Vadybos atsiradimo prielaidos

Turinys

Įžanga 31. PENKIOS VALDYMO REVOLIUCIJOS 42. ROBERTAS OUENAS – PIRMASIS VADYBININKAS 8 3. PRAMONĖS REVOLIUCIJA 83.2. industrializacija 93.3. kapitalas, rinka, gamybos organizavimas 115. JAV EKONOMINĖ SITUACIJA XIX A. 125.1 JAV ekonominė plėtra, rinkų augimas 125.2 pramonės augimas 135.2 išradimai ir gamtos išteklių eksploatavimas 145.3 pramonės magnatai 154. FREDERIKAS U. TEILORAS 165. ANRI FAJOLIS 196. Išvados 237. Literatūros sąrašas 24

Įžanga

Komplikuojantis ūkiniam gyvenimui, kasdien tenka susidurti su daugybe sudėtingų ekonominių, socialinių, organizacinių problemų. Kaupiantis faktams buvo pastebėta, kad praktinės žmogaus veiklos srityse ( pramonėje, prekyboje, žemės ūkyje, valstybės valdyme ir pan.) galioja tam tikri organizavimo ir valdymo dėsniai, imta aiškintis, kaip jie veikia, ar galima tuos dėsnius taikyti plačiau. Eksperimentuojant buvo sukurtos pirmos teorijos, iš kurių pamažu susiformavo organizavimo ir valdymo mokslas – vadyba. Šiame darbe apžvelgiamos vadybos mokslo atsiradimo prielaidos: pateikiamos penkios revoliucijos valdyme, mokslinės vadybos atsiradimo prielaidos – pramonės revoliucija, bei aprašomi klasikinės vadybos mokyklos atstovai – F. Teiloras ir A. Fajolis.

PENKIOS REVOLIUCIJOS VALDYMEVadybos atsiradimo ir vystymosi istorijai maždaug 7 tūksančiai metų. Per šį periodą įvyko penkios valdymo revoliucijos, radikaliai pakeitusios ir jos vietą, ir reikšmę visuomenės gyvenime.Vadyba praėjo daugiaamžę revoliuciją įvairių visuomeninių – ekonominių farmacijų rėmuose.Pirmoji valdymo revoliucija įvyko maždaug prieš septynis tūkstančius metų. Tuo metu Senovės Šumere atsirado raštas.Šis didžiulis pasiekimas žmonijos gyvenime privedė prie daugelio pasikeitimų, pavyzdžiui, ypatingo žynių – komersantų sluoksnio susiformavimo, kurie atliko prekybos operacijas, dalykinį susirašinėjimą ir komercinius skaičiavimus. Pirmoji valdymo revoliucija apibūdinama kaip “religinė – komercinė”.Jau senovės visuomenėse – Šumere, Egipte ir Akade, pastebima transformacija, aukščiausios šventikų kastos išsisluoksniavimas, įvykęs todėl, kad jie savaip performavo esminius religinius principus. Jeigu anksčiau dievai reikalaudavo žmonių aukų, tai vėliau, žinių nuomone, jiems(dievams) buvo reikalinga simbolinė auka. Dievai bus patenkinti, jei tikintieji apsiribos pinigų, gyvulių, sviesto, amatininkų dirbinių ir t.t. aukojimu. Panašiu būdu iš gyventojų renkama duoklė tarytum išsiuntimo apeigų rėmuose, kaupėsi, buvo keičiama, leidžiama į ūkinę apyvartą. Dėka piniginių fondų papilnėjimo Šumero žyniai tapo turtingu ir įtakingu sluoksniu. Išliko molinės lentelės, ant kurių Šumero žyniai, vedė juridinius, istorinius, dalykinius raštus, kurių daugelis buvo susijęs su valdymo praktika. Žyniai stropiai vedė dalykinę dokumentaciją, tikrino buhalterinius skaičiavimus, vykdė tiekimo, kontrolės ir kitas funkcijas, valdė lėšų judėjimą. Ir mūsų laikais šios operacijos priklauso valdymo procesams.Šalutinis žynių valdymo veiklos rezultatas – rašto atsiradimas – teikė jiems prozinį charakterį, t.y. įsidėmėti didėjančios dalykinės informacijos apimtį buvo paprasčiausiai neįmanoma, teko darytu gana sudėtingus skaičiavimus, kas ir paskatino šventikus – komersantus išrasti raštą. Dėka pirmosios revoliucijos valdymo vadyba susiformavo kaip komercinės ir religinės veiklos instrumentas, palaipsniui virsdamas į ypatingą socialinį institutą ir naują profesionalų užsiėmimą. Antroji revoliucija valdymo srityje įvyko praėjus maždaug tūkstančiui metų po pirmosios ir buvo susijusi su Babilono karaliaus Chamurapio vardu (1972 – 1750 m. pr. e.), parengusio valstybės valdymo įstatymų rinkinį reguliuoti visą visuomenės santykių įvairovę tarp įvairių gyventojų socialinių sluoksnių. Remiantis šiais įstatymais buvo įvestas pasaulietinis valdymo stilius, sustiprėjo kontrolė, išaugo atsakomybė už darbų atlikimą.Tai buvo kokybiškai naujas valdymo lygis. Ne mikro, visos šalies o makroekonominiame lygyje. Todėl antroji valdymo revoliucija vadinama „Pasaulietine – administracine“. Didelė Chamurapio kodekso, reguliavusio visą santykį tarp gyventojų socialinių grupių sistemų, reikšmė yra ta, kad buvo sukurtas savotiškas vadovavimas didelės imperijos administratoriams. Net jeigu Chamurapis būtų padaręs tik tai, ir šiuo atveju jis užimtų vertingą vietą vadybos istorinių asmenybių gretose. Visgi ne mažiau svarbu ir kita – Chamurapis suformavo savo lyderio stilių, pastoviai palaikė savo žmonių globėjo ir gynėjo įvaizdį. Tradiciniam valdymui, kuris charakterizavo ankstesnių valdovų dinastijas, tai buvo neginčytina naujovė. Vadinasi, revoliucijos esmė vadyboje yra valdymo pilietinės manieros įdiegimas. Būdinga pirmas formalios organizavimo ir žmonių santykių reguliavimo sistemos atsiradimas, pirmų lyderio šaknų ir naujų elgesio motyvacijos metodų užgimimas.Tik po tūkstančio metų po Chamurapio mirties Babilonas atgaivino buvusią vadybos vystymo ir praktikos centro šlovę. Trečioji valdymo revoliucija vadyboje žinoma kaip „gamybinė – statybinė“, kadangi ji buvo nukreipta valstybės valdymo metodų sujungimui su už veiklą gamybos ir statybos sferoje kontrole. Ji tapo realybe Novuchudunosoro Antrojo valdymo laikais. Karalius Novuchudunosoras Antrasis (605 – 562 m. pr. e.) buvo ne tik kai kurių septynių pasaulio stebuklų projektų autorius ( Babilono bokšto ir Kabančių sodo), bet sukūrė ir įdiegė gamybinės kontrolės sistemą tekstilės fabrikuose ir grūdų saugyklose. Tekstilės fabrikuose Novuchudunosoras įvedė spalvotų etikečių naudojimą. Pagal jas buvo nustatoma verpalų kokybė, kurie patekdavo į gamybą kiekvieną savaitę. Toks kontrolės metodas leisdavo tiksliai nustatyti, kaip ilgai viena ar kita žaliavos partija būdavo fabrike. Beje tai naudojama ir šiuolaikinėje tekstilės pramonėje. Nemažai valdymo naujovių buvo įdiegta ir Senovės Romoje. patys žymiausi iš jų – Diokletiano (246 – 316 m. po e.) teritorinio valdymo sistema ir administracinė Romos katalikų bažnyčios organizacija, naudojusi funkcionalizmo principus jau antrajame šimtmetyje iki mūsų eros. netgi iki darbas ją vertina kaip labiausiai tobulą formalią organizacija vakarų pasaulyje. Šis indėlis labai vertinamas tokiose vadybos srityse kaip personalo valdymas, valdžios sistemos organizavimas ir autoriteto formavimas, o taip pat funkcijų specializacija.

Ketvirtoji valdymo revoliucija susijusi su kapitalizmo užgimimu Europos civilizacijos industrijos vystymosi pradžia. Jos pagrindiniai ypatumai – vadybos atskyrimas nuo nuosavybės (kapitalo) ir profesionalaus valdymo užgimimas. Jei anksčiau atradimai, praturtinantys vadybos teoriją ir praktiką, vykdavo spontaniškai, tarp jų būdavo ilgi laiko tarpai, tai šiame etape jie tapo reguliariais įvykiais. Taip atsirado naujos objektyvios prielaidos. Industrinė revoliucija, su ja susiję nauji visuomeniniai santykiai, labiau turėjo įtakos valdymo ir praktikos teorijai, nei ankstesnės revoliucijos. Priklausomai nuo to, kaip pramonė progresavo, būtent peraugdavo ankstesnės fabriko sistemos ribas( manufaktūros), formavosi akcinio kapitalo sistema, kurio savininkai vis labiau tolo nuo betarpiško užsiėmimo bizniu kaip ekonomine veikla, nutaikyta pelno didinimui. Vadovo – savininko vieta buvo palaipsniui užimta šimtų, tūkstančių akcininkų. Atsirado nauja, pertvarkyta nuosavybės forma. Vietoj savininko atsirado daug akcininkų, vieno kapitalo valdytojų. Nauja nuosavybės sistema padėjo pagreitinti pramonės vystymąsi, sąlygojo valdymo atskyrimą nuo gamybos ir kapitalo ir galų gale atvedė prie administravimo bei vadybos virtimo savarankišku ekonominiu reiškiniu. Administravimas buvo pradėtas traktuoti kaip bendrų tikslų ir politikos kompanijos formavimo procesas. Vadyba tada buvo suprantama kaip numatomos realizacijos kontrolė. Pirminė prasmė tame etape buvo vadybos turinys.Nuosavybės demokratizacija sąlygojo ir kontrolės specializaciją. Jei anksčiau verslininkas kontroliavo ir kapitalą, ir gamybą, tai esant naujoms sąlygoms jį pakeitė pajininkų (dalininkų) bendrija. Gamybinė kontrolė perėjo profesionalų – valdytojų rankas. Vadyba ir administracija, skiriami akcininkų, tapo jų įpareigotais atstovais pramonės įmonėje. Progresavo produkcijos realizavimo sfera, atsirado marketingas ir tapo neatsiejama vadybos dalimi. Valdymas jau negalėjo būti efektyviu tik remiantis sveiku protu. Prireikė nemažai specialių specialistų žinių, įgūdžių ir mokėjimo. Diletantų metodai traukėsi į praeitį. Fabrikų epochoje vadybininko veikla apsiriboja gamybos procesu, tuo metu gana toli nuo darbo organizacijos moksliniu pagrindu. Vis dėlto vadyboje pastoviai plečiasi funkcijos. Į ją pastoviai įeina planavimas, raštvedyba, realizavimas, supirkimas, organizacijos tobulinimas, gamybos statistinė analizė. Atsirado ir išsivystė įmonės biudžeto formavimo ir vykdymo sistema. Dėl to kiekvienas gamybinis procesas išsiskyrė į savarankiškas vadybos funkcijas ir veiklos sferas. Vadyba ir administracija sudarė ir įdiegė ypatingus personalo veiklos instrumentus, taip pat sprendimo priėmimo sistemą, kompanijos politikos tikslų nustatymą,filosofinio valdymo įdiegimą. Vadybos krikštinė yra privatus, o ne valstybinis sektorius. Jis užgimė kaip verslas – vadyba, bet susiformavo kaip mokslinis socialinis instrumentas ne vidutinėse ir smulkiose firmose, o smulkiose korporacijose. Čia nuostoliai dėl nepatenkinamo valdymo galėjo būti didžiuliai. Todėl valstybės, gaunančios mokesčius iš verslo ir privataus sektoriaus, gerovė priklausė nuo valdymo kokybės. Vadyba įtraukdavo į savo orbitą geriausius specialistus. Kartais net vidutinių gabumų žmonės, praeidami sudėtingą valdytojo kelią, tapdavo žymiomis asmenybėmis versle. Vadinasi, ketvirtos valdymo revoliucijos šaltiniu valdyme tapo buržuazinė revoliucija. Ji reiškė išėjimą į istorijos areną visiškai nauja figūra – verslininko. Aštriausias poreikis kokybiško profesionalaus valdymo atvedė prie naujo samdomo valdytojo – vadybininko tipo. Visgi pramonės revoliucija ir klasikinis kapitalas tuo metu liko buržua laikotarpiu. Vadybininkas, kaip ypatinga figūra, tuo metu dar netapo profesionalu. Tik monopolistinio kapitalizmo epochoje pasirodė pirmosios verslo mokyklos ir profesionalios vadovų mokymo sistemos. Atsiradus profesionalų vadybininkų klasei atėjo naujo radikalaus perversmo era visuomenėje, kuris ir tapo penkta revoliucija valdyme. Penktoji revoliucija valdyme, kuri įvyko 19 a. pab. – 20 a. pr. žinoma kaip biurokratinė. Jos teorine baze tapo koncepcija “racionali biurokratija”. Jai būdingi stambių hierarchinių struktūrų formavimas, valdomojo darbo suskaidymas, normų ir standartų įdiegimas, vadybininkų pareigybių įsipareigojimų ir atsakomybės formalizavimas. Toliau galima išskirti svarbiausias koncepcijas, kuriomis remiantis buvo įneštas esminis įnašas į vadybos teorijos ir praktikos vystymąsi. Tai mokslinio valdymo (1885 – 1920 m., administracinio valdymo ( 1920 – 1950 m.), valdymas iš žmoniškųjų santykių pozicijos (1930 – iki šių laikų ), valdymas kokybinių metodų požiūriu (1950 – iki šių laikų ) koncepcijos. taip pat susiformavo moksliniai valdymo vertinimai, kurie vystėsi šiuolaikinėmis sąlygomis: valdymo vertinimas kaip procesas; sisteminis vertinimas;situacinis vertinimas. Dabar sąvokos “vadyba” turinys yra kaip mokslo ir praktikos valdymas, kaip valdymo įmone organizacija ir kaip valdymo sprendimų priėmimo procesas. Po moksliniais vadybos pagrindais slypi mokslinių žinių sistema, kuri sudaro valdymo praktikos teorinę bazę. Visos šiuolaikinės vadybos mokyklos, vadybos metodai tapo ilgalaikiu vystymosi rezultatu. Vadybos teorija ir praktika formavosi glaudžiame ryšyje su laimėjimais kitose srityse, tokiose kaip matematika, inžinieriniai mokslai, sociologija, psichologija ir t.t. Naudojant šiuos pasiekimus, teorijos tyrinėtojai valdymo srityse, o taip pat praktikos išskyrė faktorius, kurie pozityviai įtakojo organizacijos veiklą. Vadinasi, vadybos vystymasis nulemtas ilgos istorijos. Tai – evoliucinis nepertrauktas procesas, gavęs praktinį ir teorinį įsikūnijimą. 19 a. pab. – 20 a. pr. pasirodė pirmi rimti darbai , kuriuose pabandyta moksliškai apibendrinti sukauptą patirtį ir visų vadybos mokslinių pagrindų formavimąsi. Tai buvo objektyvi reakcija į pramoninio vystymosi poreikius , kurie vis labiau įgavo masinį charakterį – masinė gamyba, masinė realizacija, orientacija į didelės apimties rinką ir stambiamastę organizaciją galingų korporacijų ir akcinių bendrovių forma. Įmonėms gigantėms reikėjo racionalesnės gamybos ir darbo organizacijos, tikslaus ir tarpusavy susijusio darbo visų padalinių ir tarnybų, vadybininkų ir vykdytojų atitinkamai moksliškai pagrįstais principais, normomis ir standartais.

ROBERTAS OUENAS – PIRMASIS VADYBININKAS Manoma, kad škotų pramonininką Robertą Oueną (Robert Owen, 1771 – 1858) galima laikyti pirmuoju vadybininku. Dirbdamas didelio (tų laikų požiūriu) medvilnės fabriko Niulenroke vadovu, jis, apibendrinęs praktinę patirtį ir pralenkęs laiką, bandė spręsti pagrindinius vadybos uždavinius, susietus su darbo našumu, žmonių darbu. Jis teigė, kad vadovas yra ne „teorinė abstrakcija“, bet vienas svarbiausių asmenų versle. R. Ouenas su gailesčiu pripažindavo, kad daugumos to meto manufaktūrų valdytojams žmogus tebuvo tik „antraeilė nevertinga mašina“. Skirtingai nuo kitų, suprasdamas žmogaus kaip darbuotojo vertę, jis kviesdavo savo kolegas „…elgtis su gyvomis mašinomis taip pat atidžiai ir dėmesingai, kaip elgiamasi su negyvomis…“, nes dėmesys ir rūpinimasis žmogumi kabai pakelia „tos gyvos mašinos vertę“. R. Ouenas ieškojo ir kitų paskatų darbininkų darbo motyvacijai argumentuoti. Pavyzdžiui įvairių spalvų kvadratais , pritvirtintais prie mašinų gamybos cechuose, jis bandė skatinti darbininkus geriau dirbti. R. Ouenas domėjosi savo darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygomis ir stengėsi jas pagerinti. Jis rūpinosi ne tik savo darbininkais, kuriuos skatinos mokytis, bet taip pat rūpinosi Niulenorko gatvių sanitarinių sąlygų gerinimu, tobulino bendrąją miesto gyventojų švietimo sistemą.

PRAMONĖS REVOLIUCIJAXIX a. viduryje labiausiai Europoje skyrėsi Vakarų Europa ir pietinė bei rytinė Europos dalys. Pietuose ir Rytuose gyventojų skaičius didėjo sparčiau, buvo daugiau skurdo, beraščių, gyventojai vidutiniškai gyveno trumpiau negu Vakarų Europoje. Ekonomiškai šiose teritorijose dominavo neturtingi mažažemiai valstiečiai ir dideli dvarai su baudžiauninkais, kurie neturėjo žemės nuosavybės. Dvarininkai su jais galėjo elgtis beveik kaip su savo asmeniniu turtu. Baudžiauninkai neturėjo jokių teisių. XIX a. antrojoje pusėje panaikinus baudžiavą, dvarų sistema išliko, o buvę baudžiauninkai tapo žemės ūkio darbininkais. Europos Pietuose ir Rytuose nebuvo turtingos prekybinės buržuazijos, kuri būtų kūrusi pramonę ir kovojusi su turtingų dvarininkų įsigalėjimu.Vakarų Europoje buvo kitaip. Didžiojoje Britanijoje pramonės perversmas prasidėjo jau apie 1750 m., o nuo XIX a. pradžios jis plito į žemyno šiaurės ir vakarų dalį. Vykstant industrializacijai kūrėsi naujos visuomeninės klasės, vis platesni sluoksniai įsitraukė į politinį gyvenimą.XIX a. viduryje pasaulyje gyveno beveik milijardas žmonių. Gyventojų skaičiaus augimo tempas buvo didžiausias Europoje. Šioje pasaulio dalyje tada gyveno apie 23 procentai planetos gyventojų. 1990 m. Europos gyventojai sudarė 10 procentų planetos gyventojų.Augant industrializacijai ir gyventojų skaičiui padidėjo energijos ir gamtos išteklių – akmens anglies ir mineralų – naudojimas. Visa ekologinė sistema patyrė didėjantį spaudimą.Gyventojų skaičius Europoje kito nevienodai. Iki XVIII vidurio mirtingumas ir gimstamumas buvo gana didielis. Vėliau kūdikių mirtingumas ėmė mažėti. Dėl geresnės mitybos ir higienos, skiepų nuo raupų, pigesnio ir sveikesnio maisto Europoje XIX a. įvyko demografinis sprogimas. Pailgėjusi gyvenimo trukmė kompensavo sumažėjusį gimstamumą, kuris kito dėl kelių priežasčių. Vis daugiau vaikų išaugdavo, todėl tėvams senatvei užsitikrinti nebereikėjo turėti jų tiek daug kaip anksčiau. Vidurinioji klasė: siekė geresnio išsilavinimo, norėjo daugiau laisvalaikio. Tai taip pat mažino gimstamumą. Priėmus įstatymus, draudžiančius vaikams dirbti, darbininkų klasės šeimoms pasidarė brangu auginti daug vaikų.Ilgainiui mažėjantis gimstamumas suteikė moterims didesnę laisvę, joms liko laiko užsiiminėti ir kitais dalykais, ne tik namų ruoša ir vaikų priežiūra.INDUSTRIALIZACIJAPirmoji industrializacijos fazė iki 1870 m. pasižymėjo naujais technikos išradimais, kurie padidino prekių gamybą. Didžiausią reikšmę nuo 1870 m. turėjo komunikacijų plėtimas, geresnis bankų ir biržų tinklas, įvairių mokslo sričių pasiekimai.Geležinkelių tinklo išvystymas ir garlaivių linijų išplėtimas labai pagyvino industrializaciją. Geležinkeliai buvo nutiesti iš žaliavų rajonų iki uostų, o iš jų žaliavas garlaiviai pristatydavo į fabrikus ir rinkas.Švedas Alfredas Nobelis (Alfred Nobel, 1833-1896) išrado dinamitą, kuris suvaidino svarbų vaidmenį tiesiant geležinkelius. Sprogdinant pasidarė lengviau rausti tunelius, kurie sutrumpino atstumus ir kelionės laiką. Nauji plieno lydymo būdai, elektros ir naujų cheminių medžiagų panaudojimas, naftos rafinavimas keitė visuomenę gerokai greitesniu tempu negu anksčiau.XIX a. buvo tvirtai tikima pažanga ir technika. Surengtos kelios pasaulinės parodos „technikos garbei”. Londone buvo pastatyti „Krištolo rūmai”, o 1889 m. pasaulinės parodos proga Paryžiuje jau stovėjo baigtas Eifelio bokštas. Technikai ir inžinieriai buvo įsitikinę, kad viskas įmanoma, technika turėjusi paversti žmogų visatos šeimininku. 1856 m. anglas Henris Besemeris (Henry Bessemer, 1813-1898) užpatentavo konverterinį plieno gamybos būdą, tačiau jis buvo neparankus Vidurio Europos plieno pramonei, kadangi ten geležies rūda turėjo daug fosforo. Ši problema 1870 m. gi buvo išspręsta. Dabar plienas galėjo būti lydomas daug pigiau ir didesniais kiekiais negu pirma. Plienas ne taip rūdija kaip geležis, patvaresnis ir lengviau apdorojamas. Labai daug plieno reikėjo geležinkelio bėgiams tiesti, laivams, tiltams, dangoraižiams statyti, traukiniams, mašinoms, įrankiams ir ginklams gaminti.

Industrinei visuomenei reikėjo daug energijos, todėl teko ieškoti papildomų jos šaltinių. Akmens anglis vis dar tebebuvo pagrindinis energijos šaltinis, bet pradėtos naudoti ir naujos energijos rūšys, tokios kaip elektra ir nafta. Buvo svarbus telefono ir telegrafo išradimas, kuris sukėlė revoliuciją naujienų perdavimo sferoje. Telefono ir telegrafo tinklais greičiau skriejo žinios apie prekių kainas ir akcijų kursus. Buvo nutiestas povandeninis telegrafo kabelis tarp Europos ir JAV, jau 1872 m. buvo galima telegrafuoti iš Londono į Tokiją.1870 m. išrasta dinama, kuria buvo galima garo ir vandens energiją paversti elektros srove. Vėliau atsirado lemputė, tiesiogine prasme padariusi gyvenimą šviesesnį. Šimtmečio pabaigoje arklį daugelyje Europos miestų pakeitė tramvajus, gatvių ir fabrikų apšvietimas elektra pasidarė įprastas. Ji taip pat buvo elektros motorų gamybos pagrindas. Daug elektros energijos reikalaujančiu elektrolizės procesu rėmėsi mineralinių trąšų pramonė.Vidaus degimo variklio išradimas padidino naftos gavybą JAV, Rusijoje ir Rumunijoje, o XX a. pradžioje – Artimuosiuose Rytuose. Nafta buvo naudojama motorlaivių, automobilių ir lėktuvų degalams bei apšildymo sistemose.Mokslo išradimai ir technika sudarė sąlygas naujoms prekėms atsirasti. Gramofonas, mikrofonas, dviratis, rašomoji mašinėlė, pigus laikraštinis popierius, sintetiniai pluoštai ir dirbtinis šilkas buvo prekės, kurios pakeitė žmonių buitį.Žmogus dar prieš pramonės perversmą tvarkėsi gamtoje. Jis statė dirbtines drėkinimo sistemas, kirto mišką, plėtė dirbamos žemės plotus. Tačiau tas poveikis buvo nepalyginamas su tuo, ką gamtai atnešė industrializacija. Žmogus iš esmės ėmė naudoti iš suakmenėjusių organizmų susidariusią planetos energijos sankaupą – Žemės energetines atsargas (akmens anglį ir naftą). Naftos ir anglies deginimas teršė gamtą. Ir nebuvo ką dėl to kaltinti, kadangi fabrikų dūmus visuomenė laikė pažangos išraiška, buvo manoma, kad visas problemas išspręs technikos ir mokslo pažanga.Chemijos pramonėje buvo sukurti aplinkai grėsmę keliantys nuodai. Vandenilio chloridas yra rūgščių lietų priežastis, o kenksmingos medžiagos – chloras, gyvsidabris, švinas ir fosforas – kaupiasi žmogaus organizme. Chemijos pramonės atliekos ir mineralinės trąšos, naudojamos žemės ūkyje, užteršė upes ir kitus gruntinius vandenis.Miestų augimas labai veikė gyvenamąją aplinką. Dėl blogų sanitarinių sąlygų kilo epidemijos, fabrikų dūmai teršė orą, atviri šiukšlynai buvo ligų plitimo šaltinis. Didžioji Britanija 1863 m. priėmė pirmąjį Gamtos apsaugos įstatymą „The Alcali Act” (dėl oro teršimo), tačiau praėjo dar beveik šimtas metų, kol į žalą gamtai imta žiūrėti rimtai.

KAPITALAS, RINKA, GAMYBOS ORGANIZAVIMASTransporto revoliucija ir išaugusi pramonės produkcija lėmė tai, kad pasaulio prekyba nuo 1850 iki 1914 m. padidėjo penkis kartus. Pasaulio prekybai vadovavo industrinės valstybės. Dėl technologinių pranašumų, naujų transporto priemonių, modernios bankų sistemos industrinės valstybės buvo gatavos produkcijos ir kapitalo eksportuotojos, o likusi pasaulio dalis eksportavo žaliavas.Masinė gamyba pasiūlė rinkai daug pigių vartojimo prekių: laikrodžių, siuvimo mašinų, elektros prietaisų, rūbų ir dviračių. Investicijoms didinti buvo sukurtos akcinės bendrovės, kurių akcininkai atsakė tik už savo kapitalo dalį. Pasidarė įprasta santaupas laikyti investiciniuose bankuose arba investuoti į vertybinius popierius.Nuo XIX a. vidurio pramonė augo todėl, kad visuomenė palankiai žiūrėjo į pelną, išradėjus ir tuos, kurie investuodavo kapitalą į verslą. Toks Vakarų kultūros požiūris išugdė vadinamąją „kapitalizmo dvasią”, svetimą kitoms kultūroms.Daugelyje šalių valdžiai pritarus buvo sukurti karteliai. Per juos stambūs gamintojai beveik visiškai monopolizavo rinką. Karteliai reguliavo gamybą ir kainas.Modernizavus ir standartizavus gamybą supaprastėjo darbo operacijos, prekės buvo gaminamos serijiniu būdu. Mašinos atlikdavo vis daugiau darbo, o našiausiai dirbantys darbininkai gaudavo priemokas ir premijas. Antra vertus, našumo didinimas darė darbą monotoniškesnį ir vienpusiškesnį. Darbininkai nebedalyvavo visame gamybos cikle ir nematė sąsajų tarp atskirų operacijų, dažnai menkai bekontroliavo gatavą produkciją.Nors pažanga ir naujos industrializavimo bangos kėlė optimizmą, daug šalių XIX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje apėmė ekonominė krizė. Kainos augo, atlyginimai smuko, didėjo nedarbas, bankai bankrutavo. Šią krize sukėlė geležinkelių tiesimo stagnacija ir grūdų perprodukcija. Britų ir vokiečių sunkioji pramonė eksportavo plieną į JAV geležinkeliams tiesti. Ten sumažėjus šių darbų tempams suiro plieno rinka, daug darbininkų neteko darbo. Juodosios jūros rajonuose ir JAV valstiečiai, turėdami naujas žemės ūkio mašinas, išaugindavo gerokai daugiau grūdų, o Europos valstiečiams su pigiais grūdais buvo vis sunkiau konkuruoti. Dėl šios priežasties daug šalių 1870 m. įvedė apsauginius importo muitus, pradėjo modernizaciją, didesnį dėmesį skyrė sunkiajai pramonei, tenkinančiai vietinius poreikius. Imperializmas ir kolonializmas sukūrė naujų rinkų ir naujų žaliavų šaltinių. 1890 m. prasidėjo pakilimas. Apskritai 1870-1914 m. periodui būdingas ekonominis augimas.

JAV EKONOMINĖ SITUACIJA XIX A.

Pirmieji darbai, skirti racionalizuoti darbo ir valdymo organizavimą pasirodo JAV. Kodėl JAV? Todėl, kad kaip tik čia susiklostė palankios sąlygos formuotis gamybos valdymo problemos ir jų sprendimo poreikis. Toliau pateikiamos šios sąlygos.

JAV EKONOMINĖ PLĖTRA, RINKŲ AUGIMAS Didelę įtaką Jungtinėms Valstijoms turėjo XVIII-XIX amžiuose Europoje vykusi pramoninė revoliucija. Nauji išradimai ir kapitalo investicijos davė pradžią naujoms pramonės šakoms ir spartino ekonomikos plėtrą. Pavyzdžiui, nemažai naujų verslų atsirado dėl pokyčių transporto srityje.Nuo 1825 m., kai buvo baigtas statyti Erio kanalas, sujungęs Niujorką su Didžiųjų Ežerų rajonu, daugelio valstijų vyriausybės pradėjo aktyviai skatinti vidaus transporto sistemų kūrimą. 1830-1860 m. įprastu dalyku tapo valstijų valdžios subsidijos ir paskolos bendrovėms, stačiusioms kanalus ir magistrales. Nors šiems darbams dažnai kliudė korupcija ir ekonominės nesėkmės, vis dėlto sėkmių buvo daugiau.Laivuose įtaisius garo mašinas, pagerėjo ir upių transportas. Garlaiviai galėjo plaukti aukštyn upe, prieš srovę, tad labai pagreitėjo prekių pristatymas į rinką.Pirmaisiais metais valdžia teikė didelę paramą ne tik kanalų ir greitkelių statybai, bet ir geležinkeliams. Tačiau skirtingai nuo kitų transporto rūšių, geležinkeliai taip pat patraukė investitorių – ir savų, ir iš Europos.Geležinkelių statybai reikia didžiulio kapitalo, ir praeina daug laiko, kol gaunamas koks nors pelnas. Tačiau konservatyvūs žmonės kaimo rajonuose pirko geležinkelių bendrovių akcijas su didžiuliu entuziazmu, dažnai užstatydami savo ūkius ar įmones. Viliojami numatomo pelno ir norėdami prisidėti prie tobulesnės valstybės kūrimo jie taip pat balsavo už valstijų ir vietinius mokesčius, skirtus geležinkeliams tiesti. Vėliau, po pilietinio karo, federalinė valdžia skyrė didelius žemės plotus žmonėms, kurie pasižadėjo nutiesti trūkstamas valstybinės geležinkelių sistemos grandis. Iš viso geležinkelių tiesėjams buvo suteikta nepaprastai daug žemės – 53 milijonai hektarų. „Northern Pacific” kompanijai buvo skirta 17 milijonų hektarų, „Southern Pacific” -10 milijonų hektarų, o „Union Pacific” – 8 milijonai hektarų. Taip Amerikoje atsirado susisiekimas „nuo marių iki marių”.Investavimo į Amerikos geležinkelius karštligė persimetė ir į Europą. Buvo laikas, kai užsienio investitoriai turėjo daugumą šešių pagrindinių geležinkelio linijų akcijų. Kai 1849 m. Jungtinėse Valstijose buvo rasta aukso, jos gavo daugiau finansinių galimybių papildomai importuoti geležinkelio technikos ir medžiagų.Geležinkelių tiesimo įkarštyje būta ir piktnaudžiavimų. Dažnai nieko neįtariantiems pirkėjams akcijas parduodavo pernelyg brangiai arba įbrukdavo tokias, kurių kaina būdavo dirbtinai padidinta. Buvo siūloma daugybė būdų greitai praturtėti, ir daugelis žmonių prarado santaupas. O sukčiai finansininkai akimirksniu susikrovė kapitalą.Vis dėlto įžvalgus planavimas ir užsienio investicijos, aukso atradimas ir didelio JAV valstybinio bei privataus turto panaudojimas padėjo sukurti platų geležinkelių tinklą – būsimos industrializacijos pagrindą.

PRAMONĖS AUGIMAS Iki 1860 m., kai prezidentu buvo išrinktas Abrahmas Linkolnas, 16 procentų JAV gyventojų sudarė miestiečiai, o trečdalis nacionalinių pajamų buvo gaunamas iš gamybos. Daug lėšų buvo investuojama j stambiosios pramonės vystymą ir geležinkelius. Miestų pramonė daugiausia buvo susitelkusi šiaurės rytuose. Pagrindinė pramonės šaka buvo medvilninių audinių gamyba, bet plėtėsi ir batų, vilnonių drabužių pramonė bei mašinų gamyba.Ne mažiau svarbus už urbanizaciją buvo šalies gyventojų skaičiaus didėjimas. 1845-1855 m. kasmet atvykdavo 300 tūkstančių imigrantų iš Europos. Daugelis jų buvo vargšai ir pasilikdavo gyventi Rytų miestuose – neretai uostuose, į kuriuos atvykdavo.O senieji Pietūs – priešingai, išliko žemės ūkio kraštas, priklausomas nuo Šiaurės kapitalo ir ten gaminamų prekių. Pietų ekonominius interesus (taip pat ir vergovę) buvo galima apsaugoti tik politine jėga tol, kol Pietūs kontroliavo federalinę valdžią.Sparčiai industrializuojamos Šiaurės interesus išreiškė tuo metu įsikūrusi respublikonų partija. 1860 m. respublikonai ir jų kandidatas į prezidentus Linkolnas svyravo dėl vergovės, bet aiškiai išdėstė savo ekonominę strategiją. 1861 m. buvo priimtas apsauginis tarifas. 1862 m. atidarytas pirmasis Ramiojo vandenyno geležinkelis. 1863-1864 m. buvo parengtas komercinio banko įstatų projektas. Šiaurės pergalė pilietiniame kare (1861-1865) ir respublikonų laimėjimai rinkimuose nulėmė lai, kad toliau ekonominę politiką diktavo ne Pietų plantatoriai, o Šiaurės pramonininkai.

IŠRADIMAI IR GAMTOS IŠTEKLIŲ EKSPLOATAVIMAS XIX a. antroje pusėje užplūdo naujų atradimų ir išradimų banga, kurią, įžymios JAV istorikų Beardų šeimos nuomone, galima pavadinti „antrąja pramonine revoliucija“. Ypač reikšmingais jie laiko šiuos įvykius:• 1868 m. – pradedama gaminti G. L. Scholeso rašomojimašinėlė.• 1875 m. – pradedamas naudoti G.F. Svifto prekinis vagonas-šaldytuvas.

• 1876 m. – Alexanderis G. Bellas perduoda pirmąją žiniątelefonu.• 1877 ra. – užgroja Thomo A. Edisono gramofonas.• 1879 m. – Georgui Seldenui išduodamas patentas už„benzininio vežimo” sukūrimą.• 1882 m. – Niujorke pradeda veikti Edisono elektrinė.• 1903 m. – broliai Wrightai atlieka sėkmingą skrydį lėktuvu.Po šeštojo XVIII a. dešimtmečio, kai Aukštutinio ežero rajone, šiaurinėje vidurio vakarų dalyje, atsidarė geležies kasyklos, išaugo kalnakasybos reikšmė. Tai paskatino sparčią geležies ir plieno liejyklų statybą Didžiųjų ežerų pakrantėse. Kai buvo atrastas pirmasis naftos telkinys, Johnas D. Rockfelleris suprato, kokius turtus ir galią galima įsigyti, sutelkus naftos gavybą ir jos produktų pardavimą vienose rankose.Netrukus ėmė veikti didelės vario ir sidabro kasyklos, paskui švino kasyklos; prasidėjo cemento fabrikų statyba. 1893 m. Pasaulinėje parodoje buvo demonstruojama dinama. Įtaisius šias mašinas užtvankose, buvo gaunama galybė elektros energijos. Atsiradus telegrafui ir telefonui, ryšiai sujungė visą valstybę ir palengvino įvairaus profilio stambių bendrovių veiklą. Naudojant geležinkelius ir tobulesnę techniką, augo ir gausėjo svarbiausių pramonės šakų įmonės – plieno, anglies, naftos ir elektros energijos gamybos.Nepaisant nesiliaujančio migrantų srauto, trūko amatininkų, todėl pramonėje reikėjo vystyti masinės gamybos metodus. Frederickas W. Tayloras padėjo mokslinius vadybos pagrindus, tiksliai nustatydamas kiekvieno dirbančiojo funkcijas ir ieškodamas naujų būdų jų darbo našumui pakelti. Tikroji masinė gamyba buvo Henry Fordo aistra; 1913 m. automobilių surinkimui jis panaudojo konvejeri, kur kiekvienas darbininkas atlieka vieną paprastą užduotį. Būdamas, kaip vėliau paaiškėjo, nepaprastai įžvalgus, Fordas mokėjo darbininkams dosnų atlyginimą – 5 dolerius per dieną – taigi daugelis jų galėjo nusipirkti savo gamybos automobilį.

PRAMONĖS MAGNATAI Buvo laikas, kai Amerika žavėjosi verslininkais, sukūrusiais didžiules finansines imperijas, pramones magnatais ir ne šiaip didelių, o gigantiškų kompanijų savininkais. XIX amžiaus antroji pusė ir buvo tokių gigantų bei tūkstančių smulkesnių verslininkų epocha. Ji prasidėjo, kai šeštajame amžiaus dešimtmetyje išsiplėtė geležinkelių tinklas, vėliau, septintajame dešimtmetyje, išaugo Šiaurės pramonė, o aštuntajame – investicinė bankininkystė. Tuo metu verslo interesų grupės darė nemažą įtaką vyriausybei.Siekdami finansinės sėkmės ir galios, didieji magnatai smarkiai varžėsi tarpusavyje. Tarp šių gigantų buvo Jay Gouldas, J.P. Morganas, Andrevv Carnegie, Johnas D. Rockfelleris ir Henry Fordas. Vieni šių žmonių sąžiningai laikėsi tuometinių verslo nuostatų, o kiti siekė turtų ir galios smurtu, papirkinėjimais ir klasta.Jungtinės Valstijos nebuvo verslo dvasios lopšys – greičiausiai ji išaugo Europos kapitalizmo dirvoje. Bet Jungtinėse Valstijose kaip niekur kitur paplito ir įsigalėjo tokie didžiulio masto verslai kaip geležinkeliai, turėję milžinišką valdymo aparatą. Jungtinėse Valstijose pramonės biurokratija (ypač geležinkelių) didėjo greičiau negu daugumoje kitų šalių ir pralenkė valdžios biurokratų skaičių – 1890 m. tuzinui geležinkelių dirbo daugiau nei 100 000 žmonių, o JAV valstybinės įstaigos Vašingtone turėjo vos 20 000 tarnautojų.Bene spalvingiausią asmenybė tarp verslininkų buvo J. Pierpontas (J.P.) Morganas, mėgęs platų užmojį. Ir asmeniniame gyvenime, ir komercinėje veikloje jis demonstravo puikybę ir prabangą. Morganas ir jo kompanionai azartiškai lošdavo, iškylaudavo jachtomis, rengdavo prašmatnius pokylius, statėsi rūmus ir pirko Europos meno šedevrus.Visai kitokie buvo Johnas D. Rockfelleris ir Henry Fordas – šie vyrai turėjo puritoniškų bruožų. Jie neatsisakė kaimo žmonių vertybių ir gyvenimo būdo. Būdami tikintys, jie jautė pareigą kitiems. Savo pavyzdžiu jie parodė, kad sėkmę gali atnešti asmeninės dorybės, o darbas ir taupumas buvo jų evangelija. Vėliau jų įpėdiniai įkūrė didžiausius JAV labdaros fondus.Nors Europos aristokratijos intelektualai į komerciją žiūrėjo iš aukšto, daugelis amerikiečių, gyvenę ne taip aiškiai išsisluoksniavusioje visuomenėje, ėmė su užsidegimu kalti pinigus. Juos patraukė verslininkystės rizika ir jaudulys, taip pat aukštesnis pragyvenimo lygis, galia ir visuotinis pripažinimas, kuriuos atnešdavo sėkmingas verslas.Tačiau 1930 m., prasidėjus didžiajai depresijai, amerikiečių idealo – verslininko – jvaizdis kiek apsiblausė. Lemtingi pokyčiai įvyko atsiradus korporacijoms – pirma geležinkelių, vėliau ir kitų. Verslo magnatų teliko vienas kitas. Juos pakeitė „technokratai”, tapę korporacijų vadovais. Šie administratoriai nuodugniai išmanė visas korporacijų veiklos sritis ir tapo nepakeičiamais pramonės mechanizmo sraigteliais. Verslo magnatus pakeitė gerai apmokami kompanijų valdytojai. O iškilus korporacijoms, atsirado organizuotas darbininkų judėjimas – atsvara galingajam ir įtakingajam verslui.

FREDERIKAS U. TEILORASF. Teiloras gimė žinomoje ir pasiturinčioje šeimoje Filadelfijoje. Jaunojo F. Teiloro mėgstami užsiėmimai buvo sportas, turizmas. 1881 m. porinėje grupėje jis buvo JAV teniso čempionu. Be to, vaidino mėgėjų teatre, domėjosi menu, tvirtos sveikatos ir turėjo skvarbų protą.

Darbinę karjerą pradėjo mechaninių dirbtuvių mokiniu, perėjo visas įmonės pakopas – iki didelės metalurgijos gamyklos vyriausiojo inžinieriaus. Iš viso užpatentuota apie 100 jo išradimų. Svarbiausi F. Teiloro darbai: „Įmonės valdymas“ (1903 m.), „Gamybos valdymo organizavimo moksliniai pagrindai“ (1911 m.). 1903 m. Amerikos inžinierių-mechanikų sąjungoje F. Teiloras perskaito savo naują darbą „Įmonės valdymas“, kuriame apibendrinami jo tyrimai ir patyrimas. Jo knygą sudarė 2 dalys: „Darbo apmokėjimas“ ir „Administracija“. Šiame darbe F. Teiloras pagrindžia principą, kurį jis laikė svarbiausiu visame darbo organizavimo procese. Šis jo principas skelbė: „Aukštas darbo užmokestis užtikrina aukštą darbo našumą“. Aiškindamas šią nuostatą, F. Teiloras nurodo, kaip jis suprantą „aukštą darbo užmokestį“. Jis teigia, kad aukšto darbo užmokesčio jokiu būdu negalima mokėti specialistams už darbą, kurį gali padaryti mažiau kvalifikuotas specialistas. Negalima leisti mechanikui daryti darbo, kurį gali padaryti juodadarbis. Prityrusiam mechanikui reika skirti tokį darbą, kuris atitiktų jo kvalifikaciją. Kitaip tariant, „atitinkamas žmogus – atitinkamai vietai“. Šį principą Teiloras išdėsto taip:o Kiekvienam darbininkui pagal galimybes reikia skirti tokį aukščiausios kvalifikacijos darbą, kurį jis sugeba atlikti ir kuris atitinka jo sugebėjimus ir įgūdžius.o Kiekvieną darbininką reikia skatinti, kad jis dirbtų kuo našiau, kaip ir aukščiausios kategorijos darbuotojas.o Darbininkui, dirbančiam aukščiausios kategorijos darbininko tempu atsižvelgiant į jo darbo pobūdį reika mokėti nuo 30% iki 100% priedą, palyginti su vidutiniosios kategorijos darbininko užmokesčiu.Toliau F. Teiloras nurodo, kad administracijos įtaka darbininko darbo organizavimui tuo metu buvo nedidelė. Darbininkas paliktas pats sau, o dėl savo menko išsilavinimo jis negalėjo dirbti racionaliais metodais, atsižvelgdamas į naujausius mokslo ir technikos laimėjimus. Be to, darbininkas, kaip nurodo F. Teiloras, yra tingus ir nenori našiai dirbti. Jis nurodė du tingumo tipus:1. Įgytas arba instinktyvus žmonių noras dirbti lėtai ir lengvai.2. Kitą tingumo rūšį F. Teiloras pavadino „sisteminiu suglebimu“. Šį tingumą jis laikė laibai žalingu darbdaviui. JO nuomone, toks tingumas ypač žalingas tada, kai daug žmonių dirba vienodomis sąlygomis ir vienodai mokami. Tuomet darbo našumas nukrenta iki blogiausio darbininko darbo našumo lygio.F. Teiloras atmetė alterinį darbo apmokėjimą ir pasiūlė užmokestį mokėti kiekvienam darbininkui, pagal individualų jo išdirbį, o ne pagal visos grupės išdirbį. Tais atvejais, kada darbininkai suburti į arteles, rašo jis, kiekvienas iš jų dirba gerokai mažesniu našumu, negu tada, kai skatinama jo asmeninė savimyla. Norint priversti darbininką našiai dirbti, F. Teiloro nuomone, būtina atsisakyti senų valdymo formų, kurios buvo grindžiamos asmeniniu patyrimu. Pasyvų vadovavimą turi pakeisti aktyvus vadovavimas, t. y. Vadovavimas grindžiamas planavimu, standartizavimu, normavimu. Kiekvienas vygdytojas savo darbą turi organizuoti remdamasis detaliai paruoštomis instrukcijomis. Aprašydamas darbininkui keliamus reikalavimus, F. Teiloras, nebijodamas būti apkaltintas ciniku, atvirai rašė: „Apskritai, darbininkas yra daugiau ar mažiau panašus į buivolą, sunkiai pajuda tiek fiziškai, tiek dvasiškai…Savo aukštu darbo našumu šis darbininkas turi būti dėkingas ne savo iniciatyvai ar išradingumui, o tik darbo organizavimo pagrindų žinių, paruoštomis ir praneštomis jam kažkieno kito. Todėl darbininkas kiekvieną dieną turi gauti tiksliai nustatytą užduotį. Ši užduotis turi būti tiksliai paaiškinta ir atidžiai surašyta. Be to, užduotis negali būti lengvai įvykdoma. Kad įvykdytų šią nelengvą užduotį, darbininkas turi turėti normalias darbo sąlygas, reikalingus prietaisus, darbo įrankius – visa, kuo būtina laiku ir kokybiškai atlikti darbą. Darbininkas turi būti tikras, kad jo įtemptas darbas bus gerai mokamas, tačiau jis taip pat suprasti, kad nevykdyti užduoties jam anksčiau ar vėliau jam bus nenaudinga“. Atidžiai analizuodamas atskirų darbininkų judesius ir atliekamas darbo operacijas, F. Teiloras stengėsi kiekvieną jų suskaidyti į elementarias dalis ir tirdamas jų trukmę, siekė sukurti „racionalų darbo metodą“. Šalindamas visus „klaidingus“, „lėtus“ ir „nenaudingus“ judesiu, F. Teiloras ruošė optimalaus darbo metodų visumą, kuria nesirėmė nė vienas darbininkas. Racionalių darbo metodų ruošimą F. Teiloras grindė įrankių standartizavimu. Charakteringas yra kastuvų standartizavimas, kraunant ir iškraunant anglis. Įvedus tikslias rašytines instrukcijas (kokius krovinius kokiais kastuvais krauti), 140 darbininkų atlikdavo darbą, kurį pagal ankstesnius metodus atlikdavo 500-600 darbininkų. Svarbiausiu stimulu, skatinančiu dirbti, F. Teiloras laikė „apdovanojimą“. Jis rašė : „Norint, kad apdovanojimas turėtų teigiamą efektą, jis turi nedelsiant sekti paskui atliktą darbą“. Skatindamas siekti apdovanojimo, jis sumanė progresyvinę darbo apmokėjimo sistemą. Apdovanojimu F. Teiloras laikė ne tik piniginį atlyginimą. Jis tai suprato plačiąja prasme. F. Teiloras patardavo darbdaviams kartais nusileisti darbininkų reikalavimams, kadangi tai taip pat apdovanojimas. Prie apdovanojimų jis taip pat priskyrė pirtis, valgyklas, skaityklas, vakarinius kursus, vaikų darželius ir pan. Tai jis laikė svarbiausiomis priemonėmis kuriant „mokančius ir intelektualius darbininkus“. F. Teiloro nauji darbo organizavimo metodai sukėlė naujų valdymo problemų. Visų pirma pirma, atsirado problemų organizuojant meistrų ir brigadininkų darbą. Todėl antrajame knygos skyriuje „Administracija“ F. Teiloras pateikia savo pažiūras į fabriko organizacinę valdymo struktūrą. Jis kritikuoja tuo metu paplitusią linijinę valdymo struktūrą, kuriai esant kiekvienas darbininkas buvo pavaldus tik vienam betarpiškam viršininkui.. Siūlydamas atsisakyti tokios „karinio tipo organizacijos“, F. Teiloras meistrų ir brigadininkų funkcijas suskaidė į septynis elementus. Darbas, pagal F. Teilorą, vietoj vieno viską stebinčio ir viską žinančio viršininko, kiekvienas darbininkas kasdieną gauna nurodymus ir pagalbą iš septynių siauros specializacijos viršininkų.1. Artelės dešimtininkas – nurodo, kaip trumpiausiu laiku įtvirtinti detales ir stebi, kaip tai daroma.2. darbo tempo prižiūrėtojas – stebi darbo režimą, įrankius, moko, kaip atlikti darbą.3. Remonto klerkas – stebi, kad kiekvienas darbininkas prižiūrėtų savo stakles, suteptų išvalytų ir pan.4. klerkas, stebintis, kad detalės nuo vienų staklių prie kitų judėtų pagal planavimo skyriaus sudarytas instrukcijas.5. Klerkas, stebintis, kaip vykdomos technologinės instrukcijos.6. klerkas darbui įkainoti, stebintis darbo drausmę, sprendžiantis konfliktus tarp darbininkų ir funkcionierių.F. Teiloras nurodo, kad lengviau paruošti septynis žmones siaurai funkcijai, negu vieną žmogų septynioms funkcijoms. Tokiu būdu F. Teiloras įveda funkcinę organizacinę gamybos vykdymo struktūrą. Funkcinio valdymo idėja buvo pažangi to meto sąlygomis. Vietoj „visų darbų meistro“ atsirado savo srities žinovai. Kiek vėliau iškilo šios sistemos trūkumų. Šia prasme buvo minima tokia vaizdi Napaleono frazė: „geriau vienas blogas vyriausias vadas, negu du geri“. Svarbus F. Teiloro valdymo sistemos elementas buvo įmonės planavimo ir valdymo skyrius. Planavimo skyriaus funkcijos, anot Teiloro, buvo:o analizuoti ir įvertinti gaunamus užsakymus,o analizuoti visų darbų laiko normas,o vesti visų medžiagų, atsargų, gatavos produkcijos apskaitą,o nustatyti užsakymų atlikimo terminus,o nustatyti kiekvieno gaminio savikainą,o nustatyti darbo apmokėjimą,o atlikti informacinio biuro funkcijas,o užtikrinti įrengimų apsaugą,o ruošti racionalų įrengimų išdėstymą.Planavimo ir tvarkymo skyriui F. Teiloras pavedė sistemingai ir be maišaties informuoti fabriko administraciją apie visą gamybos eigą. Direktorius, sakė F. Teiloras, turi gauti tik sumanius ir visada palyginamus duomenis, apimančius visas valdymo puses.Šie pranešimai jo padėjėjų turi būti atidžiai išanalizuoti, o visi nukrypimai nuo patvirtintų normatyvų tiek į gerąją, tiek į blogąją pusę pabraukti. Taigi direktorius per keletą minučių galės aiškiai suvokti gamybos procesą ir turės laiko įgyvendinti tam tikras administracines priemones.Šioje knygoje F. Teiloras daro dar vieną svarbią išvadą. Tarp darbdavių, sako jis, paplitęs įsitikinimas, kad negamybinių darbuotojų turi būti kuo mažiau, palyginti su gamybiniais, t.y. tais, kurie dirba rankomis. Tačiau klestinčių įmonių patirtis rodo,kad tai netiesa. Suprantama, nurodo F. Teiloras, būtina įsitikinti, kad negamybinių darbuotojų spartesnis gausėjimas, palyginti su gamybiniais, mažina, o ne didina kanceliarinio darbo apimtis ir jie visą laiką bus užimti savo funkcijomis.

ANRI FAJOLIS(Anri Fayol, 1841 – 1925)Didelį įnašą į valdymo teoriją įnešė prancūzas A. Fajolis. Pabaigęs kalnakasybos mokyklą, A. Fajolis pradėjo dirbti didžiuliame metalurgijos susivienijime, vėliau tapo jo generaliniu direktoriumi. Šiame susivienijame jis sukūrė darnią gamybos valdymo sistemą. Svarbiausi jo darbai: „Bendrasis ir pramonės valdymas (1916 m.), „Mokymas apie valdymą“ (1916 m.), „Darbo mokslinis organizavimas“ (1918 m.), „Pozityvus valdymas“ (1919 m.).Jeigu F.Teiloras į valdymo problemas žiūrėjo iš “įmonės vidaus” kaip į gamybinio proceso sudėtinę dalį, tai H.Fajolis į valdymą pažiūrėjo lyg “iš viršaus”, kaip į savarankišką sistemą, kuri svarbi ne tik gamybinėms organizacijoms, bet taip pat ir valstybės valdymo veiklai.Fajolis teigė, kad pagrindiniai valdymo principai ir metodai gali vienodai būti pritaikyti valdant tiek privačias, tiek valstybines įmones. Svarbiausią dėmesį Fajolis skyrė administracinio aparato veiklos organizavimui. Jis suformulavo pagrindines įmonės veiklos sritis ir jų valdymo funkcijas.A.Fajolis rašė, kad administravimą sudaro 6 pagrindinės funkcijos, kurių visuma ir sudaro valdymo sąvoką:• techninė (technologinė);• komercinė;• finansinė;• apsaugos;• buhalterinė;• administracinė.Jis teigė, jog norint, kad firma normaliai dirbtų, visos šios funkcijos turi būti efektyviai atliekamos. Be to, turi būti išlaikyta tam tikra pusiausvyra atliekant tas funkcijas. Pernelyg didelis dėmesys vienai kuriai nors iš jų, sumenkinant kitas, būtinai pridaro firmai nuostolių.Visos šios funkcijos koordinuojamos per administravimą. Jis teigė, kad valdymo procesas, t.y. administracinė veikla, susideda iš tokių sudėtinių dalių:• numatymas, kurio uždavinys – tirti ateitį ir numatyti veiklosprogramą;• organizavimas – sukurti įmonės valdymo struktūrą, materialinę irsocialinę jos aplinką,• tvarkymas – priimti sprendimus, skatinti įmonės personalo veiklą;• koordinavimas – vienu tikslu koordinuoti visus veiksmus irpastangas;• kontrolė – stebėti, kad viskas vyktų pagal taisykles ir priimtus

sprendimus.Suskaldęs administravimo veiklą į dalis, A-Fajolis iš esmės atskleidė valdymo turinj ir suformulavo universalias valdymo funkcijas.A.Fajolis, sujungdamas linijinės struktūros gerąsias puses ir F.Teiloro funkcinės struktūros elementus, sukūrė naują – štabinę organizacinę valdymo struktūrą.A.Fajolis knygoje “Mokymas apie valdymą” suformulavo 14 valdymo principų:1. Darbo pasidalijimas.2. Autoritetas ir atsakomybė.3. Drausmė.4. Tvarkymo vieningumas.5. Vadovavimo vieningumas.6. Atskiro intereso priklausymas nuo bendrojo intereso.7. Darbo atlyginimas.8. Centralizacija.9. Hierarchija.10. Tvarka.11. Teisingumas.12. Personalo pastovumas.13. Iniciatyva.14. Personalo vienijimas.Didelį dėmesį A.Fajolis skyrė vadovo ruošimui ir jo asmeninėms savybėms. Vadovo kvalifikacija, teigė A. Fajolis, turi sudaryti trijų mokslų žinios: ekonomikos, technikos ir valdymo. Tų žinių struktūra priklauso nuo valdymo lygio.A. Fajolis ryžtingai kritikavo susidariusią tuo metu pramonės vadovų ruošimo sistemą. Jis teigė, kad administracinių sugebėjimų negalima išugdyti tik inžineriniu techniniu mokymu. Būtina aukštųjų mokyklų inžinierių mokymo planuose numatyti administracijos kursą. Jis teigė, kad ne tik inžinieriai, bet ir kiekvienas visuomenės narys turi žinoti kai kuriuos administracinės veiklos principus, kurie turėtų būti dėstomi visose bendrojo lavinimo mokyklose.Iš valdančiojo personalo A.Fajolis reikalavo taktiškumo pavaldiniams. Jų pagrindinis tikslas, teigė jis, įžiebti jų iniciatyvą ir norą dirbti. Jis sakydavo: „Būtina, kad viršininkai mokėtų paaukoti savo savimeilę, suteikdami galimybę pavaldiniams pasitenkinti savo iniciatyva”.A.Fajolis didelę reikšmę teigė sugebėjimui vienyti įmonės personalą. Jis rašė: “Sėti nesantaiką tarp savo pavaldinių gali kiekvienas. Tačiau reikia turėti tikrą talentą, norint jungti ir su išmone koordinuoti kolektyvo pastangas, išnaudoti sugebėjimus ir apdovanoti kiekvieną pagal nuopelnus”. Šiam tikslui A. Fajolis paruošė “Patarimus inžinieriui”, kurie gali praversti ir mūsų dienomis.1. Savybės, kurių jums dabar reikės dirbant, ne visai sutampa su tomis, kurios mokykloje suteikė jums galimybę pirmaisiais metais iškilti. Mokėjimas pažinti žmones, gero elgesio manieros – tai, kasnebuvo vertinama egzaminų ir įskaitų metu, lemia inžinieriaus darbą. Kartais tie, kurie mokykloje buvo pirmieji, gamyboje ne visuomet turi didelį pasisekimą.2. Kaip ir jūsų pirmtakai, jūs pradėsite savo inžinieriaus karjerą, atlikdami antraeiles arba dar kuklesnes funkcijas. Iš jūsų nelaukia subrendusio mąstymo, techninių ir technologinių proceso praktinių žinių, arba sugebėjimo numatyti tūkstančius smulkmenų. Tačiau kartu su diplomu jūsų prašo atsinešti sugebėjimą mąstyti, logiką, pastabumą, pareigos jausmą. Teorinės žinios, kurias jūs turite, padės jums greitai susigaudyti įvairių darbų specifikoje.3. Mokėjimas tvarkytis, numatyti, organizuoti ir kontroliuoti yra būtinas techninių žinių priedas. Apie jus spręs ne pagal jūsų žinias, bet pagal jūsų veiksmus. Jūs turite įgauti įgūdžių valdyti žmones.4.Su darbininkais visada elkitės mandagiai ir draugiškai. Pasistenkite visapusiškai juos pažinti – ir elgesį, ir charakterį, ir sugebėjimus, ir dargi jų asmeninį gyvenimą. Atminkite, kad kiekvienoje aplinkoje yra protingų žmonių.5. Kartais jūsų pavaldiniais – meistrais taps buvę darbininkai, iškilę žinių, gero elgesio ir mokėjimo tvarkytis dėka. Jie turi darbininko patyrimą ir patyrimą vadovauti dirbtuvei, kurio jums nepakanka, o jiems tai gerai žinoma. Nepamirškite, kad meistras jungia savyje ilgametį patyrimą ir sugebėjimą valdyti. Pagalvokite apie tai, kad bendraudamas su juo, jūs galite gerokai praplėsti savo mokyklinį išsilavinimą.6. Vykdydami tarnybines pareigas, atidžiai įvertinkite savo žodžius ir niekad nereikškite neužtarnautų priekaištų. Nebijokite atvirai prisipažinti, kad jūs ne viską dar žinote ir ne visada teisingai suprantate kai kuriuos faktus ir taisykles.7. Pasitikėkite savimi, tačiau nepervertinkite savęs. Nereikia niekinti kito minties ir kitų patyrimo. Reikia mokėti tvirtai ginti savo nuomonę, jeigu žinai dalyką ir tiki juo. Sunku įtikinti kitus, jeigu pats nepasitiki.8. Gausinkite savo profesines žinias, bet nemenkinkite bendrojo išsilavinimo. Viršininkai, užsitarnavę ypatingos pagarbos ir pasigėrėjimo, niekad nesiliaudavo kelti savo kvalifikacijos, plėstiakiratį.9. Daug ką galima išmokti pasidairius aplink save. Viskas įdomu su sąlyga, jei jumyse gyvas amžinas smalsumas. Įsidėmėkite daiktus ir reiškinius, kuriuos jums teko sutikti. Jeigu jūs sugebėsite juos sistemingai klasifikuoti, anksčiau ar vėliau pastebėsite, kad atlikote naudingą darbą.10. Reikškite iniciatyvą. Baimė atsakyti – silpnumo požymis. Jūs priklausote ne tik pats sau. Jūsų manieros, jūsų taktas, jūsų kalba, jūsų elgesys – visa tai parodo jūsų santykį su atsakomybe.11. Žinojimas neateina atliekant tik kasdienines užduotis: ieškokite jo žurnaluose, knygose, siekite jo savo darbu. Priešingai jūs pasmerktas nusivylimui.12. Nereikia pervertinti sėkmės reikšmės. Tas, kam pasiseka pirmą kartą, gali būti tiesiog laimingasis. Jeigu sekasi ir toliau, tada tenka pripažinti, kad svarbiausią reikšmę turėjo darbuotojo asmeninės savybės.Šiuos A. Fajolio pamokymus galima pritaikyti ir dabartiniams vadovams.

Išvados

Vadinasi, vadybos vystymasis nulemtas ilgos istorijos. Tai – evoliucinis nepertrauktas procesas, gavęs praktinį ir teorinį įsikūnijimą. Vadybos istorijoje per septynis tūkstančius metų įvyko penkios revoliucijos: “religinė – komercinė”, „Pasaulietine – administracinė“, „gamybinė – statybinė“, „biurokratinė“, „buržuazinė“. Iki XIX a. pabaigos, kai egzistavo individuali gamyba, visos gamybos problemos buvo sprendžiamps vieno žmogaus, ir gamybos procesas tęsdavosi gana ilgai. Tad poreikio kokiam nors valdymui ar vadybai dar nebuvo. Tik XIX a. pab., kai pradėjo vystytis pramoninė gamyba (pramonės revoliucija), atsirado įmonių, gaminančių didelius kiekius tos pačios produkcijos, kuri buvo gana sudėtinga. Tada iškilo poreikis vadybai, kuri užtikrintų pastarosios valdymą, savalaikį medžiagų tiekimą, pagamintų produktų pristatymą vartotojui ir t.t. JAV atsirado mokslinė vadyba. Būtent JAV, nes kaip tik čia susiklostė palankios sąlygos formuotis gamybos valdymo problemoms ir jų sprendimo poreikiui.

Literatūros sąrašas:

1. Martišius S. Nepamirškime vadybos // Vadovo pasaulis. 1996 m., nr. 1, p. 12.2. Уткин З. А. История менеджмента: Москва, 1997 г.3. Razauskas R. Vadybos mokslo pradininkai ir jų palikimas / R. Razauskas, A.T. Staškevičius. Vilnius, Technika, 1996 m.4. Jav ekonomikos apybraiža / Jungtinių valstijų informacijos agentūa, 1991.5. Butkus F. B. Organizacijos ir vadyba / Vilnius, 1996 m.6. PASAULIS I pasaulio istorija iki 1850m/ Vilnius, Vaga, 1999 m.7. PASAULIS II pasaulio istorija nuo 1850 iki naujausių laikų/ Vilnius, Vaga, 1999 m.