A.Fajolis

TURINYS

ĮVADAS 3
1. BIOGRAFINIAI FAKTAI. SVARBIAUSI DARBAI 4
2. SVARBIAUSIAS INDĖLIS 5
2.1 A. Fajolis apie administravimą 5
2.2 Įmonės valdymas pagal A. Fajolį 6
2.3 A. Fajolio 14 administravimo principų 8 3. KLASIKINĖ VADYBOS TEORIJA 10
4. A. FAJOLIS IR F. TEILORAS 12
5. VADOVO KOMPETENCIJA MŪSŲ DIENOMIS 13
6. POŽIŪRIS Į ĮMONĖS PERSONALĄ. REIKALAVIMAI VADOVAMS 15
IŠVADOS 19ĮVADAS
A. Fajolis – vadybos pradininkas, mokslininkas, priskiriamas klasikinei vadybos mokyklai, dažniausiai laikomas pirmuoju,sprendusiu valdymo prigimties klausimą, pasiūliusiu teoriją, tinkamą visoms valdymo situacijoms ir suformulavusiu administracinės veiklos organizavimo teorinius pagrindus.
Daugiausia dėmesio skyrė administravimui; nuolat akcentavo, kad administracinė veikla yra specifinė žmogaus veiklos sfera, šios veiklos aspektai yra savarankiškų tyrinėjimų objektas ir jos organizavimas turi vaadovautis tam tikrais principais. Šiuos principus ir nuostatas A. Fajolis išdėstė savo veikaluose.
A. Fajolis siekė, kad verslo procedūros galėtų būti pritaikomos bet kuriai organizacijai, nepaisant jos dydžio ir tipo. Pasak jo, valdymo veikla turėtų aprėpti penkias svarbiausias sudedamąsias dalis: prognozavimą ir planavimą; organizavimą; nurodinėjimą; koordinavimą bei kontroliavimą. Jo mintys padarė didelę įtaką XXa. vadybai.
A. Fajolis nėra priskiriamas vadybininkų elitui, tai kompanijos žmogus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė tyrinėjimams.(6, p. 137)
Kursiniame darbe aptariau A. Fajolio biografiją, truputį dėmesio skyriau klasikinei vadybos mookyklai, kurią jis atstovauja ir kuriai turėjo labai daug įtakos, aptariau svarbiausią jo indėlį į ekonomiką ir vadybą. Kursinis darbas apima 20 puslapių, kuriuose pateikta daugiausia teorinė medžiaga ir plius dar viena lentelė. Rėmiausi literatūros šaltiniais, kuriuos nurodžiau darbo pabaigoje.
1. BIOGRAFINIAI FAKTAI. SVARBIAUSI DA

ARBAI.
A. Fajolis gimė Konstantinopolyje 1841m. liepos 29d. Mokėsi Liono licėjuje, vėliau nacionalinėje Sent–Etjeno aukštojoje mokykloje, kurią baigė 1860m. būdamas tik 19 metų. Po to buvo priimtas į Commenry, Fourchambault ir Decazeville kalnakasybos kompaniją, kurioje praleido 65 tolesnius savo gyvenimo metus.

Kada A. Fajolis buvo vidurinio lygio vadovas, jis buvo pripažintas dėka publikacijų apie geologinius tyrimus. Dirbdamas vyriausiu vadybininku jis apsaugojo savo kompaniją nuo bankroto ir pavertė ją ekonomiškai stabilia ir techniškai pirmaujančia įmone. A. Fajolis liko kompanijos direktorių taryboje iki savo mirties 1925m.

A. Fajolis gerai išmanė vadybininko darbą ir jo sėkmę lėmė ne techninės žinios, o puikus gebėjimas vadovauti. Jam dirbant šiose pareigose įmonėje įvyko labai daug pasikeitimų, ypatingai metalurgijos srityje ir įvairiuose techniniuose dalykuose, kuriuos jis ne labai gerai žinojo. Komandinis valdymas, kooordinavimas, organizavimas, kontrolė ir planavimas į priekį – tai svarbiausios priežastys, lėmę jo darbo sėkmę. Savo vadybos metodus jis praktikoje tobulino 20 metų ir tik po to juos pateikė savo veikaluose.

Nenuostabu, kad kalnų inžinieriai, tokie kaip A. Fajolis, pirmieji pradėjo taikyti valdymo metodus savo įmonėse. Dėl šios priežasties to laiko kalnų pramonė pralenkė visas kitas to laiko įmones ir pirmoji pritaikė naujus valdymo principus.

Kalnų pramonės plėtojimasis leidžia suabejoti apie A. Fajolį sukurta nuomone, jos teisingumu, jog jis vadovavosi naiviais vadybos principais. Ji
is neišvengiamai turėjo suprasti visą kompleksą geologinių, fizikinių ir žmoniškųjų faktorių, kurie įtakojo jo numatytus planus. A. Fajolio būdai ir priemonės nebuvo neapibrėžti, priešingai, jis siekė juos supaprastinti.

Nuo 1900m. A. Fajolio mokslinis susidomėjimas vystant profesinę veiklą buvo susijęs daugiau su administraciniais klausimais negu su techniniais. Vienas iš jo darbų, kurį jis pateikė 1908m. jubiliejiniame suvažiavime „Kalnų pramonės įmonių veikla” buvo stimulas parašyti svarbiausią darbą apie valdymą – „Administration industrielle at generale” (Bendrasis ir pramoninis valdymas) 1916m. Šios knygos dėka A. Fajolis tapo gerai žinomas vadybos specialistams tiek Europoje, tiek Š. Amerikoje (ypatingai išvertus veikalą į anglų kalbą 1925 ir 1949m).

A. Fajolis 1918m. baigęs darbą privačiame sektoriuje visą energiją skyrė valstybės valdymo problemoms spręsti. Dėstė valstybiniame kariniame institute ir įkūrė administracinių tyrimų centrą, kurio tikslas buvo skleisti jo valdymo idėjas. A. Fajolis siekė depolitizuoti ir pagerinti profesinį valstybinių įstaigų lygį, atlikdamas švietėjišką darbą, vadovaudamasis Heldeno angliškosiomis reformomis ir įdiegdamas naujas valstybinio valdymo idėjas.

Pradžioje jis sėkmingai bendradarbiavo su Belgijos vyriausybe, kuri naudojosi jo darbais reorganizuodama daugelio ministerijų struktūrą. 1922m. birželio mėn. Prancūzijos vyriausybė pateikė parlamentui peržiūrėti pašto, telegrafo ir telefonų Ministerijos įstatymo reorganizacijos projektą atitinkamai tokį, kokį siūlė A. Fajolis.

A. Fajolis skeptiškai vertino efektyvų valstybės valdymą neatlikus jos struktūros reorganizacijos. Prieš pat savo mirtį ji
is dirbo su valstybiniu tabako pramonės monopolizavimo projektu (jį labai gerai įvertino M. Crozier).

A. Fajolis aktyviai dalyvavo I-ojo tarptautinio kongreso darbe, kur buvo sprendžiami valdymo klausimai (Briuselis, 1910m). Šiame kongrese jis pasisakė prieš tuo metu susiformavusią nuomonę, kad valdymas yra valstybinių priemonių rinkinys, kitaip įvardintų kaip „administravimas” būtinų valdant stambias įmones. Antrajame kongrese (Briuselis, 1923m) A. Fajolis atliko svarbų vaidmenį. Tuo metu jis sprendė valstybės valdymo problemas ir laikėsi tos nuomonės, kad atitinkama teorija visų pirma turi atkreipti dėmesį į tai, kiek tinkamai organizuotas darbas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, o ne į tai, kaip gerai vykdomi sprendimai viduriniame administravimo lygmenyje. Būtent susirū.pinimas aukščiausių valdžios sluoksnių organizacijų problemomis, kaip valstybinių, taip ir pramoninių, išskyrė A. Fajolį iš jo amžininkų.

Svarbiausi jo darbai: „Bendrasis ir pramonės valdymas” (1916 m.), „Mokymas apie valdymą” (1916 m.), „Darbo mokslinis organizavimas” (1918 m.), „Pozityvus valdymas” (1919 m.). (7, p. 839-840)2. SVARBIAUSIAS INDĖLIS
2.1 A. Fajolis apie administravimą
A. Fajolio naudojamas terminas „administravimas” verčiamas iš anglų kalbos „management”. Tačiau toks vertimas ne visai tiksliai atspindi tą mintį, kurią apie šį žodį plėtojo Prancūzų inžinierius. Šiame termine A. Fajolis įžvelgė tik vieną iš šešių vadybos funkcijų, o likę penkios jam buvo techninės, komercinės ir finansinės operacijos, teikiančios saugumą ūkinei veiklai.

Nežiūrint šių penkių funkcijų svarbos, A. Fajolis, remdamasis sava patirtimi, laikė, kad administravimas tu
uri lemiamą reikšmę organizacijų darbo sėkmei ir nesėkmei. Jis buvo tikras, kad efektyviai auklėjant vadybininkus nepakanka vien tik techninių žinių ir kad tos žinios yra pagrindinis reikalavimas žemesnio lygio vadybininkams. Tačiau kai vadovas „kyla karjeros laiptais”, vis didesnę reikšmę įgauna sugebėjimas administruoti. Tai reikia suprasti ne kaip A. Fajolio pirmenybės teikimą tiems vadybininkams, kurie turi tik administravimo įgūdžius, bet kaip įsitikinimą, kad techninės žinios vargu ar gali duoti daug teigiamų rezultatų.

A. Fajolis vienas iš pirmųjų į vadybą ir administravimą greičiau žvelgė kaip į procesą, o ne kaip į taisyklių rinkinį arba struktūrą (nors ir buvo įsitikinęs pastarųjų būtinumu). (8)2.2 Įmonės valdymas pagal A. Fajolį
A. Fajolis paprastai vertinamas kaip klasikinės vadybos mokyklos įkūrėjas. Nes jis ne tik pirmasis tyrinėjo vadovų elgesį, bet ir pirmasis tai susistemino. A. Fajolis tikėjo, kad puiki valdymo praktika turi tam tikrų bendrų bruožų, kuriuos galima identifikuoti ir nagrinėti. Remdamasis šiuo savo įžvalgumu jis suformulavo idealios valdymo doktrinos kontūrus, kurie dar ir šiandien daug kur nepraranda savo galios.

Savo tikėjimu moksliniais metodais A. Fajolis primena amžininką Taylorą. Tačiau A. Fajolį domino visa organizacija. Daugiausia dėmesio jis skyrė valdymui, nes jam atrodė, kad tai labiausiai apleista verslo operacija. Iki Fajolio buvo tikima, kad „vadovais gimstama, o ne tampama”. Tačiau Fajolis tvirtino, kad valdymas – tai įgūdžiai. Jų, kaip ir bet kurių kitų, galima išmokti, tereikia tik suvokti pagrindinius valdymo principus. (4, p. 35)

Savo darbuose, paskelbtuose 1916-1923 metais, jis nedviprasmiškai akcentavo, kad administracinė veikla yra specifinė žmogaus veiklos sfera, šios veiklos aspektai yra savarankiškų tyrinėjimų objektas ir jos organizavimas turi vadovautis tam tikrais principais. Šiuos principus ir nuostatas A. Fajolis išdėstė savo veikaluose.

A. Fajolis gana aiškiai atskyrė kategorinės įmonės valdymas” nuo kategorijos „vadovavimo (administracinė) veikla”. Pagal A. Fajolį valdyti įmonę reiškia:
organizuoti techninę ir technologinę įmonės veiklą (įsigyti įrengimus, juos sumontuoti, prižiūrėti, remontuoti, organizuoti gamybą, sekti technologinį procesą ir t.t.);
organizuoti komercinę įmonės veiklą (pirkti žaliavas, medžiagas, parduoti produkciją, vykdyti mainus ir t.t.);
organizuoti finansinę įmonės veiklą (ieškoti lėšų, jas įsigyti, gerai investuoti, efektyviai panaudoti ir t.t.);
organizuoti įmonės apsaugą (saugoti įmonės turtą, lėšas, o taip pat joje dirbančius darbuotojus);
organizuoti buhalterinę veiklą (vesti vertybių apskaitą, inventorizuoti turtą, sudarinėti statistines ataskaitas ir t.t.);
vadovauti įmonei – administruoti (tobulinti struktūrą, reglamentuoti veiklą, tvarkyti personalą ir, vykdant visus darbus, realizuoti administravimo funkcijų ciklą).

Akivaizdu, kad pateikdamas tokį suskirstymą, A. Fajolis administravimą laiko specifine tam tikros darbuotojų grupės veikla, kurią atliekant reguliuojamas darbas visų vykdytojų, realizuojančių kitas penkias veiklos kryptis. Toks administravimo traktavimas siūlo išvadą, kad administracinė veikla – tai veikla, kurią atliekantys darbuotojai reguliuoja kitų darbuotojų (vykdytojų) darbą. Tai fundamentali išvada ir nors A. Fajolis jos tiesiogiai nesuformulavo, tačiau vėliau besivystant vadybos mokslui, ji tapo aksioma ir be jokių svarstymų buvo priimama kaip natūrali ir nesvarstoma tiesa.

A. Fajolis ne visuomet griežtai laikosi tokio valdymo ir administravimo kategorijų traktavimo. Kartais jis administravimu vadina visus valdymo procesus, tuo supainiodamas savo paties mintis. Tačiau tai, matyt, jam gaunasi nesąmoningai, nes po to administravimas vėl vadinamas integruoto valdymo sudėtine dalimi.

Nurodydamas, kad vienas iš svarbiausių administravimo aspektų yra struktūrizavimas, A.Fajolis daug dėmesio skiria struktūros klausimams. Jis nagrinėja įvairius galimus organizacijos struktūros variantus, parodydamas, kaip, augant organizacijai, paprasta linijinė struktūra keičiasi, sudėtingėja, tampa gremėzdiška, jos hierarchinių lygių skaičius negali būti begalinis. Atsiranda būtinybė organizuoti funkcinį valdymą, įvesti patarėjus, konsultantus, referentus, suteikti jiems atitinkamas teises. A. Fajolis nuolat pabrėžia, kad tai būdinga ne tik gamybinėms, bet ir kitokio pobūdžio organizacijoms, tokiu būdu, duodamas pradžią bendrajai organizacijų teorijai.

Nagrinėdamas struktūrizavimo klausimus, A. Fajolis kartu analizuoja funkcijų reglamentavimą. Kiekvieno struktūrinio padalinio vietą ir svarbą struktūroje apsprendžia būtent jo vykdomos funkcijos, todėl struktūrizavimas ir funkcijų paskirstymas yra vieningas, integruotas procesas. Beje, analizuodama.s hierarchiškumą, A. Fajolis palygina organizaciją su medžiu, kai iš kamieno auga šakos, iš jų – plonesnės šakos ir t.t., tuo nesąmoningai įvesdamas „hierarchinio” medžio kategoriją, kuri vėliau įgaus labai svarbaus termino prasmę („tikslų medis”, „funkcijų medis” ir kt.).

Ypatingą svarbą tolimesniam vadybos mokslo vystymuisi turėjo A. Fajolio suformuluotas vadovavimo (administracinės) veiklos etapų ciklas, kurį vėliau kiti tyrinėtojai pavadino bendrųjų valdymo funkcijų ciklu. Pagal A. Fajolį, administruojant veiklą, reikia nuosekliai realizuoti tokius veiksmus (etapus):
numatyti (apibrėžti, kokių rezultatų norime pasiekti);
parengti planą (sudaryti konkrečių veiksmų reglamentą);
organizuoti (parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas, darbinius tarpusavio santykius);
koordinuoti (realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus);
kontroliuoti (lyginti planą su rezultatais atlikus kiekvieną operaciją, įvertinti tai, kas padaryta).

Vienaip ar kitaip modifikuotas šis ciklas buvo perimamas iš vienos ar vadybinės teorijos į kitą ir šiandien lieka fundamentalia veiksmų seka, apibūdinančia administravimo, kaip specifinės žmogaus veiklos, esmę.

Būtina pažymėti, kad svarbiausia, pagrindine ciklo dalimi A. Fajolis laiko planavimą. Planavimo apibūdinimui, įvairaus tipo planų (mėnesių, savaitinių, pamaininių, ilgalaikių ir kt.) analizei jis skiria daug dėmesio. Taip pat pabrėžiama planų realumo svarba, galimybė juos koreguoti, keičiantis situacijai rinkose, ir kiti planavimo aspektai. (5, p. 30-32)

2.3 A. Fajolio 14 administravimo principų

Be abejonės, A. Fajolio teorijos pagrindų pagrindas yra jo suformuluoti ir detaliai išaiškinti 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant visas funkcijas. Štai šie principai:
Darbo pasidalijimas. Kuo daugiau žmonės specializuojasi tam tikroje srityje, tuo efektyviau jie atlieka savo darbą. Šis principas įgyvendinamas šiuolaikinėse konvejerių linijose.
Valdžia. Vadovai turi duoti nurodymus, kaip atlikti užduotis, Formali vadovų turima valdžia suteikia jiems teisę įsakinėti, tačiau ne visuomet pavyksta pasiekti paklusnumo, jei jie neturi asmeninio autoriteto (pavyzdžiui, reikiamos kompetencijos).
Drausmė. Organizacijos nariai turi gerbti joje galiojančias taisykles ir nuostatas. Fajolio nuomone, drausmę garantuoja geras vadovavimas visuose organizacijos lygiuose, teisingos sutartys (pavyzdžiui, įsipareigojimas atlyginti už geresnę darbo kokybę) ir teisiškai patvirtintos baudos už prasižengimus.
Komandų vienovė. Kiekvienas darbuotojas turi gauti instrukcijas tik iš vieno asmens. Fajolio manymu, jei darbuotojas yra tiesiogiai pavaldus keliems vadovams, tai neišvengiami prieštaravimai tarp instrukcijų ir neaiškumai dėl valdžios.
Krypties vienovė. Toms organizacijos operacijoms, kurių tikslas tas pats, turi vadovauti tas pats vadovas pagal vieną planą. Pavyzdžiui, kompanijos personalo skyrius negali turėti dviejų direktorių, besilaikančių skirtingos samdymo politikos.
Individualių tikslų pajungimas bendrai gerovei. Kad ir koks būtų įsipareigojimas, darbuotojų interesai negali būti svarbesni už visos organizacijos interesus.
Atlyginimas. Už atliktą darbą turi būti atlyginama teisingai ir darbdaviams, ir darbuotojams.
Centralizacija. Pavaldinių vaidmens sumažinimas priimant sprendimus yra centralizacija, o jų vaidmens padidinimas – decentralizacija. Fajolis manė, kad vadovai galiausiai vis tiek turi būti atsakingi už visą darbą, tačiau kartu jie turi suteikti savo pavaldiniams pakankamai atsakomybės savo darbus tinkamai atlikti. Kiekvienu atveju būtina nustatyti reikiamą centralizacijos laipsnį.
Hierarchija. Valdžios linija organizacijoje – šiandien dažnai žymima tvarkingais keturkampiais ir linijomis organizacinėse struktūrose – visada įmonėje „brėžiama” iš viršaus į apačią nuo aukščiausio iki žemiausio valdymo lygio.
Tvarka. Medžiagos ir žmonės turi būti reikiamoje vietoje reikiamu metu. Žmonės turi užimti tokias pareigas ir dirbti tokį darbą., kuriam jie labiausiai tinka.
Teisingumas. Vadovai turi būti draugiški ir teisingi savo pavaldiniams.
Personalo stabilumas. Didelė darbuotojų kaita trukdo organizacijai sėkmingai dirbti.
Iniciatyva. Pavaldiniams turi būti leidžiama patiems kurti ir įgyvendinti savo planus, netgi jei kartais gali pasitaikyti ir klaidų.
Esprit de Corps (kolektyvo dvasia). Komandos dvasios stiprinimas teikia organizacijai vieningumo. Pasak Fajolio, ją padeda ugdyti net nežymūs veiksniai. Pavyzdžiui, jis siūlė kur tik galima bendrauti tiesiogiai žodžiu, o ne formaliomis, rašytinėmis priemonėmis.

Štai vienos Amerikos kompanijos pavyzdys, parodantis, kad A. Fajolio valdymo principai veiksmingi:

Didžiausia Amerikos namų remonto kompanija „Home Depot” taiko daugelį A. Fajolio iškeltų idėjų. Prieš naujos „Home Depot” parduotuvės atidarymą visi jos darbuotojai keturias savaites apmokomi. Siekiant palaikyti ryšius ir platinti informaciją apie kompaniją, kas ketvirtį 23 tūkstančiams jos darbuotojų rengiami sekmadieniniai ryto susitikimai. Tam panaudojamas satelitinis televizijos ryšys. Susitikimai vyksta pavadinimu „Pusryčiai su Bernie ir Arthuru” („Home Depot įkūrėjais”). Laida tiesioginė, galima keistis informacija, darbuotojai gali skambinti ir klausti kompanijos aukščiausio lygio vadovų. „Home Depot” taip pat turi savo televizijos stotį. Ji kuria programas, skirtas apmokyti naujus „Home Depot” parduotuvių darbuotojus „aptarnavimo dvasios”.

„Home Depot” lavina ir klientus. Parduotuvės siūlo konsultacijas, per kurias personalas ar tiekėjų atstovai moko įgyvendinti įvairius namų remonto projektus. „Home Depot” taip pat stengiasi atlikti remontą remdamasi klientų patirtimi bei pasiūlymais. Pavyzdžiui, kai rangovai paprašė specialaus prekystalio atsiskaitymui šalia medienos sandėlio, „Home Depot” sutiko ir pamatė, jog šis pokytis pagreitino prekystalio „prieš parduotuvę” atsiradimą. Komandos dvasia, keitimasis informacija bei kokybiškas klientų aptarnavimas, būdingi „Home Depot”, padėjo jai tapti dominuojančia (115 mlrd. dolerių) namų remonto šakoje. 1993 m. iš 404 stambiųjų JAV korporacijų „Home Depot” tapo antra pagal patrauklumą firma. (4, p. 37-38)

A. Fajolis puikiai suprato, kad, administruojant organizaciją, šios veiklos kokybė pirmiausiai priklauso nuo vadovaujančio personalo. Todėl svarbi jo tyrinėjimų sritis – vadovų kvalifikacija, jų savybės, darbo organizavimo ypatumai. Nagrinėdamas šiuos klausimus jis daug dėmesio skiria vadovų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sferai, siūlo organizuoti specialius administratorių kursus, akumuliuoti talentingų vadovų patyrimą, jį skleisti, kviesti juos dėstyti tokiuose kursuose, sudaryti jiems sąlygas išdėstyti savo patyrimą straipsniuose, traktatuose, referatuose.
Fajolio teorija žaibiškai paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ją vienaip ar kitaip pradėjo
naudoti įmonių vadovai įvairiose šakose. Didžiulį atgarsį ši teorija sukėlė ir organizacinės veiklos tyrinėtojų tarpe. Tačiau didžiausią darbą vystant A.Fajolio fundamentalias nuostatas atliko amerikiečių mokslininkai L. Gjulikas ir L. Urvikas.(5, p. 34)

3. KLASIKINĖ VADYBOS TEORIJA

Klasikinė vadybos teorija atsirado iš poreikio numatyti pagrindines sudėtingų organizacijų veiklos gaires. Šios mokyklos kūrėju ir yra laikomas A. Fajolis.

A. Fajolis įnešė svarbų indėlį, nagrinėdamas mokslinio valdymo teoriją. Jis vienas iš pirmųjų pabandė suformuluoti universalią pažiūrą į administraciją ir jos principus. Pagal A. Fajolį valdymo organizavimo principai – tai pagrindas, kuriuo remdamasis valdymo subjektas turi siekti efektyvių rezultatų. Klasikai tvirtina, kad principai universalūs ir tinkami bet kuriose situacijose, bet kurioje ekonominėje formacijoje.

Klasikinės mokyklos svarbiausieji veiksniai yra organizacijos struktūra, valdymo funkcijos, valdymo ir organizavimo principai, kurie yra visos valdymo sistemos pagrindas.

Reikia pripažinti, kad klasikinė mokykla ir jos šalininkai į žmogų žiūrėjo kaip į administracini.o mechanizmo varžtelį, kuris tuo efektyvesnis, kuo mažiau jame sielos. Šios pakraipos teoretikai manė, kad svarbiausi žmogaus elgesio motyvai yra grynai ekonominiai. Be to, žmogus čia traktuojamas ne kaip gamybos subjektas, o kaip vienas iš gamybos veiksnių, į kurio socialines psichologines sąlygas galime nekreipti dėmesio.

Šios klasikinės mokyklos viena pakraipų yra vadinama operacinė valdymo teorija. Ji vadinama dar ir valdymo procesų teorija, kurios pagrindinis teiginys yra toks: valdymas – tai procesas, kurį atlieka žmonės suburti į organizacines grupes. Šį procesą sudaro savarankiškos funkcijos (numatymas, organizavimas, kontrolė.). Šios mokyklos atstovai visą įmonės personalą suskirsto į dvi grupes: atliekančių valdymo funkcijas ir neatliekančiųjų.

Kita šiuolaikinės klasikinės mokyklos šaka yra menedžerių mokykla (ang. manager- valdytojas). Šios mokyklos atstovai teigia, kad kapitalistinės gamybos sistemoje vyksta svarbūs socialiniai poslinkiai, kurių požymiai yra šie:
kapitalisto – savininko valdžia keičiama samdomų valdytojų valdžia, kurie veikia ne tiek savininko, kiek visos visuomenės naudai,
vis didesnę reikšmę įgauna gamybos planavimas ir valdymo strategija,
vis plačiau taikomi kolegialūs sprendimo priėmimo būdai,
svarbiausiu gamybos funkcionavimo veiksniu tampa ne kapitalas, o profesionalaus vadybininko veikla.

Įdomi šios mokyklos šalininkų koncepcija pasireiškia valdymo profesionalizavimo kryptimi. Jei teigia, kad šiuolaikinės gamybos valdymas reikalauja didelio pasiruošimo ir patirties, todėl būtina tą veiklą padaryt profesionalių vadybininkų veikla. (1, p. 40-42)

Pagrindinis klasikinių vadybinių teorijų pasiekimas – administracinio darbo atskyrimas nuo inžinerinio darbo ir jo turinio apibūdinimas. Iki F. Teiloro, Emersono, A. Fajolio, veiklos organizavimas buvo laikomas viena iš inžinerinio darbo sudėtinių dalių, todėl jis nebuvo nagrinėjamas kaip specifinis, kitokio pobūdžio darbas.

Kitas svarbus pasiekimas – administracinio darbo organizavimo principų suformulavimas, jo specializavimo (pasidalijimo) pagrindų nustatymas, organizacinių struktūrų formavimo metodų apibūdinimas. Struktūrizavimo klausimų visapusiškas nagrinėjimas buvo sisteminio požiūrio į organizaciją, kaip ypatingą objektą, pradžia.

Antra vertus, vadybinės teorijos organizaciją ir jos sudėtines dalis nagrinėja panašiai kaip sudėtingą mašiną – visi elementai sujungti į vieningą mechanizmą ir jokių nukrypimų negali būti. Priešingu atveju, viskas išsiderins. Kiekviena dalis, lyg detalė ar mazgas, atlieka savo funkciją, kuri yra griežtai reglamentuota. Žmogus – tai detalė, jis privalo vykdyti apibrėžtą ir jam skirtą darbą. Vietos kūrybai beveik nėra. Šios nuostatos, be abejonės, silpnoji vadybos teorijų pusė.

Silpna šių teorijų pusė taip pat yra tai, kad organizacija ir joje vykstantys procesai nagrinėjama kaip autonominis objektas, jo beveik nesiejant su supančia aplinka. Praktinėje realybėje uždarų organizacijų nėra, todėl aplinkoje vykstantys procesai vienaip ar kitaip įtakoja jų veiklą, ko pasėkoje iš dalies keičiasi ir kai kurie vidinio funkcionavimo principai, o tai sąlygoja ir vadybinės veiklos pokyčius. (5, p. 38-39)Tyrinėjo vadovų elgesį, pirmasis tai susistemino. A. Fajolis tikėjo, kad puiki valdymo praktika turi tam tikrų bendrų bruožų, kuriuos galima identifikuoti ir nagrinėti. Remdamasis šiuo savo įžvalgumu jis suformulavo idealios valdymo doktrinos kontūrus, kurie dar ir šiandien nepraranda savo galios.4. A. FAJOLIS IR F. TEILORAS
Tarp A. Fajolio ir F. Teiloro galima rasti keletą naudingų palyginimų. Abu jie turėjo ilgą praktinio darbo patirtį sunkiojoje pramonėje, kad sutelktų visą dėmesį vadybos teorijai; ir vienas, ir kitas buvo tyrinėtojai technikos srityje. Abu tikėjo, kad galima atvirai spręsti organizacijų problemas, tačiau vertinant kiekvieną atskirai, toks požiūris geriausiu atveju yra jų tyrimo rezultatų supaprastinimas . Kita vertus A. Fajolis sugebėjo išvengti socialinių prieštaravimų ir pirma laiko iškeltų teorijų patrauklumo (t.y. daugumos to, kas buvo charakteringa F. Teiloro gyvenime kelyje).

A. Fajolio idėjos atrodo labiau patrauklios, abstrakčios, lengviau gali adaptuotis. Kai kurie šiuolaikiniai teoretikai laiko, kad A. Fajolis ir F. Teiloras panaudojo panašius arba „mechaninius” būdus vadybos problemai spręsti. Nors šis požiūris pakankamai tiksliai atspindi abiejų mokslininkų tyrimų interpretacijas, tačiau A. Fajolio atžvilgiu tai būtų ne visai teisinga. Reikalas tas, kad jis į organizacijas žvelgė ne kaip į iš daugelio dalių sudarytą mechanizmą, bet kaip į „vientisą kūną”. Siūlomos jo taisyklės buvo skirtos tam, kad apriboti poreikį neapibrėžtumui, bet ir ne dėl to, kad jų visiškai atsisakyti. Kita vertus, pagrindiniai skirtumai tarp A. Fajolio ir F. Teiloro buvo jų analizių neatitikimai.

Daugiausia dėmesio A. Fajolis skyrė „aukščiausių vadovų” efektyvumo nustatymui ir jo poveikiui organizacijų funkcionavimui. F. Teiloras, visų pirma, tyrinėjo darbo našumo problemas ir individualių užduočių atlikimą. A. Fajolis, be abejonės, pastebėjo tai, ką labai gerai vertino F. Teiloras, bet nepastebėjo daugelis jo pasekėjų. Kalbant konkrečiai, turima omeny tą faktą, kad labiau kokybiška rinkotyra susijusi ne tik su darbo našumo didinimu ir organizacijos veiklos gerinimu, bet, visų pirma, apima išsamų administravimo studijavimą ir tobulinimą.

Istorijoje sunkiai galima rasti kitus du žmones, dirbusius toje pačioje srityje ir taip besiskiriančius vienas nuo kito, naudojant savo veikloje panašius tyrimo metodus, ir tuo pačiu pasiekusius vienas kitą papildančių rezultatų. (7, p. 840-841)5. VADOVO KOMPETENCIJA MŪSŲ DIENOMIS
Anksčiau aptarėme vadovo kvalifikacijos žinių struktūrą remiantis H. Fayolio nustatytais reikalavimais. Iš lentelės matome: juo aukštesnis valdymo lygis, juo vadovui mažiau reikia techninių žinių, o daugiau žinių apie valdymą. Šis teiginys aktualus ir šiandien.

Ką turi žinoti vadovas šiandien, kokius mokslus jis turi būti baigęs, kad jo kalba “pražydėtų išmanant dalyką, apie kurį kalbama”, sudėtingas klausimas.

Vadovo kompetentingumą, jo raštingumą galime nusakyti keliais lygiais.

Ekonominis raštingumas. Dabar svarbu dirbti efektyviai, todėl ekonominis mąstymas ir ekonominė veikla užima svarbią vietą.

Ekonominis mąstymas – gebėjimas suvokti ekonominio gyvenimo sąlygas, išmanyti ekonomines kategorijas, sąvokas, apibendrinimus, suprasti rinkos dėsnius. Išplėtotas ekonominis mąstymas leidžia vadovui suvokti ekonominių procesų esmę, ekonominių reiškinių prasmę, įvertinti susidariusią ekonominę situaciją ir priimti optimalų ir ekonomiškai efektyvų sprendimą. Juolab ekonominė veikla nesiformuoja savaime. Jų ugdymas reikalauja profesinio parengimo. Tai sąlygiškai galime laikyti antruoju raštingumo lygiu.

Informacinis raštingumas. Vadovams artimiausioje ateityje reikės kur kas daugiau žinių taikant naujausias informacines technologijas, ypač sprendžiant operatyvius ir perspektyvinius gamybos, prognozavimo, konjunktūros klausimus, priimant sprendimus medžiagų ekonomijos, optimalios technologijos, efektyvumo klausimais. Šis kompetentingumo lygis nusakomas ne gebėjimu programuoti (tam rengiami specialistai), o gebėjimu suvokti šių technologijų galimybes, kelti joms uždavinius, priversti jas talkinti efektyvumui. Jau šiandien diduma valdymo sistemos darbuotojų dirba naujose darbo vietose. Valdymo sistemoje formuojasi naujos profesijos: telekomunikacijos inžinierius; taikomasis programuotojas; sisteminis analitikas; informacinių sistemų koordinatorius; dokumentų apyvartos organizatorius. Vadovas privalo žinoti šių specialybių galimybes. Tai trečiasis raštingumo lygis.

Psichologinis raštingumas. Gyvenimo ir valdymo demokratizavimo sąlygomis jaučiami ryškūs poslinkiai sprendžiant socialinius visuomenės ir gamybos klausimus. Numatoma, kad ateityje valdymo procese daugės socialinių-psichologinių veiksnių, kadangi jau dabar aišku, jog neįvertinus kolektyvinio darbo socialinių-psichologinių veiksnių ir į juos neatsižvelgus, pažanga kuri vyksta mūsų aplinkoje, neduoda norimo efekto.

Valdymas – tai pirmiausia darbas su žmonėmis. Pirma efektyvaus valdymo sąlyga – gerai pažinti žmones, žinoti jų interesus, poreikius, įsitikinimus, nuotaikas, nuomones, t.y. jų psichologiją. Nepažįstant darbuotojų, nežinant potencialių jų galimybių, ypač vidinio pasaulio, negalima jų efektyviai veikti.

Be to, vadovas privalo gerai išmanyti kolektyvinio darbo psichologiją. Kiekvienam kolektyvinio darbo dalyviui reikia tokių savybių, kurių nereikia dirbant individualiai.

Vadinasi, valdymas – tai ne tik mokslas, bet ir menas.

Didėjant žmogaus veiksnio svarbai, vadovui vis daugiau reikės kultūros žinių aukštos bendravimo su darbuotojais etikos, jis privalės geriau išmanyti komunikacijos kolektyve teoriją, jos formas ir galimybes. Be to, didesni reikalavimai bus keliami kolektyviniams santykiams, daugiau laiko bus skiriama socialiniams-psichologiniam klimatui. Todėl vadovas turės būti geriau teoriškai pasirengęs, ypač filosofijos, psichologijos, sociologijos, socialinės psichologijos, ekonominės psichologijos ir teisės klausimais. Tai sąlygiškai galima pavadinti ketvirtuoju vadovo raštingumo lygiu.

Ekologinis raštingumas. Kalbant apie mūsų dienų specialisto, juolab gamybos vadovo raštingumą, būtina bent keliais sakiniais paminėti ypač svarbią raštingumo sudedamąją dalį – ekologinį raštingumą, t.y. ekologinių žinių būtiną minimumą. Vadovų ir specialistų ekologinio švietimo poreikis – neginčijamas.

Žmonių gamybinė veikla šiuo metu prilyginama globaliniams gamtos procesams. Plėtodami gamybą, mes mažai domimės gamta, gamybos padariniais jai. Gamta jau .nepajėgia susidoroti su šios veiklos padariniais. Neigiamus aplinkos užterštumo padarinius jaučiame vis dažniau ir rimčiau. Todėl būtina kalbėti, kad kiekvienas vadovas (ypač gamybos) pradedant brigadininku ir baigiant firmos pirmuoju vadovu, turėtų ekologinį mąstymą. Tam reikia gerai pažinti aplinką, kurioje gyvena ir dirba, pažinti jos istoriją, sudedamuosius komponentus, jų ryšį, žmogaus ir gamtos santykių prigimtį ir esmę. Deja, gamybos vadovai stengiasi tik kiek galima daugiau paimti iš gamtos, mažai rūpinasi rytdiena. Ryškiau ims gerėti mūsų aplinka tik tada, kada ekologinė kultūra taps mūsų techninės ir gamybinės kultūros pagrindu, kada vadovas, atsistojęs ant pirmojo valdymo hierarchijos laiptelio, prisieks nekenkti gamtai.

Aplinkos apsauga tiesiogiai susijusi su gamyba: kuo daugiau gaminame, tuo labiau teršiame aplinką. Ateityje, norint patenkinti didėjančius poreikius, reikės kur kas geriau subalansuoti gamybos produkcijos konjunktūros klausimus su ekologinėmis problemomis. Todėl ekologinių žinių minimumas, arba ekologinis raštingumas, turi tapti kiekvieno žmogaus, juolab gamybos vadovo kultūros bruožu, jo turinio dalimi. (2, p.16-17)6. POŽIŪRIS Į ĮMONĖS PERSONALĄ. REIKALAVIMAI VADOVAMS
Jeigu F. Teiloras į valdymo problemas žiūrėjo iš „įmonės vidaus” kaip į gamybinio proceso sudėtinę dalį, tai A. Fajolis į valdymą pažiūrėjo lyg „iš viršaus”, kaip į savarankišką sistemą, kuri svarbi ne tik gamybinėms organizacijoms, bet taip pat ir valstybės valdymo veiklai.

Fajolis teigė, kad pagrindiniai valdymo principai ir metodai gali vienodai būti pritaikyti valdant tiek privačias, tiek valstybines įmones. Svarbiausią dėmesį Fajolis skyrė administracinio aparato veiklos organizavimui. Jis suformulavo pagrindines įmonės veiklos sritis ir jų valdymo funkcijas.

A. Fajolis rašė, kad administravimą sudaro 6 pagrindinės funkcijos, kurių visuma ir sudaro valdymo sąvoką:
techninė (technologinė);
komercinė;
finansinė;
apsaugos;
buhalterinė;
administracinė.

Jis teigė, jog norint, kad firma normaliai dirbtų, visos šios funkcijos turi būti efektyviai atliekamos. Be to, turi būti išlaikyta tam tikra pusiausvyra atliekant tas funkcijas. Pernelyg didelis dėmesys vienai kuriai nors iš jų, sumenkinant kitas, būtinai pridaro firmai nuostolių. (3, p. 30)

Suskaldęs administravimo veiklą į dalis, A. Fajolis iš esmės atskleidė valdymo turinį ir suformulavo universalias valdymo funkcijas.

A. Fajolis, sujungdamas linijinės struktūros gerąsias puses ir F. Teiloro funkcinės struktūros elementus, sukūrė naują – štabinę organizacinę valdymo struktūrą.

Didelį dėmesį A. Fajolis skyrė vadovo ruošimui ir jo asmeninėms savybėms. Vadovo kvalifikacija, teigė A. Fajolis, turi sudaryti trijų mokslų žinios: ekonomikos, technikos ir valdymo. Tų žinių struktūra priklauso nuo valdymo lygio.
1 lentelė

Vadovo kvalifikacijos žinių struktūra

Valdymo lygis
Ekonominės
Techninės
Valdymo
Darbininkas 10 85 5
Meistras 25 60 15
Vyr. meistras 30 45 25
Cecho viršininkas 40 30 30
Gamybos viršininkas 35 30 35
Direktorius 45 15 40
Generalinis direktorius 40 10 50

A. Fajolis ryžtingai kritikavo susidariusią tuo metu pramonės vadovų ruošimo sistemą. Jis teigė, kad administracinių sugebėjimų negalima išugdyti tik inžineriniu techniniu mokymu. Būtina aukštųjų mokyklų inžinierių mokymo planuose numatyti administracijos kursą. Jis teigė, kad ne tik inžinieriai, bet ir kiekvienas visuomenės narys turi žinoti kai kuriuos administracinės veiklos principus, kurie turėtų būti dėstomi visose bendrojo lavinimo mokyklose.

Iš valdančiojo personalo A. Fajolis reikalavo taktiškumo pavaldiniams. Jų pagrindinis tikslas, teigė jis, įžiebti jų iniciatyvą ir norą dirbti. Jis sakydavo: „Būtina, kad viršininkai mokėtų paaukoti savo savimeilę, suteikdami galimybę pavaldiniams pasitenkinti savo iniciatyva”.

A. Fajolis didelę reikšmę teikė sugebėjimui vienyti įmonės personalą. Jis rašė: „Sėti nesantaiką tarp savo pavaldinių gali kiekvienas. Tačiau reikia turėti tikrą talentą, norint jungti ir su išmone koordinuoti kolektyvo pastangas, išnaudoti sugebėjimus ir apdovanoti kiekvieną pagal nuopelnus”. Šiam tikslui A. Fajolis paruošė „Patarimus inžinieriui”, kurie gali praversti ir mūsų dienomis.
Savybės, kurių jums dar reikės dirbant, ne visai sutampa su tomis, kurios mokykloje suteikė jums galimybę pirmaisiais metais iškilti. Mokėjimas pažinti žmones, gero elgesio manieros – tai, kas nebuvo vertinama egzaminų ir įskaitų metu, lemia inžinieriaus darbą. Kartais tie, kurie mokykloje buvo pirmieji, gamyboje ne visuomet turi didelį pasisekimą.
Kaip ir jūsų pirmtakai, jūs pardėsite savo inžinieriaus karjerą, atlikdami antraeiles arba dar kuklesnes funkcijas. Iš jūsų nelaukia subrendusio mąstymo, techninių ir technologinių proceso praktinių žinių, arba sugebėjimo numatyti tūkstančius smulkmenų. Tačiau kartu su diplomu jūsų prašo atsinešti sugebėjimą mąstyti, logiką, pastabumą, pareigos jausmą. Teorinės žinios, kurias jūs turite, padės jums greitai susigaudyti įvairių darbų specifikoje.
Mokėjimas tvarkytis, numatyti, organizuoti ir kontroliuoti yra būtinas techninių žinių priedas. Apie jus spręs ne pagal jūsų ži.nias, bet pagal jūsų veiksmus. Jūs turite įgauti įgūdžių valdyti žmones.
Su darbininkais visada elkitės mandagiai ir draugiškai. Pasistenkite visapusiškai juos pažinti – ir elgesį, ir charakterį, ir sugebėjimus, ir dargi jų asmeninį gyvenimą. Atminkite, kad kiekvienoje aplinkoje yra protingų žmonių.
Kartais jūsų pavaldiniais – meistrais taps buvę darbininkai, iškilę žinių, gero elgesio ir mokėjimo tvarkytis dėka. Jei turi darbininko patyrimą ir patyrimą vadovauti dirbtuvei, kurio jums nepakanka, o jiems tai gerai žinoma. Nepamirškite, kad meistras jungia savyje ilgametį patyrimą ir sugebėjimą valdyti. Pagalvokite apie tai, kad bendraudamas su juo, jūs galite gerokai praplėsti savo mokyklinį išsilavinimą.
Vykdydami tarnybines pareigas, atidžiai įvertinkite savo žodžius ir niekad nereikškite neužtarnautų priekaištų. Nebijokite atvirai prisipažinti, kad jūs ne viską dar žinote ir ne visada teisingai suprantate kai kuriuos faktus ir taisykles.
Pasitikėkite savimi, tačiau nepervertinkite savęs. Nereikia niekinti kito minties ir kitų patyrimo. Reikia mokėti tvirtai ginti savo nuomonę, jeigu žinai dalyką ir tiki juo. Sunku įtikinti kitus, jeigu pats nepasitiki.
Gausinkite savo profesines žinias, bet nemenkinkite bendrojo išsilavinimo. Viršininkai, užsitarnavę ypatingos pagarbos ir pasigėrėjimo, niekad nesiliaudavo kelti savo kvalifikacijos, plėsti akiratį. Daug ką galima išmokti pasidairius aplink save. Viskas įdomu su sąlyga, jei jumyse gyvas amžinas smalsumas. Įsidėmėkite daiktus ir reiškinius, kuriuos jums teko sutikti. Jeigu jūs sugebėsite juos sistemingai klasifikuoti, anksčiau ar vėliau pastebėsite, kad atlikote naudingą darbą.
Reikškite iniciatyvą. Baimė atsakyti – silpnumo požymis. Jūs priklausote ne tik sau. Jūsų manieros, jūsų taktas, jūsų kalba, jūsų elgesys – visa tai parodo jūsų santykį su atsakomybe. Žinojimas neateina atliekant tik kasdienines užduotis: ieškokite jo žurnaluose, knygose, siekite jo savo darbu. Priešingai jūs pasmerktas nusivylimui.
Nereikia pervertinti sėkmės reikšmės. Tas, kam pasiseka primą kartą, gali būti tiesiog laimingasis. Jeigu sekasi ir toliau, tada tenka pripažinti, kad svarbiausią reikšmę turėjo darbuotojo asmeninės savybės.

Šie įžvalgūs A. Fajolio pamokymai gali būti naudingi ir mūsų vadovams. (1, p. 26-30)
IŠVADOS
A. Fajolis – prancūzų mokslininkas, suformulavęs administracinės veiklos organizavimo teorinius pagrindus. Jis į valdymą pažiūrėjo tarsi „iš viršaus”, kaip į savarankišką sistemą, kuri svarbi ne tik gamybinėms organizacijoms, bet taip pat ir valstybės valdymo veiklai.

Svarbiausieji jo teorijos teiginiai yra šie:
labiausiai apleista verslo operacija. Suformulavo pagrindines įmonės veiklos sritis ir jų valdymo funkcijas;
Administravimas – tai bet kokios institucijos valdymas. Valdyti reikia įvairias tarnybas – technines, finansines, prekybines, aprūpinimo, apskaitos ir administravimo;
Ypatingą reikšmę tolimesniam vadybos mokslui vystymuisi turėjo A. Fajolio suformuluotas administracinės veiklos etapų ciklas: numatymas, organizavimas, nurodymas, koordinavimas ir kontrolė. Minėtų darbų apimtis priklauso nuo valdymo hierarchijos lygio. Jis dėmesį skyrė administracinio aparato veiklos organizavimui, nes manė, kad tai – pavaldinių skaičiaus;
Didelę reikšmę teikė sugebėjimui vienyti įmonės personalą, koordinuoti kolektyvo pastangas, išnaudoti sugebėjimus ir apdovanoti kiekvieną pagal nuopelnus. Paruošė „Patarimus inžinieriui”, kurie gali praversti ir mūsų dienomis.
Iki A. Fajolio buvo tikima, kad „vadovais gimstama, o ne tampama”. Tačiau Fajolis įrodė, kad valdymas – tai įgūdžiai. Jų galima išmokti, tereikia tik suvokti pagrindinius valdymo principus.
Pagrindas yra jo suformuluoti ir detaliai išaiškinti 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant visas funkcijas. Dauguma šių principų neprarado Fajolio teorijos pagrindų savo aktualumo ir šiandienos organizacijose.
A. Fajolis laikomas klasikinės vadybos mokyklos įkūrėju. Jis ne tik pirmasis tyrinėjo vadovų elgesį, bet ir pirmasis tai susistemino. A. Fajolis tikėjo, kad puiki valdymo praktika turi tam tikrų bendrų bruožų, kuriuos galima identifikuoti ir nagrinėti. Remdamasis šiuo savo įžvalgumu jis suformulavo idealios valdymo doktrinos kontūrus, kurie dar ir šiandien daug kur nepraranda savo galios.

NAUDOTA LITERATŪRA

Razauskas R., Staškevičius A. T. Vadybos mokslo pradininkai ir jų palikimas. – Vilnius, 1996.
Razauskas R. Vadovo kalbos kompetentingumas // Transporto pasaulis. – 2003, Nr 1
Rapalienė L., Bagdonas. E. Administravimo principai, organizacija, jos aplinka, valdymas. – Kaunas, 1996.
Stoner A. F. James, Edward Freeman R., Gilbert Daniel R., Jr. Vadyba. – Kaunas, 1998.
Zakarevičius P. Vadyba. – Kaunas, 1998.
Idėjų žodynas. – Vilnius, 2001.
„Классики менеджмента”, Энциклопедия. Под редакцией М. Уорнера. – Питер, Санкт – Петербург, Москва, Харъков, Минск, 2001.
University of Alberta. Duomenų bazė. [interaktyvus]. Kanada. Informacijos centras. [žiūrėta 2003 10 05]. Prieiga per Internetą: http://courses.bus.ualberta.ca/orga417-reshef/Fayol.htm
Nuotrauka paimta iš interneto puslapio:
www.onepine.info/fayol.htm

Leave a Comment