Vadovo ir pavaldinių santykių esmė bei efektyvus bendradarbiavimas

Kai ieškome darbo kokioje įmonėje ar įstaigoje, pirmiausia kreipiamės į jos vadovą; iškilo kokių nors neaiškumų ar nesklandumų – einame pas vadovą; reikia atstovauti įmonei, dalyvauti kokiuose nors posėdžiuose, pasitarimuose – kviečiame vadovą; reikia priimti kokius nors tai sprendimus – čia taip pat iškyla vadovas. Taigi be vadovo jokia veikla, susijusi su daugiau kaip dviejų žmonių darbu, siekiant bendro tikslo, neįmanoma.
Kylant šalies išsivystymo lygiui, kuriantis vis daugiau naujoms firmoms, individualioms įmonėms, vadovavimo problema tampa vis aktualesne, jai skiriama vis daugiau dėmesio, leidžiamos įvairios knygos, skkirtos jau esamiems ir būsimiems vadovams, kuriose duodami įvairūs patarimai, pamokymai, kaip būti geru vadovu. Tai yra labai svarbu, nes su tuo glaudžiai susijęs ir pats darbas įmonėje, jo efektyvumas, našumas, rezultatai. O juk kiekvienas vadovas yra suinteresuotas, kad jo veikla būtų sėkminga, klestėtų įmonė, įsitvirtintų rinkoje, ją pripažintų visuomenė ir, žinoma, gautų kuo didesnį pelną.

Vadovas – tai žmogus, galintis priimti sprendimus pagal savo kompetenciją įvairiose jam patikėto personalo veiklos srityse, atsakingas apskritai už valdomo padalinio rezultatus, veikiantis jam patikėtą personalą peer savo padalinius.

Dirbdama draudimo kompanijoje „Lindra“, draudiminių įvykių administratoriaus padėjėja, man dažnai tenka bendrauti su savo vadovu. Ir nors šioje kompanijoje dirbu pakankamai neilgą laiką, tačiau spėjau pastebėti ir įsitikinti, jog vadovo vaidmuo organizacinėje veikloje, atliekant įvairius darbus yra ypatingas ir

r labai svarbus, o taip pat ir nelengvas bei reikalaujantis be galo didelės atsakomybės. Ne kiekvienas žmogus gali vadovauti. Būti geru vadovu reikalauja daug darbo, pastangų ir laiko.

Visišką laisvę turi žmogus, kuris gyvena iš savo darbo ir , kuris yra laimingas dirbdamas tą darbą. Darbdavys žino, jog darbą atlieka ne mašina, o žmogus. Mano darbovietėje vadovo pareigas užimantis asmuo daugiausia dėmesio skiria žmonių veiklai organizuoti, planuoti, kontroliuoti. Stengiasi geriau pažinti pavaldinius, geruosius ir silpnuosius jų bruožus, remiasi personalo išmintimi. Juk patikimumas ir dorumas darbe turi didelę vertę už visus mokslinius laipsnius, kuriuos galima įsigyti. Tai suteikia pasitikėjimo savimi, kuris sušvelnina pasitaikančius nemalonumus ar nesutarimus ir kuris nuramina, kai nedėkingi žmonės neduoda ar pasisavina ne jiems priklausančiu pripažinimu ar sėkme. Tik saavimi pasitikintis ir gerai atliekantis jam priklausančią užduotį darbuotojas nebijo nesėkmių ir gali jaustis tvirtai.

Vadovas yra personalo organizatorius bei auklėtojas. Nuo vadovo asmeninių savybių bei žinių priklauso socialiniai darbuotojų santykiai, personalo darbo sėkmė. Dėl savo autoriteto, valdžios statuso ir kitų savybių, vadovas turi dideles galimybes formuojant jam patikėtą personalą, pavaldinių santykius.

Daugumoje darbo įmonių bendradarbiai prieštarauja viens kitam, netgi bando pakenkti. Tačiau mano darbovietėje šio neigiamo bruožo nėra. Netgi atvirkščiai – iškilus neaiškumams, visas kolektyvas kartu su vadovu bandome bendrai spręsti iš
škilusias problemas, neaiškumus. Kiekvieno pavaldinio išreikšta nuomonė vadovui yra svarbi. Tai viena iš priežąsčių, kai galiu drąsiai teigti, jog kiekvienas asmuo, dirbantis šioje kompanijoje yra gerbiamas, bei kiekvienas jaučia visapusišką pasitenkinimą darbu.

Darbdavio ir darbuotojo santykius griežtai reglamentuoja įstatymas. Taigi vadovas – darbdavys gali pasinaudoti tik įstatymų nustatytomis teisėmis ir laikymosi normų, suteikiančių garantijas darbuotojams. Išsamus teisių reglamentavimas užkerta kelią savivalei, apsaugos darbuotojus ir užtikrina darbo sutarties šalių lygiavertiškumą.

VADOVO TEISĖS ORGANIZACIJOJE:
1. Vadovas – darbdavys turi teisę nustatyti ne ilgesnį, kaip 3 mėn. bandomąjį laikotarpį, kad patikrintų, ar žmogus tiktų pavestam darbui;
2. vadovas – darbdavys turi teisę reikalauti iš darbuotojo atlikti darbą tokiomis sąlygomis, su kuriomis buvo supažindintas, sudarant darbo sutartį;
3. jis turi teisę nušalinti nuo darbo neblaivų, apsvaigusį nuo narkotikų ar toksininių medžiagų darbuotoją.
4. vadovas – darbdavys turi teisę mažinti darbuotojų skaičių dėl darbo organizavimo pakitimų;
5. vadovas – darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį paaiškėjus, kad žmogus negali tinkamai atlikti jam pavesto darbo dėl pablogėjusios sveikatos ar dėl to, kad neturi reikiamos kvalifikacijos;
6. vadovas – darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį, jei žmogus nerūpestingai atlieka pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę;
7. vadovas – darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį, kai žmogus apsivagia ar tyčiniu būdu padaro nuostolių;
8. taip pat vadovas – darbdavys turi teisę atleisti iš darbo darbuotoją, neatvykusį į darbą be svarbių priežąsčių visą darbo dieną.

br />9. vadovui – darbdaviui suteikiama teisė nutraukti darbo sutartį su darbuotojais, atskleidusiais įmonės komercines paslaptis ar paslapčia jas pranešus konkuruojančiai įmonei;
10. vadovas – darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su žmonėmis, kurių darbas susijęs su materialinių vertybių apskaitą ar saugojimu, priėmimu, išdavimu, kai jie praranda pasitikėjimą.
Darbdavys turi teisę reikalauti, jog darbuotojai dirbtų viršvalandžius ir poilsio dienomis. Tai dažniausiai būna kartą per mėnesį, kai sudarinėjamos mėnesinės ataskaitos, aukštesnėms valdžios institucijoms.

Vadovo darbas vertinamas ne pagal tai, kiek ir kaip atliko pats, bet pagal tai, kaip organizuoti darbą, kad kiti, juo vadovaudamiesi, padarytų daugiau ir geriau. Pasak vadovo, jo vieta valdymo sistemoje nusakoma kitų, jam pavaldžių žmonių pastangų telkimu tam, kad kiekvienas galėtų maksimaliai atskleisti savo sugebėjimus. Iš vadovo, kaip personalo veiklos organizatoriaus, reikalaujama sugebėti ir racionaliai išdėstyti darbuotojus darbo procese, laiku ir tinkama forma iškelti grupės nariams tikslą, įžiebti motyvą siekti šio tikslo, pastebėti bręstančias problemas ir jas perduoti spręsti kitiems, kontroliuoti veiklą.

Vadovo, kaip organizatoriaus vaidmuo pasireiškia ir personalo narių veiklos koordinavimu. Dažnai personalo bendri ir asmeniniai narių tikslai nesutampa, o jų pasiekimo būdai skiriasi. Vadovo uždavinys – šalinti taktinius nesutarimus. Keldamas personalo pavaldiniams tikslus, vadovas nuolatos nurodo bendrus, konkrečius uždavinius:
• ką reikia daryti;
• kaip metodiškai atlikti;
• kiek tai pareikalaus laiko.
Vadovas tikrina mūsų, t.y. darbuotojų darbą, vertindamas atlikto darbo re

ezultatus, patikslindamas, pakoreguodamas, jei randama klaidų – prašo jas ištaisyti ir stengtis jų daugiau nekartoti.

Visur, kur tik sueina daugiau kaip du žmonės, kyla lyderio problema. Lyderis – tai žmogus, savo autoritetu darantis įtaką personalui. Labai gerai, kai abu statusai – viršininko ir lyderio – sutampa.
Vadovavimas labiau atspindi vadovo formalaus statuso nusakomą funkciją, o lyderiavimas išreiškia grupėje pripažinto žmogaus – lyderio veiklą telkiant žmones užsibrėžtam bendram veiklos tikslui pasiekti. Vadybos moksle ir praktikoje vadovavimas kaip vadovo pagrindinė funkcija yra neatskiriamas nuo planavimo ir organizavimo. Tačiau vadovavimas bus neefektyvus, jeigu jis nesirems lyderiavimu, pasireiškiančiu visų pirma, vadovo sugebėjimu sutelkti žmones sėkmingam tikslų realizavimui. Nors lyderiavimas yra labai svarbus vadovavimo komponentas, tačiau gali būti ir taip, kad ir silpnas lyderis gali būti geras vadovas (sugebantis planuoti ir organizuoti), tačiau tik tokioje žmonių grupėje, kurių nereikia papildomai motyvuoti tikslų siekimui, nes ir taip jie yra labai susitelkę.
Vadovas, norėdamas būti ir lyderiu savo valdymo aktą turi įvertinti ne tik pagal tai, kaip jis paveiks personalo produktyvumą, bet ir pagal tai, kokį poveikį padarys žmonių nuotaikai, jų santykiams. Tai ypač svarbu, nes nuo darbuotojų nuotaikos priklauso darbo rezultatyvumas. Mano darbovietėje vyrauja harmoninga, rami, be didelės įtampos aplinka. Žinoma, kaip ir kiekvienoje įmonėje, pasitaiko nesutarimų tarp personalo darbuotojų, tačiau tuos nesutarimus sprendžiame be didelių ginčų, pykčių. Yra išklausoma kiekvieno norinčio išreikšti savo nuomonę, mintis, po to bandoma rasti kompromisą. Jei ir tada nerandame tinkamo sprendimo – kaip jau anksčiau minėjau šiame darbe, yra kviečiamas vadovas, kurio pagalba pagaliau randame atsakymus į mums iškilusius klausimus.
Kiekvienam vadovui keliamas nelengvas uždavinys – praktiškai suderinti realiai priešiškus kolektyvo, atskirų darbuotojų, valstybės ir savo asmeninius interesus. Norėdamas išspręsti šį uždavinį, vadovas turi rasti efektyvo vadovavimo stilių ir išsikovoti autoritetą, kuris būtinas sėkmingai tvarkant įmonės veiklą. O kad šis darbas būtų sėkmingas pasižymėti vien kompetetingumu neužtenka. Kiekvienas vadovas turi būti ir geras organizatorius ir administratorius. Vadovo kompetenciją suprantame, kaip puikus atliekamo darbo specifikos žinojimas. Vadovas turi žinoti ne tik tai, ką reikia atlikti, bet ir tai, kaip tai atlikti. Turi išmanyti atliekamus darbo procesus, metodus, darbo esmę, kvalifikuotai analizuoti situaciją, alternatyviai numatyti veiklos variantus.
Organizatoriniai vadovo sugebėjimai apima sugebėjimą formuluoti užduotis ir nurodymus, sugebėjimą ne tik operatyviai priimti sprendimus, bet juos įgyvendinti, o taip pat sugebėti efektyviai valdyti pavaldinių veiklos kontrolę. Vadovas – administratorius turi sugebėti organizuoti teisingą atsakomybės ir darbų paskirstymą tarp pavaldinių, turi sugebėti teikti pavaldiniams reikiamą informaciją apie darbo specifiką. Mano manymu, mano darbovietėje atstovaujantis vadovas atlieka tinkamai savo darbą, nes geras vadovas yra tas, kuris sugeba paskirstyti įgaliojimus ir atsakomybę tarp pavaldinių taip, kad būtų užtikrintas bendros pavaldinių veiklos efektyvumas. Vadovui lieka tik bendro vadovavimo ir kontrolės vykdymo pareigos.
Efektyvus bendradarbiavimas pasiekiamas tada, kai:
– vadovas turi žmonių valdymo mokslo pagrindus – žino žmogaus bei kolektyvinio darbo psichologiją. Darbe ir asmeniniame gyvenime pasitaiko nesėkmių, nelaimingų atsitikimų, konfliktų, susiklosto aplinkybių, keliančių nemalinių, o kartais ir liguistų išgyvenimų. Vadovo pareiga padėti grupės nariams, patekusiems į tokias nemalonias būsenas. Tai jis gali padaryti leisdamas pavaldiniams išsipasakoti savo nesėkmes, atleisdamas neesminius trūkumus, nušviesdamas palankią perspektyvą, pralinksmindamas sąmoju.
– vadovas turi etikos žinių. Vadovo žodis kilnus, tačiau jis toks tik tada, kai nesiskiria nuo darbų. Jokie nuopelnai neturi reikšmės, jei vadovo skelbiami šūkiai ir moralės principai nebus paties gyvenimo ir veiklos principai. Asmeninis pavyzdys – vienas svarbiausių vadovo bruožų ir funkcijų. Savo pavyzdžiu – drausmingumu, kūrybiškumu, atsakomybe už darbą, tvirta morale, pagarba bendradarbiams, tvarkingumu vadovas auklėja personalą.
– vadovas privalo gerai pažinti komunikacijos personale teoriją, formas, galimybes. Ir tai dar vienas privalumas, kad būtų vykdomas efektyvus bendradarbiavimo poveikis.
Efektyviai valdyti galima tik tuo atveju, jei sugebama laiku reaguoti į pakitimus, vykstančius tiek artimoje , tiek tolimoje aplinkoje, numatyti juos ir tinkamai pasirengti pačiam bei parengti grupę. Tam, mano manymu, vadovo pareiga – ne tik sukurti tam tikrą sistemą, organizuoti jos darbą, bet ir pagrįstai keisti ją. Ir nors kai kada taktiniai valdymo uždaviniai nesutampa su būtinais pakitimais, vadovas privalo išlaikyti tam tikrą pusiasvyrą tarp pastovumo bei kintamumo.

Vadovauti žmonėms – mokslas ir menas. Kiekvienas veiksmas valdyme susijęs su kitų žmonių veiksmais, kurie pasireiškia tam tikromis teisėmis ir pasėkmėmis. Kaip ir kiekvieno vadovo, taip ir mano darbdavio tikslas – siekti, kad įmonės personalas įgyvendintų bendrus organizacijos tikslus bei uždavinius.
Vadovas turi turėti ir autoritetą – savybę, kuri įtikina, paveikia, kad žmonės padarytų tai, ko iš jų reikalaujama.
Pasidomėjus, kuo mano vadovas vadovaujasi, jog mūsų kolektyve išvengiama klaidų, jis išskyrė šiuos pagrindinius principus:
1. nemažas dėmesys pavaldiniams, t.y. kolektyvui. Vadovas moka prie kiekvieno prieiti individualiai, domisi siekiais, nesėkmėmis.
2. užduotį paskirsto tarp darbuotojų atsižvelgdamas į jų kvalifikaciją bei įgytą patirtį.
3. kiekvienam darbuotojui duodama tiek užduočių, kiek jis gali ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai atlikti.
4. kiekvieno darbas yra nuolatos bei sistemingai kontroliuojamas.
Vadovaudamasis šiais principais, vadovas sukuria gerą įmonės įvaizdį bei sėkmę.

Kiekvienam laikas yra subjektyvi sąvoka. Bet nereiktų ignoruoti ir bendros nuomonės apie jį. Visi žinome, kad mums skirtas tik tam tikras laikas, nors ir stengiamės apie tai negalvoti. Gerai, kai pasibaigus darbo dienai, kiekvienas sau, o ypatingai vadovas, galime pasakyti: diena praėjo ne veltui, ji priartino mane prie geidžiamo tikslo, per ją pavyko padaryti tai, ką buvau sumanęs. O tai padaryti nesudėtinga:
– apibrėžti savo pareigas, aiškiai žinoti tikslą, tinkamai surikiavus užduotis, atskirti skubius darbus nuo svarbių;
– užsibrėžti dirbti pagal pačių nusistatytus laiko terminus, neleidžiančius, kad vienam dalykui skirtas laikas būtų pereikvotas ir pristigtų laiko kitam.
– Perduoti darbą kitiems, jei nebus abejojama, kad kiti išmano tą darbą;
– Palikti laiko apgalvoti reikalams ir išklausyti kitų patarimus.

“Žmogaus iniciatyva, jo entuziazmas – brangiausia energija žemėje. Vadovo sėkmė priklauso nuo to, kiek tos energijos jis sugeba gauti iš kiekvieno savo pavaldinio ir kur ją nukreipia”.

LITERATŪRA:

1.“Ar gerai organizuojame savo darbą? Vadovo pasaulis”, 1998 m.
2.T. Abromavičius “Neprarandant nė minutės. Vadovo pasaulis”, 1998 m.
3. “Valdymo tobulinimo metodika”, 1997 m.
4. R. Razauskas “ Aš vadovas “, 1996 m.

Leave a Comment