Mikroekonomikos konspektas

1. Valstybės ekonominė veikla
Kiekvienas nacionalinis rinkos ūkis turi valstybinį sektorių. Dažnai jis tapatinamas su valstybine nuosavybe. Sektorius tai visa ūkinė veikla, kurioje dalyvauja pati vyriausybė. Valstybės veiklos vertinamas labiau priklauso nuo to, kaip vertinamas pačios valstybinės nuosavybės egzistavimas. Todėl valstybės veikla turi priklausyti nuo visos sistemos efektyvaus funkcionavimo poreikio. Tai turint, iškyla valstybės funkcijų išskyrimo ir įvertinimo problema. Paprastai yra skiriamos 2 valstybės ūkinės funkcijos:
1. ekonominė funkcija suprantama kaip priemonių sistema, padedanti stabilizuoti ekonomika, makroekonominiu lygiu.
2. socialinės veiklos funkcija dvejopa- paskirstomoji (priskiriama žemės ūkkio ir pramonės valstybės politika, planavimą ir centralizuotas paskirstymas, rinkos ir valstybės veiklos, kurią pasirenka valstybė, deriny). Ir perskirstomoji krypties paskirtis (užtikrinti minimalius sveikatos, maitinimo ir pajamų standartus, ši kryptis įgyvendinama programų ir mokesčių sistemos pagalba).
Dėmesio verta ir valstybės vykdoma funkcijų klasifikacija, kurioje socialinės funkcijos neišskiriamos kaip savarankiškos, o visoje valstybės veikloje įžiūrimas ekonominis pagrindas. Yra 2 valstybės vystyti kryptys:
1 turi spręsti tokius ekonominius uždavinius, kurie padėtų rinkai normaliai funkcionuoti.
2. rinkos sistemos funkcionavimo modifikavimas. Šios pagrindinės valstybės veiklos funkcijos ir turėtų appibūdinti valstybės ekonominį vaidmenį funkcionuojant rinkos sistemai, t.y. valstybės ekonomines funkcijas.

2. Pagrindinė ekonominė problema – tai yra rasti efektyvius ekonominių išteklių paskirstymo būdus ir išspręsti išteklių stygiaus problemą, kuri atsiranda dėl neribotų visuomenės poreikių ir ribotų išteklių. Kadangi vienos šalys yra labai tu

urtingos o kitos ne tokios, tačiau visų ištekliai yra riboti, todėl reikia pasirinkti kaip juos ribotus išteklius naudoti. Ribotumas reikalauja ekonominio sprendimo , kuris reiškia vieno daikto rinkimąsi kito sąskaita. Todėl visuomenei svarbu įvertinti alternatyvas ir optimaliai pasirinkti. Ekonominiai ištekliai – tai pagrindinės gamybos proceso sudedamosios dalys. Ekonominių išteklių grupės – Žeme- žemes plotas ir dar visos naudingosios iškasenos, saules energija, vanduo.
Kapitalas : daiktai kurie naudojami gamybos procese: pastatai, įrenginiai, medžiagos
Darbas: reiškia žmogiškuosius išteklius, t.y žmogaus fiziniai ir protiniai sugebėjimai., verslumas.
.

3. EKONOMIKOS SISTEMOS
1) papročių -remiasi religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškose, išsivysčiusiose šalyse.
2) grynojo kapitalo – remiasi privačia nuosavybe ir individų ekonomine laisve. Valstybinės institucijos į ekonomiką nesikiša. Priešybė grynojo kapitalizmo, nes visus sprendimus priima 1 centras ar grupė.
3) komanditinė – ši sistema reemiasi kolektyvine nuosavybe.Pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi pagal planą.
4) mišrioji – vyrauja ek. laisvė, dalį sprendimų priima vyriausybės. Jos sprendžia: * rengia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrina ekonominę laisvę, bet neleidžia piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia; * skatina ekonomikos stabilumą ir augimą; * skatina teisingą paskirstymą; * reguliuoja visuomeninių prekių gamybą.

4. Mikroekonomika ir racionalumas
Mikroekonomika nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų – individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų – elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas.
Pagrindinis mikroekonomikoje taikomas metodas – individų elgsenos pa

asekmių įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal gana tobulą individualių ekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Taigi mikroekonomika -mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį, veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką ir pan.
Racionalumas – tai kai mikroekonomikoje laikomasi nuostatos jog visi turimus išteklius naudoja racionaliai, tai yra kad jie gautų kuo didesnį pelną.

5. naudingumo teorija
Naudingumu vadinamas Prekės ar paslaugos vartojimo teikiamas pasitenkinimas.
bendruoju naudingumu vadinamas Bendras prekių ar paslaugų vartojimo teikiamas pasitenkinimas,
ribiniu naudingumu vadinamas papildomas naudingumas, gautas vartojant papildomą prekės ar paslaugos vienetą.
Naudingumo teorija – remiasi prielaidomis, kuriomis galima pagrįsti vartotojo elgesį:
1. vartotojas disponuoja ribota pinigų suma ir siekia gauti max. Pasitenkinimą (naudingumą), išleisdamas pinigus prekėms ir paslaugoms pirkti;
2. jis gali rinktis kam pinigus išleisti;
3. visi kiti veiksniai yra nekintami.
Naudingumo teorija turi dvi ydas:
1. Produktu nedalomumas. Ribinio naudingumo teorija remiasi prielaida, kad pirkėjas perka daug prekes vienetu ir kiekvieno papildomo vieneto naudingumas mažesnis negu iki to pirkto tos pačios prekes vieneto.
2. Naudingumo matavimo problema. Naudingumo negalima išmatuoti matais kaip yra matuojamas svoris, atstumas, temperatūra ir pan. Jo negalima išreikšti skaičiais.

7. paklausa ir ją lemiantys veiksniai

paklausa prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali pirkti, ryšys su kaina, už kurią ši prekė perkama. Paklausa reiškiasi ne tik vartotojo noru, siekimu įsigyti konkrečią prekę. Paklausa yra ekonominė ka

ategorija, įvardijanti prekių ir paslaugų apimtį, kurią pirkėjas norėtų turėti ir yra pajėgūs įsigyti.
Veikiantys veiksniai
Paklausos pokyčius rodo paklausos kreivės poslinkiai koordinačių sistemoje. Geometriškai paklausos padidėjimas vaizduojamas paklausos kreivės poslinkiu į dešinę, o paklausos sumažėjimas – poslinkiu į kairę. Keletas galimų paklausos pasikeitimo atvejų: Pirkėjo pajamos ir jų kitimas. Padidėjusios pirkėjo pajamos leidžia pirkti daugiau ir normalios kokybės, brangesnių prekių.
Pajamoms išaugus, pirkėjas gali pirkti už tą pačią kainą daugiau tos rūšies prekės vnt. Esant bet kokio dydžio kainai, paklausa prekei išauga, nes padidėja pajamos. Paklausos padidėjimą, pirkėjo kainoms išaugus, rodys paklausos kreivės poslinkis į dešinę. Aukštesnės kokybės preke laikoma prekė, kurios perkama daugiau, kai pajamos didėja. Žemesnės kokybės preke laikoma prekė, kurios perkama mažiau, kai pajamos didėja. Kitų prekių kainos ir jų kitimas. Tarpusavyje susijusių prekių kainų pasikeitimo poveikis yra skirtingas ir priklauso nuo to, ar prekės yra pakaitai ar tik papildančios viena kitą jas vartojant. Jei 2 prekės tenkina tuos pačius poreikius ir keičia viena kitą jas vartojant, jos vadinamos pakaitais. Padidėjusi prekės kaina padidina kitos prekės – pakaito – paklausą. Papildančios viena kitą prekės vartojamos kartu kaip komplektas. Šiuo atveju vienos prekės pabrangimas sumažins kitos prekės paklausą. Jei prekės nėra tarpusavyje susijusios, tai vienos prekės kainos pasikeitimas nedaro poveikio kitos prekės paklausai. Jei pirkėjas tikisi, kad pr
rekės
Pagrindinis – kaina
1. ekonominiai veiksniai (gyventojų pajamos, prekių pasiūla, prekių gamybos lygis)
2. Socialiniai veiksniai (visuomenės soc. Struktūra, visuomenės narių pasiskirstymas pagal profesiją, išsilavinimą, papročius)
3. demografiniai veiksniai
4. gamtiniai ir klimatiniai veiksniai (temp, drėgmė)
5. Psichologiniai (žmogaus charakteris, temperamentas, polinkiai)
konkrečių prekių paklausos kiekį sąlygoja:

1. vartotojo pajamos ir jų paskirstymas;
2. kitų prekių kainos;
3. vartotojo skonis ir mados;
4. gyventojų skaičius;
5. vartotojų optimizmas ir pesimizmas.

6. gamybos galimybių kreivė

Neriboti poreikiai ir riboti ištekliai sąlygoja retumo (nepakankamumo) problemos atsiradimą. Mes negalime turėti viski, ko norime, mes turime rinktis. Retumą arba nepakankamumą galima pavaizduoti gamybos galimybių kreivėje. Ši kreivė parodo, ką galima pagaminti iš turimų išteklių ir su turima technologija.
Gamybos galimybių kreivė – tai geometrinė vieta taškų, parodančių dviejų gėrybių, kurios gali būti pagamintos pilnai panaudojus visus resursus, derinį. Keičiant vienos gėrybės gamybą kitos gėrybės gamyba, esant pilnam užimtumui, antrosios gėrybės gamybos alternatyviniai kaštai auga.

8. Pasiūla – tai prekės kiekio, kurį gamintojas nori ir gali parduoti rinkoje, ryšys su kaina, už kurią prekė parduodama.
Pasiūlos dėsnis tvirtina, kad kai prekės kaina didėja, esant kitoms vienodoms sąlygoms, pasiūlos kiekis taip pat didėja, o kai kaina mažėja, ir kiekis mažėja, t.y.
Pasiūlą formuoja gamintojas. Remdamasis potencialia prekės paklausa ir kaina, gamintojas pasirenka prekės kieki, kurį jis gamins ir siūlys rinkoje. Vadinasi, siūlomos prekės kiekis susijęs su jos kaina ir gamybos išlaidomis.
Kiti veiksniai:
1.Gamybos kaštai (gamybos kaštams mažėjant pasiūla didėja ir priešingai gamybos kaštams didėjant – pasiūla mažėja;
2. Technologija. Įdiegiant naujausią technologiją sumažėja gamybos kaštai, reiškia padidėja pasiūla.
3. Gamtinės klimatinės sąlygos;
4. Tarpusavyje susijusių prekių kainos. Tai kai vieni produktai gali pakeisti arba papildyti kitus.
5. ateities prognozė. Tai kai gamintojai ikisi, kad kainos ateityje kils gali padidinti gamybą ir pasiūla didės, ir atvirkščiai.

9. Paklausos ir pasiūlos pusiausvyra
Jei rinkoje yra pusiausvyra tai prekės kaina tokia, kad prekių kiekis, kurį gamintojas nori parduoti, sutampa su prekės kiekiu, kurį pirkėjai nori pirkti.
Esant pusiausvyrai, pirkėjai, norintys įsigyti prekę rinkos kaina, lengvai įgyvendina savo interesus, pardavėjai, norintys parduoti savo prekę šia kaina,nesunkiai suranda šiai prekei pirkėjų.
Matome, kad rinka pasiekia pusiausvyrą paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taške E Šis taškas rodo prekės pusiausvyros kainą.
Atsiradęs prekių perteklius mažintų kainą. Kita vertus, paklausos išaugimas, kai kitos sąlygos yra nekintamos, padidins pusiausvyros kainą ir pasiūlos kiekį.
Rinkos pusiausvyrą taip pat veikia pasiūlos pokyčiai :Pradinę pusiausvyros kainą ir kiekį atitinka taškas E. Tarkime, dėl pabrangusių gamybos išteklių sumažėja pasiūla. Pasiūlos sumažėjimas sąlygos naujos pusiausvyros E1atsiradimą. Šiuo atveju pusiausvyros kaina pakils iki Pe1, o pusiausvyros kiekis sumažės iki Qe1. Jei kaina liktų nepakitusi,susidarytų prekių trūkumas.
Kainos padidėjimas sulygina sumažėjusios pasiūlos ir nepasikeitusios paklausos kiekius. Pirkėjai, reaguodami į kainos padidėjimą, mažina paklausos kieki, o gamintojas mažina pasiūlos kieki.
Padidėjusi pasiūla sukelia sukelia priešingas pasekmes, būtent , kaina sumažėja. Priešingu atveju atirastu prekių perteklius. Pasiūlos padidėjimas skatina prekių pirkimą mažesnėmis kainomis. Pirkėjas reaguoja i kainos sumažėjimą didindami pirkimu apimti.
Išnagrinėtieji atvejai parodo, kad pasiūlos ir paklausos pusiausvyra pasiekiama dėl to ką pasikeičia kaina

10. Santykinis paklausos elastingumas yra tada, kai norimo pirkti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokytį. Kai IEdI > 1, paklausa yra elastinga kainos atžvilgiu. Santykinis paklausos neelastingumas – kai norimo pirkti prekių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį. Kai IEdI < 1, paklausa yra neelastinga kainos atžvilgiu. Vienetinis paklausos elastingumas – kai tam tikras kainos procentinis pokytis sukelia tokį pat perkamo prekių kiekio procentinį pokytį. Kai IEdI = 1, paklausos elastingumas kainos atžvilgiu yra vienetinis. Absoliutus paklausos elastingumas – kai be galo mažas prekės kainos procentinis pokytis sąlygoja didelį perkamų prekių procentinį pokytį. Šiuo atveju net ir mažiausias prekės kainos procentinis pokytis, sumažins perkamų prekių kiekį rinkoje. Kai P % = 0, tai IEdI = . Absoliutus paklausos neelastingumas – kai prekės kainos procentinis pokytis nepakeičia norimo pirkti prekių kiekio rinkoje. Šiuo atveju paklausos neelastingumas kainos atžvilgiu yra absoliutus. Kai Q % = 0, tai Ed = 0.
PAKLAUSOS ELASTINGUMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI. Vartojamų prekių paklausos elastingumas kainų atžvilgiu yra labai nevienodas. Kartais net tų pačių prekių paklausos elastingumas nėra vienodas skirtingais laikotarpiais ir įvairiose rinkose. Paklausos elastingumą kainų atžvilgiu lemia šie veiksniai: 1) Prekės pakaitai (substitutai). Jei prekės turi daug pakaitų, tai jų paklausos elastingumas kainų atžvilgiu yra didesnis negu tų prekių, kurios neturi artimų pakaitų. Kai prekės, kuri turi daug pakaitų, kaina kils, o jos pakaitų – ne, tai vartotojas pirks prekės pakatą. Prekės, kuri turi daug pakaitų, paklausa yra lanksti kainos atžvilgiu. Jei nėra pakaitų, paklausa neelastinga kainų atžvilgiu. Šiuo atveju vartotojas negali labai reaguoti į kainų kilimą ir perka beveik tokį pat prekės kiekį. 2) Būtiniausios ir prabangos prekės. Kasdieniam gyvenimui būtiniausias prekes, pvz., maistą, drabužius, elektrą ir kt. vartotojas visada pirks net padidėjus kainoms. Šių prekių paklausa santykinai neelastinga. Priešingai, prabangos prekių kainoms padidėjus, galima sumažinti jų vartojimą. 3) Vartotojo biudžeto dalis, skirta prekėms įsigyti. Paklausos elastingumas vienodai padidėjusių įv. prekių kainų atžvilgiu yra labai skirtingas. Pvz., pieštuko ir automobilio kainų padidėjimas 10 proc. sąlygos nevienodą vartotojų reakciją. Šiuo atveju reikšmę turi šių prekių lyginamoji dalis vartotojo biudžete. Pieštuką vartotojas visada pirks, nors kaina bus padidėjus 10 proc., nes tai sudarys vartotojo išlaidose tik kelis centus. Šios prekės kainos kilimas mažai keičia paklausos kiekį, t.y. paklausa yra santykinai neelastinga kainų atžvilgiu. Tuo tarpu automobiliui, nors jo kaina irgi padidėjo 10 proc., vartotojo biudžete sudarys keliolika tūkstančių litų. Padidėjus automobilio kainai, jų perkamas kiekis sumažės. Šios prekės paklausa elastingesnė kainų atžvilgiu. 4) Laikas. Svarbu yra laiko tarpsnis po kainų pasikeitimo. Vartotojai, pasikeitus prekių kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas pakaitų paieškoms, pajamoms padidinti ir pan.

11. Pasiūlos elastingumas, jį veikiantys veiksniai
tai matas rodantis, kaip pardavėjai gali didinti arba mažinti pateikiamų pardavimui prekių ar paslaugų kiekį.
Santykinis elastingumas ES>1, pasiūla yra elastinga. Pvz.:kaina sumažėjo 10% o prekių kiekis 15% ES=15/10=1,5
Santykinis neelastingumas: Es<1 pasiūla neelastinga. Pvz: kaina padidėjo 10%, o parduodamu prekių kiekis padidėjo tik 5% Es=10/5=0,5
Vienetines pasiūlos elastingumas: kai kainų procentinis pokytis sukelia toki pat parduodamų prekių kiekio procentinį pokyti. Es=1
Absoliutus pasiūlos elastingumas Es=∞ ir
Absoliutus pasiūlos neelastingumas Es=0
Pasiūlos elastingumą lemiantis veiksniai:
1. Laiko tarpsnis: sis veiksnys yra labai svarbus elastingumui. Išskiriam 3 laiko tarpsnius: momentinis,trumpas, ilgas.
Momentinis: yra toks trumpas kad pardavėjas negali sureaguoti i rinkos situacija. Čia budingas absoliutus neelastingumas kainos atžvilgiu.
Trumpas laikotarpis: čia gamintojas gali jau didinti produkcijos kieki, efektyviau naudojant technika, įranga ir kitas priemones. Čia pasiūla yra elastingesne kainos atžvilgiu.
Ilgas laikotarpis: čia jau gamintojas gali plėsti savo gamybos apimti.,net ir jei jų kaina nežymiai padidės.Per si laikotarpi pasiūla tampa dar elastingesne kainų atžvilgiu.
2. Prekes pakaitai: Jei tos pačius išteklius galima nauduoti keliu rusiu prekių gamybai, vienos iš siu prekių kainos didėjimas sąlygos ištekliu perkeliama jos gamybai, o kitos prekes bus gaminamos mažiau.Šiuo atveju pakaitai gamyboje didina pasiūlos elastingumą kainų atžvilgiu.
3. prekiu saugojimo galimybe: jei prekiu negalima saugoti ilga laika tai prekiu elastingumas kainu atzvilgiu bus nedidelis. O negendančiu prekiu atsargas galima keisi atsižvelgiant i kainu pokycius ir didinant ar mažinant tiktai teikiama kieki.Siu prekiu pasiulos elastingumas kainu atzvilgiu yra didesnis.

12. Rinka ir jos privalumai ir trūkumai
Rinka – tai prekiniu — piniginiu santykiu visuma, prekių ir paslaugu mainai tarp pirkėju ir pardavėju, vykstantys pagal prekines gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairiu ekonomikos subjektu veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo — pardavimo sandoriai.
Rinkos tipo ir struktūros negalima aprašyti remiantis paprasčiausiu gamintojų ir vartotojų skaičiumi. Šiuolaikinė rinka susideda iš įvairių rinkos organizacijos formų, apibūdinančių firmų elgseną. Rinkos tipą įprasta apibūdinti pagal tokius požymius:
1. rinkos dalyvių skaičius;
2. produkto charakteritika;
3. išteklių mobilumas
4. informacijos prieinamumas.
Pagal tai išskiriami rinkos struktūros tipai:
1. tobula konkurencija;
2. monopolinė konkurencija;
3. monopolija;
4. oligopolija.

Rinka – mainų mechanizmas, suvedantis produkto gamybos išteklių ar vertybinių popierių pardavėjus ir pirkėjus

13. vartotojo biudžetas – Piniginės pajamos, skirtos ir išleistos prekėms bei paslaugoms pirkti. Vartotojo biudžetas, kaip ir bet koks kitas biudžetas susideda iš dviejų dalių: pajamų i išlaidų. Pajamas riboja turimi ištekliai ir jų panaudojimo galimybės, o išlaidas – pinigų perkamoji galia. t.y kiek už tam tikrą pinigų kiekį galima nupirkti prekių ir paslaugų. Pinigų perkamąją galią atspindi prekių ir paslaugų kainos. Vartotojo pajamų ir išlaidų priklausomybė atspindi biudžeto funkcijose. Šios funkcijos analizę supaprastinsime, priėmę tokias sąlygas: 1. Vartotojo pajamos nekita. 2.Prekėms pirkti vartotojas išleidžia visas pajamas. 3. Vartotojas prekių ir paslaugų derinius pasirenka laisvai. 4. Prekių ir paslaugų kainas formuoja rinka t.y. kainos dydis nepriklauso nuo vartotojo perkamosios prekės kiekio. 5. Apsiribosime dviejų prekių A,B –rinka. Priklausomybė tarp vartotojo pajamų dydžio ir prekių bei paslaugų kiekių ir kainų sandaugos sumos vadinama vartotojo biudžeto funkcija. M= (Qa x Pa)+(Qb x Pb).
Vartotojo naudingumo maksimizavimas. Vartotojo elgsenos modelis remiasi prielaida, kad vartotojas, išleisdamas pinigus prekėms ir paslaugoms pirkti, siekia didžiausios naudos. Tariama, kad vartotojas maksimizuoja prekių rinkinio naudą, turėdamas ribotą biudžetą. Vartotojo elgsenos modeliu aiškinama, kaip vartotojo pasirinkimą lemia jo prioritetai, pajamos ir prekių kainos. Vartotojo naudingumo maksimizavimo funkcija. Vartotojo elgsenos abejingumo ir vartotojo biudžeto funkcijų priklausomybė, pasirenkant ir perkant prekių rinkinį, labiausiai tenkinantį vartotojo poreikius, vadinama vartotojo naudingumo maksimizavimo funkcija.
Abejingumo kreivės ir biudžeto tiesės lietimosi taškas, kuriame maksimizuojama vartotojo nauda, vadinamas vartotojo pusiausvyros tašku. Pusiausvyros taškas konkrečiam vartotojui, turinčiam atitinkamas pajamas, tam tikru laikotarpiu yra vienintelis, nes bet kuris kreivės taškas gali turėti tik vieną liestinę. Šis taškas rodo, kiek pinigų pirkėjas skyrė A prekei ir B prekei. Vartotojas, pirkdamas maksimalų naudingumą teikiantį prekių rinkinį, kartu išreiškia realią paklausą toms prekėms.
Vartotojo paklausos funkcija. Vartotojo elgsena, maksimizuojant prekių rinkinio naudą, lemia prekių [paklausą rinkoje. Vartotojo elgsenos ir prekių paklausos ryšį atspindi paklausos funkcija. Perkamų prekių kiekio priklausomybė nuo kitų prekių kainų ir vartotojo pajamų vadinama vartotojo paklausos funkcija.. Proporcingas prekių kainų ir vartotojo pajamų tos pačios krypties pokytis nesukelia prekių paklausos funkcijos pokyčio ir vadinamas vartotojo paklausos funkcijos nulinio laipsnio homogeniškumu. Vartotojo piniginių pajamų indeksavimas – tai valstybės ekonominės socialinės politikos priemonė, kuria infliacijos metu siekiama išsaugoti vartotojo piniginių pajamų perkamąją galią bei palaikyti prekių rinkos paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą.

14. GAMYBA IR JOS VEIKSNIAI. Gamyba yra pagr. firmos veiklos sritis. Gamyba – procesas, kuriame gamybos ištekliai naudojami produktų ir paslaugų gamybai.
Gamybos ištekliai – ištekliai, kuriuos firma panaudoja kaip sąnaudas prekei pagaminti. Taip naudojami gamybos ištekliai vadinami gamybos veiksniais. Yra 3 gamybos veiksnių grupės: žemė, darbas ir kapitalas.
1. Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas.
2. Darbas – žmogaus fiziniai ar protiniai sugebėjimai, panaudoti prekių ir paslaugų gamyboje.
3. Kapitalas – pastatai, įrenginiai ir kitos anksčiau pagamintos prekės, vartojamos kitų prekių gamyboje. Gamintojas, kaip ir vartotojas, turi pasirinkimo galimybę. Jis renkasi gamybos metodą. Pasirinkimo galimybė priklauso nuo to, kiek laiko turi firma, kad sureaguotų į rinkos pokyčius. Firmos veikloje išskiriami trumpasis ir ilgasis laikotarpiai.
Trumpasis laikotarpis firmos veikloje – tai abstraktus laiko tarpas, kai firmos naudojami kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs, o produkcijos apimtis kinta keičiant sunaudotų kintamųjų gamybos veiksnių kiekį.

Ilgasis laikotarpis firmos veikloje – tai abstraktus laiko tarpas, kai keičiasi visi firmos naudojami veiksniai. Tiek trumpasis, tiek ilgasis laikotarpiai įvairiose ūkio šakose yra nevienodi. Savo veikloje firma siekia technologinio ir ekonominio efektyvumo.

Technologiškai efektyvus gamybos metodas yra tada, kai nėra kito metodo, kuris leistų pagaminti tą pačią produkcijos apimtį, naudojant mažesnį gamybos veiksnių kiekį, arba, kai naudojant tiksliai apibrėžtą gamybos veiksnių kiekį, pagaminamas maksimaliai galimas produkcijos kiekis.
Ekonomiškai efektyvus gamybos metodas yra tas, kuris įgalina pagaminti apibrėžtą gamybos apimtį su minimaliomis gamybos veiksnių išlaidomis.

15. GAMYBOS FUNKCIJA. Firma, ieškodama optimalaus metodo, nagrinėja efektyvius gamybos variantus. Čia naudojamasi firmos gamybos funkcija.
Gamybos funkcija parodo, kiek darbo, kapitalo bei kitų gamybos veiksnių ir kokiomis proporcijomis sunaudojama, norint pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Kadangi gamybos funkcija užfiksuoti didžiausią produkcijos kiekį, kuris gali būti pagamintas esant tam tikromis gamybos veiksnių sąnaudoms, tai ji rodo alternatyvių technologiškai efektyvių gamybos metodų panaudojimo rezultatus. Jei gamybos veiksnių derinį sudaro darbo ir kapitalo sąnaudos, tai gamybos funkcija tokia: Q = f (L, K). Įvairiems atvejams gamybos funkcijos yra skirtingos. Tačiau turi bendrų savybių:
1) Didinant vieno kurio nors veiksnio sąnaudas, kai kitos sąnaudos pastovios, greit pasiekiama gamybos apimties didinimo riba.

2) Egzistuoja naudojamų gamybos veiksnių pakeičiamumo ir papildymo, nepakeitus gamybos apimties, galimybė. Gamybos proceso metu naudojami įv. gamybos veiksnių deriniai.

16 . GAMYBA TRUMPUOJU ir ILGUOJU LAIKOTARPIU
Trumpuoju laikotarpiu kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs. Tai riboja gamybos apimties pokyčius. Firmos gamybos rezultatams apibūdinti vartojamos bendrojo, vidutinio ir ribinio produkto sąvokos.
Bendrasis produktas – produktų kiekis, pagamintas naudojant visus gamybos išteklius per tam tikrą laikotarpį. Jei vieno gamybos veiksnio (tarkime, kapitalo) sąnaudos nekeičiamos, tai bendrojo produkto kitimas priklausys nuo kito gamybos veiksnio – darbo sąnaudų – kitimo. Taigi, kai įmonė trumpuoju laikotarpiu turi galimybe keisti tik vieno gamybos veiksnio (tarkime, darbo) sąnaudas, tai firmos trumpojo laikotarpio bendrasis produktas vadinamas bendruoju darbo produktu
Vidutinis produktas – tai bendrojo produkto dalis, tenkanti vienam kurio nors gamybos veiksnio sąnaudų vienetui. Vidutinis darbo ir vidutinis kapitalo produktai yra šie:

Vidutinis darbo produktas – tai bendrojo darbo produkto dalis, tenkanti vienam darbo sąnaudų vienetui.
Vidutinis kapitalo produktas -tai bendrojo kapitalo produkto dalis, tenkanti vienam kapitalo sąnaudų vienetui. Vidutinis darbo produktas dažnai vadinamas darbo našumu. Jis rodo produkcijos kiekį, pagamintą per l darbo valandą. Darbo našumas priklauso ne tik nuo to, kiek firma naudoja darbo sąnaudų vienetų, bet ir nuo to, kaip intensyviai panaudojamos darbo sąnaudos. Kitaip tariant, jis dar priklauso nuo naudojamų firmoje pastovių gamybos veiksnių (tokių kaip mašinos ir įrenginiai).
Ribinis produktas – bendrojo produkto pokytis, pasikeitus kurio nors gamybos veiksnio sąnaudoms vienu vienetu. Atsižvelgiant į tai, kurio gamybos veiksnio sąnaudos kinta, o kurio pastovios, gali būti apskaičiuotas ribinis darbo ir ribinis kapitalo produktai:

Ribinis darbo produktas – tai bendrojo darbo produkto pokytis, pasikeitus darbo sąnaudoms vienu vienetu.
Ribinis kapitalo produktas – tai bendrojo kapitalo produkto pokytis, pasikeitus kapitalo sąnaudoms vienu vienetu.
Ilguoju laikotarpiu gali būti keičiami visi gamybos veiksniai. Taigi per ilgą laikotarpį firma keičia gamybos apimtį keisdama visų gamybos veiksnių, tarp jų ir kapitalo, kiekį.

17 BENDRASIS, VIDUTINIS IR RIBINIS PRODUKTAI

Bendrasis produktas (BP) apima pagamintų per tam tikrą laikotarpį produktų kiekį, sunaudojant visus išteklius. Jeigu vieno iš gamybos veiksnių sąnaudos yra fiksuotos, o kito kinta, tuomet bendrojo produkto, pagaminto per tam tikrą laikotarpį, kitimas priklausys nuo kintamo veiksnio sąnaudų kitimo.
Vidutinis darbo produktas (APl) – tai bendrojo darbo produkto dalis, tenkanti vienam darbo sąnaudų vienetui.
Vidutinis kapitalo produktas (APk) – tai bendrojo kapitalo produkto dalis, tenkanti vienam kapitalo sąnaudų vienetui.
Vidutinis produktas (VP) yra lygus bendrojo produkto daliai, tenkančiai vienam kintamojo veiksnio sąnaudų vienetui. VP=BP/L; čia VP – vidutinis produktas; BP – bendrasis produktas; L – kintamojo veiksnio (darbo) sąnaudos.
Ribinis produktas (RP) yra bendrojo produkto kitimo laipsnis, pakitus kintamojo veiksnio sąnaudoms vienu vienetu. RP=DBP/DL; čia RP – ribinis produktas, DBP – bendrojo produkto pokytis; DL – kintamojo veiksnio sąnaudų pokytis.
Ribinis darbo produktas (MPl) – tai bendrojo darbo produkto pokytis, pasikeitus darbo sąnaudoms vienu vienetu.
Ribinis kapitalo produktas (MPk) – tai bendrojo kapitalo produkto pokytis, pasikeitus kapitalo sąnaudoms vienu vienetu.
Mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis: Ribinio darbo produkto mažėjimas, kai darbo sąnaudos didėja, o kapitalo sąnaudos lieka pastovios, vadinamas MRRD.

18. Kaštų funkcija nusako ryšį tarp produkcijos apimties ir mažiausių firmos išlaidų, garantuojančių tą produkcijos apimtį. Trumpasis laikotarpis tai toks laikotarpis, kurio metu vienas gamybos veiksnys negali būti keičiamas.

Bendrieji kaštai (TC) – tai gamybos veiksnių, sunaudotų bendrajam produktui pagaminti, alternatyviųjų kaštų suma. Trumpuoju laikotarpiu bendruosius kaštus sudaro kintamieji ir pastovieji kaštai. TC=FC + VC.

Pastovieji kaštai (FC) – tai firmos išlaidos, kurios per visą trumpąjį laiką nekinta keičiant gaminamos produkcijos apimtį. Kintamieji kaštai (VC) – tai firmos išlaidos trumpuoju laikotarpiu kintamiems gamybos ištekliams apmokėti.
Trumpojo laikotarpio vidutiniai kaštai. Ribiniai kaštai. Bendrųjų kaštų kiekis, tenkantis vienam pagaminto produkto vienetui, vadinamas vidutiniais bendraisiais kaštais (ATC). ATC=TC/Q , AFC=FC/Q, AVC=VC/Q. Bendr7j7 ka6t7 prieaugis, gaminant papildomą produkcijos vienetą, vadinamas ribiniais kaštais.(MC) MC = ∆TC/∆Q.

19. Gamybos kaštų klasifikacija
Alternatyvieji kaštai – tai geriausia atsisakyta alternatyva, darant pasirinkimą.
Buhalteriniai kaštai – tai firmos piniginės išlaidos darbo užmokesčiui, palūkanom, mokesčiams sumokėti, žaliavoms, kurui, įrenginiams pirkti ir pan. Tokie kaštai vadinami aiškiais kaštais. Buhalterinis pelnas – yra bendrųjų pajamų buhalterinių kaštų skirtumas.
Numanomieji kaštai – tai nuosavų gamybos išteklių naudojimo kaštai, matuojami pajamomis, kurias galima būtų gauti kitu, geriausiu būdu.
Normalųjį pelną sudaro implicitiniai kaštai, lygūs mažiausioms pajamoms, kurias verslininkas turi gauti už nuosavų išteklių panaudojimą.
ekonominiu arba grynuoju pelnu. vadinamas skirtumas tarp ekonominių kaštų ir bendrųjų pajamų arba pelnas virš normaliojo pelno,
Ekonominis pelnas – tai lėšos, kurios lieka atskaičius iš bendrųjų pajamų visus kaštus – eksplicitinius ir implicitinius. Jeigu verslo įmonėse naudojami ištekliai įvertinami ekonominiais kaštais, tuomet šie kaštai parodo, kokias pajamas gali duoti ištekliai, jei jie panaudojami geriausiu būdu. Jei kurioje nors šakoje įmonių pajamos didesnės už ekonominius kaštus, jos gauna ekonominį pelną. Tai skatins įmonių savininkus perkelti savo santaupas į tą šaką tikintis didesnių pajamų. Priešingai, iš šakos, kurioje neįmanoma gauti pajamų, ištekliai perkeliami, ieškant, kaip naudingiau juos panaudoti. Tik tada, kai įmonės bendrosios įplaukos yra lygios bendrosioms išlaidoms, nėra paskatų keisti išteklių išdėstymo. Taigi ekonominis pelnas įtakoja lėšų perskirstymą tarp šakų mikroekonomikoje.

20. Gamybos kaštų apskaita
bet kurios įmonės metinės veiklos pobūdį rodo apibendrintas pelno rodiklis. Tačiau šio rodiklio nepakanka giluminei įmonės veiklos analizei. Tam tikslui būtina turėti gamybos išlaidų sąmatą, sudaromą pagal įvairias gamybos kaštų apskaitos schemas. Gamybos išlaidų apskaita sudaro prielaidas:
1.Įvertinti įmonės veiklos rezultatus, kurie išreiškiami bendrųjų įplaukų, arba pajamų už realizuotą produkciją ir gamybos išlaidų jai pagaminti skirtumu: bend. Įplaukos – BK=BP. Išlaidos gali būti apskaičiuojamos pagal išlaidų rūšis, išlaidų sudarymo vietas ir išlaidas pagal gaminamus objektus.
2. Kontroliuoti gamybinių išteklių panaudojimo naudingumą. Tam tikslui faktiškos išlaidos palyginamos su jų normatyvais arba limitais.
3. užtikrinti įmonės vadybininkų rengiamų ir priimamų sprendimų informacinį apibūdinimą. Išskiriamos šių rūšių išlaidų apskaitos: planinės, normatyvinės ir faktiškos. Apskaitai gali būti pasitelkiama išsami arba dalinė informacija.
Apskaitai įmonės tam tikro laikotarpio išlaidas, analizės tikslams galima sugrupuoti pagal įvairius požymius:
1. išlaidų rūšys – žaliavos, medžiagos, darbo jėga, energija
2. išlaidų pastovumas – kintamos ir pastovios išlaidos;
3. išlaidų susidarymo vieta – gamyba, aprūpinimas ir realizavimas, moksliniai tyrimai, diegimas;
4. išlaidų sudėtingumas – vienarūšės ir kompleksinės.
Yra tokie ekonominių išlaidų elementai: medžiagos ir žaliavos ;pagrindinės ir pagalbinės; kuras ir energija iš šalies; darbo užmokestis, priskaitymai sodrai; amortizacija; kitos išlaidos.

21. Rinkos struktūrų charakteristika
Tobuloji konkurencija , daug nepriklausomų firmų, nė viena jų nevyrauja rinkoje. Nėra kainų kontrolės, kainą nustato rinka. Nėra produkto diferenciacijos. Gaminiai yra tipiški ir vienodos kokybės. Šioje rinkoje firmą gana lengva įkurti ir patekti bei pasitraukti iš jos.
Monopolinė konkurencija – panašias prekes ir paslaugas teikia daug firmų. Įtaką riboja prekių pakaitų konkurencija. Gaminiai ir paslaugos yra diferencijuoti pagal konkrečių rinkų reikmes. Palyginus gana lengva įsteigti naują firmą, patekti ir pasitraukti iš šios rinkos.
Oligopolija – panašias prekes ir paslaugas teikia kelios didelės firmos. Kainą dažnai diktuoja „kainų lyderis“. Produkto diferencijavimas būdingas kai kuriems gaminiams (kompiuteriams, automobiliams); Mažiau pasitaiko standartizuotų gaminių (benzino). Sunku patekti į rinką. Dažnai reikia didelių kapitalo investicijų.
Monopolija – viena didelė firma.kainos labai kontroliuojamos. Nėra produkto diferenciacijos. Labai sunku ir labai brangu patekti į rinką.

22. konkurencijos ypatumai
konkurencija – tai dviejų ar daugiau įmonių ar fizinių asmenų užsiimančių ta pačia veikla ir turinčių tą patį tikslą tarpusavio rungtyniavimas, siekiant nugalėti konkurentą, pritraukti pirkėjus. Ekonominė konkurencija – tai situacija rinkoje kai yra daug pirkėjų ir pardavėjų egzistuoja įėjimo ir išėjimo iš rinkos prieinama visiems informacija apie gaminio charakteristika ir jo kaina. Konkurencija tai tokia rinkos struktūros forma kurioje įmonių veikiančių rinkoje skaičius parodo kokia yra rinka. Konkurencija tai varžymasis dėl tų pačių egzistavimo ir plėtimosi sąlygų. Konkurencijos plėtimasis patartina jai būdingus procesus: spartų formų ir metodų atnaujinimą, prekių paieška. Šiuo metu konkuruojama ne tiek dėl kainų kiek dėl kitų veiksnių. Konkurencijos prekę gali pagaminti tik konkurencinga firma, o firmai reikalingos t.t. sąlygos, kurias atspindi tos šalies konkurencingumas. Jam nustatyti naudojama apie 340 rodiklių. Analizuojama atsižvelgiant į ekonominį potencialą; ekonominio augimo tempus, vidaus rinkos imlumą bei dinamiškumą, dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalinime, finansinės sistemos lankstumą, valstybinio reguliavimo poveikį ekonomikai; apsirūpinimą darbo ištekliais ir jų kvalifikacijos lygį, socialinė – ekonominė ir vidaus politinė situacija ir pan. Kai konkurencinės kovos mastai dideli, laimi ne tas kuris puola, bet tas kuris pasirinkęs tinkamą poziciją moka tos atakos išvengti. Todėl labai svarbu žinoti ne tk nacionalinius, bet ir šakos ar firmos konkurencingumo kriterijus ir jų nustatymo metodus.

23. Tobulosios konkurencijos ekonomika – tai decentralizuotos kainodaros sistema, kurioje nėra išorinės prievartos, o ką gaminti, ką vartoti, kam parduoti ir pan. sprendžia individualūs vartotojai, įmonių vadovai, išteklių savininkai. Taip būna, kai:
1. Pardavėjų ir pirkėjų yra daug ir kiekvienas iš jų užima nedidelę rinkos dalį.
2. Nėra įėjimo ir išėjimo iš rinkos barjerų.
3. Nė vienas pirkėjas ar pardavėjas negali pakeisti kainos, nes neturi monopolinės valdžios rinkai.
4. Prekės mainomos tik pagal jų kokybę ir kainą,
5. Egzistuoja visų prekių ir paslaugų rinkos.
6. Nauda individui sutampa su nauda visuomenei, t.y. susumavę individualių vartotojų gaunamą naudą (ar kaštus) gauname ir visuomenės naudą ar kaštus.
7. Sandorio kaštai lygūs nuliui.
8. Ištekliai tiesiogiai, be tarpininkų, priklauso vartotojams.
Vienas pagrindinių skiriamųjų tobulosios konkurencijos bruožų yra tai, kad nė vienas pirkėjas ar pardavėjas neturi valdžios rinkai. Dėl to tokiame rinkos modelyje negali būti kainų karų ar kitų žūtbūtinės 4 konkurencijos formų. Kitaip yra esant monopolijai (vienas pardavėjas) arba oligopolijai (keli stambūs pardavėjai).
Tobuloji konkurencija yra teorinė abstrakcija. Iš tikrųjų tokios rinkos neegzistuoja. Tačiau panašių į šį modelį rinkų yra nemažai. Pavyzdžiui, gėlių ar kitų žemės ūkio produktų turgus. Gana dažnai jame tiek daug pirkėjų bei pardavėjų, kad nė vienas jų atskirai negali paveikti kainų lygio. Net ir tuo atveju, kai didelei daliai turgaus prekeivių prekes tiekia vienas stambus didmenininkas, tobulosios konkurencijos modelis gali būti taikomas tiriant smulkių prekiautojų paslaugos kainos susidarymą. Čia nedaug pažeidžiamos ir kitos tobulosios konkurencijos prielaidos. Taigi dažnai tobulosios konkurencijos modelio taikymas rinkai prognozuoti gali būti labai naudingas.
Tobulosios konkurencijos ekonomikoje galima skirti šias pagrindines rinkas:
1. Vartojimo prekių ir paslaugų.
2. Tokių gamybos veiksnių, kaip žaliavos, pusgaminiai, įrenginiai ir pan.
3. Darbo.
4. Nuosavybės teisių į išteklius. Viena iš šios rinkos dalių – fondų birža.
5. Paslaugų, kurias teikia ištekliai, nuomos. Šiai rinkų grupei priklauso,pavyzdžiui, paskolų rinka.
Aišku, kad trūkstant bent vienos iš šių rinkų tobulosios konkurencijos ekonomika negalėtų egzistuoti. Visos jos glaudžiai tarpusavyje susijusios. Gaminant ir parduodant prekes bei paslaugas sukuriami nauji ištekliai, jais prekiaujama. Nuosavybės teise į juos galima prekiauti nuosavybės teisių rinkoje. Ypač patogu tai tada, kai tokia teisė turi akcijų formą.

24 Monopolinė konkurencija Rinkos struktūros forma, kai veikia daug firmų, gaminančių labai (bet neidealiai) artimus pakaitus. Bruožai:
1. Palyginti didelis skaičius firmų, veikiančių rinkoje. * kiekvienai firmai tenka palyginti nedidelė rinkos dalis ir jos poveikis rinkos kainai yra nežymus. * beveik neįmanoma tampa slapti suokalbiai ar suderinti firmų veiksmai siekiant apriboti gamybos apimtį ir padidinti kainą. * vienos firmos veikla tiesiogiai neveikia kitų firmų sprendimų. * pardavimų apimties padidėjimas, sumažinus kuriai nors firmai prekės kainą, turės nežymią įtaką konkurentų produktų pardavimui.
2. Produkto diferenciacija. Diferenciacijai įtakos turi: * kokybė(produktai gali skirtis vienas nuo kito fizinėmis ir kokybinėmis savybėmis – medžiagomis, dizainu, darbo kokybe, funkcinėmis ypatybėmis) * paslaugos ( įvairių produktų pardavimo sąlygos ir teikiamos paslaugos – prekių įpakavimas, aptarnavimo kokybė ir pan. – skiriasi) * išdėstymas (produktai gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į parduotuvių tinklo išdėstymą ir prieinamumo vartotojams) * realizavimo skatinimas. (firmų prekės turi tokių skirtumų ypatybių kurias sukuria reklama, įpakavimas, firmos ženklas, prekės markė ir t.t. ) Viena svarbiausių produkto diferenciacijos ypatybių yra ta, kad monopolinės konkurencijos sąlygomis, esant dideliam skaičiui firmų, gamintojai menkai begali paveikti savo gaminamos produkcijos kainą. Vartotojai pasirenka tokių firmų produkciją, kuri tenkina jų poreikius.
3. Nekaininė konkurencija. Monopolinės konkurencijos sąlygomis yra konkuruojama ne tik dėl kainos bet ir dėl produkcijos kokybės, reklamos, pardavimo sąlygų. Daugelis firmų daug dėmesio skiria firmos ženklui ir prekės markei, norėdamos įtikinti vartotojus, jog jų produkcija geresnė už konkurentų.

4. Lengvas įėjimas į šaką. MK sąlygomis nėra apribota naujų firmų patekimo į rinką laisvė t.y. nėra tokių kliūčių, kurios trukdytų laisvai įeiti į rinką kaip patentai ar maisto ekonomija. Tačiau siekiant pagaminti produktą, kuris skirtųsi nuo firmos konkurentų produktų, ir jį reklamuoti, palyginti su tobuląja konkurencija, gali atsirasti tam tikrų finansinių įėjimo į šaką kliūčių.
Monopolinės konkurencijos šakos – tai šakos, kurios veikia palyginti daug firmų, nesudarančių tarpusavyje slaptų susitarimų ir gaminančių diferencijuotus produktus. Joms būdinga kaininė ir nekaininė konkurencija.

25. nekaininė konkurencija ir jos reikšmė
Firma mažindama kainas gali neturėti pelno didinimo perspektyvos. Todėl vis didesnį poveikį turi nekaininė konkurencija. Monopolinės konkurencijos sąlygomis firmos dažniausiai tarpusavyje konkuruoja ne mažindamos kainas o panaudodamos reklamą, sukurdamos patrauklesnę prekę. Firmos konkuruoja ne tik dėl kainos, bet ir dėl geresnio aptarnavimo, reklamos, plėtojimo perspektyvos. Nekaininė konkurencija yra dažnesnė negu kainų konkurencija. Monopolinės konkurencijos sąlygomis tai susiję su:
1. produkto diferenciacija tam tikru laikotarpiu. Monopolinės konkurencijos sąlygomis vyrauja produktų diferenciacija, vartotojui siūloma daugelio rūšių, markių ir kokybės prekių. Vartotojams sunku išsirinkti norimą prekę, o apie kokybę sprendžiama iš kainos. Kai kaina vartojama kaip kokybės rodiklis, gamintojai gali nustatyti aukštas kainas ir gauti pelną ne pagal kokybę.
2. produkto tobulinimas ilguoju laikotarpiu. Konkurencija skatina technines naujoves įdiegti į gamybą ir gerinti produkcijos kokybę. Produkto tobulinimas susijęs su 2 aplinkybėm:
a). Sėkmingas vienos firmos produkto gerinimas įpareigoja konkurentus sekti jo pavyzdžiu.
b). Pelnas, gautas iš produkto patobulinimo, gali būti panaudotas tolesniam jo tobulinimui.
Tačiau daugelio produkto pakeitimai yra nežymūs, nepadidina ilgaamžiškumo, efektyvumo, naudingumo (ryškesnis įpakavimas)
3. reklama, reklamos tikslas – 1. pateikti informaciją apie produkto skiriamąsias ypatybes, keisti vartotojo elgsena rinkoje, nes vartotojai sutapatina produktus, priklausančius skirtingoms firmoms. 2. padidinti pardavimų apimtis.

26. Monopolinė rinka, jos ypatumai. Monopolijos rūšys. Antimonopolinė politika.
Monopolijai būdinga pasiūlos koncentracija vienose rankose
Monopolijos rūšys
1. Natūrali – ji susidaro dėl ribotos žaliavų pasiūlos;
2. Socialinė – kai konkurencijos negali susidaryti dėl techninių sąlygų;
3. Juridinė (teisinė)- valstybė įstatymais gina fizinių ir juridinių asmenų teisę į jų intelektualųjį turtą.

Antimonopolinė politika.
antimonopolinė politika LRV 1993 metų spalio mėnesį priėmė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą, kuriame įvertinami i konkurenciją ribojantys veiksniai, o 1994 m. – Konkurencijos įstatymu draudžiamo piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi išaiškinimą ir priežiūros tvarką. Antimonopoliniai įstatymai įvairiose šalyse yra nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniais principais, aiškinančiais neigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiau nemažai lemia ir konkreti situacija, ir valstybes požiūris i ją. Paprastai antimonopoliniuose įstatymuose neteisėtais skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta monopoline rinkos jėga:
1. Slapti sandėriai tarp įmonių dėl prekių kainos padidinimo bei gamybos apimties sumažinimo.
2. Prekybos žlugdymas sudarant kontraktus visiems ištekliams pirkti iš vieno pardavėjo.
3. Per dideles prekių kainos nustatymas, kuris verčia jungtis i firmą tu pačiu prekių gamintojus, nes gresia bankrotas.
4. Akcijų supirkimas siekiant prijungti prie firmos konkurentus.
5. Keliu nepriklausomu įmonių susijungimas j vieną.
Kadangi monopolines rinkos struktūros formavimą sąlygojantys veiksmai neturi griežtu kiekybiniu įvertinimo rodiklių, svarbu ne tiktai patys įstatymai, bet ir jų taikymas praktikoje.

27. Oligopolija – tai situacija rinkoje kai kelios stambios įmonės užsiimančios ta pačia veikla, gamina pagrindinį kiekį produkcijos ir diktuoja rinkai kainas. Kitos mažos įmonės užsiimančios ta pačia veikla gamina sąlyginai mažą kiekį produkcijos ir įtakos rinkos kainai neturi.

Natūrali oligopolija atsiranda tuomet, kai individualių firmų vidutiniai kaštai sumažėja tiek, jog kelios tokios firmos gali pagaminti visą parduodamos produkcijos kiekį mažiausiais vidutiniais kaštais.
Stabilios kainos modelis Kainos įvairiose rinkos struktūrose nustatomos skirtingai. Oligopolija, nustatydama kainą, susiduria su vienu sunkumu – konkurentų reakcija į nustatytą kainos lygį. Oligopolinės firmos yra tarpusavyje priklausomos: kiekviena iš jų jautriai reaguoja į kitos veiksmus. Todėl ieškoti oligopolinių kainų pusiausvyros yra labai sudėtinga. Kainų stabilumas oligopolinėje rinkoje aiškinamas naudojant laužtą paklausos kreivę. Laužta paklausos kreivė reiškia tokią oligopolinės firmos paklausą, kuri susidaro esant skirtingai konkurentų reakcijai į kainos pokyčius: mažinant kainą, konkurentai elgiasi taip pat, o didinant – firmos pavyzdžiu neseka t.y. kainos
didinimą nereaguoja.
Kartelis – ypatinga susitarimo tarp firmų forma, susijusi su noru maksimizuoti oligopolinių tiekėjų pelną. Pagal kartelio susitarimą centrinė administracija gali nustatyti kainas ir produkcijos apimtį bei atskirų firmų produkcijos išleidimo kvotas tokiu būdu, kad būtų galima apriboti bendrą pramonės produkcijos apimtį ir maksimizuoti grupės bendrąjį pelną. Kaina ir produkcijos apimtis šiaip turi polinkį prilygti pelną maksimizuojančiam monopolininkui. Slaptų susitarimų kliūtys yra šios: 1. Kaštų ir paklausos skirtumai. 2. Firmų skaičius. Kuo didesnis firmų skaičius, tuo sudėtingiau sudaryti slaptą susitarimą. 3. Sukčiavimas.
4. Smukimas Ūkinės veiklos smukimas yra nenaudingas slaptam susitarimui, nes smarkiai sumažėja rinkos, padidėja vidutiniai kaštai, naudojami ne visi gamybos pajėgumai, mažėja pardavimų apimtis ir kartu pelnas. Tokiu atveju firmos mažina kainas, tikėdamosi pardavimus padidinti konkurentų sąskaita. 5. Galimas įėjimas. Slaptos susitarimo rezultatas – kainų ir pelno padidėjimas. Tai skatina naujas firmas įeiti į šaką. Tačiau toks įėjimas padidintų pasiūlą, sumažintų kainas ir pelną. Vadinasi, reikia, jo bendrai veikiantys oligopolininkai būtų pajėgūs užblokuoti naujų firmų įėjimą į rinką. 6. Teisinės kliūtys. Gali būti priimti antimonopoliniai įstatymai, draudžiantys kartelių veiklą.
Duopolija – tai rinkos padėtis, kai joje prekes parduoda 2 pardavėjai.

28. Kainų diskriminacija monopolijos sąlygomis yra tuomet, kai tas pats produktas parduodamas daugiau nei viena kaina. Ne kiekvienas gamintojas gali taikyti kainų diskriminaciją. Tam reikia sąlygų:
1. Pardavėjas turi būti monopolininkas arba turėti monopolijos valdžią, .y. kontroliuoti gamybą ir kainas.
2. Pardavėjas turi gebėti suskirstyti pirkėjus į grupes, kurių kiekvienos galimybė mokėti už produktą būtų skirtinga. Šis skirstymas remiasi skirtingu paklausos elastingumu.
3. Pirkėjas negali perparduoti prekės ar paslaugos. Jeigu tie, kas perka prekę žema kaina, gali lengvai perparduoti ją aukšta kaina, tai aukštos kainos prekių ir paslaugų pasiūla padidės, o kaina kris. Kainų diskriminacija bus pažeista. Be to, tuomet pelnysis prekių perpardavinėtojai, o ne monopolija.
Kainų diskriminacija dažnai užsiima komunalinių paslaugų įmonės, kino teatrai, aviakompanijos
Daugelis ekonomistų nagrinėja trejopą kainų diskriminaciją:
1. Pirmojo laipsnio arba tobuloji kainų diskriminacija reiškia, kad monopolininkas parduoda preke skirtingam vartotojui skirtinga kaina. Esant idealiai kainų diskriminacijai, monopolininkas pasiima visą vartotojo pertekline naudą, t.y. skirtumą tarp to pinigų kiekio, kurį vartotojas pasiruošęs sumokėti už preke, ir pinigų kiekio, kurį jis iš tikro už ją sumoka
2. Antrojo laipsnio kainų diskriminacija rodo, kad monopolininkas parduoda skirtingą produkcijos vienetų kiekį skirtinga kaina, o kiekvienas individas, kuris perka tą patį kiekį, moka tą pačią kainą. Skiriasi vieneto kainos, t.y. jos priklauso nuo to, kiek vienetų perkama. Tai labiausiai tinka visuomeninėms prekėms.
3. Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija yra tuomet, kai monopolininkas parduoda prekes skirtingoms vartotojų grupėms skirtinga kaina, bet kiekvienas vienetas žmonių grupei parduodamas ta pačia kaina. Tai labiausiai paplitusi kainų diskriminacija, kurios pavyzdys gali būti nuolaidos vyresnio amžiaus žmonėms ar studentams.

29. darbo jėgos rinka
Žmogus savo darbu sukuria, atlieka paslaugas, atranda naujus, tobulina esamus gamybos procesus. Be drbo nebūtų žmogaus, kuriančio savo gyvenimo sąlygas. Darbu vadiname žmonių pastangas, reikalingas prekėms gaminti ir paslaugoms atlikti. Darbo ištekliai tai – fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kurios galima panaudoti ekonominėje veikloje. Darbo jėga tai visi , sulaukę įstatymo numatyto amžiaus, dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai. Bendras žmonių tinkančių darbuotis šalies ūkyje skaičius nusako LR darbo jėgą. Darbo jėga yra fizinės ir protinės pastangos , kurias žmonės įdeda kurdami prekes bei paslaugas.
Darbo pasidalijimu vadinamas – gamybinio proceso suskaidymas į skirtingas užduotis, kurių kiekviena atlieka kitas darbuotojas.
Siauras darbo specializavimas turi savų trūkumų: darbas darosi monotoniškas, nekūrybingas, nereikalauja platesnių specialybės žinių. Darbas turi būti laisvas, kad kiekvienas žmogus galėtų pasirinkti norimą darbą pagal savo profesiją, pomėgį.
Iki pastarųjų metų darbuotojai buvo klasifikuojami pagal darbus ūkio šakose tai yra pagal:
1. darbo sritis – pramonės, žemės ūkio, transporto, ryšių, statybos, kultūros, mokslo, medicinos ir kt.
2. veiklos rūšis – pramoninis gamybinis (tai darbuotojai tiesiogiai susiję su produkcijos gamyba)ir negamybinis (darbuotojai, dirbantys įmonės nepramoniniuose ūkiuose.)
Pagal atliekamas funkcijas ir užimamas pareigas visą įmonės personalą galiam suskirstyti į tokias grupes: darbininkai, inžinerijos – technikos darbuotojai, tarnautojai, jaunesnysis aptarnaujantis personalas, apsaugos darbuotojai ir mokiniai.
Įmonėse yra dvi pagrindinės darbo pasidalijimo formos – funkcinis ir technologinis pasidalijimas.

30. Veiksniai lemiantys darbo užmokestį
darbo pajamos tiesiogiai veikia ne tik daugumos žmonių gyvenimo lygį bet ir jų visuomeninę padėtį bei pripažinimą. Gaunami didesnį atlyginimą už darbą jie gali įsigyti daugiau vartojimo reikmenų, o tai savo ruožtu aukštesnį gyvenimo lygį ne tik patiems darbo žmonėms, bet ir jų šeimos nariams. Darbo apmokėjimas lygis įvairiose šalyse nevienodas. Jį lemia daugelis išorinių ir vidinių veiksnių, kurie dažniausiai sutapatinami su darbo užmokesčio dydį reglamentuojančiai veiksniais.
Išoriniai veiksniai:
1. darbo rinkos sąlygos veikia darbo užmokesčio lygį
2. regiono darbo užmokesčio lygis – orientuoja darbdavius mokėti tam tikros specialybės ir kvalifikacijos darbuotojams tokio lygio darbo užmokestį, koks mokamas šiame regione panašiems darbuotojams.
3. gyvenimo lygis – taip pat svarbus darbo užmokesčio dydį reglamentuojantis veiksnys;
4. kolektyvinė sutartis
5. įstatymai, teisės aktai.
Vidiniai veiksniai:
1.konkretaus darbo vertė;
2. reliatyvi darbuotojo vertė;
3. darbuotojo išgalės mokėti tam tikrą atlyginimą.

Leave a Comment