Vadyba Lietuvoje

Turinys

1. Įvadas..............................2
2. Vadybos formavimas........................3
3. Vadyba Lietuvoje 1920 – 1940 m..................5
4. Lietuvos vadyba sovietmečiu....................7
5. Vadybos vystymasis 1990 – 1997 m.................10
6. Vadybos vystymosi tendencijos...................12
7. Išvados..............................15
8. Literatūros sąrašas........................16

Įvadas

Šiandieniniame pasaulyje vadyba, kaip sudėtinga žmogaus veiklos sritis, užima ypatingą vietą. Organizuodami ir valdydami žmonių grupes, vadovaudami joms, vadybininkai nukreipia šių grupių pastangas tikslinga kryptimi, siekiant užsibrėžtų rezultatų. Vienais ar kitais pagrindais žmonėms susiburiant į įvairaus pobūdžio gana paprastas ar labai sudėtingas grupes, organizavimas, valdymas, vadovavimas jau seniai turėjo svarbią reikšmę, todėl vadybinė veikla laikui bėgant tapo profesionalia veikla, o vadovai ar vadybos specialistai – darbuotojais profesionalais.
Vadybos mokslas gana plačiai ir giiliai išnagrinėjo daugelį organizacijų valdymo aspektų, o praktika sukaupė didžiulį šios veiklos patyrimą. Norint sėkmingai taikyti naujausius šio mokslo pasiekimus, pasinaudoti patyrimu, ne tik pravartu, bet ir būtina žinoti, kaip keitėsi vadybos mokslinė mintis, kokios naujovės aktualiausios šiandien, kokios pagrindinės jos vystymosi tendencijos.

Vadybos pagrindų uždavinys duoti bendrą supratimą apie formalias ir neformalias, komercines ir nekomercines, mažas ir dideles organizacijas ir efektyvų jų valdymą.
Geras vadovas privalo atsižvelgti į susidariusią padėtį ir veikti prognozuodamas įvykius – numatyti, kas bus ateityje, ir jiems rengtis, o nee veikti reaguojant į jau įvykusius įvykius.
Vadybos sritis yra labai plati, dėl to vadovas privalo nuolat analizuoti organizacijos padalinių sąryšį, organizacijos ir išorinės aplinkos ryšius ir žinoti, kad bet koks sprendimas vienaip ar kitaip paveiks visą organizaciją.[3]

Nagrinėjant organizacijų ir kitų socialinių –

ekonominių sistemų funkcionavimo klausimus ir problemas, labai dažnai naudojamas terminas “vadyba”. 1992 metais sudarant mokslo sričių ir krypčių klasifikatorių, Lietuvoje oficialiai įteisinta socialinių mokslų srities vadybos kryptis.

Vadybos formavimas

Vadybos praktika yra labai sena ir taikoma jau gilioje senovėje. Šumerų valstybėje ( dabartinis Irakas ) archeologų iškastose molinėse lentelėse aptikti įrašai liudija, kad verslo sandoriai jau buvo sudarinėjami ir prieš 3000 metų prieš mūsų erą.[4] Apie tai liudija gausūs architektūriniai senovės paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik bendromis daugelio žmonių pastangomis. Senovės imperijų ir valstybių istorija mena, kad ir tada buvo formalių organizacijų. Jos plėtojosi, stiprėjo, o kartu ryškesnis ir sudėtingesnis darėsi jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabarties valdymo formų požymiai, bet apskritai jų valdymo pobūdis ir struktūra labai skyrėsi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo. Tada maažai rūpėjo, kaip valdyti. Dabartinė situacija yra visiškai kitokia. Šalies, organizacijos ar įmonės valdymas įgyja vis didesnę reikšmę.
Lietuvoje verslo įmonės valdymas atitinka Vakaruose vartojamą
anglišką “menedžmento” (angl. management) terminą, pas mus – “vadybos” sąvoką. Apskritai lietuviai turi 3 sąvokas – vadyba, valdymas ir vadovavimas.

Vadyba – tai mokslas apie socialinių organizacijų sistemų valdymą.

Vadyba – tai praktinių valdymo metodų visuma.

Valdymas – tai visuma priemonių, skirtų valdymo tikslams pasiekti: valdymo sprendimų parengimas, priėmimas ir bendravimas.

Vadovavimas – darbuotojų skatinimas, nukreipimas reikiama linkme, siekiant, kad jie atliktų būtinas užduotis.

Vadyba – tikslinga veikla, kuria organizuotai si

iekiama norimų šios veiklos rezultatų, tikslų. Vadyba labiau siejama su vadovavimu, su tikslinga veikla.
Vadyba atitinka bendrąją vadybos sąvoką, valdymas nusako žmonių
valdymą. Vadyba – tai valdymas plačiąja prasme. Valdymas ir yra tai organizuojanti visų procesų pradžia, kai darbas organizuojamas ne stichiškai, o siekiant atitinkamo tikslo ir veikiant pagal parengtą planą.[2]

Vadybos, kaip ir bet kurios žmogaus veiklos, atsiradimas yra objektyvus reiškinys. Šio reiškinio pagrindas – darbo pasidalijimas.

Vystantis įvairioms žmogaus veiklos sferoms, plečiantis mainams, darantis sudėtingesniems grupiniams darbams, greta tiesioginio darbo, kurį atliekant gaunamas konkretus rezultatas (pagaminamas produktas, suteikiama paslauga ir pan.), objektyviai atsiranda būtinybė vykdyti ir kitokio pobūdžio darbus – nuspręsti, kiek produktų gaminti, su kuo naudingiau pasikeisti, kada pradėti ir baigti gamybą, iš kur greičiau ir naudingiau gauti žaliavų ir t.t. Šiuos specifinius darbus pradėję dirbti darbuotojai, kaip taisyklė, nebedirbo tiesioginių produkto gamybos darbų. Be to, šie darbuotojai nurodydavo tiesioginius darbus atliekantiems žmonėms, ką, kaip, kada vykdyti, kitaip tariant, reguliavo jų veiklą. Akivaizdu, kad toks objektyvus darbo pasidalijimas ir buvo vadybos, kaip specifinės žmogaus veiklos, užuomazga.
Šiuolaikiniame pasaulyje vadyba, kaip specifinė žmogaus veikla, daugiausia nagrinėjama organizacijos lygmenyje. Tačiau praktikoje senaisiais laikais pirmiausia vieni žmonės pradėjo reguliuoti kitų žmonių veiklą ir santykius bendruomenės, valstybės mastu. Todėl praktinės vadybos pradžių pradžia yra senųjų valstybių valdymo or
rganizavimas.

Įvairių formų valstybėse (senovės Kinijoje, Egipte, Graikijoje, Romoje, ar vėliau – viduramžių valstybėse) aiškiai skyrėsi (valdymo ir pavaldumo prasme) tokios grupės kaip valdovai, didikai, valdovų vietininkai, prižiūrėtojai, gyventojai. Rašytiniuose statutuose ar nerašytiniuose susitarimuose buvo apibūdintos ir vienų ir kitų teisės bei kitos normos.

Dar viena svarbi, nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės vadybinės veiklos sfera – kariuomenės valdymas. Visose valstybėse, pradedant senaisiais laikais, armijos vaidino išskirtinį vaidmenį, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Kariuomenėje labai aiškiai skiriasi vadai (aukštesnio ar žemesnio rango) ir pavaldiniai – kareiviai ar žemesnio lygio vadai. Kiekvieno lygio vado pareigos ir veiklos bei atsakomybės ribos tiksliai apibrėžtos. Kareiviai privalo besąlygiškai vykdyti vadų įsakymus, nesvarstydami ir nesigilindami į jų turinį. Akivaizdu, kad kariuomenės valdymas yra labai specifinė vadybos sfera.

Didelę praktinę reikšmę vadybos formavimuisi turėjo bažnyčios (ypač krikščionių) organizavimo patyrimas. Per keliolika šimtmečių bažnyčioje išsikristalizavo jos hierarchiniai sluoksniai, išsiskyrė sritys, parapijos, joms vadovauti paskiriami atitinkamo lygio dvasininkai (vyskupai, dekanai, kunigai). Visų bažnyčios institucijų veiklą reguliuoja jos įstatymai – kanonai, kuriuose sukauptas ilgametis šios sudėtingos daugiamilijoninės bendruomenės organizavimo patyrimas.[5]

Devynioliktame amžiuje, pradėjus vystytis mašininiai gamybai, kuriantis pramonei, vienus ar kitus organizavimo ir valdymo aspektus rašytiniuose šaltiniuose pradeda nagrinėti atskiri autoriai.

Vadybos tikslai būna labai įvairūs : paskirties, atspindintys, kam iš viso organizacija reikalinga, strateginiai, nurodantys, k
ką organizacija turi pasiekti ateityje, ir trumpalaikiai arba operatyviniai, fiksuojantys norimą pasikeitimą šiuo momentu.[1]

Vadyba Lietuvoje 1920 – 1940 metais

Tuometinis Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis sutapo su klasikinių vadybos mokyklų formavimosi ir vystymosi laikotarpiu. Todėl ypač įdomus Lietuvos vadybos specialistų darbų turinys šiame kontekste, o taip pat jų požiūris į klasikines sampratas.
Vadybos publikacijas, paskelbtas Lietuvos leidiniuose, derėtų skirti į dvi dalis – pasirodžiusias iki 1935 metą, kuomet į Lietuvą grįžo V.Graičiūnas, ir atspausdintas vėliau. Toks perskyrimas prasmingas todėl, kad po 1935 metų vadybos vystymuisi Lietuvoje esminę įtaką turėjo būtent V.Graičiūno veikla.

1924 metais Prahoje vykusiame Pirmajame pasauliniame darbo mokslinio organizavimo kongrese dalyvavo Lietuvos universiteto profesorius J.Šimkus. Įkvėptas kongrese išklausytų idėjų, jis paskelbė straipsnį “Darbo organizacija”, kuriame išdėstė pagrindines F.Teiloro ir jo pasekėjų teorijos tezes. Įvertinant, kad F.Teiloro darbai Amerikoje paskelbti tik 1910-1916 metais, šio straipsnio pasirodymas reikšmingas įvykis, rodantis, kad į Lietuvą pasaulinės vadybos idėjos atėjo gana greitai.
Be abejo, viena ryškiausių to meto vadybos mokslo Lietuvoje figūrų yra P.Raulinaitis. 1926 metais jis išleidžia knygutę “Administracijos principai”. Joje perpasakotas (kai kuriose vietose tiesiog pateiktas vertimas) H.Fajolio veikalas “Bendrasis ir pramoninis valdymas”. Tai buvo labai svarbu, nes ši teorija Lietuvoje dar beveik nebuvo žinoma. Vėlgi, būtina pabrėžti, kad knygutė išėjo praėjus vos devyniems metams po pirmosios H.Fajolio knygos publikacijos.
1930 metais P.Raulinaitis išleido dar vieną knygą – “Darbo organizacijos metmenys”. Joje autorius dėsto F.Teiloro teorijos pagrindus, bando polemizuoti ir kritikuoti kai kurias jo mintis. Ši knyga nebuvo tokia svarbi kaip pirmoji, nes F.Teiloro darbų esmė jau buvo išdėstyta J.Šimkaus straipsnyje.
Iki 1935 metų gana svarbius straipsnius paskelbė profesorius S.Nacevičius ir docentas G.Galvanauskas. Profesorius straipsnyje “Teilorizmas bei fajolizmas žemės ūkyje arba žemės ūkio darbams racionalizuoti etiudas” nagrinėja darbo organizavimo ir administravimo daržininkystėje klausimus, parodo, kad klasikiniai principai ir metodai gali būti taikomi ne tik pramonėje. Docentas straipsnyje “Darbas administracinėse įstaigose” sprendžia tarnautojų parinkimo, priėmimo, jų darbo organizavimo klausimus. Tai pirmasis darbas, nagrinėjantis personalo valdymo problematiką.
Vadybos pakraipos darbai, kaip šiandien taip ir tuomet, artimiausi ūkio, ekonomikos tematiką nagrinėjantiems darbams. Todėl vieno ar kito vadybos aspekto nagrinėjimą galima rasti ekonomistų V. Jurgučio, A.Rimkos ir kitų darbuose.

1935 metais iš užsienio į Lietuvą grįžta žinomas visame pasaulyje vadybos specialistas, pagarsėjęs savo straipsniu “Organizacijos vidiniai ryšiai”, V.Graičiūnas. Akivaizdu, kad V.Graičiūnas daugiausiai pasauliniam vadybos mokslui nusipelnęs mūsų tautietis, kurio sudaryta ryšių valdomumo koncepcija ir empirine formule naudojamasi iki šiol.
Nuo pirmųjų gyvenimo Lietuvoje dienų V.Graičiūnas labai aktyviai propaguoja vadybos idėjas, buria entuziastus, besidominčius šia tematika. Vienas aktyviausiųjų tarpe buvo P.Lesauskis. Labai susidomėjęs vadybos idėjomis, jis, kaip karininkas, pirmiausia jas komentuoja karybos straipsniuose. Vėliau, 1938 – 1940 metais publikuoja visą eilę straipsnių įvairiais profesionaliosios vadybos aspektais. Sistemindamas šių straipsnių medžiagą ir rašydamas naujus skyrius, P.Lesauskis parengia knygą “Administracijos organizacijos paskaitos”. Ši knyga – kompleksinis organizacijų valdymo teorijos veikalas, turintis išliekamąją vertę ir tikriausiai svarbiausias tuometinio Lietuvos vadybos mokslo (išskyrus V.Graičiūno straipsnį) darbas. Akivaizdu, kad P.Lesauskis, greta V.Graičiūno, yra labiausiai nusipelnęs to meto vadybos mokslo darbuotojas.
Vieną – kitą įdomų darbą paskelbė A. Valašinas, A.Baliūnas, J.Rugis, J.Rimantas. Tai rodo, kad įvairūs vadybos aspektai Lietuvoje buvo tyrinėjami gana intensyviai.
Akivaizdu, kad didžiausią įtaką vadybinės minties vystymuisi Lietuvoje turėjo Mokslinės vadybos draugijos įkūrimas. Draugija įkurta 1938 m. pavasarį, jos organizavimo iniciatorius buvo V.Graičiūnas, jis buvo išrinktas ir pirmuoju pirmininku.
Pagrindinė draugijos veiklos sfera buvo skelbti vadybos mokslo idėjas, skiepyti mokslinės vadybos principus praktine valdymo veikla užsiimantiems žmonėms. Todėl draugija veikė dviem kryptimis: pirma – draugijos susirinkimuose nagrinėjo aktualias temas, pranešimus ir diskusijų medžiagą skelbė spaudoje ir tokiu būdu atliko informacinį, švietėjišką darbą; antra – draugijos nariai dirbo patarėjais (konsultantais) ir padėdavo gamybininkams spręsti vadybos tobulinimo klausimus.[5]
Nors tiesioginės įtakos to meto vadybos mokslo darbuotojų veikla vėlesniems tyrinėjimams neturėjo, tačiau dvasinis ryšys, pasididžiavimas lietuvių mokslininkų darbais buvo gana svarbus.

Lietuvos vadyba sovietmečiu

Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos mokslas ir studijos, ypač socialinių mokslų srityje, praktiškai buvo izoliuoti nuo pasaulyje vykstančių procesų. Vadybai, kaip vienai iš socialinių mokslų krypčių, vystytis sąlygos buvo labai sudėtingos.
Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos, vadinamojo N.Chruščiovo atšilimo laikotarpio, darbo mokslinis organizavimas, menedžmentas Sovietų Sąjungoje buvo laikomi “prakaitą išspaudžiančiomis sistemomis” ir todėl buvo ne tik ignoruojami, bet beveik draudžiami. Šia tematika SSRS, suprantama ir Lietuvos, mokslininkai galėjo pradėti domėtis tik septintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje.
Kai kurie vadybos aspektai gana tampriai siejasi su ekonomine tematika, todėl kartais vienas ar kitas autorius, per daug nesigilindamas, vadybos tyrimų problematikai priskiria ekonominę tematiką. Dar blogiau – pasitaiko ir tokių, kurie nenori pripažinti vadybos kaip autonominės socialinių mokslų krypties ir laiko ją ekonomikos mokslo dalimi.
1962 -1967 metais Lietuvoje susiformavo keletas centrų, kuriuose gana aktyviai prasidėjo darbo mokslinio organizavimo įvairių aspektų tyrimai. Ši tematika buvo labai propaguojama sovietinės valdžios institucijose (ministerijose, valdybose), todėl jai plėtoti atsirado neblogos sąlygos. Vėliau šių centrų vykdomų darbų tematika plėtėsi, pradėti vykdyti vadybos tyrimai, užsiimama konsultacine veikla.
Vilniaus universiteto (VU) Pramonės ekonomikos fakultetas. Šiame centre 1962 -1967 metais susiformavo grupelė specialistų – M.Krejeris, R.Razauskas, kurie intensyviai pradėjo darbo organizavimo, o vėliau – vadybos tyrimus. Grupė plėtėsi, joje pradėjo dirbti daugiau šia tematika besidominčių žmonių (G.Samuolis, A.Baltakis, V.Grigoras, P.Gylys ir kiti), išaugo darbų apimtys.

Vienas aktyviausių šio centro atstovų – R.Razauskas. 1962 -1970 metais paskelbęs eilę straipsnių darbo mokslinio organizavimo tematika, nuo 1971 m. galutinai imasi vadybinės problematikos darbų. Jį ypač domina vadovo darbo organizavimas: 1971 metais pradėjęs publikuoti straipsnių ciklą “Vadovu negimstama” baigia jį 1981 metais ir pradeda publikuoti naują ciklą – “Valdymo menas”, kuris tęsiamas iki 1991 metų.

Šių ciklų straipsniuose, o taip pat daugelyje kitų publikacijų nagrinėjami vadovavimo stiliaus, vadovo ir pavaldinių santykių, vadovo savybių, autoriteto ir kiti klausimai. Šios tematikos darbai apibendrinti knygoje “365 vadovo dienos”. R.Razauskas paskelbė darbų ir kitais personalo valdymo klausimais.
Personalo valdymo aspektus nagrinėjo ir M.Krejeris. Mokslinės veiklos pradžioje daugiausia dėmesio skyręs gamybos efektyvumo klausimams, nuo 1970 metų jis pradeda tyrinėti vadovų ir specialistų parinkimo, atestavimo, kvalifikacijos tobulinimo, darbo pasidalijimo bei delegavimo problemas. Šia tematika, kartu su bendraautoriais, 1973 -1982 metais M.Krejeris išleido 4 knygas, visą eilę straipsnių.
Kompleksines darbo organizavimo formas, lanksčias organizacines struktūras tyrinėjo G.Samuolis, atskirus personalo valdymo aspektus – A.Baltakis. Ženklūs P.Gylio darbai, kuriuose nagrinėjami įmonių ūkinio mechanizmo reguliavimo klausimai.

Kauno technologijos universitete – Inžinerinės ekonomikos fakultete vadybos tyrinėjimus pradėjo V.Gubavičius, kuris studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete turėjo galimybę klausytis V.Graičiūno paskaitų, bendrauti su juo. Nuo 1961 m. V.Gubavičius paskelbė eilę straipsnių Lietuvos ūkio valdymo tobulinimo, lengvosios pramonės struktūrų pertvarkymo ir kitais klausimais. Kartu su V.Gubavičiumi produktyviai dirbo B.Prokopčiukas, daugiausia nagrinėjęs įmonių gamybos operatyvinio valdymo problemas.
1969 – 1970 metais vadybos tyrinėjimais susidomėjo P.Tvarijonavičius. Nuo pirmųjų dienų jo darbų tematika susieta su personalo valdymo problemomis. 1972 m. P.Tvarijonavičiaus dėka fakultete įkurtas vadybos tyrimo sektorius, kuriame savo veiklą pradėjo ne vienas žinomas mokslininkas.

Lietuvos žemės ūkio universitete, žemės ūkio gamybos valdymo katedroje, išsamesni vadybos tyrimai prasidėjo 1973 – 1975 metais. Suprantama, darbų tematika daugiausia buvo skirta žemės ūkio įmonių valdymo klausimams nagrinėti. Aktyviai dirbo V.Dudinskas, A.Vaitiekus, vėliau įsijungė M.Dargvainis, A.Baležentis, S.Nargėla, J.Žabaliūnas, V.Milušauskas. Buvo nagrinėjama žemės ūkio specialistų poreikio ir jų rengimo problematika, žemės ūkio įmonių ir agropramoninių susivienijimų valdymo struktūrų tobulinimo klausimai, kokybės valdymo sistemų įvedimo žemės ūkio organizacijose ypatumai, valdymo techninių priemonių diegimo rajoniniuose agropramoniniuose kompleksuose sąlygos ir eilė kitų temų. Produktyviausiai dirbo A.Baležentis, M.Dargvainis, A.Vaitiekus iki 1990 metų paskelbę keletą knygų ir po keliasdešimt straipsnių.
Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto (LŪSTI) Valdymo katedra. Viena iš pagrindinių šio instituto veiklos krypčių buvo įmonių ir organizacijų vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas. Akivaizdu, kad vadybinė tematika turėjo būti svarbiausių tyrimo darbų tarpe.
Katedroje 1976 -1979 metais susibūrė pajėgi vadybos specialistų grupė nagrinėjusi platų problemų spektrą. A.Indriūnas tyrinėjo vadovų veiklos turinio įvairius aspektus, paskelbė šia tematika eilę straipsnių ir knygas “Valdymo technika” bei “Vadovo organizacinių žinių modelis”. Be to, šis autorius domėjosi ir kitais vadybos aspektais (pvz. valdymo metodologija, valdymo sprendimai, valdymo sociologija). K.Bieliūno tyrimų pagrindinė sritis – organizacinė technika, dokumentalistika, raštvedyba, kaip svarbūs vadybinio organizavimo elementai.

Lietuvos mokslinės – techninės informacijos instituto (LII) Vadybos (Valdymo) skyrius. Šiam centrui teko specifinis vaidmuo – kaupti, sisteminti ir publikuoti informaciją apie vadybos teoriją ir praktiką. Nuo 1968 metų išleisti teminiai rinkiniai “Darbo mokslinis organizavimas”, “Valdymas ir ekonomika”, “Vadovas ir jo funkcijos”, “Ekonominių sistemų valdymo patirtis JAV”, “Vadovų parinkimas ir rengimas užsienyje” ir kiti. Be to, skyrius analitinių apžvalgų pavadinimu išleido visą eilę Lietuvos mokslininkų darbų. Tuo metu išleisti monografijas buvo nepaprastai sudėtinga, todėl ši skyriaus veikla buvo ženkli parama mokslininkams publikuojant tyrinėjimų rezultatus. Svarbią informacinę reikšmę turėjo bibliografinės rodyklės “Lietuvos ūkio ekonomika” tęstinis leidimas, pradėtas 1981 m., kurioje susistemintai pateikti publikacijų, paskelbtų nuo 1940 m., sąrašai. Skyrius organizavo mokslines konferencijas, simpoziumus, seminarus, sudarydamas sąlygas specialistams keistis veiklos rezultatais.
Kai kurie skyriaus darbuotojai dirbo ne tik informacinį, bet ir mokslinį darbą. S.Radzevičienė paskelbė eilę darbų vadovų kvalifikacijos kėlimo tema, J.Radžiukynas – valdymo inovacijų kūrimo ir diegimo srityje, R.Solominienė – vadovų darbo organizavimo ir vertinimo klausiniais.
Aštuntasis dešimtmetis tai laikmetis, kai buvo nemažai daroma automatizuojant informacines sistemas, įvedant kompiuterinę techniką. Šioje sferoje Lietuvos mokslininkai R.Rajeckas, A.Vasiliauskas, S.Poškus, S.Marčiukaitis ir kiti taip pat atliko reikšmingų darbų.
Pažymėtina, kad mokslinė veikla, tyrinėjant vadybos problematiką, Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu buvo gana aktyvi. Mokslo ir studijų institucijose, kitose organizacijose šia tematika domėjosi ir dalyvavo tyrimuose apie 180 – 200 aspirantų, mokslinių bendradarbių, dėstytojų, vadybos praktikų. Apgintos 7 – 8 habilituoto daktaro disertacijos ir daugiau kaip 30 daktaro disertacijų.
Apibendrinus šio laikotarpio mokslinę veiklą, išryškėja tokios pagrindinės tyrinėjimų sritys:
– personalo valdymas, profesionalių vadovų rengimas, kvalifikacijos tobulinimas, veiklos organizavimas;
– organizacinių valdymo struktūrų formavimas, pertvarkymas, vadybinės veiklos reglamentavimas, valdymo procesų reguliavimas;
– socialinės organizacijų valdymo problemos, įmonių socialinės raidos organizavimas ir planavimas;
– automatizuotų informacinių sistemų kūrimas, įvedimas, kompiuterinės technikos taikymas;
– atskirų ūkio šakų valdymo organizavimas.[5]

Neeilinis įvykis buvo Lietuvos vadybos draugijos atkūrimas 1989 metų pavasarį. Iniciatoriumi buvo P. Tvarijonavičius. Draugija sujungė į vieningą būrį tiek vadybos tyrinėtojus, tiek praktikus, sudarė sąlygas bendradarbiauti. Nors draugijos veikla tai prigesdavo, tai vėl suaktyvėdavo, ji yra svarbi vadybos žmones jungianti institucija.

Vadybos vystymasis 1990 – 1997 metais

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susidarė visiškai naujos vadybos mokslo ir praktikos vystymosi sąlygos. Vadybos tyrinėtojai ir praktikai įgavo galimybę giliau ir plačiau susipažinti su Vakarų šalių mokslininkų darbais, naujausiomis menedžmento vystymosi tendencijomis. Be to, ekonominei sistemai transformuojantis į rinkos mechanizmą, iškilo naujų, senosiose sąlygose nenagrinėtų problemų. Todėl iš dalies keitėsi darbų tematika, susiformavo nauji studijų ir mokslo centrai.
Atkurtame Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įsteigtas Biznio ir vadybos fakultetas. P.Zakarevičiui pavyko suburti pajėgų 14-16 aukštos kvalifikacijos specialistų kolektyvą, į kurį įsiliejo geriausi Vadybos akademijos Kauno filialo, Kauno technologijos universiteto Vadybos fakulteto, Vilniaus universiteto Kauno Humanitarinio fakulteto ir kitų organizacijų darbuotojai.
Klaipėdos universiteto (KU) Socialinių mokslų fakultete įsteigta Vadybos katedra, kurioje taip pat formuojasi aktyvių tyrinėtojų grupė, vadovaujama A.Seiliaus.

Įvairiuose centruose vykdomų tyrimo darbų analizė rodo, kad jų pagrindinės temos yra šios:
– organizacijų valdymo metodologija ekonominių sistemų transformacijų sąlygomis;
– organizacinių struktūrų formavimo ir vystymo teorija ir metodai;
– personalo valdymas ir vadovavimo bei motyvavimo mechanizmų tobulinimas;
– strateginis valdymas ir strateginis organizacijų vystymas;
– visuotinės kokybės valdymo sistemų kūrimas ir įvedimas;
– atskirų ūkio sferų valdymas (ekonominių ryšių su užsienio šalių organizacijomis, kuro ir energetikos, statybos, transporto, pramonės, žemės ūkio, įmonių ir kt. valdymas).
Vadybos tyrimų sferai kartais priskiriama marketingo, finansų, techninės politikos, apskaitos problematika. Tai specifinės organizacijų veiklos sritys.

Penkiose – šešiose Lietuvos aukštosiose mokyklose sėkmingai vyksta specialistų rengimas, bazinės žinios perteikiamos ir kitokių specialybių studentams. Nuolat stiprėja ryšiai su užsienio šalių universitetais. Nemažas kiekis studijuojančiųjų turi galimybes juose gilinti savo žinias, į Lietuvos universitetus dėstyti atvyksta užsienio profesoriai. Deja, analizė rodo, kad kai kurios studijų programos neišbaigtos, ne visuomet pavyksta rasti kvalifikuotus dėstytojus, todėl vadybos studijas reikia pertvarkyti, kelti kokybę, atsisakyti pradedančio pasireikšti nepamatuoto masiškumo.
Išskirtinis vaidmuo tobulinant vadybos praktiką tenka konsultavimo organizacijoms. Atkūrus nepriklausomybę, transformuojant ekonomiką, šio pobūdžio firmų atsirado gana daug. Jų tarpe yra gana solidžiai veikiančių firmų, kuriose konsultantais ir ekspertais dirba žinomi mokslininkai, patyrę praktikai, užsienio šalių specialistai. Rimtus pirmuosius žingsnius žengia didžiuosiuose šalies miestuose su Europos Sąjungos parama įsteigti biznio konsultavimo centrai. Deja, vis tik dauguma šio pobūdžio veikla užsiimančių firmų yra smulkios, neturinčios minimalaus intelektualinio potencialo organizacijos, kurių pagalba užsakovams yra menkavertė. Tokios firmos žalingos ne tik tuo, kad suteikia nekvalifikuotas konsultacijas, bet ir tuo, kad kompromituoja konsultavimo, kaip svarbios paslaugos, idėją.

Vilniuje randasi svarbios tarptautinės organizacijos – Baltijos vadybos fondo – būstinė. Fondas, kurio steigimo organizatorius buvo P.Tvarijonavičius, vykdo svarbią misiją akumuliuodamas ir skleisdamas naujausias vadybos idėjas Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje. Jis yra Tarptautinės menedžmento sąjungos (CECIOS) tikrasis narys, ir šios organizacijos kanalais gauna daug informacijos apie vadybos naujoves iš visų pasaulio šalių. Natūralu, kad fondo būstinei esant Lietuvoje, pirmiausia ši informacija skleidžiama mūsų šalyje.
Keletas Lietuvos organizacijų yra neseniai įsikūrusios Centrinės ir Rytų Europos menedžmento asociacijos (CEEMAN) nariais.
Svarbus žingsnis, suteikiantis galimybę Lietuvos vadybos mokslo tyrinėtojams keistis naujausiais pasiekimais, skleisti tyrimų rezultatus, yra profesionalių periodinių žurnalų leidyba. Nuo 1995 m. leidžiami “Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai” (mokslinis redaktorius P.Zakarevičius) ir “Socialiniai mokslai, serija Vadyba” (mokslinis redaktorius P.Vanagas). Be to, 1996 m. pradėtas leisti publicistinio, populiaraus pobūdžio žurnalas “Vadovo pasaulis”.
Plečia veiklą Vadybos draugija. Netikėtai išėjus iš gyvenimo P.Tvarijonavičiui, jos vairą perėmė R.Razauskas, vėliau K.Zaborskas. Įsteigti draugijos skyriai Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Į darbą aktyviai įsijungia jaunimas – studentai, doktorantai.

Vadybos vystymosi tendencijos

Nuolat keičiantis socialiniams ir ekonominiams procesams, darantis sudėtingesnėms technologijoms, objektyviai vyksta permanentinis vadybos vystymasis. Šį vystymąsi sąlygoja daug įvairiausių veiksnių. Kadangi esminė vadybos sfera yra gamybinės įmonės, verta aptarti pagrindinius veiksnius, sąlygojančius jos vystymąsi būtent šio profilio organizacijose.
Visi tyrinėtojai vieningai konstatuoja, kad artimiausioje, o gal ir tolimesnėje ateityje sėkmingai funkcionuoti, vystytis, konkuruoti galės tik organizacijos, kurios sugebės spręsti du pagrindinius ekonominius uždavinius: 1) optimizuoti gamybos kaštus ir 2) garantuoti aukštą produkcijos kokybę. Šie du uždaviniai dialektiškai susiję – lyg ir prieštarauja vienas kitam, o antra vertus – turi būti kompleksiškai išspręsti.
Įtemptos konkurencijos sąlygomis, vyraujant sudėtingiems vartotojų poreikių tenkinimo procesams, produktų gamyba organizacijose turi būti labai lanksti, mobili, nuolat besikeičianti. Ilgalaikiai standartizuoti gamybiniai procesai bus naudojami vis rečiau.

Klasikinė ekonominė logika teigia, kad žemi (optimalūs) gamybos kaštai galimi tik standartizuotoje gamyboje, kuri vyksta nesikeisdama daugiau ar mažiau ilgą laiką. Dinamiškoje gamyboje kaštai visuomet būna aukštesni. Be to, nusistovėjusioje, standartizuotoje gamyboje lengviau užtikrinti aukštą, stabilią produkcijos kokybę. Organizacijos, norinčios sėkmingai gyvuoti ateityje, privalo pasiekti, kad dinamiškos gamybos kaštai taptų analogiški ilgalaikės standartizuotos gamybos kaštams. Akivaizdu, kad tai gana sudėtingas uždavinys.
Aukšta produkcijos kokybė visų pirma pasiekiama naudojant progresyvius technologinius procesus, diegiant mokslo ir technikos naujoves, todėl ateities organizacijos turi būti ypatingai atviros inovacijoms. Deja, gaminių kokybė priklauso ne tik nuo jų techninių-technologinių charakteristikų. Ateityje, daugiau kaip šiandien, kokybės užtikrinimui svarbų vaidmenį vaidins kiti veiksniai – žaliavų, medžiagų ir jų įsigijimo organizavimo kokybė, gamybinių procesų koordinavimo ir kontrolės kokybė, produkcijos pardavimo organizavimo kokybė, dirbančio organizacijoje personalo kokybė, vadybos kokybė ir kt. Galima manyti, kad organizacijos turės įsisavinti pastovaus, nuolatinio visuotinės kokybės tobulinimo modelį.
Tyrinėtojai prognozuoja, kad būtinybė užtikrinti mobilią, lanksčią gamybinių organizacijų veiklą, gana reikšmingai įtakos gamybos procesų organizavimo mechanizmą. Šiandien gamybos procesai daugiausia organizuojami pagal principą “žingsnis po žingsnio”, t.y. vyksta veiksmų seka “medžiagų įsigijimas – gaminio gaminimas – produkcijos pardavimas”. Numatoma, kad tokią gamybos proceso organizavimo tvarką turi keisti proceso-srauto principas. Vadovaujantis šiuo principu, produkto gamyba ir pardavimas – tai vieningas srautas kelių integruotų procesų, kuriems vykstant, permanentiškai keičiasi pats produktas, jo gamybos technologija, įrengimai, adaptuojamos ir įsigyjamos reikiamos žaliavos, atliekama aktyvi marketinginė veikla ir naudojamos įvairiausios pardavimų formos bei būdai. Tokio proceso organizacinės charakteristikos, be abejo, žymiai sudėtingesnės, lyginant su “žingsniniu” procesu.
Greta ekonominių ir organizacinių uždavinių, kurių sprendimas sąlygoja sėkmingą organizacijų funkcionavimą ateityje, yra ir gana svarbūs socialiniai uždaviniai. Dažniausiai nagrinėjami kaip patys aktualiausi yra šie:
– organizacija turi tapti neatsiejama, organiška kiekvieno jos darbuotojo gyvenimo dalimi, jo antrąja šeima, antraisiais namais;
– organizacija turi tapti visuomenės keitimąsi, vystymąsi skatinančiu ir kryptį apibūdinančiu subjektu;
– organizacija turi tapti sociumu, integruojančiu ir adaptuojančiu individo ir visuomenės tarpusavio santykius, sprendžiančiu tarp jų iškylančius konfliktus.
Apibūdinti ekonominiai ir socialiniai uždaviniai, kurių sprendimas užtikrina sėkmingą organizacijų funkcionavimą ateityje, sąlygoja vadybos vystymosi kryptis ir tendencijas.
Valdymo organizavimas turi būti labai mobilus – dažnai teks pertvarkyti struktūras, deleguoti funkcijas, keisti veikimo sąlygas, būdus ir metodus, o kartais (gal būt ir gana dažnai) permąstyti firmos veiklos konceptualinius pagrindus ir priimti naują jos koncepciją. Ši valdymo sistemų mobilumo užtikrinimo teorija netgi įgavo pavadinimą “3R” -restruktūrizavimas, reorganizavimas, rekonceptualizavimas.
Restruktūrizavimas – organizacinės struktūros pertvarkymas, padalinių jungimas, išskyrimas, funkcijų perdalijimas, ryšių kanalų optimizavimas ir pan. Keičiantis vidaus ir išorės sąlygoms, tokie pertvarkymai periodiškai yra būtini, nes vienų funkcijų apimtis mažėja, kitos gal visiškai išnyksta, o atsiranda naujos. Todėl negalima sutikti su kai kurių autorių ir vadybos praktikų nuomone, kad restruktūrizavimas nieko neduoda, tai tik “kėdžių perstumdymas” ir “dokumentų pernešimas nuo vienų stalų ant kitų”. Siekiant užtikrinti valdymo mobilumą, periodinis restruktūrizavimas yra būtinas.
Reorganizavimas – vadybinio veikimo būdų ir metodų keitimas. Reorganizuojant veiklą, nebūtina daryti struktūrinių pakitimų – svarbius rezultatus galima pasiekti įvedus naujas vadybines technologijas, procesus, darbuotojams įsisavinus naujus vadybinio darbo metodus. Todėl reorganizavimas ypatingai sietinas su personalo ugdymu, jo kvalifikacijos tobulinimu.
Rekonceptualizavimas – organizacijos veiklos, o kartu ir vadybos organizavimo, koncepcijos permąstymas ir keitimas. Rekonceptualizavimas – dualistinis procesas. Pirmiausia – tai intelektualinė, minties veikla, generuojant naują firmos gyvenimo koncepciją, misiją ir įvaizdžio kūrimo technologiją, koncepcijos realizavimo būdus bei procesus ir pan. Antra vertus, rekonceptualizavimas neturi prasmės, jeigu jis lieka tik idėjų ir koncepcijų lygyje – būtina įgyvendinti šias naujas idėjas. Todėl rekonceptualizavimo antroji dalis – praktinis koncepcijų realizavimas – jungia ir restraktūrizavimą bei reorganizavimą, kaip konceptualiųjų idėjų įgyvendinimo mechanizmus.

Visi šiuolaikinės vadybos tyrinėtojai vieningai teigia, kad šiandien ir ypatingai ateityje pagrindiniu organizacijų ir jų valdymo sistemų tobulėjimo, vystymosi resursu tampa informacija, žinios apie galimus būsimus pasikeitimus technologijoje, vartotojų poreikiuose, gamtos aplinkoje, pagaliau žmonių mąstyme, kultūriniuose procesuose ir t.t. Valdymo struktūras, organizavimo mechanizmus vis labiau sąlygoja informacinių srautų konfigūracijos, žinių turinys, atskirų subjektų sugebėjimai generuoti kokybiškai naują informaciją ir tuo pagrindu įtakoti visuomenėje vykstančius procesus. Organizacijų valdymo mobilumas, kai jo pagrindiniu mechanizmu yra rekonceptualizavimas, įmanomas tik ypatingos informacinės veiklos sąlygomis.[5]

Išvados

Lietuvoje vadybos mokslas vystėsi kartu su jo vystymusi kitose šalyse. Lietuvių mokslininkas V.Graičiūnas, sukūręs vidinių organizacijos ryšių teoriją, buvo pripažintas pasaulyje kaip žymus teoretikas.

Sovietiniu laikotarpiu, pagal to meto galimybes, taip pat buvo vykdomi aktualūs darbai vadybinio organizacijų struktūrizavimo, personalo valdymo, informacinių sistemų kompiuterizavimo tematika, buvo užmegzti glaudūs ryšiai su pažangiais rasų mokslininkais, stengtasi atrasti bendradarbiavimo kelius su kitų šalių mokslo centrais.

Atkūrus nepriklausomybę, vadybos mokslo tyrimai plečiasi ir vykdomi toliau.
Vadybos, kaip sudėtingos organizacijų valdymo veiklos vystymosi tendencijas numatyti nėra paprasta. Tačiau mokslininkų išvados dažniausiai koncentruojasi tokiomis kryptimis:
– organizacijų valdymas ateityje bus labai mobilus tiek struktūrinių pertvarkymų, tiek vadybinės veiklos metodų, tiek konceptualinių pokyčių požiūriu;
– pagrindiniu organizacijų veiklos rezultatyvumo ir efektyvumo bei vadybos tobulinimo veiksniu tampant informacijai, specialioms žinioms, ypatingą dėmesį teks skirti personalo problemoms, žmogaus, kaip informacijos kaupėjo ir generuotojo, klausimams;
– organizaciniu-struktūriniu požiūriu formuosis dvisluoksnės organizacijos, kuriose vieną sluoksnį su darys mobilios savarankiškos komandos-moduliai, kitą sluoksnį – bendrojo vadovavimo ir koordinavimo centrai.

Literatūros sąrašas

1. Butkus F.S. Organizacijos ir vadyba. – Vilnius : Alma littera, 1996. – 164p.
2. Juozaitienė L., Staponkienė J. Verslo ir vadybos įvadas. – Šiaulių universiteto leidykla, 2003. – 176p.
3. Neverauskas B., Rastenis J. Vadybos pagrindai. – Kaunas : Technologija, 2000. –144p.
4. Vadybos mokslas, mokymas ir praktika. – Kaunas: Akademija,1997. – 169p.
5. Zakarevičius P. Vadyba. – Kaunas : VDU,2002. – 226p.

Leave a Comment