TURINYS
ĮVADAS………………………………………………………………………………………..3
1. VADYBOS RAIDA LIETUVOJE…………………………………………………………4
IŠVADOS………………………………………………………………………………………9
NAUDOTA LITERATŪRA…………………………………………………………………10
ĮVADAS
Jau viduramžiais egzistavo žmonių, organizavusių pilių bei miestų statybą. Vienas tokių organizatorių Lietuvoje pripažįstamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas Antanas Tyzenhauzas (1733-1785), kuris kūrė modernias gamybos įmones- manufaktūras. Arba P.Vileišis (1851-1926) – inžinierius, verslininkas, didis patriotas bei visuomenės veikėjas, išspausdinęs Tilžėje dvi knygas “Pamokslas apie triūsą ar procę” (1887m.) (šiuolaikiškai ,,Patarimai apie darbą”) ir “Kaip įsigyti pinigus ir turtą”(2 leidimai 1891 ir 1906m.). Jose gausu ir šiandienai tinkamų ir įdomių patarimų ekonomikos, finansų, marketingo, vadovo darbo, o ypač personalo valdymo klausimais. Štai viena citata iš antrosios knygutės: ,, Gera alga duoda gerą pelną. Pagalbininkui reikia duoti tokią algą, kad jis neturėtų smulkių asmeninių rūpesčių. Jo dvasia turi būti sveika ir tvirta, jo energija neturi būti eikvojama asmeniniams reikalams. Tiktai tada jis gali visiškai atsiduoti įmonės reikalams, ir gaspadorius iš jo turės didelę naudą”. Tai buvo pirmosios vadybos knygos Lietuvoje. Jų radosi kur kas daugiau, kai vadinamosios mokslinės vadybos idėjos, gimusios kaip jau minėta, XIX ir XX amžių sandūroje, pasiekė Lietuvą. Jau pirmame Respublikos gyvavimo dešimtmetyje ekonominio pobūdžio žurnaluose pasirodė straipsnių šiais klausimais. Mokslinės vadybos teorija sukūrė JAV ir Vakarų Europos inžinieriai praktikai, tuo tarpu Lietuvoje pradinė šio mokslo bazė buvo visai kita: tarp pirmųjų F. Teiloro, A. Fajolio, H. Fordo idėjų propaguotojų ir populiarintojų buvo chemikas prof. J. Šimkus, prof. V. Raulinaitis, teisininkas, agronomas S. Macevičius. Naujas vadybos vystymosi Lietuvoje etapas prasidėjo apie 1935 m. atvykus į Kauną patyrusiam vadybos specialistui, pirmajam mūsų tautiečiui – šio darbo profesionalui inžinieriui Vytautui Andriui Graičiūnui. Didelis jo nuopelnas – mokslinės vadybos idėjų, ypač F. Teiloro mokslo, propagavimas Lietuvoje. 1938 m., kai buvo įsteigta Mokslinės vadybos draugija, jo veikla įgijo sistemingą, organizuotą pobūdį.
1. VADYBOS RAIDA LIETUVOJE
Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institutų Valdymo katedroje viena iš pagrindinių veiklos krypčių buvo įmonių ir organizacijų vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas. Katedroje 1976-1979m. susibūrė pajėgi vadybos specialistų grupė, nagrinėjusi platų problemų spektrą (vadovų veiklos turinio įvairūs aspektai; valdymo metodologija, sprendimai).Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto Kauno filiale vadybinės problematikos moksliniai tyrimai prasidėjo 1977m., kai Gamybos organizavimo katedrai pradėjo vadovauti P. Tvarijonavičius. Įvairių stambių gamybinių –ūkinių organizacijų formavimo, struktūrizavimo ir valdymo klausimus savo darbuose nagrinėjo P. Zakarevičius. Mokslų Akademijos Ekonomikos instituto Liaudies ūkio planavimo ir valdymo skyriuje pagrindinė darbų tematika buvo planavimo, kaip vienos iš pagrindinių valdymo funkcijų tobulinimas, mokslo ir technikos pažangos valdymas. 1971 –1973m. aktyviai šioje srityje pradeda dirbti E. Smilga. Jis paskelbė visą eilę straipsnių, skaitė pranešimus konferencijose bei išleido knygą ,,Įmonės techninės politikos ekonominės problemos”. E. Smilga suburia tyrinėtojų grupę, kuri produktyviai vysto techninės pažangos degimo ir perspektyvinio planavimo tyrinėjimus. Nuo 1987m. pradeda domėtis strateginio valdymo problematika, pirmoji Lietuvoje nagrinėja strateginio planavimo ir perspektyvinio planavimo sampratų bendrumus ir skirtumus.Lietuvos mokslinės – techninės informacijos instituto Vadybos skyriui teko specifinis vaidmuo: kaupti, sisteminti ir publikuoti informaciją apie vadybos teoriją ir praktiką. Taip pat šis skyrius organizavo mokslines konferencijas, seminarus, sudarydamas sąlygas specialistams keistis veiklos rezultatais. Mokslo Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto Valdymo sociologinių problemų skyriuje pagrindinius darbus nuveikė R. Grigas. Leidiniai ,,Darbininkai ir įmonė”, ,,Socialinė raida: problemos ir planavimas”, ,,Įmonės socialinė organizacija ir jos funkcijos”, ,,Socialinis valdymas ir planavimas įmonėje” buvo labai svarbūs, nagrinėjo įmonių veiklą netradiciniu aspektu.8-tas dešimtmetis buvo laikmetis kai buvo automatizuojamas informacinės sistemos, įdiegiant kompiuterinę techniką. Akivaizdu, kad mokslinė veikla, tyrinėjant vadybos problematiką, Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu buvo gana aktyvi. Apibendrinus šio laikotarpio mokslinę veiklą išryškėja pagrindinės tyrinėjimų sritys: personalo valdymas, profesionalių vadovų rengimas, kvalifikacijos tobulinimas, veiklos organizavimas: organizacinių valdymo struktūrų formavimas, pertvarkymas, vadybinės veiklos reglamentavimas, valdymo proceso reguliavimas; socialinės organizacijų valdymo problemos, įmonių socialinės raidos organizavimas ir planavimas; automatizuotų informacinių sistemų kūrimas, kompiuterinės technikos taikymas; atskirų ūkio šakų valdymo organizavimas. Bendravimas su Vakarų šalių mokslo centrais sovietiniu laikotarpiu buvo beveik neįmanomas. Nors ribotas galimybės turėjo didieji Rusijos centrai – Maskvos ir Leningrado mokslininkai. Taigi, kontaktai su vedančiaisiais Rusijos mokslininkais buvo vienas iš svarbių faktorių, sąlygojančių sėkmingą mokslinę veiklą Lietuvoje. Lietuvos vadybos pasiekimus taip pat žymi ir tai, kad K. Antanavičiaus, V. Daugėlos, R. Grigo, P. Tvarijonavičiaus, A. Vasiliausko, P. Zakarevičiaus darbai buvo žinomi ir gerai vertinami visoje Sovietų sąjungoje. Neabejotina, kad svarbu buvo ir tai, kad vadybos dalykas buvo įvestas į studijų programas. 1982 –1984m. aukštosiose mokyklose atsiranda specialybės apibendrintu pavadinimu ,,Organizavimas ir valdymas”, taigi pradėti rengti profesionalūs vadybos specialistai. 1980m. Lietuvoje buvo pradėtas leisti pirmasis ir iki 1995m. vienintelis vadybinis mokslinis žurnalas ,,Valdymo kadrai”. Neeilinis įvykis buvo 1989m. pavasarį, kai buvo atkurta Lietuvos vadybos draugija. Jos iniciatorius buvo P. Tvarijonavičius. Ši draugija sujungė į būrį vadybos tyrinėtojus, praktikus ir sudarė sąlygas bendrauti.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 metais susidarė naujas vadybos mokslo ir praktikos vystymosi sąlygos. Tautinio atgimimo laikotarpiu susidomėta ir prisiminta daugybė dalykų, apie kuriuos ilgą laiką buvo tylėta. Vadybos draugijos atkūrimas buvo pirmas vadybos teorijos ir praktikos plėtojimo Lietuvoje žingsnis. 1989 metais profesorius P. Tvarijonavičius su septynių žmonių grupe nutarė atgaivinti prieškario Lietuvoje iki pat okupacijos 1940 metais veikusią mokslinės vadybos draugiją. Kuomet profesorius P. Tvarijonavičius mirė, vadovauti draugijai ėmė R. Razauskas, o dar vėliau P. Zaborskas. Pagrindinis šios draugijos tikslas buvo suvienyti vadybininkus.Tautinio atgimimo laikotarpiu aktyviai šioje srityje pradėjo veikti Lietuvos aukštųjų mokyklų specialistai. R. Razauskas vadybos tematika paskelbė pluoštą straipsnių, kuriuos apibendrino knygoje ,,365 vadovo dienos”. M. Krajeris domėjosi personalo vadybos problemomis ir šia tematika kartu su bendraautoriais išleido keturias knygas bei paskelbė keletą straipsnių. Kauno politechnikos instituto Inžinerinės ekonomikos fakultete (dabar Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetas) vadybos mokslus pradėjo gvildenti G. Gubavičius. Jis paskelbė keletą straipsnių valdymo struktūrų klausimais, skaitė vadybos kurso paskaitas studentams, organizavo tobulinimosi kursus miesto įmonių operatyvinio valdymo klausimais, sprendė praktines vadybos problemas įmonėse. P Tvarijonavičius domėjosi valdymo kadrų parinkimu ir ugdymu. V. Daugėla tyrinėjo programinio ir strateginio planavimo bei valdymo problemas. Paskelbė keletą straipsnių ir dvi monografijas. B. Prokopčiuko darbus toliau tęsė R. Venskus, o P. Tvarijonavičiaus –A. Sakalas. P. Vanagas darbo organizavimo tematika parašė tris knygas, nagrinėjo personalo darbo organizavimo klausimus. Šiuo metu intensyviai dirba visuotinės kokybės vadybos srityje. Taip pat intensyviai dirbo Liaudies ūkio tobulinimosi instituto Kauno filialo gamybos organizavimo katedros darbuotojai. Ši veikla ypač suaktyvėjo kai katedrai pradėjo vadovauti P. Tvarijonavičius. P. Tvarijonavičius išleido keletą knygų: ,,Vadovų darbo turinys”, ,,Vadovų ir specialistų vertinimo metodai”, ,,Profesionalus vadovas: mokymo sistema ir jos tobulinimo kryptys”. Knygas ,,Gamybos valdymo pagrindai” ir ,,Inžinerinis darbas” išleido su bendraautoriais. Intensyviai dirbo ir P. Zakarevičius. Jis paskelbė reikšmingus mokslinius darbus: ,,Tarpšakiniai gamybiniai -techniniai susivienijimai”, ,,Valdymo sistemų vystymas”, ,,Integruotos pramonės šakos – atsiradimas, organizavimas, valdymas” , ,,Pramonės šakos valdymas”. Informacija apie vadybos teoriją ir praktiką sistemino ir skelbą Lietuvos mokslinės – techninės informacijos instituto Vadybos skyrius, kuris leido teminius rinkinius: ,,Darbo mokslinis organizavimas”, ,, Valdymas ir ekonomika”, ,,Vadovas ir jo funkcijos” ir t.t.Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susidarė palankesnės sąlygos plačiau susipažinti su Vakarų šalių mokslininkų vadybos darbais.Keičiantis ekonominei sistemai iškilo naujų problemų. Tai buvo naujas vadybos mokslo plėtros Lietuvoje impulsas. Per palyginti trumpą laiką pasirodė nemažai leidinių: S. Butkaus ,,Organizacijos ir vadyba”, J. Kvedaravičiaus ,,vadybos turinys ir Lietuvos vadybinė situacija”, Z. Lydekos ,,Verslo aplinkos ir kitimo tendencijos”, K. Lukaševičiaus, B. Martinkaus ,,Mažų ir vidutinių įmonių vadyba”, B. Martinkaus ,,Verslininkystė”, B. Melniko ,,Menedžmentas Rytų Europoje: raida ir specifika”, V. Balienės, S. Stoškaus: ,,Smulkaus verslo vystymas”, P. Zakarevičius ,,Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos”.1995 metais pradėti leisti profesionalūs periodiniai žurnalai: ,, Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai”, ,,Socialiniai mokslai, serija Vadyba”.Lietuvoje vadybos mokslas yra dinamiškas, todėl nepaliaujamai plėtojasi. Spėjama, kad ateityje ypač bus rūpinammasi organizacijų valdymo sistemų mobilumo didinimu, personalo veiklos veiksmingumo, kūrybingumo, problemų tyrimu ir struktūrinių padalinių savarankiškumo klausimų sprendimu. Taigi atkūrus nepriklausomybę, vadybos mokslo tyrimai nuolat plečiasi. Viena iš pagrindinių šių tyrimų krypčių tampa lietuviš tautos nacionalinio charakterio bruožų įtakos vadybai išryškinimas, analizė ir panaudojimo galimybių projektavimas. Vadybos, kaip sudėtingos organizacijų valdymo veiklos, vystymosi tendencijas numatyti nėra paprasta. Nuolat vystantis vadybos mokslui, mokslininkų išvados dažniausiai koncentruojasi ties tokiomis kryptimis:– organizacijų valdymas ateityje bus labai mobilus tiek struktūriniu pertvarkymu, tiek vadybinės veiklos metodų, tiek konceptualiniu pokyčių požiūriu;– pagrindiniu organizacijų veiklos rezultatyvumo ir efektyvumo bei vadybos tobulinimo veiksniu tampant informacijai, specialioms žinioms, ypatinga dėmesį teks skirti personalo problemoms, žmogaus, kaip informacijos kaupėjo ir generuotojo, klausimams;– organizaciniu – struktūriniu požiūriu formuosis dvisluoksnis organizacijos, kuriose vieną sluoksnį sudarys mobilios savarankiškos komandos – moduliai, kitą sluoksnį – bendrojo vadovavimo ir koordinavimo centrai.Įmonėse daugiausia buvo paplitęs laikinis darbo apmokėjimas – už darbo valandą, dieną arba savaitę. Apie 1936 metus plačiai imtas propaguoti vienetinis darbo apmokėjimas, kuris pamažu įdiegtas pramonės įmonėse. Tai buvo vadinamoji akordinė darbo apmokėjimo sistema. Šių darbų pradininku reikia laikyti J.Šimkų, kuris, kaip jau minėta, 1926 metais pradėjo skelbti straipsnius apie darbo organizavimą. Jis nagrinėjo darbo užmokesčio, profesinio orientavimo (atrankos), darbo metodų tobulinimo klausimus. Vadybos mokslinių darbų publikacijas, paskelbtas Lietuvos leidiniuose, reikėtų skirti į dvi dalis – pasirodžius iki 1935 metų, kai į Lietuvą grįžo V. A. Graičiūnas (1898-1952), ir išspausdintas vėliau.Būtent šis skyrimas ypatingas tuo, kad po 1935 metų vadybos raidai Lietuvoje esminę įtaką turėjo būtent V. Graičiūno veikla.V. Graičiūnas daugiausia pasauliniam vadybos mokslui nusipelnęs mūsų tautietis, kurio sudaryta ryšių valomumo koncepcija ir empiirinė formulė naudojama iki šiol. Nuo pirmųjų gyvenimo Lietuvoje dienų jis aktyviai propaguoja vadybos idėjas, buria entuziastus, besidominčius šia tema. Vienas aktyviausių jų tarpe buvo P.Lesauskis. Susidomėjęs vadybos idėjomis jis, kaip karininkas, pirmiausia jas komentuoja kūrybos straipsniuose. Vėliau publikuoja visą eilę straipsnių įvairiais profesionalios vadybos aspektais. Parengė knygą ,,Administracijos organizacijos paskaitos”. Tai kompleksinis organizacijų valdymo teorijos veikalas, turintis išliekamąją vertę. Maskvos universiteto auklėtinis, Kauno universiteto rektorius, prekybos ir pramonės ministras, profesorius, kuris pirmasis pradėjo dėstyti vadybos pagrindus būsimiems inžinieriams, J. Šimkus (1873-1944), įkvėptas idėjų po 1924 metais Prahoje vykusio Pirmojo pasaulinio darbo mokslinio organizavimo kongreso, paskelbė straipsnį ,,Ddarbo organizacija”.Šiame darbe profesorius išdėstė pagrindines F. Teiloro ir jo pasekėjų teorijos tezes. Įvertinant, kad F. Teiloro drbai Amerikoje paskelbti tik 1903-1916 metais, šio straipsnio pasirodymas buvo reikšmingas įvykis, rodantis, kad į Lietuvą pasaulinės vadybos idėjos atėjo palyginti gana greitai.Šiuo metu žodžiai vadyba, vadybininkas, vadybos mokslas Lietuvoje labai populiarūs. Taigi, Lietuvoje vadybos mokslo pradžią turėtume skaičiuoti nuo kurios nors iš šių datų: 1938 metai gegužės 24d. – Mokslinės vadybos draugijos įstatų registravimo, 1938 metai birželio2d. – tos draugijos steigiamojo susirinkimo ir birželio 8d. – tą dieną draugija surengė pirmąjį dalykinį posėdį. Tarp pirmųjų vadybos mokslo populiarintojų ir įkūrėjų turėtume paminėti P. Vileišį (1851-1926). Šalia P. Vileišio būtų galima paminėti teisės mokslų daktarą P.V. Raulinaitį, kuris buvo gana žymus vadybos idėjų propaguotojas. Savo darbuose jis nagrinėjo Lietuvos valstybės valdymą, įterpdamas savo minčių ir kai kurių atsisakydamas ar šiek tiek pakeisdamas, jis pateikė H. Fajolio bei F. Teiloro darbus.Akivaizdu, kad didžiausią įtaką vadybinės minties vystymuisi Lietuvoje turėjo Mokslinės vadybos draigijos įkūrimas. Draugija įkurta 1938 metų gegužės 24d. , jos organizavimo iniciatorius buvo V. Graičiūnas, jis buvo išrinktas ir pirmuoju pirmininku. Pagrindinė draugijos veiklos sfera buvo skelbti vadybos mokslo idėjas, skiepyti mokslinės vadybos principus praktine valdymo veikla užsiimantiems žmonėms. Ši draugija atliko Lietuvos ekonomikai naudingą darbą, platindama naujas vadybos idėjas, mokydama gero, racionalaus valdymo pradų visus, kurie to domėjosi. Tik dvejus metus gyvavusiai draugijai dėl objektyvių to meto sąlygų –silpno pramonės išsivystymo, užsienio kapitalo viešpatavimo ekonomikoje visuomenės inercijoje, -nepavyko išplėtoti savo veiklos taip, kaip ji buvo numačiusi savo veiklos įstatuose. Ši draugija neturėjo savo skyrių kituose miestuose, o be to ją sudarė tik 30 žmonių. Dėl tokio veiklos ribotumo ji buvo net kritikuojama spaudoje. 1940m. vasarą ši draugija buvo uždaryta, kaip ir daugybė kitų visuomeninių organizacijų. Pokarinėje Lietuvoje vadyba, darbo mokslinius organizavimus, genetika ir kibernetika buvo priskirti ,,pseudomokslams” ir sąlygos jiems propaguoti liko menkos. Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos mokslas ir studijos, ypač socialinių mokslų srityje, praktiškai buvo izoliuoti nuo pasaulyje vykstančių procesų. Vadyba, kaip socialinės krypties mokslas, turėjo labai sudėtingas sąlygas vystytis. Vadybos mokslo raidoje atsirado pauzė iki 1960 metų, nes Sovietų Sąjungoje menedžmentas buvo laikomas ,,prakaitą išspaudžiančia sistema” ir todėl buvo ne tik ignoruojamas, bet beveik ir draudžiamas. Tik 7-to dešimtmečio pradžioje Lietuvos bei SSRS mokslininkai galėjo pradėti domėtis šia tema. Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultete 1962-1967m. susiformavo grupė specialistų – M. Krėjeris, R. Razauskas, kurie intensyviai pradėjo darbo organizavimo, o vėliau – vadybos tyrimus. Ilgainiui grupė plėtėsi, todėl išaugo darbų apimtys. Aktyviausias šio centro atstovas R. Razauskas paskelbė daug straipsnių darbo mokslinio organizavimo tematika, nuo 1971m. galutinai ėmėsi vadybinės problematikos darbų. Jį ypač domino vadovo darbo organizavimas. Personalo valdymo aspektus nagrinėjo ir M. Krėjeris. Mokslinės veiklos pradžioje daugiausia dėmesio skyrė gamybos efektyvumo klausimams, o nuo 1970m. pradėjo tyrinėti vadovų ir specialistų parinkimo, atestavimo, kvalifikacijos tobulinimo, darbo pasidalijimo bei delegavimo problemas. Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar LŽŪU) Žemės ūkio gamybos valdymo katedroje išsamesni vadybos tyrimai prasidėjo 1973 –1975m. Darbų tematika daugiausia buvo skirta žemės ūkio įmonių valdymo klausimams nagrinėti. Taip pat buvo nagrinėjama žemės ūkio specialistų poreikio ir jų rengimo problematika, žemės ūkio įmonių ir agropramoninių susivienijjimų valdymo struktūrų tobulinimo klausimai ir eilė kitų temų.IŠVADOS
Vadybos, kaip sudėtingos organizacijų valdymo veiklos vystymosi tendencijas numatyti nėra paprasta. Tačiau mokslininkų išvados dažniausiai koncentruojasi tokiomis kryptimis:– organizacijų valdymas ateityje bus labai mobilus tiek struktūrinių pertvarkymų, tiek vadybinės veiklos metodų, tiek konceptualinių pokyčių požiūriu;– pagrindinių organizacijų veiklos rezultatyvumo ir efektyvumo bei vadybos tobulinimo veiksniu tampant informacijai, specialioms žinioms ypatingą dėmesį teks skirti personalo problemoms, žmogaus, kaip informacijos kaupėjo ir generuotojo, klausimams;– organizacinių – struktūrinių požiūriu formuosis dvi sluoksnės organizacijos, kuriose vieną sluoksnį sudarys mobilios savarankiškos komandos – moduliai, kitą sluoksnį – bendrojo vadovavimo ir koordinavimo centrai.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. 1.R. Razauskas.Vadyba Lietuvoje 1918 – 1940 metai, 1991.2. S. Stoškus, D. Beržinskienė. Vadyba. Technologija.Kaunas. 2005.