Politiniu partiju samprata

„Atsižvelgiant į svarbų politinių partijų vaidmenį moderniame politiniame gyvenume, galima būtų laukti gausios literarūros šiuo klausimu.
Tuo tarpu kažkodėl yra atvirkščiai. Politinių partijų
problema /./ valstybės ir viešosios teisės
moksle yra apleista“.
M. Romeris

Remiantis prof. M. Romerio žodžiais, galima teigti jog politinių partijų vaidmuo, politiniame šalies gyvenime yra be galo svarbus, jeigu nepasakius, pagrindinis. Manau, dabar visuomenė pradėda suprasti ir giliau išnagrinėti klausimus, susijusius su demokratinės valstybės kūrimu.
Todėl savo darbe aš pabandysiu panagrinėti ne tik politinės partijos sampratos klausimus, bet ir išplėsti šią temą. Piirmiausia, mes susipažinsime su pasaulio politologijos korifėjų nuomonėmis šituo klausimu, o vėliau pereisim prie Lietuvos mokslininkų samprotavimų.

1. Politinės partijos ir jų klasifikacija

Kiekvienoje stabilioje politinėje sistemoje egzistuoja tam tikri mechanizmai, atliekantys tarpininko tarp pilietinės visuomenės ir valstybės institucijų vaidmenį. Itin svarbus vaidmuo čia tenka interesų grupėms ir politinėms partijoms, kurios tarpusavyje skiriasi veiklos tikslais ir metodais, įtakos valdžiai šaltiniais ir kitomis ypatybėmis. Partija- vienas iš pagrindinių šiuolaikinės visuomenės institutų, be kurių būtų neįmanomas atstovaujamosios demokratijos funkcionavimas. Nors jos tyrinėjamos jau beveik šiimtą metų, politinių partijų kilmė, savybės ir vaidmuo politiniame procese iki šiol tebėra teorinių disputų objektas.

Žodis partija ( lot. Pars, partis ) reiškia visumos dalį. Jau senovės Romoje jis buvo vartojamas politinei bendrijai apibūdinti. Ciceronas tapatino sąvokas pars ir fractio ( lot. laužymas ),

, sąvokas amicitia, reiškusios kilmingų draugų sąjungą. Fractio ir pars buvo laikomos blogomis, nekilmingomis sąjungomis, „laužančiomis“ nusistovėjusią tvarką. XVII a. vyravo nuomonė, kad partijos kenksmingos visuomenei, nes į socialinį organizmą įneša nesantaiką. Tokio negatyvaus požiūrio priežastis buvo paplitęs įsitikinimas, kad tik valstybė yra tautos suvereniteto reiškėja. Pavyzdžiui, T. Hobbesas pagrindine valstybės užduotimi laikė kovą su partijomis. Pirmųjų moderniųjų partijų (torių ir vigių ) užuomazgos Anglijoje XVII a. septintajame aštuntajame dešimtmečiais bei kitų pakraipų partijų kūrimasis, vaidmens didėjimas demokratijoje laipsniškai keitė požiūrį į partijų vietą visuomenėje.
Yra daug partijų apibrėžimų. Vieną iš pirmųjų pateikė Benjamin‘o Constant‘o. Pasak jo, partija yra grupė žmonių, išpažįstančių bendrą doktriną, kuriuos vienija bendra ideologija, o pati organizacija primena klubą. Anot Edmunt‘o Burke‘o, parija- tai žmonių organizacija, kurie vienijasi pagal bendrą nacionalinių innteresų supratimą ir veikia pagal sutartus principus. Anthony Downsui, partija- tai žmonių komanda, siekianti kontroliuoti valdymo aparatą ir laimėti valdžią pagal nustatytą tvarką. Komanda- tai koalicija, kurios nariai sutaria dėl jos tikslų. Giovani Sartori nuomone, „ partija yra kiekviena politinė grupė, identifikuojama pagal oficialų pavadinimą, kuriuo atstovauja rinkimuose, ir yra pajėgi rinkimų būdu iškelti kandidatus eiti valstybines pareigas“. Tokia definicija padeda paaiškinti, kaip partijos paverčiamos demokratijos instrumentais arba liaudies valdžia. „Nelaisvi rinkimai“ žymi nekonkurencinių sistemų partijas.
Lietuvos Respublikos politinių partijų ir po
olitinių organizacijų įstatymo preambulėje skelbiama, kad politinės partijos ir politinės organizacijos „jungia Lietuvos Respublikos piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti Lietuvos piliečių interesus ir politinę valią“.
Kai dėl politinių partijų, kurių reikšmė, ypač demokratinės santvarkos valstybėse, o jau ypatingai parlamentariniame konstituciniame režime, yra labai svarbi, tai dažniausia jos būna apibūdinamos, kaip grynai dirbtinio pobūdžio draugijos, jungiančios vienodų pažiūrų ar nusistatymo žmones, susijungusius veikti šiuo nusistatymu viešuosius santykius ar viešąją tvarką. Man, tačiau, rodos, kad politinių partijų esmė yra daug gilesnė ir sociališkai sudėtingesnė.
Galima išskirti svarbiausius šiuolaikinės politinės partijos požymius:
Pirma. Politinė partija- tai laisvanoriškai steigiama organizacija. Vadinasi, politinės partijos formuojasi laisva piliečių valia. Piliečiai, jungdamiesi pagal tam tikrą pasaulėžiūrą, išsilavinimą, tautinę ar socialinę priklausomybę, lytį, religiją ar kitą kriterijų, gali laisvai įkurti naują ar atkurti anksčiau veikusią politinę partiją, įstoti į veikiančią politinę partiją ar išstoti iš jos ir įkurti savo politinę partiją. Konstitucijoje įtvirtinta teisė laisvai vienytis i politines partijas nereiškia, kad visi piliečiai, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, turi teisę įstoti į bet kurias veikiančias partijas, o politinės partijos privalo priimti į savo narius visus to pageidaujančius asmenis. Konstitucija laiduoja piliečiams teisę laisvai jungtis į politines partijas, bet ne teisę reikalauti būti priimtiems į politines partijas. Jei įsteigtos partijos nepriima į savo na
arių gretas piliečių dėl jų politinių įsitikinimų ar anksčiau vykdytos politinės veiklos, pastarieji turi teisę laisvai steigti savo politines partijas.
Kaip mes jau pastebėjome, Konstitucijos 35 strp. 1 d. teisę laisvai vienytis į politines partijas laiduoja ne „ žmogui“ ar „asmeniui“, bet „ piliečiui“. Šios sąvokos, kaip rado sisteminė Konstitucijos straipsnių analizė ir Konstitucinio Teismo aktai nėra sinonimai ir turi atitinkamą reikšmę. Žmogus- sąvoka, įvardijanti tiek piliečius, tiek užsieniečius ar asmenis be pilietybės, o pilietis- sąvoka, įvardijanti išimtinai piliečius, susijusius su Lietuvos valstybe nuolatiniu politiniu teisiniu ryšiu. Taigi konstituciškai užsieniečiai ir apatridai negali būti nei politinių partijų steigėjais, nei nariais. Politinės partijos nariu gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aktyviąją rinkimų teisę.
Kyla klausimas, ar užsieniečių ir asmenų be pilietybės poreikio jungtis į politines partijas konstitucinis ignoravimas, t.y. teisės laisvai vienytis į politines partijas, laidavimas išimtinai piliečiams, neprieštarauja demokratinės valstybės principui, įtvirtintam Konstitucijos 1 srtrp. Manytina, kad demokratinės valstybės esmė nepažeidžiama, jei svarbiausios politinės teisės, susijusios su valstybės funkcionavimu, jos saugumo užtikrinimu ir su valstybės institucijų kūrimu, suteikiamos tik valstybės piliečiams. Individualius politinius poreikius užsienietis ar asmuo be pilietybės gali netrukdomai tenkinti kitais konstituciškai numatytais būdais, pvz., laisvai reikšdamas savo įsitikinimus ( Konst. 25 strp.). Iš pažiūros Konstitucijos 35 strp. 1 d. įtvirtintas teisės subjektas- visi piliečiai. Tačiau tokia išvada koreguotina sisteminiu, konstitucinių nu
uostatų požiūriu: Konst. 113 strp,. 141 strp. draudžia teisėjams, policijos, sukarintų ar saugumo tarnybų pareigūnams dalyvauti politinių partijų veikloje. Tokį apribojimą galima pateisinti teisinės valstybės siekiu ar totaliniu teisminių bei teisėsaugos institucijų politizavimu LTSR.
Konst. 35 strp. 2 d. kaip ir kitos nuostatos, įtvirtinančios žmogaus ir piliečio teises bei laisves, pirmiausia saisto valstybės institucijas, bet ne socialinius darinius. Todėl draudimą piliečiams įgyvendinti teisę laisvai vienytis į politines partijas gali nustatyti ne tik teisės normos, bet ir visuomeninių struktūrų priimtos socialinės normos. Kitaip tariant, draugijos, klubai ar religinės organizacijos gali riboti savo narių veiklą politinėse partijose.
Antra. Politinė partija- tai savarankiškai veikiantis visuomeninis susivienijimas, turintis savivaldos teisę. Vadinasi, politinė partija savo veiklą organizuoja laisvai ir savarankiškai pagal jos įstatuose numatytus tikslus ir uždavinius, ir šiuos uždavinius sprendžia per demokratiškai išrinktus savo valdymo organus. Valstybės institucijos negali varžyti politinių partijų veikimo, išskyrus atvejus, kai jų veikla prieštarauja Konstitucijai ir istatymams. Politinės partijos- visuomeniniai susivienijimai veikia visuomeniniais pagrindais ir neatlieka valstybės institucijų, valstybės pareigūnų ar viešųjų įstaigų funkcijų.
Trečia. Politinė partija- tai organizacija, kurios tikslas, tenkinti savo narių politinius interesus ir siekti iškovoti vietas parlamente ir vyriausybėje, kitaip tariant, siekia tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią. Politinės partijos aktyviai dalyvauja valstybės politiniame gyvenime; parlamentariniuose ir municipaliniuose rinkimuose; formuojant vyriausybę; priimant politinius sprendimus ir juos įgyvendinant. Būtent šiuo požymiu politinės partijos skiriasi nuo kitų visuomeninių organizacijų. Kita vertus, negalime suabsoliutinti šio požymio. Pasitaiko atvejų, kai įstatymų leidėjas suteikia teisę dalyvauti rinkimuose ne tik politinėms partijoms, pvz., sovietiniais metais ir pirmiausiais Lietuvos nepriklausomybės metais, teisę kelti kandidatus į atstovaujamąsias valdžios institucijas turėjo ir kai kurios kitos visuomeninės organizacijos.
Ketvirta. Politinė partija- nuolat veikianti organizacija. Ji vienija nuolatinius narius, kuriuos jungia bendri politiniai interesai.
Penkta. Politinės partijos narius vienija bendri politiniai įsitikinimai, bendra ideologija. Tai organizacija, formuojanti ir išreiškianti tautos politinę valią ir interesus.
Šešta. Politinė partija- tai pelno nesiekianti organizacija. Ji negali užsiimti komercine ūkine veikla.
Septinta. Politinė partija turi juridinio asmens teises. Vadinasi, politinės partijos veikia pagal savo įstatus, turi aiškiai apibrėžtą organizacinę struktūrą, turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines bei asmenines neturtines teises ir turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme.
Daugelis nurodytų požymių būdingi ir visuomeninėms organizacijoms. Iš jų specifiniais laikytini šie politinių partijų požymiai: jų narius vienija ideologinių nuostatų bendrumas; politinės partijos formuoja ir išreiškia politinę piliečių valią; jos dalyvauja kovoje dėl politinės valdžios.
Reikia pastebėti, jog politinei partijai, siekiančiai turėti realią politinę valdžią ir autoritetą visuomenėje, šių požymių nepakanka. Neretai politologai teigia, kad politinė partija yra neįsivaizduojama be keturių dalykų: politinė partija turi turėti daug narių, aiškią politinę programą, tvirtą organizaciją ir savo periodinį leidinį.

2. Politinių partijų institucionalizavimas

Pirmųjų partijų ištakas regime antikos laikų Graikijoje. Žinoma, to meto partijos neturėjo griežtos narystės ir išreiškė ne plačių, o labai siaurų socialinių sluoksnių, daugiausia valstybę valdančių grupių, interesus. Jos veikė ir viduramžiais, tažiau tik tose valstybėse, kurių politiniam režimui buvo būdinga tam tikri demokratijos požymiai. Tik tokiomis sąlygomis partijos galėjo reikšti tam tikrus socialinius interesus ir konkuruoti su kitomis partijomis.
Mūsų laikų supratimo politinės partijos, įformintos įstatais ir programomis, turinčios centrinę vadovybę, atsirado Europoje tik naujųjų laikų demokratinių revoliucijų laikotarpiu. Partijų atsiradimą lėmė to meto revoliuciniai demokratiniai judėjimai, naujų politinių doktrinų populiarumas, rinkimų į atstovaujamąsias valdžios institucijas tvarkos pasikeitimai, nauji parlamentinės kovos būdai ir kitos politinės bei ideologinės sąlygos.
Politinių partijų vaidmuo šių dienų valstybės gyvenime neišvengiamai reikalauja jas institucionalizuoti. Institucionalizavimas- tai politinių partijų kaip ypatingo politinio instituto teisinės padėties įtvirtinimas konstitucijoje ir įstatymuose.
1918- 1938 m. Lietuvos konstitucijose apskritai nebuvo sąvokos „politinės partijos“. Konstitucijų kūrėjai vartojo sąvoką „draugijos ir sąjungos“, kuri apėmė ir politinės partijas. Visos nuolatinės tarpukario Lietuvos konstitucijos laidavo piliečiams draugijų ir sąjungų laisvę. Šių organizacijų veikla pirmą kartą buvo reglamentuota 1919 m. Įstatyme apie draugijas, vėliau 1936 m.

3. Politinių partijų funkcijos

Nuo visų kitų politinių institutų ir nuo interesų grupių partiją skiria tik jai būdingos funkcijos ir tipiški jų įgyvendinimo būdai, didesnė institucionalizacija, griežta vidaus struktūra, politinė veiksmų programa, atitinkama ideologinė orientacija, siekis sukurti kuo universalesnę programą, suformuoti savo vyriausybę.
Įvairūs šaltiniai įvardija skirtingas partijų vykdomas funkcijas. Dažniausiai nurodomos šios:
1. Gyventojų ryšio su valstybė funkcija. Raiškos kanalai: interesų reikalavimai, viešosios nuomonės. Daugiapartinėje sistemoje išplėstinis tokių kanalų tinklas perduoda informaciją vyriausybei. Vienpartinėje sistemoje šis tinklas ribotas.
2. Interesų agregavimo funkcija: kai įvairūs specifiniai reikalavimai paverčiami organizuotais, apčiuopiamais tikslais. Partijos atrenka, identifikuoja ir derina keliamus reikalavimus.
3. Bendrųjų tikslų įgyvendinimo funkcija vykdoma į valdžią išrinktų lyderių.
4. Elito atrankos ir socializacijos funkcija: pirma, partija, yra svarbiausia politinės karjeros mokykla; antra, ji kontroliuoja asmenybių atranką į renkamas ir skiriamas valstybines pareigas.
5. Emocinės iškrovos funkcija- partijos yra neapykantos ar šališkumo raiškos objektai, padedantys švelninti įtampą visuomenėje.

Dažnai apeinama ar nutylima bene svarbiausia politinių partijų funkcija- organizuotas konflikto reguliavimas. Partijos susikuria ten, kur kyla socialinis- politinis konfliktas. Jei jis įgyja organizuotą formą, susidariusios dvi ar daugiau partijų linkusios derėtis, eiti į kompromisus, o ne atvira forma, kartais ir prievarta priešintis vyriausybei ar kitaip atvirai spręsti kilusį grupių konfliktą.

Manau, mūsų šalyje, visuomenės susidomėjimas politiniais procesais yra gana menkas, piliečių aktyvumas kol kas lieka žemas, palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Daugumai žmonių atrodo, jog politikoje vyksta nešvarūs žaidimai, dažnai galima išgirsti nelabai garbingus žodžius į politikų pusę. Tačiau tiesa yra ta, jog su politikais sunku, bet be jų dar sunkiau.
Šiuo metu, vyksta kai kurie pasikeitimai politinių partijų finansavimo sferoje ir kitose srityse. Pradžią tokiems veiksmams davė ir dabartinė šalies politinė krizė. Lemiamą vaidmenį šioje situacijoje atlieka būtent politinės jėgos. Tikiuosi, tokia situacija nepakenks politinių partijų tarpusavio santykiuose ir visos politinės jėgos bendromis pastangomis išspręs susidariusią problemą.

Leave a Comment