Savivaldybių biudžeto formavimas

TURINYS
Įvadas 2
1. Vietos valdžia Lietuvoje 4
1.1. Vietos valdžios samprata 4
1.2. Savivaldos organizavimo principai 5
2. Biudžetinis procesas 6
3. Savivaldybių biudžetai 7
3.1. Samprata ir biudžetų rengimo principai 7
3.2. Savivaldybių biudžetų pajamos 10
3.3. Savivaldybių biudžetų išlaidos (asignavimai) ir asignavimų valdytojai 13
3.4. Pajamų paskirstymas tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų 14
3.5. Savivaldybių biudžetams tenkančios išlaidos 16
4. Išvados 18
5. Literatūros sąrašas 20ĮVADAS
Žodis “biudžetas” yra dažnai minimas kiekvienos šalies politikų, ekonomistų ar paprastų žmonių, kadangi tai yra valstybės tam tikrų resursų sutelkimo ir panaudojimo planas. Nuo jo efektyvaus sudarymo priklausys ateinančių metų valstybės ekonominė socialinė politika, nes jame iš anksto planuojama kiek pajamų reikia gauti per ateinančius metus, norint padengti būtinas išlaidas.
Šalies biiudžetinę struktūrą sąlygoja valstybės sandara ir administracinis teritorinis suskirstymas. Lietuvos Respublikos valstybinę biudžeto sistemą sudaro savarankiškas LR valstybės biudžetas ir savarankiški vietos savivaldybių biudžetai. Juose sukaupiama nacionalinių pajamų dalis, kuri skiriama švietimo, mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir rūpybos, gamtos apsaugos programoms įgyvendinti, ūkiui plėtoti, valstybinės valdžios ir valdymo įstaigoms išlaikyti, krašto apsaugai ir kitoms LR įstatymų numatytoms programoms įgyvendinti.
Valstybės biudžete sukauptos lėšos yra skiriamos bendravalstybinėms reikmėms finansuoti ir esant reikalui remti savivaldybių biudžetus, nes juose negali būti deeficito.
Viena iš demokratijos pasireiškimo formų yra savivalda. Vietos savivalda – “tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir

r tenkinti vietos gyventojų poreikius”.
Savivaldybė vykdo įvairias įstatymų priskirtas funkcijas, taigi jai, kaip ir bet kuriam kitam ūkiniam subjektui, yra reikalingas veiklos finansavimas. Kitaip tariant, savivaldybės vykdomoms socialinėms, ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti, taip pat savivaldybių įstaigų išlaikymui yra reikalingos pajamos. Visos savivaldybės veiklai užtikrinti reikalingos pajamos, taip pat planuojamos išlaidos yra fiksuojamos savivaldybės biudžete.
Kiekviena savivaldybė turi savo atskirą bei savarankišką biudžetą, kurį tvirtina savivaldybės taryba.
.Šio darbo tikslas yra bendrais bruožais apžvelgti vietos valdžios finansų sistemą Lietuvos Respublikoje. Taigi šiame darbe trumpai bus aprašytas pačio biudžeto suformavimo procesas, biudžetinis reguliavimas, kuris netiesiogiai įtakoja pačio biudžeto sudarymą, jo svarstymas ir priėmimas. Be to bus atskirai aptartos savivaldybės biudžetui priskiriamos pajamos bei tenkančios išlaidos, pateikiant įvairų jų skirstymą.
Šio darbo rėmuose keeliami uždaviniai yra šie:
1)Apibūdinti vietos valdžios sampratą bei išskirti esminius savivaldos organizavimo principus;
2)Panagrinėti savivaldybių biudžetų sudarymo mechanizmą, biudžetų pajamas bei išlaidas, charakterizuoti jų struktūrą, tuo pačiu akcentuojant pajamų paskirstymo tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų metodus;
Rašant darbą, daugiausia buvo remiamasi savivaldybių veiklą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų analize, taip pat Klaipėdos miesto savivaldybės bei jai priklausančių įmonių finansinėmis ataskaitomis

1. VIETOS VALDŽIA LIETUVOJE1.1. Vietos valdžios samprata
Prieš pradėdami kalbą apie savivaldybių biudžetą, pasižiūrėkime kas apskritai yra savivalda. Įvairiuose visuomenės raidos tarpsniuose žmonės skirtingai suvokė demokratiją ir

r vieną jos pasireiškimo formų – savivaldą. Tai priklausė nuo gyventojų politinio brandumo, laikmečio savybių, teisinės kultūros ir kitų veiksnių.
Bendriausiąja prasme demokratiją galima traktuoti kaip vieną valdžios pasireiškimo formų. Demokratinė valdžia skelbia, kad jos veikla orientuota tenkinti visuomenės daugumos valią, pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir laisvę.
Demokratiją sunku įgyvendinti, piliečiu tiesiogiai neįtraukus į visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais, kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais klausimais.
LR įstatymai vietos savivaldą apibrėžia kaip “LR teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisę ir realią galią pagal LR Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius“
Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivalda traktuojama taip:”Vietos savivalda reiškia vietos valdymo organų teisę ir galią įstatymo ribose savo atsakomybe ir pagal vietos gyventojų interesus reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį.
Šią teisę įgyvendina tarybos ar susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metu išrinkti nariai ir kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta galimybės kreiptis į piliečių susirinkimus, rengti referendumus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia įstatymas.”
Tarptautinės vietos savivaldybių sąjungos Pasaulinėje vietos savivaldos deklaracijoje savivaldos koncepcija apibrėžiama taip: “Vietos savivalda reiškia vietos valdžios teises ir pareigas sa
avo atsakomybe reguliuoti ir tvarkyti visuomeninius reikalus vietos gyventoju interesų vardan”.
Šią teisę įgyvendina asmenys arba atstovaujantieji dariniai, laisvai išrinkti remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, bei jų vyriausieji administratoriai, kurie taip pat turi būti išrinkti arba paskirti išrinkto darinio atstovu.”1.2. Savivaldos organizavimo principai
Vietos savivalda realizuojama remiantis tam tikrais principais (savivaldybės ir valstybės interesų derinimo, piliečių dalyvavimo rinkimuose, apklausose, ekonominio savarankiškumo ir t.t.), kurie suteikia gyventojams teisę dalyvauti savivaldybės valdyme, gauti reikiamą informaciją, būti išrinktam į tarybą, o pačiai savivaldybei – savarankiškumą. Todėl savivaldybė turi teisę suformuoti savo biudžetą, atlikti valstybės jai patikėtas funkcijas. Bet norint jas efektyviai finansuoti, reikia gauti tam tikras pajamas, o be to suplanuoti kiek ir kada jų reikės
Vietos savivaldos teisė turėtų būti deklaruota Konstitucijoje ir įteisinta įstatymu.
Savivaldai būdingas teritorinis principas; ji aprėpia tam tikrą bendruomenės dalį, kuri gyvena tam tikroji fiksuotoje teritorijoje. Valdant ir tvarkant toje teritorijoje gyvenančios bendruomenės reikalus, jai atstovauja renkama taryba. Teritorinis principas taip pat svarbus tvarkant savivaldybių turtą, planuojant ir įgyvendinant biudžetą, kuris yra kiekvienos savivaldos egzistavimo pagrindas. Vienas biudžeto formavimo šaltinių turėtų būti vietos mokesčiai, renkami savivaldžioje teritorijoje.
Vietos valdžia priskirtoms funkcijoms vykdyti privalo turėti savus finansus – savo biudžetą. Jį sudarant būtina laikytis šių pagrindinių principų:
v biudžetas turi būti taupus, subalansuotas, atviras ir viešas;
v bi
iudžeto išlaidas turėtų iš esmės padengti biudžeto pajamos;
v biudžetas privalo užtikrinti planų vykdymo tęstinumą, t.y. vienais biudžetiniais metais pradėtus darbus tęsti kitais biudžetiniais metais.

2. BIUDŽETINIS PROCESAS
Biudžetinis procesas abstrakčiai yra suprantamas kaip kompetetingų valstybės ir savivaldybės institucujų ir įstaigų veikla, formuojant ar vykdant valstybės ar savivaldybės biudžetą.
Laiko prasme biudžetinis procesas trunka 2 – 2.5 metų, nes tvirtinant kokių nors metų biudžeto projektą*, kartu tvirtinama ir prieš pora metų įvykdyto biudžeto apyskaita (tokia praktika taikoma Lietuvoje). Pats biudžeto projektas, patvirtintas valdžios institucijų teisės aktais, galioja kalendorinius metus ir šis laikotarpis yra vadinamas biudžetiniais metais arba biudžetiniu periodu. Lietuvoje biudžetai sudaromi vieneriems metams – nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos. Į konkrečių metų biudžetų pajamas įskaitomos tik tos gautos iki kitų metų sausio 10 dienos įmokos, kurių mokėjimų pavedimų įvykdymo pradžia nustatyta iki gruodžio 31 dienos ir tik tos išlaidos, kurių mokėjimų pavedimų įvykdymo pradžia nustatyta iki gruodžio 31 dienos.
Visas biudžetinis procesas skirstomas į tam tikras stadijas, t.y. kompetetingų institucijų veiklą, kurios rezultatas – biudžeto projektas, bei jo vykdymas. Pagal biudžetinio reguliavimo politiką yra išskiriamos šios stadijos:
1. Biudžeto projekto sudarymas;
2. Biudžeto projekto išankstinis svarstymas;
3. Biudžeto projekto svarstymas ir tvirtinimas valdžios institucijose;
4. Biudžeto projekto vykdymas;
5. Biudžeto projekto vykdymo kontrolė;
6. Biudžeto uždarymas ir biudžeto įvykdymo apyskaitos tvirtinimas.
Šios biudžetinio proceso stadijos apima ne tik biudžetinius metus (vykdymas), bet ir patį biudžeto projekto sudarymą, bei jos apyskaitos ruošimą. Nors šis skirstymas labiau būdingas sudarant valstybės biudžeto projektą, bet ir ruošiant savivaldybių biudžetų projektus laikomasi nurodytų biudžetinio reguliavimo stadijų. Tai, be abejo, lemia valstybės ir savivaldybių biudžetų sąsaja

3. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETAI3.1. Samprata ir biudžetų rengimo principai
Savivaldybė vykdo įvairias įstatymų priskirtas funkcijas, taigi jai, kaip ir bet kuriam kitam ūkiniui subjektui, yra reikalingas veiklos finansavimas. Kitaip tariant, savivaldybės vykdomoms socialinėms, ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti, taip pat savivaldybių įstaigų išlaikymui yra reikalingos pajamos. Visos savivaldybės veiklai užtikrinti reikalingos pajamos, taip pat planuojamos išlaidos yra fiksuojamos savivaldybės biudžete Kiekviena savivaldybė turi savo atskirą bei savarankišką biudžetą, kurį tvirtina savivaldybės taryba. Savivaldybės biudžetas sudaromas ir tvirtinamas vieneriems metams – nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos įskaitytinai.
Savivaldybių biudžetai ir rengiami laikantis nustatytų reikalavimų. Šie reikalavimai yra išdėstyti biudžetinės sandaros įstatyme. Įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų turinį, šių biudžetų pajamų sudarymo ir asignavimų naudojimo teisinius pagrindus, taip pat biudžetų rengimo, tvirtinimo, vykdymo, vertinimo ir kontrolės pagrindines nuostatas, procedūras, asignavimų valdytojų pareigas, teises ir atsakomybęPagal Lietuvos Respublikos įstatymus savivaldybių biudžetai yra santykinai nepriklausomi nuo valstybės biudžeto, tačiau šis dalinai dalyvauja savivaldybių biudžetų sudaryme (iš jo skiriamos dotacijos savivaldybių biudžetams). Pats biudžetinis reguliavimas pasireiškia tuo, kad skiriant dalį bendrųjų pajamų (fizinių asmenų pajamų mokestis ir juridinių asmenų pelno mokestis) savivaldybėms, norima subalansuoti jų pajamas su išlaidomis, sumažinti šių biudžetų deficitą, padidinti suinteresuotumą vykdyti nacionalinį biudžetą.
Pagrindas biudžetiniam reguliavimui yra savivaldybių biudžetų sudaryta išlaidų samata. Ja remiantis, nustatytas neigiamas skirtumas tarp savivaldybės biudžeto pajamų ir išlaidų, yra dengiamas iš valstybės biudžeto.
Biudžetiniame reguliavime yra naudojami šie metodai:
1. atskaitymų iš bendrųjų pajamų normatyvai;
2. dotacijos;
3. subsidijos
4. valstybės biudžeto paskolos.
Pagrindinis metodas yra atskaitymų normatyvai. Į savivaldybės biudžetą įskaitoma ta procentinė pajamų ir pelno mokesčio dalis, kurią kasmet nustato Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybės teikimu, kiekvienai savivaldybei. Atskaitymų normatyvai nustatomi remiantis projektuojamomis savivaldybių biudžetų pajamomis ir išlaidomis.
Savivaldybių biudžetų išlaidos skaičiuojamos pagal išlaidas, tenkančias vienam gyventojui, bei naudojant specialias formules ir koeficientus.
Dažnai atskaitymų normatyvų neužtenka planuojamoms biudžeto išlaidoms padengti. Tokiu atveju yra skiriama dotacija iš valstybės biudžeto. Yra skiriama paprastoji ir specialioji dotacija.
Dotacija – tvirta, neturinti tikslinės paskirties pinigų suma, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės teikimu ir skiriama savivaldybei negrąžintinumo ir neatlygintinumo sąlygomis.
Tuo tarpu tikslinėms valstybės programoms finansuoti iš valstybės biudžeto gali būti skiriamos subsidijos. Lietuvos Respublikoje subsidijos yra skiriamos gamtos apsaugos objektams statyti ir ypatingos svarbos statyboms.
Lietuvos Respublikos Įstatymai, nustatantys savivaldybių kompetenciją, leidžia joms skolintis lėšas iš finansų ministerijos laikinam biudžeto deficitui dengti. Dėl pajamų plano nevykdymo tai būna beprocentinės paskolos, kurias dažniausiai reikia gražinti iki metų pabaigos.
Tuo valstybės biudžeto įtaka savivaldybės biudžetui ir baigiasi. Tolesnis pajamų prognozavimas ir išlaidų nustatymas tenka pačios savivaldybės atitinkamoms institucijoms.
Pats biudžeto projekto formavimo procesas yra sudėtingas ir trunka apie pusę metų, o kartais ir ilgiau. Pagal “Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymą” ateinančių metų savivaldybės biudžeto projekto sudarymą organizuoja ir patį projektą rengia savivaldybių vykdomosios institucijos (valdybos), o jei ji nesudaroma – meras, remdamosi įstatymais, Seimo patvirtintais savivaldybių biudžetų finansiniais rodikli.ais, Vyriausybės patvirtinta biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarka, valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis ir ekonominėmis programomis. Be to, vykdomosios institucijos informuoja savivaldybės biudžetui pavaldžias įstaigas ir organizacijas apie ruošiamą biudžeto projektą, nurodydamos galimų skirti lėšų sumą. Šios atitinkamai pateikia joms reikalingą sumą, kurią nustato įstaigų vadovai pagal praėjusių metų duomenis bei priskirtas naujas priemones. Sudarytus išlaidų sąrašus pavaldžios institucijos pateikia savivaldybės valdybai, o ši sudaro specialias patvirtinto ir faktiško lėšų poreikio lyginamąsias lenteles. Parengtą projektą, vietos savivaldos vykdomosios institucijos teikia savivaldybių taryboms, o šios – savivaldybių tarybų komitetams, kurie svarsto biudžeto projektą ir rengia pasiūlymus bei išvadas. Vėliau pačios savivaldybių tarybos svarsto projektą, atsižvelgdamos į vykdomųjų institucijų pranešimus ir komitetų pasiūlymus bei išvadas. Tarybų nariai turi teisę pasiūlyti didinti ar mažinti pajamas ar išlaidas. Jei siūloma keisti pajamas, tai tokie pakeitimai turi būti pateikti kaip atitinkamų pajamų straipsnių pakeitimai. Jei didinamos išlaidos, būtinai turi būti nurodyti jų padengimo šaltiniai.
Valdyba atlikusi atitinkamus pakeitimus, pataisytą projektą grąžina į tarybą pakartotinai svarstyti. Jei neatsiranda naujų pasiūlymų, biudžeto projektas yra paruošiamas galutiniam svarstymui ir priėmimui. Savivaldybės biudžeto projektas tvirtinamas tarybos nutarimu. Jame nurodoma:
1. Bendra biudžeto pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų straipsnius;
2. Bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas pagal socialines – ekonomines programas vienarūšėms vietos savivaldybės įstaigoms ir įmonėms. Asignavimai apaskirstomi į paprastąsias, iš jų darbo užmokesčiui, ir nepaprastąsias išlaidas.
3. Savivaldybės valdžios ir valdymo institucijų darbuotojų etatinių vienetų skaičius ir darbo užmokesčio fondas;
4. Iš savivaldybės biudžeto išlaikomų įstaigų ir organizacijų darbo užmokesčio fondas;
5. Kasos apyvartos lėšos.
Savivaldybių tarybos biudžetų projektus turi patvirtinti per du mėnesius nuo LR valstybės biudžeto patvirtinimo. Jei jie nepatvirtinami iki metų pradžios, jų (iki patvirtinimo) išlaidos metų pradžioje kiekvienam mėnesiui negali viršyti praėjusių metų 1/12 išlaidų. Patvirtinus biudžetų projektus savivaldybių merai informaciniais tikslais pateikia Finansų ministerijai jos nustatytais terminais ir forma.
Kasos apyvartos lėšos naudojamos laikinam kasos pajamų trūkumui padengti ir turi būti atstatytos ne vėliau kaip iki biudžetinių metų pabaigos. Vykdant savivaldybių biudžetus papildomai gauti pinigai ir netekusieji paskirties asignavimai lieka savivaldybių tarybų žinioje ir jų sprendimais skiriami papildomoms reikmėms tenkinti.
Manau reikėtų paminėti, kad LR Seimui arba Vyriausybei priėmus atitinkamus sprendimus, dėl kurių keičiasi savivaldybių biudžetų pajamos ir išlaidos, daromi atitinkami atsiskaitymai tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų.
Taip pat savivaldybės gali sudaryti savivaldybės valdybos (mero) rezervą, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 proc. patvirtintų savivaldybės biudžeto asignavimų sumos ir skiriamas toms pačioms reikmėms, kaip ir Vyriausybės rezervas, tik savivaldybės ribose. Šio rezervo pinigai panaudojami tokioms reikmėms, kurių negalima numatyti sudarinėjant biudžeto projektą.(jie skiriami stichinių nelaimių ir katastrofų padariniams likviduoti bei kitoms reikmėms pagal Vyriausybės ar savivaldybės tarybos nustatytus prioritetus3.2. Savivaldybių biudžetų pajamos
Biudžetinės pajamos abskritai suprantamos kaip piniginės lėšos, kurias perskirstant į atitinkamą biudžetą ir yra naudojamos pagal to biudžeto išlaidų straipsnius.
Savivaldybių biudžetuose sukaupiami pinigai socialinėms ir ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti ir savivaldybių įstaigoms išlaikyti. Kaip žinome, kiekviena savivaldybė turi savo biudžetus, kurie turi būti patvirtinti be deficito.
Savivaldybių pajamų sistemą sudaro savivaldybių biudžetinės ir nebiudžetinių įplaukų pajamos.
Biudžeto pajamos formuojamos iš jų teritorijoje esančių įmonių, įstaigų ir organizacijų mokamų mokesčių, iš pajamų už jų nuosavybei priklausančio turto eksploatavimą, valstybės biudžeto dotacijų ir kitų joms pagal įstatymus priskirtų pajamų šaltinių.
Pagal Biudžetinės sandaros įstatymą savivaldybių biudžetų pajamas sudaro:
1) pajamos iš mokesčių, gaunamos į savivaldybių biudžetus pagal įstatymus ir kitus teisės aktus;
2) pajamos iš savivaldybių turto;
3) baudos įstatymų nustatyta tvarka;
4) vietinės rinkliavos;
5) savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas;
6) pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose;
7) pajamos, gautos Vyriausybės nustatyta tvarka paskirsčius lėšas už parduo-tus ir išnuomotus ne žemės ūkio paskirčiai valstybinės žemės sklypus;
8) valstybės biudžeto dotacijos ir kitos pervestos lėšos;
9) kitos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos pajamos;
10) negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos).
Savivaldybių pajamų sistema detalizuojama 1997 metais priimtame Savival-dybių biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatyme. Pagal šį įstatymą savivaldybių biudžetų pajamų šaltiniai suskirstomi į tris grupes (žr. 2. pav.):
1) Mokestinės pajamos;
2) Nemokestinės pajamos;
3) Dotacijos.
Mokestines pajamas sudaro:
v fizinių asmenų pajamų mokestis, atskaičius privalomojo sveikatos draudimo fondui pagal Sveikatos draudimo įstatymą skirtas lėšas;
v žemės mokestis;
v valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokestis;
v įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;
v žyminis mokestis, nustatytas Žyminio mokesčio įstatyme;
v prekyviečių mokestis;
v paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;
v kitos įstatymų numatytos mokestinės pajamos.
Nemokestines pajamas sudaro:
v pajamos iš savivaldybės turto (nuosavybės);
v baudos ir pajamos iš konfiskacijų įstatymų nustatyta tvarka;
v vietinės rinkliavos pagal Vietinių rinkliavų įstatymą;
v savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslau-gas;
Kitos pajamos:
v už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose;
v už išnuomotus ir parduotus nustatyta tvarka ne žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypus;
v kitos įstatymų nustatytos nemokestinės pajamos.
Savivaldybių biudžetų pajamų šaltiniai

Dotacijas sudaro:
v bendrosios dotacijos:
v rezervui nenumatytiems atvejams planuojamais biudžetiniais metais sudaryti;
v mokestinėms pajamoms išlyginti;
v išlaidų struktūros skirtumams, kuriuos lemia nuo savivaldybių veiklos nepriklausantys objektyvūs veiksniai, išlyginti.
v specialios paskirties dotacijos.3.3. Savivaldybių biudžetų išlaidos (asignavimai) ir asignavimų valdytojai
Pagal Biudžetinės sandaros įstatymą savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojai yra:
v vietos savivaldos institucijų, įstaigų bei įmonių, nurodytų savivaldybės tarybos patvirtintame savivaldybės biudžete, vadovai;
v vietos savivaldos institucijų, kurioms asignavimus savivaldybės tarybos pavedimu patvirtina savivaldybės valdyba (meras), neviršydama bendros savivaldybės tarybos patvirtintos asignavimų sumos atitinkamoms priemonėms finansuoti, vadovai.
Savivaldybių biudžetų asignavimai skiriami:
1. vietos savivaldos institucijų vykdomoms švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto ir gamtos apsaugos programoms bei socialinės paramos programoms finansuoti;
2. savivaldybių ūkiui plėtoti ir reguliuoti;
3. vietos savivaldos institucijoms išlaikyti (savivaldybių administracijoms ir savivaldybių įstaigų bei tarnybų funkcionavimui bei jų personalo darbo užmokesčiui);
4. savivaldybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti;
5. išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų taikymo, kompensuoti;
6. kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir savivaldybių tarybų sprendimus įgyvendinti. Iš valstybės biudžeto gautus asignavimus miestų ir rajonų savivaldybės naudoja pagal tikslinę paskirtį. Jų dydį ir paskirstymą reglamentuoja atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas.3.4. Pajamų paskirstymas tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų
Visus Lietuvos Respublikos teritorijoje surenkamus mokesčius iš esmės galima suskirstyti į dvi atskiras kategorijas. Tai yra:
a) valstybei skirtus mokesčius
b) vietinius mokesčius.
Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 18 skirtingų mokesčių, iš kurių 12 yra renkami į valstybės biudžetą, o likę 7 – į savivaldybių biudžetus.
Į valstybės biudžetą patenka šie mokesčiai:
1) Juridinių asmenų pelno mokestis;
2) Pridėtinės vertės mokestis;
3) Akcizai;
4) Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai;
5) Žyminis mokestis;
6) Konsulinis mokestis;
7) Mokestis už valstybinius gamtos turtus;
8) Naftos ir dujų išteklių mokestis;
9) Mokestis už gamtos teršimą;
10) Atskaitymai automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti;
11) Įnašai į Valstybinio socialinio draudimo fondą;
12) Įnašai į Sveikatos draudimo fondą.
Į vietinių savivaldybių biudžetus patenka šie mokesčiai:
1) Fizinių asmenų pajamų mokestis;
2) Žemės mokestis;
3) Valstybinės žemės ir vandens telkinių nuomos mokestis;
4) Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;
5) Žyminis mokestis;
6) Prekyviečių mokestis;
7) Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis.
Kaip matome, žyminis mokestis patenka tiek į valstybės, tiek ir į savivaldybės biudžetus. Esmė ta, kad žyminis mokestis įskaitomas į tą biudžetą, iš kurio išlaikoma įstaiga, išduodanti dokumentus, už kuriuos imamas mokestis.
Valstybinė mokesčių inspekcija administruoja 16 mokesčių ir neapima muitų bei socialinio draudimo mokesčio.
Reikia pažymėti, kad Lietuvos savivaldybių mokesčių nustatymo teisės yra labai ribotos. Tokia teise savivaldybės gali pasinaudoti, nustatydamos prekyviečių mokestį, tačiau šis mokestis sudaro nežymią savivaldybių pajamų dalį. Savivaldybės gali didinti arba mažinti patento mokesčio tarifus bei mažinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą.
Jeigu savivaldybių biudžetų pajamos ar išlaidos dėl Lietuvos valstybės institucijų priimtų aktų keičiasi, pasikeitusios sumos kompensuojamos atitinkamai iš valstybės ar savivaldybių biudžetų. Tai vadinamieji tarpusavio atsiskaitymai tarp biudžetų. Šios sumos susidaro dažniausiai dėl darbo užmokesčio bei pašalpų indeksavimo, mitybos, medikamentų išlaidų normų padidėjimo, tarifų už šildymą ir elektros energiją padidėjimo ir pan. Esant minėtiems pasikeitimams iš valstybės biudžeto į savivaldybės biudžetą yra pervedama suma atitinkamiems pasikeitimams padengti.
Be to savivaldybės gali naudotis bankų kreditais, imti ir teikti paskolas įstatymų nustatyta tvarka. Bet iš valstybės buidžeto Finansų ministerijos suteiktos paskolos į savivaldybės biudžeto pajamas neįtraukiamos, nes jos dažniausiai skiriamos laikinam kasos lėšų trūkumui, susidariusiam per metų ketvirtį, padengti ir turi būti grąžinamos iki metų pabaigos. Tik išimtinais atvejais šios paskolos gali būti grąžinamos vėliau. Tačiau savivaldybės gali turėti ir kitų skolintojų. Tarp jų dažniausiai būna valstybiniai bankai bei Finansų ministerija, kurie, šiuo atveju, suteikia jau ilgalaikes paskolas savivaldybėms tam tikriems poreikiams patenkinti.3.5. Savivaldybių biudžetams tenkančios išlaidos
Biudžeto išlaidos bendrąja prasme suprantamos kaip biudžeto pajamų panaudojimo kryptys. Jos priklauso nuo atskirais laikotarpiais valstybės vykdomos ekonominės – socialinės politikos.
Pats savivaldybės biudžetas tiesiogiai išlaidų nedaro, o tik perskirsto surinktas lėšas jam priskirtom įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar finansuojamoms tam tikroms ekonominėms socialinėms programoms. Todėl yra sakoma, kad biudžetas skiria asignavimus savo institucijoms – asignavimų valdytojams, o šios jau patiria išlaidas. Tokiu būdu šių institucijų išlaidos netiesiogiai ir sudaro biudžeto išlaidas. Pagal “Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymą” savivaldybių biudžetų asignavimai (išlaidos) skiriami:
1. vietos savivaldos institucijų vykdomoms švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto ir gamtos apsaugos programoms bei socialinės apsaugos ir paramos programoms finansuoti;
2. savivaldybių ūkiui plėtoti bei reguliuoti;
3. vietos savivaldos institucijoms išlaikyti;
4. savivaldybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti;
5. išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų taikymo, kompensuoti;
6. kitoms priemonėms pagal LR įstatymus ir savivaldybių tarybų sprendimus įgyvendinti.
Biudžetų projektų išlaidų dalyje yra nurodomi “asignavimų valdytojai pagal išlaidas įstaigų grupėms bei priemonėms”, paskirstant visas išlaidas į paprastąsias, iš jų darbo užmokesčiui, ir nepaprastąsias.
Kaip ir biudžeto pajamų atveju, išlaidos taip pat įvairiai skirstomos ir klasifikuojamos. Taip daroma tam, kad būtų lengviau matyti jų paskirstymą bei pasiskirstymą tarp vienarūšių savivaldybės įmonių, įstaigų ar ekonominių – socialinių programų.
Be to valstybė savo piliečiams yra įsipareigojusi vykdyti tam tikras funkcijas – palaikyti tvarką, užtikrinti valstybės sienų apsaugą, rūpintis piliečių sveikata, švietimu, kultūra ir pan. Tam yra skiriamos valstybės biudžeto surinktos lėšos. Tačiau jis vienas yra nepajėgus rūpintis visomis valstybės funkcijomis, nes iš jo lėšos skiriamos daugiausia bendroms valstybės priemonėms įgyvendinti. Savivaldybės, geriau žinodamos vietinę situaciją bei vykdydamos piliečių deleguotąją valią gali daug geriau atlikti, kai kurias valstybės jai perduotas funkcijas. Todėl savivaldybių biudžetų išlaidos taip pat yra skirstomos ir pagal jiems tenkančias valstybės funkcijas.

IŠVADOS
Taigi galima padaryti šias išvadas:
Vietos savivalda – “tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius”.
Visos savivaldybės veiklai užtikrinti reikalingos pajamos, taip pat planuojamos išlaidos yra fiksuojamos savivaldybės biudžete.
Savivaldybių biudžeto pajamos formuojamos iš jų teritorijoje esančių įmonių, įstaigų ir organizacijų mokamų mokesčių, iš pajamų už jų nuosavybei priklausančio turto eksploatavimą, valstybės biudžeto dotacijų ir kitų joms pagal įstatymus priskirtų pajamų šaltinių.
Visą, kurių tai metų savivaldybės biudžetą apibūdina biudžetinis procesas, kuris apima ne tik pačio biudžeto projekto ruošimą, priėmimą, bet ir vykdymą (biudžetiniai metai), bei įvykdyto biudžeto atskaitomybės paruošimą ir tvirtinimą.
Pagal “Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymą” LR nacionalinį biudžetą sudaro valstybės ir savivaldybių biudžetai. Tačiau savivaldybių biudžetų savarankiškumas yra sąlyginis, nes pagrindines (virš 80 proc.) jų gaunamas pajamas (fizinių asmenų pajamų ir juridinių asmenų pelno mokesčiai) bei dotacijas nustato LR Seimas Vyriausybės teikimu, o pačios dotacijos, subsidijos ir paskolos yra skiriamos iš LR valstybės biudžeto.
Savivaldybių kompetencijai lieka nustatyti tik jų biudžetų išlaidas, nes pajamų formavimui suteiktos laisvės yra labai ribotos.
Savivaldybės biudžeto projekto ruošimą organizuoja ir patį projektą ruošia savival.dybės valdyba, o jei ji nesuformuota – meras. Biudžeto projektas yra tvirtinamas atitinkamu savivaldybės tarybos nutarimu. Tai lemia vykdomosios ir leidžiamosios valdžios atskyrimas. Jei jis patvirtinamas jau prasidėjus biudžetiniams metams, tai išlaidų suma per mėnesį negali viršyti 1/12 praėjusių metų metinės išlaidų sumos.
Pagal “Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymą” beveik visos savivaldybių biudžetams priskiriamos pajamos yra mokestinės, iš kurių pagrindinis svoris tenka fizinių asmenų pajamų ir juridinių asmenų pelno mokesčiams. Šie abu mokesčiai yra bendras valstybės ir savivaldybių biudžetų šaltinis, todėl yra reguliuojama jų dalis, kuri atitenka į savivaldybių biudžetus. Taip yra apsunkinamas savivaldybių biudžetų formavimas.
Lėšos iš savivaldybių biudžetų yra skiriamos įgyvendinamoms vietos savivaldos programoms bei priemonėms finansuoti. Dėl lėšų trūkumo dažniausiai yra finansuojamos tik pagrindinės išlaidos.
Savivaldybių biudžetų vykdymą organizuoja savivaldybių vykdomosios institucijos. Vykdyme skiriamas pajamų ir išlaidų straipsnių vykdymas.
Savivaldybė tik perskirsto gautas lėšas. Jas surenka Valstybinės mokesčių inspekcijos atitinkamas padalinys ir sutartais terminais perveda į savivaldybės biudžeto atsiskaitomąją sąskaitą. Iš jos lėšos yra skiriamos asignavimų valdytojams – savivaldybei priklausančioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurios pagal išlaidų sąrašus vykdo išlaidų straipsnius. Joms skirtos lėšos ir sudaro biudžeto išlaidas.
Įvykdžius biudžetą savivaldybių finansų tarnybos turi paruošti biudžeto įvykdymo apyskaitą bei pristatyti ją Finansų ministerijai jos nustatyta tvarka, forma ir terminais.
Šiuo metu Lietuvos savivaldybėms kyla nemažai problemų, bet pagrindinės jų yra – pajamų trūkumas, suvaržytas jų savarankiškumas formuoti savo biudžetą, retai peržiūrimi įstatymai, reglamentuojantys savivaldybių veiklą bei kompetenciją ir kt.
Kylančių problemų sprendimui yra gana daug pasiūlymų, kurių naudojimo patirties turi užsienio šalių municipalitetai. Tai ir municipalinė bankininkystė, vietos savivaldos obligacijų išleidimas, galimybė turėti savas pajamas, t.y. daryti įtaką tam tikriems mokesčiams ir kt. Bet visų šių priemonių įgyvendinimui reikia naujų įstatymų ir teisės aktų, reglamentuojančių savivaldybių veiklą ir būtinai didinančių patį vietos savivaldos savarankiškumą. Bet viską reikia atlikti labai atsargiai, atsižvelgiant į dabar susiklosčiusią ekonominę situaciją.

LITERATŪRA
1. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. – K.: Technologija, 1998.
2. Dėl LRV 1998 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 511 “Dėl savivaldybės naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir teikimo tvarkos patvirtinimo” dalinio pakeitimo. LRV nutarimas Nr. 743. 1999 m. birželio 9 d.
3. Dėl savivaldybių naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir teikimo tvarkos patvirtinimo. LRV nutarimas Nr. 511. 1998 m. balandžio 28 d.
4. Finansų ir investicijų valdymas. http://finansai.tripod.com
5. Kairiūkštis Ž. Projektų atrankos kriterijai ir finansavimo šaltinių nustatymas. http://www.patarejai.lt
6. Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymas.
7. Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas.
8. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas.
9. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas.

Leave a Comment