Kauno techologinis universitetasEkonomikos ir vadybos fakultetasVadybos katedra
REFERATASVadyba Lietuvoje 1918 – 1940 “Vadybos ir studijų įvado” namų darbas
Atliko: studentai Darbą priėmė:
Kaunas2003
Turinys
1. Įvadas……………………………………………………………………………..…………….32. Ankstyvosios vadybos Lietuvoje ištakos………………………………………………………43. A. V. Graičiūnas – vadybos Lietuvoje pradininkas…………………………………………..53.1 Valdymo kontrolės apimties teorija.…………………………………………………….53.2 Mokslinė vadybos draugija………………………………………………………………74. P. Lesauskis – Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkininkas, matematikos mokslų daktaras, profesorius, vienas iš vadybos mokslo pradininkų Lietuvoje.……………………………………………………………………………………….85. Kiti vadybos Lietuvoje pradininkai:5.1 Jonas Šimkus………………………………………………………………………………105.2 Pranas Viktoras Raulinaitis.……………………………………………………………..105.3 Adolfas Baliūnas…………………………………….…………………………………….115.4 Alfonsas Valašinas…………………………………………………………………………126. Išvados……….………..……………………………………………………………………….137. Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………14
Įvadas
Nagrinėjant organizacijų ir kitų socialinių – ekonominių sistemų funkcionavimų klausimus ir problemas, labai dažnai naudojamas terminas “vadyba”. Vadyba – tai valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas – vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimą, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose. Lietuvoje terminą vadyba įvedė žinomas visame pasaulyje mokslininkas A.V. Graičiūnas. Darbo tikslas yra išsiaiškinti, kokios buvo vadybos teorijos ir kas jų pradininkai vadybos Lietuvoje atsiradimo laikotarpiu, t.y. 1918 – 1940 m. Taip pat kokia buvo vadyba tarpukario metu. Todėl pateikiamos ankstyvosios vadybos ištakos mūsų šalyje, pabrėžiama jų svarba, taipogi pateiktos A.V. Graičiūno ir kitų vadybos pradininkų Lietuvoje trumpos biografijos, trumpai apžvelgtos jų išvestos esminės teorijos ir parašyti publikuoti darbai. Taip pat aprašyta Mokslinės vadybos draugijos veikla ir jos nauda menedžmento vystymuisi Lietuvoje. Metodais, rašant šią referatinę apžvalgą, buvo studijavimas pačių vadybos Lietuvoje pradininkų darbų, kitų mokslininkų apžvalgų šia tema, taip pat internetinių puslapių, kuriuose radome reikiamos informacijos. Išanalizavę visą rastą medžiagą, atrinkome reikalingą bei naudingą šiam darbui.
Darbas apima 9 puslapius aiškinamąją dalį, kurioje yra 4 lentelės, 1 fotonuotrauka ir cituojama 10 literatūros šaltinių, tarp kurių yra ir nuorodos i internetinius puslapius. Lentelėse pateikta informacija atskleidžia A.V. Graičiūno, P. Lesausko ir P. Raulinaičio teorijų esmę.Vadybos, kaip ir bet kurios žmogaus veiklos, atsiradimas yra objektyvus reiškinys. Šio reiškinio pagrindas – darbo pasidalijimas.Vystantis įvairioms žmogaus veiklos sferoms, plečiantis mainams, sudėtingėjant grupiniams darbams, greta tiesioginio darbo, kurį atliekant gaunamas konkretus rezultatas (pagaminamas produktas, suteikiama paslauga ir pan.), objektyviai atsiranda būtinybė vykdyti ir kitokio pobūdžio darbus – nuspręsti, kiek produktų gaminti, su kuo naudingiau pasikeisti, kada pradėti ir baigti gamybą, iš kur greičiau ir naudingiau gauti žaliavų ir t.t. Šiuos specifinius darbus pradėję dirbti darbuotojai, kaip taisyklė, nedirbo tiesioginių produkto gamybos dabų. Be to, šie darbuotojai nurodydavo tiesioginius darbus atliekantiems žmonėms ką, kaip, kada vykdyti, kitaip tariant, reguliavo jų veiklą. Akivaizdu, kad toks objektyvus darbo pasidalijimas ir buvo vadybos, kaip specifinės žmogaus veiklos, užuomazga.Šiandien turime dešimtis vadybos fakultetų, daugybę profesorių, daktarų, tūkstančius šios specialybės studentų, vadybininko profesija – viena populiariausių, išleidžiama gana daug literatūros vadybos tematika. Beje, vadybos praktikos lygis, tiesą sakant, nedžiugina, bet tai atskira tema. Ir kaip teigė Pranas Lesauskis, matematikos mokslų daktaras, profesorius, pulkininkas, labia daug nuveikęs žmogus Lietuvos vadybos plėtojimo labui: “Paskutiniu laiku vis dažniau spaudoje, gyvu žodžiu girdime apie reikalingumą organizuotis, veikti planingai.Visuomenė tikėjo ir tiki, kad organizuotas, suderintas veiksmas išves mus į geresnį ir lengvesnį gyvenimą. Žmonija yra jau seniai išėjusi iš neorganizuoto gyvenimo laikotarpio, ir tai jau tiek seniai, kad šiandien neįsivaizduojam savo gyvenimo be tvarkos, organizacijos ir savo pareigų neatlikimo. Nors organizuotas gyvenimas yra būtinybė, tačiau organizavimo ir organizuoto veikimo vadovavimas nėra toks jau lengvas menas. Kiekvienas mes daugiau ar mažiau prisidedame prie tos organizuotos tvarkos kūrimo, kiekvienam tenka ir dalis atsakomybės, jeigu tas organizuotas veikimas nėra toks sklandus ir tobulas kaip mas to norėtume. Sąmoningas organizuoto gyvenimo kūrimas reikalauja daug žinių: aplinkos, kurioje gyvename, ir svarbiausioi jos veiksnio – paties žmogaus prigimties pažinimo. Taip pat ir pati organizacija ir organizuoto veikimo vadovavimas sudaro turinį mokslo, kurį mes vadiname vadyba“.
Ankstyviausių vadybos ištakų Lietuvoje derėtų ieškoti net XVII – XVIII amžiuose. Istorinių faktų apie menedžmentą galima rasti tokiose dokumentuose kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininko A. Tyzenhauzo, atspindinčiose manufaktūrų veiklą. Pasaulyje mokslinės vadybos teoriją sukūrė JAV ir Vakarų Europos inžinieriai praktikai, bet daugiausia nusipelnė mechanikai. Ta sukurtoji teorija pakankamai greitai pasiekė Lietuvą, tačiau čia buvo kita pradinė mokslų bazė. Moksline veikla užsiėmė agronomai, teisininkai, chemikai.O tuo metu, tarpukariu, vadyba buvo vos gimusi, labai jauna mokslo šaka. 1986 m. JAV vadybos akademijos iniciatyva buvo paminėtos vos šimtosios vadybos metinės tuo pagrindu, kad 1886 m. JAV inžinierių-statybininkų draugija savo susirinkime pirmą kartą viešai svarstė vadybos temą.Žinoma, tai tik simbolinė data: kalbėti ir rašyti šia tematika JAV buvo pradėta gerokai anksčiau. Lietuvoje pirmąsias publikacijas Pamokslas apie trusą ir procę (1887) ir Kaip įsigyti pinigus ir turtą (1891, 1906) artimomis vadybai temomis paskelbė Petras Vileišis (1851–1926) – inžinierius, verslininkas, mūsų tautos žadintojas dar spaudos draudimo metu. Tarpukariu šiomis temomis rašė agronomas Stasys Nacevičius, teisininkas Pranas Viktoras Raulinaitis, chemikas prof. Jonas Šimkus.Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo dėstyti vadybos pagrindus ir ta tematika parašė keliolika straipsniu. Straipsnyje „Darbo organizacija“ išdėstė F. Teiloro ir jo pasekėjų esmines idėjas. Nemažai nuveikė V. Raulinaitis, kuris lietuvių kalba išleido sutrumpintus darbus: A. Fajolio „Bendrasis ir pramoninis valdymas“ ir F. Teiloro „darbo organizacijos matmenys“. Vadybos mokslų pagyvėjimas yra susijęs su Vytauto Andriaus Graičiūno veikla, kuriam atėjus, 1935 metais, Lietuvoje prasidėjo naujas vadybos vystymosi etapas. Jis įrodė, kad vienas vadovas neprivalo vadovauti daugiau kaip 4-5 pavaldiniams. A.V. Griaučiūnas gimė 1898m. Čikagoje, JAV, gydytojo, politinio emigranto iš Lietuvos šeimoje. 1914-1917m. studijavo Čikagos universitete Administracijos ir Komercijos fakultete. 1923-1925m. jis dirbo vadybos patarėju keliose Čikagos ir Niujorko firmose, o 1926m. pradžioje bandė įsikurti Lietuvoje. 1927m. A.V. Griaučiūnas išvyko į Vakarų Europą, kur sėkmingai organizavo dideles įmones, analizavo ir sprendė veikiančių įmonių ekonomines ir organizacines problemas Vokietyjoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir Šveicarijoje. 1929m. jis dalyvavo ketvirtame Tarptautiniame Vadybos kongrese Paryžiuje. Šiuo laikotarpiu parašytas vienintelis teorinis jo straipsnis “Organizacijos vidiniai ryšiai” (Relationship and Organization). Savo valdymo kontrolės apimties teoriją V. Graičiūnas pirmą kartą paskelbė 1933 m. Ženevoje Tarptautinės darbo organizacijos biuletenyje “Bulletin of the International Management Institute” anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Vėliau ši teorija buvo paskelbta JAV Kolumbijos universiteto specialiame leidinyje (žr. Graičiūnas V.A. Relationship and organization. Papers on the Science of Administration, (ed8.) Gulick L., and Urwick L., New York, Institute of Public Administration, 1937).Dar iki V. Graičiūno teorijos paskelbimo JAV valdymo konsultantas L. Urwick tvirtino, kad valdymo praktikoje idealus atvejis, kai aukščiausios grandies vadovams tiesiogiai pavaldūs ne daugiau kaip 4 darbuotojai. Tačiau žemiausiose valdymo grandyse, kuriose atsakomybė deleguojama už konkrečių užduočių įvykdymą, o ne už vadovavimą apskritai, padalinyje gali būti 8-12 darbuotojų. Šie teiginiai vėliau tapo valdymo apimties teorijos principų sudėtine dalimi.Kitaip šią problemą sprendė V. Graičiūnas. Apibrėždamas vienam vadovui tenkančių pavaldinių problemą jis įvedė šias valdymo santykių tarp vadovų ir pavaldinių grupes:– tiesioginiai ir paprastieji valdymo ryšiai;– kryžminiai valdymo ryšiai;– tiesioginiai grupiniai valdymo ryšiai tarp vadovo ir kiekvienos galimos pavaldumo kombinacijos.V. Graičiūnas nustatė, kad pagal visas tris minėtas valdymo ryšių grupes reikia nustatyti potencialias vadovo darbo laiko sąnaudas. Net kryžminio valdymo ryšio atveju vadovui gali prireikti eikvoti savo darbo laiką, vykdant tarpininko funkcijas.Tačiau tais atvejais, kai pavaldinių darbas nesusietas, nagrinėti kryžminius ir grupinius ryšius nebūtina. Bendrą vadovo ir pavaldinių valdymo ryšių skaičių V. Graičiūnas išreiškė šia jį išgarsinusia formule: N[(2N/2)+N-1], kurioje N – pavaldinių skaičius.Didėjant pavaldinių skaičiui, valdymo ryšių skaičius, remiantis šia formule, didėja taip:Pavaldinių skaičius Valdymo ryšių skaičius 123456789101218 16184410022249010802376521024708225902
Toliau didinant pavaldinių skaičių, jų ryšių su vadovu bendras skaičius tampa astronominis.
Plėtojant V. Graičiūno teoriją, amerikiečių vadybos specialistas R. Davis išskyrė administracinės kontrolės diapazoną, priežiūros apimtį, t. y. detalizavo valdymo ryšius.Priežiūros apimties pagalba gali būti nustatoma, pavyzdžiui, vienam meistrui pavaldžių darbininkų skaičius. Tačiau R. Davis apribojo termino “administracinės kontrolės apimties” vartojimą vadybininkų ir meistrų apimtimi. Šį skirtumą jis grindžia tuo, kad cecho problemos daug paprastesnės negu įmonės valdymo aparate. Todėl meistras, bendraudamas su darbininkais, sugaišta mažiau savo darbo laiko. Dėl to R. Davis tvirtino, kad meistras gali prižiūrėti nuo 10 iki 30 darbuotojų. Remiantis V. Graičiūno formule, administracijos kontrolės apimtis dažniausiai apsiriboja vieno vadovo ryšiais su ne daugiau kaip penkiais bendradarbiais.V. Graičiūno parengtoji teorija vėliau susilaukė aštrios kritikos. Pirmasis V. Graičiūno sukurtą teoriją 1957-1971 m. kritikavo ir toliau plėtojo mūsų amžininkas, amerikiečių vadybos specialistas H. Saimonas (H.A. Simon), Karnegi Melono technologijos universiteto profesorius. Tačiau reikia pripažinti, kad Lietuvoje A. V. Graičiūno teorija ir jo veikla apskritai mažai kam buvo žinoma; lietuvių kalba jo straipsnis pirmą kartą paskelbtas tik 1988 m. Jau pertvarkos sąlygomis, minint autoriaus 90-ąsias metines. Net P. Lesauskis, artimai bendravęs su A. V. Graičiūnu, jo tiesioginis vadovas, savo veikale „Administracijos organizacijos paskaitos“, nagrinėdamas organizacijų augimą, nurodydamas būtinumą riboti jų dydį, kažkodėl nerado reikalo remtis šia teorijaar bent jau paminėti, nors iš esmės jam pritarė.1935 m. A. V. Graičiūnas galutinai įsikūrė Lietuvoje, dirbo civiliniu tarnautoju – vadybos patarėju Krašto apsaugos ministerijų įstaigose ir 1938 m. įsteigė Mokslinę vadybos draugiją, buvo jos pirmininku. Taip pat steigėjų sąraše buvo VDU prof. J Šimkus, kuris 1922 m. vietoj Aukštųjų kursų Kaune atidarius Lietuvos Universitetą, buvo pirmuoju rektorium. Draugija rūpinosi, kad visos ūkinio gyvenimo ir darbo sritys būtų griežtai racionalizuotos vadovaujantis didžiausiu visų dalyvių naudos principu, prisidėjo šalinant trūkumus įvairiose gyvenimo srityse, darbdaviams ir darbininkams aiškino asmeninės ir kolektyvinės socialinės atsakomybės normas. Jos tikslas buvo apibūdintas jos įstatuose taip:1. Šios draugojis tikslas yra tyrinėjimas, diskusijomis, spauda ir kitomis tinkamomis priemonėmis visose ūkinio gyvenimo srityse kelti lietuvių ūkinį paėjumą ir ekonominę gerovę, praktiškai taikant mokslinės vadybos dėsnius.Tikslo siekdama Mokslinė Draugija:a) rūpinasi, kad visos ūkinio gyvenimo sritys būtų griežtai racionalizuotos didžiausios visiems dalyviams naudos principu;b) skatina šalinti įvairių gyvenoimo sričių tvarkymo trūkumus, rūpinasi darbo ir jo išdavų kokybės tobulinimu;c) ieško būdų ir priemonių įkvėpti darbdaviui, darbų vedėjui ir darbininkui aukščiausią etikos koncepsiją tiek individualiam, tiek ir kolektyviniam socialiniam atsakingumui ugdyti;d) rūpinasi sudaryti sąlygas, kad visi žmonės, kurie savo veikimo srityse taiko mokslinius metodus, galėtų skatinti šį visuomeninį reikalą.Be A. V. Graičiūno aktyvūs mokslinės draugijos nariai buvo: P. Pamataitis, Z. Rimša, V. Meilus, A. Baliūnas, Z. Gališauskas.Bet aktyviausias šios organizacijos narys buvo Pranas Lesauskis, gimęs 1900 m. Žemaityjoje, Žeberių kaime, dabartiniame Plungės rajonė, valstiečių šeimoje. Negavęs tėvo pritarimo mokytis, 1920 m. Stojo sąžavanoriu į Lietuvos kariuomenę, mokėsi Karo mokykloje ir kartu gimnazijoje. 1921m. Baigė Karo mokyklą, 1922 m. Eksternu gimnaziją, tais pačiais metais įstojo į Lietuvos universiteto matematikos – gamtos fakultetą. P. Lesauskis – Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkininkas, labai svarbios karinės žinybos – Ginklavimo valdybos viršininkas, matematikos mokslų daktaras, profesorius, vienas iš vadybos mokslo pradininkų Lietuvoje, visuomenės veikėjas. Jis perskaitė daugiausia pranešimų draugijos posėdžiuose, jai pirmininkavo 1939–1940 m. Jis rimtuose to meto žurnaluose Tautos ūkis, Naujoji Romuva, Kardas, Mūsų žinynas paskelbė publikacijų vadybos tematika daugiau negu kas nors kitas. Dar reikia pabrėžti, kad jo publikacijose daug originalių, asmenine praktika pagrįstų minčių, konkrečių patarimų vadovams – ne vien užsienio autorių idėjų populiarizacija.Ypač įdomūs ir vertingi du tarpusavy susiję P. Lesauskio straipsniai: Bendradarbiavimo pradas organizacijoje ir Integravimo metodas vadyboje. Juose keliami ir šiandien aktualūs klausimai, visų pirma valdymo demokratizavimas, kuris pas mus vyksta sunkiai, dėl kurio daug kam iš vadovų dar kyla abejonių. O juk tai XXI amžiuje visai dėsningas reiškinys, nes to reikia ir moderniai gamybai, sudėtingai ir dinamiškai, ir šiuolaikiniam kultūringam žmogui, tos gamybos procesų dalyviui. Antra, vadovo sprendimų pagrindimo, vykdytojų įtikinimo problema: rimtai argumentuoti sprendimai ne tik sėkmingai vykdomi, bet ir formuoja organizacijoje gerą atmosferą. Kodėl jau tolokai pažengęs tiksliųjų mokslų srityje P. Lesauskis taip staiga pakeitė savo orientaciją – susidomėjo vadyba?Priežasčių buvo daug. Neturtingai, jaunai valstybei socialinių mokslų idėjos buvo labai aktualios praktiniu požiūriu, ypač sparčiai besiplėtojančios vadybos, kuri galėjo būti su pasisekimu panaudota valstybės įstaigose, versle, kariuomenėje ir kitur. Jauni, smarkūs mūsų inteligentai stengėsi šios progos nepraleisti, nors pirmieji žingsniai kaip visada buvo sunkūs: daug kas nepasitikėjo naujomis idėjomis, šaipėsi iš jų. Antra, P. Lesauskis vadovavo stambiai karinei žinybai, todėl jo darbe vadybos žinios labai pravertė derinant kariškių, mokslo žmonių ir gamybininkų interesus, sprendžiant karinės pramonės plėtros klausimus. Tik vienas pavyzdys: mūsų inžinieriai tada visai savarankiškai suprojektavo ir pastatė labai modernią tais laikais gamyklą – Linkaičių ginklų dirbtuves, kuriose buvo vykusiai išspręsti ne tik darbo našumo, produkcijos kokybės, saugumo technikos, bet ir socialiniai klausimai.Pagaliau vadybos, darbo organizavimo žinios buvo labai naudingos P. Lesauskio asmeniniame gyvenime: nemokėdamas gerai organizuoti savo darbo jis nebūtų galėjęs vienu metu sėkmingai vykdyti sunkias pareigas Ginklavimo valdyboje, aktyviai dalyvauti daugelio visuomeninių organizacijų veikloje, dėstyti Politinių ir socialinių mokslų institute, dirbti mokslinį darbą ir t. t. Taip matematikas ir artileristas sparčiai žengė į priekį visai naujoje mokslo srityje ir jo nuopelnai buvo įvertinti – Lietuvos katalikų mokslo akademija 1937 m. pakvietė jį savo nariu. Pranas Lesauskis ne tik propagavo naujus administravimo metodus vadybos draugijoje ir spaudoje, bet ir sėkmingai juos taikė savo, vadovo, praktikoje, ypač aplinkybių įsakymą, logišką sprendimų pagrindimą, valdinių įtikinimą, atsiribodamas nuo komandavimo. Savo veikale „Administracijos organizacijos paskaitos“ jis rašė: „Kas yra administraciją? H. Fayol duoda sekantį administracijos apibūdinimą: administruoti – reiškia numanyti, organizuoti, vadovauti, derinti, kontroliuoti. Numanyti – reiškia tirti ateitį ir sudaryti veikimoplaną. Organizuoti – reiškia sudaryti medžiaginę ir asmeninę įmonės ar įstaigos organizaciją. Vadovauti – reiškia išgauti personalo veiklą. Derinti – reiškia surišti, sujungti, harmonizuoti visus veiksmus ir pastangas. Kontroliuoti – reiškia sekti, kad viskas vyktų pagal nustatytą tvarką“. P. Lesauskis išskyrė dar funkcinį pradą organizacijose. Kaip funcionalizmas organizacijoje, auprantamas pareigų paskirstymas pagal jų rūšys, spacialybę. Jis skiriasi nuo laipsniavimo, kur taip pat yra skirstymas savo pobūdžio. Sudaryta tokia organizacijos pradų lentelė:1 2 3 Pradas Veiksmas Išdava1 Derinimo pradas Autoritetas Veiksmo derinimas Išdavų derinimas2 Laipsnių pradas Vadovavimas Įgaliojimas Pareigų skirstymas3 Funkcinis pradas Apibrėžimas (įstatymdavystė) Taikymas (valdymas) Aiškinimas (Teismas)
Čia duotas organizacijos pradų apibūdinimas dėl jo trumpumo nepakankamai vaizdus ir aiškus. Tačiau jų reikšmė iš tikro yra labai didelė įvairių formalių organizacijos problemų sprendimui.Taip pat jis paryškino vadų reikalingumą ir jų reikšmę organizacijose. Nurodė vadų svarbiausius sugebėjimus, kurie pademonstruoti šioje lentelėje:
Pareigūno rūšis Sugebėjimui reikalinga, % Admin. Techn. Komerc. Finans. Saugum. Arskait. Viso, %Darbininkas 5 85 – – 5 5 100Meistras 15 60 5 – 10 10 100Skyriaus v – kas 25 45 5 – 10 15 100Grupės v – kas 30 30 5 5 10 20 100Techn. Skyr. v – kas 35 30 10 5 10 10 100Direktorius 40 15 15 10 10 10 100Direkt. Įmonės grup. 50 10 10 10 10 10 100Ministras 50 10 10 10 10 10 100Valstyb. Galva 60 8 8 8 8 8 100
Tačiau jam, kaip ir daugeliui to meto mūsų inteligentų, nebuvo lemta padaryti savo krašto labui tai, ką jie norėjo ir galėjo, būdami gabūs, darbštūs, ambicingi. Užklupo okupacija, ir gražūs planai žlugo. P. Lesauskis 1940 m. rugpjūtį buvo paleistas į atsargą ir dar spėjo pradėti dėstytojo darbą Kauno universitete, su grupe kolegų prof. P. Slavėno vadovaujami rengė akademinį matematikos vadovėlį. Bet 1941 m. sausio 2 d. buvo areštuotas, kaip ir daugelis Lietuvos kariuomenės karininkų. Mirė lageryje Gorkio srityje 1942 m. lapkričio 27 d. Visi jo darbai vadybos tematika išspausdinti knygoje Vadyba Lietuvoje 1918–1940 metais, išleistoje 1991 m. Pirmas rimtesnis rašinys vadybos tema Lietuvos periodikoje – „Darbo organizacija“ buvo parašytas Jono Šimkaus. Jis gimė 1873 m. Dūseikių kaime, dabartiniame Telšių rajone. 1900 m. baigė Maskvos universitetą, 1903 m. čia gavo chemijos magistro, 1906 m. – farmacijos magistro mokslinius laipsnius. 1904 – 1905 m. Kazanės universiteto docentas, 1906 m. kėlė kvalifikaciją Ženevos universitete, o po to iki 1916 m. – Maskvos universiteto docentas, profesorius.1918 m. J. Šimkus grįžo į Lietuvą ir netrukus (1918 – 1919) tapo prekybos ir pramonės ministru, o 1921 – 1922 m. – krašto apsaugos ministru. Buvo vienas iš Lietuvos universiteto organizatorių ir pirmas jo rektorius (1922 – 1923). Jis – vienas pirmųjų mokslinės vadybos idėjų propaguotojų Lietuvoje. Dalyvavo pirmame ir ketvirtame tarptautiniuose vadybos kongresuose ir aprašė juos periodikoje, buvo vienas iš Mokslinės vadybos draugijos Lietuvoje steigėjų. J. Šimkus ne tik pirmasis iškėlė būtinumą dėstyti vadybos pagrindus būsimiems inžinieriams, bet ir pats ėmėsi įgyvendinti šią svarbia, aktualią idėją.
Galima palyginti du autorius: J. Šimkų ir P. Lesauskį. Jie nevienodai vadina tuos pačius įvykius: P. Lesauskis rašo apie vadybos kongresus, o J. Šimkus – moksliškosios darbo organizacijos kongresus. Skirtumas toks yra todėl, kad pirmasis autorius rėmėsi angliškais, o antrasis – prancūziškais šaltiniais. Svarbią vietą tarp mokslinės vadybos idėjų propaguotojų užima Pranas Viktoras Raulinaitis. Jis išspausdino keletą straipsnių šia tema, taip pat 2 knygas iš vadybos srities: „Administracijos principai“ ir „Darbo organizavimo matmenys“. Tai atrodo pirmieji didesni darbai lietuvių kalba šia tema. Autorius gimė 1895 m. Čisavos kaime, dabartiniame Marijampolės rajone, valstiečių šeimoje. Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, aktyvus draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, 1905 m. revoliucijos dalyvis, kooperacijos ir savivaldybių veikėjas. P. V. Raulinaitis dėstė bendros teisės principus Aukštojoje administracijos mokykloje Kaune, ivairias teisės disciplinas Žemės ūkio akademijoje, Kauno universitete, dirbo advokatu, įvairių įstaigų juriskonsulu. 1941 – 1943. buvo Vilniaus universiteto prekybinės teisės profesorius ir katedros vedėjas. Pažymėtina jo kaip parlamentaro veikla: 1923 – 1926 m. jis buvo bent trijų Seimo šaukimų narių, 1924 – 1926 m. – Seimo vicepirmininku, organizavo Lietuvos tarpparlamentinę sąjungą ir buvo jos pirmininku, atstovavo Lietuvai keliuose tarptautiniuose šios organizacijos suvažiavimuose, buvo Tarptautinės tarpparlamentinės tarybos nariu, parašė knygą „Parlamentarizmas“. 1925 m., kaip Lietuvos delegacijos narys, dalyvavo Tautų Sąjungos sesijoje Ženevoje. Galima palyginti P. V. Raulinaičio sudarytą būtinųjų savybių procentalinę varte ir P. Lesausko vadų savybių vertes.Reliatyvinė svarba įvairių pramonės įmonės personalui būtinųjų savybių.Tarnautojų kategorijos Savybės, % Administracijos Technikos Prekybos Finansų Saugumo Atsiskaitymo Bendrųjų vertybiųDidelė įstaiga Darbininkas 5 85 – – 5 5 100Meistras 15 60 5 – 10 10 100Skyriaus v – kas 25 45 5 – 10 15 100Technikos tarybos v – kas 35 30 10 5 10 10 100Direktorius 40 15 15 10 10 10 100Sujungta įstaiga Tarnautojų kategorijos Savybės, % Administracijos Technikos Prekybos Finansų Saugumo Atsiskaitymo Bendrųjų vertybiųGen. direktorius arba valdytojas 50 10 10 10 10 10 100Valst. Ministras 50 10 10 10 10 10 100Prezidentas 60 8 8 8 8 8 100
Ekonomisto Adolfo Baliūno darbai skirti artimoms vadybai ekonomistinėms problemoms. Tokiuose savo straipsniuose, kaip „Tobulinkime valstybinių įmonių organizaciją“ ir „Valdininko ir verslininko darbo ypatybės“ nagrinėjama labai įdomi tarnautojų, samdomų darbuotojų darbo efektyvumo problema. Šį klausimą analizuoja ir vienas antros dalies autorius anicetas Simutis (g. 1909 m.), ekonomistas ir diplomatas, tuo metu Lietuvos generalinio konsulato JAV sekretorius, savo straipsnyje „Kontirų darbo našumas“. Kalbant apie A. Baliūna, reikia paminėti, kad jis gimė 1908 m. Rozalime, dabartiniame Pakruojo rajone. 1927 – 1933 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete, buvo aktyvus visuomenininkas. Studijuodamas dirbo buhalteriu Ekonominėje karių bendrovėje, buvo vienas iš Lietuvos prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjungos organizatorių, jos Centro valdybos sekretorius ir jos leidžiamo laikraščio „Verslas“ redakcinės komisijos narys. Kartu su prof. J Šimkum, plk. J. Acum- Acuku, studentu (vėliau – profesorium) J. Vidmantu Kaune įsteigė pirmą Lietuvoje dvimetę prekybos mokyklą, kurioje sėkmingai dėstė. Buvo išvykęs į Prancūziją priiminėti pabūklų Lietuvos kariuomenei. Grįžęs į Lietuvą, vėl įsįtraukė į aktyvią visuomeninę veiklą – dalyvavo Mokslinės vadybos draugijos veikloke, perskaitė daugybę pranešimų, dirbo ir Ekonomistų bei Ekonominių studijų draugijose. Rašė periodikoje – ”Ekonomikoje“, „Tautos ūkyje“, „Naujojoje romuvoje“, „Mūsų žinyne“ – vadybos ir karo laikotarpio ekomonikos klausimais.Sekantis, taip pat labai svarbus vadybos pedagogas yra Alfonsas Valašinas. Jis gimė 1906 m. dabartiniame Pasvalio rajone, Joniškėlio apylinkėje, Žydonių kaime, valstiečių šeimoje. 1927 – 1932 m. Kauno universitete studijavo užsienio kalbas, pedagogiką, filosofiją. 1931 – 1932 m. buvo „Naujosios romuvos“ žurnalo redakcijos sekretorius, 1933 – 1940 m. dirbo Kauno miesto ir apygardos ligonių kasose, 1940 – 1944 m. – socialinio draudimo sferoje, 1945 – 1951 m. – pedagoginės literatūros leidykloje. Vadybos klausimais susidomėjo reikalo verčiamas: dirbdamas ligonių kasose, teko spręsti nemažai administracinių klausimų. Perskaityta literatūra, sukaupta praktinė patirtis leido racionalizuoti įstaigų veiklą ir parengti keletą įdomių šia tema straipsnių, išspausdintų žurnaluose „Darbas“ ir „Naujoji romuva“.
IšvadosAtlikę šią referatinę apžvalga tema „Vadyba Lietuvoje 1918 – 1940 m.“, priėjome šias išvadas, kad vadybos mokslas gana plačiai ir giliai išnagrinėjo daugelį organizacijų valdymo aspektų, o praktika sukaupė didžiulį šios veiklos patyrimą.A. Graičiūno įkurta Mokslinė vadybos draugija atliko mūsų visuomenei ir ekonomikai nemaža ir labai naudingą darbą platindama naujas vadybos idėjas, mokydama gero, racionalaus valdymo pradų visus, kurie tuo domėjosi, – gamybos, įstaigų vadovus, specialistus. O jis pats išvedė valdymo kontrolės apimties teoriją, kuri susilaukė kritikos, tačiau ir toliau buvo sėkmingai plėtojama. Kitų vadybos pradininkų Lietuvoje darbai tai pat pasižymi didele svarba mūsų šalies menedžmentui ir sudaro jo pagrindą. Nepaisant to, kad dalis pradininkų pagal savo specialybę nebuvo nei administratoriais, nei panašių sričių atstovais, jų indelis į mūsų šalies vadybos vystymąsi – neįkainojamas. Todėl norint sėkmingai taikyti naujausius šio mokslo pasiekimus, pasinaudoti patyrimu, ne tik pravartu, bet ir būtina žinoti, kaip keitėsi vadybos mokslinė mintis, kokios naujovės aktualios šiandien, kokios pagrindinės jos vystymosi tendencijos. Literatūros šaltiniai:1. Bronius Neverauskas, Jonas Rastenis, Vadybos pagrindai.2. „Mokslo Lietuva” , Nr. 22 (268), 2002 m. gruodžio 19 – 31 d.3. „Mokslo Lietuva“, Nr. 16 (174), 1998 m. rugsėjo 24 d.4. R. Razauskas, J. Rudokas, G. Samuolis, Vadyba Lietuvoje 1918-1940 metais.5. S. Lapeika, V.A. Graičiūnas ir lietuviška vadybos mokykla // Bendrija (ekonominis komercinis leidinys). Nr. 5. 1989 m.6. J. Račiūnaitė, “Valdymo mokslas Lietuvoje”, Technikos žodis. Nr. 3.1994 m.7. R. Razauskas, A. Staškevičius, Vadybos mokslo pradininkai ir jų palikimas, Vilnius, 1996.8. J. Rudokas, “Įžymus valdymo mokslo specialistas”, Liaudies ūkis, Nr. 8, 1988 m.9. J. Rudokas, “Lietuvis pasaulinėje mokslo istorijoje”, Mokslas ir gyvenimas, Nr. 8, 1988 m.10. P. Zakarevičius, Vadyba, Kaunas, 1998 m.11. ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/10/10bal.html12. news.mireba.lt/ml/174/graiciunas.htm
13. www.vdu.lt/Leidiniai/OrganizacijuVadyba/ 15Lesauskis.html