Verslininko etika

TURINYS
TURINYS 2
ĮVADAS 3
VERSLO IR ETIKOS RYŠYS 4
ETINĖS PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMAI 6
ETINĖS PROBLEMOS IR REAKCIJA Į JAS 6
ETIŠKAS SPRENDIMO PRIĖMIMAS 8
VERSLININKO PROFESINĖ ETIKA 10
VERSLININKO ETINIS KODEKSAS 11
IŠVADOS 18
LITERATŪRA 19ĮVADAS
“Būti etiškam dėl to, kad tai pelninga,
nėra etiška, bet būti etiškam yra pelninga.”
Norman E. Bowie

Plačiąja prasme etika – tai mokslas, tiriantis moralę. Žodis etika kilęs iš graikų kalbos žodžio ethos. Graikiškojo ethos lotyniškas analogas mos reiškia įprotį, charakterį, elgesį. Istorijos eigoje skirtingose valstybėse, kultūrose etikos supratimas keitėsi. Tačiau tam tikri teiginiai apie etiką ir moralę, išsakyti dar Antikos laikais, tinka ir šiandienai. Aristotelis ettiką apibrėžė, kaip moralines vertybes. Kiekvieno individo mąstymą ir elgesį lemia jo charakterio savybės. Žmogaus elgesį sąlygoja vidinė nuostata, kad taip elgtis yra teisinga, tinkama. Remdamasis tokia etikos samprata, asmuo vadovausis mintimi: elgiuosi taip, nes manau tai esant teisinga.[2, p 13]
Šalia to, kad žmogus yra nepakartojama, atskira ir individuali būtybė, jis yra ir visuomenės dalis. Taigi, darydamas tai, ką mano esant teisinga, turi atsižvelgti ir į visuomenės interesus. Visuomenės interesai ypač svarbūs žmogui, kaip tam tikros profesijos atstovui. Medikų, teisininkų, kunigų, mookytojų profesinis ir moralinis autoritetas yra savaime suprantamas dalykas. Apie verslą ir verslininkus to negalima pasakyti. Tai ypač aktualu postsovietiniams kraštams, tarp jų ir Lietuvai, kur ryškus moralinis dualizmas. Būtent jis ir lemia požiūrį, kad verslas ir moralė, ekonomika ir et

tika, pragmatizmas ir dvasingumas yra visiškai nesuderinami dalykai.
Siekiant panaikinti šį negatyvų požiūrį, Vakaruose pastaraisiais dešimtmečiais etika intensyviai diegiama į dalykinę veiklą. Lietuvoje šis procesas prasidėjo vos prieš gerą dešimtmetį. Bet stengtis verta, tuo labiau, jog patyrimas rodo, kad tikrovėje dorovė įsigali ten, kur žmogui naudinga, malonu būti doram. Šie tradiciškai kontraversiški dalykai (dorovė ir malonumas bei nauda) gali ne tik neprieštarauti vienas kitam bet atvirkščiai – vienas kitą papildyti, pastiprinti. Tuo ir remiasi šiuolaikinė etika. Verslininką dorai elgtis skatina ir pats savaime “poreikis sukurti kažką naudinga”. Mąstantis žmogus paprastai stengiasi sukurti kažką ilgalaikio ir vertingo.
Taigi šio darbo tikslas – patarti, kas yra verslo etika, kam ji reikalinga, kokios pagrindinės verslininkų etikos problemos ir kaip jas spręsti.VERSLO IR ETIKOS RYŠYS
Terminas verslo etika dažnam skamba paanašiai kaip juodas sniegas ar saldi druska. Žmonių sąmonėje įsišaknijęs šių sąvokų nesuderinamumas. Nors jau ir Lietuvoje egzistuoja atskira verslo etikos disciplina, vis dėlto tam tikruose visuomenės sluoksniuose verslininkai dar asocijuojasi su sovietmečiu vadintais spekuliantais, perpirkinėtojais, perpardavinėtojais, su žmonėmis be aiškesnių moralinių ir etinių principų. Netoli nuo jų yra ir pirmoji legali karta “verslininkų”, kurie gana skandalingai pagarsėjo pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Žinoma, į verslą atėjo naujų žmonių, tačiau jie paprastai atsimušdavo į tą pačią sieną – nusikalstamas struktūras. Todėl daugelis jų tapo ne
e išskirtine, kokia norėjo būti, o tradicine verslininkų dalimi. Jaunoje valstybėje verslas ne kaip sąžininga ir legali, o kaip pusiau nusikalstama veikla suformavo buitinę verslininko sampratą. Ir ši samprata kaip štampas dažnai ir šiandien ženklina visus verslo žmones – ir “doruosius” ir “nedoruosius” [1, p 23].
Vis dėlto situacija keičiasi į gerąją pusę, sąvoka verslo etika pamažu įsitvirtina ir mūsų visuomenėje. Literatūros šaltiniuose pateikiami keli verslo etikos apibrėžimai, kuriuos ir pateiksime, prieš tai įvardinę tiek paties verslo, tiek etikos sampratas.
Verslo sąvoką daugelis mokslininkų aiškina labai įvairiai. Bendriausias verslo aprėžimas atrodytų taip:
Verslas – tai aktyvi žmonių veikla siekiant pelno.
Siekdami gauti pelno ir patenkinti visuomenės poreikius, individai yra veikiami daugelio veiksnių, priversti komunikuoti, bendrauti tarpusavyje. Tai lemia vienokį ar kitokį jų elgesį, kurį nagrinėja etika. Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad :
Etika – tai filosofijos šaka, nagrinėjanti moralines vertybes ir vertinanti žmoniškuosius poelgius.
Remiantis šiais dviem apibrėžimais galima suformuluoti pačios verslo etikos apibrėžimą:
“Verslo etika – tai etikos sritis, kuri atsiranda verslui ir etikai sąveikaujant. Tai moralinių principų ir standartų visuma, veikianti verslo pasaulyje.” [ 1, p 21-22]
Verslo etika apibūdinama ir kaip visuomeninės dorovės, socialinės bei ūkinės veiklos posistemė, iš dalies sutampanti su darbo morale bei ypatingu profesinės moralės sektoriumi.[3, p 22]
Wojciech W. Gasparski, analizuodamas verslo etiką Lenkijoje, išskiria du verslo etikos sa
ampratos kontekstus: filosofinį ir praktinį. Filosofiniame kontekste verslo etika yra ethos – vertybių rinkinio, sudarančio verslo žmonių dorybingumo šaltinį – refleksija. Praktiniame kontekste verslo etika suprantama kaip normų rinkinys, verslo gyvenimui reikalingos pragmatinės vertybės, t.y. kaip pats verslo ethosas. [3, p 74].

Apibendrindamas Lenkijos Mokslų Akademijos profesorius apibrėžia:
“Verslo etika yra disciplina, kuria užsiimama etikos kaip praktinės filosofijos dalies ir įvairių verslo veiklos rūšių sandūroje. Verslo etika yra apibrėžiama kaip sisteminė dorovinių (ethoso) klausimų, iškylančių versle, pramonėje ir kitose veiklos rūšyse, institucijose, ir – bendrai – žmonių elgesio praktika, studija. Etinės refleksijos objektas taip pat yra įsitikinimai ir elgesio būdas žmonių, veikiančių pagal aktualias normas ir vertybes.” [3, p 87]
Samprotaujant apie tai, kas yra verslo etika, svarbu nepamiršti žmoniškojo faktoriaus. Būtent, kad verslo etika visų pirma yra taikytina verslininkams t.y. verslo etikos subjektams.
Verslininkas – tai asmuo, disponuojantis kapitalu ir, siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų, pelningų veiklos krypčių, panaudojantis tam dalykines ir žmoniškąsias savybes.[1, p 24]
Verslininkas negali nesiskaityti su socialinėmis, tame tarpe ir dorovinėmis , normomis, su visuomenės ir bendruomenės priimtais elgesio kultūros pavyzdžiais. Negalima orientuotis tik į išorinis apribojimus, nes etika tai ne etiketas. Visiškai įmanomas ir pageidaujamas variantas, kai remiamasi vidinėmis paskatomis – pareigos samprata, įsipareigojimų suvokimu ir doroviniais jausmais. Pastaruoju atveju ir atsiranda verslo etika, o gyvenimiškų nuostatų, ve
ertybinių. orientacijų, atitinkamos motyvacijos visuma sudaro kapitalistinio ūkio etiką.ETINĖS PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMAI
ETINĖS PROBLEMOS IR REAKCIJA Į JAS
Verslo etikos objektas yra sprendimas, veiksmas. Bet koks sprendimas priimamas tam, kad išspręsti tam tikrą problemą. Su problemomis mes susiduriame visur – asmeniniame gyvenime, profesinėje srityje. Verslo etika nagrinėja etines problemas, kylančias versle.
Etikos problema – tai netinkamai padarytas sprendimas ar atliktas veiksmas, pažeidžiant nusistovėjusias asmeninės ar profesinės etikos normas.[2, p 79]
Verslininkai su etinėmis problemomis susiduria dėl įvairių priežasčių. Jų klasifikaciją atspindi tokia schema:

1 pav. etinių problemų schema.
Tai supaprastinta schema, tikrovėje problemų yra ir daugiau. Šias, schemoje atspindėtas problemas, pabandykime aptarti kiek plačiau.

Interesų konfliktas
Interesų konfliktas gali būti apibrėžiamas dvejopai:
.-tai sutarimo tarp dviejų ar daugiau šalių nebuvimas darbiniuose santykiuose.[2, p 70]
.- tai situacija, kai gali susidurti privatūs darbuotojo ar jo artimųjų ir visuomenės, ar organizacijos, kuriai jis turi atstovauti, eidamas savo pareigas, interesai. [2, p 91]
Pirmasis apibūdinimas platesnis. Pagal jį, konfliktai skirstomi į : vidinius asmenybės, tarpasmeninius, vidinius grupės, tarpgrupinius, vidinius organizacijos.
Antrasis apibrėžimas rečiau taikytinas verslininkams, bet šios problemos sprendimo algoritmas tinka abiem interesų konfliktų atvejams:
Verslininkas darbe turi remtis ne savo valdžia, o pagalba, pavaldinių sutelkimu. Jis neturi ieškoti “atpirkimo ožių”, o stengtis parodyti pavaldiniams, kaip reikia padaryti;
Iš verslininko reikalaujama pasitikėjimo savimi, savo verslu, nes tai rodo jo sugebėjimą valdytis kiekvienoje situacijoje;
Verslininkas turi branginti pavaldinių laiką, neversti laukti;
Verslininkas privalo laiku informuoti pavaldinį apie jo darbo trūkumus ir mokėti išklausyti pavaldinio nuomonę apie savo trūkumus ir į ją atsižvelgti;
Protingas nuobaudų ir paskatų derinimas;
Griežtumas, reiklumas pavaldiniams turi būti pagrįstas. Negatyviai turi būti vertinamas poelgis, o ne asmenybė;
Pagrindinės verslininko savybės – mandagumas, taktiškumas, teisingumas, pareigingumas;
Verslininkui svarbu turėti humoro jausmą;
Svarbu mokėti kalbėti, dėstyti savo mintis trumpai ir aiškiai;
Būtina verslininko sėkmės sąlyga – geras savo pavaldinių pažinimas.[1, p 72.]
Sąžiningumas ir dora
Sąžiningumą ir dorą labiausiai pažeidžia apgavystė, piktnaudžiavimas, korupcija. Nesąžiningi verslininkai slepia mokesčius, apgaudinėja klientus, tiekėjus, papirkinėja valdininkus siekdami sau palankių sprendimų, piktnaudžiauja valdžia prieš pavaldinius. Nors žmonės versle dažnai vienaip ar kitaip elgiasi siekdami asmeninės ekonominės naudos, tačiau etiški verslo santykiai turi būti grindžiami sąžiningumu, teisingumu ir pasitikėjimu.
Bendravimas. Santykiai organizacijoje
Verslo sėkmei tiek etiniu, tiek kultūriniu požiūriu turi reikšmę darbiniai santykiai organizacijos viduje, su vartotojais, tiekėjais, visuomene, žiniasklaida. Ypatingą reikšmę turi santykių etika, t.y. moralinių-dorovinių nuostatų visuma, sukurianti tam tikrą moralinį-psichologinį bendravimo versle klimatą. Rinkos santykių etika atspindi socialinę verslininkų atsakomybę, jų visuomeninę misiją.
Yra bendrosios verslininkų elgesio taisyklės, kurios reikalauja atsakomybės visuomenei, sąžiningumo, įstatymų, duotojo žodžio laikymosi, puikios gaminamų prekių ir paslaugų kokybės, darbo ir prekių saugumo, sąžiningų santykių su darbuotojais, įsipareigojimų partneriams vykdymo, visų finansinių ir gamybinių įsipareigojimų laikymosi.[1, p 73]ETIŠKAS SPRENDIMO PRIĖMIMAS
Kad išvengti etinių problemų arba jas išspręsti, verslininkui nuolatos reikia priimti etiškus sprendimus. Pradedant spręsti etines problemas, labai svarbu atskleisti problemą ir su ja susijusius klausimus. Šiuolaikinėje organizacijoje daugiausia moralinės ir socialinės atsakomybės šiose srityse (1 lentelė):
1 lentelė: Sritys su didžiausia moraline ir socialine atsakomybe.

Gamybos ·1 vidiniai produkto standartai (kokybė, saugumas, galimybė perdirbti ir t.t.);
·2 produkto veikimas (veiksmingumas, garantijos, garantinė priežiūra);
·3 produkto įpakavimas (galimybė perdirbti, naudojamų medžiagų tipas).
Marketingo ·4 netesėtas potencialių vartotojų spaudimas;
·5 nepagrįsta kainų politika;
·6 melaginga, klaidinanti reklama.
Darbuotojų apmokymo ir švietimo
Organizacijos filantropinės veiklos ·7 labdaros bei paramos
Aplinkos apsaugos ir taršos prevencijos ·8 aplinkos teršimas, ypač·9 sąlygojamas gamybos procesų standartų nesilaikymo.

Darbuotojų santykių ir pasitenkinimo darbu ·10 atlyginimo dydis, draudimas, sveikatos programos, diskriminacija priimant į darbą ir aukštinant pareigas, darbo aplinka.
Gyventojų mažumų, moterų, vyresnio amžiaus žmonių bei neįgaliųjų įdarbinimo ir pareigų paaukštinimo
Darbuotojų saugumo ir sveikatos užtikrinimo. ·11 darbo aplinkos ir darbo standartų pažeidimas; specialios gydymo programos alkoholikams ir narkomanams.

Literatūroje etiškas sprendimo priėmimas apibrėžiamas kaip nuoseklus procesas, padedantis priimti etišką sprendimą – apibrėžiant problemą, numatant galimas alternatyvas ir galiausiai priimant sprendimą. Kiekviena situacija yra unikali, todėl sprendimo priėmimo procesas prasideda nuo kiekvienos situacijos analizės. Visuomet egzistuoja daugiau nei vienas sprendimas, tačiau priklausomai nuo alternatyvos sprendimo pasirinkimas gali tapti etišku arba nemoraliu. [2, p 138]
Daugelis autorių analizuoja etiško sprendimo priėmimo procesą ir siūlo savus variantus. Darbe pateiksime M.G.Velasquezo septynių etapų etinių sprendimų priėmimo modelį, kuris cituojamas ir knygoje “Verslo etika”.
Remiantis šiuo modeliu, taikant įgytas teorines žinias ir informaciją, galima spręsti iškylančias etines problemas ir konfliktus praktinėse verslo situacijose (2 lentelė).

2 lentelė: Konflikto sprendimo algoritmas

Etapas Veiksmas
1 Nustatyti svarbiausius įvykusius faktus
2 Nustatyti ir išskirti iškilusias etines problemas
3 Įvardyti esamas alternatyvas
4 Nustatyti pagrindinius suinteresuotus asmenis, organizacijas
5 Taikant etines teorijas, įvertinti pasirinktų alternatyvų moralumą
6 Įvertinti praktinius apribojimus
7 Nurodyti veiksmus ir sprendimus, reikalingus padaryti esamoje situacijoje.VERSLININKO PROFESINĖ ETIKA
Padorumas – verslininkystės etikos pagrindas. Būtų puiku, jei verslininkai savo veikloje vadovautųsi principu: FIRMOS PELNAS VISŲ SVARBIAUSIA, BET JOS GARBĖ DAR SVARBIAU.
Klestinčiam verslininkui būtinos tokios savybės kaip dorumas, tvarkingumas, punktualumas, nestandartinė mąstysena, saviraiška, sugebėjimas protingai rizikuoti, siekimas progresuoti, ieškoti. Jis turi būti eruditas, gerai susipažinęs su istorija, kultūra. Taip pat jam būtina žinoti psichologines žmonių savybes.
Štai kai kurios rekomendacijos verslininkams:
– išsiugdykite įprotį visame kame, su kuo jūs susiduriate, ieškoti ne tik naudos savo verslui, bet neužmiršti ir moralės normų;
– laiku įvykdykite pažadus; jeigu jūs to negalėjote atlikti, paskirkite kitą terminą ir ištesėkite pažadą;
– būkite atidūs ir objektyvūs siūlomoms idėjoms, įtartinus pasiūlymus mandagiai atmeskite;
– venkite būti pernelyg pasitikintis savimi;
– labiausiai verslininką kompromituoja jo pasimetimas;
– neužmirškite, kad jūsų pozicija ne visada optimali, išklausykite ir kitų nuomonę;
– nepalikite kruopščiai neišanalizavęs nei vienos nesėkmės, nei vienos kam nors padarytos moralinės žalos;
– bendraudami su žmonėmis, stenkitės suvokti tai, kas neišsakyta;
– versle vadovaukitės trimis “ne”: nesinervinkite, nepasimeskite, nesiblaškykite;
– būkite pakantūs žmonių trūkumams;
– atsiminkite, kad žmogų galima įžeisti net to nenorint;
– venkite pokalbyje kategoriško, savimi patenkinto ir pasipūtėliško tono, kuris liudija apie jūsų nepagarbą aplinkiniams;
– nieko nėra žmogui skausmingesnio kaip pažeminimas; venkite savo veikloje neteisingumo.
Nors Lietuvoje dar dažnai žmonės su nepasitikėjimu žiūri į verslą, kuriame dar daug sumaišties, netikrumo, nesaugumo, tačiau jis pamažu vystosi, tobulėja, pasipildo geromis tradicijomis ir, svarbiausia, gera valia.[1, p 253-254]VERSLININKO ETINIS KODEKSAS
Visuomenė suinteresuota stabilumu. Kuo greičiau visuomenėje bus pažintos ir įsisąmonintos civilizuoto verslo normos bei pavyzdžiai, suprastas dorovinių vertybių prioritetas siekiant ekonominių tikslų, tuo geriau ir saugiau bus gyventi tokios valstybės piliečiams.
Taigi, kas gi sudaro verslininko etinį kodeksą? Kokios yra tos bendrosios etinės nuostatos, kurių jam dera laikytis?
Pirmoji nuostata:
Verslas neturi įskaudinti kitų žmonių.
Verslas – viena iš žmogaus veiklos rūšių. Kadangi žmoniškoji veikla eina iš žmogaus, t.y. ji pirmiausia ir privalo tarnauti žmogui, jo gerovei. Antra vertus, verslas tobulina ir patį žmogų, suteikdamas jam tokių įgūdžių, kurie rodo jo naują kokybę: jis tampa verslininku. Verslininko tikslas – stengtis patenkinti egzistuojantį visuomenėje poreikį ir gauti už iniciatyvumą bei riziką gerą atlyginimą pelno forma, nors ne visada tai pavyksta padaryti.
Savo energingumu, veiksmu verslininkas ugdo visuomenei naujų prekių bei paslaugų poreikį, šitaip suteikdamas pasirinkimo galimybę ir plėsdamas jos narių rinkos erdvės akiratį.
Tačiau svarbu, kad tas jo verslas nedarytų ir nedidintų skausmo kitiems žmonėms. Čia skirtume du momentus. Pirma, verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prievartauti jo prigimties, pasinaudoti liga ar psichologine negalia. Ryškiausias tokio verslo pavyzdys – narkobiznis. Tai bene pelningiausias verslas. Vien JAV prekyba narkotikais per metus duoda 200 mlrd. dolerių pelno. Su narkobizniu kovoja visos šalys, nors rezultatai ir skirtingi. Narkobiznio užuomazgų yra ir Lietuvoje. Tačiau jo suklestėjimo tikimasi po 3-5 metų.
Antra, verslas neturėtų pažeisti ir tuo labiau naikinti žmogaus (visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai. Taršios gamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės ir ekonominės erdvės pažeidimo pavyzdys. Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais (nuslepiant jų paskirtį ir adresatą), kurių apsčiai įvežama į tas šalis, kuriose kontrolė silpna. Antai Lietuvoje kontroliuojama tik trečdalio įvežamų maisto produktų kokybė. (O kiek jų įvežama nelegaliai?) Neturėdami objektyvios informacijos apie įvežtą prekę, vartotojai tampa apsukrių nesąžiningų verteivų aukomis. Tokia prekyba galiausiai daro žalą ne tik sveikatai: menkėja verslo reputacija visuomenės akyse.[1, p 256]
Antroji nuostata:
Verslininkas turi mokėti dorai uždirbti pinigus.
Pelnas, gautas nedoru būdu, pažeidžiant įstatymus, yra moraliai žalingas dviem atžvilgiais. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu (o įstatymas yra įstatymas, ir jo dera laikytis, o jei įstatymas netenkina – siekti teisėtu legaliu būdu jį pakeisti). Įstatymų nesilaikančių verslininkų įvaizdis visuomenės akyse menkėja. Dalis visuomenės tokiame jo elgesyje stengiasi įžvelgti ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusi palaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslo žmonių uždirbtas lėšas (ir netgi jas nusavinti) socialiai remtinųjų labui. Tačiau tokia praktika, kaip rodo patirtis, neefektyvi: ji nesukuria naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvos, o tik skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas visuomenėje.
Antra, neteisėtai gautam pelnui paslėpti tenka sunaudoti per daug jėgų, energijos, kuri galėtų būti nukreipta verslui plėtoti. Be to, neretai sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus pasinaudojama nusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susieja verslo žmones su nusikaltėlių pasauliu. Iškyla verslo kriminologizavimo pavojus. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėse šalyse, kur verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juos apeiti, kartais tampanti neišvengiamybe, didelė. Antai Rusijoje veikia apie 3000 organizuoto nusikalstamumo grupuočių, iš kurių 700 aktyviai talkina verslininkams “plaunant” ne visai sąžiningu būdu įgytas lėšas. Šioje “paslaugų” teikimo sferoje ima specializuotis ir Lietuvoje veikiančios nusikaltėlių grupuotės, kurių, kaip manoma, yra per 50.[1, p 256]
Trečioji n.uostata:
Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiškai naudingos partnerystės.
Rinkos ekonomika – viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų.. Ji kuriama sąmoningai visų visuomenės narių pastangomis ir veiksmais. Šia prasme ji yra visų mūsų “rankų darbas”, kaip ir demokratija
Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekvieno iš mūsų laisvės ribas. Rinkos erdvėje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas, t.y. mes turime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles ir normas taip, kad nepažeistume kito teisių. O jeigu taip, tai verslininkas nėra atsakingas už viską, kas vyksta rinkos erdvėje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa reali. Taigi galima tarti, jog rinkos “moralinis veidas” – rinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų bei elgesio rezultatas.
Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būti sąžininga, civilizuota. Kova iki konkurento sunaikinimo (netgi fizinio) – nueitas etapas. Civilizuoto verslo šalyse totalinę konkurenciją keičia abipusiškai naudingos partnerystės paieškos.
Tuo tarpu Lietuvoje dar tik įsiliepsnoja “laukinės” konkurencijos aistros. Sprogdinimai, barbariškas turto naikinimas, fizinis susidorojimas su konkurentais jau tampa kasdienybe, kuri lydi mūsų verslo žmones.
Kodėl toji kova iki konkurento sunaikinimo yra nenaudinga ir neperspektyvi? Pirma, visų konkurentų sunaikinti yra neįmanoma. Antra, totalinis konkurentų “šalinimas iš kelio” reikalauja didelių pastangų, energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo verslo reikalų. Be to, pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Trečia, tokia kova didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių socialinį bei psichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą “tvirtos ir teisingos valdžios rankos” šalininkų ideologijoms tarpti. Taigi ne konkurento sunaikinimas, o abipusiškai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre.[1, p 257]
Ketvirtoji nuostata:
Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi su juo.
Skiriami dviejų tipų įsipareigojimai: verslo partneriui ir valstybei. Įsipareigojimų verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų laikymąsi. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausia bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina įtampą rinkos santykiuose. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija verslo pasaulyje bei visuomenės akyse. Tai labai apsunkina jo tolesnę veiklą.
Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse firmose įkurti specialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonės nepažeidžia verslo etikos normų, ar vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip pat uoliai sekama, ar adekvačiai su ja elgiasi kompanionai. Jeigu tokių pažeidimų užfiksuojama, tai stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti, ir šitaip apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie gali turėti neigiamą įtaką verslo plėtotei apskritai. Tik išmėginus visus būdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetu.
Kur kas sudėtingesni verslininko santykiai su valstybe ir jos institucijomis. Verslininkas čia nėra valstybei lygiavertis partneris (ekonomine prasme). Verslininkas yra žmogus, kuris savo iniciatyva ir darbu uždirba nemažas lėšas. Taigi iš jo paimti (atimti) galima gerokai daugiau negu iš eilinio piliečio. Valstybė ir jos institucijos tarnai turi teisėtą galią ir stengiasi ja pasinaudoti. Šia prasme verslininko galimybės daryti jai poveikį yra gana ribotos. O valstybės – atvirkščiai. Verslininko įsipareigojimas valstybei reiškia būtinumą laikytis verslą reglamentuojančių įstatymų ir sąžiningai mokėti mokesčius. Pelnas dorovine prasme yra .pagrįstas tiek, kiek verslininkas, pirma, sugeba dalytis su visuomene neslėpdamas pajamų dydžio, ir, antra, savanoriškai ir laisvai aukoja dalį pelno aukštesniems tikslams (mokslui, menui palaikyti, labdarai ir pan.).Valstybės uždavinys – sudaryti tokias sąlygas, kad taip elgtis verslininkui būtų ne tik prestižiška, bet ir naudinga. Verslininkas neturi būti visiškai nušalintas nuo lėšų paskirstymo, turi žinoti, kam jos skiriamos: ar tikrai tiems, kam jos reikalingos, ar nukreipiamos į sritis, kurios ugdo žmonių versliškumą, skatina iniciatyvą, ar naudojamos tik valdininkijos gretoms gausinti ir išlaikyti, valdininkų kabinetuose sukurtiems projektams realizuoti. Tai verslininko, kaip “duodančiojo”, teisė. Kita vertus, dorai vykdydamas savo įsipareigojimus – mokėdamas mokesčius – verslininkas turi moralinę teisę tikėtis, kad ir valstybė elgsis deramai: saugos ir gins jo interesus. Ir pirmiausia jo prigimtinę teisę į nuosavybę, laisvą iniciatyvą, užtikrins jam saugumą. Šiais fundamentaliais principais ir grindžiama jau keletą metų gyvuojančio Lietuvos nuosavybės saugos kongreso veikla.
Jei valstybė pasirodo esanti nepajėgi (ar nenori) tesėti savo įsipareigojimų verslininkams, tai ji neišvengiamai sukelia moraliai teisėtą verslo žmonių pasipriešinimą, kuris reiškiasi atsisakymu mokėti mokesčius ir pajamų slėpimu. Rinkos ūkiui iškyla žlugimo pavojus. O piliečiai, matydami, kad valstybė nevykdo savo įsipareigojimų verslo atžvilgiu, vis labiau praranda pasitikėjimą ja. Smunkant valstybinės valdžios autoritetui, didėja chaoso grėsmė. Taigi valstybė, nevykdanti įsipareigojimų verslui, neturi ateities. Jos institucijų pastangos kontroliuoti ir perskirstyti verslo žmonių uždirbtas lėšas, ignoruojant prigimtines teises ir nevykdant jiems duotų įsipareigojimų, iš esmės amoralus aktas. Amoralu reikalauti mokėti mokesčius ir nesugebėti apginti nuo kitų “mokesčių rinkėjų” – reketuojančių ir nusikalstamų grupuočių. Todėl verslininkas turi ne tik moralinę teisę, bet ir pilietinę pareigą tam priešintis.[1, p 258]
Penktoji nuostata:
Verslininkas visada rizikuoja, tačiau ši rizika turėtų būti pagrįsta, o atsakomybė už jos pasekmes — asmeniška.
Verslo žmogui įgimta siekti sėkmės: suspėti padaryti tai, ko kiti dar nespėjo. O tai neišvengiamai susiję su rizika. Juk ieškant nestandartinių sprendimų, visada kyla pagunda pasinaudoti neįprastomis priemonėmis, o neretai ir peržengti galiojančias taisykles. Patirtis rodo, kad būtent nestandartiškas elgesys, veiksmai dažnai ir lemia sėkmę. Ne veltui sakoma: nerizikuosi – nelaimėsi.
Taigi rizika versle – neišvengiama. Ji užprogramuota pačioje rinkos esmėje: laisvas pasirinkimas visada susijęs su rizika. Pasirinkimo dramatizmas kaip tik ir slypi tame, kad rinka atima iš mūsų galimybę “nepriimti jokio sprendimo”, jokios atsakomybės. Ji neišvengiamai stato žmogų į sprendimų pasirinkimo aikštelę ir kartu nurodo jų priėmimo pasekmes. Totalitarinėje valstybėje sprendimų priėmimo prerogatyva priklausė valstybei: ji geriausiai žinojo, ko žmogui reikia. Taigi individas buvo nušalintas nuo būtinumo rinktis, už jį tai darė valstybė. Nenuostabu, kad šiandien nemaža mūsų visuomenės dalis vykdyti šią savo prigimtinę teisę nėra pasirengusi nei psichologiškai, nei socialiai.
Ką reiškia rinktis? Tai reiškia peržengti esamos situacijos ribas, nežinant, ar priimtasis sprendimas tikrai duos rezultatą, kurio norėtum. Dar sudėtingiau su verslo organizavimu. Organizuodamas savo verslą, žmogus ne tik išeina iš įprastų sąlygų ir elgesio stereotipų ir pasineria į naujas, jam neįprastas, bet ir prisiima atsakomybę ne tik už savo likimą, bet iš dalies ir už į rizikos lauką įtrauktus darbuotojus, kurie patikėjo jo sumanymu. Todėl verslininko priimami sprendimai (ir ypač nestandartiniai) turi būti geriau pamatuoti.
Kokiu atveju tokie sprendimai gali būti moraliai pateisinami? Tik tuomet, jeigu nėra kitos alternatyvos užsibrėžtam tikslui pasiekti. Firmos darbuotojai apie tokį sprendimą ir jo galimas pasekmes turi būti informuoti iš. anksto. Taip suteikiama galimybė ir darbuotojams apsispręsti prisiimant (ar neprisiimant) kartu dalį atsakomybės. Civilizuoto verslo šalyse įprasta, jog apie rizikingus, nestandartinius sprendimus firmos savininkai darbuotojus informuoja iš anksto, suteikdami jiems pasirinkimo alternatyvą. Lietuvoje, deja, apie rizikingus savininkų sprendimus ir jų pasekmes firmos darbuotojai sužino neretai paskutinieji – iš spaudos ir ekonominės policijos suvestinių.[1, p 259]
Šeštoji nuostata:
Verslas – rizikingas užsiėmimas: galima ne tik praturtėti, bet ir viską prarasti, todėl tam reikia būti psichologiškai pasirengusiam.
Verslas ne be pagrindo asocijuojasi su žaidimu. Tarp jų daug bendrumų. Labiausiai juos artina du žaidybiniai elementai, būdingi abiem: laisvas pasirinkimas ir taisyklės, kurių reikia laikytis.
• Pralošti žaidime yra natūralu, nors ir nemalonu. Patirti versle nesėkmę – taip pat. Tačiau tikras verslininkas turi mokėti garbingai pralaimėti ir nejausti graužaties, jei viską padarė, ką galėjo. Nesėkmė versle neturi tapti individui katastrofa, pasaulio pabaiga. Tuo labiau nedera ieškoti aplinkui vien priešų ir suvedinėti su jais sąskaitas. Neapykanta “priešui” galiausiai sunaikina ir patį individą kaip asmenybę, jo kūrybines galias. Būtina objektyvi nesėkmės priežasčių analizė. Ir pradėti dera nuo savęs, o ne nuo priešų ieškojimo. Galiausiai pasirodys, kad tų priežasčių ne viena ir ne dvi. O svarbiausios slypi priimtuose sprendimuose ir aplinkybėse, kurioms ne visada galima daryti poveikį. Gerai išanalizavus nesėkmės priežastis ir realiai įvertinus savo galimybes, tikram verslininkui neišvengiamai kils noras vėl ieškoti ir rasti savo nišą rinkos erdvėje. Tik amoralu ir nedora užsiimti verslu, kuriam tu visai neturi pašaukimo.[1, p 260]
Septintoji nuostata:
Verslininkas pirmiausia turi mylėti žmones, o tik vėliau pinigus.
Meilę žmonėms verslininkas turi ne deklaruoti, o praktiškai rodyti organizuodamas verslą, kuris tenkintų žmonių poreikius. Tuo jis realiai pagelbės žmonėms. Padėdamas sutvarkyti žmonėms savo buitį lengvindamas jų gyvenimą, jis turės įtakos ir žmonių santykių harmonizavimui. Taigi verslas tarnauja pirmiausia žmogui, o ne pasipelnymui. Gaunamas pelnas tėra tik atpildas (nors ir svarbus kaip skatulys) už pastangas.
Žymus amerikiečių verslininkas H.Fordas, kalbėdamas apie verslo ir verslininko tarnavimą žmogui ir visuomenei, išskyrė tris fazes: 1) išteklių ir medžiagų pirkimas (žmogui); 2) konkretaus produkto (prekės) pagaminimas (žmogui); 3) produkto (prekės) pardavimas (žmogui). Kiekvienoje iš šių “tarnavimo žmogui” fazių atskiri proceso dalyviai (verslininkas, tarnautojas, pardavėjas, pirkėjas) patiria “savo džiaugsmą”. Verslininko džiaugsmas, kad gali užsiimti mėgstamu darbu ir įgyvendinti savo sumanymą. Darbuotojo džiaugsmas – kad jam sudarytos sąlygos našiai dirbti. Pardavėjo džiaugsmas – kad yra prekių gausa, pasirinkimas, o jų kainos prieinamos. Šią galimybę žmogui ir visuomenei suteikia verslininkas, organizuodamas verslą ir tuo konkrečiai paliudydamas savo meilę.
Minėtosios verslo etinės nuostatos ir jų laikymasis civilizuotose šalyse jau seniai tapo įprastu dalyku. Tuo tarpu nemažai Lietuvos verslininkų daliai jos lieka tik gražiomis teorinėmis nuostatomis. Ieškant kelių į Vakarų rinką, jos darosi vis svarbesnės. Jas teks ne tik suvokti, įsisąmoninti, bet išmokti laikytis praktinėje veikloje. Žinoma, tai nėra nei paprasta, nei lengva.[1, p 261].IŠVADOS
Taigi, ką reiškia būti padoriu verslininku? Visų pirma tai laikymasis konkrečioje visuomenėje nustatytų padorumo normų, kurios nustato, ką galima daryti ir ko ne, ir kurios remiasi istorinėmis, kultūrinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, nacionaliniu mentalitetu. Reikia pabrėžti, kad būti padoriu verslininku ekonomiškai naudinga pačiam verslininkui, nes civilizuoto verslo taisyklių laikymasis garantuoja jam pelną.

Tikėkimės, kad ir šiandieninėje Lietuvoje palaipsniui bus įsisąmoninta, kad žmogus visų pirma gyvena visuomenėje ir negalima siekti savų tikslų lipant per kitų galvas, nepaisant moralės, įstatymų. Etiškas verslininkas užsitarnauja darbuotojų, klientų, tiekėjų, visuomenės pagarbą. Galbūt etiško verslo rezultatai ir nauda pasiekiami ne taip greitai, bet jie efektyvesni ir ilgalaikiai. O iškilę viešumon neetiško elgesio įrodymai dažnai padaro neatitaisomą žalą. Tad ar verta rizikuoti?LITERATŪRA
Kundrotas V. Verslo etika. –K. ;Technologija., 1999.
Palidauskaitė J. Viešojo administravimo etika. –Kaunas.: Technologija., 2001.
Vasilijevienė N. Dalykinė etika. –K.: VU Kauno humanitarinis fakultetas., 2001.
Vasilijevienė N. Verslo etika ir elgesio kodeksai. –K.: VU Kauno humanitarinis fakultetas., 2000.
Per A. Christensen, Jon Lund Hansen. Harmonija ir produktyvumas. Įvadas į vadybą ir darbo ekologiją. –V.: Enciklopedija., 1996.
Rosmarie Wrede – Grischkat. Manieros ir karjera. – V.: Pradai., 1996.

Leave a Comment