Teisės sistema ir jos sudarymo būdai

TURINYSĮVADAS 3I. TEISĖS SISTEMOS SAMPRATA 4II. TEISĖS NORMOS, JŲ SĄVOKA IR POŽYMIAI 5III. TEISĖS ŠAKOS, JŲ APIBŪDINIMAS 7IV. TEISĖS INSTITUTAS 15V. TEISĖS POŠAKIS 16VI. TEISĖS SISTEMA IR ĮSTATYMŲ SISTEMA 16REZIUME 19SUMMARY 21LITERATURA 22ĮVADASLietuvoje vyksta sudėtingi visuomeniniai ir teisiniai pokyčiai. Pereinamasis laikotarpis, griūvant totalitarinei sistemai bei atsirandant naujiems ekonominiams bei socialiniams santykiams, yra sudėtingas. Kuriantis rinkos ekonomikai ir atsirandant naujiems, dar nežinomiems visuomeniniams santykiams, keičiasi požiūris į valstybę ir jos funkcijas, į žmogų ir jo teises bei pareigas. Šiuos pokyčius turi atitikti ir pokyčiai teisėje bei jos sistemoje. Teisė turi atitikti savo funkcijas nestabdydama teigiamų socialinių bei ekonominių pokyčių visuomenėje ir tuo pačiu užtikrinti, kad žmogaus ar grupės žmonių pastangos versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka atitiktų teisinės valstybės principus. Tai reiškia, kad šie procesai turi būti nustatyti pačia teise, t.y. teisės normomis.Teisės sistema yra sudedamasis teisinės sistemos komponentas ir sisteminis vidinio pobūdžio reiškinys, tačiau teisės sistemos sąvoka skiriasi nuo teisinės sistemos sąvokos. Jei teisinė sistema reiškia visą visuomenės teisinį reguliavimą, tai teisės sistemos sąvoka suprantama kiek siauriau. Struktūriniai teisės sistemos elementai yra teisės normos, teisės šakos, pošakiai ir institutai. Teisės literatūroje vyrauja nuomonė, kad teisės sistema – tai ekonominės ir socialinės santvarkos nulemta teisės struktūra išreiškianti vidinį teisės normų suderinamumą ir kartu jų skirstymą pagal teisės šakas ir institutus.Šiame darbe aptarsiu, kas tai yra teisės sistema apskritai, kas ją sudaro, panagrinėsiu teisės sistemos sudarymo būdus Toliau apžvelgsiu ir išnagrinėsiu pagrindines teisės sistemos sudėtines dalis atskirai, jų sąvoką, pagrindinius požymius. Rašant šį darbą, rėmiausi įvairių autorių nuomone. Naudojausi A. Vaišvilos, S. Vansevičiaus, K. Lapinsko ir kitų autorių parengtais teisės teorijos vadovėliais.

TEISĖS SISTEMOS SAMPRATA

Teisės sistema – tai teisės vidinė sandara su tarpusavyje susijusiais ir kartu diferencijuotais elementais: teisės šakomis, teisės institutais ir teisės normomis. Sistema apibūdina tų dalių tarpusavio funkcionavimo ryšį. Taigi teisės sistemai būdinga jos vienybė ir darnumas, padalijimas į tarpusavyje susijusias pavienes dalis (šakas ir institutus), objektyvus pobūdis. Teisę sudaro išbaigta vieninga sistema. Teisė skirstoma į atskiras struktūrines dalis, kurios tarpusavyje siejamos bendrais požymiais. Teisę kaip sistemą apibūdina tokie požymiai:• Objektyvus vieningas reiškinys, o ne atsitiktinis normų rinkinys su sisteminiais tarpusavio priklausomybės ryšiais.• Įvairiapusis teisinis reiškinys, į kurį įeina nevienodi pagal turinį ir apimtį struktūriniai elementai. Teisės sistema skirstoma į teisės normas, teisės institutus, subinstitutus, teisės posakius ir teisės šakas.Teisės kaip sistemos reiškinio požymiaiTeisė yra ypatingas sisteminis objektas – vieni teisės reiškiniai gali būti atskirose sistemose ir vienoje sistemoje.1. Teisės sistema remiasi loginiu ryšiu, jis visada pasireiškia į teisės normų apjungimą, į teisės institutus, jie į teisės šakas, šakos į visą teisės sistemą.2. Teisės sistema yra visada formalizuota. Sistema – visos teisės normos apjungiamos ne tik teoriškai, bet ir praktiškai (pavyzdys ATPK, BK, CK, BPK, CPK)3. Teisės sistema yra stabili sistema – visos teisės normos apjungtos į sistemą, kuri veikia stabiliai (teisės normos gali pasikeisti, bet visos sistemos gali neišjudinti).4. Teisės sistema yra socialinė sistema – t.y. ji nustato santykius tarp asmenų.5. Teisės sistemai būdingos įvairių lygių sudėtinės dalys.6. Teisės sistema sudaryta iš diferencijuotų struktūrinių dalių – iš savarankiškų struktūrinių dalių.7. Teisės sistema yra vieninga sistema – struktūriniai vienetai vieningi visoms teisės šakoms.Termino teisės sistema nereikia painioti su terminu teisinė sistema. Teisinės sistemos sąvoka platesnė. Ji apima teisėdarą, teisės sistemą, teisės įgyvendinimą ir kitus teisinius reiškinius. Taigi teisės sistema yra teisinės sistemos dalis. Tiesa, reikia atkreipti dėmesį,… kad teisės sistema sudaro teisinės sistemos branduolį, pagrindą. Todėl kartais šie terminai vartojami kaip tapatūs.Teisės sistemos sudėtinės dalysTeisės sistemos pagrindinės dalys yra: teisės šaka, teisės institutas, teisės norma.Teisės norma yra pirminis ir bene svarbiausias teisės sistemos elementas. Jis reguliuoja svarbius valstybei visuomeninius santykius. Teisės norma tai “valstybės nustatyta ir sankcionuota bendrai privaloma formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, suteikianti reguliuojamo santykio dalyviams subjektines teises ir nustatanti jiems teisines pareigas.” Žodis norma lotynų kalboje reiškia taisyklę. Elgesio taisyklės, kurios reguliuoja santykius tarp žmonių, visuomeninių ir kitų organizacijų, vadinamos socialinėmis normomis. Pagal visuomeninių santykių reguliavimo sferą socialinės normos skirstomos į teisės, moralės, papročių, tradicijų, politines, ekonomines, visuomeninių organizacijų ir kitas normas. Labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis yra teisės norma. Ji yra bendra taisyklė, veikianti nepertraukiamai laiko, bet kurios asmenų grupės atžvilgiu, numatyta neribotam atvejų skaičiui. Kartu teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų. Pirma, teisės normos reguliuoja svarbiausiuosius visuomeninius periodiškai besikartojančius santykius ir šios elgesio taisyklės skirtos ne kokiam nors konkrečiam subjektui, o privalomos visiems. Jos iš visuomeninio santykio dalyvio arba reikalauja tam tikro poelgio, arba jį draudžia, arba leidžia atlikti tam tikrą veiksmą. Antra, teisės normos sudaro sistemą, pagrįstą valstybės ar visos visuomenės valios. Trečia, teisės normų įgyvendinimą garantuoja valstybės prievartos priemonės. Ketvirta, teisės normas arba betarpiškai kuria valstybės institucijos, arba jos atsiranda valstybės sankcionuojamų referendumų keliu. Penkta, teisės normas lemia ir įtvirtina visuomenės ekonominė bazė. Taigi teisės norma-tai įstatymuose ir kituose teisės aktuose valstybės nustatyta visiems privaloma bendro pobūdžio elgesio taisyklė, kurios įgyvendinimas garantuojamas valstybės prievartos priemonėmis. Į klausimus, kurie būtinai iškyla realizuojant teisės normą, koks poelgis leistinas, koks draudžiamas, kokie neigiami padariniai atsiras tos normos pažeidėjui, atsakymą duoda teisės normos struktūra. Teisės normos struktūra-tai teisės normos vidinė sandara, jos sudedamieji elementai. Teisės norma turi 3 struktūrinius elementus: hipotezę, dispoziciją ir sankciją. Kiekviena teisės norma yra vieninga, jos visi trys elementai yra susiję ir vienas kitą sąlygoja. Hipotezė (gr.hypothesis-pagrindas, prielaida, spėjimas) nurodo faktines aplinkybes, kurioms esant reikia vadovautis ta teisės norma t.y. ji apibrėžia normos veikimo sferą, nurodo subjektus ir normos galiojimo aplinkybes, sąlygas. Hipotezė gali būti apibrėžta ir numanoma. Dispozicija (lot.dispositio-išdėstymas, paskirstymas, potvarkis) – tai pagrindinis teisės normos elementas. Ji nurodo, koks turi būti visuomeninio santykio dalyvių elgesys, kai yra hipotezėje numatytos faktinės aplinkybės. Dispozicijoje nustatomos šio santykio dalyvių subjektyviosios teisės ir pareigos. Sankcija (lot.sanctio-griežčiausias nutarimas) – trečias teisės normos elementas, kuris nurodo, kokia poveikio priemonė taikoma visuomeninio santykio dalyviams, nevykdantiems teisės normos dispozicijoje išdėstytų reikalavimų.

Teisės normos nėra visos vienodos ir ne visos turi nurodytas 3 struktūrines dalis.Tai būdinga konstitucinėms teisės normoms, kurios paprastai nenumato sankcijų. Teisės normos klasifikuojamos įvairiais pagrindais. Pagal teisinio reguliavimo objektą teisės normos skirstomos į konstitucines, baudžiamąsias, civilines, šeimos, darbo, finansų ir kitas. Šiuo požiūriu šakinės teisės normos toliau skirstomos į:materialiąsias ir proceso, viešosios ir privačios teisės. Pagal atliekamas funkcijas teisės normos skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias. Pagal juridinę galią teisės normos yra įstatyminės, turinčios didžiausią jurid…inę galią, ir poįstatyminės-mažesnės juridinės galios, nes sukurtos remiantis įstatyminėmis ir joms neprieštaraujant. Pagal teisinio reguliavimo metodą teisės normos skirstomos į imperatyvias, dispozityvias, skatinamąsias ir rekomendacines. Jos atspindi atitinkamus teisinio reguliavimo metodo požymius. Imperatyvios teisės normos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia kaip nors kitaip jo suprasti. Pvz., Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Dispozityvios teisės normos nustato elgesio variantą, kuris neperžengdamas įstatymo numatytų ribų suteikia subjektams teisę reguliuoti tarpusavio santykius savo pačių nuožiūra, t.y. leidžia jiems susitarimu nustatyti abipuses teises ir pareigas. Ir tik jeigu šalys šito nepadaro, nustatomas tam tikras privalomas elgesys. Skatinamosios teisės normos-tai nurodymai naudotis pagyrimo priemonėmis už valstybės ir visuomenės požiūriu skatinamą elgesį arba už pasiekimą rezultatų, kurie viršija įprastus darbinius, tarnybinius ar pilietinius reikalavimus. Rekomendacinės teisės normos nustato valstybės ir visuomenės požiūriu pageidautino elgesio variantus suteikdamas šias rekomendacijas adresatams teisę pagal savo kompetenciją elgtis atsižvelgiant į vietos sąlygas, galimybes į rezervus. Pagal galiojimo apimtį teisės normos skirstomos į bendrąsias, specialiąsias ir individualias. Bendroji teisės norma formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptį ir metodą. Plėtojant jos turinį gali būti kuriamos specialios normos. Pastarosios priimamos remiantis bendrąja norma, jai neprieštaraujant ir skirta konkretinti, plėtoti bendrosios normos imperatyvus atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką. Tokios yra visų teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu, taip pat visų kodeksų specialiosios dalies normos. Individuali teisės norma formuluoja vienkartinį paliepimą. Pvz.tokia yra įstatyminė teisės norma, nustatanti Civilinio kodekso įsigaliojimo datą arba pratęsianti kurio nors įstatymo galiojimo laiką. Bet kuri teisės norma numato tam tikrą elgesio formą. Daugumą teisės normų sudaro reguliacinės teisės normos, kurios nustato ne vienodo pobūdžio visuomeninių santykių dalyvių subjektines teises ir pareigas. Todėl reguliacinės teisės normos yra: įpareigojančios, draudžiančios ir įgaliojančios. Įpareigojančios teisės normos nustato pareigą atlikti tam tikrus aktyvius teigiamus veiksmus (pareiga laikytis įstatymų, pareiga mokėti valstybės mokesčius). Draudžiančios teisės normos nustato pasyvią pareigą, t.y. pareigą susilaikyti, nevykdyti draudžiamų veiksmų. Tai normos, numatančios baudžiamąją, administracinę arba drausminę atsakomybę už teisės pažeidimus. Įgaliojančios teisės normos suteikia teisę atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus, sukeliančius teisines pasekmes. Pvz., tai teisė į poilsį, teisė streikuoti, teisė kreiptis į teismą, teisė sudarant santuoką pasirinkti pavardę. Teisės normų rūšys pagal teisės teoriją taip pat gali būti skirstomos pagal: nustatymo formą, tikslinę paskirtį, teisės šakas, normų priėmimo subjektus, veikimo laiką, asmenų grupę, normos vietą arba sferą ir pan. Teisės normų klasifikacijos padeda atskleisti įvairiapuses teisės normų galimybes reguliuoti žmonių elgesį. Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad teisės normoje privalo būti nurodytos jos veikimo sąlygos, teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos, valstybės prievartos už teisės normoje numatytos elgesio taisyklės nevykdymą priemonės. Kitaip teisės norma tiesiog negalės atlikti savo visuomeninių santykių reguliuotojo funkcijos.Teisės šaka – tai savarankiška teisės sistemos dalis, jungianti teisės normas, jai būdingu metodu reguliuojančias vienos rūšies visuomeninius santykius.Pagrindinis teisės sistemos elementas, remiantis normine teisės samprata – teisės šaka. Tai -plačiausias teisės normų rinkinys, reguliuojantis tam tikros rūšies teisinius santykius. Skirtingai nuo kitų teisės sistemos elementų teisės šaka gali sava…rankiškai funkcionuoti teisės sistemoje. Pvz., teisės normos dėl žemės, reguliuojančios santykius dėl žemės, sudaro žemės teisės šaką, teisės normos, reguliuojančios turtinius ir susijusius su jais asmeninius neturtinius santykius, sudaro civilinės teisės šaką, reguliuojančią santuokinius – šeimyninius santykius – šeimos teisės šaką, darbo santykius – darbo teisės šaką, administracinė teisės reguliuoja visuomeninius santykius valstybinio valdymo sferoje ir pan.Kiekviena teisės šaka turi jai būdingų bruožų, kuriuos lemia reguliuojami visuomeniniai santykiai. Tačiau kiekviena teisės šaka turi bendrus būdingus požymius:1. Svarbiausia teisės sistemos sudėtinė dalis.2. Savarankiška teisės sistemos dalis.3. Teisės šaką sudaro struktūriniai vienetai institutai ir normos.4. Teisės šakos atskiriamos teisinio reguliavimo dalyko ir metodo pagrindais.5. Teisės šakos reguliuoja izoliuotus santykius, t.y. būdingus tik tai teisės šakai.6. Teisės šaką galima suskirstyti į bendrąją ir ypatingąją dalis. Bendroji dalis nustato sąvokas, apibrėžimus, principus, uždavinius. Ypatingoji ( specialioji) dalis – reguliuoja ypatingus teisinius santykius.Teisės šakų klasifikacija:I. Pagal subjekto teises ir pareigas:1) Materialines. Tai tokios teisės šakos, kurių normos nustato ir reguliuoja visuomeninius teisinius santykius, nustatant jų dalyviams teises ir pareigas (pvz.: CT, BT, A.T)2) procesines. Tai visuma normų, apjungtų procesinėje teisės šakoje, kurios nustato materialinės teisės šakos teisinę tvarką, (pvz. CPT, BPT – civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė)II. Pagal svarbą:1. Pagrindinė teisės šaka – konstitucinė.2. Fundamentalios teisės šakos – civilinė, baudžiamoji, administracinė teisės šakos.3. Išvestinės teisės šakos – finansų, darbo, šeimos, mokesčių ir kt. teisės šakos.III. Pagal teisinį profilį:1. Administracinio profilio (administracinė, finansų, žemės ir pan.).2. Civilinio profilio (civilinė, civilinio proceso, agrarinė, šeimos teisės).3. Baudžiamojo profilio (baudžiamoji, baudžiamojo proceso, pataisos darbų teisės).Teisės pošakis – tai teisės institutų ir teisės normų visuma, sudaranti savarankišką teisės sistemos dalį, kuri reguliuoja teisės šakos specialias, ypatingas visuomeninių santykių grupes. Tai giminingų institutų visuma t.y tos pačios šakos. Pavyzdžiui, įsipareigojimų teisė CT šakos sudėtyje. Ji apima keletą teisės institutų : mainų, rangos, draudimo, pervežimo ir pan. Žemės teisės pošakiai yra – miškų, vandenų, kalnų teisė.
Didėjant teisinio reguliavimo apimčiai, tobulėjant to reguliavimo metodui, pošakis gali tapti atskira teisės šaka.Teisės institutas – tai teisės normų visuma, reguliuojanti vienarūšių, giminingų visuomeninių santykių grupę.Teisės institutai skiriasi nuo teisės šakos tik reguliuojamų visuomeninių santykių apimtimi. Kiekvienos teisės šakos teisės institutai, be atskirų, tik jiems būdingų, turi ir bendrų požymių. Tačiau teisės institutas kartu turi reliatyvų savarankiškumą, stabilumą, autonomiją. Tai lemia, kad ir visuomeninių santykių rūšis, kurią reguliuoja instituto normos, taip pat yra santykiškai izoliuotos, atskiros. Teisės institutai gali peraugti į teisės pošakius.Skirtumai tarp teisės šakos ir teisės instituto:v Teisės instituto apimtis mažesnė negu teisės šakos.v Teisės institutas – tai struktūrinė teisės šakos dalis.v Skiriami reguliuojamo teisinio santykio kokybe.Norminiuose aktuose išdėstyti teisės institutai yra atskirti vieni nuo kitų: pavyzdžiui, civilinėje teisėje (CK) civilinės teisės subjektų, sandorių, ieškininės senaties, atstovavimas, terminai ir kt., konstitucinėje teisėje institutai yra pilietybės, rinkimų teisės ir kt., administracinėje teisėje valstybinė tarnyba, administracinė atsakomybė, administracinis procesas ir kt.Teisės insititutai skirstomi:I. Pagal teisės šakas:1) Šakiniai – civiliniai, baudžiamieji, administraciniai:2) Tarpšakiniai – apjungiantys kelių šakų institutus.II. Pagal sudėtį:1) Paprasti…eji – yra nedidelis, jį sudaro l elementas;2) Sudėtingi (kompleksiniai) – sudaro keletas savarankiškų elementų.III. Pagal funkcijas:1) Reguliaciniai – reguliuoja tam tikrus santykius, konkrečios teisės šakos. Pvz:. Konstitucinės, civilinės teisės institutai.2) Apsauginiai – apsaugo, reguliacinius santykius. Pvz:. baudžiamieji, administraciniai ir pan.3. Teisės šakų trumpi apibūdinimaiMaterialinė teisė ir proceso teisėValstybė, išleisdama teisės normą, nustato ir jos įgyvendinimo formą ir kartu reguliuoja atitinkamų subjektų veiklą taikant ir įgyvendinant teisės normas. Šitaip atsiranda išskirtinės teisės normos, kurios pagal pobūdį skiriasi nuo materialiųjų paliepimų ir vadinamos proceso normomis. Jos sudaro proceso teisės šakas.Materialinės – baudžiamoji, civilinėProcesinė – baudžiamojo proceso, civilinio procesoViešoji ir privatinė teisėVisas sukurtas teisės normas yra priimta grupuoti į du didelius teisinių normų masyvus – viešąją teisę ir privatinę teisę. Prie viešosios teisės priskiriamos imperatyviai reguliuojamų santykių sistemos, kur vienas iš subjektų yra valstybė, atstovaujama kompetentingų institucijų. Šio teisės šakų komplekso dalykas yra bendri (viešieji) interesai.Privatinė teisė dispozityviai reguliuoja privačius interesus: turtinius, santuokos ir šeimos (civilinė, šeimos, iš dalies – darbo teisė). Taip teisę suskirstė dar Romos teisininkai. Šis skirstymas vien ar kita forma egzistuoja beveik visose teisinėse sistemose – Anglijoje bendroji ir teisingumo teisė, kontinentinėje – viešoji ir privatinė. Šio suskirstymo esmė ta, kad kiekvienoje teisėje yra normos, kurios garantuoja viešuosius interesus (konstitucinė, baudžiamoji, administracinė, finansų, procesai); kitos normos apsaugo individualių asmenų interesus (civilinė, darbo, šeimos, prekybos)Tokio skirstymo pagrindas – savarankiškos socialinių santykių sritys (teisinio reguliavimo dalykas) S. Romos teisininkas Ulpianas sakė, kad viešoji teisė – ta, kuri susijusi su Romos valstybe, o privatinė ta – kuri susijusi su atskirais asmenimis. Viešoji – valstybės reikalų sritis, privatinė -privačių. Skirstymą į viešąją ir privatinę pagrindė Š.L Monteskjė, T.Hobsas, G.Hėgelis. (“Nieko nėra privataus” – sakė Leninas)Privatinė teisė susijusi su privačios nuosavybės instituto atsiradimu ir vystymusi, su santykiais, atsirandančiais šio instituto pagrindu. Privatinės normos sisteminamos 2 būdais:• Instituciniu (S. Romoje – Gajaus “Institucijos” ir pan.)• Pandektiniu (nuo XVI a. normos skirstomos į bendrąją ir specialiąją)Privatinė teisė – visuma teisės normų, reguliuojančių ir saugančių privačių savininkų santykius gamybos ir mainų procese, taip jų, kaip laisvų rinkos subjektų interesus.Viešąją teisę sudaro normos, įtvirtinančios ir reguliuojančios valstybinės valdžios ir valdymo organų veiklą, parlamentų sudarymo ir darbo tvarką, teisingumo įgyvendinimo tvarką. Visi santykiai, kuriuose viena šalis yra valstybė, patenka į viešosios teisės sferą. Privatinė teisė negali egzistuoti be viešosios teisės, nes viešoji teisė saugo ir gina privatinę teisę. Viešoji ir privatinė teisė skiriama pagal požymius:• Teisinių santykių pobūdis (tarp asmens ir valstybės);• Kam priklauso teisė;• Kieno reikalavimus saugo teisė;• Koks teisės subjekto santykis; • Bendri valstybės interesai.Civilinės teisės dalykas, šaltiniai ir sistemaIš privatinės teisės šakų, pošakių bei institutų mus labiausiai domina svarbiausia privatinėsteisės šaka – civilinė teisė. Ji glaudžiai susijusi ir persipynusi su prekybos teise. Galima sakyti, kad civilinė teisė – tai “bendra privatinė teisė”, o prekybos teisė – tai “speciali privatinė teisė”. Toks pat civilinės ir darbo teisės santykis (tos jos dalies, kuri neturi viešosios teisės pobūdžio).Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai – tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl turto. Jų objektas yra turtas. Nors nuosavybės santykiai ir sudaro turt…inių santykių pagrindą, bet be jų civilinėje apyvartoje labai svarbią vietą užima prievoliniai santykiai, t. y. santykiai dėl turto perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo. Darbas, paslaugų teikimas nėra turtas. Tačiau šiais veiksmais yra sukuriamos turtinės vertybės, be to, už darbo rezultatą dažniausiai mokamas atlyginimas, todėl ir šie santykiai laikomi turtiniais. Taigi, tiksliau pasakius, turtiniai santykiai yra visuomeniniai – ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo.Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė piniginė išraiška. Be to, vertės poveikis tokiems neatlygintiniems turtiniams santykiams reiškiasi tuo, kad santykių dalyviai yra lygūs, t. y. nepavaldūs vieni kitiems.Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius. Šio metodo svarbiausi požymiai yra:– teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė;– šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius;– dispozityviškumas (lot. Dispositus – išdėstymas, paskirstymas, sutvarkymas) įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises;– turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises;– ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.Atriboti civilinę teisę nuo prekybos teisės iš esmės neįmanoma. Kodifikuotos civilinės teisės šalyse Civilinis kodeksas yra pagrindinis (nors ir nevienintelis) civilinės teisės šaltinis. Tačiau kai kuriose iš šių šalių be Civilinio kodekso yra ir Prekybos kodeksas, reguliuojantis privačius prekybinius santykius. Tokiais atvejais prekybos teisė šiose šalyse yra antra pagal svarbumą (po civilinės teisės) privačios teisės šaka. Civilinė teisė reguliuoja daugiau bendrus privačius santykius, už savo veiklos sferos palikdama tik siaurus specifinius su prekybos veikla susijusius klausimus. Pats toks reiškinys, kai kartu su Civiliniu kodeksu yra ir Prekybos kodeksas, vadinamas privatinės teisės dualizmu.
Lietuvoje buvo atsisakyta privatinės teisės dualizmo, ir dauguma prekybos teisinius santykius reglamentuojančių normų išdėstytos Civiliniame kodekse. Kodekso l str. nustatyta, kad jis reglamentuoja asmenų turtinius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykiais (pvz., garbės, orumo, autoriaus vardo ir pan.), taip pat šeimos santykius. Kitaip sakant, mūsų Civilinio kodekso rengėjai prekybos teisinius santykius priskyrė prie visų kitų turtinių santykių ir nematė pagrindo rengti atskirą kodeksą prekybos santykiams reguliuoti. LR Civilinio kodekso sandara (civilinės teisės sistema). CK sudaro 6 knygos:I-Bendrosios nuostatos; II-Asmenys; III-Šeimos teisė; IV-Daiktinė teisė; V-Paveldėjimo teisė; Vl-Prievolių teisė. Be minėtų civilinės teisės sistemos elementų, šią sistemą dar priimta skirstyti į tokias dvi dalis: bendrąją ir specialiąją civilinę teisę. Toks teisės normų grupavimas yra būdingas daugeliui Romanų-germanų teisės tradicijos šalių kodeksų. Šios teisinės technikos kūrėjai (pradininkai) -Vokietijos teisės mokslininkai, kurie XIX a. antrojoje pusėje atliko Vokietijos privatinės teisės kodifikaciją ir parengė šios šalies civilinį kodeksą, kurio normos pirmą kartą teisės istorijoje buvo padalintos į bendrąją ir specialiąją dalis.Pastaraisiais dešimtmečiais sąvokų civilinė teisė, prekybos teisė pradėtos vartoti kitos sąvokos: biznio, arba verslo, teisė, ekonomikos teisė, arba ūkinė teisė ir pan. Kažin ar verslo teisė arba ekonominė teisė laikytinos savarankiškomis teisės šakomis. Minėtos sąvokos iš esmės reiškia ne ką kitą, o tam tikrą teisinę discipliną, kursą, kurį dėstant yra analizuojama visa, kas yra susiję su verslu. Tokiu būdu analizuojama ne tik civilinės teisės institutai – sutarčių teisė,… įmonių teisė, bet ir darbo teisė, kainų ir konkurencijos teisinis reguliavimas, vartotojų interesų gynimas, vertybiniai, bankininkystė, įmonių registravimas, ūkinės veiklos apskaita, valstybinis ekonomikos reguliavimas, verslo ginčų sprendimas ir kt. todėl minėtos sąvokos yra sąlyginės ir gali būti vartojamos tik tuomet, kai kalbama apie teisės disciplinas, kurias dėstant analizuojamos įvairių – tiek privatinės, tiek ir viešosios – teisės šakų normos.Konstitucinė teisė ir valstybinė teisėĮtvirtina visuomenės ir valstybės pagrindus, piliečių teisinę padėtį, valstybės institucijų sistemą, jų kompetenciją. LT Konstitucinė teisė yra svarbiausioji teisės šaka, kurios normos įtvirtina valstybės politinius, socialinius – ekonominius ir administracinės – teritorinės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios institucijų organizavimo principus ir funkcionavimo tvarką, valstybinės valdžios įgyvendinimo mechanizmą, teisinę piliečių padėtį ir santykius tarp valstybės, visuomenės ir piliečių. Kai kuriose šalyse (kartais ir Lietuvoje) konstitucinė teisė vadinama valstybine teise. Konstitucija nustato pamatinius konstitucinės santvarkos principus ir tai sudaro pirminę norminę bazę ir konstitucinėms nuostatoms, ir visai veikiančių įstatymų sistemai. Konstitucijos aukščiausiąją teisinę galią liudija 7 str. teiginys, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Esant tokiems prieštaravimams galioja tik Konstitucija. Ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, – sprendžia Konstitucinis Teismas, kurio sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (6 str.). Tiesa, tiesioginio taikymo klausimai sprendžiami sunkiai, nes ne visada yra galimybė realizuoti konstitucines nuostatas per materialinės teisės šakos normas, o be to būtina laikytis tvarkos, kurią nustato procesinės teisės normos.Administracinė teisė kaip viešosios teisės šakaReguliuoja visuomeninius santykius valstybės vykdomosios valdžios organų atliekamojevaldymo veikloje. Administracinė teisė dažnai vadinama valdymo teise (lot. Administratio – valdyti, vadovauti). Su viešuoju valdymu yra susiję labai daug teisės subjektų: valstybės institucijos; vietos savivaldos subjektai (savivaldybių tarybos, merai, seniūnai); kontrolės funkcijas atliekančios įstaigos; valstybinių įmonių, įstaigų administracija; nevalstybinės įstaigos, kurioms patikėtos atitinkamos viešojo valdymo funkcijos, pvz., transporto registravimas; ginčus nagrinėjančios institucijos – Vyriausioji administracinių ginčų komisija ir kt.Administracinės teisės dalyko branduolys – vykdomosios valdžios įgyvendinimo santykiai. Administracinės teisės reguliuojamu santykiu požymiai:• Valstybės vykdomosios institucijos dalyvavimas teisiniame santykyje.• Viešojo valdymo ir vidaus administravimo įgalinimai. Vidaus administravimas apibrėžiamas kaip veikla, kuria užtikrinamas konkrečios institucijos savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių – finansinių išteklių valdymas ir naudojimas, raštvedybos tvarkymas). Aišku, kad ši vidaus administravimo funkcija atliekama ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucijose, ir teismuose (tokiais atvejais, pvz., teismo pirmininkas yra administratorius, o ne teisminės valdžios atstovas).• Administraciniams santykiams, kaip taisyklė, budingas pavaldumo ryšys tarp jo dalyvių. Jis• gali būti dvejopas: organizacinis ir administracinis. Organizacinis pavaldumas yra tam tikros• valdymo sistemos viduje – Vyriausybės sistemoje, ministerijos sistemoje ir t.t. Administracinis• pavaldumas atsiranda tada, kai dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., teisės pažeidimo padarymas)• teisės subjektas privalo paklusti (tampa pavaldus) vykdomosios valdžios, vietos savivaldos ir• teisminėms institucijoms. Pareigūna…s – valstybės tarnautojas, turintis administravimo• įgaliojimus pagal pareigas pavaldiems ir nepavaldiems asmenims.• Yra atvejų, kai asmuo nei organizacine prasme, nei kaip teisės subjektas nėra pavaldus• institucijai, o ir pati institucija nėra viešojo valdymo subjektas (pvz., VU), tačiau vykdo viešojo pobūdžio funkcijas ir todėl privalo nustatyta tvarka išnagrinėti asmens kreipimąsi bei pateikti atsakymą. Šiuo atveju administracinę prigimtinę nulemia atliekamų funkcijų viešumas.• Viešojo valdymo veikla apima ir tiesioginio administracinio poveikio veiksmus. Tai – kardomųjų priemonių naudojimas, įmonių, įstaigų, organizacijų finansinės ir ūkinės veiklos patikrinimas ir pan. Psichinę ir fizinę prievartą gali panaudoti policija, valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai. Tinkamas pavyzdys – kelių eismo reguliavimas.Taigi administracinės teisės reguliavimo dalyką sudaro trys visuomeninių santykių grupės:• Viešojo valdymo struktūrų formavimo, kontrolės ir valstybės tarnybos santykiai;• Vykdomosios valdžios funkcijų įgyvendinimas;• Administracinis reagavimas ir asmenų teisių gynimas viešojo valdymo srityje.Administracinė teisė yra beveik nekodifikuota. Ir tai būdinga visų šalių administracinei teisei! (Apskritai yra diskutuotina, ar tai – teisės normos ar tik valdymo taisyklės)Baudžiamosios teisės dalykas, šaltiniai ir sistemaNustato, koks valstybei pavojingas elgesys yra nusikaltimas ir kokia bausmė taikoma už jopadarymą. Asmuo, pažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės saugomiems gėriams – nusikaltimą. Dėl to neišvengiama teisinė pasekmė – bausmė. Nusikaltimas ir bausmė -tai tos dvi pagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama visa teisės šaka – baudžiamoji teisė. Baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normomis yra siekiama apsaugoti tam tikrus žmonių interesus (teisinius gėrius), skiriant asmenims, pažeidusiems draudimus ir padariusiems žalą šiems gėriams, sankcijas – asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymus. Geriausiai šią esmę suprasime susipažinę su svarbiausiomis LT Baudžiamojo kodekso (BK) nuostatomis. BK paskirtis –
baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. BK (l str.):• Apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai, o kokios – baudžiamieji nusižengimai, ir visasjas uždraudžia;• Nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones bei priverčiamąsiasmedicinos priemones (šios – psichikos ligoniams);• Nustato baudžiamosios atsakomybės (ar atleidimo nuo jos) pagrindus ir sąlygas.Darbo teisės sąvoka, sistema ir šaltiniai Darbo teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, susidarantys darbo proceso metu. Svarbiausias darbo santykių reguliavimo metodo ypatumas tas, kad šis metodas derina teisinės lygybės ir pavaldumo pradus. Darbo teisinių santykių subjektai yra lygūs ir kartu pavaldūs įmonėje, organizacijoje nustatytai vidaus darbo tvarkai.Darbo teisė. Kaip buvo minėta, prekybos ir šeimos teisinių santykių reguliavimas yra “patikėtas” Civiliniam kodeksui. Tačiau darbo santykiai yra išskirti, ir Civilinio kodekso normos jiems taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai (Darbo kodeksas ir kt.). LR darbo kodeksas priimtas 2002 06 14, įsigaliojo 2003 01 01. Jis pakeitė (sukodifikuodamas jų normas) šiuos dabar galiojančius teisės šaltinius-įstatymus:1972 m. Darbo kodeksą; 1990 m. Švenčių dienų įstatymą; 1991 m. Darbo apmokėjimo įstatymą; 1991 m. Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymą; 1991 m. Darbo sutarties įstatymą; 1992 m. Atostogų įstatymą; 1992 m. Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymą; 2000 m. Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymą. Šie visi įstatymai netenka galios, virsta teisinės minties šaltiniais, “negyva” teise.Darbo kodeksas iš 3 dalių: Bendrosios nuostatos; Kolektyviniai darbo santykiai: Individualūs darbo santykiai, l dalyje yra apibrėžti darbo teisės principai (2 str., pvz., asociacijų laisvė; laisvė pasir…inkti darbą; valstybės pagalba asmeninis, įgyvendinantiems teisę į darbą), subjektai (13-17 str.; tai – darbuotojas, darbdavys, darbuotojų kolektyvas), jų atstovai (l 8-24 str.; tai – profesinės sąjungos, o ten kur jų nėra – darbo tarybos), terminų skaičiavimas 25 -30 str.); 2 dalis skirta kolektyvinių sutarčių sudarymui ir dėl jų įgyvendinimo kylančių ginčų reglamentavimui; 3 dalies šerdis – individualios darbo sutarties sudarymas, įgyvendinimas, ginčų sprendimas.4. Teisės sandaros sudarymo pagrindaiRemiantis teisės sandaros sudarymo pagrindais, teisės normos skirstomos į teisės šakas, posakius, teisės institutus. Teisės sandaros sudarymo pagrindai yra: teisinio reguliavimo dalykas ir teisinio reguliavimo metodas.Teisinio reguliavimo dalykasTeisinio reguliavimo dalykas – tai teisės normomis reguliuojami visuomeniniai santykiai.Teisinio reguliavimo dalykas nėra vienintelis teisės sistemos sudarymo pagrindas. Jo vieno nepakanka norint suskirstyti teisės normas į teisės šakas. Dažnai tuos pačius visuomeninius santykius – teisinio reguliavimo dalyką – reguliuoja kelių teisės šakų normas, pvz., nuosavybės santykius LR reguliuoja konstitucinės, administracinės ir baudžiamosios teisės šakų normos.Teisės normomis reguliuojami tie žmonių santykiai, kurie turi pirmaeilės svarbos žmogaus teisėms apsaugoti arba joms įgyvendinti. Jais gali būti (sąlyginis skirstymas):• Turtiniai santykiai – turtas vartojamoji vertybė, tai žmogaus egzistavimo priemonė. Žmogus prarasdamas turtą, praranda galimybę legaliai vykdyti savo pareigas ir teises. Turtiniais santykiais vadinami nuosavybės, pirkimo-pardavimo, panaudos ir kt. santykiai.• Valdymo santykiai – kadangi valdžios pareigūnai gauna įgaliojimus iš tautos, tai vykdant teisę jie turi leisti visiems privalomus paliepimus ir užtikrinti kad jie būtų vykdomi. Tačiau valdžia galima piktnaudžiauti, todėl iškyla grėsmė žmogaus teisėms. Todėl valdymo teisės įgyjimas turi būti griežtai reglamentuotas teisės normomis, o taip pat kuriamas teisinis mechanizmas per kurį piliečiai apsigintų nuo valdžios savivalės.• Teisinės tvarkos užtikrinimo santykiai – jie atsiranda norint užkirsti kelią visuomeniniams tvarkos pažeidimams, o taip pat teisės pažeidėjus patrauti teisinėn atsakomybėn.Teisinio reguliavimo metodasKitos teisės sandaros sudarymo pagrindas yra teisinio reguliavimo metodas – tai teisinių priemonių, būdų, kuriais teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, sistema.Teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius teisė reguliuoja, o teisinio reguliavimo metodas – kaip, kokiu būdu tai daro. Taigi teisinio reguliavimo metodas apibūdina teisės šakos teisinius požymius. Tokie požymiai yra:1) teisiniai faktai, būtini teisiniams santykiams susidaryti, pasikeisti ir išnykti (pvz.: administracinės, finansų teisės šakų teisiniams santykiams susidaryti būdingi valstybės organų (institucijų) norminiai aktai, civilinės teisės šakos – sandoriai, sutartys ir pan.)2) teisimo santykio dalykų padėtis, jų teisės ir pareigos, jų pobūdis, pasiskirstymas (pvz.: civilinės teisės šakos teisinių santykių dalyviai paprastai yra lygūs, o administracinės – nelygiateisiai: vienas dalyvis turi valdingus įgaliojimus, nustato kito dalyvio teises ir pareigas ir pan.)3) valstybinės prievartos priemonės už teisės normų reikalavimų pažeidimus ir jų taikymo tvarka, formos. Kitaip sakant, tai – sankcijų rūšys, (vadinasi, civilinės teisės šakos sankcijos paprastai turtinės, baudžiamosios – laisvės atėmimas, viešieji darbai, administracinės – bauda, administracinis areštas, nušalinimas nuo darbo (pareigų ir kt.)Reguliavimo metodą apibūdina taip pat teisės šakos principai, teisinio reguliavimo mechanizmas, teisinio reguliavimo tikslai ir kt.Teisėje dominuoja 2 teisinio reguliavimo metodai:• Imperatyvinis – jo esmę sudaro įpareigojantis ir draudžiantis paliepimai. Kas nurodyta teisėsnormose tą ir reikia daryti, kas daugiau, tas yra draudžiama ir už įstatymo ribų. Galioja principa…s” viskas, kas nėra leista uždrausta”. Šitokiu metodu naudojasi administracinė ir baudžiamojiteisė.• Dispozityvios – jo turinį sudaro leidžiantys ir draudžiantys paliepimai ir jų sąveika. Todėlvisuomeninių santykių dalyviui leidžiama pačiam numatyti ir sukonkretinti jo teises ir pareigas.Čia nustatoma bendra draudimo riba. Šis metodas leidžia reguliuojamo santykio dalyviuiparodyti savo savarankiškumą. Principas ” viskas, kas neuždrausta- leidžiama”. Civilinėje,šeimos teisėje.• Kiti reguliavimo metodai: Leidimas, įpareigojimas, draudimas. Subordinacija ir valdingas įsakymas ( administracinėje teisėje). Skatinimo ( darbo teisėje). Autonomiškumo ir šalių lygybės (procesinėse teisės šakose).Teisinio reguliavimo metodo supratimas teisės moksle yra ginčytinas. Labiausiai paplitusi nuomonė, kad kiekviena teisės šaka turi atskirą, jai būdingą teisinio reguliavimo metodą. Kiek mažiau paplitusi nuomonė – kiekviena teisės šaka turi keletą metodų, vienas iš kurių yra dominuojantis.Kiekviena teisės šaka turi tik jai būdingą teisinio reguliavimo režimą, kuris išskiria:– teisinio reguliavimo metodu– teisinio reguliavimo dalyku– ypatingom teisinio reguliavimo priemonėm– principais kokiais teisės normų

.

TEISĖS ŠAKOS, JŲ APIBŪDINIMASĮvairūs autoriai skirtingai klasifikuoja teisės mokslus. Tačiau bene labiausiai Europoje nusistovėjusi juridinių mokslų klasifikacija yra ta, pagal kurią visi teisės mokslai skirstomi į grupes:

1. Bendrieji teisės mokslai: teisės teorija (filosofija), teisės istorija, politinių ir teisinių teorijų istorija, lyginamoji teisė, teisės sociologija. Šie mokslai tiria bendruosius teisės požymius: teisės sampratą, jos istorinę raidą, teisės poveikio visuomeniniams santykiams veiksmingumą, tapačius ir skiriamuosius įvairių šalių teisinių sistemų požymius, padeda įvairių šalių teisinėms sistemoms keistis kūrybine patirtimi.2. Šakiniai teisės mokslai: konstitucinė teisė, civilinė teisė, santuokos ir šeimos teisė, finansų teisė, administracinė teisė, baudžiamoji teisė, darbo teisė žemės teisė, civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė tarptautinė teisė ir kiti. Šie mokslai, remdamiesi bendrųjų teisės mokslų suformuluota teisės samprata ir jų sąvokų aparatu, sprendžia techninius konkrečios teisinio reguliavimo srities klausimus.Toks teisės mokslo skirstymas nėra griežtas, nes tie patys teisės mokslai gali atsidurti ir vienoje, ir kitoje grupėje. Šis skirstymas nėra išsamus. Plėtojantis rinkos ekonomikai, atsiranda naujų teisės subjektų (pvz., akcinės bendrovės, komerciniai bankai, kitokie komerciniai dariniai), naujų teisinių reiškinių( hipoteka, holdingas, užstatas ir kiti). Jų pagrindu klostosi nauji žmonių tarpusavio santykiai, keičiasi jų pobūdis. Juos reguliuoti, nukreipti bendrosios gerovės linkme neužtenka kurios nors jau esamos teisinės šakos normų, nes reikia kitokiu metodu ir kitokiu mastu reguliuoti naujai atsiveriančią socialinių santykių sritį. Todėl atsiranda naujų teisės šakų, pošakių: ekologinė teisė, komercijos teisė, biržos teisė, mokesčių teisė, kosmoso naudojimo teisė, kompiuterinės technikos naudojimo teisė.Teisės šaka yra viduje teisės sistemos atsiskyrusi giminingų teisės normų, reguliuojančių tam tikrą artimų visuomeninių santykių sritį, visuma. Visos teisės šakos tarpusavyje susijusios, nors ir nelygiareikšmės. Teisės šakų visuma sudaro teisės sistemą. Tai plačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teisės pošakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai būdingu metodu. Teisės šakos pavyzdžiai yra konstitucinė, administracinė, baudžiamoji ir kita teisė. Savarankiškai teisės šakai atsirasti neužtenka, kad ji reguliuotų santykiškai izoliuotą visuomeninių santykių grupę. Dar reikia, kad ta santykių grupė būtų reguliuojama ir atskiru metodu. Pavyzdžiui, santykiai, susiklostę bankų veikloje, sudaro savarankišką visuomeninių santykių grupę, bet atskiros bankų teisės šakos nėra…, nes nėra poreikio reguliuoti tuos santykius kitokiu metodu, negu tai daro finansų teisė. Todėl bankų teisė, nors ir plečiasi jos apimtis, lieka finansų teisės pošakis.Savarankiškos teisės šakos atsiradimo sąlygos yra: v visuomeninių santykių savitumo laipsnis;v jų socialinė svarba; v nebuvimas galimybės tuos santykius sureguliuoti jau turimų teisės šakų normomis; v būtinybė taikyti šiai santykių grupei specialų teisinio reguliavimo metodą.Teisės šakos:v Integruojamosios ir dalykinės teisės šakos (integruojamosios- konstitucinė, viešoji bei privatinė, prie dalykinių teisės šakų priklauso visos kitos teisės šakos);v pagrindinės ir specializuotos;v materialiosios ir proceso;v pozityviai reguliuojančios ir apsauginės;v viešoji ir privatinė teisė.Visos šakos priklauso nuo konstitucinės teisės, nes ji yra teisės sistemos kamienas. Konstitucinės teisės dalykas yra visuomenės socialiniai ekonominiai ir politiniai pagrindai. Tai santykių sistema- visuomenė, valstybė ir asmuo. Konstitucinei teisei tenka išskirtinė vieta. Kiekviena valstybė mano, kad tai – visos teisės pagrindas, iš kurio išauga kitos teisės šakos. Tai susiję su tokiais aspektais:v Ypatinga konstitucijos paskirtis ir ypatingas konstitucinių normų vaidmuo;v KT normos reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius;v KT normos įtvirtina žmogaus teisęs ir laisves bei jų gynimą;v KT normos įtvirtina ir visos valstybės sandaros principus, struktūrą ir pan.;v Iš KT normų kildinamos visos kitos teisės šakos.Konstitucinė teisė. Konstitucija tai įstatymas, pagal kurį kuriami kiti įstatymai. Tai yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Visi parlamento priimti įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o turi būti su ja suderinti. Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja.Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei pareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, rinkimų sistemą, teritorinį administracinį suskirstymą ir kita. Pagrindinis jos teisės aktas – konstitucija, kuri yra metodologinis vertybinis visos valstybės teisėkūros teisėtumo pagrindas. Konstitucija demokratinėje valstybėje – tai piliečių įstatymas, ribojantis valstybinės valdžios valią pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Administracinė teisė. AT – tai valdymo teisė arba teisės šaka apie valdymą. AT reguliuoja visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybės institucijoms vykdant konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Ji nustato ministerijų, departamentų, savivaldybių valdybų struktūrą ir kompetenciją, jų santykius su piliečiais tvarkant ir prižiūrint ūkinę ar kitokią piliečių, jų susivienijimų veiklą. Valdymo objektais laikomi žmonių santykiai, atsirandantys ekonomikos, mokslo, švietimo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos, krašto gynybos, piliečių teisių apsaugos ir kitose srityse. Metodas – valdžios ir pavaldumo principas (įpareigojantys įsakymai ir nurodymai, tarnybų subordinacija, drausminė ir kitokia atsakomybė už patikėtą veiklos sritį). Administracinio proceso teisė, arba administracinė teisena, nustato tvarką, kuria teismai sprendžia administracinius ginčus, valstybės institucijos ir pareigūnai taiko konstitucinės, administracinės, finansų, žemės teisės normas.Baudžiamoji teisė. BT – tai teisės nomų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą. BT sąvokos turinys skirstomas į 2 dalis: 1) baudžiamają teisę objektyviąja pusę – tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įsipareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose (šios BTN apibrėžia saugomų teisinių gėrių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį); 2) baudžiamosios …teisės subjektyviąją prasmė – turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą.BT gina tokias vertybes, kaip gyvybę, svaikatą, orumą, nuosavybę, valstybės egzistavimo salygas. Svarbiausias baudžiamosios teisės pagrindas – šių gėrių svarba visuomenėje ir jiems padarytos žalos pobūdis.BT – tai sistema teisės normų, kurios, siekdamos užtikrinti reguliacinių normų veiksmingumą, įtvirtina valstybės baudžiamosios politikos principus, apibrėžia, kokie veiksmai, pažeidžiantys reguliacinių normų draudimus, laikytini nusikaltimais; kokie yra nusikaltusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindai ir sąlygos, sankcijų rūšys, kaltės formos ir kita. Ji skirta garantuoti kitų teisės šakų nustatytus draudimus.
Civilinė teisė. CT — plačiausia teisės šaka, reguliuojanti turtinius ir asmeninius santykius (garbės, orumo, autorystės). Visa piliečių ir įvairių įmonių ūkinė veikla remiasi civiline teise (valdymas, naudojimasis ir disponavimas nuosavybės teisės objektais, pirkimas-pardavimas, pasauga, dovanojimas, paveldėjimas, nuoma, užstatas, tiekimai, pervežimai ir kt.). Tačiau ne visi turtiniai santykiai reguliuojami CT, o tik tie, kur santykio dalyviai juridiniu požiūriu lygiateisiai (ieškovas ir atsakovas, kreditorius ir skolininkas, užsakovas ir rangovas) ir prezumuoja maksimalų santykio dalyvių savarankiškumą sudarant sutartis ir jų pagrindu įgyvendinant pirmiausia turtines asmens teises.Šeimos teisė. Šeimoje atsiradusius santykius, kaip bendro gyveimo pagrindą reguliuoja šeimos teisė – teisės šaka, kurią sudaro sistema tesės normų, reguliuojančių santuokos sudarymą, jos galiojimo ir asmeninės neturtinės teisės, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir preigas, įvertinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registracijos tvarką.Pagrindiniai šeimos reguliavimo principai yra:1) monogamijos – vieno vyro su viena moterimi santuokos .2) santuokos laisvės ir savarankiškumo,3) vyro ir moters lygiateisiškumo,4) asmens lygiateisiškumo principus šeimos santykiuose, nepriklausomai nuo tautybės, religijos, soc. padėties, kilmės, rasės,5) ištuokos laisvės,6) heteroseksualumo,7) motinystės apsaugos,Tarptautinė teisė. Tai teisė, kuri reguliuoja valstybių tarpusavio santykius. Valstybės yra tarptautinės teisės subjektai, tarptautinio teisinio subjektiškumo turėjimo prasme, ir kad jos gali turėti tarptautines teises, bei pareigas, įskaitant teisę reikšti tarptautines pretenzijas. Tarptautinė teisė susideda iš bendro taikymo normų ir principų, reguliuojančių valstybių ir tarptautinių organizacijų veiklą bei jų santykius, taip pat kai kuriuos jų santykius tiek su fiziniais, tiek su juridiniais asmenimis. Valstybės laikymasis tarptautinės teisės pasiekiamas įbauginimu dėl kitų valstybių bendrų jėgų, taikomų sankcijų ir dėl pačios valstybės moralės laikytis šios teisės keliant savo autoritetą tarp kitų valstybių.Ekologinė teisė. Ekologiniai santykiai atsiranda dėl tam tikross aplinkos būklės išsaugojimo, todėl pagal savo pobūdį ekologiniai santykiai –ekonominiai. Ekologinės teisės dalyką sudaro visuma tarpusavyje susijusių visuomeninių santykių, išreiškiančius valinius rušius tarp žmonių ir atsirandančių dėl racionalaus gamtos išteklių naudojimo bei atkūrimo ir aplinkos išsaugojimo bei gerinimo. Visi ekologiniai santykiai atsižvelgiant į tikslus, sąlygiškai skirstomi į aplinkos naudojimo bei aplinkos išsaugojimo santykius. Pagrindinis aplinkos naudojimo tikslas – tenkinti įvairius poreikius (svarbiausiai ekoniminius), pagrindinis aplinkos išsaugojimo tikslas – riboti aplinkos naudojimą, siekiant išsaugoti tam tikrą jos kokybę. Ekonominių santykių dalyviams yra suteikiamos pozityvios subjektinės teisės bei uždedamos jiems subjektinės pareigos, aplinkos apsaugos ir nauojimo srityje. Tokios teisės normos sukoncentruotos ekologinės teisės šaltiniuose, o jų visuma sudaro ekologinę teisę kaip svarbią teisės šaką. Komercinė teisė. Nuolat daugėja Lie…tuvos įmonių, bei kitų ūkinių darinių, kurie užmezga ir plėtoja komercinius ryšius su partneriais užsienyje. Jų laimėjimai tarptautiniame komerciniame bendradarbiavime labai nevienodi ir priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat ir nuo tinkamai pasirinktų partnerių. O tinkamų partnerių pasirinkimas daug priklauso nuo turimos informacijos apie užsienio šalyse steigiamus ir veikiančius komercinius ūkinius darinius, jų organizavimo teisines normas, teisinį statusą, valdymą.Komerciniai teisės subjektai išsiskiria tuo, kad jiems įstatymo nustatyta tvarka suteikta teisė verstis komercine- ūkine veikla ir dalyvauti su ja susijusiose teisiniuose santykiuose. Pagrindiniai kriterijai, skiriantys komercinės teisės subjektus nuo kitokio teisės subjekto, yra šie:1. Komercinės teisės subjekto veikla (gamyba, prekyba, paslaugų teikimas ir kt.), turi būti atskirai įteisinta.2. Šią veiklą komercinės teisės subjektas atlieka savo vardu.3. Savo veiklą komercinės teisės subjektas pletoja profesionaliu pagrindu (kaip nuolatinį ir pagrindinį verslą).4. Šia savo veikla KTS siekia pelno (materialinės naudos).Finansų teisė. Finansų teisės reguliavimo objektas – žmonių santykiai, atsirandantys sudarant valstybės biudžetą, jį naudojant, taip pat nustatant mokesčių mokėjimo pagrindus ir tvarką, teikiant kreditus, vykdant bankų operacijas, leidžiant vertybinius popierius ir kita. Šių santykių subjektai – valstybė, visi juridiniai ir fiziniai asmenys, nes jie saistomi su valstybe pareigos mokėti mokesčius – formuoti biudžetą, ir teisės gauti iš jos tam tikrų paslaugų – saugumo nuo išorinės ir vidinės agresijos, švietimo, medicinos, socialinio draudimo ir kitose srityse. Finansų teisės normos glaudžiai susijusios su konstitucinės ir administracinės teisės normomis. Skirtingai nuo civilinės teisės, kur pinigai taip pat gali būti teisinių santykių objektas (kreditas, valiutų keitimas ir kt.), finansų teisei būdingas ne dispozityvusis, o imperatyvusis metodas: valdingi paliepimai, kontrolė, revizijos ir kita.Žemės teisė. Pagal kontinentinės Europos ir anglosaksų teisę – žemė yra nekilnojamasis turtas, kurį sudaro ne tik žemės paviršius, bet ir gelmės, oras virš žemės, pastatai ir augmenija. Daugumoje Europos šalių žemės santykiai nesudaro bendros sistemos. Juos reguliuoja skirtingos teisės šakos. Yra gamtos apsaugos teisė, žemės valdymo santykius reguliuoja administracinė teisė, žemės nuosavybės, naudojimo ir disponavimo santykius – civilinė teisė. Dar yra agrarinė teisė arba žemės ūkio teisė. Kitose šalyse (Anglija, JAV, Rusija) kai kurie žemės santykiai priskirti prie visuomeninių santykių, kuriuos reguliuoja savarankiška teisės šaka – žemės teisė. Žemės teisė netapatinama su agrarine teise. Žemės teisės reguliavimo dalyką sudaro tokių visuomeninių santykių sistema:1) žemės, kaip ypatingo nekilnojamo turto, nuosavybės, naudojimo ir valdymo santykiai,2) žemės sandorių sudarymo ir vykdymo santykiai,3) LR žemės fondo reguliavimo ir tvarkymo santykiai,4) teisinės atsakomybės taikymo santykiai,5) procesiniai žemės ginčų nagrinėjimo santykiai.Žemės teisė pagal teisinio reguliavimo metodą, taip pat pagal reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį ir visumą priskirtina prie privatinės teisės sistemos.Žemės teisė – tai savarankiška Lietuvos privatinės teisės sistemos šaka, kuri reguliuoja žemės nuosavybės, naudojimo ir valdymo bei apsaugos santykius, nustato šių santykių subjektų teises, pareigas, atsakomybę ir žemės ginčų sprendimo tvarką. Darbo teisė. Darbo teisė reguliuoja visuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitus visuomeninius santykius. Ji nagrinėja tokius dalykus:v Teisinių darbo santykių samprata ir turinys. v Kolektyvinių darbo santykių samprata ir turinys.

v Darbo teisės subjektų samprata ir klasifikacija. v Darbo sutarties samprata ir turinys. v Darbo sutarties sudarymas, keitimas ir pasibaigimas. v Užsieniečių įdarbinimo Lietuvoje teisinis reglamentavimas.

v Kolektyvinės sutarties samp…rata ir rūšys.v Darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas.v Darbo laiko samprata ir rūšys. v Darbo režimas.v Atostogų rūšys. v Materialiosios atsakomybės samprata ir rūšysViešoji teisė. Viešoji teisė reguliuoja:valstybės santvarką, jos ir jos institucijų veiklą, pilietinės visuomenės institucijas, savivaldos institucijas, teisinės sistemos pagrindus, teisėkūrą ir teisės sistemą, teisės taikymą, tarpvalstybinių santykių ir tarptautinių organizacijų principus, normas ir institucijas. Dalis reguliuojamų dalykų priklauso tik viešosios teisės sričiai, nes apima teisinių santykių branduolį-valdymo santykius. Kita dalis yra mišri ir patenka į visas privatinės teisės šakas. Viešoji teisė plečiasi ir jos reikšmė šiuolaikiniams visuomeniniams procesams didėja. Prie viešosios teisės priskirtinos tokios teisės šakos: konstitucinė, administracinė, finansų teisė, administracinis procesas ir administracinė atsakomybė, baudžiamasis procesas, tarptautinė viešoji, tarptautinė humanitarinė teisė. Nemažai viešosios teisės institutų yra gamtos apsaugos, racionalaus gamtos išteklių naudojimo, žemės, mašinų, vandens, atmosferos apsaugos teisėje. Viešosios teisės požymiai būtų tokie: skirta tenkinti viešuosius interesus, būdinga vienašališkas teisės subjektų valios pasireiškimas, plati nuožiūros sritis, hierarchiniai subjektų santykiai ir atitinkama teisės aktų ir normų subordinacija, direktyvinių privalomųjų normų vyravimas, norminis orientacinis poveikis, tiesioginis sankcijų taikymas. Viešosios teisės normos yra imperatyvios ir yra įsakymų pobūdžio ne tik kai privalomos juridiniams ir fiziniams asmenims, kuriems būdingas tarnybinis pavaldumas, bet visiems teisinių santykių dalyviams. Imperatyvios normos plačiai taikomos konstitucinėje, administracinėje, finansų ir baudžiamojoje teisėje. Viešosios teisės šakose plačiai naudojamos normos, nustatančios valstybės įstaigų ir tarnautojų pareigas ir atsakomybę. Teisės šakose, kur susipynusios viešosios ir privatinės teisės normos(ekologinė, darbo teisė), turi būti vykusiai derinami viešosios ir privatinės teisės reguliavimo metodai.Privatinė teisė. Privatinėje teisėje vyrauja civilinė teisė. Civilinės teisės šaka reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, susijusius su jų dalyvių asmenybe. Civilinė teisė grindžiama tokiais principais:teisinis reguliavimas yra leistino pobūdžio, visiems subjektams-vienodas teisinis režimas, negalimas savavališkas kišimasis į privatų gyvenimą, būdinga nuosavybės neliečiamumas, sutarčių laisvė, laisvas prekių judėjimas, laisvas paslaugų ir pinigų visoje teritorijoje judėjimas. Privatinė teisė yra plati sistema, apimanti civilinę, šeimos, autoriaus, butų teisę, civilinį procesą. Kuriasi švietimo, medicinos teisė, skirtos žmogaus konstitucinių teisių įgyvendinimui. Privatinė teisė kai kuriose šalyse apima civilinę ir prekybos teisę. Privatinės teisės reguliavimui būdinga:dispozitivių normų vyravimas, teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumas, laisva valia įgyvendinant savo teises, asmeninė atsakomybė už savo prievoles ir veiksmus, platus sutarčių panaudojimas, garantuota teisinė apsauga, vyraujanti orientacija tenkinti asmeninius privačius, korporacinius interesus. Privatinės teisės jungiamiems aktams, normoms ir teisės šakoms būdingas dispozityvumas, t.y.,legali galimybė naudotis ir disponuoti savo teisėmis, naudotis teisine apsauga. Dispozityvumo principas reiškia, kad teisinių santykių dalyviai turi plačias teises. Tačiau dispozityvios normos apibūdinamos kaip santykiškai dispozityvios. Elgesio taisyklės yra konkretinamos ir tikslinamos teisės subjekto iniciatyva arba santykio šalių susitarimu. Normose yra paliepimai, jeigu šalys nenustatė savo elgesio taisyklių. Daug civilinės, šeimos, autoriaus, paveldėjimo teisės ir kitų teisės šakų normų yra dispozityvios. Teisės šakose, kur susipynusios viešosios ir privatinės teisės normos (ekologinė, darbo teisė), turi būti vykusiai derinami viešosios ir privatinės teisės reguliavimo metodai.TEISĖS IN…STITUTASTeisės institutas yra teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu (būdu) ir sudaranti teisės pošakio ar teisės šakos dalį. Kiekvienoje teisės šakoje teisės institutų daugybė. Jie pasižymi tam tikra autonomija, nes liečia savarankiškus klausimus. Teisės instituto pavyzdžiai gali būti pilietybės institutas konstitucinėje teisėje (grupė teisės normų, raglamentuojančių pilietybės įgijimo, išsaugojimo, praradimo sąlygas ir tvarką), ieškinio senaties, paveldėjimo institutai civilinėje teisėje, būtinos ginties, nepakaltinamumo, valstybinių nusikaltimų institutai baudžiamojoje teisėje, pareigūno institutas administracinėje teisėje ir kiti. Visi institutai funkcionuoja glaudžiame ryšyje. Paprastas institutas neturi jokių struktūrinių padalinių, o į sudėtingo struktūrą įeina smulkūs savarankiški dariniai. Teisės šakos viduje tarp institutų gali būti subordinacijos, pavaldumo santykiai. Tam tikros didelio teisės instituto dalys neretai sudaro savarankiškus padalinius, vadinamuosius subinstitutus, pavyzdžiui, yra finansinės drausmės, darbo drausmės, turtinės atsakomybės subinstitutai.Teisės institutai skirstomi pagal:Teisės šakas:1. šaliniai2. tarpšaliniai (mišrūs).Sudėti:1. paprasti – nedidelės sudėties, sudarytos is 1 elemento (mainai)2. sudėtiniai – mažesni savarankiški elementai (nuosavybes valdymo disponavimo subinstitutai)Teisės atliekamas funkcijas:1. reguliaciniai – konstitucinė teisė, civilinė teisė2. apsauginiai – baudžiamoji teisė3. reguliaciniai įtvirtinamieji – įtvirtina organų, organizacijų, asmenų statusą.TEISĖS POŠAKIAITeisės pošakis jungia kelis teisės institutus ir sudaro santykiškai savarankišką teisės šakos dalį. Jo pavyzdžiai civilinėje teisėje yra nuosavybės teisės pošakis, kuris apima valstybinės nuosavybės, privačios nuosavybės, savininko teisių garantijų ir gynybos institutus, žemės teisėje- vandens teisės, miškų teisės, žemės gelmių teisės pošakius.TEISĖS SISTEMA IR ĮSTATYMŲ SISTEMAĮstatymų sistema ir teisės sistema yra glaudžiai tarpusavyje susijusios savarankiškos kategorijos. Teisė neegzistuoja už įstatymų ribų, nes plačiuoju požiūriu įstatymai yra teisė. Teisės struktūra yra objektyvaus pobūdžio ir nulemta visuomenės ekonominio gyvenimo pagrindo. Teisės sistemos atnaujinimas susijęs su visuomeninių procesų tobulėjimu ir raida, todėl ir atsiranda naujų teisės institutų ir šakų. Šakinis teisės atskirumas- aukščiausias įstatymų sistemos lygmuo. Jis atspindi teisinio reguliavimo turinio ypatybes. Teisės sistema ir įstatymų sistema nėra tapatūs dalykai. Jos iš esmės skiriasi ir yra santykiškai savarankiškos. Pirminis teisės sistemos elementas yra norma, o pirminis įstatymų sistemos elementas yra norminis teisės aktas.Teisės šakos normos- tai medžiaga,iš kurios sudaroma tam tikra įstatymų leidybos šaka. Sudarant kiekvieną įstatymų leidybos šaką, teisės normos įvairiai derinamos atitinkamame norminiame akte, todėl įstatymų leidybos šakos ne visada sutampa su teisės šakomis ir toks nesutapimas yra dvejopas: vienais atvejais teisės šaka yra, o įstatymų leidybos šakos nėra. Tokios teisės šakos nekodifikuotos, o galiojanti norminė medžiaga išskirstyta po įvairius teisės aktus, kuriuos reikia kodifikuoti.
Teisės sistemos skirstymo šakomis ir institutais pagrindas yra dalykas ir reguliavimo metodas, todėl teisės šakos normos yra vienarūšės.Teisės sistema yra objektyvaus pobūdžio, o įstatymų sistema labiau priklausoma nuo įstatymų leidėjo valios. Teisės sistemos objektyvumas paaiškinamas tuo, kad ji savaime išreiškia visuomeninių santykių rūšis ir jų aspektus, kurie diferencijuotai pasireiškia žmonių elgesiu. Tačiau ir įstatymų subjektiškumas santykinis, nes ir juos lemia objektyvūs socialiniai ekonominiai procesai. Įstatymų sisteminimasSisteminimas yra reikalingas tolesnei įstatymų leidybai. Galiojančių aktų analizė, teisinių nuostatų grupavimas pagal atitinkamą schemą, vientisos vidinės aktų siste…mos sudarymas padeda šalinti spragas, pasenusias normas ir prieštaravimus.Sisteminimo samprata apima 4 savarankiškas teisinės veiklos formas:1. galiojančių teisės aktų nagrinėjimas ir paskirstymas pagal atitinkamą sistemą; tai atlieka valstybės institucijos, firmos, įmonės ir kitos įstaigos bei organizacijos;2. norminių aktu rinkinių rengimas ir išleidimas;3. įstatymų konsolidavimas (sujungus išmėtytų aktų, išleistų vienu klausimu,normas).4. kodifikavimas (naujų teisės aktų rengimas ir priėmimas, įtraukiant pasiteisinusias ankstesnių aktų normas ir naujas normas).Norminių aktų apskaita. Paprastas įstatymų apskaitos būdas yra norminių aktų rekvizitų fiksavimas specialiuose žurnaluose ( žurnalinė apskaita ). Žurnalinė apskaita taikoma, kai reikia nedaug aktų.Kartotekinės apskaitos forma. Užpildytos aktais kortelės sutvarkomos pagal atitinkamą sistemą. Kortelėse gali būti užfiksuoti pagrindiniai akto rekvizitai (rūšis, pavadinimas, išleidimo data, vieta, kur paskelbtas) arba visas jo tekstas. Dabar vis plačiau taikoma kompiuterinė įstatymų apskaita. Kompiuteryje telpa visi šalies teisės aktai. Reikiamą informaciją galima gauti labai greitai.Inkorporavimas. Tokia sisteminimo forma norminiai aktai visiškai ar iš dalies sujungiami į įvairius rinkinius atitinkama tvarka. Inkorporavimo ypatybė ta, kad į rinkinį įtraukiamuose teisės aktuose nedaromi pakeitimai ir jų teisinio reguliavimo tyrinys iš esmės nekeičiamas. Ši inkorporavimo savybė skiria jį nuo kodifikavimo ir konsolidavimo.Įstatymų konsolidavimas. Įstatymų konsolidavimas tai tokia sisteminimo forma, kai dešimtys norminių aktų tuo pačiu klausimu sujungiami į vieną aktą. Toks aktas patvirtinamas įstatymų leidžiamosios valdžios kaip naujas, tampa teisės šaltiniu, o kiti aktai pripažįstami netekusiais galios. Konsolidavimas- tai tam tikras teisėkūros būdas. Jo ypatybė ta, kad sustambintas aktas nekeičia teisinio reguliavimo turinio ir nedaro pakeitimų galiojančiuose įstatymuose.Įstatymų kodifikavimas. Kodifikuojant įstatymus, galiojantys norminiai aktai iš pagrindų pertvarkomi, suderinami, o pasenę- pašalinami. Pasiteisinusios teisės normos sujungiamos ir susisteminamos, jų turinys atnaujinamas, kad būtų visiškai reguliuojama viena ar kita santykių sritis. Kodifikavimo tikslas- peržiūrėti galiojančias teisės normas, pašalinti prieštaravimus ir neatitikimus….REZIUMEŠiandieniniame pasaulyje tikriausiai neįmanoma įsivaizduoti visuomenės, kuri savo gyvenimą organizuotų be objektyviosios teisės, teisės mokslo, teisės studijų ir galų gale be teisininkų praktikų. Atvirkščiai, šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse yra pastebimas teisės įtakos padidėjimas, jos svarbos suvokimas ir aktyvus asmenų naudojimasis teisės normose įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis. Šiandien Lietuvoje vyksta dideli socialiniai, ekonominiai, politiniai pokyčiai. Sugriuvus bei pasikeitus socializmo sistemai, kurioje buvo vertinami ir sureikšminami visumos (kolektyvo) prioritetai, dabartiniu metu atsiranda individo (asmenybės) bei ją išreiškiančios individualizmo ir liberalizmo idėjos. Keičiantis socialinėms, ekonominėms bei politinėms sąlygoms, taip pat keičiasi ir valstybės bei jos institucijų paskirtis, kompetencija. Visuomeninio pripažinimo netenka Lietuvos teisininkų sąmonėje vyravusi normatyvinė teisės samprata, kuri buvo grindžiama tuo, kad teisė yra visa tai, ką valstybė nustato ir įsako.Keičiantis ekonominiams ir politiniams santykiams, atsiranda būtinybė apmąstyti visuomenės socialinius procesus, atsižvelgiant į tų santykių turinio reguliavimo principus ir kryptį. Be to, labai svarbu visa tai performuluoti į teisės sampratą, bendrą visiems teisės mokslams. Tik suvokiant, kas yra teisė, kaip ji reguliuoja socialinius visuomeninius santykius, galima žinoti, kokie turi būti įstatymai, kad juos būtų galima laikyti teisiniais. Teisė, anot A. Vaišvilos, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka ir ja remiantis viešpatauti arba sugyventi, yra vienas reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūrinių. Teisės sistema – teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, šakas, susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia viena kitą garantuodamos.Struktūriniai teisės sistemos elementai yra teisės norma, teisės institutas, subinstitutas, teisės pošakis, teisės šaka. Šakos- pagrindiniai teisės sistemos elementai. Teisės šaka – tai teisės normų visuma. Teises sistemos isskyrimo į šakas pagrindas yra teisinio reguliavimo dalykas ir metodas. Skirtingai nuo kitų teisės sistemos struktūrinių elementų, teisės šakos funkcionuoja teisės sistemoje savarankiškai. Teisės šaka yra plačiausias teisės normų, reguliuojančių tam tikros rūšies teisinius santykius, rinkinys. Pošakiai – kokios nors teises šakos giminingų institutų visuma. Reguliuoja tam tikros rūšies visuomeninių santykių grupes. Pavyzdžiui – civilinės teises šakos pošakis yra įsipareigojimų pošakis; konstitucinės teisės pošakis – rinkimų teisė. Šaka nuo pošakio skiriasi tuo, kad pošakis neturi savarankiško reguliavimo metodo, o tik dalyką.Institutai – tai teisės normų visuma, sudaranti atskirą teisės šakos reguliuojamų visuomeninių santykių reliatyviai izoliuotą rūšį, kuri apjungia normas, reguliuojančias tik dalį tam tikros rūšies santykių.Normos – taisyklės, leidžiančios, apribojančios, uždedančios tam tikrą pareigą, nustatantčios, kaip galima arba privaloma elgtis esant tam tikroms aplinkybėms. Teisės normos gali atlikti savo pagrindinę socialinę paskirtį, t.y. reguliuoti visuomeninius santykius ir žmonių poelgius tik tada kai jos realizuojamos, o teisės normos realizuojamos kai žmogus elgiasi teisėtai, t. y. derina savo veiksmus ir poelgius su normų reikalavimais ir nesielgia, nedaro to, ką teisės normos draudžia.Teisės sistemos kūrimas reikalauja gero teisės išmanymo, subtilios teisės normų analizės, jų funkcijų atpažinimo. Neretai ten, kur teisės sistema kuriama atsakingai ir ilgam laikui, prieš tai vykdomi išsamūs šalies nacionalinės teisės ir jos praktikos moksliniai tyrimai, kad jais remiantis būtų ugdoma reikiama teisinė sąmonė.SUMMARYLaw system – the mode of existence and action of the whole complex of legal regulations, where all the legal regulations have been organized into law institutes, branches, and dependent mutually, and act giving guarantees to each other.
Structural elements of the law system are: legal regulation, law institute, sub-institute, law sub-branch, law branch.Branches – main elements of the law system. Law branch is the whole complex of legal regulations. Grounds of distribution of the law system into the branches are the object of legal regulations and method. A law branch is the most extensive complex of law regulations which regulate legal relations of a certain type.Sub-branches – the totality of allied institutes of a law branch. They regulate groups of a certain type of social relations. The difference between branch and sub-branch is that a sub-branch has not an independent method of regulation, only an object. Institutes – the whole complex of legal regulations, which form a special type of social relations regulated by a law branch and relatively isolated, and which unites those regulations which regulate only a part of relations of a certain type.Regulations allow, limit, and determine certain obligations and the permissive or obligatory behavior under certain circumstances. The formation of the law system requires a good knowledge of law, a careful analysis of legal regulations, and the identification of their functions. Mostly in the countries where the law system is being created with a responsibility and for a long term, before that exhaustive research of the country’s national law and its practice are made. This enables to develop a necessary legal conscience.

LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Baudžiamoji teisė. Vilnius, 19962. Civilinė teisė. Vilnius, 1998.3. Hart H.L.A. Teisės samprata. V.,19974. Leonas P. Teisės enciklopedija. Vilnius, 1995.5. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 20026. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000.7. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, 2000