Austėja – bičių deivė. Tiek miškinė – drevinė bitininkystė, tiek bičių
deivė Austėja buvo žinomos jau vėlyvajame paleolite augalinio ir
kitokio maisto rankiotojams bei medžiotojams. Austėja globojo bi-
tes, augaliją, žiedus, iš kurių bitės rinko medų ir medžiagą koriams.
Austėjos kultas drauge su bitininkyste gyvavo ilgus šimtmečius. Iš
dalies jis dar buvo žinomas XVI a., kai J. Lasickis bičių deivę Aus-
tėją sugretino su žemės deive Žemyna – augalijos deive, teikiančia
bitėms žiedus. J. Lasickis pažymi, kad, bitėms spiečiant, žemaičiai
prašydavo Austėjos, kad tranų į avilius neleistų, kad daugiau bitelių
iš kitur į avilius sueitų.
Austėjos vardas, greičiausiai, siejasi su žodžiais „audėja“, „austi“ , t.y.
Greitai skraidyti, šen bei ten bėgioti, audinėti, rinkti medų, austi korius,
Į kuriuos bitės krauna medų ir augina perlus. Dar XX a. I ketvirtyje apie
Švenčionis buvo sakoma, kad bitės išaudžia korius. Reikia manyti, kad
pirminė žodžio „audimas“ reikšmė, greičiausiai, sieta ne su gana vėlyvu
audeklo audimu, o su bičių korių audimu. Kai bitės audžia korius, taip
vorai – voratinklius. Pavyzdžiui, vienoje mįslėje apie Panevėžį sakoma:
Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj, audžia be staklių ir nyčių“. Tai reiškia,
kad bitė lipdo korį.
Bičių ir jų deivės Austėjos kulto atsiradimą sąlygoja tai, kad seno-
vės žmogus nepažino gamtos dėsnių. Jį stebino bičių organizuotumas ,
primenantis paties žmogais gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslaptingu-
mas. Bites imta laikyti nepaprastomis, šventomis, dievų darbininkėmis.
Ir medžius, kuriuose įsikurdavo bitės, imta laikyti šventais. Bitė – vie-
vintelė iš žmonių žinomų gyvių nenugaišta, o miršta, kaip ir pats žmo-
gus. Mirusią bitę senovės žmonės užkasdavo į žemę, t.y. palaidodavo.
Bitės galinčios kalbėti ar giedoti, pvz., jos giedančios per didžiąsias šven-
tes, t.y. per lygiadienius, Saulės solsticijas. Bitės suprantančios žmogaus
kalbą, sugebančios atspėti žmonių ateitį.
Taigi matome, kad bitėms buvo teikiama tokia pat pagarba kaip ir
jų deivei Austėjai. Matyt, žiloje senovėje bitė ir Austėja buvo neatskiria-
mos būtybės. Greičiausiai, ir pati Austėja iš pradžių turėjo bitės pavidalą,
sietą su totemistiniais ir animistiniais vaizdiniais.
Austėjai skirta šventė buvo švenčiama rugpjūčio viduryje. Tada gar-
bindavo žolynus, iš kurių bitės nešė medų, kopdavo patį medų, aukodavo
jį deivei Austėjai, šventindavo žolynus, kuriems buvo priskiriama nepa-
prasta gydomoji ir apsaugančioji nuo blogų dvasių galia.
Bičkopio šventei iš anksto sukviesdavo bičiulius, gimines, ir gerus
kaimynus su šeimomis, tikėdami, kad kuo daugiau susirinks į apeigas
žmonių, tuo labiau seksis bitės. Paskirtą dieną visi susirinkdavo iš pat
ryto. Prieš atkeldami avilius, visi melsdavosi, aukodavo aukas deivei
Austėjai ir mažiau reikšmingam bičių dievaičiui Bubilui, prašydami
saugoti bites. Iškoptą pirmąjį medaus korį padalydavo žyniams, vėliau
elgetoms, kaimynams, vaikams. Tai ir buvusi medaus auka deivei Aus-
tėjai.
Bičiulystė (bendrų bičių turėjimas) buvo laikoma šventu dalyku, pa-
laimintu pačios deivės Austėjos. Dažniausiai ji trukdavo iki vieno iš bi-
čiulių mirties. Bičiulystės ryšiai buvo stiprūs ir patvarūs, jie reiškėsi viso-
keriopa abipuse pagalba, nuoširdumu, pasitikėjimu. Žiloje senovėje bičiu-
liai buvo uoliausi deivės Austėjos garbintojai.
Bičiuliai turėjo retkarčiais lankyti vieni kitus, ypač pavasarį, kai reik-
davo bites apžiurėti. Apsilankiusį laikydavo dideliu svečiu, sodindavo už stalo garbingiausioje vietoje, vaišindavo, atlikdavo apeigas, nuo seno skir-
tas deivei Austėjai.
Dūzgia bitelė,dūzgia,
Dūzgia pilkoji,dūzgia
Jan baltų dobilėlių,
Jan žalių rūcytėlių.
Dūzgia bitelė,dūzgia,
Dūzgia pilkoji,dūzgia
Jauna mergelė
Skina rūtelas.
Dūzgia bitelė,dūzgia,
Dūzgia pilkoji,dūzgia
Dar ji priskynus
Pina vainikų.
Dūzgia bitelė,dūzgia,
Dūzgia pilkoji,dūzgia
Dai ji nusipynus,
Laukia bernelio.
Lietuvių liaudies dainose Austėjos vardas nėra užfiksuotas,
tačiau deivės ir dainų bitės veiklos sfera ta pati: ji „perveda“
savo globotinę iš mergystės į moterystę.Taigi mitologijos
šaltinių deivė Austėja ir dainų bitė funkciniu atžvilgiu su-
tampa.Yra pagrindo manyti,jog lietuvių liaudies dainų įvaiz-
dyje atsispindi Austėjos dieviškoji veikla.Austėją galima lai-
kyti (vedybinio) virsmo deive – kaip ir Laimą (gimimo) bei
Giltinę (mirties).
Mįslės apie bites:
1. Miela mergele , lipk man ant galvelės : tau bus saldu , man bus lengva (Bitė ir gėlė)
2. Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj.Audžia be staklių ir be nyčių (Bitė)
3. Neaustas , neverptas pasidaro šešianytis (Bitė)
4. Smagi panaitė smagiai siuva (Bitė)
5. Gražios panytės, mezga gražias kurbatkytes (Bitė)
Dauguma mįslių yra susietos su audimu,mezgimu, verpimu, korių darymas stereotipiniai lyginamas su audimu („Išrašė raštelius(audėja) kaip bitės korelius“)
Taigi ir bičių deivės Austėjos vardas yra susietas su žodžiu „austi“.Ji yra darbšti audėja, Austėja yra draugė ir bitė ir moteris.
Musė ir bitė
Musė su bite ginčijosi,katra labiau prie ponų prilygstanti.
Ponai valgą prie stalo visokius gardinius – musė ant vieno
bliūdo užlėkusi,ant kito,ragauja , o visi ponai kaip būtų jos
nematą: nieko jai nesako, nė „štiš“ – nebaido, ir gana.Bitė
įsidrąsinus ir įlėkus. Kaip, tiktai pasisukus į ponų tarpą ,
tuoj visi : „Štiš, štiš ! Bitė, bitė !“ – šiaukią , su rankom mo-
juoją , kiekvienas nuo savęs ginasi. Kol išlėkusi pro langą ,
tol jai nedavę atilsio.
Tokia ir buvo teisybė : musė prie ponų geriau pritiko negu
bitė.
Nors šioje pasakoje, bitė yra nuvertina ir nemylima , nes ją
visi gina šalin , bet pati bitė, vadinama šventa,kaip
dievybė garbinama nebuvo , tačiau mitiniame pasaulyje savo vietą turėjo.Ji buvo priskirta viduriniajai , antžeminei sferai – kaip ir žmogus. Net krikščionys , sėsdami prie Kūčių stalo, kaip vaišes bitėms atnešdavo kalėdaitį , nes „bitės yra nuo Dievo ir turi vertę kaip žmogus“.
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
1. Dundulienė P. Lietuvių etnografija. – Vilnius , 1982
2. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. – Vilnius , 1985
3. Kerbelytė Br. Lietuvių liaudies padavimų katalogas . – Vil-
nius , 1973.
4. Lietuvių mitologija . – T.I. – Vilnius , 1995.
5. Mitologijos enciklopedija. – T.I. – Vilnius 1997.
6. Rimantienė R. Lietuva iki Kristaus. – Vilnius , 1995.
7. Sauka D. Lietuvių tautosaka. – Vilnius , 1982.
8. Greimas A.J. Tautos atminties beieškant. – Vilnius-Chicago
1990.