Paklausa

Autorius: Viktorija

TURINYS

ĮVADAS 3
1. PAKLAUSA 4
1.1. Paklausos dėsnis ir jo kreivė 4
1.2. Paklausos veiksniai 5
1.3. Rinkos paklausa 8
1.4. Paklausos elastingumas 9
2. FAKTORIAI, VEIKIANTYS PAKLAUSĄ 10
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 15

ĮVADAS

Rinkos dėsnius lengviau suprasti, nagrinėjant idealų rinkos modulį. Idealios rinkos subjektai yra individualus pirkėjas ir individualus pardavėjas arba vartotojas ir gamintojas. Pirkėjas ir pardavėjas yra dvi rinkoje veikiančios jėgos. Pirkėjas kaip veikianti jėga formuoja rinkos paklausą (market demand), o pardavėjas – rinkos pasiūlą (market supply).
Paklausa pasireiškia pirkėjo siekimu įsigyti konkrečią prekę ar paslaugą. Tačiau jei pirkėjas nori tik tos prekės, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Vadinasi, paklausą galime apibrėžti kaaip troškimą arba poreikį, egzistuojantį drauge su pasiruošimu ir galėjimu užmokėti už tai, ko norime.
Kiekvienas pirkėjas žino, kad perkamos prekės kiekis priklauso nuo kainos: kuo aukštesnė kaina, tuo mažiau jis gali įsigyti, ir atvirkščiai, kuo mažesnė kaina, tuo daugiau prekių gali pirkti, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (pajamoms, poreikiams, madai.). Vadinasi, paklausa suprantama ne kaip fiksuotos perkamos prekės kiekis, o kaip kiekis, kurį sąlygoja tos prekės kaina. Kainos ir norimo įsigyti prekės kiekio ryšys rodo, ar prekė bus perkama.

Kaip žinome, pirkėjų irr pardavėjų požiūriai į kainas nėra vienodi. Aukšta kaina atbaido pirkėjus ir priverčia juos pirkti alternatyvius produktus, bet ta pati aukšta kaina skatina pardavėjus gaminti ir parduoti daugiau prekių. Taigi kuo aukštesnė kaina, tuo didesnė pasiūla.

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti faktorius, turinčius įt

takos prekių paklausai ir juos išnagrinėti.

1. PAKLAUSA

1.1. Paklausos dėsnis ir jos kreivė

Paklausa (demand) – prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali pirkti, ryšys su kaina, už kurią ši prekė perkama.
Paklausa reiškiasi ne tik vartotojo noru, siekimu įsigyti konkrečią prekę. Reikia turėti ir pakankamai pinigų prekei pirkti.
Kaina nėra vienintelis perkamą prekės kiekį lemiantis veiksnys. Prekės paklausą rinkoje sąlygoja kitų prekių kainos, vartotojo pajamos ir jų kitimas, vartotojo poreikiai, skonis ir mada, numatomas kainų pasikeitimas ir kiti veiksniai.
Matematiškai prekės paklausa aprašoma paklausos funkcija.
Paklausos funkcija (demand funcfion) vadiname paklausos priklausomybę nuo ją lemiančių veiksnių:

QAD = f (PA , PB . PZ, Y, T, .);

Čia QAD – A prekės paklausos kiekis (quantity);

PA – prekės kaina (price);

PB . PZ – kitų prekių kainos;

Y – pirkėjų piniginės pajamos;

T – skonis ir mada;

. – kiti veiksniai;

Paklausos analizei taikoma “cceteris paribus” prielaida: kai visi veiksniai išskyrus vieną, laikomi pastoviais. Kitiems veiksniams esant nekintamiems, kaina yra svarbiausias veiksnys, turintis poveikio paklausos dydžiui. Iš čia išeina, kad

QAD = f (PA)

Paklausos dėsnis (law of demand) tvirtina, kad paklausos kiekis auga kainai mažėjant ir mažėja kainai didėjant, t.y. paklausos dėsnis teigia:

< 0

 QAD

PA

Mažėjant kainai, paklausa auga dėl dviejų priežasčių: pirma, sumažėjus kainai, pirkėjai perka tą prekę dažniau ir didesniais kiekiais; antra, sumažėjusi kaina vilioja naujus pirkėjus.
Galima įsivaizduoti, kad paklausos dėsnis aprašo individualaus pirkėjo, kurio pa

ajamos yra pastovios, elgesį rinkoje: pirkėjas nori pirkti daugiau pigesnių šios prekės vienetų. Pirkėjo reakcija į skirtingas kainas pavaizduota lentelėje, kuri vadinama paklausos lentele.
Paklausos lentelė (modelis) (demand schedule) – tai lentelės forma pateikti tam tikros prekės ar paslaugos kiekiai, kuriuos pirkėjai norėtų ir galėtų įsigyti, esant alternatyvioms kainoms (kiti veiksniai nekinta).

1 lentelė
Paklausos lentelė

Variantai Kaina (P),
Lt/vnt. Perkamas prekių kiekis (q), vnt./mėn.
A 10 3
B 8 4
C 6 5
D 4 6
E 2 7

Lentelės duomenys rodo, kad kiekvieną kainą atitinka tam tikras prekių kiekis, kurį pirkėjas gali pirkti kas mėnesį, kai kaina 6 Lt už vienetą, paklausos kiekis bus 5 prekės vienetai.
Paklausos kiekis (quantity demanded) – prekės kiekis, kurį nori ir gali pirkti pirkėjas per tam tikrą laikotarpį (pvz., per mėnesį), esant tam tikrai kainai, kai kiti veiksniai yra nekintami.
Paklausos dėsnis gali būti pakartotas lentelės duomenis perkėlus į Dekarto koordinačių sistemą. Kainos atidedamos vertikalioje, o jas atitinkantys prekių kiekiai – horizontalioje ašyje.

P,
Lt/vnt. d
10 A

8 B

6 C

4 D

2 E

0

2 3 4 5 6 7 8 q, vnt./mėn.

1 pav. Paklausos kreivė

Paklausos kreivė (demand curve) – grafinis prekės kainos ir paklausos ryšio vaizdas.
Tai yra linija, rodanti atvirkščią prekės kiekio ir jos kainos priklausomybę. Daugelio prekių paklausos kreivė yra žemėjanti. Neigiamasis paklausos kreivės nuolydis rodo, kaip pirkėjas reaguoja į kainos pokyčius: mažesnė kaina atitinka didesnį paklausos kiekį q, o mažesnę reikšmę q – didesnė kaina. Kitaip tariant, kainai mažėjant, kai kitos sąlygos yra nekintamos, paklausos kiekis auga ir atvirkščiai, paklausos kreivė, bū

ūdama funkcijos q = f (P) išraiška, yra paklausos kiekio reikšmių geometrinė vieta. Paklausos kreivė taip pat rodo maksimalią kainą, kurią pirkėjas pasirengęs sumokėti už įvairius prekių kiekius. [V. Snieška ir kt., Mikroekonomika., p. 28 – 30].

1.2. Paklausos veiksniai

Jei pasikeistų vienas iš pastoviais laikomų veiksnių, pasikeistų priklausomybės tarp kainos ir paklausos kiekio ryšys. Tektų sudaryti naują paklausos lentelę ir brėžti naują paklausos kreivę.
Paklausos kiekio pokyčiu (change in quantity demanded) vadiname judėjimą išilgai paklausos kreivės.
1 paveiksle parodyta, kad tai, jog kaina išaugo nuo 6 iki 8 Lt., sumažina paklausos kiekį nuo 5 iki 4 vienetų per mėnesį. Tai rodo taško judėjimas išilgai paklausos kreivės d aukštyn.
Paklausos pokyčius (change in demand) rodo paklausos kreivės poslinkiai koordinačių sistemoje.
Tai atsitinka veikiant kitiems veiksniams: pasikeitus pirkėjo pajamoms, skoniui, madai ir t.t. 2 paveikslas rodo, kad padidėjusią paklausą, esant kainai P1, rodys q’1>q1 , o esant kainai P2 – q’2>q2 . Paklausa d1 yra didesnė negu paklausa d.

P

P1

P2 d1

d

0 q1 q2 q’1 q’2 q

2 paveikslas. Paklausos pokyčiai
2 pav. Paklausos pokyčiai

Taigi geometriškai paklausos padidėjimas vaizduojamas paklausos kreivės poslinkiu į dešinę (gali būti ir nuožulnumo pokytis), o paklausos sumažėjimas – poslinkiu į kairę. Panagrinėkime keletą galimų paklausos pasikeitimo atvejų.
Pirkėjo pajamos ir jų kitimas. Padidėjusios pirkėjo pajamos leidžia pirkti daugiau ir normalios kokybės, brangesnių prekių. Kaip parodyta 3 paveiksle, paklausos kreivė d vaizduoja pradinį pirkėjo pa

ajamų lygį. Pajamoms išaugus, pirkėjas gali pirkti už tą pačią kainą daugiau tos pačios prekės vienetų. Esant bet kokio dydžio kainai, paklausa prekei išauga, nes padidėja pajamos. Paklausos padidėjimą, pirkėjo pajamoms išaugus, rodys paklausos kreivės poslinkis į dešinę.
Normalios kokybės prekė (normal goods) laikoma prekė, kurios perkama daugiau, kai pajamos didėja (kiti veiksniai yra nekintami).
Tačiau taip nėra su visomis prekėmis. Didėjant pajamoms, žmonės kai kurių prekių gali pirkti mažiau, pavyzdžiui, margarino (jį keisdami sviestu), padėvėtų drabužių (juos keisdami naujais) ir pan. Kai išaugusios pajamos perstumia paklausos kreivę į kairę pusę, šio poslinkio priežastis – blogesnės kokybės prekės.
Blogesnės kokybės prekė (inferior goods) laikoma prekė, kurios perkama mažiau, kai pajamos didėja (kiti veiksniai yra nekintami).
Normalios ir blogos kokybės prekės yra tik todėl, kad jas taip vertina pirkėjas, atsižvelgdamas į savo pajamas ir jų kitimą. Kai pirkėjo pajamos sumažėja, normalios kokybės prekių paklausa taip pat sumažėja.

P P

d1 d1

d d

O q

a) normalios kokybės prekės b) blogesnės kokybės prekės

3 pav. Pajamų didėjimo įtaka prekės paklausai

Kitų prekių kainos ir jų kitimas. Tarpusavyje susijusių prekių kainos. Jų pasikeitimo poveikis yra skirtingas ir priklauso nuo to, ar prekės yra pakaitai (substitutai), ar tik papildančios viena kitą (komplektas) jas vartojant.
1. Savo išlaidas mes paskirstome taip, kad gautume iš jų didžiausią pasitenkinimą, kitaip sakant taip, kad paskutinis arba ribinis piniginis vienetas, išleistas bet kuriai prekei, duotų vienodą pasitenkinimą.

Pavyzdžiui, jeigu apelsinų kaina padidėtų du kartus, o obuolių kaina nepakistų, tai pirkėjai vietoj apelsinų mieliau pirks obuolius. Vadinasi, pakitus apelsinų kainai, obuolių kreivė pasislenka į dešinę.

Tokios kreivės, kaip obuoliai ir apelsinai, kurios tenkina tuos pačius poreikius ir norus, yra vadinamos substitutais ir pakaitalais.

Šią tendenciją ekonomistai apbūdina kaip substicijos dėsnį (dar vadinama lygių ribinių rezultatų dėsniu), kuris teigia, kad mūsų išlaidos įvairioms prekėms pasiskirsto taip, jog naudingumai, gaunami išleidžiant paskutinį piniginį vienetą bet kuria vartojimo forma yra lygūs. Ir jei nustatome, kad pakeisdami vieną prekę kita, mes padidinsime savo bendrą pasitenkinmą, tai nesvyruodami taip ir padarome (pvz.: jei arbatos kaina kyla, galime naudoti daugiau kavos). Taip yra todėl, kad mes nuolatos lyginame naudingumą, gaunamą išleidžiant tiek pat pinigų kitai prekei.
2. Tarp viena kitą papildančių komplektinių prekių pasireiškia priešingas ryšys. Skirtingai nuo prekių substitutų, pakeičiančių viena kitą vartojime, komplektinės prekės viena kitą papildo vartojimo metu, yra vartojamos kartu kaip komplektas (pvz.: automobilis ir kuras).
Padidėjusi prekės kaina padidina kitos prekės – pakaito – paklausą. Pakaito paklausos didėjimą rodo 4 paveikslo (a) dalis, o papildančios prekės paklausos sumažėjimą – (b) dalis.
Šiuo atveju vienos prekės pabrangimas sumažins kitos prekės paklausą. Jei prekės nėra tarpusavyje susijusios (nepriklausosmos), tai vienos prekės kainos pasikeitimas nedaro poveikio kitos prekės paklausai. Jei pirkėjas tikisi, jog prekės kainos padidės, jis apsirūpina preke is anksto. Tai padidina paklausą.
3. Galiausiai yra ir tokių prekių, kurios visiškai nesusiję tarpusavyje. Kainos pakilimas
vienai prekei neturi jokios įtakos kitos prekės paklausai (pvz.: autobuso bilietai ir sviestas).

P P

d1 d1

d d

0 q 0 q

a) Prekės pakaito paklausa b) Papildančios prekės paklausa

4 pav. Tarpusavyje susijusių prekių kainų pasikeitimo įtaka paklausai

2 lentelė
Paklausos kreivės poslinkių priežastys ir pasekmės

Priežastys Efektas
1. Pirkėjo pajamų padidėjimas (normalios kokybės prekės ) Paklausos kreivė pasislinks į dešinę
2. Pirkėjo pajamų sumažėjmas (normalios kokybės prekės) Paklausos kreivė pasislinks į kairę
3. Pirkėjo pajamų padidėjimas (blogos kokybės prekės ) Paklausos kreivė pasislinks į kairę
4. Pirkėjo pajamų sumažėjimas (blogos kokybės prekės) Paklausos kreivė pasislinks į dešinę
5. Prekės pakaito kainos sumažėjimas Paklausos kreivė pasislinks į kairę
6. Prekės pakaito kainos padidėjimas Paklausos kreivė pasislinks į dešinę
7. Papildančios prekės kainos sumažėjimas Paklausos kreivė pasislinks į dešinę
8. Papildančio prekės kainos papidėjimas Paklausos kreivė pasislinks į kairę
9. Išlaidų reklamai padidėjimas Paklausos kreivė pasislinks į dešinę
10. Išlaidų reklamai sumažėjimas Paklausos kreivė pasislinks į kairę
11. Numatomas kainų sumažėjimas Paklausos kreivė pasislinks į kairę
12. Numatomas kainų padidėjimas Paklausos kreivė pasislinks į dešinę

[V. Snieška ir kt., Mikroekonomika., p. 30 – 33].

1.3. Rinkos paklausa

Iki šiol nagrinėta paklausos kreivė ir paklausos lentelė apibūdina individualaus pirkėjo elgesį rinkoje konkrečiu laikotarpiu. Žinoma, metinė šios prekės paklausa viršys mėnesinę, reikiamas prekės kiekis bus didesnis visoje tos prekės rinkoje, nei jos dalyje. Bendrąją rinkos paklausą formuoja individualios pirkėjų paklausos. Žinoma, ne visi gyventojai perka ir vartoja vienodai. Nors esama skirtumų, įvairių pirkėjų paklausos gali būti sumuojamos ir taip nustatoma bendroji rinkos paklausa. Geometriškai nustatyti bendrąją rinkos paklausą galima horizontaliai sudėjus įvairių vartotojų paklausos kreives. 5 paveiksle pavaizduotas prekės A rinkos paklausos susidarymo procesas. Matome, kad kainai mažėjant nuo P1 iki P2 rinkos paklausą lemia tik pirmo vartotojo paklausa, nes antrajam vartotojui prekė A yra per brangi. Kainai toliau mažėjant, rinkos paklausą lemia abiejų vartotojų paklausos kiekiai. Pavyzdžiui, esant kainai P3 , rinkos paklausa yra lygi paklausų kiekiui, kurie pažymėti atkarpomis (1) ir (2) sumai, kuri atitinka pirmojo ir antrojo
vartotojo paklausą.

P
P1 P1 P1

P2 P2 P2

1 2 1 2
P3 P3 P3

d1 d2 D
0 q1 0 q2 0 Q

a) pirmojo pirkėjo b) antrojo pirkėjo c) abiejų pirkėjų

paklausa paklausa paklausa

5 pav. Rinkos paklausos susidarymas

5 paveikslas rodo, kad įvairių vartotojų tos pačios prekės paklausa skirtinga. Pavyzdžiui, pirmajam pirkėjui ši prekė yra labai reikšminga, todėl ir jos paklausa pradeda formuotis esant aukštai kainai ir menkai keičiasi kainai mažėjant. Gali būti, kad pirkėjas gauna dideles pajamas, nes perka prekę esant didelei kainai. Antrajam pirkėjui ši prekė yra mažiau svarbi, o jo paties pajamos gali būti mažesnės. Todėl jo paklausa susidaro esant neaukštai kainai ir daugiau priklauso nuo kainos kitimo. [V. Snieška ir kt., Mikroekonomika., p. 34 ].

1.4. Paklausos elastingumas

Paklausos elastingumas rodo, kaip pasikeis prekės paklausa išaugus kainai. Jei kurios nors prekės paklausa, padidėjus kainai, pasikeičia mažai, tokios prekės paklausa yra neelastinga. Ir priešingai – kai paklausa elastinga, net 1 nedidelis kainos pasikeitimas gali palyginti gerokai paveikti prekės paklausą. Jeigu kainai kylant, pajamos mažėja, tokios prekės paklausa yra elastinga. Jeigu bendros pajamos didėja kainoms augant, prekės paklausa yra neelastinga.
Analogiškai, jei mažėjant kainai bendrosios pajamos padidėja, tai tokios prekės paklausa elastinga. Jei kainai sumažėjus bendrosios pajamos taip pat sumažėjo, vadinasi – tos prekės paklausa neelastinga.
Pavyzdys: maisto parduotuvė kasdien parduoda 500 pakelių pieno ir 100 buteliukų coca colos. Imdama po 80 centų už pakelį pieno, ji kasdien gauna 400 Lt., o cocacolos buteliuką pardavinėdama po 1 Lt., ji išviso gauna 100 Lt. Praėjusią savaitę ji padidino pieno ir cocacolos kainas 50 % – pieną pardavinėjo po 1 Lt ir 20 centų, o coca colą – po 1 Lt ir 50 centų. Dėl tokio kainų pasikeitimo pieno buvo parduota tik 350 pakelių per dieną, o coca colos – 35 buteliukai.
Bendrosios pajamos pardavus pieną padidintomis kainomis išaugo iki 420 Lt., nes pieno paklausa neelastinga. Tuo tarpu pajamos pardavus cocacolą sumažėjo iki 52 Lt. ir 50 centų. Tai rodo, kad šio gėrimo paklausa elastinga.
Priežastys, dėl kurių paklausa yra neelastinga:
• Tai būtiniausios prekės.
• Sunku jas kuom nors pakeisti.

Gyventojų skaičius. Gyventojų skaičiaus išaugimas tiesiogiai skatina paklausos padidėjimą, nes atsiranda daugiau žmonių, norinčių ir galinčių įsigyti prekę.
Sezonas. Gamtinių sąlygų pasikeitimas skatina žmones pirkti būtent tas prekes, kurios pravers tik šiuo laikotarpiu (pavyzdžiui, žiemą- kailiniai, vasarą- basutės).
Vartotojų optimizmas ir pesimizmas. Optimizmas pasireiškia tuo, kad vartotojai tiki situacijos pagerėjimu rinkoje, t.y. kainų kritimu. Pesimizmas- vartotojai perka daugiau dabar, nes gali būti, jog ateityje kainos kils.
Prekių naudingumo pasikeitimas. Paprasčiausiai tai galime nusakyti mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu: vartojant vis daugiau tos pačios prekės vienetų, bendrasis vartotojo gaunamas naudingumas didėja vis lėtesniais tempais, nes kiekvienas papildomas vartojamos prekės vienetas teikia mažėjantį ribinį naudingumą.
Pavyzdžiui, pirmą stiklinę vandens jūs išgersite troškuliui numalšinti, antrą panaudosite veidui nusiplauti, trečią – palaistyti gėles ir t.t.
Visuomenės papročiai ir tradicijjos. Tai galima pavaizduoti Lietuvos ir Japonijos pavyzdžiu: Japonijoje lazdelės valgymui turi daug didesnę paklausą, nei Lietuvoje, kur ji yra labai maža.
Pomėgiai. Pastarieji keičiasi laikui bėgant. Vis daugiau žmonės bėgioja, nes rūpinasi savo sveikata, todėl padidėjo sportinės avalynės paklausa. Žmonių polinkiai, o dėl jų ir kai kurių prekių paklausa yra nepastovūs. Vienas iš pagrindinių ekonomikos organizavimo klausimų yra “Ką gaminti?”. “Ką gaminti?”- tai natūrali reakcija rinkos sąlygomis į vartotojų pomėgių pasikeitimą.
Mada. Pavyzdys: Didieji Lietuvos prekiautojai biuro baldais tvirtina, kad priešingai išankstinei nuomonei, pernai ir šiemet prekyba biuro baldais gerokai suaktyvėjo. Perkamiausi- natūralių spalvų, buko, beržo, medžio faktūra imituojantys baldai. Pati danga nebūtinai natūrali, gali būti ir sintetinė, nes, pasak baldų pardavėjų, juodi baldai Lietuvoje jau atgyveno (pilki – baigia atgyventi), o štai Rusijoje jie dabar labai populiarūs. [V. Snieška ir kt., Mikroekonomika., p. 54 – 55].
A. Lukšas teigia, kad kuomet santaupas atgaunantys gyventojai linkę vartoti aktyviai, prekių paklausa išauga: kainos didėja (kai pardavėjai sąmoningai didina kainas, žinodami, kad gyventojai pirks, nes turi daugiau pinigų, tikėtina su neelastingomis prekėmis), didėja pardavimų apimtys. Didėja importas, nes jis sudaro daug Lietuvoje vartojamų ne maisto prekių. Importuodamos įmonės litus keis į užsienio valiutą, todėl ilgainiui Lietuvos banko atsargos mažės. Realios palūkanos mažės saikingai.
Kai žmonės vartoja saikingai, taupo pinigus bankuose bei investuoja, padidėja kredito ištekliai ir kapitalo pritraukimo galimybės – kapitalas pinga. Mažėja palūkanos. Aktyvėja kapitalo rinka. Vartojimo prekių paklausa didėja, tačiau ne taip sparčiai kaip pirmuoju atveju. Kainos keičiasi (didėja) nežymiai. Svarbus veiksnys, kaip efektyviai padidėjusius išteklius sugeba panaudoti komerciniai bankai. Importas didėja, įtakodamas einamosios sąskaitos balansą. [A. Lukšas., “Laisvoji rinka”, 1999 Nr. 5.].
2.FAKTORIAI, VEIKIANTYS PREKIŲ PAKLAUSĄ
Po daugiau nei metus trukusio apyvartos apimčių mažėjimo, šiais metais atskirų mėnesių apyvarta viršijo atitinkamų praėjusių metų laikotarpių apyvartas nuo 5,3 proc. iki 13,9 procento. Statistikos departamento atrankinių tyrimų duomenimis, įmonių, kurių pagrindinė veikla yra mažmeninė prekyba, prekių apyvarta 2000 metų I pusmetyje padidėjo, palyginus su atitinkamu 1999 metų laikotarpiu, 9,7 proc. skaičiuojant palyginamomis kainomis), tačiau dar nepasiekė 1998 metų atitinkamo laikotarpio apyvartos apimčių. Š.m. I pusmetyje sparčiai padidėjo prekybos įmonių, kurių pagrindinė veikla yra variklinių transporto priemonių pardavimas, apyvarta (27,5 proc.), nespecializuota maisto prekių, gėrimų ir tabako prekyba (23 proc.), kosmetikos ir tualeto reikmenų prekyba (16,1 proc.). Turgaviečių, turinčių administraciją (išskyrus turgavietes, prekiaujančias automobiliais) apyvarta padidėjo 2,4 procento.
Prekių apyvartos apimtys specializuotos prekybos įmonėse mažėjo. Statistikos departamento duomenimis, š.m. I pusmetyje sumažėjo apyvarta specializuotų įmonių, kurių pagrindinė veikla yra alkoholinių ir kitų gėrimų mažmeninė prekyba (- 43,9 proc.), tekstilės prekių (- 28,9 proc.), drabužių (- 12,9 proc.), avalynės ir odos gaminių (- 17,2 proc.), metalo dirbinių, dažų,stiklo (- 7,6 proc.), automobilių degalų (- 7,2 proc.), naudotų daiktų (- 1,6 proc.). Pastovus variklių degalų mažmeninių kainų didėjimas neigiamos įtakos turėjo variklių benzino apyvartos vystymuisi. Automobilių degalų pardavimo apimtys š.m. I pusmetyje 7,2 proc. buvo mažesnės už atitinkamo 1999 metų laikotarpio apyvartą (skaičiuojant palyginamomis kainomis ). Tuo tarpu apyvarta veikiančiomis kainomis (t.y. faktinės pirkėjų išlaidos automobilių degalams) per š.m. I pusmetį padidėjo 17,5 procento. Š.m. I pusmetyje degalų kainos atskirais mėnesiais, palyginus su atitinkamu 1999 metų laikotarpiu, didėjo 22 – 30 procentų. Variklių benzino mažmeninės kainos, skaičiuojant nuo 1997 metų pradžios padidėjo net 69 proc., kai tuo tarpu visos vartojimo prekės ir paslaugos per tą patį laikotarpį pabrango 13,2 proc., o šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis padidėjo atitinkamai 42 procentais. Tai skatino dalį vartotojų mažinti variklių benzino vartojimo apimtis arba ieškoti pigesnių kuro rūšių ( pvz. suskystintųjų dujų). Dėl palyginti didelio kainų augimo (54,8 proc., skaičiuojant nuo 1997 m.) sumažėjo ir tabako gaminių vartojimas arba didesni jo kiekiai yra importuojami nelegaliai. Tokia išvada galima palyginus tabako gaminių gamybos ir importo pokyčius. Šių metų I pusmetyje sumažėjo tiek tabako gaminių gamybos apimtys (- 22,3 proc. ), tiek ir importuoti jų kiekiai (- 65,2 proc.). Jeigu variklių benzino mažmeninių kainų pastovus didėjimas mažino jo suvartojimą, tai ženklus stiprių alkoholinių gėrimų kainų sumažėjimas išplėtė šių prekių realizavimo galimybes. Tai iliustruoja ir įvykę struktūriniai pokyčiai alkoholinių gėrimų rinkoje. Šalies pramonės įmonėse alkoholinių gėrimų (neskaitant alaus ) gamybai visumoje padidėjus 9,1 proc., degtinės ir likerio – degtinės gaminių gamyba š. m. I – me pusmetyje padidėjo, palyginus su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, beveik 2 kartus, o vynų, įskaitant ir šampanizuotą vyną, sumažėjo 25 procentais. Jeigu 1999 m. I-me pusmetyje vynų dalis šalies alkoholinių gėrimų (neskaitant alaus) gamyboje sudarė apie 72 proc., degtinės – 15 proc., kitų spirituotų gėrimų – 13 proc., tai šių metų I pusmetyje degtinės lyginamasis svoris padidėjo iki 34 proc., kitų stiprių gėrimų – iki 16 proc., o vynų dalis sumažėjo iki 50 procentų. Bendrus mažmeninės prekių apyvartos vystymosi tempus dalinai ribojo beveik nedidėjanti šalies gyventojų perkamoji galia. Vidutinis mėnesinis dirbančiųjų šalies ūkyje darbo užmokestis išliko praėjusių metų lygyje, bedarbių skaičius padidėjo 47 proc., nedarbo lygis š.m. birželio mėn. sudarė 11,1 proc. Padidėjus būsto išlaikymo, transporto, ryšių ir kt. paslaugų kainoms, išlaidos prekėms pirkti sumažėjo beveik 10 proc. (skaičiuojant vidutiniškai vienam šeimos nariui). Minėtų tyrimų duomenimis, 30 proc. Lietuvos gyventojų drabužiams ir avalynei įsigyti galėjo skirti tik nuo 4 Lt iki 10,9 Lt vidutiniškai vienam šeimos nariui per mėnesį, namų apyvokos reikmėms nuo 2,3 Lt iki 5,1 Lt. Todėl dar žymi dalis aprangos prekių, buitinės paskirties reikmenų buvo perkama naudotų prekių parduotuvėse. Statistikos departamento atliktų tyrimų duomenimis, š.m. I pusmetyje drabužius ir avalynę apklaustieji namų ūkių nariai tik 23 proc. atvejų įsigijo parduotuvėse, o 50,8 proc. pas privačius asmenis (t.y. turgavietėse ir pan.), 25,3 proc. įsigijo dėvėtų rūbų parduotuvėse arba gavo labdaros. Taip pat š.m. I pusmetyje gyventojai įsigijo (gavo labdaros) didelę dalį įvairių nenaujų baldų (iki 60 proc. atvejų), šaldytuvų (iki 80 proc. atvejų), skalbimo mašinų (iki 60 proc. atvejų), patalynės (54 proc.) ir kt. Gyventojų piniginių pajamų pokyčių (nedidėjančių darbo užmokesčio augimo tempų, namų ūkių disponuojamų pajamų mažėjimo) ir mažmeninės prekių apyvartos augimo tempų palyginimas leidžia manyti, kad dalis apyvartoje dalyvaujančių piniginių pajamų gali būti nelegalios. Š.m. I pusmetyje vidaus rinkoje sumažėjo importuotų prekių kiekis. Muitinės departamento operatyvinės informacijos pagrindu atlikti skaičiavimai rodo, kad vidaus rinkai skirto importo (be žaliosios naftos ) apimtys sumažėjo, palyginus su 1999 metų I pusmečiu, 307 mln.litų arba 4,4 proc., iš to skaičiaus, maisto prekių ir žemės ūkio produkcijos -78,8 mln.litų (- 8 proc.), kitų šakų produkcijos – 228 mln.litų (- 3,8 proc.). Kadangi į šalies vidaus rinką pagrindinai orientuotos yra maisto prekes ir gėrimus gaminančios įmonės (šalies viduje š.m. I pusmetyje jos realizavo apie 80 proc. pagamintos produkcijos, o gėrimus gaminančios – iki 97 proc.), maisto prekių ir žemės ūkio produkcijos dalis bendrame importuotų vidaus rinkai prekių ir žaliavų kiekyje sudarė tik apie 11 proc., kitų šakų produkcijos importas sudarė atitinkamai apie 89 procentus. Šių metų I pusmetyje mažiau (nuo 17 proc. iki 59 proc.) buvo importuota margarino, konditerijos gaminių iš cukraus, alkoholinių gėrimų, įskaitant žaliavas, mineralinio vandens, tabako gaminių. Taip pat sumažėjo drabužių, avalynės, parfumerijos-kosmetikos prekių, baldų ir šviestuvų, variklių benzino importas. Kai kurių prekių importo sumažėjimas dalinai iliustruoja Lietuvos pramonės pozicijų stiprėjimą šalies vidaus rinkoje. Pvz., sumažėjo importo dalis lyginant su gamyba paukštienos rinkoje (nuo 39,2 proc. 1999 metų I pusmetyje iki 36 proc. 2000 metų I pusmetyje), margarino (atitinkamai nuo 99,7 proc. iki 73 proc.), miltinės konditerijos (nuo 17 proc. iki 13,4 proc.), konditerijos gaminių iš cukraus ir šokolado (nuo 25,5 proc. iki 23,4 proc.), degtinės ir likerio gaminių (nuo 6,7proc. iki 3,4 proc.), alaus (nuo 5,6 proc. iki 5,5 proc.), variklių benzino (nuo 6,4 proc. iki 1,4 proc.), mazuto (nuo 26,6 proc. iki 2,9 proc.), popieriaus ir kartono (nuo 73,3 proc. iki 66,6 proc.), trikotažo gaminių (nuo 16,3 proc. iki 12,1 proc.), televizorių nuo 41,1 proc. iki 24,4 proc.), dviračių (nuo 24,0 proc. iki 26,1proc.) ir kt. Tačiau atskirų prekių importo dalis vidaus rinkoje galėtų būti ženkliai mažesnė. Sumažėjus gamybai, š.m. I pusmetyje padidėjo importo dalis kiaulienos rinkoje (nuo 7,5proc. 1999 metų I pusmetyje iki 20,4 proc. 2000 metų I pusmetyje), gyvulinių riebalų (atitinkamai nuo 30,7 proc. iki 66,3 proc.), makaronų (nuo 76,1 proc. iki 80 proc.), mineralinio vandens (nuo 57,2 proc. iki 62,1 proc.), cemento (nuo 20,3 proc. iki 27,5 proc.), tualetinio muilo (nuo 52,5 proc. iki 56,8 proc.), skalbiamo muilo (nuo 4,7 proc. iki 19,8 proc.), degtukų (nuo 29,7 proc. iki 39,8 proc.), atskirų odinės galanterijos gaminių (nuo 86,2 proc. iki 95,3 proc.), guminės avalynės (nuo 26,6 proc. iki 42,9 proc.), odinės avalynės (nuo 63,6 proc. iki 87,7 proc.) ir kt. [http://www.ekm.lt]
Jean-Baptiste Say įsitikinęs, kad sunku ne pagaminti, bet parduoti, kad visuomet būtų galima pagaminti pakankamai prekių, jei būtų galima joms lengvai rasti rinką. Kai apyvartoje atsiranda pinigų stygius, jį nesunku pašalinti, o pati padidėjusi jų paklausa yra palankus ženklas – ji liudija, kad pagamintas didelis kiekis vertybių, į kurias žmonės nori keisti didelį kiekį kitų vertybių. Tokiais atvejais tarpinė prekė, kuri palengvina mainus, t. y. pinigai, lengvai pakeičiami kitokiomis verslininkams žinomomis priemonėmis; po to pinigai tuoj pat atplūsta, kadangi pinigai yra prekės, o kiekviena prekė keliauja ten, kur jaučiamas jos stygius. Geras ženklas, jeigu sandoriams pritrūksta pinigų, panašiai kaip geras ženklas, jeigu krautuvėms pritrūksta prekių.
Kai kokios nors prekės yra perteklius ir ji neranda sau pirkėjų, tai šitaip atsitinka visai ne todėl, kad pinigų stygius stabdo pardavimą. Šios prekės pardavėjai būtų laimingi gavę jos vertę tokiais gaminiais, kurie reikalingi jų vartojimui, pagal einamąjį keitimo kursą; jie visai neieško pinigų, ir jie jiems nereikalingi, o jeigu jie ir nori jų turėti, tai tik tam, kad pakeistų j savo vartojimo reikmenis. Tai, ką pasakiau, tinka visiems atvejams, kai siūlomos prekės ar paslaugos. Šie dalykai randa daugiau paklausos visur, kur pagaminama daugiau vertybių, kadangi tose vietose atsiranda vienintelis dalykas, už kurį perkama, tai yra vertė. Pinigai tik trumpai tetarnauja šiuose dvigubuose mainuose, o galutiniai mainai yra tokie, kai gaminiais mokama už gaminius.
Čia galima pažymėti, kad kiekvienas gaminys, nuo tos akimirkos kai jis pagamintas, kuria rinką kitiems gaminiams visai savo vertės sumai. Iš tiesų, kai tik paskutinis gamintojas baigia savo gaminį, jis nieko taip netrokšta, kaip jį parduoti, kad šio gaminio vertė negulėtų be naudos jo rankose. Bet jis ne mažiau trokšta kuo greičiau atsikratyti pinigų, kuriuos gauna jį pardavęs, kad ir pinigų vertė negulėtų be naudos. Tačiau atsikratyti pinigais galima tik perkant kokį nors gaminį.
Štai kodėl geras derlius palankus ne tik žemdirbiams, bet ir prekiaujantiems visais kitais gaminiais. Kai nuimama daugiau derliaus, visuomet daugiau perkama. Priešingai, blogas derlius kenkia visiems pardavimams. Tą patį galima pasakyti apie amatų ir prekybos derlių. Prekybos sritis, kuri klesti, teikia lėšas pirkimui, vadinasi, sukuria pardavimo galimybę visose kitose prekybos srityse. Priešingai, jeigu kokia pramonės ar prekybos sritis silpnėja, nuo to kenčia bemaž visos kitos.
Jeigu iš tikrųjų taip, tai iš kur atsiranda gausybė prekių, kuri kartkartėmis užgriozdina apyvartą, nerasdama sau pirkėjų? Kodėl šios prekės neperkamos vienos už kitas?
Į tai atsakysiu, kad jeigu prekės neišparduodamos, arba išparduodamos nuostolingai, tai reiškia, kad jos viršija jų paklausos dydį, ar dėl to, kad jų labai daug pagaminta, ar greičiau, kad kitos pramonės įstrigo. Tam tikrų gaminių perdaug todėl, kad permažai kitų.
Kalbant paprastai, daugelis nusipirko mažiau todėl, kad mažiau užsidirbo, o mažiau užsidirbo todėl, kad sutiko kliūtis naudodami savo gamybos priemones arba todėl, kad jiems šių priemonių pritrūko.
Galima taip pat pastebėti, kad kartais kai kurios prekės parduodamos sunkiai, tuo tarpu kitos, priešingai, nepaprastai brangsta. O kadangi kylančios kainos turėtų būti gamybos paskata, tai tokiais atvejais, matyt, veikia kokios ypatingos aplinkybės arba prievartinės priemonės, kaip antai gamtinės ar politinės negandos, ir godumas ar neišmanymas vyriausybių, kurios dirbtinai palaikydamos stygių vienur sukuria perviršių kitur.[http://www.lls.].

IŠVADOS

Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, galima padaryti tokias svarbiausias išvadas. Nė vienas autorius nepateikia konkrečių prekių paklausos nustatymo būdų ir metodų, bet, atlikus mokslinės literatūros bei statistinių duomenų analizę, galima teigti, kad prekių paklausai įtakos turi įvairūs veiksniai.
Paklausa pakelia kainas. Kuo daugiau kiekvienoje šalyje yra gamintojų ir kuo įvairesnė jos gamyba, tuo lengvesnė, įvairesnė ir platesnė rinka, ir visiškai natūralu tuo ji pelningesnė. Tačiau šis privalumas yra tiktai tikros gamybos, o ne prievartinės apyvartos vaisius, kadangi pasiekta vertė nepadvigubėja, pereidama iš rankų į rankas arba pasiimta ir išeikvota valdžios, užuot likusį asmenims. Žmogus, kuris gyvena iš kitų gamybos, nedidina rinkoS.
Antroji išvada iš to paties principo – kad kiekvienas yra suinteresuotas visų gerove ir kad vienos pramonės šakos klestėjimas visada palankus visų kitų klestėjimui. Iš tikrųjų, kokią pramonę bepaimtume pavyzdžiu, asmeniniai sugebėjimai panaudojami joje tuo geriau ir tuo naudingiau sau, kuo daugiau aplink juos žmonių, kurie patys užsidirba. Talentingas žmogus, kuris liūdnai skursta kokioje atsilikusioje šalyje, turėtų daugybę progų pritaikyti savo sugebėjimus produktyvioje šalyje ir gauti už juos atlyginimą. Pirklys kokiame pramoniniame ir turtingame mieste parduoda prekių kur kas didesniais kiekiais nei pirklys, gyvenantis vargingame krašte, kuriame tvyro nerūpesningumas ir tinginystė. Ką galėtų padaryti energingas pramonininkas ar apsukrus pirklys kokiame retai apgyvendintame ir menkai civilizuotame mieste? Nors jis ten nesutiktų jokio varžovo, maža ką tegalėtų parduoti, nes ten mažai gaminama, tuo tarpu Paryžiuje, Amsterdame, Londone jis galėtų sudarinėti milžiniškus sandėrius, nepaisant šimtų kitų tokių pačių pirklių konkurencijos. Priežastis paprasta: čia ji supa žmonės, kurie gamina daug įvairiausių prekių ir perka už tai, ką pagamino, tai yra už pinigus, kuriuos jie gauna pardavę savo gaminius.

Trečia išvada iš to paties vaisingo principo yra ta, kad užsienio prekių įvežimas nekenkia vietinei ar nacionalinei gamybai bei pramonei, nes negalime nusipirkti užsienio prekių kitaip kaip tik už vietinius gaminius, kuriems toji prekyba teikia rinką.
Ketvirtoji išvada – grynas vartojimo skatinimas niekuo nepadeda prekybai. Svarbu ne tiek sudaryti norą vartoti, kiek suteikti tam priemones, o šias priemones suteikia tiktai gamyba. Blogos vyriausybės skatina vartoti, geros skatina gaminti.
Dėl tos pačios priežasties naujai sukurtas gaminys yra atverta rinka, o suvartotas ar sunaikintas gaminys – uždaryta rinka. Visai neblogai, kai gaminių naikinimas tarnauja jo tikslams – tenkinti mūsų poreikius, arba naujiems gaminiams, kurie siekia šio tikslo. Beje, nuolatos kuriami gaminiai, jei padėtis yra klestinti, viršija nuolat naikinamų gaminių vertę. Gaminiai atlieka savo paskirtį, ne daugiau.
Paklausa gaminiams paprastai būna tuo gyvesnė, kuo veiklesnė gamyba (tai visuomet teisinga, nors skamba paradoksaliai), nereikia ypatingai rūpintis, kuriai pramonės šakai geriausia imtis tos gamybos. Sukurti gaminiai žadina įvairią paklausą, priklausomai nuo papročių, poreikių, kapitalų ir pramonės būklės, nuo gamtinių veiksnių; didžiausia paklausa būna tokioms prekėms, kurių padidėjusi paklausa duoda daugiausia pajamų įdėtiems kapitalams, daugiausia pelno verslininkams, didžiausią uždarbį darbininkams. Visuomenėje, mieste, provincijoje ar tautoje, kuri daug gamina ir kur gaminių masė nuolat auga, beveik visos prekybos, gamybos, pramonės rūšys duoda gražų pelną, kadangi poreikiai čia dideli ir visuomet gausu gaminių, tinkamų apmokėti naujas gamybos paslaugas.
Visose šalyse, kuriose dėl vyriausybės ydų ar dėl tautos klaidų gamyba vyksta sunkiai ir niekuomet nepapildo suvartotų vertybių kiekio, visi poreikiai nyksta. Gaminių vertė neprilygsta jų gamybos kaštams, jokia pramonės plėtra neapsimoka, pelnas ir algos mažėja, kapitalas duoda maža pajamų ir jo naudojimas pasidaro rizikingas. Tokias pasekmes atneša smunkanti gamyba. Vaistai nuo jos – ekonomija, protinga veikla ir laisvė.

LITERATŪRA

1. V. Snieška ir kt. Mikroekonomika. Kaunas: Technologija. 2000. ISBN 9986-13-550-8

2. “Laisvoji rinka”, 1999 Nr. 5. //Aras Lukšas. LLRI atstovas spaudai.
3. http://www.ekm.lt
4. http://www.lls.

http://mokslai.tomas.cc

Leave a Comment