio interesus ir tarifų struktūrą:
· Specialieji ¾ kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų firmų, užsienio šalių ir jų sąjungų veiksmus valstybės atžvilgiu.
· Fiskaliniai ¾ kai prekės apmokestinamos siekiant padidinti valstybės pajamas. Jie turi didelę įtaką ekonominei krašto politikai ir kartais vadinami ekonominiais muitais. Finansiniais muitais apkraunamos tos prekių rūšys, kurios krašte akcizuojamos, nes kitaip užsienio gamintojai atsidurtų, palyginti su krašto gamintojais, geresnėje padėtyje, jie nemokėtų nei akcizų, nei muitų.
· Protekciniai ¾ kai prekės apmokestinamos norint apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio įmonių konkurencijos. Protekciniais muitais apmokestinamos prekės, kurios šalyje gaminamos, bet neakcizuojamos, tai muitai imami daug didesni nei krašto akcizai.
· Išlyginamieji ¾ kai prekės apmokestinamos norint išlyginti importinių ir savos gamybos produkcijos kainas. Nelygios kainos gali priklausyti nuo žemesnių užsienio mokesčių, pigesnių gamybos sąlygų arba teikiamų įvairiais pavidalais išvežimo premijų.
· Retorsiniai ¾ taikomi, apmokestinant prekes ir kitas vertybes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms. Retorsiniai muitai lemiamos reikšmės gali turėti tik tuomet, jei juos ima vykdyti didelė (t.y., ekonomiškai stipri), turinti plačią importo rinką šalis.

Ekonominis muitų vaidmuo

Importo tarifo poveikis konkrečios šalies ekonomikai unikalus ir dar labai priklauso nuo to, ar šalis ekonominiu požiūriu maža, ar didelė. Jei šalyje pakitusi paklausa tam tikrai importuojamai prekei turi įtakos tos prekės kainai pasaulinėje rinkoje.
Samuelsonas išskiria tris muitų efektus:
1) vietiniai gamintojai, saugomi muitų, gali plėsti gamybą,
2) vartotojai susiduria su aukštesnėmis kainomis ir mažina vartojimą,
3) valstybė gauna muitų mokesčius.
Kirejevas tai nagrinėja žymiai plačiau.
Muitų įtaka mažos šalies ekonomikai
Daugelis pasaulio šakų ekonomiškai yra mažos, ir pokytis kurioje nors iš jų pasaulinei rinkai ir tarptautinei prekybai įtakos neturi. Muitų įtaka mažoms šalims geriausiai atsiskleidžia panagrinėjus tris etapus: kada prekė gaminama ir vartojama tik vidaus rinkoje, po to persiorientuojama į laisvą prekybą, bet įžvelgus trūkumų, griebiamasi protekcionizmo ir įvedami muitai.
Prieš prekybos pradžią maža šalis savo rinkoje gamina ir vartoja prekę. Vidaus rinkoje paklausa tai prekei atitinka pasiūlą.
Laisvos prekybos sąlygomis šalis patiria, kad pasaulinė šios prekės kaina žemesnė nei gaminamos vietinių gamintojų. Vartotojas, atsižvelgiant į pasaulinę kainą, jau yra pajėgus nupirkti daugiau prekių, tačiau vietiniai gamintojai tiek nepagamina ir dalis importuojama. Importuoti galima neapibrėžtas skaičius prekių. Bendra prekės kaina vidaus rinkoje sumažėja iki pasaulinės, ir kai kuriems vietiniams gamintojams gaminti nebeapsimoka, tad vietinių gamintojų išleidžiamos produkcijos kiekis dar labiau sumažėja. Padidėjusį prekių trūkumą šalis importuoja.
Po muitų įvedimo, kuriuo vyriausybė nutaria ginti vietinius gamintojus nuo konkurencigesnių užsienio prekių. Importo tarifas nepakeičia pasaulinių prekės kainų, tarptautinės prekybos sąlygos išlieka tos pačios, tik išauga vidaus rinkoje dėl muito mokesčio importuotų prekių kaina. Padidėjusią kainą moka vartotojas, dėl to sumažėja paklausa, privilegiją prieš užsienio prekes turi vietiniai gamintojai, importuojamų prekių skaičius sumažėja. Galutiniame rezultate lyginant su pirmuoju etapu prekės kaina sumažėjo, padidėjo vartojimas, vietiniai gamintojai gamina daugiau prekių, o jų trūkumas importuojamas.
Importo muitų įvedimas sukelia dviejų rūšių efektą:
1. perpaskirstymo efektas (įplaukų efektas ir perskirstymo efektas).
2. nuostolio efektas (apsaugos efektas ir vartojimo efektas).

· Įplaukų efektas ¾ pasireiškia įplaukų į biudžetą padidėjimu dėl importuojamų prekių apmokestinimo. Tačiau iš kitos pusės, dėl muitų padidėja prekės kaina, ir vartotojas daugiau sumoka už prekę, kurios kainos dalis (kaip PVM) nukeliauja į biudžetą.
· Perskirstymo efektas pasireiškia kai perpaskirstymas įplaukų iš vartotojų gamintojams, konkuruojantiems su importuojamomis prekėmis. Jei muito nebūtų, laisvos prekybos sąlygomis vartotojai už prekę sumažėtų mažiau.

Tačiau susumavus abu efektus, bendra perpaskirstymo efekto suma duoda teigiamą efektą valstybei, kadangi dalis padidėjusių vartotojų išlaidų pereina gamintojams, kurie, esant muitams, pagamina daugiau ir pigiau nei uždaros prekybos sąlygomis.
· Apsaugos efektas parodo ekonominius šalies nuostolius, atsirandančius dėl to, kad reikia remti vietinių gamintojų konkurentabilumą. Tad augant jų apimtims, didėja tų prekių gamybai sunaudojamų išteklių kiekis. Tai yra nuostolinga palyginus su kainomis, už kuris galėjo nusipirkti importuojamų prekių. Taigi, apsaugos efektas pasireiškia tuo, kad rinka užpildoma mažiau efektyviomis gamybos atžvilgiu prekėmis nei užsienietiškomis.
· Vartojimo efektas pasireiškia vartojimo vidaus rinkoje sumažėjimu, lyginant su apimtimis, kai nebuvo muitų ir prekės kaina buvo žemesnė.
Muitų įtaka didelės valstybės ekonomikai

Ekonomiškai stiprios valstybės įvestas importo muitas gali turėti įtakos pasaulinei tam tikro produkto kainai. Didelei šaliai muito įvedimas yra ne kiek vidaus rinkos apsaugos nuo užsienio konkurencijos priemonė, kiek savo prekybos su užsienio šalimis pagerinimas. Muitų įvedimo įtaka vėl nagrinėjama tokiais pat etapais.

Laisvos prekybos sąlygomis šalis patiria, kad pasaulinė šios prekės kaina žemesnė nei gaminamos vietinių gamintojų. Vartotojas, atsižvelgiant į pasaulinę kainą, jau yra pajėgus nupirkti daugiau prekių, tačiau vietiniai gamintojai tiek nepagamina ir dalis importuojama. Pasaulinė rinka gali pasiūlyti importuoti tik ribotą kiekį. Importuojant dalį prekių, vidaus rinkoje sumažėjusi kaina sumažins vidaus pasiūlą ir padidins paklausą. Pasaulinė kaina tiesiogiai priklauso nuo prekės kiekio, importuojamo į didelę šalį. (Čia ir yra pagrindinis didelės šalies modelio skirtumas nuo mažos) Importuoja trūkstamą prekių kiekį.

Įvedus importo muitus prekei apsaugoti vietinius gamintojus nuo nuostolių dėl pigesnių užsienietiškų prekių. Šalies prekybos sąlygos pagerėja: pasaulinės prekės kainos krinta, tad importuojamos prekės kaina irgi mažesnė nei laisvos prekybos sąlygomis, eksporto sąlygos šaliai išliko nepakitusios. Vidinė prekės kaina išauga, vartotojų skaičius sumažėja, vietiniai gamintojai gamina daugiau, mažiau importuojama.

Vėlgi pasireiškia tos pačios dvi ekonominio efekto grupės:
1. perpaskirstymo efektas.
2. nuostolių efektas.
· Vartojimo, perskirstymo ir apsaugos efektai pasireiškia lygiai taip pat kaip ir mažos šalies atveju.
· Esminis skirtumas ¾ įplaukų perpaskirstymo efektas. Importuotojas į didelę šalį, susidūręs su importo muitu, priverstas sumažinti prekės kainą, tuo pačiu pagerindamas didelės šalies prekybos sąlygas. Prekės kaina vidaus rinkoje įvedus muitą išauga mažiau nei kad mažojoje šalyje. Įplaukų efektas didelėje šalyje skyla į dvi dalis:
1) vidinių įplaukų efektas ¾ įplaukų perpaskirstymas iš vietinių gamintojų į didelės šalies biudžetą.
2) prekybos sąlygų efektas ¾ įplaukų perpaskirstymas iš importuotojų į didelės šalies biudžetą.

Taigi, didelės šalies importo muito įvedimas sumažino importuojamos produkcijos apimtis, kas sąlygojo ir pasaulinės šios prekės kainos kritimą. Tuo pačiu prekybos sąlygų efektas sumuojasi į bendrą įplaukų efektą užsienio gamintojų sąskaita. O vidinių įplaukų efektas, įnešantis savo indėlį į bendrą įplaukų efektą perpaskirstant išteklius iš vietinių gamintojų į valstybės biudžetą, mažiau veikia nei muito įvedimas. Importo tarifas gali turėti teigiamą įtaką didelės šalies ekonomikai per prekybos sąlygų efektą, tačiau nereikia pamiršti, kad kitas efektas pasiekiamas per vietinius gamintojus.
Muitų įvedimas valstybei turi įvairialypę įtaką. Įplaukų ir perskirstymo efektai sąlygoja muito tarifo perpaskirstymą, kas reiškia įplaukų perskirstymą iš vienų subjektų ekonominės veiklos kitiems, ir tai nereiškia nuostolių visos šalies ekonomikos mastu. Mažos šalies atžvilgiu, importo muitai negali pakeisti pasaulinės kainos bei pagerinti jos prekybos sąlygas, kad kompensuotų negatyvią muito įvedimo įtaką. Muitas arba perskirsto įplaukas vidaus ekonomikoje, arba duoda tiesioginius ekonomikos nuostolius. Jokio teigiamo ekonominio efekto, veikiančio ekonominį augimą kuriuose nors ūkio sektoriuose, neatsiranda. Didelės šalies importo muito įvedimas įtakoja ekonominį efektą, artimą mažos šalies efektui. Tik skiriasi įplaukų efektas, kuris šiuo atveju skyla į dar du ¾ vidinių įplaukų efektą, rodantį įplaukų perskirstymą iš vartotojų valstybei šalies viduje, ir prekybos sąlygų efektą, sąlygojantį įplaukų perskirstymą iš užsienio gamintojų į didelės šalies biudžetą dėl pagerėjusių didelei šaliai prekybos sąlygų. Importo muitas parodo teigiamą įtaką didelės šalies ekonomikai tik tuo atveju, jei prekybos sąlygų efektas didesnis už nuostolių sumą, susidarančią dėl mažesnio vietinės gamybos efektyvumo lyginant su pasauliniu bei sumažėjusiu prekės vartojimu šalyje.
Optimalus muito tarifas

Kartais per didelis muito tarifas gali nusverti teigiamą bendrą muitų įvedimo efektą. Muitų tarifai gali būti per dideli, ir importuojančiai valstybei tiesiog neapsimokės įvežti prekių. Todėl jei jau valstybė nusprendė įvesti muitus, kaip rasti tą optimalią muito tarifo sumą.

Optimali muito suma ¾ tai muito lygis, kuris užtikrina maksimalią naudą nacionalinei ekonomikai [13, p.220]. Jos nustatymui atsižvelgiama į daugelį dalykų, ir visų pirma, į nominalią muito sumą, po to remiantis skaičiavimais, apskaičiuojama optimali muito suma.

Optimali muito suma pasižymi tokiais bruožais, lemiančiais jos nustatymą:
· tai visada teigiama muito suma, ir yra intervale tarp bemuitės ir uždraustos muito sumos (kada prekyba jau nebegalima);
· suma visada santykinai žema;
· muito suma yra atvirkščiai proporcinga importui. Kuo mažiau importas priklauso nuo kainos, tuo aukštesnė optimali muito suma;
· optimali muito suma vienai šaliai duoda naudą, tačiau bendros pasaulinės ekonomikos atžvilgiu reiškia nuostolius (todėl, kad skatinama mažiau efektyvi gamyba).
Kvotos

Importo muitas yra prieštaringas, kadangi nesutampa vietinių gamintojų ir vartotojų interesai. Šis nesutapimas gali pasireikšti net tiems patiems asmenims. T.y., produkcijos gamintojas suinteresuotas, kad jo įmonė būtų apsaugota nuo užsienio konkurencijos dėl importuojamų prekių pigumo ir siekia, kad būtų įvesti muitai. Tačiau jis yra lygiai toks pat vartotojas kaip ir kiti, ir dėl muitų įvedimo jis praranda galimybę pigiau nusipirkti prekių. Šis prieštaringumas iš dalies gali būti sprendžiamas panaudojant muitų politikos gamybinį instrumentą, vadinamą kvota.

Kvota ¾ tai nustatyta importo ar eksporto apimtis. Jų dydis priklauso nuo importo dydžio: jei importuojama daugiau nustatytos sumos, tai didėja muitų tarifas. Tarkim, į šalį įveža tam tikros rūšies prekių 5000 vienetų. Valstybė, norėdama apsaugoti vietinių gamintojų interesus, įveda kvotas. Įvežant 2000 vienetų, taikomas 10 % muito tarifas, o likusiam kiekiui – 20 %. Šalyje padidėja vietinių gamintojų išleidžiamos produkcijos apimtis, importuotų prekių sumažėja .
Kvota ¾ importo kiekio ribojimas.
Ji turi tokį pat efektą kaip ir muitai. Jei bus labai maža kvota, tai prilygs draudžiamiesiems muitams, kada praktiškai joks importas nėra galimas dėl labai didelių tarifų. Liberalesnės kvotos šiek tie gins vietinių gamintojų interesus ir vartotojai galės įsigyti prekių pigiau nei uždaroje rinkoje. Gana plačiai buvo išanalizuota, kokia nauda tenka valstybei, įvedus muitus.
Kvotos kiek kitaip veikia valstybės biudžetą: Kai yra tarifas, pajamas gauna importuojanti valstybė. Kadangi į biudžetą patenka dalis pajamų dėl kvotų įvedimo, tad galima sumažinti kai kuriuos mokesčius, ir tai nors minimaliai kompensuoja vartotojams padarytą žalą. O kai yra kvota, pajamas gauna eksportuojanti valstybė, ir ypač tie, kurie laimi (tik ar visada sąžiningu būdu) konkursą kvotai.

Kirejevas teigia, kad yra naudinga importuotojai kompanijai parduoti prekę ta kaina, kuria parduodamos šalyje pagamintos prekės (aukštesne kaina), ši kompanija gauna pelną, ir dalis jo sumokama mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą. Tuomet eksportuojantys prekes asmenys gali pakelti kainas, todėl visa numatyta kvotinė nauda pereis eksportuotojams. Dėl šios priežasties kvotos gali būti kaip prekybos politikos būdas tik tam tikrą laikotarpį.

Štai todėl valstybės dažniau užsienio prekybos reguliavimui dažniau renkasi muitus nei kvotas.
Eksporto muitas

Kai laisvos prekybos sąlygomis vidaus kainos yra mažesnės už pasaulines, ir tarptautinė ekonomika yra neapibrėžtai imli tai prekei (už mažesnę kainą), tad daug gamintojų mielai eksportuoja (jei tik nėra importo muitų), ir parduoda didesnėmis kainomis. Prekės kaina pakyla ir vidaus rinkoje, t.y. ji tampa panaši į pasaulines. Kainos padidėjimas iššaukia vartotojų sumažėjimą vietinėje rinkoje, tad eksportuotojų dar labiau padaugėja.
Eksporto muitai mokami už išvežamas iš šalies prekes ir kitas vertybes. Normaliomis sąlygomis išvežamieji muitai taikomi šiais atvejais:
a) norint sulaikyti negausią pačiai šaliai reikalingą žaliavą;
b) turint pasaulinę monopolinę kurio nors gamtos turto gavybą;
c) norint priversti pagerinti arba standartizuoti tam tikrų išvežamųjų prekių gamybą.
Naudodama išvežimo muitus monopolinėms prekėms, valstybė tikisi perkrauti tuos muitus užsienio vartotojams. Ekstremaliomis sąlygomis eksporto muitai taikomi šiais atvejais:
a) norint karo metu sulaikyti pačiai šaliai reikalingus išteklius/prekes;
b) kai piniginės infliacijos metu bijoma, kad tvirtos valiutos šalys pasinaudos šalies kainų žemu lygiu ir išpirks tiek prekių, kad šalyje susidarys tų prekių trūkumas su visais jo padariniais: brangumu, socialine ir politine suirute.
Eksporto muitas daugiausia naudojamas besivystančių šalių pereinamosios ekonomikos metu. Tokiais tarifais apmokestinamos tokios nacionalinio eksporto prekės kaip kava Brazilijoje, kakava Ganoje, nafta Rusijoje.
Pagrindinės eksporto muito funkcijos yra tokios:
· Fiskalinė funkcija ¾ taip renkami pinigai į valstybinį biudžetą einamosioms šalies finansinėms operacijoms atlikti. Kai kuriose besivystančiose šalyse taip surenkama apie pusę biudžeto.
· Sulyginimo funkcija leidžia subalansuoti reguliuojamų vidaus ir pasaulinių kainų skirtumą tam tikroms prekėms.

Eksporto muito tarifas dažniausiai skaičiuojamas kaip procentas nuo prekės kainos.
Jei vyriausybė nusprendžia apriboti eksportą, tai:
Mažos šalies atveju pasaulinė kaina bei paklausa nekinta, jos prekybos sąlygos taip pat išlieka nepakitusios. Įvedus eksporto muitus, vėl padidėja vidaus vartojimas (kadangi sumažėja kaina), sumažėja gamyba (kadangi kai kurioms įmonėms tai jau nebepelninga), eksporto apimtys taip pat mažesnės. Ta dalis, kurią valstybė praranda sumažėjus gamybai, kompensuojama eksporto muito surinkta suma.
Didelės šalies atveju būtina nustatyti optimalią muito sumą, kad būtų galima padengti gamybos sumažėjimo sąlygojamus nuostolius, kadangi kainos ir paklausos svyravimai ekonomiškai stiprioje šalyje lemia pokyčius ir pasaulinėje rinkoje, ir įplaukos dėl pasaulinių kainų didėjimo eksportuojamai prekei turi padengti minėtus nuostolius.
Kraštutinis eksporto muito atvejis būtų eksporto embargas. Daugiausia ši muitų forma taikoma politiniais sumetimais, pvz., JAV savu laiku neleido eksportuoti į Kubą, arba Irako karo su Kuveitu metu, į Iraką, ir pan.
Dažnai tokį pat efektą kaip eksporto muitas duoda eksportuotojų susivienijimai (karteliai).
Vykdant ekonomines reformas ir augant šalies bendram vidaus produktui, eksporto muitų tarifai pamažu žemėja ir ilgainiui visai nebenaudojami.

Muitai paslaugų sektoriuje

XX a. pradžioje paslaugos tapo gana stipriu ūkio sektoriumi, palaipsniui įgavusiu vyraujančias pozicijas: daugelyje šalių paslaugos sudaro daugiau kaip pusę bendro vidinio produkto. Nuo devinto dešimtmečio pradžios iškilo tarptautiniame lygmenyje iškilo vienas opus klausimas ¾ tarptautinės prekybos paslaugomis liberalizacija. Pasirodo, paslaugos, ypač neatsiejamos nuo prekybos produktais (transportavimas, draudimas ir kt.), yra labai apmokestintos muitais bei kitais apribojimais. Prekybos paslaugomis ribojimas tapo problema, kadangi prekyba daugeliu paslaugų yra neatsiejama prekybos prekėmis dalis ir patenka į ribojimus, nukreiptus į tam tikrus produktus.
Vidinės subsidijos šalies gamintojams/paslaugų tiekėjams yra geresnis konkurentabilumo palaikymas nei importuojamų paslaugų apmokestinimas. Savo ruožtu importo tarifai nukreipti prieš paslaugų importą yra geriau nei importo kvota tada, kai licencija kvotos gavimui parduodama aukcione.
Rinkos pasiekiamumo apribojimai ¾ tai prekybos politikos veiksmai, ribojantys arba draudžiantys užsienio įmonėms ¾ paslaugų tiekėjoms veikti vietinėje rinkoje.
Dažniausiai pasireiškia kiekiniai paslaugų importo netarifiniai apribojimai, kurie gali būti
· prekybos paslaugomis apribojimas. Tarkim, visi importuojami kroviniai draudžiami tik vietinių draudėjų. Toks apribojimas iš karto iš šalies rinkos pašalina užsienio konkurentus. Dažniausiai šalies rinkoje paslaugų kainos yra aukštesnės, todėl išauga eksportuotojų kaštai, kurių padidėjimą neišvengiamai sumoka vartotojas
· kvotų importuojamoms paslaugoms įvedimas. Tarkim, nustatomas TV laidų, padarytų vietinių ir užsienio prodiuserių, santykis laidų tinklelyje. Tai tiesioginė importuotojų diskriminacija.
· filialinių įmonių šalies rinkoje steigimo ribojimas. Argumentuojama panašiai kaip ir prekyboje pramonės produkcija: reikia apsaugoti nestiprius vietinius paslaugų pardavėjus (bankus, draudimo kompanijas ir pan.).
· paslaugų teikėjų mobilumo ribojimas neleidžia jiems atvykti į šalį, kur jų teikiamos paslaugos kaina aukštesnė už tas pačias ar panašaus pobūdžio kitur (jų šalyje). Šalis gali įvesti tam tikrus reikalavimus, kad, tarkim, gydytojas turi išlaikyti tam tikrus testus, egzaminus, kad galėtų praktikuoti JAV.
· Paslaugų vartotojų mobilumo ribojimas dažniausiai pasireiškia vizų išdavimo ribojimu (į žemesnio pragyvenimo lygio šalis).
Galima tiesiog ignoruoti užsieniečių paslaugų tiekėjus, teikiant prioritetą saviems.
Pastangos paslaugų tarptautinėje prekyboje liberalizavimo klausimais sprendžiamos tarptautinių organizacijų lygiu (GATT ¾ Visuotinis susitarimas dėl tarifų ir prekybos), bendru mastu liečiant atskiras sritis, arba, dvišalių susitarimų lygiu.
Galima išskirti teigiamus ir neigiamus muitų įvedimo padarinius:
Neigiami padariniai:
Ø Muitai stabdo ekonominį vystymąsi. Kaip jau buvo nagrinėta, mažos šalies atžvilgiu muitų įvedimas mažina ekonominį vystymąsi ir efektyvumą. Didelės šalies atveju yra išimtis, kada muitai gali duoti naudą ¾ kai prekybos sąlygų pagerėjimas viršija dėl muitų įvedimo atsiradusius nuostolius. Tačiau tuomet teigiama nauda didelei šaliai pasiekiama per kitų (visos likusios pasaulinės rinkos dalies) nuostolių sąskaitą. Tad visais atvejais muitų įvedimas pasaulinei ekonomikai yra neefektyvus, kadangi mažina tarptautinę prekybą.
Ø Vienpusis muitų įvedimas dažnai būna prekybinių nesutarimų („karų”) priežastimi. Šie nesutarimai griauna visos tarptautinės prekybos stabilumą ir smukdo pasaulinę ekonomiką.
Dažnai vienpusis muito įvedimas, siekiant apginti X vietinių gamintojų interesus turi atsakomąją reakciją iš prekybinių partnerių pusės, kurie, atitinkamai, įves muitus pagrindinėms šalies X eksportuojamoms prekėms. Šie nesutarimai turi veiksmo-atoveiksmio pobūdį, ir galų gale, prekyba gali sumažėti iki minimumo bei patiriama didelių nuostolių. Tuomet problemos sprendžiamos valstybių derybose ir nustatomi dvišaliai/daugiašaliai muitų tarifai.
Ø Muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius. Kadangi padidėja prekės kaina, vartotojai daugiau moka už prekę, daugiau mokesčių gauna valstybė. Tai gali ypač negatyviai atsiliepti ekonomiškai silpnoje valstybėje.
Ø Importo muitas netiesiogiai griauna šalies eksportą, neigiamai veikiant mokėjimo balansą.
Daugelyje šalių eksportuojamų prekių sudėtines dalis sudaro importuotos detalės ir komponentai. Jei yra importo muitas, tai už jas sumokama daugiau nei laisvos prekybos sąlygomis, todėl eksportuojamų prekių gamybai sunaudojama daugiau finansinių išteklių. Tokia prekė, išėjusi į pasaulinę rinką, yra mažiau konkurentabili lyginant su kitomis tokiomis pigesnėmis prekėmis.
Antra pasekmė: X šalies įvestas muitas, sumažindamas importą, eksportuotojos šalies y sumažina pajamas ir to pasekmėje sumažėja šalies galimybės importuoti iš pirmosios šalies x.
Šios pasekmės atveda prie dar gilesnių: mažėja gamyba, užimtumas. Tyrinėjimai parodė, kad importo muitų įvedimas (šalies X) puse savo pasekmių tenka x eksportuotojams.
Ø Muitai sąlygoja užimtumo mažėjimą. Ginant vietinių gamintojų interesus, kenčia vietiniai eksportuotojai ir kitos su ginamu sektoriumi susijusios ūkio šakos. Dalis jų bankrutuoja, veikla tampa nebepelninga, ir dalis tos ūkio šakos darbuotojų netenka darbo.
Teigiam padariniai:
Ø Muitai apsaugo jaunas, nesusiformavusias ūkio šakas. Turimos omenyje tos šalies ūkio šakos, kurios ką tik pradėjo vystytis, o kitose šalyse jau stipriai išvystytos ir stiprios. Joms reikalinga valstybės parama. Jei būtų prekyba be jokių apribojimų, silpnų vietinių ūkio šakų produkciją greitai nukonkuruotų geresnės ir pigesnės užsienietiškos prekės. Kada vietinius gamintojus remia valstybė, šaka pamažu įgyja patirties, įdiegia naujas technologijas, prekės tampa pajėgiomis konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Tuomet muitai yra panaikinami, kaina sumažėja iki pasaulinių, gamintojai jau patys gali eksportuoti šias prekes.
Ø Muitai ¾ nacionalinės gamybos skatinimo priemonė. Šis teiginys ypatingai minimas besivystančiųjų šalių. Jis grindžiamas visa virtine užsienio prekių konkurentabilumo sąlygojamų pasekmių: vietinių gamintojų prekės neperkamos, įmonės bankrutuoja, daugėja bedarbių, jiems iš valstybės biudžeto mokamos pašalpos, pamažu smunka pragyvenimo lygis, atsiranda trintis ir nepasitenkinimas visuomenėje.

Šio teiginio šalininkai nepripažįsta, kad importo apsunkinimas neigiamai veikia šalies eksportuotojus.
Ø Muitai papildo biudžetą. Tokį teiginį dažnai pateikia šalys, kuriose muitai sudaro virš 10 % biudžeto. Jose būna silpna mokesčių sistema, klesti korupcija ir juodoji rinka. Valstybei tampa lengviau sureguliuoti muitų nei pelno ar pridėtinės vertės mokesčių surinkimą. Toks problemos sprendimas pateisinamas tik labai silpnai išsivysčiusiose šalyse.
Ø Muitai apsaugo nacionalinį saugumą, tarptautinį šalies prestižą, jos kultūrą ir tradicijas.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Muitų tarifų įstatymas / Valstybės žinios.-Nr. VIII¾633.- 1998 m. kovo 25 d.
2. Lietuvos Respublikos Muitinės kodeksas.- 1996 m. balandžio 18 d.
3. Muitų už importuojamas prekes tarifų normos. Patvirtinta LRV 1997m. kovo 24d. nutarimas.
4. Lietuvos Respublikos Muitų tarifai. 5-as leidimas.
5. Tamulevičius J., Želnys A., Minderys P. Lietuvos valstybinės sienos ekonominė apsauga.

Leave a Comment