VADYBOS STUDIJŲ PROGRAMŲ UŽDAVINIAI EUROPINIŲ STANDARTŲ KONTEKSTE

Turinys

Įvadas. 2
1.Istoriniai vadybos mokslo šaltiniai.. 3
2.Vadybos mokslo teoriniai aspektai 4 2.1.Vadybos samprata 4
2.2.Vadybos mokslo ir studijų sistema bei jos elementai 4
2.3.Vadybos principai 6
2.4.Vadybos funkcijos 7
2.5.Vadybos metodai 8
3.Vadybos mokslo veiklos sektoriai 8
4.Vadybos mokslo aplinkos tendencijos ES kontekste 11

Išvados 13

Literatūra 16Įvadas
Vadyba, Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, yra atskira studijų kryptis. Istoriškai vadybos studijos kildinamos iš ekonomikos studijų ir buvo suprantamos kaip pagrindinis pelno siekiančių organizacijų vadovų rengimo edukacinis šaltinis. Besiformuojant vadybos (management) mokslui pradėta laikytis požiūrio, kad vadyba nebūtinai visada susijusi su verslu, kuris dažniausiai apibrėžiamas kaip kryptinga veikla, siekiant pelno. Vadyba – tai veikla, kurią siiekiama, kad organizacijos materialieji ir žmogiškieji ištekliai būtų efektyviai panaudoti siekiant užsibrėžtų tikslų Įsigalioja požiūris, kad vadybos mokslas apibrėžia platesnį kontekstą, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas organizacijų vadovų racionalaus, sisteminio požiūrio į problemų sprendimą formavimui.
Pirmiausia savo darbe norėčiau atskleisti vadybos mokslo objektą bei turinį.

Panagrinėkime bendresnę sąvoką “valdymas”. Valdymas – tai procesas, kurio metu valdymo subjektas kryptingai veikia valdymo objektą, siekdamas įgyvendinti tam tikrus tikslus ar interesus.

Kategorija “vadyba” taikytina tiktai socialinių sistemų valdymo procesams apibūdinti. Tokiu būdu vadyba netiria mechaninių, techninių arr biologinių sistemų valdymo dėsningumų.

Vadybos mokslo turinį atskleidžia vadybos funkcijos. Yra įvairių vadybos funkcijų klasifikacijų, tačiau dažniausiai išskiriamos tokios vadybos funkcijų grupės kaip:
a) planavimas ir prognozavimas,
b) organizavimas ir koordinavimas,
c) motyvavimas,
d) analizė, vertinimas, kontrolė bei reguliavimas.

Poveikiai į valdymo objektą ga

ali būti administracinio, ekonominio ar psichologinio pobūdžio.

Taigi, valdymo subjektas (pavadinkime jį vadybininku), realizuodamas vadybos funkcijas bei taikydamas įvairias poveikio priemones, iš esmės už suvokiama kaip realios būsenos neadekvatumas iš ankstonustatytoms normoms bei standartams arba idealiai būsenai. Pirminis vadybininko uždavinys – identifikuoti ir išspręsti versle kylančias problemas.

Problemų sprendimas vadyboje turi būti sprendžiamas kūrybiškai ir inovatyviai. Tai verčia daryti objektyvi situacija versle, kuriame labai svarbų vaidmenį vaidina konkurencija. Ypač aštri konkurencija yra stebima telekomunikacijų ir duomenų perdavimo srityje, tuo pačiu čia stebima daug originalių ir inovatyvių sprendimų, kuriuos konkuruojančios organizacijos siūlo potencialiems ar esamiems klientams.1.Istoriniai vadybos mokslo šaltiniai
Vadybos universitetinių studijų formavimosi pradžia siejama su 19-ojo amžiaus antrąja puse, kai įsikūrė tokios aukštosios mokyklos, kaip Wharton Business School Pensilvanijos universitete (JAV) bei Ecole dees Hautes Etudes Commerciales Paryžiuje. Prasidėjęs spartus pramonės vystymasis darė įtaką ir verslo studijų vystymuisi. Bene didžiausią įtaką Europoje 20-tojo amžiaus pradžioje turėjo vokiškasis studijų modelis, pagal kurį buvo įkurtos specializuotos verslo aukštosios mokyklos ir kitose šalyse, ypač Skandinavijoje. Pagrindiniai tuo metu dėstomi dalykai: ekonomika, teisė, apskaita. Techniškieji Vokietijos universitetai į mokymo programas pirmieji įtraukė dalykus, suformavusius šiuolaikinės vadybos pagrindus: darbo organizavimą, darbo psichologiją, personalo valdymą. Didžiulis vadybos studijų populiarumo augimas septintajame 20-tojo amžiaus dešimtmetyje siejamas su amerikietiškojo studijų modelio įsigalėjimu. Ši
io modelio pagrindą sudarė formalių, matematinių metodų taikymas vadyboje, o taip pat pradėję formuotis elgsenos mokslai, pasiūlę organizacijų ir juos sudarančių individų veiklos analizės metodus. Imta visuotinai pripažinti, kad vadybos mokslo koncepcijos gali apibrėžti teorinius sėkmingos organizacijų veiklos pagrindus.
Lietuviškoji vadybos, kaip akademinės disciplinos, formavimosi pradžia siejama su Ekonomikos skyriaus įkūrimu 1923 metais Kauno universiteto Teisės fakultete. Tuo metu, tarp kitų dalykų, čia pradėtas dėstyti mokslas apie prekybos ir pramonės įmonių organizavimą. Vėliau (1940 m.), jau Vilniaus universitete buvo įkurtas Ekonomikos mokslų fakultetas, pradėjęs ūkio planavimo, pramonės ekonomikos, finansų ir kredito, statistikos, ūkinės apskaitos specialybių studijas. Būdinga, kad sovietiniu laikotarpiu terminas “vadyba” buvo nevartojamas, siejant jį su priešiškais oficialiajam
mentalitetui norais susivokti žmonių valdyme (leista tik išrinktiesiems) ar siekti pelno (baudžiama pagal įstatymus).
Atkūrus nepriklausomybę, tie patys terminai pirmiausia tapo ginčų objektu. „Biznis” ar „verslas”, „menedžmentas” ar „vadyba”? – tai klausimai, ilgai aptarinėti akademinėje bei bulvarinėje spaudoje, tiek ieškant geriausio lietuviško atitikmens, tiek ir aiškinantis šių terminų apibrėžiamą turinį. Pirmosios vadybos studijos universitetuose formavosi, dažnai tik iš nuogirdų mėginant atspėti, kaip ir kodėl jos organizuojamos Vakarų Europos ar JAV aukštosiose mokyklose. Pradininkais čia reikėtų laikyti Kauno technologijos universiteto Administravimo fakultetą ir Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą. Po nepriklausomybės atkūrimo pradėję aktyviai lankytis istorinėje tėvynėje JA
AV lietuviškosios akademinės bendruomenės atstovai įtakojo spartų amerikietiškojo studijų modelio paplitimą. Per pastarąjį dešimtmetį vadybos studijos atsirado bene kiekvienoje aukštojoje mokykloje.

2.Vadybos mokslo teoriniai aspektai

2.1.Vadybos samprata

Šiomis dienomis pradėtos vartoti dvi sąvokos – “vadyba” ir “administravimas”. Vienais atvejais šis terminais apibūdinami analogiški procesai, kitais – skirtingi. Lietuvoje terminą “vadyba” įvedė žinomas mokslininkas Graičiūnas.
Vadyba – tai visuminė organizacijos veikla. Visuminis organizacijos valdymas – tai informacinis procesas, kurio metu vyksta sprendimų parengimas ir jų įgyvendinimo organizavimas. Vykdant valdymo veiklą, tenka reguliuoti tiek ekonominius, gamybinius, komercinius, finansinius, tiek socialinius procesus. Praktine prasme vadyba – specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi organizacijoje vykstantys procesai. Vadyba moksline prasme – mokslo kryptis apie organizacijų valdymo dėsningumus, principus, metodus, organizacinį mechanizmą. Vadyba yra savotiškas menas, jai atlikti nepakanka turėti reikiamas žinias.
Vadybos praktikai mano, kad sąvokos vadyba ir administravimas yra sinonimai, mokslo požiūriu – tai nepriimtina. Šių sąvokų apibrėžimai remiasi savo poreikiais ir tikslais. Administravimo sąvoka vartojama apibūdinti aukštas vadovo pare.igas, kurios nustato organizacijos pagrindinius tikslus, ir strateginę veiklą. Ši sąvoka vartojama, kai nusakoma aukščiausio aparato veikla. Kiti siūlo administravimo sąvoką vartoti kaip įmonės vadovo kasdieninio darbo apibūdinimą. Sakoma, kad sąvoka vadyba yra platesnė. 2.2.Vadybos mokslo ir studijų sistema bei jos elementai
Vadyba yra integruota mokslinė ir praktinė veikla, daranti efektyvų poveikį socialinei, ekonominiai pažangai. Šiuolaikinė vadybos ve

eikla apima ekonominių, teisinių, socialinių, psichologinių žinių panaudojimą įvairių lygmenų praktikoje. Vadybos veikla skirstoma į makro ir mikro vadybos veiklą. Makro vadyba apima stambių, globalinių, didelį poveikį civilizacijos vystymuisi turinčių procesų valdymą. Mikro vadyba apima daugiausia į lokalinius tikslus orientuotų procesų sferą.
Vadybos mokslo ir studijų sistemą sudaro šie elementai :
1. Bendroji vadyba;
2. Strateginė vadyba;
3. Socialinė psichologija ir personalo vadyba;
4. Ekonominiai vadybos pagrindai;
5. Teisiniai vadybos pagrindai;
6. Inovacinių, investicinių procesų bei verslo vadyba;
7. Ekologinių procesų vadyba;
8. Informacinis, marketinginis vadybos aprūpinimas;
9. Technologinių procesų vadyba.
Visose organizacijų valdymo procesuose pagrindinis klausimas yra, kaip priimti teisingus sprendimus ir juos įgyvendinti. Todėl nesuklysime sakydami, kad siauresne prasme vadyba – tai optimalių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo organizavimo menas ir mokslas.
Vadybos svarbos, sprendžiant šalies ūkio pereinamojo laikotarpio problemas, nagrinėjimas turi prasmę, jei ekonomikos formavimo procesas traktuojamas kaip valdomas procesas. Perėjimas iš planinės į laisvos rinkos ekonomiką gali vykti dviem būdais: Pirmasis – “ šokoterapinis”. Šio modelio esmė – greitas staigus, visų kliūčių trukdančių laisvai paklausos, pasiūlos pusiausvyrai, pašalinimas. Kitas požiūris į ekonomikos reformavimą pagrįstas taip vadinamo “dvisektorinio” modelio panaudojimu, kuris teigia, kad visa reforma turi būti vykdoma suderinant sistemines reformas (kainų, finansų – kredito, pinigų sistemas, apskaitos) su struktūrinėmis reformomis (nuoseklus privatizavimas, praminės ir žemės ūkio restruktūrizavimas it t.t). Šalies ūkiui labai svarbu, kaip veikia dvi aukščiausios valstybinės institucijos – Seimas ir Vyriausybė, nes jie numato ekonomikos reformavimo ir ūkio valdymo strategiją. Svarbu, kad jie konsultuotųsi su mokslininkais, ekspertais praktikais, užsienio konsultantais. Vyriausybė kaip oficialų dokumentą turėtų sudaryti veiksmų programą, kur būtų priemonės padėsiančios realizuoti programą. Visuose valstybės organuose turi dirbti kvalifikuoti darbuotojai.
Visi vadybiniai sprendimai labai svarbūs ir įvairūs savo turiniu, tikslais, priėmimo būdais ir turi ne mažą įtaką priimamų sprendimų kokybei, jų realizavimo proceso eigai. 2.3.Vadybos principai
Vadybos sistemoje svarbiausią vietą užima vadybos principai. Nuo to, kaip praktikoje laikomasi vadybos principų reikalavimų labai priklauso vadybos veiksmingumas. Pirmasis principus paskelbė F.Teiloras:
1. Kiekvienas darbuotojas turi gauti didelę aiškią apibrėžiamą kasdieninę užduotį;
2. Būtinos standartizuotos sąlygos, lengvesniam užduoties įvykdymui garantuoti;
3. Už sėkmingą užduoties vykdymą reikia mokėti, o nepadaręs darbo darbuotojas turėtų patirti materialinius nuostolius.

Toliau principus plėtojo Emersonas:
1. Aiškiai iškelti idealai ar tikslai;
2. Sveikas protas;
3. Kompetentinga konsultacija;
4. Drausmė;
5. Derama pažiūra į personalą;
6. Greita, patikima, išsami, tiksli ir nuolatinė apskaita;
7. Dispečerystė;
8. Normos ir grafikai;
9. Sąlygų normavimas;
10. Operacijų normavimas;
11. Rašytinės standartinės instrukcijos;
12. Atlyginimas už našumą.

Šiuolaikiniai vadybos principai:
1. Įmonės valdymo decentralizavimas;
2. Darbuotojų skaičiaus, rengiančio valdymo sprendimus, didinimas;
3. Darbuotojo ir įmonės interesų tapatinimas;
4. Pasirengimas diegti naujoves;
5. Nuolatinis personalo mokymas;
6. Nuolatinė alternatyvios įmonės veiklos paieška;
7. Nestandartinių personalo darbo variantų naudojimas;
8. Naujų darbo ir novatoriškumo skatinimo būdų taikymas;
9. Ilgalaikių profesionalios veiklos programų, įjungiant ir karjeros planavimą, vykdymas;
10. Personalo naujo mąstymo formavimas, orientuojantis į įmonės veiklos pokyčius;
11. Rėmimasis lanksčia įmonės darbuotojų lyderystės sistema ir jų asmeniniais ryšiais su išorine aplinka;
12. Nuolatinis ir aktyvus įmonės darbuotojų individualios iniciatyvos rėmimas;
13. Perėjimas nuo komandų direktyvų prie kooperacinės (kolektyvinės) vadybos kultūros, besiremiančios bendrais interesais, žmogiškomis vertybėmis, įmonės tikslais, partneryste, bendradarbiavimu, bendra nauda, o ne valdžia ir pavaldumu;
14. Neformalios organizacijos vaidmens didinimas ir galimybių visam įmonės personalui sudarymas dalyvauti jos veikloje, kuri remiasi individualių ir bendrų interesų vienijame;
15. Rėmimasis įmonės personalo bendradarbiavimu, pasitikėjimu, novatoriškumu, kūrybiškumu;
16. Specialių padalinių, kurie kuria įmonės vertybes, praturtina verslo vadybos koncepciją, steigimas;
17. Harmoninga formalios ir neformalios organizacijų sąveika;
18. Įmonės veiklos orientavimas bendriems socialiniams interesams įgyvendinti. 2.4.Vadybos funkcijos
Vadybos procesas specializuojamas atsižvelgiant į tam tikras funkcijas, kurioms priskiriamos vadybos veiklos rūšys. Funkcija – viena pagrindinių vadybos sistemos sąvokų, nes joje integruotas vadybos principų taikymas. Taip pat panaudojamų metodų paskirtis ir pats vadybos veiklos turinys. Vadybos funkcijos susijusios su vadybininkų pareigomis, bet kokia vadyba susijusi su funkcijomis:
1. Planavimas ir sprendimų priėmimas;
2. Organizavimas;
3. Kontrolė;
4. Vadovavimas.

Šie procesai glaudžiai susiję, jie gali būti nagrinėjami kartu. Planavimas – būsimosios veiklos planavimas, pagrįstas racionalumo principu. Su planais tiesiogiai susijusios prognozės. Planavimo metu rengiami ir įgyvendinami tam tikri sprendimai, jų priėmimui keliami tam tikri reikalavimai: juos turi priimti specialistai ir turėtų būti atidžiai grindžiami. Valdymas priklauso nuo laiku atliktos kontrolės. Kontrolė – planinės ir faktiškos būklės palyginimas. Vadovavimui būdingi asmeniniai valdymo aspektai, skatinantys bendradarbius tinkamai suvokti įmonės tikslus bei derinti su savo tikslais ir padėti efektyviai įgyvendinti. Organizavimas – tai nustatytų tikslų pasiekti reikalingos sistemos sukūrimas. Organizavimo procesą sudaro diferencijavimas ir koordinavimas. Kiekviena organizavimo struktūra susideda iš uždavinių ir tikslų.2.5.Vadybos metodai
Vadybos metodai – visuma įvairių būdų, kuriuos įmonė ar administracinis organas naudoja perspektyviems veiksmams aktyvinti, tenkinti. Vadybos metodai glaudžiai susiję su žmonių interesais. Jie taip pat susiję tarpusavyje ir vieni kitus sąlygojantys. Vadybos veiksmai ir jos metodai sudaro vieningą sistemą. Kiekvieną tikslą atitinka tam tikri jo įgyvendinimo metodai. Jų funkcinė paskirtis yra: garantuoti darbo našumą, užtikrinti įmonės padalinių sklandų darbą, sąlygoti sklandų veiklos organizavimą ir tinkamą jos valdymą. Išskiriamos šios metodų rūšys:
1. Ekonominiai metodai (jie veikia įmonę kaip visumos ir jos personalo ekonominius interesus, jie įgalina tenkinti įmonės bendruosius interesus);
2. Organizaciniai – nurodomieji (jie remiasi bendros veiklos ir jos valdymo dėsningumais: organizavimą stabilizuojantys, nurodantys ir drausminantys);
3. Socialiniai (remiasi žmonių grupės socialiniais interesais: socialinio gamybinio aktyvumo didinimas, moralinis skatinimas, darbinė etika, socialinis normavimas);
4. Psichologiniai (naudojami siekiant harmonizuoti įmonės darbą, tarpusavio santykius, sukurti palankesnį psichologinį klimatą: darbo humanizavimas, psichologinis skatinimas, profesinių interesų tenkinimas, kūrybinio darbo plėtojimas).3.Vadybos mokslo veiklos sektoriai
Palyginti didelis aukštųjų mokyklų skaičius ir pakankamai tolygus jų pasiskirstymas Lietuvos teritorijoje iš pažiūros sudaro dėkingas sąlygas darniai mokslinei veiklai plėtotis. Tačiau pernelyg trumpos vadybos mokslo tradicijos Lietuvoje sąlygoja visą eilę problemų, apsunkinančių kokybiškos, konkurencingos mokslinės produkcijos kūrimą. Daugiau kaip prieš dešimtmetį atsiradusi galimybė išsamiau susipažinti su pažangia tarptautine patirtimi nebuvo iškart tinkamai išnaudota dėl nepakankamo užsienio kalbų mokėjimo. Dar ir šiandien tai pakankamai rimta kliūtis, stabdanti Lietuvos mokslininkų integravimąsi į tarptautinę akademinę bendruomenę. Čia reikia pastebėti, kad daugumą vadybos srities mokslininkų sudaro vyresnės kartos atstovai, dažniausiai pastarąjį dešimtmetį pakeitę savo mokslinių interesų sritį.
Tyrimo sąvoka vadybos moksle iš pradžių buvo sunkiai suvokiama posttotalitariniame, į technologinius ir tiksliuosius mokslus orientuotame, kontekste. Tokie nauji tyrimo objektai, kaip organizacijos kultūra, darbuotojų motyvacija, intelektualusis kapitalas, vartotojo elgsena reikalauja ne tik kokybiškai naujų tyrimo metodų supratimo, bet ir jų taikymo patirties, kuri gali atsirasti tik nuolat sprendžiant konkrečias praktines problemas, t.y., užsiimant taikomaisiais (arba užsakomaisiais) tyrimais.
Vadybos mokslo kryptyje taikomieji tyrimai paprastai atliekami organizacijų konsultavimo bei praktinio mokymo projektų pavidalu. Pagrindinė kliūtis šiuo požiūriu – abipusis nepasitikėjimas, atsiradęs rinkos ekonomikos formavimosi apyaušryje, kai pirmieji savamoksliai Lietuvos verslininkai greitai uždirbo palyginti didelius pinigus, o pirmieji vadybos specialistai universitetuose ne visai stengėsi pripažinti jų sugebėjimus. Ne vienoje aukštojoje mokykloje įsikūrė verslo konsultavimu užsiimantys padaliniai, tačiau tik labai nedidelė jų dalis pelnė verslo bendruomenės pasitikėjimą ir sugeba konkuruoti su lietuviškomis bei tarptautinėmis konsultacinėmis kompanijomis. Savo ruožtu, dauguma universitetų dėstytojų vengia leistis į aktualių verslo problemų sprendimą, nenorėdami prisiimti atsakomybės už rezultatus, nuo kurių kartais priklauso organizacijų ir žmonių likimai. O tie dėstytojai, kurie nebijo konfrontacijos su realiomis verslo problemomis ir dalyvauja konsultavimo ar mokymo projektuose, dažniausiai ilgainiui palieka akademinę terpę ir išeina dirbti į konsultacines kompanijas, kurios siūlo nepalyginamai didesnius atlyginimus. Ta negausi mokslininkų, sugebančių suderinti akademinę ir konsultacinę veiklas, dalis kaip tik ir yra šiandieninių vadybos mokslo bei studijų varomoji jėga. Būtent jie užtikrina realių situacijų analizės įtraukimą į studijų procesą, gerai jaučia aktualių tyrimo uždavinių poreikį, gali įtakoti studijų programų turinį, atsižvelgdami į naujų kompetencijų poreikio atsiradimą. Deja, lyginant su pripažintomis užsienio aukštosiomis mokyklomis, tokių individų Lietuvos akademinėje bendruomenėje yra per mažai.
Atrodytų, kad valstybės institucijos turėtų rodyti didesnį pasitikėjimą konsultantais ir patarėjais iš akademinės bendruomenės. Tuo labiau, kad pastaruoju metu stipriai padidėjęs įvairių strateginių planų (atskirų ūkio sričių, miestų bei regionų ir kt.) bei paraiškų tarptautiniams fondams rengimo poreikis sudaro palankias sąlygas bendradarbiavimui. Tačiau valstybės institucijos taip pat pakankamai skeptiškai vertina potencialią tokio bendradarbiavimo naudą ir stengiasi atlikti minėtus darbus savo darbuotojų pajėgomis, arba samdydamos profesionalius konsultantus.
Pastaruoju metu, ypač – nepakankamo mokslo ir studijų finansavimo kontekste, dažnai kalbama apie tai, kad verslas turėtų aktyviau remti akademinę veiklą. Verslo įtraukimas į mokslo ir studijų plėtros procesą bus sėkmingas tik tada, kai verslas turės tam reikalingas paskatas. Iš vienos pusės tai susiję su pasitikėjimu mokslo bei studijų rezultatų kokybe ir pritaikomumu, iš kitos pusės – su aplinka, didele dalimi – su įstatymine aplinka, kuri skatina atit.inkamą verslo požiūrį ir elgesį. Viena dažniausiai minimų (galbūt – ir nesunkiai įgyvendinamų) pastarosios aplinkos korekcijų galėtų būti mokesčių lengvatų taikymas organizacijoms, finansuojančioms savo darbuotojų studijas, skiriančioms ilgalaikį finansavimą tyrimams, nesusijusiems tiesiogiai su tų organizacijų veikla ar kitais būdais remiančių mokslą ir studijas.
Šiuo metu Lietuvos studijų ir mokymo programų registre įregistruotos 68 vadybos bei verslo administravimo krypties aukštojo universitetinio mokslo studijų programos, iš jų 23 bakalauro (pirmosios pakopos) studijų ir 45 magistrantūros (antrosios pakopos) studijų programos (IS Mokykla, 2003). Kartu su valstybiniais universitetais šios krypties studijų programas siūlo ir dvi nevalstybinės aukštosios mokyklos – Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštoji mokykla (Klaipėdoje) bei Tarptautinė aukštoji vadybos mokykla (Kaune ir Vilniuje).
Bendrajame priėmime į pagrindines studijas, vadybos kryptį pirmuoju prioritetu 2003 m. nurodė 3320 stojančiųjų, t.y., 10,3% bendro pateikusiųjų prašymus skaičiaus, arba maždaug tiek pat, kiek ekonomikos bei teisės studijose. Iš jų studijuoti pakviesti 1987 stojantieji, t.y., apie 60% (LAMA BPO, 2003). Taigi, nepaisant nemažėjančio studijų krypties populiarumo, norinčiųjų studijuoti poreikis tenkinamas geriau, negu vidutiniškai socialinių mokslų srityje (apie 42%).
Kita vertus, iš pateiktų skaičių matyti, kad šią nemažą paklausą aukštosios mokyklos tenkina, siūlydamos neadekvačiai didelį studijų programų skaičių. Studijų programų “smulkinimas” ypač akivaizdus pagrindinėse universitetinėse studijose. Visų minėtų 23 pagrindinių studijų programų suteikiama kvalifikacija – vienoda, t.y., “Vadybos ir verslo administravimo bakalauras”, nors jų pavadinimų įvairovė verčia abejoti faktišku suteikiamos kvalifikacijos palyginamumu, pvz.: “Transporto inžinerijos vadyba”, “Namų ūkio technologija”, “Žemės ūkio buhalterinė apskaita ir finansai”, “Kultūros vadyba” ir pan. (IS Mokykla, 2003). Pasidomėjus vadybos bakalauro studijų organizavimu tarptautiniu mastu pripažintose aukštosiose mokyklose aiškėja, kad pagrindinis šios krypties studijų turinys yra pakankamai griežtai apibrėžtas, o įvairovė pasiekiama ne studijų programų, o pasirenkamų dalykų gausa. Tokiu būdu baziniai dalykai užtikrina studijų “akademiškumą” ar “universitetiškumą”, o pasirenkami leidžia atsižvelgti į individualius studijuojančiųjų prioritetus. Siaurai specializuotos programos labiau būdingos neuniversitetinėms studijoms.
Perdėta specializacija, fragmentacija Lietuvoje pastebima ir antrosios pakopos studijose (magistrantūroje). Bet čia reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną, kiek svarbesnį trūkumą, atsiradusį tiek dėl nepakankamo studijuojančiųjų lūkesčių ir galimybių įvertinimo, tiek ir dėl ribotos antrosios pakopos studijų formų įvairovės. Suprantama, kad norint užtikrinti kokybiškas studijas užsiimantiems profesine veikla žmonėms, būtina iš esmės keisti studijų procesą, derinant jį su studijuojančiųjų galimybėmis ir poreikiais. Tuo labiau, kad vadybos magistro laipsnio siekiančiųjų interesai yra pakankamai nevienalyčiai. Atsižvelgiant į šią interesų įvairovę, daugelio ilgesnes vadybos studijų tradicijas turinčių šalių aukštojo mokslo sistemose priimta skirti “akademinę” ir “profesinę” magistrantūras. Tikėtina, kad panašūs principai, praplečiantys magistrantūros sąvoką bei įteisinantys didesnę jos tipų įvairovę, bus atspindėti Švietimo ir mokslo ministerijos naujai ruošiamuose antrosios studijų pakopos reikalavimuose..4.Vadybos mokslo aplinkos tendencijos ES kontekste
Vienas pagrindinių žinių ekonomikos ir informacinės visuomenės šūkių – “We are what we know”, kuris implikuoja ne tik žinių kūrimo, jų integracijos, bet ir paties kūrimo prasmingumo svarbą, atsižvelgiant į visuomenės gerovę (public good), reikalaujant, kad mokslininkai patys paaiškintų savo vykdomų tyrimų prasmę ir naudą. Šiame kontekste formuojasi naujas požiūris į pačius tyrimus: nuo orientuotų į publikacijas tyrimų (publication-driven research) pereinama tyrimų, aiškinančių ir (dar svarbiau!) skatinančių pokyčius (change-driven research). Suprantama, kad reikšmingus pokyčius galima įtakoti tik nukreipiant jungtines mokslininkų pastangas aktualių problemų sprendimui, taigi pereinant nuo tyrimų vienos krypties ar srities ribose prie integruotų tarpdisciplininių tyrimų.
Panašūs prioritetai atspindi ir Europos mokslo politikoje, kurioje dominuoja “vieningos idėjų rinkos” kūrimo tendencijos. Pabrėžiama, kad Europos Sąjunga galės konkuruoti pasaulyje tik tada, kai jos valstybės nebetraktuos žinių ir žmonių sugebėjimų kaip išimtinai nacionalinių išteklių. Kuriant Europos tyrimų erdvę, siekiama mokslui pritaikyti beįsigalinčius laisvo prekių paslaugų, darbo bei kapitalo judėjimo principus. Europos mokslo politikoje išryškinamas dar vienas svarbus visuomeninės mokslo naudos prioritetas – padėti politikams pagrįsti strateginius sprendimus .
Tarp strateginių krypčių, kurios svarbios vadybos mokslo ir studijų kontekste, ir kurios numatomos finansuoti iš struktūrinių ES fondų, nurodomas socialinės ir ekonominės žinių bazės stiprinimas, siekiant Europos bendruomenės pagrindinių problemų sprendimo. Ypatingas dėmesys skiriamas mokslinio potencialo vystymui, kuriant naujas darbo vietas mokslininkams bei skatinant jų mobilumą .
Sutelkiant ir koordinuojant Europos vadybos mokslo akademinę bendruomenę svarbų vaidmenį vaidina tarptautinės bei regioninės vadybos plėtros asociacijos. Istoriškai seniausia (ir autoritetingiausia) iš jų yra EFMD (European Foundation for Management Development) įkurta 1972, vienijanti 450 aukštųjų mokyklų, verslo bei viešojo sektoriaus organizacijų 40-tyje šalių. Savo misijoje ši organizacija deklaruoja meistriškumo siekį vadybos plėtros profesijoje (achieve excellence in the management development profession) . Vienas svarbių EFMD veiklos rezultatų – akreditavimo sistema EQUIS (European Quality Improvement System), įdiegta 1997 m. Šios sistemos tikslas – atlikti vadybos mokslo ir studijų institucijų išsamų visuomenei teikiamų paslaugų (įskaitant visų pakopų studijų programas, tęstinį mokymą, mokslinius bei taikomuosius tyrimus, kitas bendruomenei teikiamas paslaugas) kokybės vertinimą, tokiu būdu formuojant šios krypties Europos kokybės standartą. Šiuo metu 2003 m. (birželio 18 d. duomenimis) EFMD yra akreditavusi 64 mokslo ir studijų institucijas, kurios, be abejo, sudaro vadybos aukštųjų mokyklų elitą. Aukšti kokybės reikalavimai lemia, kad tarp jų yra vienintelė aukštoji mokykla iš postkomunistinės Europos erdvės. Todėl, norint paskatinti laipsniško mokslo ir studijų kokybės gerinimo procesus šiame regione 1993 m. buvo įkurta Centrinės ir Rytų Europos vadybos plėtros asociacija – CEEMAN (Central and Eastern European Management Development Association), turinti taip pat ir savo akreditavimo sistemą IQA . Geografiniu požiūriu Lietuvos akademinei bendruomenei artimiausia analogiška Baltijos vadybos plėtros asociacija – BMDA (Baltic Management Development Association), įkurta 2002 m. ir vienijanti 7 šalių akademines bei verslo institucijas, kurių tarpe Lietuvai atstovauja Tarptautinė aukštoji vadybos mokykla (ISM).
Vertinant Lietuvos mokslo politiką vadybos atžvilgiu tenka konstatuoti, kad plėtros kryptys šiuo metu nėra nei aiškiai apibrėžtos valstybės prioritetais, nei vienodai suvokiamos pačios akademinės bendruomenės. Vyriausybės patvirtintoje Lietuvos ūkio plėtros strategijoje (LRŪM, 2002) reiškiama viltis, jog šalies verslumas didės pirmiausia įgyjant rinkos ekonomikos patirties, bendradarbiaujant. su užsienio partneriais, plečiant verslo konsultavimo paslaugos, o taip pat dėl didesnio jaunų žmonių, baigusių ekonomikos ir vadybos mokslus Lietuvos bei užsienio universitetuose, skaičiaus. Akivaizdu, kad visi šie faktoriai pabrėžia itin pasyvią valstybės poziciją, jie nereikalauja bent kiek reikšmingesnio reguliavimo ir neartikuliuoja prioritetų, būtinų strateginių planų formulavimui bei jų vykdymo kontrolei. Tame pat dokumente deklaruojamas verslo, mokslo bei studijų integravimas konkurencingų produktų gamybos ir paslaugų teikimo srityse, tačiau tai nėra paremta jokiomis kitomis prielaidomis, kurios leistų tikėtis tokio integravimo sėkmės. Tai tik dar kartą patvirtina, kad strateginio planavimo įgūdžių vystymas (taip pat ir įvairiuose valstybės valdymo lygiuose) yra labai aktualus uždavinys, kurio nesprendžiant dauguma strateginių planų liks tik svajones bei lūkesčius išreiškiančiais dokumentais. Nuoseklus strateginio krašto raidos planavimo poreikis pabrėžiamas ir ekspertų grupės paruoštame dokumente, apibrėžiančiame Lietuvos švietimo plėtrą (ŠKF, 2003). Tačiau kitais atžvilgiais vadybos vaidmuo čia taip pat suvokiamas labai fragmentiškai, dažnai susiaurinant jį iki verslumo bei užimtumo didinimo, konkurencingumo stiprinimo, smulkaus ir vidutinio verslo išplėtojimo.
Norint tiksliau apibrėžti vadybos mokslo bei studijų plėtros tikslus, reikėtų išryškinti jau minėtus pagrindinius globalinių tendencijų bei Europos konteksto diktuojamus prioritetus:
• tyrimo problemų visuomeninis aktualumas,
• pokyčiai kaip pagrindinis mokslinės veiklos rezultatas,
• tyrimų tarpdiscipliniškumas,
• tyrėjų pastangų jungimas ir koncentravimas.
Vadybos mokslas formuojasi daugelio disciplinų (filosofijos, psichologijos, sociologijos, ekonomikos, sistemų teorijos) sąveikoje, o jo rezultatai naudojami beveik visose žmogaus veiklos – taip pat ir mokslo – srityse: ir tada, kai reikia valdyti laukiamo rezultato kūrimo procesą, ir tada, kai reikia užtikrinti, bet kurio mokslinio rezultato įdiegimą ar vartojimą. Šiandien daugelio problemų sprendimas vis dar svarstomas siauru “techniniu” aspektu, dalyvaujant tik konkrečios srities ekspertams. Vadybos specialistų dalyvavimas gali sprendimo procesą paversti efektyvesniu, užtikrinti gilesnį požiūrį į problemą, ypač – įvairių visuomenės interesų suderinimo poreikio ir visuomeninės naudos kontekste. Visų pirma tas pasakytina apie valstybės politikos formavimo procesą, kurio metu vadybos specialistai turėtų būti pasitelkiami:
• formuluojant svarbiausias strategines problemas,
• apibrėžiant su jų sprendimu susijusius pokyčius bei šių pokyčių įtaką visuomenei,
• identifikuojant būtinus išteklius ir apsirūpinimo jais mechanizmus,
• ugdant žmogiškųjų išteklių socialines kompetencijas, kurios būtinos bendro tikslo siekimui,
• planuojant, organizuojant ir kontroliuojant patį sprendimo procesą.
Šios krypties studijų kokybės gerinimą visų pirma reikėtų sieti su aktyvesniu dalyvavimu tarptautinių vadybos plėtros asociacijų veikloje, siekiant jų vertinimo bei akreditavimo, kurio metu tarptautinės ekspertų grupės vertina institucijų, o ne atskirų studijų programų (kaip Lietuvoje) kokybę. Tarptautinis akreditavimas – tai teisė į vietą Europos mokslo ir studijų erdvėje. Išvados
Modernios valstybės ekonominės, socialinės bei kultūrinės pažangos kertiniais elementais visais laikais buvo mokslas, technologijos ir inovacijos . Dabartinės žinių visuomenės formavimosi sąlygomis jų svarba dar sustiprėja, pakyla iki svarbiausių valstybės prioritetų. Ekonomiškai stipriose šalyse mokslo ir technologijų pažangai teikiamas išskirtinis dėmesys. Oficiali valstybės politika skatinant šią pažangą, apibrėžiama įvairiuose dokumentuose: baltosiose knygose, įvairiose programose ir projektuose bei vyriausybės programose ir nutarimuose, taip pat specialiuose įstatymuose ir kt. Ji atspindi šalies interesus ir galimybes.
Europos Sąjungoje suformuluota bendra šalių politika ir keletas specialių programų. 1993 m. Europos Sąjungos sutartyje numatyta, kad Sąjungos mokslo ir technologijų plėtros strategija turi būti nukreipta stiprinti Europos pramonės konkurencingumą, gerinti tyrimų koordinavimą ir, jei reikia, padėti įgyvendinti Sąjungos politiką. Lietuva taip pat turėtų turėti moksliškai pagrįstą ne tik ilgalaikę žinių visuomenės kūrimo bei vadybos mokslo plėtotės strategiją su apibrėžtais veiklos prioritetais ir numatytu finansavimu, bet ir operatyvinę veiklos programą, nuolat koreguojamą keičiantis vidaus ir išorės situacijai. Ypač svarbus, Lietuvos ekonomikos bei kitų sričių modernizavimui, yra institucijų gebėjimas ne tiek kurti, kiek taikyti pasaulyje ir šalyje sukuriamas naujas žinias. Valstybės ekonomikos šiuolaikinės teorijos pripažindamos mokslo, technologinės pažangos, inovacijų svarbą, bei jų ryšį su visais šalies raidos aspektais taip pat pabrėžia individualiųjų gebėjimų, paskatų ir palankios aplinkos reikšmę. Paskatos ir palanki aplinka jas įgyvendinti kuriama tvarkingu šalies valdymu ir atitinkamų institucijų puoselėjimu (nuosavybės teisė, ekonomikos reguliavimo, makroekonomikos stabilizavimo, socialinio draudimo, konfliktų valdymo). Individualių gebėjimų ugdymas yra vienas iš Lietuvos pažangą lemiančių švietimo, aukštojo mokslo ir profesinio rengimo, ypač visą gyvenimą trunkančio mokymosi sistemų uždavinių.
Lietuvos mokslo tyrimų bei aukštojo mokslo institucijos šalia savo pagrindinių – specifinių veiklos tikslų turėtų aktyviai siekti, kad šalyje:
– būtų išsaugotas nacionalinis identitetas globalizacijos ir integracijos į ES sąlygomis;

– būtų remiamos ir skatinamos inovacijos visose šalies veiklos srityse;
– visos gamybos bei paslaugų šakos būtų efektyvios ir konkurencingos pasaulinėje rinkoje.
• Europos Komisija 2000 01 18 priėmė dokumentą, nutiesiantį kelius link Vieningos Europos Tyrimų Erdvės. Taip bandoma sukurti erdvę be sienų, kurioje mokslo tyrimų potencialas bus naudojamas didinti Europos konkurencingumą ir kurti darbo vietas. Ypatingą dėmesį numatoma skirti Ekscelencijos centrų bendradarbiavimui ir Europos tyrimų infrastruktūros sukūrimui. Šalia to bus numatomos priemonės skatinti spin-of atsiradimui ir rizikos kapitalo pritraukimui. Didelis dėmesys bus skirtas Europos valstybių ir kompanijų tyrimų institucijų suartėjimui ir bendradarbiavimui. ES Tyrimų komisaras mano, kad pavyks įtikinti Sąjungos nares atidaryti savo tyrimų programas stojančiosioms šalims. Be kita ko jis sakė, kad : “Mes dabar žengiame į žinių visuomenę. Dėl to labai pasikeis eilinių žmonių gyvenimas bei verslas. Mokslas ir technologijos suvaidins pagrindinę rolę priimant šį iššūkį. Tačiau, deja, dar neturime tikros Europos tyrimų politikos, ji sunkiai palieka savo nacionalinius kiautus.”
Lietuva nėra pajėgi kurti žinias visose mokslų šakose,įskaitant ir vadybos mokslą. Didžiąją dalį žinių turėsime perimti iš pasaulinio žinių lobyno. Žinios turėtų ateiti per švietimą, aukštąjį mokslą ir profesinį mokymą. Tik nedidelė dalis – per savus mokslinius tyrimus. Nors ir neišgalėdama vykdyti mokslinių tyrimų tam tikrose mokslo šakose, Lietuva galėtų turėti to meto pasaulinių pasiekimų lygio ekspertų praktiškai visose srityse. Jų reikia, kad šalis savo jėgomis galėtų priimti svarbius sprendimus, kad būtų kam vertinti užsienio. ekspertų darbą ir atsirinkti bei, reikalui esant, perimti pasaulio technologines naujoves. Be šito šalis liktų intelektualiai priklausoma, ir politinė jos nepriklausomybė nebūtų visavertė. Lietuvoje labai svarbu stiprinti taip vadinamų praktikai reikšmingų arba kitaip – produktyviųjų žinių kūrimą. Produktyviosios žinios yra tikslingai naudojamos ir kaupiamos bei nuolat atnaujinamos mokslinių tyrimų ir praktinės veiklos srityje. Jos yra esminis veiksnys ekonomikos plėtrai, darbo vietų kūrimui ir socialinei gerovei pasiekti. Šis ekonomikos išteklius yra unikalus, nes nėra išsemiamas, kaip materialieji ištekliai.
Apibendrinant išvadas galima pasakyti, kad:
• Pasaulinė patirtis bei šiuolaikinės teorijos akivaizdžiai rodo, kad vienintelis perspektyvus postindustrinės eros plėtros kelias yra tvarios žinių visuomenės kūrimas;
• Kurdami modernios Lietuvos viziją atviroje ateities Europos (Sąjungos) erdvėje, kartu su visa jos bendruomene išgyvename vos prieš kelis dešimtmečius prasidėjusį žmonijos vystymosi lūžį. Iš industrinės visuomenės formuojasi nauja – žinių visuomenė;
• Lietuva ne tik negali likti šių permainų nuošalėje, ji turi būti aktyvi proceso dalyvė. Nespėjančios šalys susidurtų su daugybe neigiamų ekonominių, politinių bei kultūrinių pasekmių;
• Žinių visuomenės ir žinių ekonomikos formavimasis Lietuvoje – radikali ir sudėtinga valstybės vertybinių orientyrų ir jos plėtros prioritetų bei žmonių gyvenimo būdo, jų tarpusavio bei valdžios ir visuomenės santykių kaita;
• Pagrindinės prielaidos žinių visuomenei ir žinių ekonomikai sukurti Lietuvoje yra.
• Intelektine kūryba ir jos produktu – žiniomis grindžiama veikla šalyje turėtų tapti vienu iš svarbiausių jos progreso varikliu. Tikėtini ir vieni iš reikšmingiausių tokia veikla sukuriamų pokyčių ir tam tikra prasme produktų – žinių ekonomika bei žmonių gerovė. Literatūra
1. IS Mokykla. (2003). Lietuvos švietimo informacinė sistema. Studijų ir mokymo programų registre įregistruotos valstybės pripažintos studijų ir mokymo programos. http://www.mokykla.smm.lt.
2. Kundrotas, V. (1999). Biznio administravimo bakalauro studijos Vakarų šalių ir Lietuvos universitetuose. Kaunas: KTU.
3. LAMA BPO. (2003). Bendrasis priėmimas į Lietuvos aukštąsias universitetines mokyklas: 2003 m. priėmimo duomenys. http://uais.cr.ktu.lt/bp2003static/viesas_sarasas.html.
4. LRŪM. (2002). Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija. Vilnius: LRŪM, LMA. http://www.ekm.lt/catalogs/33/strategijos/galutine020618.doc
5. ŠKF. (2003). Gairės. Lietuvos švietimo plėtotės strateginės nuostatos. http://www.president.lt/svietimo.gaires.phtml. Vilnius: Švietimo kaitos fondas.

6 . Refleksija Lietuvos vizijos tema:” Naujos technologijos – nauja ekonomika”, KTU Europos Instituto direktorius Prof. Kęstutis Kriščiūnas(2003)

Leave a Comment