TURINYS:
Socialinė psichologinė ir pedagoginė diagnostika ……………………………..3
a) Pedagoginė diagnostika…………………………………………………………..……….3
b) Socialinė diagnostika……………………………………………………………….…….3
c) Socialinė psichologinė diagnostika………………………………………………………31. Socialinės pedagogikos diagnostikos struktūra ……………………………52. Socialinės pedagoginės diagnostikos tyrimų metodai ……………………..5
I.1. Socialiai pedagogiškai apleistų vaikų diagnostika …………………………5
2.Pedagogiškai apleisti vaikai ………………………………………………..6
3.Apleistų ir paliktų vaikų socialiniai sunkumai ir jų sprendimo galimybės ……………………………………………………………………….6
II.1. Paauglių socialinio tinklo tyrimo metodika………………………………..7 2.Kokybinė sąveikos analizė…………………………………………………8 3. Išvados……………………………………………………………………..9 4. Priedai ……………………………………………………………………..9
Literatūros sąrašas …………………………………………………………….11
SOCIALINĖ PSICHOLOGINĖ IR PEDAGOGINĖ DIAGNOSTIKA. Kiekviena veikla gali būti sėkminga tik tada, kai suprantamas jos tikslas, žinomas objektas, jo turinys, pasirenkami tinkami metodai, priemonės tikslui pasiekti ir galiausiai kai realiai įtvirtinamos sąlygos, kuriomis siekiama tikslo ir galimybių iškilusiems uždaviniams spręsti. Čia į pagalbą ateina diagnostika. Diagnostika visada, o ypač dabartiniu metu, plačiai taikoma visose žmogaus veiklos srityse: medicinoje, technikoje,buityje, netgi būtyje. Diagnozuojama naudojant įvairiausius būdus, priemones, pradedant stebėjimais,eksperimentais ir baigiant aiškiaregyste, pranašavimais, horoskopais ir t.t. Be diagnostikos neapsieina ir šiuolaikinis socialinis pedagogas.Vargu ar yra kita žmogaus veiklos sritis, kurioje iki šiol taip mažai ir taip nesistemingai, nenuosekliai naudojama diagnostika, kaip pedagoginėje veikloje, ugdant žmogų. Tai lemia ir specifinės pedagoginio proceso sąlygos: ugdytinio ir ugdytojo sudėtingumas bei jų dinamiškumas; socialinė aplinka, situacija; ugdymo rezultatai, kuriuos užsako visuomenė, paties ugdytinio ugdymosi galimybės (siekiai, norai, nuostatos,pajėgumai),ugdytojo gebėjimas veikti ugdytinį, derinti išorinį poveikį ir ugdytinio vidinį pajėgumą. Todėl pedagoginis procesas iki šiol beveik nevaldomas. Ugdymo rezultatai prognozuojami intuityviai, remiantis išoriniais veiksniais, sąlygomis, visuomenės reikalavimais savo nariui. Taip ir guldomas ugdytinis į Prokrusto lovą ir lipdoma jo asmenybė pagal visuomenės, valstybės užsakytą modelį – gaminamas standartinis epochos žmogus. Todėl nėra nieko nuostabaus, kad šiandien, nepastoviomis, neapibrėžtomis visuomenės ekonominio, kultūrinio, dvasinio bei politinio gyvenimo sąlygomis,moksleiviai, ypač paaugliai, praranda norą mokytis, nelanko mokyklos, bėga iš jos.
a)Pedagoginė diagnostika – tai vieno mokinio asmenybės ar mokinių kolektyvo tyrimas, siekiant realizuoti individualų ir diferencijuotą mokymą, kuris jų pagrindines funkcijas padaro efektyvesnėmis. Pedagogai ugdymo procese tiria vaiko asmenybę, naudodami pedagogines priemones. b)Socialinė diagnostika – tai kompleksinis tyrimo procesas, kurio metu vyksta priežastinių pasekminių ryšių ir tarpusavio santykių visuomenėje nustatymas ir studijavimas; šie ryšiai ir santykiai apibūdina visuomenės socialinę, ekonominę, kultūrinę, teisinę, dorovinę, psichologinę, medicininę, biologinę, sanitarinę ir ekologinę būseną. Šios diagnostikos tikslas – socialinė diagnozė, t.y., moksliškai pagrįstas “sprendimas” apie socialinę sveikatos būseną. c)Socialinė pedagoginė diagnostika – tai specialiai organizuotas pažinimo procesas, kurio metu vyksta rinkimas informacijos apie socialinių psichologinių, pedagoginių, ekologinių ir socialinių veiksnių įtaką asmenybei ir sociumui, siekiant padidinti ekonominių veiksnių efektyvumą. Pasak J. Vaitkevičiaus (1995) socialinė, psichologinė, pedagoginė diagnostika padeda pažinti ugdytinį ir nustatyti, kokie išoriniai veiksniai jį veikia, koks visuomenės gyvenimo pobūdis ir kuomet prognozuoti jo raidą. Galiausiai diagnostika ir patį ugdytoją verčia save reguliuoti, stebėti, normalizuoti santykius su ugdomuoju. Socialinė, psichologinė,pedagoginė diagnostika atlieka šias funkcijas: 1.Nustato ir atskleidžia ugdytinio asmens, asmenybės fizines, intelektualias, dvasios savybes, jo galimybes; 2.Atskleidžia ugdytojo ir viso pedagogų kolektyvo ugdomąjį potencialą, galimybes daryti ugdytiniui įtaką, veikiant jo fizines, intelekto, dvasios galias; 3.Nustato ugdytinio mikroaplinkos teigiamą ar neigiamą poveikį ugdytiniui ir įgalina numatyti būdus ir priemones neigiamoms įtakoms pašalinti, teigiamoms skatinti; 4.Nustato grupės, klasės, mokyklos kolektyvo poveikio konkrečiam mokiniui pobūdį, kolektyvų formavimo būdus, priemones skiepijant humaniškumo bei pilietiškumo jausmus; 5.Padeda sėkmingai konstruoti vienodus pedagoginių reikalavimų normatyvus, užtikrinančius sėkmingą ugdytinio fizinių, proto, dvasios galių plėtrą mokykloje; 6.Sutelkia viso mokyklos kolektyvo, šeimos, socialinės, kultūrinės aplinkos jėgas ugdytinio harmoningai asmenybei, atitinkančiai laiko reikalavimus, sugebančiai pritapti prie visuomenės, ugdyti. Diagnostika vyksta tam tikroje socialinėje, kultūrinėje aplinkoje bei pedagoginių santykių sistemoje, todėl ji yra tiesioginis ugdytinio ir jo aplinkos, visų jį veikiančių veiksnių pažinimo procesas, neatsiejamas nuo bendrosios pažinimo teorijos. Šios diagnostikos pobūdį, kryptis lemia atitinkama metodologija (filosofija, bendra nuostata į pažinimą ir veiklą).Žinoma, pažinti žmogų (šiuo atveju ugdytinį) yra sudėtinga problema, kadangi pats žmogus be galo sudėtingas objektas-subjektas. Be to, pats žmogus yra labai jautrus vidaus ir išorės veiksnių poveikiams. Todėl žinios apie žmogų niekad ir negali būti išsamios. O norint “nedrausmingą” informaciją apie žmogų “sudrausminti”, tenka ją sisteminti, schematizuoti, grupuoti pagal integracines žmogaus asmenybės savybes. Sociologinėje, psichologinėje ir pedagoginėje literatūroje išskiriamos šios integracinės žmogaus savybės (struktūrinės dalys): fizinių savybių grupė, intelektualinių savybių grupė, emocinių savybių grupė, valia ir jos savybių grupė, dorovinių-dvasinių žmogaus savybių grupė, epochos, nacijos, etnogrupės savybės, kurios daugiau ar mažiau atsispindi ir kiekvieno žmogaus asmenybėje. Todėl, kad žmogus – sudėtinga, besivystanti ir labai jautri išoriniams ir vidiniams veiksniams sistema. Čia nėra smulkmenų. Būtina atsižvelgti į visus veiksnius, veikusius ir veikiančius žmogų. Dar graikai tikėjo, jog praeitis, prisiminimai daro didelę įtaką žmogaus būklei. Jie pavartojo terminą – anamnezė, t. y., prisiminimas idėjų, glūdinčių dieviškoje žmogaus prigimtyje. Tiriant žmogų, svarbu žinoti, kokia jo praeitis, kokioje aplinkoje, kokiomis sąlygomis prabėgo žmogaus vaikystė (pradedant nuo embriono, gimdymo, kūdikystės iki pastarųjų dienų). Praeitis palieka gilius pėdsakus (fizinius, dvasinius) visam žmogaus gyvenimui. Pedagogui nesvarbu, kuriame amžiaus tarpsnyje tiriamas ugdytinis (darželinukas, pradinukas, gimnazistas ar studentas), būtina, kiek įmanoma, giliau susipažinti su jo visa praeitimi: iš kokios šeimos kilęs (socialinė, ekonominė šeimos struktūra), kurią mokyklą lankė, kaip mokėsi, elgėsi, kokiomis ligomis sirgo, kokioje aplinkoje (socialinėje, kultūrinėje) gyveno, kuo domėjosi, kas jo draugai ir pan. Surinkus žinias apie ugdytinį, kuo jis buvo, reikia kaupti duomenis, kas jis yra dabar ir ko galima iš jo tikėtis, kaip ir kuo jis gali ir turėtų būti veikiamas dabarties. Ypač svarbu išryškinti nūdienos socialinį gyvenimą, kai “banguojant” visuomenei, dažnai iškyla nepirmarūšiai žmonės. Pedagogas privalo žinoti visas pagrindines integralines ugdytinio savybes. Kompleksiniam ugdytinio tyrimui reikia:1. Žinoti normatyvinius mokyklos dokumentus;2. Pažinti mokyklos mikroaplinką;3. Mokėti nustatyti ugdymo galimybes ir sąlygas, kurias mokykla privalo panaudoti praktiškai; 4. Žinoti mokyklos, klasės kolektyvą, jo nuostatas; 5. Sugebėti sutelkti visą pedagogų kolektyvą harmoningai asmenybei ugdyti;6. Ugdymu ruošti ugdytinį saviugdai, pasitelkiant grupės, kolektyvo, organizacijų įtaką;7. Nustatyti mokyklos, šeimos, visuomenės ryšius;8. Pastoviai diagnozuoti ugdymo mokykloje poreikį ir jo rezultatus formuojant asmenybę;9. Tobulinti ugdymo planus, programas, pritaikant turinį, formas besikeičiančiai ugdytinio asmenybei ir socialinėms sąlygoms. Diagnozuojant ugdytinį, siekiant jį pažinti, svarbu parinkti teisingą išeities tašką. O tokių parinkimo kriterijų ne vienas. Štai kai kurie iš jų: 1) Pirmiausia reikia ieškoti bendrų savybių, t.y. kas jungia žmones. Tai epochos charakteristika, tautos istorija, etnosąlygos;2) Nustatyti atskirų grupių ypatumus: amžiaus, lyties, mikrogrupių, kolektyvų charakteristikas;3) Sužinoti individualius savitumus: fizinius, intelektualinius, charakterio ir kt., t.y., bendrame visuomeniniame, grupiniame kontekste atrasti ir nustatyti asmens unikalumą neizoliuojant jo iš socialinės, kultūrinės aplinkos, bet ir nesuplakant su grupe, visuomene. Pedagoginėje praktikoje pas mus (Europoje) dominuoja vienas ir tik vienas vertinimo kriterijus – intelektualumas, kurio pagrindiniai požymiai šie: sugebėjimai, gabumai, erudicija, išsimokslinimas, mokslumas. 1. Socialinės pedagoginės diagnostikos struktūra. Ją, sudaro( kaip teigia P. Ovčarova (2001)):· vaiko netinkamo elgesio ir veiklos konstatavimas; · galimų nesėkmių priežasčių pripažinimas, įvykio ypatybių analizė;· darbinės hipotezės iškėlimas turimų duomenų visumos analizės aspektu;· papildomos informacijos rinkimas, būtinos hipotezės patikrinimui; · darbo hipotezės patikrinimas, turimų duomenų analizės būdu;· procedūros kartojimas hipotezei nepasitvirtinus. 2.Socialinės pedagoginės diagnostikos tyrimų metodai. Tai informacijos gavimo ir tikslinimo būdai apie ugdymo objektus, reiškinius ir tapimo asmenybe procesus, vaiko socialinės pedagoginės situacijos jo elgesyje, požiūryje į pasaulį, santykyje su pasauliu ir pačiu savimi ypatybes. Socialinis pedagogas gali naudoti tokius tyrimų metodus: Pedagoginį, psichologinį, medicininį, sociologinį. Tačiau turi ir savitų metodų, jiems galima priskirti socialinį pedagoginį mikrorajono pasą, socialinį pedagoginį eksperimentą, socialinės pedagoginės dokumentacijos analizę, socialinę edukacinę gyvenimo kokybę bei socialinį edukacinį monitoringą. Visi diagnostikos būdai remiasi bendrais principais: sistemingumu, kompleksiškumu, vientisumu, integravimusi, koordinavimo tyrimais. Nuoseklus šių principų taikymas leidžia ištirti sociumą žmogiškuoju ir struktūriniu aspektais.I.1.Socialiai pedagogiškai apleistų vaikų diagnostika. N. Janulaitienė (1997), tyrinėjusi pedagogiškai apleistus vaikus, teigia, jog pedagoginis apleistumas – tai dėl auklėjimo stokos atsiradęs vaiko veiklos ir elgesio nukrypimas nuo normos. Pagrindinis socialinio apleistumo vaikystėje pasireiškimas yra vaiko socialinių komunikatyvinių ir asmeninių savybių neišlavinimas, mažos jo socialinės refleksijos galimybės, sunkumai užvaldant socialinius vaidmenis. Prie pedagoginio apleistumo priskiriami sunkiai mokymosi dalykus įsisavinantys ir sunkiai auklėjami vaikai. Ikimokyklinio amžiaus vaikams apleistumas pasireiškia nesugebėjimu žaisti, nepakankamu aktyvumu žaidimuose, nesusiformavusia žaidimų refleksija. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, nesugebėjimas mokytis pasireiškia dėl motyvacijos įgyti daugiau žinių nebuvimo, žemo tikslo siekimo ir dalyvavimo mokyklinėje veikloje lygio ir nepakankamo aktyvumo. Socialinis psichologinis apleistumas yra viena iš labiausiai paplitusių vystymosi nukrypimų rūšių, kuri dažnai perauga į teisės pažeidimus ir kitas asocialias asmenybės pasireiškimo formas. Socialiai pedagogiškai apleistiems mokiniams būdingos asmenybės savybės: melavimas, darbštumo stoka, egoizmas, bevališkumas; savikritiškumo susilpnėjimas; nepasitikėjimas savo jėgomis moksle, darbe; siekimas patenkinti savo norus neatsižvelgiant į kitų interesus. Tokie vaikai dažnai tampa delinkventais ar net nusikaltėliais. Todėl ankstyvoji diagnostika, profilaktika ir koordinavimas būtina sąlyga jų asmenybės vystymuisi. Socialinio ir pedagoginio apleistumo aspektai tarpusavyje susiję. Nesėkmė veikloje, neišmokimas, neišsilavinimas, taip pat socialinio etinio charakterio įgytų žinių nevaldymas, vaiko socialinio vystymosi lygmenyje daro įtaką jo adaptacijai referentinėse grupėse.
Išorinėmis socialinio pedagoginio aplaidumo vaikystėje priežastimi yra šeimos auklėjimo klaidos dėl kurių vėliau atsiranda trūkumai ir apsirikimai mokymo – auklėjimo procese, vaikų darželiuose ir mokyklose. Pedagoginį apleistumą sąlygoja netinkamas ugdomasis darbas, netaktiškas elgesys su mokiniais. Tada atsiranda ir apleistų vaikų vystymosi negatyvūs vaidmenys. I.2.Pedagogiškai apleisti vaikai. Tai vaikai , turintys nuolatinių nukrypimų nuo dorovinio elgesio ir normų, suformuotų neigiamos aplinkos ir auklėjimo klaidų. Pedagogiškai apleistų vaikų tie nukrypimai gali būti ir aiškiai matomi, ir užslėpti, ir nenuspėjami. Tokie vaikai yra psichiškai ir fiziškai sveiki, bet neturi žinių ir mokėjimų, būtinų normaliai veiklai. Pedagogikai apleisti ir sunkiai auklėjami vaikai – tai ne tas pats. Pedagoginis apleistumas klostosi palaipsniui, pereina tam tikras stadijas, kuriomis būdingas ištisas kompleksas vyraujančių priežasčių,požymių. Juos būtina pastebėti, nustatyti konkrečius nukrypimus, kad būtų galima laiku imtis korekcinių auklėjimo priemonių. Pedagogų užduotis – pašalinti neigiamas tendencijas toje mokinio vystymosi stadijoje, kol jos dar netapo nuolatinėmis. Sąlyginai išskiriamos kelios pedagoginio apleistumo stadijos. Pirmoji – nuteikianti (atitinka mokyklinį amžių). Tai sąlygoja netinkamas vaiko auklėjimas šeimoje (kai trūksta naudingo bendravimo su tėvais; kai tėvų dėmesys pernelyg didelis, kai skirtingi reikalavimai, nemokoma gailestingumo). Jeigu pedagogai daro klaidų, tai gali sukelti deprivaciją. Antroji stadija – silpnas pedagoginis ir psichologinis pasirengimas ikimokykliniam auklėjimui.Pedagoginių priemonių sistema šioje stadijoje turi sukurti normalias vaiko auklėjimo sąlygas šeimoje, ikimokyklinėje įstaigoje, ugdant jo dėmesį, mąstymą, individualius psichologinius bruožus. Didelę reikšmę turi emocinio stabilumo formavimas. Pageidautina ikimokykliniame amžiuje suteikti pirmuosius skaitymo, skaičiavimo, darbinius įgūdžius ir pan., kad vaikas susidarytų teisingą nuomonę apie mokyklą, mokytojo vaidmenį. Klaidinga nusakyti asmenybės bruožus iš vieno atskiro poelgio. Mažieji labai vertina suaugusių nuomonę, todėl, susidarius klaidingai nuomonei apie vaiką, auklėtojas gali suformuoti ir neadekvatų jo požiūrį į save. Savęs neįvertinimas arba pervertinimas deformuoja deramą pradinio mokymo elgesį. Antroje stadijoje atsiranda negatyvaus požiūrio pradai į esamas vaikų kolektyvo normas ir taisykles. Pagrindinė priežastis – veiklos nesėkmės, visų pirma – mokslo. Vaiko patiriamos nesėkmės ir sunkumai, kai tuo tarpu bendraamžių pasiekimai geri, neigiamai veikia emocinę jo būseną, žemina jo autoritetą grupėje. Moksleiviai stengiasi atkreipti į save dėmesį negatyviais poelgiais: blogu elgesiu, pamokų neruošimu ir pan. Šis negatyvus požiūris populiaresnis, jei mokykloje nepakankamai gerai organizuotas mokymo-auklėjimo procesas. I.3. Apleistų ir paliktų vaikų socialiniai sunkumai ir jų sprendimo galimybės. Esminiai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai paveikė daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą, o ypač vaikus – jautriausią visuomenės dalį. Vaikai susiduria su skurdu, išnaudojimu,prievarta (,,Unicef”, ,,Vaikai ir šeima”, 1998, p.2). Pastaruoju metu pablogėjo vaikų materialinė bei socialinė padėtis, sumažėjo jų saugumas, kasmet daugėja beglobių vaikų. Dažniausiai beglobiais tampa nedarnių, asocialių šeimų vaikai, kai iš tėvų atimtos tėvystės teisės, tėvai įkalinimo įstaigose ir t.t. Tik nedaug vaikų, netekusių tėvų globos ir gyvenančių vaikų globos įstaigose,yra našlaičiai (,,Lietuvos vaikai”, 1996, p.14). Su dideliais vaikų priežiūros, jų auklėjimo bei elgesio kontrolės sunkumais susiduria šeimos, gyvenančios žemiau skurdo ribos. Nuo pat pirmųjų dienų vaikas tokiose šeimose jaučia nepriteklių, alkį. Vis dažniau narkomanų, alkoholikų šeimose augantys vaikai fiziškai ir morališkai žalojami, žeminamas jų orumas. Kol kas vienintelė profilaktikos bei prevencijos priemonė šiai problemai spręsti – vaikų atskyrimas nuo šeimos t. y. įkurdinimas globos įstaigose (S.Savickaitė,1996, p.15).· Apleisti vaikai – vaikai, kuriuos tėvai ar globėjai palieka be būtino rūpinimosi ir priežiūros.· Pamesti vaikai – vaikai, negyvenantys savo tėvų, juridinių globėjų ar kituose namuose dėl tėvų nenoro ar abejingumo (I.Leliūgienė,1997,p.282). Apleistų ir paliktų vaikų Lietuvoje pereinamuoju laikotarpiu daugėjo. Vadinasi, kasmet vis daugiau šeimų negali atlikti vaikų auginimo ir auklėjimo funkcijų. II.1.Paauglių socialinio tinklo tyrimo metodika. ,,Schema – tai priemonė grafiškai pavaizduoti svarbių situacijos dalių santykius”. Sudaryti schemas naudinga, kai vertinama situacijos narių vaidmenų struktūra.Schemą galima panaudoti analizuojant skirtumus tarp vaidmenų lūkesčių arba pagrindinėje sistemoje. Sudarant schemas galima nustatyti reikšmingus socialinės paramos šaltinius. Kaip vieną iš socialinės pedagoginės diagnostikos metodų R. Ovčarova (2001) pateikia vaikų ir paauglių socialinio tinklo tyrimo metodiką. Kiekvieno iš mūsų gyvenime egzistuoja tam tikras žmonių ratas – namie, mokykloje ir pan. Ant popieriaus lapo kokiu nors simboliu (kryželiu, kvadratu ir pan.) vaikas turi pažymėti jį supančius žmones. Tuomet juos piešinyje išdėlioti tokiu atstumu nuo savęs, kiek svarbūs santykiai su jais. Paskui sujungti tuos žmones, kurie bendrauja tarpusavyje. Po to, kai vaikas nupiešia schemą, socialinis pedagogas turėtų pasikalbėti su paaugliu ir paprašyti trumpai charakterizuoti pačiam save ir kiekvieną tinklo narį. Išsiaiškinti jų tarpusavio santykius, lytį, amžių, užsiėmimą. Socialinio tinklo piešinio papildymui naudojama speciali apklausa, kurią sudaro trys blokai:· viso respondento socialinio tinklo išaiškinimas;· socialinio tinklo “branduolio” suradimas; · kiekvieno socialinio tinklo nario vaidmens respondentui tikslinimas. Iš klausimų dažnai išaiškėja tie socialinio tinklo nariai, kurie respondentui teikia instrumentalų (materialų), socialinį palaikymą. Dalis klausimų liečia respondento ir socialinio tinklo narių bendrus tikslus.a) 1 apklausos blokasPrieš atsakydamas į šiuos klausimus, paauglys žiūrėdamas į savo socialinio tinklo piešinį, turi išvardyti konkrečius vardus· ko jūs paprašytumėte pasirūpinti jūsų gyvūnėliu ar gėlėmis jei jums reikėtų kuriam laikui išvažiuoti?· su kuo aptariate problemas, susijusias su mokslais?· kas padėjo jums namų ruošoje pastaruosius tris mėnesius? · su kuo jūs praleidžiate savo laisvalaikį? · kas jūsų geriausias draugas?· su kuo jūs aptariate asmenines problemas?· kas jums padeda priimti svarbius sprendimus?· iš ko jūs galite pasiskolinti didelę sumą pinigų?· su kuo jūs gyvenate name ir ką pažįstate iš kaimynų? b) 2 apklausos blokas Prieš pradedant atsakinėti į 2 bloko klausimus paaugliui liepiama sudaryti sąrašą visų ką jis prisiminė prie 1 bloko klausimų. Po to jis turi juos charakterizuoti atsižvelgdamas į toliau pateiktus klausimus:· kiekvieno paminėto žmogaus lytis;· vaidmenų santykiai (tėvas, mama, sesuo, draugas, treneris ir t.t.);· su kuriais iš nurodytų asmenų artimiausi santykiai?· kas iš jų gyvena arti.kas toli?· kas iš išvardytųjų yra susiję su šeimininkavimu jūsų namuose?· kas iš išvardytų žmonių mokosi kartu su jumis?· jei jūs tikintis, tai kas išpažįsta tą pačią religiją?· kas iš išvardytų žmonių linksminasi taip, kaip ir jūs?b) 3 apklausos blokas Tiriamojo prašoma išskirti tuos žmones, santykiai su kuriais jam reikšmingi. Šie žmonės sudaro, taip vadinamą, “socialinio tinklo branduolį”. Paauglys kiekvieną iš jų charakterizuoja atsakydamas į klausimus:· kaip jūs susipažinote su tuo žmogum?· ar seniai pažįstami?· kaip dažnai susitinkate?· ar toli nuo jūsų jis gyvena?· kiek jam metų?· kuo jis užsiima? II.2. Kokybinė sąveikos analizė. Tiriamasis vertina savo tarpusavio santykius su kiekvienu iš pirmojo sąrašo:· kontaktavimo dažnumas;· tarpusavio emocionalumas; · priverstiniai kontaktai; · konkrečios materialinės pagalbos suteikimas; · sąveikos simetrija. Tinkamai atlikus visas metodines procedūras tampa įmanoma išaiškinti tokius paauglių socialinio tinklo parametrus:· tinklo dydis – žmonių skaičius, kuriuos nupiešė respondentas. Sveikų, normaliai adaptavusių paauglių tinklo dydis 10 – 30 žmonių. Jei jų mažiau nei 10, tai verta kalbėti apie siaurą socialinį tinklą ir įdėmiai analizuoti kokybinius rodiklius;· tinklo tankumas matuojamas fragmentu, kuris vadinamas branduoliu. Jį sudaro žmonės, kuriais paaugliai labiausiai pasitiki;· giminaičių skaičius. Jeigu jų socialiniame tinkle yra daugiau negu pusė, tai reiškia, jog paauglys nesavarankiškas, pernelyg prižiūrimas;· palaikantys žmonės. Tai tie, kurie padeda nudirbti namų ruošos darbus, dalyvauja aptariant mokymosi ir kitas problemas, gali padėt materialiai;· padedančių emocionaliai skaičius. Tai žmonės, su kuriais aptariamos intymios problemos, kurių patarimais naudojamasi;· socializacijos rangas. Kiekvienam respondentui suteikiami balai už dalyvavimą atskirose veiklos rūšyse – bendrai gyvenančių, mokymosi, žaidimų, religinėje ir kt.;· draugų skaičius. Tai apima žmones, kuriuos su paaugliais sieja emocionaliai svarbūs, palaikantys ryšiai. Galų gale iš atlikto tyrimo paaiškėja kiekybės ir pagrindinių žmonių, įtrauktų į paauglio socialinį tinklą charakteristikos ir branduolys. Socialinis pedagogas gauna pakankamai objektyvų apibūdinimą paauglių tarpusavio santykių su aplinkiniais. Ypač svarbu tai kad sužino, kurie asmenys ir kokią pagalbą jam suteikia, kam iš socialinio tinklo padeda pats paauglys ir kokiu būdu tai daro.II.3. Išvados. 1. Nuo diagnostikos ir prasideda socialinio pedagogo darbas. Jei ne diagnostikos metu surinkta informacija, socialinis pedagogas negalėtų toliau planuoti, veikti ir pasiekti norimų rezultatų. 2. Vienas iš daugiausiai informacijos suteikiančių būdų yra socialinio pedagoginio paso sudarymas, kuris apima mokyklos mikrorajono materialinę bazę, paauglių interesus, neigiamos jiems įtakos židinius, suaugusius, šeimas bei vaikus. 3. Taip pat naudojamas vaiko socialinio aktyvumo registravimo metodas, kuriuo nustatomas socialinio aktyvumo koeficientas. Be to, diagnostikos dėka nustatomi socialinis ir pedagoginis vaikų apleistumas. 4. Daug informacijos gali suteikti schemos ir piešiniai. Šis metodas efektyvus dar ir dėl to, jog čia reikia piešti, o vaikams tai patinka.
II.4. 1 PRIEDAS a) Mokinio anketa (pagal Ovčarovą,R.,2001)
1. Vardas,pavardė. 2. Lytis. 3. Klasė. 4. Kurį iš pateiktų pasiruošimų tu norėtum mokykloje įgyti visų pirma, visų antra ir t.t.· bendra kalbos kultūra (lietuvių ir kitos kalbos, literatūrą)· bendravimo su žmonėmis kultūra;· matematika;· pasiruošimą sunkumams;· profesijos įgijimą;· pasiruošimą stojimui į aukštąsias mokyklas;· pasiruošimą šeimyniniam gyvenimu;· meninį pasiruošimą;5. Kokiu mokiniu tu save laikai:· gabiu;· geru;· vidutiniu;· silpnu;· sunkiai besimokančiu;6. Kas tau dabar tavo mokykla ir kokia tu norėtum, kad ji būtų:· antrieji namai; · “būtinybė” (prievartinė);· mėgstamiausia vieta;· kūrybos namai;· džiaugsmo mokykla; · vieta, kur tavęs negerbia;· bendravimo mokykla;· vieta į kurią nesinori sugrįžti; · čigonų taboras;· vieta, kurioje jautiesi blogesnis už kitus.7. Įvertinkite save penkiabale sistema: sąžiningumas, teisingumas, gerumas, dosnumas,kolektyviškumas, draugiškumas, darbštumas, valingumas, optimistiškumas, kantrumas, palaikymas, garbingumas, aktyvumas, savarankiškumas, smalsumas, entuziazmas, kultūringumas, išsiauklėjimas, ryžtingumas, sugebėjimas pakovot už save.8. Kaip norėtum praleist laisvalaikį (padėt sergantiems, dirbti su vaikais, padėti vaikų darželyje, dirbti apmokamą darbą ne mokykloje, priklausyti mokyklos tarybai, dirbti sode arba užmiestyje, tvarkytis namuose, klausytis muzikos, groti kokiu nors muzikos instrumentu, dinuoti, lankyti šokių būrelį, diskotekas, dramos būrelyje, psichologinius užsiėmimus, žaisti kompiuterinius žaidimus, žiūrėti TV ar video filmus, sportuoti, lankyti dailės būrelį, skaityti, su draugais gamtoje ir kt.).9. Kas gyvena kartu su jūsų šeima? (išvardykite). 10. Kaip dažnai jūsų šeima susirenka kartu? (kasdien, per šventes, retai, niekada). 11. Ką veikia jūsų šeima kai visi susirenkate? (sprendžiate problemas, kartu dirbate, kiekvienas užsiėmęs savo reikalais, kartu praleidžiat laisvą laiką, ilsitės). 12. Ar kreipi dėmesį į tėvų nuomonę pasirinkdamas draugus? (visada, kartais, niekada). 13. Ar sakai tėvam tiesą? (visada, kartais, niekada).
14. Kaip tu vertini savo santykius su aplinkiniais? (patikimi, mandagūs, konfliktiški, nemandagūs). 15. Ar dažnai jūsų tėvai imasi “auklėjimo priemonių” (gerumas, skatinimas, įtikinėjimas,grasinimas,barimas,įžeidinėjimas, fizinės bausmės, žeminimas matant kitiems žmonėms). 16. Ar vienodi reikalavimai kuriuos tau kelia šeimos nariai? (taip, ne, ne visai). 17. Kurios iš gyvenimiškų savybių tau svarbiausios? Sunumeruok pagal svarbumą (pinigai, aukštasis išsilavinimas ir erudicija, ištikimi draugai, įdomi profesija, vadovavimas kitiems, fizinė jėga, aplinkinių gerbimas, meilė, protas, sėkminga karjera, pasilinksminimai, savęs realizavimas). 18. Kaip vertini savo sveikatą? (visiškai gera, normali, vidutiniška, kelianti nerimą, silpna). 19. Ar esi priklausomas nuo tabako, alkoholio ar narkotikų? (pastoviai, kartais, niekada, vieną kartą bandžiau).b)Anketa klasės auklėtojui(pagal R. Ovčarovą, 2001)
1. Kaip jūs vertinate (penkiabale sistema) jūsų mokinių gabumus? 2. Kaip jūs vertinate (penkiabalėje sistemoje) jūsų mokinių išsiauklėjimo lygį? 3. Kokiais mokiniais jūs laikote savo auklėtinius: – gabiais;– gerais;– vidutiniais;– silpnais;– sunkiai besimokančiais.4. Įvertinkite kiekvieno vaiko vieną dominuojančią savybę penkiabale sistema: teisingumas, tiesumas, gerumas, dosnumas, kolektyviškumas, draugiškumas, darbštumas, patikimumas, kuklumas, kantrumas, palaikymas, vertingumas, garbingumas, aktyvumas, savarankiškumas, nepriklausomumas, smalsumas, entuziazmas, kultūringumas, išsiauklėjimas, ryžtingumas, sugebėjimas pakovot už save. 5. Kaip dažnai mokykloje lankosi vaiko tėvai? (kasdien, ne kasdien, kas mėnesį, kas trys mėnesiai, retai). 6. Kaip jūs vertinate mokinio auklėjimo aplinkybes šeimoje? (labai gerai, palankiai, nelabai palankiai, antipedagogiškai). 7. Ar vieningi tėvų reikalavimai vaikui? (taip, ne, ne visada0 8. Kokios aplinkybės (faktoriai) nustato vaiko auklėjimą (mokymas, bendravimas su bendraamžiais, šeimos santykiai, darbas, neformalus bendravimas, masinės informacijos priemonės, laisvalaikio veikla, paveldimumas, pedagoginis darbas). 9. Kaip jūs vertinate mokinių sveikatos būklę? (visiškai gera, normali, vidutinė, žemiau vidutinės, silpna).
10. Ar pastebėjote vaikų priklausomybę tabakui, alkoholiui ar narkotikams? (vieną kartą, kartais, kelis kartus, dažnai).11. Kokias mokinių vertybines orientacijas jūs nurodytumėte?(firminiai daiktai, graži išorė, aukštasis išsilavinimas ir erudicija, ištikimi draugai, įdomi profesija, sveikata, vadovavimas kitiems, fizinė jėga, aplinkinių gerbimas, meilė, kūrybiškumas, bendravimas).11. Kokie jūsų mokinių interesai? (padėti sergantiems, dirbti su vaikais, padėti vaikų darželyje, dirbti apmokamą darbą ne mokykloje, priklausyti mokyklos tarybai, dirbti sode arba užmiestyje, tvarkytis namuose, klausyti muzikos, groti kokiu nors muzikos instrumentu, dainuoti, lankyti šokių būrelį, diskotekas, dramos būrelį, psichologinius užsiėmimus,žaisti kompiuterinius žaidimus, žiūrėti TV ar video filmus, sportuoti, lankyti dailės būrelį, skaityti, su draugais gamtoje ir kt.).LITERATŪRA
1. Juozas Vaitkevičius ,,Socialinės pedagogikos pagrindai”.-Egaldo, 1995, p. 104-108.
2. Irena Leliugienė ,,Socialinė pedagogika”. –Kaunas ,,Technologija”, 2003, p. 229-242.
3. Irena Leliugienė ,,Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. –Kaunas ,,Technologija”, 2003, p. 172.
4. Aldona Žilienė ,,Socialinė pedagogika 2”.- Profesinio mokymo reformos programos koordinavimo centras, 2000, p.158.