vadovo funkcijos ir jų realizavimui reikalingos savybės

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

VERSLO VADYBOS FAKULTETAS.

VADOVO FUNKCIJOS IR JŲ REALIZAVIMUI REIKALINGOS SAVYBĖS

Vilnius, 2003 m.

TURINYS

ĮVADAS 3
VADOVO FUNKCIJOS 3
VADOVO ŽINIOS IR SAVYBĖS 5
IŠVADOS 7
LITERATŪROS SĄRAŠAS: 8

ĮVADAS

Vadovas – personalo kategorija, kuriai priskiriami darbuotojai kompetentingi priimant sprendimus įvairiose jam patikėtose kolektyvo veiklos srityse, atsakingi už valdomo padalinio rezultatus, veikiantys jam patikėtą kolektyvą per savo pavaldinius. [126 psl. Šaltinis Nr.1]
Vadovas – valdymo specialistas, vadovaujantis bendrai įvairių projektų įgyvendinimo veiklai. [222 psl. Šaltinis Nr.2]
Šie vadovo apibrėžimai pakankamai aiškiai nusako vadovo vietą organizacijoje. Pirmasis apibrėžimas aiškiai parodo, kad vadovas yra personalo kategorija, tačiau jo darbas vis dėėlto yra valdyti kitus žmones. Jo vieta aiškiai pavaizduota priede Nr. 1. [Šaltinis Nr. 3]
Vadovas dvilypė asmenybė: jis yra savininkų samdinys, gavęs iš jų teisę naudoti nuosavybę ir jiems atskaitingas, antra vertus, jis – didelio darbuotojų skaičiaus samdytojas, reikalaujantis įtempto darbo iš jų. [16 psl. Šaltinis Nr.3] Jis „protingesnių už save“ žmonių darbų organizatorius.“ [17 psl. Šaltinis Nr.3]
Tokia psichologinė įtampa trumpina žmogaus gyvenimą daugiau nei dirbant kitus darbus. Pvz.: „vadovas – pajungdamas savo valiai kitų žmonių veiklą, savo gyvenimą trumpina 7 kartus daugiau nei grriovių kasėjas.“ [16 psl. Šaltinis Nr.3]

Taigi, kas yra vadovas aptarėm. O toliau šiame darbe plačiau pabandysim apžvelgti vadovo charakterio savybes ir kvalifikacinius sugebėjimus, reikalingus vadovui, kad jis galėtų sėkmingai atlikti savo funkcijas.

VADOVO FUNKCIJOS

Pagrindinės vadovo funkcijos bendrais bruožais būtų tokios:
1. Administracinė;
2. Strateginė;
3. Eksperto ko

onsultanto;
4. Komunikacinė reguliavimo;
5. Disciplinarinė;
6. Psichoterapinė. [89 – 90 psl. Šaltinis Nr.4]
Čia nesutarimų lyg ir nekyla, tačiau smulkiau nagrinėjant vadovo darbo funkcijas skirtumų galima rasti. Pateiksiu kai kurių autorių išskiriamus vadovo darbo uždavinius ir pabandysiu juos trumpai aptarti bei palyginti.
I. Vienos konferencijos medžiagoje nurodomi tokie vadovo uždaviniai:

1. Orientacija į tikslą;
2. Strūkturizavimas;
3. Užduočių paskirstymas;
4. Organizacinė lygsvara;
5. Asmenų nepriklausomybė;
6. Galimybių įverinimas;
7. Kontrolė. [87 psl. Šaltinis Nr.4]

II. A. Sakalas išskiria kiek kitokius vadovo uždavinius.
Anot jo, vadovas:
1. Turi žinoti ir sekti pagrindinius bendradarbių darbo rezultatus;
2. Didinti darbuotojų aktyvumą siekiant tikslo;
3. Visokeriopai padėti bendradarbiams siekti nustatytų tikslų;
4. Išsiaiškinti bendradarbių lūkesčius, jei reikia, pakreipti juos reikiama linkme;
5. Mažinti trikdžių skaičių;
6. Pasiekus įmonės tikslus, sudaryti sąlygas didinti darbuotojų pasitenkinimą. [189 psl. Šaltinis Nr.5]

Kad vykdytų šias užduotis, vadovas turi suformuluoti tikslus, todėl prie anksčiau išvardintų užduočių jis dar turi:
1. Ekonomiškai mąstyti ir veikti;
2. Formuluoti pasikeitimų scenarijų;
3. Įdiegti ir valdyti kompleksinius pokyčių prrojektus;
4. Aktyvinti bendradarbiavimą grupėse, žmogiškus valdymo santykius. [173 psl.
Šaltinis Nr.5]

III. Anot A. Jonaičio vadovas turi:
1. Tiksliai suformuluoti organizacijos ir jos padalinių tikslus;
2. Suderinti padalinių tikslus ir nukreipti juos svarbiausiems organizacijos tikslams realizuoti;
3. Suderinti asmeninius organizacijos darbuotojų tikslus ir sudaryti salygas jiems igyvendinti;
4. Didinti darbuotojų motyvaciją organizacijos uždaviniams įgyvendinti. [34 – 35 psl. Šaltinis Nr.6]
Lyginant atskirų autorių nuomones išryškėja kai kurie skirtumai. Pirmuoju atveju vadovo darbas daugiau atrodo orientuotas į kontrolę, visi tie uždaviniai formuoja įspūdį, kad vadovas yra daugiau stebėtojas ir rezultatų vertintojas. Antruoju gi atveju uždaviniai ly

yg ir išlieka tie patys, tačiau čia jie daugiau orientuoti ne į kontrolę, o į skatinimą ir pagalbą, vadovas priartinams prie darbuotojų, jis problemas šiuo atveju sprendžia žvelgdamas per darbuotojų prizmę ir atrodo aktyvus viso proceso dalyvis, čia taip pat išryškinami jo kūrybinio darbo motyvai, t.y. – jau skiriamas dėmesys ir tikslų formavimui – ko nebuvo kalbant apie pirmą atvejį, ten vadovas tarsi vedlys į jau aiškius tikslus. Trečiuoju atveju vadovo uždavinių ratas yra beveik priešingas antrajam ir matyt tik pirmuoju aspektu panašus į pirmająjį. Čia daugiausiai išryškinamas kūrybinis vadovo darbo pobūdis. Vadovo pagrindine funkcija tampa tikslų formavimas ir jų derinimas bei darbuotojų motyvacijos gerinimas.
Be to, svarbių skirtumų čia galima įžvelgti nagrinėjant vadovo užduočių išdėstymo prioritetus. Nei vieno autoriaus svarbiausias vadovui formuotas uždavinys nesutapo. Tai byloja apie skirtingą jų supratimą apie vadovo darbą. Pirmasisi autorius teigia, kad svarbiausia orientuotis į jau suformuluotą tikslą, o trečiasis savo ruožtu pirmą numerį skiria būtent tų tikslų formavimui. Tuo tarpu antrojo autoriaus nuomone tikslai iš viso nėra tokie svarbūs. Jis svarbiausiu dalyku laiko bendradarbių darbo rezultatų sekimą. Akivaizdu, kad jei taip skiriasi pirmieji numeriai, tai lyginant kitus punktus eiliškumo, svarbumo požiūriu galima surasti dar daugiau skirtumų.
Manau, kad tiksliausiai vis dėlto vadovo darbą apibūdina trečiaisis autorius, kuris vadovo uždavinių ir funkcijų rate, ap
pjungia tikslus su priemonėmis ir būdais tą tikslą pasiekti. Pavyzdžiui pirmieji trys punktai pabrėžia labai svarbų ir nelengvą vadovo uždavinį: tiksliai suformuluoti tikslus ir juos suderinti, o paskutinis punktas iš vadovo reikalauja nukreipti pastangas į tikslo realizavimą, asmeninių interesų derinimą, pastangas didinti darbuotojų motyvaciją siekiant organizacijos tikslų. Taigi šiuo atveju daugiau akcentuojamas jo kūrybinis, mobilizuojantis elementas, formuojant tikslus, derinant atskirų grandžių interesus ir pastangas.
Tačiau čia nebuvo paminėtas mano nuomone vienas svarbus aspektas taip pat neišvengiamas vadovo darbe – tai vadovavimas sau pačiam (t.y. mokymasis, savo kvalifikacijos kelimas). Vadovas „turi periodiškai daryti vadovo mąstymą ugdančius pratimus, kol jo treniruotas protas po sėkmingo problemos išsprendimo savaime ims diktuoti taisykles ateičiai sau pačiam ir pavaldiniams“ [149 psl. Šaltinis Nr.3] Taigi geriausiai vadovo darbo uždavinius atspindi priedas Nr.2 [88 psl. Šaltinis Nr.4]

VADOVO ŽINIOS IR SAVYBĖS

Kad vadovas būtų geru vadovu ir galėtų efektyviai atlikti savo funkcijas, jis turi turėti nemenką bagažą žinių ir tam tikrų savybių. Svarbiausias „savybių teorijos“ teiginys yra tas, „kad daug žmonių pastangų reikalaujanti veikla yra sėkminga dėl to, jog jai vadovauja turintys įgimtų ar patyrimo-mokymosi procese įgytų žinių žmonės. <.>Pagrindiniai klausimai dėl kurių dabar ginčijamasi yra:„Ar vadovui būtinos savybės yra įgimtos ar jų galima išmokti?“ bei „ar valdymo personalo sėkmę nulemia viena ku

uri nors savybė, ar tam tikrų savybių kompleksas?“ Mėginta sukurti vadovo savybių modelį. Jame vertinama: išvaizda, žinios, patyrimas, inteligencija, valia, iniciatyva, komunikabilumas, atsakomybė visuomenei, moralumas, praktiškumas ir kt.“ [183 psl. Šaltinis Nr.5]

Dabar pamėginsiu pateikti atskirų autoriu pastebėjimus apie vadovui būtinas savybes bei jo žinias.
Pvz.: A. Sakalas teigia, kad:
1. aktyvumas;
2. iniciatyva;
3. ir mokėjimas dirbti su žmonėmis yra kur kas svarbiau, nei kurios nors siauros srities žinojimas. [173 psl. Šaltinis Nr.5]
Tačiau toliau kalbėdams apie vadovo užsibrėžtų tikslų realizavimą jis teisingai pastebi, kad vadovuiyra būtina:
1. Metodinė kompetencija;
2. Sugebėjimas diegti ir motyvuoti tarpdalykinius procesus;
3. Mobilumas, asmeninis suinteresuotumas;
4. Pagrindinės organizacijos plėtotės žinios. [173 psl. Šaltinis Nr.5]
Taigi vien šis pavyzdys pakankamai aiškiai parodo, kad vis dėlto labai sudėtinga sukurti visiems atvejams tinkantį vieningą modelį, kuris atskleistų visas vadovui būtinas savybes bei žiniasir būrų visiems priimtinas.
Kalbant apie vadovui būtinas savybes privalu paminėti jo autoritetą.
Autoritetas – tai ta vadovo savybių visuma, kuri garantuoja, kad bendradarbiai vadovą pripažins, gerbs ir savanoriškai vykdys jo nurodymus.
Yra skiriamos dvi autoriteto rušys:
Asmeninis autoritetas, tai vadovo asmeninės. Jos imponuoja bendradarbius, kelia jų pasitikėjimą, skatina geriau dirbti (tai tokios savybės kaip: teisingumas ir betarpiškumas, atsakomybė už savo poelgius kolektyvui ir visuomenei, sugebėjimas bendrauti, sąžiningumas, pasiruošimas padėti, moralinis tyrumas, reiklumas, atkaklumas siekti tikslo).
Dalykinis autoritetas apima išskirtines vadovo specialybes žinias – dalykinį pasirengimą ir patyrimą – kas įgalina jį koordinuoti ir organizuoti bendradarbius siekti bendro tikslo. To jis gali sėkmingai siekti pažindamas žmones, turėdamas pedagogikos ir psichologijos žinių, išmanydamas vadybą ir personalo vadybą, mokėdamas organizuoti savo ir patikėto kolektyvo darbą. Suprantama tam reikia ir tam tikrų specialybės žinių. [214 – 215 psl. Šaltinis Nr.5]
Kadangi autoritetas vadovo darbe be jokios abejonės yra labai reikšmingas dalykas, tai pabandysiu išvardinti kitų autorių pateikiamas pagrindines savybes, reikalingas autoritetingam vadovui.

Jis turi:
1. Išmanyti vadybą;
2. Tikėti savo reikalu;
3. Buti drąsus;
4. Būti kryptingas;
5. Būti ryžtingas;
6. Mokėti vertinti pavandinių laiką;
7. Sugebėti sutelkti pavaldinių žinias ir pastangas;
8. Būti jautrus bei reiklus;
9. Mokėti kritikuoti ir suprasti;
10. Mokėti laiku bausti ir laiku paskatinti;
11. Būti mandagus, malonus, taktiškas;
12. Mokėti kalbėti ir klausyti;
13. Pažinti savo pavaldinius ir domėtis jais;
14. Sugebėti konsultuotis su specialistais;
15. Turėti humoro jausmą. [56, 57, 129 psl. Šaltinis Nr.7]

Kiti autoriai vadovui būtinas savybes ir žinias supranta ne kaip paprastų savybių išvardijimą, o suformuluoja jas, kaip tam tikrus reikalavimus būtinus vadovui:
1. Sugebėti teisingai įvertinti susidariusią situaciją;
2. Būti susipažinus su vadybos metodais ir priemonėmis, kurios praktikoje pasiteisino;
3. Mokėti susieti taikomus metodus ir priemones su situacija taip, kad neigiamas jų poveikis būtų minimalus;
4. Sugebėti tikimybiškai įvertinti galimas savo priimtų sprendimų tiek teigiamas, tiek neigiamas puses. [32 psl. Šaltinis Nr.6]

Dar kiti į pirmą vietą iškelia humaniško žmogaus psichines savybes: demokratinį valdymo būdą, sažiningumą, moralinį tyrumą, bet anot ju šios savybės turi būti siejamos su:
1. Profesiniu-psicologiniu pasirengimu: interesu veikti, kompetencija, pareigos, atsakomybės jausmu ir bendruomeniškumo nuostata.
2. Demokratiniu valdymo stiliumi (kiekvienas žmogus paties įsisamontų tikslų siekia mieliau negu iš išorės primestų);
3. Orientacija pirmiausia į pavaldinių santykių darbe ir gyvenime komfortą, o tik paskui į pasiekimus;
4. Pasitikėjimu savimi;
5. Reiklumu ir griežtumu;
6. Pavaldinių laiko branginimu;
7. Mandagumu ir nuoširdumu;
8. Humoro jausmu;
9. Mokėjimu kalbėti ir tylėti [90 – 91 psl.4 šaltinis]
Kaip jau galima pastebėti autoriai daugiau iškelia vadovo-psichologo, o ne vadovo-specialisto savybes, todel dar vienas gan naujas ir manau gerai apibūdinantis vadybininko savybes suskirstymas, kuris apjungtu ir specialistą ir psichologa būtų toks:
1. Gebėjimas pamatyti ir suformuluoti tikslus;
2. Aplinkinių skatinimas;
3. Gebėjimas vadovauti pokyčiams;
4. Mokėjimas pasiekti rezultatų;
5. Orientavimasis į vartotoją. [8 šaltinis]
Matyt iš karto pastebėsite, kad čia atsirado dar vienas niekur nepaminėtas aspektas – tai orientavimasis į vartotoją, kas labai svarbu rinkos sąlygomis.
Įgūdžių bei savybių, reikalingų vadovo darbe pasiskirstymas priklauso nuo valdymo lygio, tai labai gerai parodyta priede Nr.3.
Dažnai kaip viena svarbesnių savybių vadovo darbe, nurodomas mokėjimas svarbius sprendimus priimti remiantis intuicija. „Intuityvus sprendimas – tai pasirinkimas, padarytas tik jutimų pagrindu galvojant, kad jis teisingas. Vadovas priimdamas sprendimus, sąmoningai nesvarsto kiekvienos alternatyvos“[127 psl. Šaltinis Nr.7], nes jis remiasi savo įgyta patirtimi. Efektyviai dirbantis vadovas supranta ir priima kaip neišvengiamą faktą tai, kad jo priimtas sprendimas gali turėti trūkumų ir tie trūkumai gali būti pakankamai svarbūs, <.>bet jis<.> neleidžia galimiems sprendimų trūkumams užgošti <.>iniciatyvą, norą ir sugebėjimą veikti“ [126psl. Šaltinis Nr.7]
Tačiau šis klausimas dar nėra pakankamai ištirtas ir todėl dar vis diskutuojamas. Manoma „kad dažnai pasikartojančiose situacijose vadovas neretai yra priverstas sprendimus priimti intuityviai, dažnai nesigilindamas į situaciją, tačiau, kad padidinti teisingo sprendimo tikimybę, reikėtų siekti priimti racionalius sprendimus, t.y. tokius, kurie nepriklauso nuo įgytos patirties. Objektyvūs sprendimai turi būti pagrįsti analitiniu procesu.“ [128 – 129 psl. Šaltinis Nr.7]

IŠVADOS

Matyt, kad teiginys jog „Priimant sprendimus lemia: žinios, sugebėjimai, intuicija ir patirtis“ [129psl. Šaltinis Nr.7], būtų teisingiausias atsakant į darbo pradžioje pateiktus klausimus.
„Taigi šiuolaikinė vadybos teorija ir praktika iš vadovo reikalauja profesionalumovadybos srityje, bei plačių ekonomikos, teisės, organizacijos, produkto gamybos bei technologijos žinių.“ [148 psl. Šaltinis Nr.3]
„Vadovavimas žmonėms – mokslas ir menas. Darbo kolektyvo vadovui keliami dideli reikalavimai visose visuomeninio gyvenimo sferose ir visuose valdymo lygiuose. Jis turi būti ne tik geras specialistas, bet ir gabus organizatorius, aukštos kultūros, plačios erudicijos kolektyvo lyderis, sugebantis įžiebti žmonėse entuziazmą ir vesti juos paskui save <.>vadovui nepakanka išmanyti techniką ir technologiją, jam būtina pažinti <.>psichologiją, etiką, pedagogiką, socialinę psichologija, logiką ir t.t.“[6 psl. Šaltinis Nr.9]

Literatūros sąrašas:

1. „Aiškinamasis įmonės vadybos terminų žodynas“. – Kaunas: „Technologija“, 2002 m.;
2. „Šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopedinis žodynas“. – Vilnius:
Lietuvos laisvosios rinkos institutas „Lietuvos komersantas“, 1991 m.;
3. F.S. Butkus. „Organizacijos ir vadyba“. – Vilnius: „Alma littera“, 1996 m.;
4. „Verslas, vadyba ir studijos ‘97“. – Vilnius: „Technika“, 1998 m.;

5.

Leave a Comment