Vadybos teorija

Įvadas
 
Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir
santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės
pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.
 
Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba
santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai
parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs
rodikliai.
 

Įvadas
Kiekvienos įmonės, dirbančios rinkos ekonomikos sąlygomis, veiklos
efektyvumo matas yra per ataskaitinį laikotarpį uždirbto pelno suma. Pelnas
yra priemonė, įgalinanti pasiekti įmonės keliamus tikslus. Pats pelno
uždirbimo arba nuostolio patyrimo faktas reikalauja arba paskirstyti
uždirbtą pelną, arba padengti patirtą nuostolį.
Pelno paskirstymas yrra vienas iš svarbiausių įmonių finansavimo sprendimų.
Sprendimą dėl pelno paskirstymo arba nuostolio padengimo priima
aukščiausiasis akcinės bendrovės valdymo organas – visuotinis akcininkų
susirinkimas. Šio sprendimo priėmimo bendra tvarka yra reglamentuojama
įstatymuose. Be to, pelno paskirstymas arba nuostolio padengimas yra
atspindimas pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje, kuri yra sudėtinė
privalomos metinės finansinės atskaitomybės dalis.
Taigi šiame darbe ir siekiama išnagrinėti pelno (nuostolio) ataskaitos
sudarymo tvarką, joje atvaizduojamų rodiklių nustatymo tvarką bei ekonominį
vertinimą pagal pasirinktos įmonės veiklos rezultatus.

VERSLO PAGRINDAI

1. PAGRINDINĖS VERSLO ORGANIZAVIMO FORMOS

Lietuvoje pagal galiojančius teisės aktus verslu galima užsiminėti tokiais
būdais:

• įsteigus įmonę

• fiziniam assmeniui įsigijus patentą

• kai kuriems Vyriausybės nutarimu nustatytiems asmenims suteikta teisė

užsiimti tam tikra veikla nesteigiant įmonės (pvz., notarams,

advokatams, ūkininkams)

• įsigyjant (perkant) įmonės pagal frančizės sutartį.

Pagrindinė verslo organizavimo forma – įvairių rūšių įmonių steigimas.

Ekonominėje literatūroje skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos
(verslo) organizavimo formos:

1. privačios (individualios, personalinės) fi

irmos;

2. partnerių firmos (ūkinės bendrijos);

3. akcinės bendrovės (korporacijos).

Akcinės bendrovės – yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios
juridinio asmens teises. Jų kapitalas yra padalytas į akcijas. Akcininkai
gali būti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ir valstybė, kuriai
atstovauja atitinkamas valstybės organas. Yra atviros akcinės bendrovės
(AB) ir uždaros akcinės bendrovės (UAB). AB akcininkų skaičius neribojamas
ir akcijos gali būti platinamos viešai ir parduodamos biržoje. UAB
akcininkų skaičius ribojamas (Lietuvoje – ne daugiau kaip 50 akcininkų),
ribojamas ir viešas jos akcijų platinimas ir pardavimas biržoje. AB
dažniausiai kuriamos tada kai reikia sukaupti didelį kapitalą. Pagal LR
akcinių bendrovių įstatymą, AB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis
kaip 100 000 Lt. UAB – ne mažesnis kaip 10 000 Lt.

Įmonės filialai ir atstovybės – įmonės gali steigti savo filialus ir
atstovybes. Įmonės filialai ar atstovybės veikia pagal įmonės įgaliojimą.

Ūkinės bendrijos – tai visiškos turtinės atsakomybės įmonių grupė. Jos
turtas neatskirtas nuo beendrijos narių turto. Jos nariai atsako solidariai
visu savo turtu. Kuriam nors bendrijos narių negalint išsimokėti, jo
nuostolius atlygina visi kiti bendrijos nariai. Greta tikrųjų ŪB yra ir
kitokia jų atmaina – komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos. Šios
bendrijos yra dvejų ar daugiau asmenų susivienijimas. Už bendrijos
įsipareigojimus tikrieji jos nariai atsako visu savo turtu, o kiti nariai
(komanditoriai) – tik savo įnašu. Tokios ūkinės bendrijos nariais gali būti
fiziniai ar juridiniai asmenys.

Kooperatinė bendrovė – Lietuvoje gali sukurti grupė fizinių ar juridinių
asmenų. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, ji atsako tik
turimu tu
urtu.

Specialios paskirties bendrovės – šis statusas nustatomas bendrovėms,
vykdančioms valstybei gyvybiškai būtinas funkcijas arba kurių veiklai
būtinas specialus režimas. Specialios paskirties bendrovėse vienai iš
valstybinės valdžios ir valdymo institucijų priklausanti akcijų dalis
negali būti mažesnė kaip suteikianti 70% balsų. Specialios paskirties
bendrovėms priklauso ne tik elektros bei šiluminę energiją gaminančios
įmonės, bet ir įmonės gaminančios ir eksportuojančios etilo spiritą ir
alkoholinius gėrimus.

Viešoji įstaiga – pelno nesiekianti, privataus kapitalo pagrindu veikianti
organizacija, ir viešai teikianti socialines, švietimo, kultūros, mokslo ar
kt. panašių sričių paslaugas visuomenės nariams. Tokia viešoji įstaiga turi
juridinio asmens statusą.

Žemės ūkio bendrovė – įmonė, kurios įplaukos už žemės ūkio produkciją ar
paslaugas žemės ūkio gamybai sudaro daugiau kaip 60% visų realizacijos
įplaukų. Jos steigiamos žemės ūkio gamybinei ir prekybinei veiklai.
Nuosavas kapitalas formuojamas iš narių įnašų – pajų. Jei bendrovės veikla
sėkminga pajininkams išmokami dividendai – pelno dalis, proporcinga pajaus
vertei.

Ofšorinė įmonė – įregistruota mokesčių lengvatų zonoje. Tokia įmonė
dažniausiai nemoka jokių arba moka labai mažus mokesčius.

Fiktyvios įmonės – sandorius su verslo partneriais sudaro pateikusios
suklastotus dokumentus, neįsiregistravusios ir nemokančios mokesčių ir pan.

Frančizės (lengvatų) įmonės – tai sutartinis leidimas pasinaudoti versle
žinomos ir diegiančios technologines naujoves patirtimi ir vardu. Tai
susitarimas pagal kurį frančizės pardavėjas suteikia teisę frančizės
pirkėjams naudoti jo pavadinimą, prekių ir paslaugų ženklus, rinkodaros
sistemą, gamybos technologiją bei verslo metodus už tam tikrą mokestį.
Pvz., McDonald, Coca Cola.

Personalinės (individualios) įmonės – fizinis asmuo ar keli fiziniai
asmenys atlieka įvairias ūk
kines operacijas ir iš to gauna pajamas. Už
tokios įmonės įsipareigojimus visiškai atsako įmonininkas visu savo turtu.

Ne pelno organizacijos įmonės. Vadovaujantis 1996 07 03 priimtu Ne pelno
organizacijų (įmonių) reorganizavimo įstatymu (Nr. I-1429) per vienerius
metus visos anksčiau registruotos organizacijos buvo reorganizuotos į vieną
iš subjektų:

1. asociaciją – tai savanoriška įmonių sąjunga vykdanti jos narių

pavestus uždavinius, savo veikla atstovaujanti jų interesams.

Kapitalas: materialiniai ir finansiniai narių įnašai, labdara.

2. labdaros ir paramos fondą – tai neturinti narių ne pelno organizacija,

kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros,

švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, soc. rūpybos ir

globos, aplinkosaugos ir kt. sritim.

3. visuomeninę organizaciją

4. viešąją įstaigą – kuri yra ne pelno siekianti, privataus kapitalo

pagrindu veikianti organizacija, viešai teikianti socialines,

švietimo, kultūros, sveikatos ar kt. panašių sričių paslaugas

visuomenės nariams. Pvz. Lukiškių poliklinika, Sanatorija “Žuvėdra” ir

kt.)

2. VERSLO ĮMONIŲ KŪRIMAS

SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO APLINKA

Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą – verslo aplinkos
išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius
veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei
veikiančių įmonių konkurencinę padėtį.

Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis
pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius –
teisinius, socialinius – kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos
veiksnius.

Socialiniai – kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai – tai pokyčiai
visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja
tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos,
papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan
pastovios ir stabilios, tačiau ku

ultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai.
Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos.

Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja
verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma
mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų
teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir
paklausos – pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai
veiksniai.

Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių
veiksnių.

Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo
periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų
poveikį vystomam verslui.

Antrasis pokytis – tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia
dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik
visose buvusiose socialistinėse šalyse).

Politiniai – teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik
demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin
aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį.

Politinė – teisinė verslo aplinka susideda iš:

• Politinės sistemos;

• Teisinių aktų;

• Nuosavybės teisės;

• Valstybinio reguliavimo laipsnio;

• Valstybinių ir visuomeninių įstaigų ir organizacijų.

Verslo aplinka turi tiesioginę įtaką verslininkystei plėtoti. Ji gali
skatinti verslo atsiradimą arba priešingai – apsunkinti jo kūrimąsi ir
tolesnę plėtotę.

Verslininkystei plėtoti būtinos šios sąlygos:

• Privačioji nuosavybė;

• Ūkininkavimo laisvė;

• Konkurencija;

• Teisinė verslininkų apsauga ir verslininkystės skatinimas.

REIKALAVIMAI ĮMONĖS KŪRĖJAMS

Įmonės kūrimo etapai yra šie:

1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas;

2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas;

3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas;

4. įmonės juridinės formos parinkimas;

5. verslo organizavimo projekto parengimas;

6. įmonės steigimo dokumentų parengimas;

7. įmonės registravimas.

Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos
idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos.

Idėjos pagrindimas – tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios
užpildytų tą nišą nustatymas.

Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai
įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko
nesugebėjimo vadovauti, rečiau – dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau
– dėl finansinių problemų.

Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia
organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas
neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška
padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti
perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi.

Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui
organizuoti. Pirmiausia – ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji
egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra – kiek reikės pradinio
kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo
sąlygos. Trečia – kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta –
kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta – ar valstybės politika palanki tokiam
verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja.

Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės
išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai
išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės – sėkmę ar pražūtį
lemiantys veiksniai.

Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos
(įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos
keli dalykai:

• asmeninės valdžios siekimo atkaklumas;

• materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas;

• įmonės pelno paskirstymo būdas;

• įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis;

• įmonės likimas ateityje.

Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų
būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir
vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja
visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą.

VERSLO SĖKMĖS FAKTORIAI

Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių:

• Verslininko gabumai.

• Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė.

• Vyriausybės skatinimas.

• Pakankamas kapitalas.

• Verslo galimybės.

• Darbuotojų bendradarbiavimas.

Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes:

• didelis poreikis karjerai;

• savarankiškumas;

• poreikis būti nepriklausomam;

• poreikis naujovėms;

• kūrybingumas,

• entuziazmas,

• darbštumas.

VERSLO RIZIKOS ESMĖ, VEIKSNIAI, FORMOS IR METODAI

Verslininkystės rizika – tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas
gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis
verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo),
negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę
komercinę veiklą.

Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai.
Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo
funkcionavimo specifikoje:

1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra

garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią

variantą);

2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje;

3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai;

4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija;

5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis.

Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame
rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos
mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai.

Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į
rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu
Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis
susiduria verslininkas:

• Kriminogeninė rizika.

• Politinė rizika.

• Finansinė rizika.

• Komercinė rizika.

Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys – veiklos analizė. Verslininkas,
siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats
arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir
savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką.

Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra
šie:

• išlaidų tikslingumo analizės;

• ekspertinio įvertinimo metodas;

• analitinis;

• analogų panaudojimo.

ĮMONĖS TEISINĖS FORMOS PARINKIMAS

Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš
anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo
klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas
turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės
steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už
sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės
atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu,
įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi.

Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės
apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo
tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai.

Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką
apibūdinančių sąlygų.

Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo
įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė
apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė.
Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus
(pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu – tiek investuotu į verslą,
tiek kitu savo turtu.

Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į
verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir
įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie
kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą.
Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta
įsigytų akcijų arba pajaus vertei.

Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo
įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik
įdėtu kapitalu.

Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir
neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai
trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį – paprastą, komanditinę ar
akcinę komanditinę ūkinę bendriją.

Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma
plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų
biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies
pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu
tarifu negu parduodant akcijas.

3. VERSLO PLANAS

VERSLO SUMANYMAS – SVARBIAUSIA

Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą – turėti originalų,
patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja
pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo
planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti
verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais,
be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus.
Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį,
įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus
kreditus.

KOKIA JŪSŲ VERSLO PRASMĖ?

Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės.

[pic]

Esamos ir būsimos padėties analizė:

1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius

sprendžiate uždavinius?

2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie

esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai?

3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai.

Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau – realių galimybių

analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas.

Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam
puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai.

Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija – tai 1-4 puslapius užimanti
verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo
plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų
dalių, nes tai – viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis
sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas,
pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia
itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra
unikali, geresnė nei konkurentų.

VERSLO PLANO STRUKTŪRA

Įmonės tikslai

Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų
sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į
priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar
veikiama teisingai.

Įmonės analizė

Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų
resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę
įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip
priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia
įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes
ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks
turimų žinių, ar reikės mokytis.

Prekės ir paslaugos analizė

Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar
paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5
metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios
bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate
vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į
galiams perspektyvas?

Rinkos analizė

Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia
atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi
potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų
pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity?
Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria
linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos?

Išteklių nustatymas

Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek
ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal
galima panaudoti tai, ką jau turim.

Veiklos programa

Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus,
konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų
planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai
reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus
daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų
variantai?

Sunkumai ir uždaviniai

Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip
užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti,
kaip įveikti būsimus sunkumus.

Rizikos įvertinimas

Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis,
problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų,
tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų
svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie
veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės
investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra
tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius.
Dažnai yra vartojama schema “kas, jeigu”, pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai
sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami,
nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie
tai mano verslininkas.

Nauda

Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų.
Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi
reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į
sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo
plėtotės variantus.

Trumpai tariant, verslo planas – tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-
5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai
argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama
įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti,
apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau
planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas
vykstančias aplinkoje permainas.

Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos
verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti.
Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo
planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos
radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta
anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais.

PRODUKCIJOS GAMYBOS KAŠTŲ SKAIČIAVIMAS

Ekonomika funkcionuoja, kai veikia trys pagrindiniai elementai: pelnas,
konkurencija ir kainų sistema. Verslo įmonės veikloje vienu iš svarbiausių
elementų yra kaštų nustatymas. Įmonė, nustatydama kainas savo produkcijai,
pirmiausia siekia padengti gamybos kaštus ir gauti pelną.

Kaštus galima apibrėžti kaip išteklius, sunaudotus siekiant tam tikro
tikslo ir apskaičiuotus piniginiais vienetais. Ekonominėje literatūroje
sutinkamos dvi sąvokos. “kaštai” ir “išlaidos”. Jos vartojamos kaip
sinonimai ir abi reiškia produkcijos savikainą.

Visos išlaidos, kurias gamintojas turėjo padaryti, sudaro jo gamybos
kaštus. Jie yra skirstomi į dvi dalis: kintamuosius kaštus ir pastovius
kaštus.

Kintamieji kaštai – tai kaštai, kintantys kartu su produkcijos apimties
augimu.

Pastovieji kaštai – tai išlaidos, kurios nesikeičia produkcijos kiekiui
didėjant arba mažėjant.

Kaštų klasifikavimas. Rinkos ekonomikos šalių ekonominėje literatūroje
gamybos išlaidos dažniausiai klasifikuojamos pagal 3 požymius:

1. pagal išlaidų rūšis;

2. pagal išlaidų susidarymo vietą;

3. pagal gaminių, darbų, patarnavimų rūšis.

Europos Sąjungos šalyse taikoma sustambinta išlaidų straipsnių
nomenklatūra. Joje išskiriama:

• išlaidos žaliavoms ir medžiagoms;

• darbo apmokėjimo išlaidos;

• pridėtinės išlaidos, susijusios su energijos, įrengimų naudojimo ir

kitomis netiesioginėmis išlaidomis.

Lietuvos Respublikos vyriausybė yra parengusi rekomendacinio pobūdžio
išlaidų apskaitos skirstymą, kur kaštai skirstomi į tiesioginius ir
netiesioginius.

Tiesioginiai kaštai – tai gamybos sąnaudos, kurių dydis tiesiogiai
priklauso nuo gamybos (paslaugų) apimties. Dar jie vadinami kintamaisiais
kaštais. Šie kaštai tiesiogiai apskaičiuojami konkrečiam gaminiui ir
priklauso nuo šio gaminio gamybos apimties (bendroje savikainoje).

Netiesioginiai kaštai – tai išlaidos, kurių dydis nesusijęs su produkcijos
gamyba. Jos nustatomos padaliniui arba visai įmonei.

VERSLO INKUBATORIAI

Verslo inkubatorius siūlo pradedančioms įmonėms kooperacijos formą, kai
grupė naujų įmonių drauge naudojasi bendrais resursais ir dalinasi šių
resursų naudojimo kaštus.

Tipinės inkubatoriaus teikiamos paslaugos yra panašios. Tai yra:

• Kontoros (gamybinių patalpų, konferencijų kambario) nuoma;

• Ryšio priemonės (telefonas, faksas, pašto dėžutė, elektroninis paštas,

teleksas);

• Kontoros įrangos nuoma (kompiuteris, kopijavimo mašina, baldai);

• Administracinės paslaugos (sekretoriavimas, vertimas);

• Apsauga;

• Kavinė;

• Didmeniniai įvairių prekių užpirkimai su nuolaida;

• Įvairios verslo konsultacijos;

• Finansinė pagalba;

• Verslo informacijos paieška ir pateikimas;

• Reklama;

• t.t.

Lietuvoje verslo inkubatorius – tai viešoji įstaiga, kuri inkubuojamiems
ūkio subjektams palankiomis sąlygomis nuomoja patalpas ir teikia verslo
valdymo paslaugas (informaciją, konsultacijas, mokymą ir pan.),
tarpininkauja gaunant finansinę paramą bei diegiant naujas technologijas ir
mokslo naujoves versle.

4. NAUJOS ĮMONĖS VALDYMAS

IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO SVARBIAUSI ELEMENTAI IR JŲ VALDYMAS

Išteklių vadybos tikslas – efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant
firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi
už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie
ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus
kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas?

Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis:
veiklą, žmones, marketingą ir finansus.

VEIKLA

Gamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir
metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės
kontrolė; Apmokymas.

Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir
kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo)
sistemos.

Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas;
Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas.

Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga;
Kanceliarinės prekės; Kt.

Vadybos sistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija;
Valiutų (VP – stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų
nustatymas.

Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų
vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas;
Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas;
Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai;
Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai;
Brošiūros.

Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba,
užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas;
Tikrinimas (inspections); Pakavimas.

Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų
patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir
sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto
dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai.

FINANSŲ SRITIS:

Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų
procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto
pardavimas; Sugadinti čekiai.

Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo
data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie
debitorius (skolų senumo analizė).

Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko
mokesčiai; Kreditinės kortelės.

Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai.

Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų
sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema.

Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas;
Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus.

Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų
žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio);
Auditas; Sąskaitų rūšiavimas.

Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės
parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas.

FIRMOS IŠTEKLIŲ VALDYMO PROCESAS

Pagrindinė smulkaus verslo įmonės savininko veiklos sritis yra išteklių
parinkimas, įsigijimas ir kontrolė. Tai apima daugelį išteklių, kuriuos
kontroliuoja vadovas: patalpas, žaliavas, medžiagas, mašinas, žmones,
įrangą ir sistemas bei žmogiškuosius išteklius.

Veiklos pradžioje pirmas klausimas, kurį reikia apsvarstyti – kokio tipo
patalpos yra reikalingos, kur ir kaip jas išdėstyti ir kt. Galima
sugrupuoti pagrindinius vadovui – savininkui iškylančius klausimus: Kur
išdėstyti verslą? Kokio tipo patalpos reikalingos? Koks yra teisinis ir
finansinis įsipareigojimas? Ar geras patalpų pasiekiamumas? Ar yra tinkamos
patalpos?

Medžiagos/žaliavos – daugumoje smulkių firmų, ypač gamybos ir mažmeninės
prekybos, prekių arba medžiagų įsigijimas yra pradinė vadybos veikla.
Įsigyjamos žaliavos skiriamos į 2 pagrindinius tipus:

• Prekės pardavimui: arba modifikuotos, arba nepakitusios. Tai apima

atsargas gamintojui, mažmenines atsargas parduotuvėje, maisto

ingredientus restorane ir statybines medžiagas statybos pramonėje.

• Vartojimo vienetai: netiesiogiai paremiantys verslą. Tai apima

kanceliarinius reikmenis, reklaminę medžiagą ir kt.



Įrengimai. Smulkios firmos infrastruktūra daugiausia yra sudaryta iš
įvairių įrengimų kategorijų, kurios apima:

• Gamybines mašinas ir įrengimus, t.y. specifiška, priklausomai nuo

gamybos proceso tipo;

• Komunikaciniai įrengimai – telefonas, faksas, duomenų apdorojimo

sistemos;

• Biuro ar prekybos salės baldai: įvaizdis taip pat kaip ir

funkcionalumas įtakos smulkios firmos baldų pasirinkimą;

• Sisteminiai įrengimai: ši kategorija rodo didėjančią išlaidų smulkiam

verslui tendenciją. Tai apima kompiuterių naudojimą, įtraukiant

duomenų apdorojimo apskaitas, duomenų bazes ir atsargų kontrolę.

Draudimas. Jo tikslas – minimizuoti riziką. Kadangi smulkios firmos yra
ypatingai pažeidžiamos ir jautrios nelaimėms, svarbi vadybos funkcija bus
tinkamos draudimo politikos (siekiant sušvelninti nesėkmės efektą)
pasirinkimas.

Privalomas draudimas – kai kuriose srityse nėra pasirinkimo – draudimas
privalomas:

• Darbdavio įsipareigojimų draudimas – draudimas nuo darbuotojų

pretenzijų, kurie patiria susižalojimus, suserga dirbdami.

Reikalaujamas įstatymu.

• Trečiosios šalies pervežimo priemonių draudimas – kompanijos pervežimo

priemonės yra tų pačių teisinių reikalavimų, kaip ir privačių

pervežimo priemonių subjektas ir reikalauja trečios šalies draudimo.

• Specifinis draudimas – kai kuriuose kontraktuose nurodoma draudimo

reikalavimo sąlyga. Patalpų nuoma reikalauja, kad nuomininkas

apdraustų turtą/nuosavybę.

Savanoriškas draudimas. Kitos draudimo rūšys yra mažiau įsipareigojančios,
bet mažiau ar daugiau tinkančios tam tikroms verslo aplinkybėmis arba
priklausančios nuo vadovo – savininko. Jos apima:

• Gaisrus ir vagystes – susijusios su patalpomis;

• Sulūžimai, sudužimai – įrengimai gali būti apdrausti dėl remonto kaštų

atsipirkimo sulūžimų ir sugedimų atvejų;

• Pelno praradimas – gaisro, vagystės, lūžimų ir kt. nelaimių atveju,

maža firma gali kentėti ne tik dėl pakeitimo arba remonto kaštų, bet

pelno praradimo;

• Asmeninis draudimas: vadovams – savininkams paprastai patariama

pasirūpinti gyvybės, sveikatos ir pensijų politika, kad apsaugotų savo

šeimas ir save.

Vadybos informacinės sistemos. Menedžmento informacinės sistemos tampa vis
reikalingesnės ir teikiančios pagalbą smulkaus verslo vadovui,
“žongliruojančiam” su kintamaisiais, kurie veikia jo verslą.
Kompiuterizuotos sistemos smulkiai firmai ne tik vis labiau padeda paruošti
dokumentaciją bet taip pat ir vykdyti jos kontrolę.

SMULKIŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ VALDYMAS

Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas
tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako
už įmonės veiklą, o svarbiausia – už finansus ir prekybą. Jam pavaldus
dažniausiai tik vienas asmuo – gamybos meistras ar brigadininkas. Ir
strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko – vadovo prerogatyva.

Smulkių firmų skiriamasis bruožas – jo paprastumas ir negausus valdymo
aparatas. Smulkios firmos vadovas – ypatingas vadovo tipas,
besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis.

Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra
tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant
įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos
įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija,
finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama.

Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama
direktorių taryba. Jos optimali sudėtis – penki nariai. Dalis jų dirba
firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai,
valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt.
specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir
paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos
vadovų.

VERSLO ĮMONĖS FINANSINĖS VEIKLOS VERTINIMAS

Praktikoje net ir mažiausių firmų veikloje susikaupia daug finansinės
informacijos, kuri atspindi firmos ypatumus. Ši informacija nagrinėjama
pasitelkus finansinių rodiklių grupes. Firmos finansinių rodiklių panorama
yra labai plati, nors šių rodiklių analizės tikslai gali būti skirtingi, o
tai natūraliai susiaurina reikalingų rodiklių ratą. Pvz., kreditoriai
analizuoja firmų finansines ataskaitas pagal jų kreditinį pajėgumą, t.y.
gebėjimą sugrąžinti skolas. Jei firmai suteikiama trumpalaikė paskola, tai
bankas siekia išsiaiškinti, ar firma yra likvidi, t.y. ar ji finansiškai
pajėgi laiku grąžinti trumpalaikes paskolas. Jei firma gauna ilgalaikę
paskolą, tai kreditorius nori iš anksto žinoti, ar jis laiku gaus
palūkanas, kokiomis dalimis ir kada bus grąžinama paskola. Kreditoriai
domisi, kaip firmoms sekasi įsisavinti investicines paskolas ir nuo kada
jos duos pelną. Tiek įmonės valdytojai, tiek savininkai firmos finansinę
būklę dažniausiai vertina pagal tai:

• kaip efektyviai firma sugeba naudoti savo turtą;

• iš kokių šaltinių finansuojamas turtas;

• kokia yra firmos finansinė rizika

• koks yra firmos pelningumas, vieta rinkoje ir galimybė išlaikyti arba

pagerinti šiuos parametrus.

AB ir UAB akcininkai daugiausia domisi, kokie akcijų emisijos rezultatai,
ar jie ne per daug rizikuoja investuodami savo lėšas į akcijas. Visa tai
rodo, kad ir firmų finansinių rodiklių analizės ratas gali būti labai
skirtingas. Todėl kiekvienam verslininkui būtina žinoti finansinių rodiklių
skaičiavimą, jų prasmę, nes be jų negalima suvokti savo realios padėties
rinkoje, finansinės rizikos ir perspektyvų, konkurentų elgsenos, pranašumų
ir trūkumų.

Verslo įmonės būklės įvertinimas santykiniais rodikliais

Santykinių rodiklių (koeficientų) analizė – tai finansinių ataskaitų
analizė, padedanti interpretuoti atskirų finansinės ataskaitos sumų
tarpusavio ryšį. Analizuojant finansinių ataskaitų duomenis, koeficientai
yra grupuojami į pagrindines penkias grupes, tačiau svarbiausi yra šie:

1. Mokumo (likvidumo) rodikliai (pvz., ‘Trumplaikiai aktyvai’ /

‘Trumpalaikiai įsipareigojimai’).

2. Įsiskolinimo rodikliai (pvz., ‘Nuosavas kapitalas’ / ‘Ilgalaikiai

įsipareigojimai’).

3. Pelningumo (rentabilumo) rodikliai (pvz., ‘Grynasis pelnas’ /

‘Pardavimų pajamos’).

4. Veiklos valdymo efektyvumo rodikliai.

5. Išteklių valdymo rodikliai.

NAUJOS VERSLO ĮMONĖS FINANSAVIMO TIKSLAI IR INSTRUMENTAI

Kiekvienos verslo įmonės sėkmingas funkcionavimas neatsiejamai susijęs su
dviejų veiklos tikslų: likvidumo ir rentabilumo užtikrinimu. Įmonė,
siekdama išlikti rinkoje turi siekti, kad jos veikla būtų kiek galima
pelningesnė ir vykdyti savo finansinius įsipareigojimus kitiems ūkio
subjektams ir valstybei, t.y. būti likvidžia. Todėl ir įmonės finansavimo
politiką galima apibrėžti kaip ekonomines – finansines priemones
didinančias įmonės likvidumą ir rentabilumą.

Verslo įmonė privalo disponuoti tokiu kapitalo kiekiu, kad:

• Vykdytų šiandien mokėtinus finansinius įsipareigojimus kitiems ūkio

subjektams;

• Finansuotų suplanuotus investicijų projektus.

Jei įmonė vertinama kaip likvidi, tai reiškia, kad ji disponuoja pakankamu
kapitalo kiekiu šioms sąlygoms vykdyti. Todėl kaip vieną iš finansavimo
tikslų galima apibrėžti kaip įmonės likvidumo užtikrinimą. Reikia paminėti,
kad likvidumas yra struktūrinis, kurį parodo ketvirtiniai ir metiniai
balansai, ir disponuojamas turtas, t.y. įmonės sugebėjimas kiekvieną dieną
padengti savo trumpalaikius įsipareigojimus. Vertinant įmonės likvidumą yra
visų pirma kreipiamas dėmesys į balansinį likvidumą.

Įmonės vykdomą finansavimo politiką įtakoja taip pat ir rentabilumo
didinimas. Negalima vienašališkai pasakyti kas – likvidumas ar rentabilumas
– turi didesnę reikšmę įmonės funkcionavimui. Bet kokiu atveju abiejų šių
tikslų pastovus siekimas yra būtina sąlyga sėkmingai verslo įmonės veiklai
ir bent vieno jų nepaisymas gresia sankcijomis įmonės savarankiškumui. Čia
reikia paminėti, kad laikino įmonės nerentabilumo pasekmes galima pašalinti
įvairių rezervų pagalba, tuo tarpu net ir neilgas laiko tarpas, kurio metu
įmonė negali vykdyti savo finansinių įsipareigojimų gali turėti skaudžias
ir ilgalaikes pasekmes prestižui ir įmonės savarankiškumui.

Finansavimo požiūriu likvidumo ir rentabilumo siekimas gali būti vienas
kitam prieštaringi. Kaip pavyzdžius galima paminėti situacijas,
pasitaikančias įmonei:

Didesni rezervai (nenumatytoms išlaidoms padengti) didina įmonės likvidumo
laipsnį. Tačiau laikyti visiškai likvidžius rezervus (grynus pinigus) yra
brangu, nes jie nėra kur nors investuojami ir neduoda pajamų. Tai sąlygoja
rentabilumo sumažėjimą.

Rentabilumo (pelno maksimizavimo) siekimas yra susijęs su apmokestinimu
(pelno, pajamų mokesčiu). Ekstremaliais atvejais tai gali turėti lemiamą
reikšmę pasirenkant finansavimo formą ar strategiją. Kadangi likvidumo
didinimą galima traktuoti kaip reinvesticijas, todėl tam nukreiptos lėšos
neapmokestinamos ar apmokestinamos mažesniu tarifu.

Finansavimo instrumentus reikėtų išskirti į dvi grupes:

• Išorinis finansavimas

• Vidinis finansavimas.

Taip atskiriant kreipiamas dėmesys ar finansavimo metu gaunamas efektas
yra pasiekiamas pritraukiant kapitalą iš už įmonės ribų (kreditai,
paskolos, subsidijos, įstatinio kapitalo didinimas) ar panaudojant įmonės
veiklos rezultatus, vidinius įmonės išteklius.

Kartais firma negali vykdyti įsipareigojimų, nes įplaukos ir išlaidos buvo
blogai įvertintos ar dėl kitų priežasčių įmonė nedisponuoja reikalingais
pinigais. Tuo atveju finansinė pusiausvyra pažeidžiama. Tokia padėtis
įmonei gresia bankrotu, nes kreditoriai gali kreiptis į teismą. Praktikoje
yra skiriami du atvejai. Kai firmos sugebėjimas vykdyti įsipareigojimus yra
sutrikęs laikinai – vadinama nepakankamu likvidumu, kitas atvejis, vedantis
į bankrotą – tai ilgalaikis nesugebėjimas vykdyti įsipareigojimus.

Siekiant naują įmonę apsaugoti nuo bankroto savininkas kitų finansinių
padalinių vadovais turi sudaryti finansavimo planus įvairiems
laikotarpiams, kurie tiksliai įvertina susiklosčiusią padėtį. Ilgesniam
laikotarpiui finansiniai planai tik gali prognozuoti būsimą situaciją.

Dažnai verslo įmonių savininkams tenka skolintis pinigų, todėl būtina
žinoti kada naudinga skolintis. Kada skolinto kapitalo palūkanos yra
mažesnės negu įmonės veiklos rentabilumas, tai padidėjęs skolintas
kapitalas gerokai gali padidinti nuosavo kapitalo rentabilumą ir vidutinę
palūkanų normą.

Prieš imant paskolą reikia kruopščiai apskaičiuoti kiek ji naudinga
įmonei. Esant normalioms sąlygoms skolinti pinigai turi uždirbti pajamų
daugiau negu reikia sumokėti palūkanų, kitaip paskola taps nuostolinga ir
dar labiau sukomplikuos padėtį.

Vidinio finansavimo formas galima suskirstyti į 3 grupes:

• Finansavimas iš pelno

• Turto struktūros pasikeitimai

• Specialūs fondai

Visos šios formos gaunamos balanso politikos pasekoje. Jos poveikį galima
apibūdinti trimis efektais.

Finansavimo efektas – specialiems rezervams priskirtos lėšos negali būti
ateityje priskirtos pelnui ir kartu paskirstytos.

Mokesčių efektas – kai į ateitį nukeliamos išlaidos, o kartu ir mokesčiai,
ko pasekoje tuo pat metu padidėja likvidumas.

Patikimumo efektas – rezervų sudarymas rodo, kad įmonė yra numačiusi savo
veiklos rizikos veiksnius ir pasiruošusi juos neutralizuoti.

Finansavimas iš pelno, kuris paliekamas įmonėje ir neišdalinamas
savininkams.

Turto struktūros pakitimai tai turto balansinė ir reali vertė, kuri ne
visada sutampa, todėl nebūtinų įmonės ūkinei – komercinei veiklai priemonių
ir turto pardavimas gali gerokai padidinti nerealizacinį pelną.

Viena iš žymiausių JAV konsultacinių firmų “Solomon Brother” teigia, kad
tipiškas firmos finansavimas vidinių ir išorinių šaltinių sąskaita turėtų
pasiskirstyti taip: Vidiniai finansavimo šaltiniai – 60%, Išoriniai
finansavimo šaltiniai – 40%.

Tai reiškia, kad vidinio finansavimo dalis kiekvienam lite sudaro 60
centų, išorinio – 40 centų.

Vidinis finansavimas susidaro sumuojant investicijas iš amortizacinių
atskaitymų fondo (49 ct) ir investicijas, daromas nepaskirstyto pelno
sąskaita (11 ct).

Išorinis finansavimas (40ct) vykdomas išleidžiant ir parduodant naujas
akcijas (5 ct), taip pat imant paskolas (35 ct). Šiuo pasiūlymu reikėtų
pasinaudoti naujos įmonės steigėjams.

ALTERNATYVIOS ĮMONĖS VEIKLOS FINANSAVIMO RŪŠYS:

LIZINGAS, FAKTORINGAS, FORFEITINGAS

Kaip alternatyvos bankinėms paskoloms išsivysčiusiose Vakarų Europos
šalyse ir jau Lietuvoje ypač paplitusios tokios finansavimo rūšys kaip
lizingas, faktoringas, forfeitingas.

Lizinginės operacijos – tai nauja finansavimo rūšis, finansiškai padedanti
to norinčioms įmonėms. Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis
kreditas prekine forma, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą
daiktinę paskolą gauna palūkanas. Lizingui būdinga trišalė sutartis, t.y.
kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas nuomotojas, lizingo
gavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas.

Faktoringas – tai ypatinga trumpalaikio finansavimo forma, susijusi su
apyvartinio kapitalo kreditavimu. Šiuo metu tai universali sistema
aptarnaujanti tiek eksportinę, tiek ir vidaus tiekėjo veiklą. Faktoringo
pagrindas – tai perleidimas faktoringo kompanijai neapmokėtų mokėjimų
reikalavimų, kurie atsiranda prekių, paslaugų realizavimo bei komercinio
kredito suteikimo procese. Įmonei suteikusiai komercinį kreditą būna
nepalanku laukti, kol klientas atsiskaitys. Tuomet tiekėjas gali
pasinaudoti faktoringo paslaugas teikiančios firmos pasiūlymais. Ji superka
iš tiekėjų klientų įsipareigojimus už tam tikrą mokestį. Gali būti perimtos
ir tokios funkcijos : įsiskolinimų apskaita, išreikalavimas ir rizika,
susijusi su skolininko nemokumu.

Operacija, panaši į eksportinį faktoringą yra forfeitingas. Tai eksporto
kreditavimas superkant komercinius vekselius ir kitus mokėjimo reikalavimus
pagal užsienio prekybos kontraktus. Tokiu būdu visa eksportuotojo rizika
perduodama forfeitoriui, kuriam, siekiant apginti savo interesus reikia
garantijos iš importuotojo šalies patikimiausio banko. Forfeitingo
operacijos kaina viršija kitą kreditavimo formų kainą, tačiau jos
privalumas yra tas, kad yra paprasta apiforminimo procedūra ir visa rizika
tenka forfeitpriui.

VERSLO MOKESČIAI
Verslininkas pirmiausia turi išstudijuoti bendrą informaciją apie visus
mokesčius ir svarbiausius jų bruožus. Tai būtina žinoti jau prieš steigiant
įmonę. Priklausomai nuo įmonės teisinės formos priklauso mokamų mokesčių
skaičius. Steigiant įmonę labai svarbu žinoti ir mokesčių lengvatas. 

1. Koeficientų reikšmė, privalumai, trūkumai, pasirinkimas

 

1.1. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai
 
Analizė, panaudojant finansinius rodiklius, yra labai plačiai paplitusi
atliekant tarpįmoninę bei tam tikro laikotarpio analizę [9]. Vartodami
finansinius rodiklius, galime nesunkiai palyginti skirtingų įmonių
finansines ataskaitas bei jų veiklos rezultatyvumą įvairiais požiūriais,
taip pat vienos įmonės skirtingų laikotarpių finansinius rodiklius,
nustatyti jų kitimo tendencijas.
 
Prieš analizės atlikimą, būtina įsitikinti, ar pasirinktos ataskaitos yra
suderintos metodiniu bei struktūriniu požiūriu. Visus rodiklius tikslinga
sugrupuoti į dvi grupes: vidinius ir išorinius. Vidiniai rodikliai yra tie,
kurių apskaičiuojamieji elementai, t.y. skaitikliai ir vardikliai, gali
būti apskaičiuojami paimant duomenis iš finansinių ataskaitų. Išoriniais
laikytini tokie, kurių viena dalis neatsispindi finansinėse ataskaitose.
 
Ūkinėje praktikoje dauguma vadovų sugeba laisvai operuoti absoliučiais
dydžiais, pavyzdžiui, žmonių skaičiumi, tonomis, valandomis, kilometrais ir
t.t., ir nepakankamai – santykiniais dydžiais. Tačiau kyla klausimas, kodėl
reikia nagrinėti santykinius dydžius? Atsakymas toks: joks skaičius negali
būti akivaizdus ir reikšmingas nepalyginus jo su kitu skaičiumi. Kad
suteiktume skaičiui reikšmę, reikia jį palyginti su kitu, ypač jeigu norime
įvertinti įmonės ūkinės veiklos būklę ar tam tikrą asmeninio gyvenimo
situaciją. Taigi santykinis dydis, gautas palyginus du skaičius, yra daug
akivaizdesnis negu absoliutus dydis. Pavyzdžiui, izoliuotai žiūrint į
išlaidas, dar negalima padaryti apibendrinančios išvados, bet palyginus jas
su rezultatu ar nauda, gauta padarius tas išlaidas, tai padaryti jau
galima.
 
Santykinis rodiklis gali būti patobulintas ieškant galimybių pakeisti vieną
iš jo sudedamųjų dalių arba apskaičiuojamų elementų (skaitiklį, vardiklį
arba abu). Ūkines operacijos gali būti vykdomos didinant pardavimus, esant
toms pačioms sąnaudoms, arba mažinant sąnaudas, tenkančias tai pačiai
pardavimų apimčiai. Tolygus veiksnių poveikis tiek skaitikliui, tiek ir
vardikliui yra vienas iš santykinių rodiklių privalumų. Taigi santykinių
rodiklių naudojimas eliminuoja absoliutinių rodiklių trūkumus. Pavyzdžiui,
absoliutus išlaidų augimas daro įspūdį, kad jas reikia mažinti, kai jos
gali būti sąlygojamos gamybos apimties augimo. Tokios klaidingos išvados
nepadarysime jeigu apskaičiuosime santykinį rodiklį.
 
Galima paminėti santykinių rodiklių privalumus, palyginti su absoliutiniais
dydžiais, pateikiant šiuos pavyzdžius [9].
 

1. Transportas. Kai kalbama apie jo efektyvumą, galima pasakyti, kad

automobilis į paskyrimo vietą nuvažiuoja per n val. Bet tai mes galime

apibūdinti objektyviai tik tada, jeigu žinome transporto priemonės

greitį, t.y. km per valandą.
 

2. Produkcija. Pavyzdžiui, dvi įmonės per tą patį laikotarpį pagamino po

2000 staklių. Tačiau abu šie rodikliai neparodo, ar įmonės dirbo

efektyviai. Tarkime, kad pirmoji įmone gamino produkciją su 50

darbuotoju, o antroji – su 100. Galima daryti išvadą, kad pirmoji

įmonė dirbo efektyviau negu antroji. Pirmosios įmones našumas 40

staklių vienam žmogui, o antrosios – tik 20. Žinoma, pirmoji įmone

gali būti nerentabili, bet tai jau kitas klausimas.
 

3. Pelnas. Abi įmones gavo po 5000 Lt pelno. Kuri įmone pelningesnė?

Jeigu A įmone gavo šį pelną, gavusi 50 000 Lt pajamų, tai A įmone bus

pelningesne tuo atveju, jeigu jos pelningumas bus 10% pardavimų sumos,

o B įmones -1%.
 

1.2. Kaip pasirinkti santykinius rodiklius?
 
Mokslinėje-metodinėje literatūroje yra aprašoma šimtai skirtingų finansinių
koeficientų. Kiekvienas jų yra tinkamas tam tikroms įmonių rūšims (akcinėms
bendrovėms, bankams, investiciniams fondams, draudimo bendrovėms ir pan.),
tam tikriems ekonomikos sektoriams ir pan. Taigi iškyla finansinių rodiklių
pasirinkimo problemą. Žemiau aptarsime pagrindinius momentus, į kuriuos
būtina atsižvelgti, konkrečiai įmonei renkanti tam tikrą finansinių
rodiklių grupę arba sąranką.
 
Prieš pasirenkant įmonei vertinimo santykinius rodiklius, reikia nustatyti
analizės tikslus ir įmonės vystymosi perspektyvas. Bet kokios veiklos, tame
tarpe ir analizės atlikimo, pagrindas yra konkrečių tikslų nustatymas.
Taigi būtina nustatyti, ar siekiama atlikti kompleksinę įmonės veiklos
analizę, ar įvertinti jos pelningumą, o gal sugebėjimą padengti savo
finansinius įsipareigojimus ir pan.
 
Jeigu žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius rodiklius,
galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi, pavyzdžiui, žinodami,
jog įmonė siekia dešimties procentų dydžio grynojo pelningumo iš kiekvieno
pardavimų lito, tai atlikta pelningumo analizė parodys realią situaciją ir
neatitikimą iškeltiems tikslams.
 
Jeigu įmonė turi keletą tikslų, tada reikia nustatyti jų reikšmingumą
(rangą). Kai vienas tikslas pasiekiamas, kitas tampa pagrindinis. Tačiau
prioritetai irgi keičiasi priklausomai nuo išorinių veiksnių. Pasirenkant
santykinius rodiklius, taip pat reikia žinoti, kokie įmonės padaliniai
prisidėjo prie tų tikslų siekimo ir kokie yra tų padalinių poskyriai.
Kiekvienam padaliniui turi būti nustatytas specifinis tikslas, suderintas
su bendrais įmonės tikslais. Taigi, pasirenkant santykinius rodiklius,
reikia vadovautis tokiais principais [9]:
 

1. Jeigu įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris

apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais

parodytų, kokiu būdu laimėjimai galėtų būti patobulinti.

2. Pasirenkami rodikliai turėtų būti logiškai ar matematiškai tarpusavyje

susieti ir kad tai galima būtų įrodyti.

3. Reikia vengti pseudosantykinių rodiklių. Pseudosantykiniai rodikliai

yra tie, kurie apskaičiuojami dalijant tarpusavyje logiškai nesusietus

dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius,

pavyzdžiui, sumokėtų palūkanų ir pardavimų santykis (%). Sumokėtos

palūkanos, ypač jei mokamos už pastovią paskolą, nepriklauso nuo

realizacijos apimties, todėl palūkanų procentas gali būti lyginamas ne

su realizacijos apimtimi, o su skolos dyžiu. Pardavimai, tenkantys

vienam gamybos darbuotojui, irgi nėra geras santykinis rodiklis, nes

įmonė gali parduoti ne tik savo gamybos, bet ir pirktus gaminius, kas

nėra jų darbo rezultatas.

4. Vadovui neturi būti pateikiami tie rodikliai, kurių pasikeitimui

vadovas negali turėti įtakos, t.y. daryti poveikio.

5. Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį, o ne trivialų.

6. Santykinis išlaidų rodiklis turi teikti informaciją apie naudą, kad

vadovas visada tai turėtų mintyje.

7. Santykinių rodiklių, kuriuos gauna vadovas, skaičius turi būti

minimalus. Be to, reikia atminti, kad nėra idealios santykinių

rodiklių sistemos, kuri patenkintų visų įmonių vadovus, tiktų visoms

ūkio šakoms ir visiems laikams.
 
Su paskutiniu teiginiu susiję dar trys rodikliu sudarymo principai:
 

✓ ⎫      Įvairioms šakoms, ir įmonėms, jeigu jos funkcionuoja

skirtingai, reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai.

✓ ⎫      Įmones viduje, skirtingiems valdymo lygmenims irgi

reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai, nes vadovų

atsakomybė yra nevienoda

✓ ⎫      Vadovo poreikis specifiniams rodikliams keičiasi, jeigu

keičiasi jo problemos.
 
Šie principai rodo, kad kartkartėmis (tarkime, kartą per metus) kiekvienas
vadovas turėtų gauti tam tikrus rodiklius ir atsisakyti tų, kurie
nesuteikia jam informacijos, reikalingos valdymo sprendimams priimti.
Gyvenime yra tendencija, kad informacija, kurią vadovas gauna, nuolat
didėja. Tai susiję su informacinės arba žinių eros įsigalėjimų, kurios
esminis bruožas yra tai, kad pagrindiniu gamybos veiksniu tampa
specializuota informacija arba žinios (aišku tuo pačiu ir sugebėjimas ją
kryptingai bei efektyviai panaudoti). Tačiau tos informacijos kokybė gali
gerėti tik tada, kai jos kiekis nuolat yra mažinamas.
 
Todėl labai svarbu, jog pagrindinis santykinis rodiklis, jo naudojimas arba
jo interpretavimas būtų toks, kad net [9]:
 

1) 1)      norint pasiekti “gerą” rodiklį, nebūtų užkertamas kelias

tokiai įmonės veiklai, kuri duotų naudos,

2) 2)      geras rodiklis netaptų tokių veiksmų padariniu, kuris neduoda

įmonei naudos.
 
Pirmos situacijos rizika atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, sąnaudos
atsiranda ir yra pripažįstamos viename laikotarpyje, o nauda neparodoma iki
kito laikotarpio pradžios. Antros situacijos rizika atsiranda dažniausiai
tada, kai pagalbinio santykinio rodiklio lygį atspindi veiksmas, darantis
teigiamą įtaką tik daliai įmonės veiklos, bet galintis sukelti visos įmonės
nuosmukį.
 

1.3. Koeficientų trūkumai
 
Analizuojant finansinius santykinius rodiklius, svarbu suprasti ne tik jų
privalumus, bet ir trūkumus. Finansinių ataskaitų vartotojai skirstomi į 3
pagrindines grupes [3]:
 

a) a)                          Vadovai santykinius rodiklius

naudoja firmos ūkinės veiklos analizei, kontrolei ir

tobulinimui.

b) b)                          Tie, kurie analizuoja kreditus

(teikiant banko paskolas, skiriant reitingus obligacijoms),

santykinius rodiklius nagrinėja norėdami įvertinti firmos

skolų apmokėjimo galimybes.

c) c)                          Tie, kurie analizuoja vertybinius

popierius, domisi bendrovės veiklos efektyvumu, augimo

perspektyvomis, firmos sugebėjimu mokėti savo obligacijų

palūkanas.
 
Naudojantis santykinių rodiklių analize, jai būdingi trūkumai reikalauja
apdairumo. Norint atlikti palyginamąją analizę firmose su dideliu padalinių
skaičiumi skirtingose šakose, sunku parinkti šakų vidurkius sugretinimui.
Pačios firmos rodiklių palyginimas su šakos vidutiniais santykiniais
rodikliais – tai nebūtinai optimalus tikslas. Žymiai svarbesni gali būti
šakos lyderių santykiniai rodikliai.
 
Dažnai infliacijos ir sezoniškumo pokyčių įtakoje iškreipiami metiniai šakų
santykiniai rodikliai. Jų apskaičiavimą gali paveikti iškraipymai, kuriuos
sąlygoja skirtinga, tačiau visuotinai pripažinta įmonės veiklos apskaitos
praktika.
 
Jei firma apskaitoje dirbtinai pagerina finansines ataskaitas, santykiniai
rodikliai bus klaidinantys. Sunku pasakyti, kuris rodiklis yra “geras”, o
kuris “blogas”. Viską lemia firmos finansiniai reikalai. Pagaliau, yra daug
firmų, turinčių ir stiprius, ir silpnus santykinius rodiklius, ir jų visuma
išreiškia tikrąją firmos finansinę būklę.
 

2. FinansiniAI koeficientai ir jų grupės

 

2.1. Finansinių koeficientų grupavimas
 
Kaip jau minėjome įmonių finansinei būklei vertinti naudojama labai daug
skirtingų bei įvairių koeficientų. Jie apskaičiuojami remiantis įmonės
finansinių ataskaitų informacija bei išorine informacija (pavyzdžiui,
vertybinių popierių biržos prekybos rezultatais). Įvairūs koeficientai
skiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Dažnai vieni finansiniai
koeficientai yra išvedami iš kitų, taigi jie yra tarpusavyje susiję.
 
Kadangi finansinių koeficientų yra daug, tai jie finansinės analizės
teorijoje yra klasifikuojami į atskiras grupes. Toks grupavimas palengvina
jų nagrinėjimą.
 
Pažymėtina, kad įvairūs finansinės analizės praktikai bei teoretikai
laikosi skirtingų grupavimų principų, tačiau galima rasti nemažai ir
bendrumų. Knygoje “Finansinė analizė” [9] išskiriamos tokios santykinių
koeficientų grupės:
 

1. 1.      Pelningumo.

2. 2.      Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo.

3. 3.      Veiklos efektyvumo.

4. 4.      Kapitalo rinkos.
 
Nacionalinės vertybinių popierių biržos parengtoje rodiklių skaičiavimo
metodikoje [4] akcinių bendrovių rodiklių skaičiavimui siūloma taikyti šių
penkių grupių finansinius koeficientus:
 

1. 1.      Likvidumo.

2. 2.      Pelningumo.

3. 3.      Finansų struktūros.

4. 4.      Turto panaudojimo efektyvumo.

5. 5.      Rinkos vertės.
 
Finansų analitikui didelės reikšmės į finansinių koeficientų grupavimą
teikti nereikėtų, svarbu suprasti šių koeficientų prasmę, apskaičiavimo
metodiką bei taikymo ypatumus. Todėl pernelyg nesigilindami į grupavimo
subtilybes, panagrinėsime pačius pagrindinius finansinius koeficientus,
suskirstydami juos į pelningumo, likvidumo (mokumo), finansų struktūros,
turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) bei rinkos vertės grupes.
Nagrinėdami rodiklius remsimės įvairių autorių darbais [1, 2, 4, 5, 6, 7,
8, 9, 10].
 

2.1. Pelningumo koeficientai
 
Pelningumo rodikliai yra pagrindiniai rodikliai, kuriais remiamasi
atliekant finansinę analizę, nes:

a) a)      jie geriausiai apibendrina galutinius įmonės pasiekimus, ir

b) b)      pagal juos yra sprendžiama, kokią realią naudą gaus

akcininkai ir investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą.

 
Akcinio kapitalo pelningumas (nuosavybės grąža) rodo, kiek pelno gaunama
kiekvienam akcinio kapitalo piniginiam vienetui. Jis apskaičiuojamas taip:

[pic]
Šiuo rodikliu matuojama paprastųjų akcijų savininkų investicijų
pelningumas. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.
 
Turto pelningumo rodiklis (turto grąža) rodo, ar įmonė efektyviai vartoja
savo turtą. Jis yra taip apskaičiuojamas:

[pic]
Šis rodiklis parodo visų investicijų įmonėje pelningumą. Kuo jis didesnis,
tuo geresnis.
 
Grynasis pelningumas parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų
litui. Jis apskaičiuojamas taip:

[pic]
Tai bene plačiausiai vartojamas rodiklis. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.

 
Panašią prasmę turi bendrasis pelningumas. Jis taip apskaičiuojamas taip:

[pic]
Bendrasis pelningumas parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų
litui. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.
 

2.3. Mokumo (likvidumo) rodikliai
 
Mokumo arba likvidumo rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą.
Likvidumo rodikliai parodo, ar įmonė pajėgs apmokėti savo įsipareigojimus,
pasibaigus terminui.
 
Atliekant finansinę analizę dažniausiai skaičiuojami bendrojo ir skubaus
padengimo koeficientai.
 
Bendrojo padengimo koeficientas padeda nustatyti, kiek trumpalaikis turtas
viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Jis taip apskaičiuojamas taip:

[pic]
Šis koeficientas geriausiai parodo, kokiu laipsniu trumpalaikių kreditorių
teisės yra padengtos turtu, kurį lengva paversti pinigais. Kuo jis
didesnis, tuo artimiausiu metu saugesnė situacija. Vakarų Europos šalyse
manoma, kad patenkinamas likvidumo rodiklio lygis svyruoja nuo 1,2 iki 2,0.
Greitojo arba kritinio padengimo koeficientas yra santykis tarp didžiausio
likvidumo turto komponentų ir trumpalaikių įsipareigojimų. Jis nustatomas
taip:

[pic]
Vakarų Europos šalyse manoma, kad šis rodiklis turėtų būti lygus maždaug 1
ar net dar mažesnis.
 

2.4. Finansų struktūros rodikliai

 
Įsipareigojimų arba mokumo rodikliai parodo įmonės sugebėjimą vykdyti savo
ilgalaikius ir trumpalaikius finansinius įsipareigojimus verslo
partneriams, bankams, mokesčių institucijoms.
 
Svarbiausias įsipareigojimų grupės rodiklis yra skolos – nuosavybės
santykis. Manoma, kad santykis 1:2 yra normalus, t.y. maždaug pusė
finansavimo šaltinių turėtų būti skolinami. Jis apskaičiuojamas taip:

[pic]
Taip pat apskaičiuojamas skolos koeficientas, – tai santykis tarp įmonės
skolų ir viso turto:

[pic]
Skolos čia apima tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius įsipareigojimus.
Kreditoriai pirmenybę teikia žemiems skolos santykiniams rodikliams, nes
bankroto atveju tai sumažina jų nuostolių riziką, o savininkai pirmenybę
teikia aukštesnio lygio finansiniam svertui, nes jie siekia padidinti pelną
bei išlaikyti firmos kontrolę. Optimalus skolos lygis yra daugumos
akademinių ir praktinių diskusijų objektas.

 
Kitas svarbus finansų struktūros santykinis rodiklis – palūkanų padengimo
koeficientas. Jis apskaičiuojamas dalijant pelną iki palūkanų ir mokesčių
išskaitymo (earnings before interest and taxes – EBIT) iš palūkanų: Šis
koeficientas parodo, koks gali būti minimalus veiklos pelnas, kad įmonė dar
pajėgtų mokėti metines palūkanas.

 

2.5. Turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) koeficientai
 
Apyvartumo rodikliai padeda įmonės vadybininkui išsiaiškinti, kaip yra
valdomos įmonės nuosavos ir skolintos lėšos. Yra daug apyvartumo rodiklių,
tačiau mes apsiribosime tiktai keliais.
Ilgalaikio turto apyvartumas nustato, kokia pardavimų apimtis tenka
kiekvienam ilgalaikių aktyvų litui. Šis rodiklis taip apskaičiuojamas:

[pic]
Kuo jis didesnis, tuo geriau. Jeigu jis per mažas, tai reikia arba didinti
pardavimus, arba parduoti dalį ilgalaikio turto.
 
Viso turto apyvartumas parodo, kokia pardavimų apimtis tenka kiekvienam
turto litui. Jis randamas pagal formulę:

[pic]
Šis rodiklis parodo viso įmonės turto naudojimo efektyvumą. Kuo jis
didesnis, tuo geriau.
 
Atsargų apyvartumas – apskaičiuojamas pardavimus dalijant iš atsargų
vertės:

[pic]
Jis rodo prekių ir gamybos panaudojimą per metus. Kuo šis santykis
didesnis, tuo daugiau turimos atsargos atliko apyvartų per metus. Tačiau
didelis santykis gali rodyti mažas atsargas ir didelį pakartotinų užsakymų
skaičių.

 
Kai įmonės parduoda prekes skolon, tampa svarbi laiko trukmė tarp pardavimo
laiko ir apmokėjimo momento. Tokiu būdu apskaičiuojamas pirkėjų skolų
apmokėjimo laikas. Jis randamas pirkėjų įsiskolinimą dalijant iš vienos
dienos vidutinių pardavimų (dažniausiai dalinama iš 360 dienų):

[pic]
Šis rodiklis parodo vidutinį dienų skaičių, kada produkcija yra apskaitoma
kaip pirkėjų įsiskolinimas.
 

2.6. Rinkos vertės koeficientai
 
Rinkos vertės finansiniai rodikliai skaičiuojami įmonių, kurių akcijos yra
kotiruojamos vertybinių popierių biržose, analitikų.
 
Kapitalizacija yra lygi paprastųjų akcijų skaičiaus sandaugai su akcijos
rinkos kaina. Įmonės kapitalizacija arba rinkos vertė – tai suma, kurią
investuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiu
laiko momentu. Skaičiuojant įmonės kapitalizaciją, atsižvelgiama tik į
faktinį išleistų paprastųjų akcijų skaičių sandorio (pardavimo) momentu.
Jei per metus įmonė išleido vieną ar kelias papildomas emisijas, tai
kapitalizacija perskaičiuojama nuo padidinto įstatinio kapitalo
įregistravimo dienos.
 
Pelnas akcijai. Yra keli šio rodiklio skaičiavimo variantai. Pateiksime
pagrindinio pelno vienai akcijai skaičiavimo formulę:
 

Grynasis pelnas – Privilegijuotųjų akcijų dividendai

Vidutinis svertinis paprastųjų akcijų skaičius apyvartoje
 
Šis santykis nurodo grynojo pelno dalį, kuri yra akcijos savininko
nuosavybė.
 
Kainos ir pelno akcijai santykis (P/E):
 

Akcijos rinkos kaina

Pelnas akcijai
 
Kainos ir pelno santykis atspindi, kiek investuotojas moka už vieną įmonės
pelno litą. Jo pagalba galima palyginti dvi ar daugiau įmonių, nes jis
nustato akcijos rinkos kainos ir jai tenkančio pelno dalies ryšį.
 
Dividendai akcijai rodo paskirstytino pelno dalį, tenkančią vienai
paprastajai akcijai:
 

Dividendai – privilegijuotųjų akcijų dividendai

Paprastųjų akcijų skaičius
 

3. Du Pont’o analizė [pagal 10]
 
Du Pont’o sistema – tai dažnai naudojamas metodas įvertinti firmos
rentabilumui akcentuojant savininkų nuosavybės pelningumą (ROE). 1.
paveiksle matyti Du Pont’o metodo grafinis vaizdas. Metodas buvo sukurtas
JAV E. I. Du Pont’o bendrovės užsakymu. Du Pont’o lygtis pradedama tokiu
originaliu savininkų nuosavybės pelningumo (ROE) apibrėžimu:
 

ROE = grynasis pelnas / paprastųjų akcijų vertė
 
Toliau šis santykis apibūdinamas trijų svarbiausių veiklos veiksmingumo
rodikliu – rentabilumo, vertybinių popierių su nustatytu ir nenustatytu
pelningumu santykio ir kapitalo panaudojimo – funkcija. Šiems ryšiams
parodyti reikia perrašyti savininkų nuosavybės pelningumo (ROE) lygtį. ROE
yra lygus bendrojo kapitalo pelningumo (ROA) ir nuosavybes koeficiento /
daugiklio (EM) sandaugai. ROE yra ROA produktas ir kartu bendro pelningumo
matas. EM yra vertybinių popierių su nustatytu ir nenustatytu pelningumu
santykio matas. Taigi:

[pic]

Suskaldžius ROA dalimis, matoma, kad kapitalo pelningumas yra ribinio
grynojo pelno (angl. net profit margin, NPM) – rentabilumo mato ir bendrojo
kapitalo apyvartumo (angl. total asset turnover, TAT) – bendrojo turto
panaudojimo mato – rezultatas.

[pic]
Derinant tarpusavyje abi lygtis gaunama išplėstinė Du Pont’o lygtis, ji
rodo firmos savininkų nuosavybės pelningumą:

[pic]

 

[pic]
1. pav. Du Pont’o metodo grafinis vaizdas

 

IŠVADOS
 
Galima padaryti šias išvadas:
 

1. Finansiniai koeficientai yra plačiai naudojami atliekant tarpįmoninę

bei tam tikro laikotarpio finansinę analizę. Tai grindžiama tuo, kad

santykinis rodiklis parodo dviejų skaičių santykį.

2. Pasirenkant finansinius koeficientus, visų pirma, reikia nusistatyti

įmonės bei analizės tikslus. Taip pat darbe pasiūlyta eilė principų,

kuriais reikia vadovautis, renkantis finansinius koeficientus.

3. Finansiniams koeficientams yra būdingi tam tikri trūkumai, kurie

reikalauja apdairumo.

4. Įvairūs autoriai skirtingai grupuoja finansinius koeficientus. Galima

išskirti šias grupes: pelningumo, mokumo (likvidumo), finansų

struktūros, turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) bei rinkos

vertės.

5. Remiantis finansiniais koeficientais buvo sukurtas Du Pont’o metodas,

kuris naudojamas įmonių rentabilumo įvertinimui.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
 
1. 1.      Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I. Finansų analizė. Kaunas:

Technologija, 1998.
2. 2.      Gaidienė Z. Finansų valdymas. K.: Pasaulio lietuvių kultūros,

mokslo ir švietimo centras, 1995.
3. 3.      Įmonės finansų valdymas. Parengė V. Darškuvienė. Kaunas:

Technologija, 1997.
4. 4.      Įmonių finansinė analizė: rodiklių skaičiavimo metodika. V.:

NVPB, 1999. 43 p.
5. 5.      Jovaiša A. Kaip parengti verslo planą. V.: Pačiolis, 1997. 255

p.
6. 6.      Kvedaraitė V. Firmos finansinė analizė. Vilnius: Lietuvos

informacijos institutas, 1996. 61 p.
7. 7.      Kvedaraitė V. Firmų finansinių rodiklių palyginamoji analizė.

Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1995. 36 p.
8. 8.      Kvedaraitė V. Įmonės finansų valdymas. Vilnius: Lietuvos

informacijos institutas, 1997. 63 p.
9. 9.      Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinė analizė. V.: Katalikų

pasaulis, 1998. 631 p.
10. 10.  Obi Cyril Pat. Verslo finansų pagrindai. Kaunas: Technologija,

1998.
 

Leave a Comment