Valdymo informacinės sistemos/Finansų išteklių valdymas/Marketingas/žmonių išteklių valdymas

1. Valdymo informacines sistemos. (IVS)
1.1Kas tai yra valdymo informacines sistemos? Informacijai organizacijoje rinkti, išsaugoti, apdoroti, perduoti bei pateikti naudojamos informacinės valdymo sistemos. Valdymo ir administravimo procese jos leidžia pasinaudoti tikslia ir laiku gauta informacija siekiant palengvinti valdymo sprendimų priėmimą ir efektyviai atlikti planavimo, koordinavimo ir kontrolės funkcijas. IVS padeda analizuoti ir vizualizuoti informaciją, palengvina įvairaus lygio vadovų ir administratorių darbą. IVS apdorojami organizacijos arba jos aplinkos duomenys ir pateikiami žmogui patogia forma, taip pat kaupiama informacija apie organizacijai arba jos aplinkai svvarbius žmones, vietas, daiktus, procesus.

Galima skirti tris IVS veiklos etapus:
1. Įvedimą (Input) – renkami arba įvedami organizacijos arba išorinės jos aplinkos duomenys;
2. Apdorojimą (processing) – duomenys keičiami pagal konkrečius žmogaus poreikius;
3. Išvedimą – apdorota informacija pateikiama žmogui patogia forma.
Vadybos informacinė sistema. Vadovas ir visi organizacijos valdymo darbuotojai perdirbinėja informaciją ir perdavinėja ją vieni kitiems, kol ji virsta vadybos sprendimu, pagal kurį tie darbo objektą keičiantys ir verčiantys darbo produktu organizacijos nariai keičia savo elgesį. Vadybos darbuotojams reikia žinoti ir įvaldyti informacijos gavimo, apdorojimo irr perdavimo procesus.
Juos vadybos teorija klasifikuoja taip:
1. Priėmimas: a) matymas, b) uodimas,
c) girdėjimas, d) stebėjimas – tam tikro reiškinio ar bruožų nuolatinis dėmesingas sekimas;
2. Laikymas;
3. Paruošimas: a) sumavimas,
b) klasifikavimas, c) rūšiavimas;
4. Apdorojimas: a) kopijavimas,
b) perdavimas, c) vertimas, d) skaičiavimas, e) apskaičiavimas;
5. Kūrybinis pe

erdirbimas: a) projektavimas, b) išradimas, c) meninė kūryba;
6. Pateikimas: a) pranešimas, b) perdavimas.
Visus šiuos darbus žmogus gali dirbti naudodamasis vien tik savo smegenų teikiamomis galimybėmis. Bet jeigu informacijos kiekis didelis, o veiksmai dažnai kartojasi, daugeliui šių darbų atlikti pasitelkiamos techninės priemonės, kurios tampa pagrindiniais vadybos informacijos sistemos materialiniais elementais.

Techninės priemonės naudojančios vadybos IS gali būti šešių raidos lygių:
– pirminių duomenų laikymo – pirminių dokumentų bylu naudojama elektroninė atmintis;
– atrankinės duomenų paieškos – laikomų duomenų gali būti ieškoma rūšiuojant pagal tam tikrus požymius;
– paprastų skaičiavimų – laikomi duomenys gali būti agreguojami, sumuojami ir lyginami;
– sudėtingų skaičiavimų – sudėtingesni matematiniai skaičiavimai leidžia gauti analitinius rodiklius, pvz: statistinius vidurkius, rangus;
– matematinio modeliavimo – vadybos informacinė sistema gali būti naudojama kaip patariamoji sprendžiant problemas, pateikianti galimus sprendimo variantus, gautus apdorojant tirimą informaciją pagal matematinius modelius;
– dirbtinio inntelekto – vadybos informacinė sistema bando imituoti žmogaus mąstymo procesą.

Norint valdyti visų šešių organizacijos tikslų kompleksą sudarančių tikslų siekimo veiklą vadybos IS turi turėti 8 posistemės.
Pagrindinė vadybos IS posistemė yra gamybos – ji atspindi visus organizacijos darbo objekto vertimo darbo produktu technologinio proceso etapus ir darbo objekto judėjimą gamybos procese;
buhalterinės apskaitos posistemė – dažnai ji net naudojasi ta pačia pirminė informacija; norint sėkmingai valdyti produkcijos kokybę, vadybos informacijos sistemoje būtina
produkcijos kokybes posistemė; gamybos procesas – veiksmai , kuriuos atlieka organizacijos nariai, tesiogiai keičiantys da

arbo objektą, sudaro galimybę darbininkams, valstiečiams ir t.t. gauti savo dalį to bendrojo produkto, kurį gamina organizacija, ir taip susikurti materialinį savo gyvenimo pagrindą. Vienas iš būtinų o organizacijos nariams dažnai svarbiausių valdymo ciklo elementų yra atlyginimas už darbą, realizuojant jį, labai reikalinga vadybos informacinės sistemos darbo užmokesčio posistemė, darbo užmokesčio posistemei būtina dar ir personalo posistemė vadybos IS-e;
materialinio techninio aprūpinimo posistemė – prieš prasidedant gamybos procesui organizacija turi apsirūpinti visais gamybos procese naudojamais ištekliais: medžiagomis, žaliavomis ir t.t;
realizacijos posistemė – nagrinėdami organizacijos tikslus, visą jos sistemą vainikuoja produkcijos realizavimas;
ekologijos posistemė – norint kryptingai valdyti gamtos aplinkos saugojimo veiklą, vadybos IS turi būti.

Gana greitai tokios sistemos ėmė nebeatitikti vadybos reikalavimų smarkiai kintančios aplinkos sąlygomis. Atsiradus personaliniams kompiuteriams su vartotojams pritaikyta programine įranga, ėmė plisti reiškinys, vadinamas personalinių kompiuterių anarchija. Vadyba iš viso neįmanoma be informacijos sistemos.
Asmeninė vadovo informacijos sistema gali būti kuriama tais pačiais pagrindais, kurie pateikti kalbant apie vadovo darbo organizavimą, atsitiktinė informacija turi būti kaupiama ir fiksuojama jos atsiradimo tvarka vadovo dienyne, ir tik atėjus skirtam laikui, nagrinėjama. Vadovas turi periodiškai gauti sistemingą informaciją apie rūpimų arba gamybos sistemos elementų būklę. Tam jis pats turi numatyti:
– rodiklius, kurie, jo manymu, geriausiai tą būklę atspindi,
– jų pateikimo periodiškumą,
– jų pateikimo formą,
– asmens, atsakingus už

ž jų pateikimą vadovui.

1.2 Valdymo informacinės sistemos (struktūra). (IVS). IVS mes apibrėšime kaip formalų būdą, leidžianti valdymui pasinaudoti tikslia ir laiku gauta informacija, reikalinga palengvinti sprendimų priėmimą ir organizacijai efektingai atlikti planavimo, kontrolės ir jos operacijų atlikimo funkcijas. Tokia sistema teikia žinių apie praeitį, dabartį, numatomą ateitį ir organizacijai svarbius vidaus bei išorės įvykius. Kai atsirado kompiuteriai, atvėrę galimybės apdoroti ir kaupti daug duomenų, valdymo informacinių sistemų projektavimas tapo formalia veikla ir tyrimo sritimi.

ELEKTRONINIS DUOMENŲ APDOROJIMAS
Dėl specialių sugebėjimų, kurių reikėjo valdyti sudėtingai, brangiai ir kartais kaprizingai įrangai, kompiuteriai buvo įrengti elektroninio duomenų apdorojimo (EDP) skyriuose. Didėjant duomenų apimčiai ir apdorojimo greičiui, buvo kompiuterizuotos kitos duomenų apdorojimo ir informacinės valdymo užduotys. Norėdami atlikti tas užduotis, EDP skyriai sukūrė standartinius pranešimus, kuriais galėjo naudotis vadovai.

SPRENDIMŲ RĖMIMO SISTEMA
Sprendimo rėmimo sistema (DSS) – tai kompiuterinė sistema sukurta taip, kad ja lengvai galėtų naudotis ne kompiuterių specialistai. Jiems DSS padeda planuoti ir priimti sprendimus. Diegiant šiuolaikinę kompiuterinę techninę ir programinę įranga, DSS panaudojama vis plačiau ir leidžia vadovams prisijungti „prie linijos“ arba „tiksliau laiku“ prie MIS duomenų bazių.

VALDYMO INFORMACINIŲ SISTEMŲ ATSIRADIMAS
EDP skyrių augimas paskatino vadovus daugiau dėmesio skirti organizacijų informacinių sistemų planavimui. Tos pastangos buvo pagrindas atsirasti kompiuterinių informacijos sistemų koncepcijai, kuri plačiau tapo ži

inoma kompiuterinės valdymo informacinės sistemos, arba MIS pavadinimu.

SKIRTINGA INFORMACIJA – SKIRTINGIEMS VALDYMO LYGIAMS
G. Anthony Gorry ir M.S Scottas Mortonas nurodė, kad organizacijos informacinė sistema turi aprūpinti informacija trijų atsakomybės lygių vadovus:
Operatyvinė kontrolė – MIS, skirta operatyvinei kontrolei, turi aprūpinti labai patikima ir detalia informacija kasdien bei kas savaitę;
Vidurinis valdymo lygis – tokiems viduriniojo lygio vadovams kaip skyrių vadovams kaip skyrių vedėjai, rūpi jų skyrių veikla dabar ir ateityje;
Aukščiausiasis valdymo lygis – aukščiausiojo lygio vadovams MIS turi teikti informaciją, reikalingą strateginiam planavimui ir valdymo kontrolei. Strateginiam planavimui svarbiausi yra išoriniai informacijos šaltiniai – apie ekonomines sąlygas, technologijos plėtotę, konkurentų veiksmus.

VYRIAUSIOJO INFORMACIJOS PAREIGŪNO (CIO) VAIDMUO
CIO – yra žmogiškoji jungtis tarp aukščiausiojo lygio vadovų ir informacijos. CIO, firmos kompiuterinės sistemos architektas, atsako už esamos ir naujos informacinės sistemos politikos rengimo ir paskleidimo priežiūra. CIO veikia ir kaip pakeitimo agentas, atsakingas už diegimą tokių technologijų kaip telekomunikacijos, kontoros automatizavimas, MIS, DSS, ekspertinės sistemos bei kiti panašūs dalykai.
Informacinių valdymo sistemos pagal atliekamas funkcijas sudarytos iš trijų pagrindinių dalių:
1. Organizacinės – organizacinėje informacinių valdymo sistemų dalyje aprašyti: standartinės operacinės procedūros – taisyklės, kaip apdoroti duomenis, informaciją; organizacijos funkcijos – pagrindinė veikla, gamyba, finansai, buhalterija, žmogiškieji ištekliai; darbuotojai.
2. Valdymo;
3.Technologinės – technologinę informacinių valdymo sistemų dalį sudaro: Įvairi elektroninė, kompiuterinė bei ryšio aparatūra; Programinė įranga; Informacijos saugojimo technologijos; Komunikacinės technologijos ir informaciniai tinklai.

1.3 INFORMACINIŲ VALDYMO SISTEMŲ TIPAI – skiriami šeši informacinių valdymo sistemų tipai:
– Strateginės valdymo sistemos yra strateginio lygmens. Jomis naudojasi aukščiausių organizacijų vadovai sudarydami 5 metų prognozes;
– Vadybos informacinės sistemos – pritaikytos bendram organizacijos valdymui, darbo priemonių, išlaidų kontrolei, personalo išdėstymo ir perskirstymo analizei.
– Sprendimų palaikymo sistemose – skirtos palengvinti vadovams priimti sprendimus ir yra pagrįstos produkcijos, realizacijos vietų, išlaidų, kainų ir atlyginimų analize.
Yra skiriami du žinių lygmens informacinių valdymo sistemų tipai:
– Žinių kūrimo sistemos – yra kompiuterizuotos inžinerinio, grafinio ir valdybinio darbo vietos.
– Biurų automatizavimo sistemos – naudojamasi rengiant ir įforminant dokumentus, sudarinėjant ir kontroliuojant darbo grafikus.
– Transakcijų apdorojimo sistemos – yra transakcijų lygmens. Jomis naudojamasi organizuojant ir kontroliuojant kasdienę veiklą.

1.4 Informacinių sistemų plėtra. Mūsų laikus drąsiai galima pavadinti informacijos amžiumi. Naujos žmonių kartos dabar jau užauga su kompiuteriu ir jis yra įprastas mokymosi studijų, darbo instrumentas. Versle, ūkinėje veikloje, rinkoje neįmanoma apsieiti be kompiuterinio informacijos apdorojimo. XX amžiaus pab. vykstantis Europos vienijimo procesas yra labai glaudžiai susijęs su globalios informacinės visuomenės kūrimu. Keli svarbiausi šio proceso bruožai:
– atsiranda naujos duomenų ir apdorojimo paslaugos, techniškai įgyvendinamas ir supaprastinamas duomenų perdavimas, pasikeitimas duomenimis;
– iš duomenų parošiama informacija, kurią gali produktyviai naudoti įvairūs jos vartotojai;
– informacija globaliai apima ne tik ūkį ir mokslą, bet ir socialinę sferą;
– nuo žinių pereinama prie žinojimo, prie racionalių veiksmų visose žmogaus veiklos srityse.

Geras informacinių sistemų plėtros perspektyvas garantuoja sparti mokslo ir technikos pažanga šiose srityse:
1)kompiuterių gamybos technologijos;
2) kompiuterių architektūros;
3) komunikacijos sistemų; 4)sisteminės ir taikomosios programinės įrangos;
5) informacinių sistemų organizavimo;
6) strateginio informacinių sistemų orientavimo.
Kompiuterių gamybos technologijos pasiekimai atveria galimybes praktiškai kas dveji metai padvigubinti mikroprocesorių darbo greitį ir kompiuterių atminties talpą. Informacinių sistemų efektyvumas smarkiai priklauso nuo kompiuterių architektūros. Vis didesnį vaidmenį mūsų gyvenime vaidina komunikacijos sistemos. Jos turi didelį reikšmę ir dabartiniame versle, nes efektyviai organizuoti verslą izoliuotoje aplinkoje praktiškai neįmanoma. Komunikacijos sistemų fenomenas – tai pasaulinis kompiuterių tinklas INTERNET.Informacijos apdorojimo ir valdymo sprendimų paramos uždaviniai, taikomieji vadybos kompleksai sprendžiami naudojant programinę įrangą.

Pagrindinės sisteminių programų modernizavimo kryptys:
– vartotojo interfeiso ir pagalbos tobulinimas;

– nevienalyčių komponentų suderinimas;
– vartotojo mokymo ir orientavimo priemonių kūrimas;
– mobilių struktūrų rengimas;
– procesų integravimo ir jų valdymo supaprastinimo priemonių kūrimas.

Kai kurių kadastrų, klasifikatorių ir registrų sąrašas:
Pavadinimas Atsakingas projektuotojas Atsakingas tvarkytojas
1. Kadastrų, registrų ir klasifikatorių sąrašas Ryšių ir informatikos ministerija Ryšių ir informatikos ministerija
2. Įmonių registras Statistikos departamentas
3. Valstybinis kasos aparatų registras Valstybinė mokesčių inspekcija Valstybinė mokesčių inspekcija
4. Firmų vardų registras VGTU Valstybinis patentų biuras
5. Žemės kadastras Valstybinė žemės kadastro įmonė Valstybinė žemės kadastro įmonė
6. Organizacijų, įstaigų ir kitų ūkio subjektų registras UAB „Kompiuterinių paslaugų centras“. Ūkio ministerija

INFORMACINIŲ SISTEMŲ PERSPEKTYVOS LIETUVOJE
Informacinių sistemų situacija Lietuvoje yra labai marga: verslo struktūrose daugiausia funkcionuoja duomenų apdorojimo sistemų, skirtų ūkinės, komercinės ir finansinės veiklos apskaitai ir analizei, daug kur sprendžiami tik pavieniai apskaitos uždaviniai. Ir verslui, ir valstybei trūksta finansinių išteklių, kad komunikacijos technologijas, taikyti pažangias duomenų perdavimo ir apdorojimo priemones, aktyviai įsijungti į informacinės visuomenės kūrimo programą. Mūsų standartai atitinka tarptautinius standartus, parengtus Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) ir Tarptautinės elektrotechnikos komisijos (IEC). Tai- labai reikalinga, būtina bazė informacinėms sistemoms kurti. Lietuvoje kuriamos valstybės valdymo informacinės sistemos, kurios paskirtis – aptarnauti LRV, ministrų ir vyriausybės įstaigų sprendimų rengimo ir įgyvendinimo priežiūros procedūras, kitų vyriausybės ir jos institucijų funkcijų vykdymą. Lietuvos verslui kompiuterių ir programinės įrangos rinkoje siūloma gana daug įvairių produktų, daugiausiai – apskaitos paketų.

2. Finansinių išteklių valdymas.
Įmonės veikla – jos gavinių vertimas produktais vyksta technologinio proceso metu gaviniui pamažu įgaunant vis daugiau produkto bruožų. Visą šį laiką gavinys kisdamas priklauso jai ir yra jos nuosavybė. Kadangi įmonės paskirtis – teikti vartotojui produktą, tenkinantį jo poreikius, padarytas produktas turi būti vartotojo nuosavybė. Perimdamas nuosavybės teisę vartotojas sumoka už produktą tokiu būdu kompensuodamas įvairiems produktams padaryti sunaudotų išteklių vertę ir kurdamas įmonės pelną – tolesnės jos plėtros galimybių laidą. Už gautus pinigus įmonė gali įsigyti naujų išteklių, reikalingų toliau jai funkcionuoti. Įmonės valdymas yra svarbus kasdienio įmonės veiklos valdymo uždavinys. Įmonės sąveikauja su vartotojais dviejų rūšių rinkoje. Prekių rinkoje jos pateikia savo produktus ir iš vartotojų gauna už juos pajamas pinigais. Tuos pinigus išleidžia gamybos išteklių ( gavinių, energijos, darbo,kapitalo) rinkoje ir tokiu būdu įgijusios reikalingu išteklių laiduoja savo nenutrūkstamą veiklą. Operatyvaus valdymo požiūriu svarbiausia apsirūpinti nepakankamu pinigų kiekiu mokėjimų už išteklius funkcijai atlikti nepamirština, kad pinigai atlieka ir kaupimo priemonės funkciją, kai sudaroma tam tikra jų sankaupa, kuri gali būti esant reikalui panaudota ir mokėjimams atlikti jei kokiu nors momentu nepavyksta gauti reikalingo dydžio įplaukų pardavus produkciją. Operatyviniame jos veiklos valdyme gali tekti susidurti ir su kitokio pobūdžio klausimais, pvz, palūkanų mokėjimu. Gali atsitikti taip kad kurią nors dieną teks grąžinti paskolą ir tokie dalykai taipogi turi patekti į operatyvaus finansinių išteklių valdymo darbų visumą.
2.1 Finansinių išteklių valdymo funkcijų realizavimas:
Planuojant finansinius išteklius remiantis ekonomikos mokslo nustatytomis priklausomybėmis ir taikant jo išplėtotus matematinius metodus, sudaroma sistema organizacijos biudžetų – pajamų ir išlaidų planų tam tikram laikotarpiui (dažniausiai metams). Biudžetams reikia atskleisti piniginius įvairiapuses įmonės veiklos aspektus, numatyti ir apibrėžti išteklius, reikalingus jos planams įgyvendinti, aprūpinti vadovus priemonėmis, kad būtų galima vertinti ir valdyti veiklą siekiant numatytų rezultatų. Biudžetų sistemos kūrimas prasideda ilgalaikių įmonės finansinių planų, kaip vieno iš jos strategijos sudėtinių dalių, kuriuose numatytas turto panaudojimas, investicijų ekonominis efektyvumas, pajamų bei pelno augimas, sudarymu. Į ilgalaikius planus kaip savarankiškos dalys paprastai įeina ir kapitalinių investicijų planas bei tyrimo projektavimo darbų planas
Orientuojantis į metinį planą pirmiausia sudaromas pardavimų biudžetas, kuriame numatoma, kiek, kokių produktų ir už kokią kainą bus parduota. Toliau sudaromas darymo biudžetas kuriame nurodomos produktų kiekis, rūšis ir kaštai. Sudarius pardavimo ir produkto darymo, svarbiausių įmonės įplaukų ir sąnaudų biudžetas, jų pagrindu sudaromi jos funkciniai biudžetai:
– pardavimo kaštų biudžetas apima rinkodaros funkcijos vykdymo kaštus, pardavimo, reklamos ir kitus kaštus;
– darymo kaštų biudžetas apima darbo priemonių priežiūros, jų amortizacijos bei darymo valdymo dalinių veiklos kaštus;
– administravimo kaštų b. Apima visų bendrojo įmonės valdymo – personalo, finansų, teisės, turto ir kitus kaštus;
– tyrimų ir projektavimo b. Turi apimti visas įmonės tyrimo ir projektavimo išlaidas.
Visi šie funkciniai biudžetai derinami su tiesioginėmis įmonės išlaidomis ir su pridėtinių išlaidų lygiu, kurį ji numato. Finansiniams ištekliams valdyti svarbus ir pajamų arba skolininkų b. Sudaromas remiantis pardavimų b. Ir nustatantis pajamas iš pardavimų kiekvienam periodui. Analogiškai yra ir pirkimų arba kreditorių b. Sudarytas pagal produkto darymo biudžetą, kuriame numatomos ne tik išlaidos įvairiausiems pirkiniams, bet ir atsiskaitymo už juos ypatybes ir galimybės jo uždelsimu. Svarbus ir kapitalinių investicijų b. Apimantis visas kapitalines investicijas ir ilgalaikio naudojimo darbo priemonių įsigijimą bei modernizavimą arba rekonstrukciją. Visas biudžetų kompleksas baigiamas kasos biudžetu, išreiškiančiu pinigų įplaukų ir išlaidų forma visų įmonės dalinių veikla visomis jos tikslų kryptimis. Kasos b. tikslas – laiduoti, kad įmonė visuomet turėtų reikalingą lėšų kiekį savo veiklai plėtoti ir kad jos sukauptos lėšos ne gulėtų seifuose, o būtų panaudojamos pajamoms gauti.

3. Žmonių išteklių valdymo procesas:
1.Žmonių išteklių planavimo paskirtis – užtikrinti, kad į personalo paklausa nuolat būtu ir tinkamai reaguojama. a) Jis atliekamas analizuojant vidinius veiksnius (kvalifikacijos lygis, laisvos darbo vietos, b) (darbo rinka)
2. Verbavimas, susiję su potencialių kandidatų grupės, atitinkančius žmonių išteklių plano poreikius, sudarymo.
3. Atranka – atrankos procesas apima abipusi sprendimą: organizacijos – siūlyti darbą ar ne, o kandidato – ar siūlomas darbas atitinka jo poreikiu ir tikslus. Jai įeina kandidatu į darbuotojus vertinimas pagal anketas, interviu gabumo testus ir rekomendacijas.
Atrankos proceso etapai:
1. Įdarbinimo anketos užpildymas – nurodo kokias pareiškėjas nori užimti pareigas, suteikia informacijos pokalbiui.
2. Pradinis (rūšiavimo pokalbis) – leidžia greitai vertinti pareiškėjo tinkamumą.
3. Testavimas – padeda įvertinti pareiškėjo darbo įgūdžius ir sugebėjimą mokytis darbe.
4. Tyrimai ( už nugaros) – patikrinamą pareiškėjo santraukos ar analizės teisingumas.
5. Išsamus atrankos pokalbis – sužinomą daugiau apie pareiškėją kaip apie individą.
6. Fizinis patikrinimas – įsitikinamą pareiškėjo veiklos rezultato efektingumu, padeda apsaugoti kitus darbuotojus nuo lygu, apsaugo firma nuo neteisėtu darbuotojo kompensacijos reikalavimu.
7. Darbo pasiūlymas – užpildoma laisva darbo vieta ar pareigybė.
4.Socializacijos paskirtis (socializacija yra dar orientavimas) – padėti atrinktiem žmonėms prisitaikyti organizacijoje. Paprastai socializacija naudoja 3 tipų informacija:
1. Bendra informacija apie kasdiene darbo tvarka.
2. Organizacijos istorijos, tikslu, operacijų ir gaminių ar paslaugų apžvalgą tai pat kaip darbuotojas prisideda prie organizacijos tikslu įgyvendinimo.
3. Detalu organizacijos politikos, darbo taisyklių ir darbuotojų naudu pristatymą.
5. Mokimo ir tobulinimo tikslas – padidinti darbuotoju gebėjimą prisidėti prie organizacijos sėkmės.
Tobulinimo programos siekia ugdyti sugebėjimus ateities darbams.

Mokymo programos. Labiausia paplitę yra mokymo darbo vietoje metodai:
1. Rotacija – darbuotojai tam tikra laika kaitalioja darbus ir taip įgyja daug įvairių įgūdžių.
2. Mišrus – kaip mokymas dirbti yra derinamas su atitinkamomis instrukcijomis klasėje.
3. Globotojo – kai darbuotojas mokosi vadovaujamas labai kvalifikuoto kolegos.
Mokymas ne darbo vietoje vyksta ne darbe, bet stengiamasi imituoti tikras darbo sąlygas.
Elgesio patyrimo mokymui naudojami imitavimo pratimai, dalykiniai žaidimai, ir t.t. mokymas gali išmokti tinkamo elgesio atlikdamas tam tikrus vaidmenis.

Metodai tiesiog darbo vietoje.

Yra 4 pagrindiniai formalus mokymo darbo vietoje
1. Treniravimas – kai pavaldinių moko tiesioginis viršininkas.
2. Darbo rotacija – apima vadovų perkėlimą iš vienos vietos į kitą.
3. Mokomosios pareigybės – yra trečiasis vadovų tobulinimo metodas.
4. Galiausiai, į suplanuotas darbines veiklas įeina svarbių darbo užduočių besimokantiems skyrimas, tokių, kurios lavina jų patyrimą ir sugebėjimus.
Beveik kiekvienoje valdymo tobulinimo programoje yra keletas mokymo klasėse firmų, kuriose organizacijos ar iš šalies specialistai moko dalyko. Kai kurios organizacijos siunčia atrinktus darbuotojus į universiteto remiamas valdymo tobulinimo programas.
6. Veiklos vertinimas – darbuotojo darbo rezultatu liginimas su standartais arba tikslais, keliamais užimamoms pareigoms.
7. Pareigu paaukštinimas, perkėlimas, pereigų pažeminimas ir atleidimas iš darbo rodo darbuotojo vertę organizacijoje.
Kiekviena iš šių alternatyvu savo ruoštų daro įtaka žmonių išteklių planavimui.
Personalo judėjimas organizacijoje – paaukštinimas – paaukštinimo galimybė vadovams dažnai būna paskatinimas už puikų valdymą, perkėlimas – perkeliama siekiant daugelio tikslų kaip tobulinimo dalis suteikti žmonėms daugiau darbo patirties, užpildyti laisvas darbo vietas, bausmė pažeminimas ir atleidimas – bausmė dažniausiai vykdoma keliais etapais, įspėjimas, papeikimas, išbandymas, nušalinimas, bausminis perkėlimas, pažeminimas ar atleidimas kol problema išsprendžiama ar išnyksta. – tai yra svarbiausios žmonių išteklių valdymo kryptys.

MARKETINGAS.
Gamyba nėra baigta kol pagaminta prekė nepasėki vartotojo rankų. Procesas kurio tai atliekama vadinamas marketingu. Jis sudaro svarbu gamybos organizavimo momentą. Marketingas – prekių kūrimo pasiūlos ir mainų socialinis ir valdymo procesas orientuotas į pavienių asmenų ar jų grupių poreikių tenkinimą. Marketingo veiklai yra svarbu pirkėjo, pardavėjo ir gamintojo interesai.
Įmonė sekdama patenkinti vartotojo poreikius turi daryti sprendimus susijusius su: ( šios 4 sprendimų grupės vadinamos pagrindiniais marketingo programos elementais)
1. prekė – kai sukurti produktą vartotojo poreikius ir optimaliai vykdyti prekės gamybos ir kitus darbus.
2. kaina – apima veiksmus ir sprendimus susijusius su prekės kainų nustatymo ir reguliavimo.
3. pakeitimas – tai sprendimai kurie susiję su prekių pakeitimu į vartotojui į pastogę vietą jam patogių laikų ir formą.
4. rėmimas – tai veiksmai kuriais skatinama vartotojus pirkti prekę ar paslauga.

Marketingo strategija – tai, ko gero, pati svarbiausia įmonės veiklos strategijos funkcinė substrategija.
Marketingo strategija – tai verslo vieneto pastangos diferencijuoti save geriau negu konkurentai, pasitelkiant sąlyginį savo pranašumą sėkmingiau tenkinti vartotojų poreikius konkrečioms aplinkybėmis. Marketingo strategija turi padėti atsakyti į tris pagrindinius klausimus:
1. Kur konkuruoti, tai yra nusakyti rinkas.
2. Kaip konkuruoti, tai yra numatyti konkuravimo priemones ir būdus.
3. Kada konkuruoti, tai kada atlikti strateginius veiksmus.

Marketingo tipai:
– konversinis marketingas, kai rinkoje negatyvi paklausa, marketingo specialistai turi įrodyti, kad ši prekė yra labai naudinga.
– skatinamasis marketingas, marketingo specialistai turi parinkti priemones, kaip padidinti paklausą.
– remarketingas, buvusi ilgalaikė paklausa pradeda mažėti.
– sinchromarketingas, paklausa kinta metų, laikotarpiu.

Marketingo koncepcijos:
– gamybos koncepcijos
– prekės koncepcijos
– pardavimo koncepcija

Rinka.
Tobuloje rinkoje konkurencija yra visiškai laisva, ryšiai greiti ir lengvi bei daug pirkėju ir pardavėjų. Plati rinka būdinga prekėms, kurios turi visuomenę paklausą, patvarios, transportabilios ir lengvai daromos. Mažesnės paklausos prekės, kurias, be to, sudėtinga transportuoti ir atidalinti pavyzdžiams, turi visai siauras rinkas. Pvz.labai ribota. Yra daugybė galimų rinkos formų. Atsižvelgiant į rinkos dalyvių skaičių ir konkurencijos laipsnį, tai reikėtų skirti polipolines – arba vadinamai tobulos konkurencijos, rinkos formai būdinga, kad rinkoje yra daug pardavėjų ir pirkėjų. Oligopolines – kai rinkoje yra mažai pardavėjų arba pirkėjų,

monopolines rinkas – priešingybė polipolinei rinkai, kai rinkoje yra tik vienas pasiūlos atstovas ir daug pirkėjų.

Kaina – yra prekės ar paslaugos vertės piniginė išraiška. Ji apibūdina įmonės veiklos rezultatus ir rodo, ar jų piniginį įvertinimą pripažįsta pirkėjas (rinka). Be rinkos sąlygų – paklausos ir konkurencijos – kainai didelę įtaką turi kaštai.. Prekybos įmonės kainų politika – tai visi jos sprendimai dėl piniginio atlyginimo už parduodamas prekes bei teikiamas paslaugas. Pardavėjo požiūriu rinkos kaina atlieka tokias funkcijas:
1. Išraiškos – kaina yra įmonės veiklos rezultatus apibendrinanti išraiška.
2. Signalinė – kaina praneša, kad tokia pat, didesnė ar mažesnė paklausa gali būti patenkinta.
3. Motyvacijos – kaina tiesiog padeda įgyvendinti įmonės tikslus.
Kainų politikos esmė – kainų nustatymas. Skiriama kainų struktūros politika ir einamoji kainų politika.

Kainodara orientuota į kaštus, iš esmės remiasi tuo, kad atlyginimas už parduodamas prekes bei teikiamas paslaugas turi visiškai arba nors dalinai padengti išlaidas. Kainų nustatymui reikalinga informacija gaunama iš įmonės kaštu apskaitos.

Kainodara orientuota į pirkėjus, grindžiama pirkėjo suvokiama prekės verte. Šiuo atveju siekiama kiek galima didesnių pajamų, palyginti su prekės pardavimui reikalingais kaštais. Kalbama apie vartotojų rentos paėmimą. Ja suprantamas skirtumas tarp kainos, kurią pirkėjas pasirengęs sumokėti už prekę ir kainos, kurią jis pagal rinkos situaciją turėtų sumokėti.

Kainodara orientuota į konkurentus. Pirkėjo pasirengimas mokėti tam tikrą kainą labai priklauso nuo konkurentų kainų alternatyviai paklausai.

Reklama – tai sąmoninga, neprievartinė žmonių poveikio forma, kuria siekiama, kad jie atliktų tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, pirktų tam tikras prekes, remtų vienas ar kitas politines partijas, visuomenines organizacijas ir t.t. Prekybos įmonės reklama, pateikdama potencialiems pirkėjams informaciją apie prekes, paslaugas, įmonę, siekia sužadinti norą apsilankyti įmonėje ir įsigyti siūlomų prekių. Reklamos tikslas išplaukia iš įmonės marketingo. Reklamos tikslas iš esmės lemia ir reklamos objektą. Paprastai skiriamos dvi objektų grupės: prekės reklama arba tiesioginio poveikio reklama; prekybos įmonės arba netiesioginė reklama.
Reklamos priemonės yra konkrečios formos. Prie svarbiausių reklamos priemonių priskiriami skelbimai, radijo ir televizijos klipai, prospektai, katalogai, reklaminiai filmai, reklaminiai lapeliai, dekoracijos, reklaminiai suvenyrai, dovanėlės ir t.t. Reklama remiasi įvairiais reklamos veiksniais: kalba, tekstu, vaizdu, preke, nauda. Veiksmingumą didina ir tokie reklamos elementai: žodis, garsas, šviesa, forma, veiksmas. Pasirenkant reklamos priemones, reikia siekti, kad jos būtų kuo veiksmingesnės:
1. Attention – atkreipti dėmesį
2. Interest – sukelti susidomėjimą,
3. Desire – sužadinti norą pirkti,
4. Action – sukelti veiksmą.
Nustačius reklamos tikslus, reklamuojamus objektus ir reklamos priemones bei jų nešiklius, sudaroma reklamos išlaidų sąmata, kurioje numatoma reklamos plano įgyvendinimui reikalingų lėšų suma. Reklamos planavimas apima ir jos poveikio, t.y jos efektyvumo kontrolę.

Leave a Comment