Vadybos teorijų raida

TURINYS

ĮVADAS 3
VADYBOS MOKSLO IŠTAKOS 3
KLASIKINĖS ORGVADYBINĖS TEORIJOS 4
Darbo mokslinio organizavimo teorija 4
Idealaus biurokratinio valdymo teorija 5
Administracinės veiklos organizavimo teorija 6
KLASIKINĖS SOCIOPSICHOLOGINĖS TEORIJOS 8
Žmogiškųjų santykių teorija 8
Veiklos ir elgsenos motyvavimo (biheivioristinė) teorija 9
Visuotinio dalyvavimo valdyme (partisipatyvinė) teorija 10
ANKSTYVOSIOS EMPIRINĖS TEORIJOS 11
Integratyvaus mokslo teorija 11
Profesionalaus menedžerizmo teorija 12
NAUJAUSIOS PASTARŲJŲ DEŠIMTMEČIŲ TEORIJOS 13
TRUMPA VADYBOS RAIDOS LIETUVOJE APŽVALGA 13
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 16ĮVADAS
Komplikuojantis ūkiniam gyvenimui, kasdien tenka susidurti su daugybe sudėtingų ekonominių, socialinių, organizacinių problemų. Kaupiantis faktams buvo pastebėta, kad praktinės žmogaus veiklos srityse (pramonėje, prekyboje, žemės ūkyje, valstybės valdyme ir pan.) galioja tam tikri organizavimo ir valdymo dėsniai, imta aiškintis, kaip jie veeikia, ar galima tuos dėsnius taikyti plačiau. Eksperimentuojant buvo sukurtos teorijos, iš kurių susiformavo organizavimo ir valdymo mokslas – vadyba.
Šiame darbe naudodamasis įvairia literatūra bandysiu trumpai apžvelgti vadybos teorijų raidą, pagrindinį dėmesį skirdamas įvairioms vadybų teorijoms. Manau, kad šio referato tikslas – bent šiek tiek kompensuoti mumyse jaučiamą teorinių pagrindų trūkumą, tiriant vadybos teorijų raidą, bus pasiektas.VADYBOS MOKSLO IŠTAKOS
Vadybos, kaip ir bet kurios žmogaus veiklos, atsiradimas yra objektyvus reiškinys. Šio reiškinio pagrindas – darbo pasidalijimas.
Vystantis įvairioms žmogaus veiklos sferoms, plečiantis mainams, sudėtingėjant grrupiniams darbams, greta tiesioginio darbo, kurį atliekant gaunamas konkretus rezultatas (pagaminamas produktas, suteikiama paslauga ar pan.), yra būtina vykdyti ir kitokio pobūdžio darbus – nuspręsti, kiek produktų gaminti, su kuo naudingiau pasikeisti, kada pradėti ar baigti gamybą ir t.t. Taigi, toks ob

bjektyvus darbo pasidalijimas ir buvo vadybos, kaip specifinės žmogaus veiklos, užuomazga.
Šiuolaikiniame pasaulyje vadyba, kaip specifinė žmogaus veikla, daugiausia nagrinėjama organizacijos lygmenyje. Tačiau praktikoje senaisiais laikais pirmiausia vieni žmonės pradėjo reguluoti kitų žmonių veiklą ir santykius bendruomenės, valstybės mąstu. Todėl praktinės vadybos pradžia yra senųjų valstybių valdymo organizavimas.
Dar viena svarbi, nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės vadybinės veiklos sfera – kariuomenės valdymas. Daugumoje valstybių, pradedant senaisiais laikais, armijos buvo labai svarbios, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas labai didelis dėmesys. Kariuomenėje labai aiškiai skiriasi vadai (aukštesnio ar žemesnio rango) ir pavaldiniai – kareiviai ar žemesnio lygio vadai. Kiekvieno lygio vado pareigos ir veiklos bei atsakomybės ribos tiksliai apibrėžtos. Akivaizdu, kad kariuomenės valdymas yra specifinė vadybos sfera.
Didelę praktinę reikšmę vadybos formavimuisi turėjo bažnyčios (yypač krikščionių) organizavimo patyrimas. Per daugelį metų bažnyčioje nusistovėjo jos hierarchiniai sluoksniai, išsiskyrė sritys, parapijos, joms vadovauti skiriami atitinkamo lygio dvasininkai. Visų bažnyčios institucijų veiklą reguliuoja jos įstatymai – kanonai, kuriuose sukauptas ilgametis šios sudėtingos daugiamilijoninės bendruomenės organizavimo patyrimas.
Akivaizdu, kad šių visuomeninių organizmų valdymas ilgus laikotarpius vyko linijinių struktūrų pagrindu. Kariuomenėje susiformavo linijinės-štabinės struktūros. Linijinės ir linijinės štabinės struktūros iki pat 20-ojo amžiaus buvo naudojamos ir gamybinių ar paslaugų organizacijų (amatininkų dirbtuvių, žemės ūkio dvarų, manufaktūrų, fabrikų, geležinkelių, laivininkystės) valdyme. Šio va
aldymo organizavimui buvo perimamas kariuomenės, bažnyčios valdymo patyrimas, taikant jį konkrečioms specifinėms sąlygoms.
Vadybos mokslas atsirado ir susiformavo kaupiant praktinio valdymo patyrimo duomenis, juos analizuojant, apibendrinant, parengiant išvadas, kurios atspindi objektyvius reiškinius. Tokie apibendrinimai pradėti dar 14-15 amžiuje, kuomet kai kuriose valstybėse buvo pradėti valdymo reguliaminai, kuriuos šiandieniniu supratimu gal būt galima būtų vadinti įstatymais, kodeksais, ar net savotiškomis konstitucijomis.
Viduramžiais jau buvo bandymų parašyti valdymo rekomendacijas ne tik kaip oficialius valstybių reguliaminus, bet ir kaip gana populiarius kūrinius. Vienas iš tokių pavyzdžių yra N. Makiavelio veikalas “Valdovas”.
19 amžiuje, pradėjus vystytis mašininei gamybai, kuriantis pramonei, vienus ar kitus organizavimo ir valdymo aspektus rašytiniuose šaltiniuose pradeda nagrinėti ir atskiri autoriai. Juose empiriškai apibendrinamas atskirų įmonių organizavimo patyrimas, siūloma, kaip jį panaudoti kitose gamyklose. Šių darbų pasirodymas reiškė, kad organizacijų valdymo klausimai pradedami nagrinėti visapusiškai, stengiamasi daryti apibendrinančias išvadas, ieškoti bendrų įvairioms organizacijoms valdymo bruožų. Tai rodo, kad objektyvi “dirva” atsirasti vadybai, kaip atskirai, specifinei mokslo krypčiai, buvo subrendusi.KLASIKINĖS ORGVADYBINĖS TEORIJOS
Darbo mokslinio organizavimo teorija
Vadybos, kaip žinių sistemos apie organizacijų valdymą, atsiradimas tiesiogiai susietas su amerikiečių mokslininko F. Teiloro (F. Taylor) vardu. Nors jo darbuose analizuojami toli gražu ne visi vadybos aspektai – ypač šiuolaikiniu jos supratimu – tačiau tai buvo pirmasis bandymas kompleksiškai nagrinėti organizavimo klausimus.
Pagrindinė F. Teiloro da
arbo mokslinio organizavimo teorijos tezė yra ši: darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį. Ši tezė įgyvendinama realizuojant tokias organizacines priemones: teisingai parenkant darbininkus, juos parengiant darbui atitinkamose darbo vietose ir pavedant jiems tik tokius darbus, kuriuos jie sugeba atlikti geriausiai; optimaliai sudarant darbo operacijas; siekiant, kad visi darbininkai dirbtų naudodami “idealius” darbo metodus; racionaliai naudojant darbo įrankius, įrangą, mechanizmus, medžiagas; teisingai apmokant už atliktą darbą.
Norint gerai organizuoti darbą įdiegus F. Teiloro siūlymus, gana ryškiai turi keistis vadovų veiklos organizavimas. Todėl jis pasiūlė atsisakyti linijinio, grynai hierarchinio valdymo principo, kai darbininkas pavaldus tik vienam tiesioginiam viršininkui, ir įvesti aštuonių funkcijų valdymo principą. Tokiu būdu kiekvienas darbininkas tampa pavaldžiu aštuoniems, siaurai specializuotiems viršininkams. F. Teiloras ypač pabrėžia, kad organizuojant valdymą funkciniu pagrindu, ypatingą reikšmę įgauna planavimas.
Atskirus darbo mokslinio organizavimo teorijos aspektus tobulino ir vystė F. Teiloro pasekėjai H. Grantas (H. Grantt), F. ir L. Džilbretai (F. ir L. Gilbreth). Ypatingai daug padarė H. Emersonas (H. Emerson), suformulavęs 12 našumo principų, kurie žymiai kompleksiškiau ir sistemiškiau išdėstė pagrindines darbo mokslinio organizavimo teorijos nuostatas.
Praktikoje taikant ir tikslinant darbo mokslinio organizavimo teoriją taip pat nusipelnė garsus pramonininkas H. Fordas (H
H. Ford). Pagrindinės našaus darbo sąlygos H. Fordo manymu yra geras darbo pasidalijimas, galimybė tą pačią detalę naudoti keliuose gaminiuose ir gamybos mechanizavimas. Šias sąlygas realizuoti lengviausia masinėje gamyboje. Todėl H. Fordas buvo aktyvus masinės gamybos propaguotojas, savo gamyklose darbą organizavo vadovaudamasis būtent šiais principais.Idealaus biurokratinio valdymo teorija
Tuo pačiu metu, kai H. Teiloras paskelbė darbo mokslinio organizavimo teoriją (gal keletą metų vėliau – apie 1907-1915 metus), vokiečių mokslininkas – sociologas M. Vėberis išdėstė idealaus biurokratinio valdymo teoriją.
M. Vėberio koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti “nuasmenintų” santykių atmosfera, vienų prielankumas (ar neprielankumas) kitiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus.
M. Vėberio siūlomi tikslaus hierarchinio struktūrizavimo, griežto veiklos reglamentavimo, vadovavimo nuasmeninimo, karjeros skatinimo principai propaguoja, kad bet kokie nukrypimai nuo formalios struktūros ir nustatytų taisyklių mažina veiklos efektyvumą. Suprantama, šiuolaikiniu požiūriu tai nėra absoliučiai teisinga, tačiau pagrindiniai šios koncepcijos aspektai turėjo svarbią reikšmę vadybos teorijų vystymuisi. Kai kurie M.Vėberio teiginiai ir nurodymai aktualūs ir šiandieninėse organizacijose.
Labai dažnai M. Vėberio pasiūlytais valdymo organizavimo principais kurdami savo teorijas vienaip ar kitaip rėmėsi žymūs vadybos teoretikai H. Fajolis (H. Fayol), L. Gjulikas (L. Gulick), L. Urvikas (L. Urwick) ir kiti. Dažnai M. Vėberis, kaip organizacinio struktūrizavimo teoretikas, kurio siūlymais pravartu pasinaudoti, cituojamas ir šiandieniniuose vadybos veikaluose.Administracinės veiklos organizavimo teorija
Visi vieningai pripažįsta, kad administracinės veiklos organizavimo teorinius pagrindus suformulavo prancūzų mokslininkas H. Fajolis. Savo darbuose, paskelbtuose 1916-1923 metais, jis nedviprasmiškai akcentavo, kad administracinė veikla yra specifinė žmogaus veiklos sfera, šios veiklos aspektai yra savarankiškų tyrinėjimų objektas ir jos organizavimas turi vadovautis tam tikrais principais. Šiuos principus ir nuostatas H. Fajolis išdėstė savo veikaluose.
Nurodydamas, kad vienas iš svarbiausių administravimo aspektų yra struktūrizavimas, H. Fajolis daug dėmesio skiria struktūros klausimams. Jis nagrinėja įvairius galimus organizacijos struktūros variantus, parodydamas, kaip, augant organizacijai, paprasta linijinė struktūra keičiasi, sudėtingėja, tampa gremėzdiška, jos hierarchinių lygių skaičius negali būti begalinis. Atsiranda būtinybė organizuoti funkcinį valdymą, įvesti patarėjus, konsultantus, referentus, suteikti jiems atitinkamas teises. H. Fajolis nuolat pabrėžia, kad tai būdinga ne tik gamybinėms, bet ir kitokio pobūdžio organizacijoms, tokiu būdu, duodamas pradžią bendrąjai organizacijų teorijai.
Nagrinėdamas struktūrizavimo klausimus, H. Fajolis kartu analizuoja funkcijų reglamentavimą. Kiekvieno struktūrinio padalinio vietą ir svarbą struktūroje apsprendžia būtent jo vykdomos funkcijos, todėl struktūrizavimas ir funkcijų paskirstymas yra vieningas, integruotas procesas.
Ypatingą svarbą tolimesniam vadybos mokslo vystymuisi turėjo H. Fajolis suformuluotas vadovavimo (administracinės) veiklos etapų ciklas, kurį vėliau kiti tyrinėtojai pavadino bendrųjų valdymo funkcijų ciklu. Pagal H. Fajolį, administruojant bet kokią veiklą, reikia nuosekliai realizuoti tokius veiksmus (etapus):
 numatyti (apibrėžti, kokių rezultatų norime pasiekti);
 parengti planą (sudaryti konkrečių veiksmų reglamentą);
 organizuoti (parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas, darbinius tarpusavio santykius);
 koordinuoti (realizuoti planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus);
 kontroliuoti (lyginti planą su rezultatais atlikus kiekvieną operaciją, įvertinti tai, kas padaryta).
Be abejonės, H. Fajolio teorijos pagrindų pagrindas yra jo suformuluoti ir detaliai išaiškinti 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant visas funkcijas. Štai šie principai:
 Darbo pasidalijimas. Kuo daugiau žmonės specializuojasi tam tikroje srityje, tuo efektyviau jie atlieka savo darbą. Šis principas įgyvendinamas šiuolaikinėse konvejerių linijose.
 Valdžia. Vadovai turi duoti nurodymus, kaip atlikti užduotis. Formali vadovų turima valdžia suteikia jiems teisę įsakinėti, tačiau ne visuomet pavyksta pasiekti paklusnumo, jei jie neturi asmeninio autoriteto.
 Drausmė. Organizacijos nariai turi gerbti joje galiojančias taisykles ir nuostatas. Fajolio nuomone, drausmę garantuoja geras vadovavimas visuose organizacijos lygiuose, teisingos sutartys ir teisiškai patvirtintos baudos už prasižengimus.
 Komandų vienovė. Kiekvienas darbuotojas turi gauti instrukcijas tik iš vieno asmens. Fajolio manymu, jei darbuotojas yra tiesiogiai pavaldus keliems vadovams, tai neišvengiami prieštaravimai tarp instrukcijų ir neaiškumai dėl valdžios.
 Krypties vienovė. Toms organizacijos operacijoms, kurių tiklas tas pats, turi vadovauti tas pats vadovas pagal vieną planą. Pavyzdžiui, kompanijos personalo skyrius negali turėti dviejų direktorių, besilaikančių skirtingos samdymo politikos.
 Individualių tikslų pajungimas bendrai gerovei. Kad ir koks būtų įsipareigojimas, darbuotojų interesai negali būti svarbesni už visos organizacijos interesus.
 Atlyginimas. Už atliktą darbą turi būti atlyginima ir darbdaviams, ir darbuotojams.
 Centralizacija. Pavaldinių vaidmens sumažinimas priimant sprendimus yra centralizacija, o jų vaidmens padidinimas – decentralizacija. Fajolis manė, kad vadovai galiausiai vis tiek turi būti atsakingi už visą darbą, tačiau kartu jie turi suteikti savo pavaldiniams pakankamai atsakomybės savo darbus tinkamai at.likti. Kiekvienu atveju būtina nustatyti reikiamą centralizacijos laipsnį.
 Hierarchija. Valdžios linija organizacijoje – šiandien dažnai žymima tvarkingais keturkampiais ir linijomis organizacinėse struktūrose – visada įmonėje “brėžiama” iš viršaus į apačią nuo aukščiausio iki žemiausio valdymo lygio.
 Tvarka. Medžiagos ir žmonės turi būti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku. Žmonės turi užimti tokias pareigas ir dirbti tokį darbą, kuriam jie labiausiai tinka.
 Teisingumas. Vadovai turi būti draugiški ir teisingi savo pavaldiniams.
 Personalo teisingumas. Didelė darbuotojų kaita trukdo organizacijai sėkmingai dirbti.
 Iniciatyva. Pavaldiniams turi būti leidžiama patiems kurti ir įgyvendinti savo planus, netgi jei kartais gali pasitaikyti ir klaidų.
 Kolektyvo dvasia. Komandos dvasios stiprinimas teikia organizacijai vieningumo. Pasak Fajolio, ją padeda ugdyti net ir nežymūs veiksniai. Pavyzdžiui, jis siūlė kur tik galima bendrauti tiesiogiai žodžiu, o ne formaliomis, rašytinėmis priemonėmis.
H. Fajolio teorija žaibiškai paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ją vienaip ar kitaip pradėjo naudoti įmonių vadovai įvairiose srityse. Didžiulį atgarsį ši teorija sukėlė ir organizacinės veiklos tyrinėtojų tarpe. Toliau administracinės veiklos teoriją vystė visa eilė mokslininkų. Tačiau didžiausią darbą vystant H. Fajolio fundamentalias nuostatas atliko amerikiečių mokslininkai L. Gjulikas ir L. Urvikas.
Vystant administracinės veiklos organizavimo teoriją, gana svarbus ir lietuvio V. Graičiūno indėlis. Nagrinėdamas ryšius tarp įvairių kategorijų organizacijos darbuotojų, jis matematiškai pagrindė ir sudarė empirinę formulę valdomumo normoms nustatyti.KLASIKINĖS SOCIOPSICHOLOGINĖS TEORIJOS
Žmogiškųjų santykių teorija
Kritikos išdavoje susiformavo nauja vadybos teorijų srovė – sociopsichologinės teorijos. Chronologine prasme pirmiausia išsivystė teorija, kurią dažniausiai vadina žmogiškųjų santykių teorija.
Šios teorijos pagrindinius aspektus savo darbuose, kurie paskelbti rinkinyje “Dynamic Administration”, 1920-1928 metais išdėstė M. Folet (M. P. Follett).
Didžiausią dėmesį M. Folet skiria vadovų ir pavaldinių santykių problemai. Jos manymu šiuose santykiuose svarbiausia teisingai suprasti valdžios ir autoriteto savokas. Efektyvi grupinė veikla, M. Folet manymu, įmanoma tik tada, kai vadovas ir pavaldiniai dirbdami vadovaujasi principu “vienas su kitu”, o ne principu “vienas virš kito”. Pirmuoju atveju vadovo autoritetas bus tikras, neformalus, o antruoju – tik formalus.
Kita M. Folet dominanti problema – vadovo atsakomybė. Ji mano, kad žymiai geriau, jei atsakomybę suprasime kaip tezę “už ką atsakau”. Tuomet valdžios ir atsakomybės santykis įgauna visiškai kitą prasmę, išnyksta baimės elementai.
M. Folet pirmoji įveda grupinės atsakomybės sąvoką. Kuomet vieną ar kitą funkciją pasidalinę darbus realizuoja keli darbuotojai, būtina, kad jie šiuos darbus derintų, koordinuotų. Priešingu atveju veikla bus neefektyvi.
Kaip objektų, neišvengiamą bet kurioje organizacijoje reiškinį M. Folet nagrinėja vidinius konfliktus. Konfliktų sprendimo būdai anot jos yra trys: “dominavimas”, “kompromisas” ir “integravimas”. Dominavimas – kai viena pusė sugeba įrodyti savo teisybę ir nugalėti antrąją. Kompromisas – kai abi pusės daro nuolaidas ir tada susitaria. Integravimas – kai abi pusės bendrai ieško konflikto priežasčių ir rengia konkrečias priemones joms pašalinti.
Principinė, visiškai nauja nuostata, suformuluota M. Folet yra tai, kad darbininkai, apgalvodami, kaip vykdyti nurodymus, taip pat dalyvauja valdyme, t. y. sprendimų realizavimo organizavime.
Žymiai kompleksiškiau ir sistemiškiau žmogiškųjų santykių teoriją išdėstė kitas amerikiečių mokslininkas E. Meijo (E. Mayo). Jis vadovavo grupei psichologų, Houtorno elektrotechnikos gamykloje 1925-1931 m. vykdžiusių gamybinių santykių sociologijos eksperimentus, kurių rezultatai tapo žmogiškųjų santykių teorijos klasika.
Pagrindinė E. Meijo išvada – svarbiausią įtaką didinant darbo našumą turi ne finansiniai ar materialiniai, o psichologiniai ir socialiniai veiksniai.
Žmogiškųjų santykių teorijos atstovai pirmieji pradėjo tyrinėti darbuotojų elgsenos motyvavimo problemas. Šioje srityje ypač pasižymėjo Č. Bernardas (Ch. Barnard). Jis pirmasis suformulavo moralios organizacijos ir moralios tarnybinės elgsenos principų matmenis.
Žmogiškųjų santykių teorijos pradininkų darbai buvo atramos taškas tolesnei sociopsichologinių teorijų plėtotei.Veiklos ir elgsenos motyvavimo (biheivioristinė) teorija
Ketvirtajame dešimtmetyje vadybos tyrinėtojai pradėjo suprasti, kad siekiant visapusiškai išnagrinėti veiklos aktyvinimo klausimus, būtina išsiaiškinti motyvų, skatinančių žmones dirbti geriau ar blogiau, visumą. Pirmasis tai padarė psichologas A. Maslou (A. Maslow), 1943 m. paskelbęs žmonių poreikių, skatinančių juos veikti vienaip ar kitaip, hierarchinę piramidę.
Surinkęs ir išanalizavęs daug konkrečių sociologinių tyrimų medžiagos, A. Moslau nustatė, kad žmones dirbti, veikti skatina noras patenkinti savo poreikius. Pagal jį, šių poreikių yra 5 lygiai: fiziologiniai, saugumo, bendravimo, savęs išreiškimo, pagarbos bei pripažinimo poreikiai.
Kitu požiūriu, o būtent žmogaus veiklos organizacijoje pasitenkinimo aspektu, motyvavimą apie 1949-1953 m. nagrinėjo F. Hercbergas (F. Herzberg). Jis išdėstė motyvavimo teoriją, dažnai vadinamą dviejų grupių faktorių teorija. Ši teorija taip pat buvo išdėstyta, vadovaujantis konkrečių apklausų rezultatais, todėl, kaip ir A. Moslau teorija, negali būti visiškai objektyvi. Tačiau F. Hercbergo indėlis į motyvavimo teorijų vystymą yra svarus. F. Hercbergo išvadų esmė – yra grupė veiksnių, kurie skatina darbuotoją organizacijoje dirbti efektyviai, pasitenkinti savo veikla, ir yra kita grupė veiksnių, kurie slopina veiklos efektyvumą.
A. Moslau ir F. Hercbergo darbus vadybos tyrinėtojai vadina ankstyvosiomis veiklos ir elgsenos motyvavimo teorijomis. Vėliau šios teorijos buvo išvystytos ir įgavo klasikinį pobūdį. Ypač daug šioje srityje nusipelnė D. Makgregoras (D. McGregor), K. Ardžyris (C. Argyris), V. Benis (W. Bennis), R. Laikertas (R. Likert) ir kiti.Visuotinio dalyvavimo valdyme (partisipatyvinė) teorija
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje – septintojo dešimtmečio pradžioje išryškėjo ir galutinai susiformavo dar viena sociopsichologinių vadybos teorijų srovė – taip vadinama partisipatyvinė teorija. Pagrindinė šios teorijos nuostata – darbuotojas geriau atlieka užduotis tada, kai jis dalyvavo šių užduočių formulavime, buvo sprendimo priėmimo dalyvis.
Visuotinio dalyvavimo valdyme vienus ar kitus aspektus nagrinėjo daug tyrinėtojų. Gal būt plačiausiai pradinėje tyrimų stadijoje reiškėsi K. Keras (K. Kerr) ir V. Gelermanas (W. Gellerman). Jų darbuose galima išskirti dviejų visuotinio dalyvavimo valdyme galimybių analizės sampratą: priimant sprendimus, į jų rengimo ir priėmimo komisijas ar kitas struktūras įtraukiami įvairių organizacijos padalinių atstovai, turintys šių padalinių įgaliojimus atstovauti jų nuomonę; priimant sprendimus padalinio lygmenyje, jo vadovas visuomet konsultuojasi su pavaldiniais. Realizuojant šias abi galimybes, visi darbuotojai globaliai dalyvaus įvairaus lygio sprendimų priėmimo procese.
Toks organizacijos traktavimas buvo pavadintas institucinis (organizacija – visuomeninė dalis), o ši vadybos teorijų srovė – institucionalizmu. Jo vystymasis turėjo ypač svarbią reikšmę organizacijos, kaip atviros sistemos, tyrimų atsiradimui ir plėtojimui. Pagrindinės institucionalizmo koncepcijos buvo suformuluotos F. Selzniko (Ph. Selznick), K. Perou (C. Perrow), T. Parsonso (T. Parsons) darbuose. Vadovaujantis šia teorija, kiekvienoje organizacijoje valdymas turi vykti trimis kryptimis: organizacijos, kaip gamybinio – techninio objekto valdymas; organizacijos, kaip socialinio objekto valdymas; organizacijos, kaip institucinio objekto valdymas.
Institucionalizmo vystymęsi gana svarų žodį tarė ir R. Laikertas. Jis suformulavo idealios, jo nuomone, organizacijos kaip institucinio objekto modelį.
Pagrindinė institucionalizmo nuostata – organizacijos ir visuomenės interesai turi būti suderinti kaip ir grupių interesai viduje organizacijos, išlieka aktuali ir šiandieniniame gyvenime.ANKSTYVOSIOS EMPIRINĖS TEORIJOS
Integratyvaus mokslo teorija
Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais gamybinėse organizacijose buvo įgyvendinta ir įvairių vadybos naujovių. Tuo metu kai kurie vadybos tyrinėtojai paskelbė empirinio valdymo tezę, kuri vėliau išsivystė į atskirą vadybos teorijų srovę. Šios srovės atstovai vadybos organizavimą traktavo kaip konkrečią veiklą, kuri yra skirtinga kiekvienu konkrečiu atveju, todėl turi būti vykdoma empiriškai ištyrus konkrečias sąlygas ir parengus tik tam atvejui tinkamus siūlymus.
Vadybos, kaip integratyvaus mokslo, traktavimo pradžia yra taip vadinamos industrinės sociologijos atsiradimas. Ši konkrečios sociologijos atšaka tyrinėjo gamybos bei darbo organizavimo, darbo psichologijos, darbo santykių ir panašias problemas pramonės įmonėse, jas analizuodama kaip tarpusavyje tampriai susietus dalykus. Tyrinėjant šias problemas, neišvengiant reikėjo vienaip ar kitaip analizuoti jų vadybinius aspektus, visa tai atliekant integruotai.
Ryškiausi industrinės sociologijos atstovai yra V. Formas (W. Form) ir D. Mileris (D. Mileris). Gamybos, komercinius, netgi finansinius procesus jie nagrinėja kaip tuose procesuose dalyvaujančio žmogaus santykius su kitais dalyviais ir su visa supančia aplinka.
Svarbiausią vietą šios pakraipos atstovų tarpe užima E. Petersenas (E. Petersen) ir E. Ploumenas (E. Plowman). Jie pirmieji vienareikšmiai pasakė, kad vadybos, kaip integratyvaus mokslo principai, metodai, realizuojamos funkcijos yra analogiškos visokio tipo organizacijoms ir institucijoms. Tai buvo labai svabi metodologinė išvada, įtakojusi vadybos vystymosi tendencijas. Antra vertus, E. Petersas ir E. Ploumenas išskyrė šešias, jų nuomone, specifines vadybos sritis, kuriose bendrieji principai, metodai turi būti taikomi juos atitinkamai modifikuojant.
Traktuojant vadybą kaip integratyvų mokslą, “galutinį tašką padėjo” G. Saimondsas (G. Symonds). Jo nuomone, valdant organizacijas, neišvengiamai būtina taikyti ekonomikos, sociologijos, psichologijos, teisės, inžinerijos, matematikos, karybos ir kitų mokslų principus bei metodus. Tačiau be šių mokslų taikymo dar būtina įsisavinti ir taikyti specifinius vadybos mokslo principus ir metodus, kurių nenagrinėja kiti mokslai ir kurie susiformavo kaip specifinių žinių apie organizacijų valdymą visuma. G. Saimondso išvada reiškė, kad greta sampratos “mokslinis valdymas” atsiranda samprata “vadybos mokslas”.Profesionalaus menedžerizmo teorija
Vystydami vadybos, kaip specifinio, integratyvaus mokslo, sampratą empirikai paskelbia dar vieną fundamentalų teiginį: vadybinis darbas turi tapti profesija, organizacijoms turi vadovauti vadovai – profesionalai.
Vienas iš pirmųjų vadovavimo profesionalizacijos klausimus pradėjo nagrinėti V. Njumenas (W. Newman). Analizuodamas vadovavimo įvairioms firmoms patyrimą, jis nustatė, kad tais atvejais, kai vadovai greta bendrojo vadovavimo dar užimti ir kitais darbais (pvz. rinkų paieška), jų veiklos efektyvumas mažėja. Suprantama, kalbama apie bendrajį, o ne funkcinį vadovavimą. Tačiau V. Njumenas pabrėžia, kad netgi vadovaujant funkciniams padaliniams, pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas valdymo funkcijų realizavimui, o ne padalinio vykdomos veiklos atlikimui. Veiklos atlikimas yra padalinio darbuotojų funkcija, o vadovo pareiga – planuoti, motyvuoti ir koordinuoti šią veiklą.
V. Njumeno nuomone, vadovas turi būti taip įsisavinęs bendrąsiais vadybos žinias ir taip išvystęs savo sugebėjimus, kad galėtų vadovauti bet kokio profilio organizacijai.
Vis dėlto dauguma šios teorijos atstovų pripažįsta, kad vadovai – profesionalai savo veiklą privalo organizuoti remdamiesi vienokių ar kitokių principų visuma. Plačiai pasklidę R. Folko (R. Falk) bei V. Njumeno principai.
Nagrinėdami profesionalią vadovo veiklą, “menedžeristai” pakartoja L.Gjuliko išvadą, kad vadovavimas yra viena iš bendrųjų valdymo funkcijų. Jie teigia, kad vykdant šią funkciją ypatingą reikšmę turi vadovavimo stilius.
Pirmieji vadovavimo stiliaus klausimus dar prieškario metais nagrinėjo K. Levinas (K. Lewin), R. Lipitas (R. Lippit), R. Vaitas (R. White). Jų nuomone, yra trys vadovavimo stiliai – autoritarinis, demokratinis ir nesikišimo. Profesionalaus menedžerizmo teorijos atstovai, įvairiapusiškai išanalizavę daugelio vadovų veiklos patirtį, galutinai suformulavo šiuolaikinę vadovavimo stilių sampratą: šiandien visi vieningai pripažįsta, kad yra autoritarinis, kolegialusis ir liberalusis vadovavimo stiliai. Daugelyje darbų “menedžeristai” nagrinėja, kuris stilius geresnis, kaip derinti vieną stilių su kitu ir t. t.NAUJAUSIOS PASTARŲJŲ DEŠIMTMEČIŲ TEORIJOS
Be jau mano aptartų vadybos teorijų, per pastaruosius kelis dešimtmečius atsirado nemažai naujų teorijų, aš jas tik paminėsiu, tai:
 situatyvinė teorija;
 organizacinio vystymo ir strateginio valdymo teorijos;
 motyvavimo ir vadovavimo teorijos;
 sėkmingų organizacijų teorijos.TRUMPA VADYBOS RAIDOS LIETUVOJE APŽVALGA
1918-1941 metais Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis sutapo su klasikiniu vadybos mokyklos formavimosi ir vystymosi laikotarpiu. Vadybos publikacijas Lietuvoje įprasta skirti į dvi dalis: pasirodžiusias iki 1935 m. ir po 1935 m. kai į Lietuvą iš JAV grįžo Vytautas Andrius Graičiūnas.
1924 m. Prahoje vyko pirmasis pasaulinis darbo mokslinio organizavimo kongresas, kuriame dalyvavo pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, Lietuvos universiteto profesorius Jonas Šimkus ir tuoj pat jis paskelbė straipsnį “Darbo organizacija”, kuriame išdėstė pagrindines F. Teiloro idėjas.
1926 m. Pranas Viktoras Raulinaitis išleido knygą “Administracijos principai”, joje perpasakojamas A. Fajolio veikalas “Bendrasis ir pramoninis valdymas”. Po to sekė dar vie knyga “Darbo organizavimo metmenys”, kurioje ne tik dėstomi F. Teiloro teorijos teiginiai, bet ir bandoma kritikuoti kai kurias jo mintis. Iki 1935 m. straipsnius yra paskelbę Nacevičius ir Galbanauskas. Pažymėtinas Nacevičiaus straipsnis “Teilorizmas ir Fajolizmas”. Galbanauskas straipsnyje “Darbas administracinėse įstaigose”, pirmą kartą nagrinėja personalo valdymo klausimus.
1935 m. iš Amerikos į Lietuvą sugrįžta žinomas visame pasaulyje V. A. Graičiūnas, išgarsėjęs savo straipsniu “Organizacijos vidiniai ryšiai”. Jis sudarė “ryšių valdomumo koncepciją”, kuria naudojamasi iki šiol.
Karininkas Lesnuskis vadybos idėjas perkėlė į karybą, o vėliau 1938-1940 m. jau publikavo eilę straipsnių, profesionaliosios vadybos tematika ir net parengė knygą “Administracijos organizacijos paskaitos”.
Didžiausią įtaką vadybinės minties vystymuisi turėjo mokslinės vadybos draugijos įkūrimas 1938 m. Draugija veikė dviem kryptimis:
 buvo nagrinėjamos aktualios temos, skaitomi pranešimai vadybos klausimais, diskusijos, kurios skelbiamos spaudoje;
 draugijos nariai buvo patarėjais ir padėdavo gamybininkams spręsti vadybos tobulinimo klausimus.
Sovietmečiu vadybos mokslas Lietuvoje buvo ypač izoliuotas nuo pasaulyje vykstančių procesų ir iki 6 dešimtmečio pabaigos vadinamo Chruščiovo laikotarpio vadyba, o ypač F. Teiloro sistema buvo labai smerkiama, pravardžiuojama “prakaito liejimo” sistema. Vadybos tematika Lietuvos mokslininkai pradėjo domėtis 7 dešimtmečio pirmoje pusėje. 1962-1970 metais Lietuvoje susiformavo keletas centrų, kuriuose buvo pradėti įvairių aspektų tyrimai, darbo mokslo organizavimai. Vienas iš tokių centrų – Kauno technologijos fakultetas, kuriame vadybos problemą pradėjo nagrinėti Gubavičius. Nuo 1971-1981 metų Razauskas dirbo prie naujo ciklo – “valdymo menas”. 1980 metais pradėtas leisti žurnalas “Valdymo kadrai”.IŠVADOS
Pagrindinis klasikinių orgvadybinių teorijų pasiekimas – administracinio darbo atskyrimas nuo inžinerinio darbo. Iki F. Teiloro, Emersono, H. Fajolio, veiklos organizavimas buvo laikomas viena iš inžinerinio darbo sudėtinių dalių, todėl jis nebuvo nagrinėjamas kaip specifinis, kitokio pobūdžio darbas. Be šio pasiekimo taip pat galima išskirti administracinio darbo organizavimo principų suformulavimą, jo pasidalijimo pagrindų nustatymą bei organizacinių struktūrų formavimo metodų apibūdinimą.
Sociopsichologinės teorijos parengė darbuotojų tarpusavio santykių organizacijoje pagrindus, ypatingą dėmesį skiriant vadovų ir pavaldinių santykiams. Kaip parodė tolesnė praktika, tai turėjo labai svarbią reikšmę vadybos vystymuisi ir naujų požiūrių į valdymo problemas atsiradimui.
Konkrečių sąlygų tyrimas, išvadų formulavimas ir adekvačių valdymo priemonių parengimas, ką ypatingai akcentuoja empirinės teorijos, be abejo, labai svarbūs vadybinės minties vystymosi aspektai. Šių teorijų įtakoje formavosi specifiniai konkrečių tyrimų metodai, valdymo reglamentavimo formos, dokumentacijos pavyzdžiai.

Teorija daro galingą poveikį. Kuo ilgiau naudojamės kokia nors teorija, tuo mums su ja patogiau ir tuo labiau nelinkstame ieškoti alternatyvių teorijų, nebent tai daryti priverčia įvykiai. Tai padeda paaiškinti, kodėl “šiuolaikinė” vadybos teorija – iš tikro turtinga daugelio teorijų, išsikaikiusių bent jau pastarąjį šimtmetį, mozaika.LITERATŪRA
1. Šnapštienė J., Stundžienė E. Vadybos teorijos raida // Inžinerinė ekonomika. – Kaunas:

Technologija, 1994.

2. Martišius S. Nepamirškime vadybos // Vadovo pasaulis. 1996, Nr. 1.

3. Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. – Kaunas: VDU l-kla, 1999. – 223 p.

4. Stoner A. F. J. Vadyba. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 1999. – 646 p.

5. http://www.mokslo.centras.lt

Leave a Comment