Žmogau,
Rašau Tau sėdėdama valtelėje, besisupančioje ant žalsvų ežero bangų. Mirga vanduo. Besileidžianti saulė ant ežero palieka auksinį savo taką, kas akimirką dylantį.
Man liūdna. Nusivyliau dabartiniu pasauliu. Jis lyg nepakeliamos grandinės kausto žmogaus sąmonę, varžo jo mintis, užkaria kažkokius gyvenimo kriterijus ar savas vertybes. Nesakau, jog tai blogai. Anaiptol! Tik, deja, dabartinis pasaulis pilnas melo, netikrumo, pilnas abejingumo. Žmogus nelaimingas ir suvaržytas; jis nežino gyvenimo prasmės, jis neturi tikslo; žmogus nebejaučia, nebemąsto; žmogus žūva. Dabartis pavertė žmogų robotu, sugalvojo tiesas, kurių visi privalo laikytis. Tas, kuris bando mąstyti, bando suteikti roboto – žmogaus mintims gyvumo, laikomas išsišokėliu! Ir tai yra didžiausia “tobulojo” amžiaus bėda. Žmogus nemąsto, galbūt jau nesugeba mąstyti ir pasitenkina tuo, kas jau atrasta. Ne! Kalba ne apie techniką ar mokslą, kalba apie mūsų vidinį pasaulį, kuris, deja, užterštas dabartimi, ir mūsų gėrio ar gailesčio supratimas baigiasi ties iškarpa iš laikraščio: “NATO įvedė taiką…”. Ir viskas!..
Žmogau, argi tau neliūdna, nebaisu, kad mums laisvės sąvoka – tai bereikšmis žodis. Taip, dabar mes esame laisvi, bet tik kūnu. Mūsų dvasia suspausta ir suskaldyta, mūsų pasaulyje svarbiausia netikrumas ir prisitaikymas.
Aš žvelgiu į savo bendraamžius. Ištisas dienas jie vaikšto be tikslo, “šlifuodami” gatves, o vakarais sėdi ant suoliuko ir rūko. Visus (kartu ir mane) jie vadina kvailiais, nes mes esame lyg baltos varnos ir smerkiame jų poelgį. Jų pasaulio suvokimas baigiasi ties “skudurais”, apkarsčiusiais jų kūnus, metalu suvaržytom ausim ar išmarmaliotom lūpdažiu lūpom. Man jų gaila. Juk aš vos trejais metais už juos jaunesnė, tai gal ateity ir manės laukia toks gyvenimas!? Ar naujas tūkstantmetis sugebės pakeisti vertybių skale? Ar sugebės pakeisti žmogų?..
Žmogau, ką daryti? Kaip pakeisti nenorą mąstyti, ieškoti, suvokti? Juk jau pradinukas kala taisykles ar formules nė nesuabejodamas jų teisingumu. Mums įkalta į galvą, kad visa tai, ką mes mokomės, – tiesa. Gal ir taip, bet juk ir paprasčiausia formulė S=a-b buvo išmąstyta, surasta, o šių laikų mokinys turi ją iškalti nė nesuprasdamas jos reikšmės, dar blogiau, jis privalo ja tikėti ir neieškoti ko nors naujo.
…Aš ir vėl pakeliu irklus. Tekšt! Tekšt! Irklai panyra ir lyg seniai užmigę milžinai, pažadinti tylos, kyla iš žalsvo vandens. Rodosi, ta ramybė amžina, joje negalima piktai galvoti, tereikia grožėtis gamta, stebėti visus gyvius. Ak, drauge, nemanyk, kad šis pasaulis yra auksinis, nemanyk esąs valdovu, nes karalius, visų gyvų padarų valdovas, turi būti teisingas. O tu? Gobšus, turtais pertekęs šykštuolis, garbėtroška, naikinantis visa, kas gyva, kas atseit yra žemiau ir tėra nereikšminga Pasaulio mozaikos dalelė. Ir klysti ! Klysti, kaip amžių bėgyje klydo žmonės, rinkdamiesi kelią – tuštybę ar laisvą minį; klysti, žvelgdamas į dabartį kaip į aukščiausią kalno vietą, nors dabartis tėra viena nereikšminga kalno milžino – Laiko viršūnėlė. Dar daug slėnių, pilnų skausmo, keršto ir karų, Tu dar turėsi įveikti, dar daug pakalnių, šlaitų Tu dar matysi, kol pasieksi tą tikrąją viršūnę. Laisvą, nepaliestą klydusio žmogaus kojos, viršūne, skleidžiančią mintis, leidžiančią mąstyti ir lyg sakančią: “Pabaiga”. Ir žmogus vėl risis žemyn, risis, nors jo mintys, pajutusios kalno viršūnės laisvę ir sukaustytos grandinių, vis tiek veršis į viršų… Taigi sustoki ant tos mažutės dabarties viršūnėlės, iš tolo dvelkiančios netikrumu ir atbukimu, pažvelk į seną, raukšlių išvagotą, kraujo raudoniu nusidažiusį, suskaldytą tikėjimų, valstybių, bet išlaikiusį tą švelnų tikrumo, vilties ir drąsios meilės dvelkimą, kurio nesugebėjo sunaikinti garbėtroškos ir melagiai žmonės, senės Europos veidą. Pažvelk, žmogau, į jį ir pasakyk, ar neapleido tavęs tas netikras valdovo jausmas, kai matai tuos žmones istorijos raidoje ir žinai, jog jie taip pat jautė, kovojo, mąstė, mylėjo, nors neturėjo šių dienų patogumų (kompiuterių, televizorių), vis tiek išlaikė, išsaugojo žmogiškumą, laisvę ir viltį.
Ežeras. Prie kranto kvaksi varlė. Jai atsiliepia kita. Paskui dar kita! Pamažu visos ežero pakrantės klausos paslaptingų varliukų pasakojimų. Jos porina man apie Europos žmones, kurie iš neišsimokslinusių valstiečių tapo rafinuotais didikais, apie šalis, kurios valdė Senąjį žemyną, apie šimtamečius karus. Besiklausydama šio tylaus varlių plepėjimo, rodos atgaunu viltį, rodos, dar galiu jausti ir tikėti, kad tenai ne tik išdavystės ir žudynės maišėsi tarpusavy, bet ir gėris, kilniadvasiškumas, laisvės troškimas buvo svarbūs. Ne, nenusigręžk, žmogau; nebandyk užsikimšti ausų; nesibodėk praeitimi! Tu matysi, kaip Europoje lyg koks trapus žiedelis atsiskleidžia graikų, romėnų, etruskų kultūros, kaip Viduržemio jūros pakrantėse klesti menas, filosofija, mintis ir demokratija, bet kaip visa tai sunaikina, sugriauna barbarai; matysi, kaip ištisos tautos blaškosi tamsoje, laukdamos šviesos iš aukščiau, Tu matysi, kaip vikingai siaubia Europą; matysi, kaip viską, kas gyva, niokoja maras – juodoji mirtis; gaisrai, naikinantys didžiausius miestus, karai, atimantys laisvę ir tautiškumą. Istorija tau rodys garbėtroškas valdovus, nualintą liaudį, kariaujančias valstybes; Žaną d’Ark, pamynusią po kojom moteriškumą ir kovojusią ne tik dėl Prancūzijos, bet ir dėl savęs; Raudonosios ir Baltosios rožių karai; pilietiniai neramumai; sukilimai ir nesantaika liks prieš tavo akis…
Ir tada bus Atgimimas. Renesansas lyg koks sparnuotas paukštis žmogų iškels aukščiau žemiškų aistrų ir atvers jam akis. Tu žvelgi į tuos paveikslus, į skulptūras, žvelgi ir tyli kaip ir aš. Taip, tos švelnios veido linijos, akių šviesa, paslaptingas šypsnis, sustabdytas judesys, amžinai sustingęs drobėse ar marmure, tave stebina ir žavi.(Tu regi juos ir nesupranti, kaip žmogus, tas paprastas žemės grumstelis, turėjo tiek jėgų, tiek valios ir tiek meilės laisvai minčiai, švelnumo, paprastumo ir išreiškė savo nesuvaržytas mintis tų figūrų žvilgsniuose!?.
Ir tu suprasi, kad tie žmonės buvo LAISVI. Leonardas Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis, Botičelis, Donatelas, Ticianas, Koredžas, Belinis ir kiti matė pasaulį tokį, koks jis yra, tikėjo žmonėmis, lemtimi ir laiku, ir tai padarė jų kūrinius gyvus ir tikrus…
Irklai pakyla ir leidžiasi. Saulė, užmigdyta vakaro, skuba į bekraštį mišką. Dangus, ką tik buvęs švelniai mėlynas, dabar švyti rausvai geltonomis žaromis. Lengvučiai rausvi debesėliai paskubom veria nuostabų, auksinį dangaus langą. Tamsa vis labiau gaubia žemę, slepia kruviną istorijos knygos lapą. Štai tu ir vėl matai blankią tikrove. Istorija atveria naują laikotarpi, laikotarpį, kai ritasi karalių galvos, krinka valstybių vidaus politika, kai aukščiau visko – tuštybė. Tu regi Lietuvą, pasruvusią kraujais, bet kovojančią, tikinčią ir nepasiduodančią atėjūnams; tu matai žmones, degančius pilėnų laužuose, bet neišsižadančius savo tikėjimo, savo tiesų ir laisvės. Tai drąsa. Tai baisus istorijos knygos puslapis, kuris išliks laisvas ir tikras žmonių širdyse…
Kažkur suklykė paukštis. Čaižus ir kartu ramus jo balsas susilieja su vakaro tyla. Tas balsas nuskamba lyg nuosprendis žmonijai. Tu matai, kaip kuriami traukiniai, laivai, kaip žmogų nugali fabrikai. Rodos, ta vis gerėjanti technika – telefonai, telegrafai, mašinos – turi žmogų padaryti laimingą, turi jį pakylėti, bet taip nėra. Rodos, XVIII – XIX a. istorijos raida -traukinys. Jis įveikia kalnus, pervažiuoja lygumas, paskui save lemdamas virtinę “civilizacijos skleidėjų”, kurie naikina viską, kas gyva. Kol istorijos traukinys dundėjo praeities kalnų viršūnėmis ir slėniais, tol žmogus, amžinas jo keleivis, jausdamasis silpnas prieš amžinybe ir gamtą maištavo tyliai. Kartais jis sukeldavo maištus, kartą sušaudė Rusijos carų šeimą, bet net tai nestabdė istorijos traukinio. Jis važiavo platininio mėnulio apšviesta praeitimi, nes jo kelias buvo ne geležiniai bėgiai, o žolė. Bet kartą keleivis sukilo rimčiau. Žinodamas, jog gamta ir : gyvybė egzistuos tik turėdama žmogų sąjungininką, o ne žmogų priešą, jis kuria jos pražūtį. Jis kuria viską naikinančią techniką prisidengdamas gražiais žodžiais – “civilizacijos plėtra”! Žmogus kirto medžius, naikino pelkes ir upelius, šaudė žvėris ir visa tai darė “vardan civilizacijos”, arba tiksliau, dėl savo tuštybės. (Nesenai mačiau profesoriaus R. Kazlausko laidą “Langas į gamtą”. Profesorius pasakojo apie netoli Vilniaus esantį Salvos upelį. Žavėjo sraunaus ir žaismingo, stačių piliakalnio šlaitų įrėminti upeliuko vaizdai. Deja, Salvos upokšnis jau negyvas. Išsiliejęs benzinas sunaikino visą jame klestėjusią gyvybę. Civilizacija, įžengusi į Lietuvą, trypia mūsų gamtą, žudo įvairius gyvius ir visąlaik randa pasiteisinimą: “Reikėjo”.) Traukinys dabar jau važiuoja geležiniais bėgiais. Jo palydovai, “civilizacijos skleidėjai”, kuria vis daugiau ir baisesnių mašinų, alsuojančių griaunančia ir naikinančia jėga. Traukinys leidžiasi į gilų slėnį, kuriame žmonija sustoja ir viską pamiršta (vargu ar pakils). Ji pamiršta savo misiją – rūpintis viskuo kas gyva, rūpintis taika. Juk ir Senojo Testamento pradžios knyga rašo: “Viešpats atidavė jiems (Adomui ir Ievai) visus sutvertus gyvius, kad rūpintųsi jais.” Taigi žmonija nusižengia ir Dievui. Milijonai žmonių, vedami nežinomos, protu nesuvokiamos jėgos, keliauja iš vakarų į rytus, vedami Napoleono. Ta minia žudo žmones, tokius pačius gyvus padarus, ir galbūt nejaučia kaltės. Pasaulį valdančios negandos tampa dviem realiais kūnais -dviem pasauliniais karais. Traukinys važiuoja. Nežinau kodėl, bet jis dar važiuoja. Traukinys -negyva geležis; žmogus, amžinas istorijos traukinio keleivis, tampa tų negandų priežastimi, beprasmiu didžiavimusi ir garbės troškimu. Ir žmogus žūva…
O mišką jau gaubia tamsa. Blanksta ir susilieja su šešėliais tamsiai žaliom skarom apsisiautusios eglės; baltašoniai beržai lengvai šiurena savo šakom lyg sekdami nesibaigiančią tylos pasaką. Aš matau dabartį ir lyginu ja su praeitimi; aš matau praeities žmogų ir lyginu jį su dabarties pabaisa; aš matau gyvūną, žvėrį ir stebiuosi jo pastovumu; pagaliau matau gamtą, kuri miršta, nes miršta jos kūrinys – žmogus; ir aukščiau už visa tai yra laikas ir Dievas, kuris viską lemia. Tik laikas, tik istorija gali parodyti tikrąjį kelią. Tik knyga gali sustabdyti nuo atbukimo. Tik gamta gali nuraminti, paguosti. Tereikia juos suprasti. Vienas (tik) žmogus seka kažkokiu nematomu Ariadnės siūlu, tiki viskuo, kas lengviau, bet ar tai geriau?!
Daugelis žmonių nebemato nieko, išskyrus pilką kasdienybę. Jie nesuranda grožio plikose medžių šakose, nesvajoja, nekalba – tik bėga. Žmogus prarado viską, kas gera ir kilnu. Jis tapo viską ryjančia, naikinančia pabaisa; jis prarado žmogiškumą, minties jėgą, t.y. vienintelį veiksnį, skyrusį jį nuo gyvulio. Bet gyvulys nenaikina savęs, jis nežudo be reikalo, jis nejaučia pagiežos. Žmogus prarado minties laisvę ir gebėjimą suvokti; žmogus tapo marionete, valdoma netikrų tiesų…
Saulės takas jau seniai dingo… Nutilo varlės. Miegantys miško medžiai klausėsi tylios beržo pasakos…
Dabar gali nusigręžti ir vėl lipti į kalną, žmogau, lipti, kad po to vėl ristumeis žemyn ir prapultum. Bet tu nenori! Tavy atgimė keistas jausmas ir po šimtmečių tavo mintys sutraukė dviveidės grandines. Joms nereikėjo rakto Tavo valios ir pasiryžimo, tavo tikėjimo ir noro būti laisvam. Tu pabudai iš šimtamečio sapno ir praregėjai. Tu pamatei pasaulį ir supratai, kad svarbiausia – tikrumas. Ačiū tau už tai. Tik, prašau, nelaikyk dabarties bloga. Ji tokia nėra. Ji tik miega ir pabusti jai reikia valios ir noro.
Senoji Europa atgims, sugrįš tik tada, kai pabus žmonės, kai atgims senosios vertybės ir, kai žmogus galės sau pasakyti: “Aš laisvas”.
Aš nežinau, ko reikia jiems prikelti, jiems išjudinti, tik žinau, jog svarbiausia – laisva mintis. Kai žmogus mąstys, ieškos ir tikės, tada ir įvyks stebuklas, tada vienu žingsniu galėsime susigrąžinti tai, kas prarasta ir pasiekti Laiko kalno viršūnę. Tereikia tikėti. Padedami noro ir vilties, drąsos, meilės ir pasiaukojimo, mes pasieksime savo tikslą. Mes išmoksime matyti grožį, juo džiaugtis, mes išmoksime būti laimingi ir laisvi…
Tylą tetrikdo tik irklai… Per visą ežerą sklinda prislopintas tekšt! tekšt! tekšt!..
O dabar sudie, žmogau. Tu pabudai, tu tapai laisvas, tu pats gali mąstyti ir ieškoti. Tik niekada nepamiršk, kad reikia atsigręžti į praeitį ir mokytis iš istorijos klaidų… Būk laisvas ir tikėk grožiu, meile, gyvenimu.
Ačiū ir sudie…
Aš žinau, jog ežerą tuoj apgaubs naktis. Namo negrįšiu. Iš širdies atsklinda šauksmas: – Lauk ryto! Lauk šviesos! Ir aš laukiu…