VADOVAVIMAS

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
VADYBOS KATEDRA

VADOVAVIMAS

Darbą parengė:

Darbo vadovas:

Klaipėda, 2003

Turinys

Įvadas..............................3

1.Vadovavimo demokratizavimas..............................5

2. Socialinė atsakomybė ir etika..............................5

3. Vadovas- kas jis?..............................6

4. Vadovavimas..............................7

5. Vadovavimas ir lyderiavimas..............................9

6. Vadovo funkcijos..............................9

7. Vadovo komunikacijos..............................10

8. Vadybos dorovė..............................11
Išvados..............................12
Naudota literatūra..............................15

Įvadas

Šiuolaikinės vadybos teorijos – turtinga daugelio teorijų, išsilaikiusių bent jau pastarąjį šimtmetį mozaika. Įvairūs autoriai pateikia skirtingus vadybos (valdymo) apibrėžimus. Vadybą galima apibrėžti kaip principų, metodų, formų ir priemonių sistemą naudojamą gamybos efektyvumui didinti arba, trumpiau sakant, kaip gamybos valdymą. Šiuolaikinis dinamiškas pasaulis, o kartu ir verslo pasaulis, reikalauja naujo požiūrio į vadybą.
Vadybos teoriją bei tyrimų rezultatus reikia priimti ne kaip absoliučią tiiesą, bet kaip mokslą, kuris padeda pažinti labai sudėtingų organizacinių sistemų pasaulį. Teisingas vadybos teorijos bei mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymas suteikia vadovams galimybę numatyti priimamų sprendimų įgyvendinimo rezultatus ir, kartu, jei ne visiškai panaikinti, tai bent jau žymiai sumažinti klaidų tikimybę.
„Vadyba – tai visuma veiksmų, pasirinktų remiantis informacija apie valdymo objektą ir turinčių tikslą palaikyti arba pagerinti jo funkcionavimą, atsižvelgiant į esamą padėtį.“( 4, p.337 )
Vadovavimo sąvoka apima tam tikras artimai susijusias ir viena kitą papildančias funkcijas, kurias atlieka kiekvienas vadovas.
Aš manau, kaad vadovo vaidmuo organizacijos veikloje, atliekant įvairius darbus yra ypatingas ir labai svarbus, o taip pat ir nelengvas bei reikalaujantis be galo didelės atsakomybės. Ne kiekvienas žmogus gali vadovauti. Būti geru vadovu reikia sugebėti; tai reikalauja daug darbo, pastangų ir la

aiko.
Kylant šalies išsivystymo lygiui, kuriantis vis daugiau naujų firmų, individualių įmonių, vadovavimo problema tampa vis aktualesnė, jai skiriama vis daugiau dėmesio, leidžiamos įvairios knygos, skirtos jau esamiems ir būsimiems vadovams, kuriose duodami įvairūs patarimai, pamokymai, kaip būti geru vadovu. Tai yra labai svarbu, nes su tuo glaudžiai susijęs ir pats darbas įmonėje, jo efektyvumas, našumas, rezultatai. O juk kiekvienas vadovas yra suinteresuotas, kad jo veikla būtų sėkminga, kad klestėtų įmonė ir įsitvirtintų rinkoje, ją pripažintų visuomenė ir, žinoma, gautų kuo didesnį pelną.
Taigi kas tai yra vadovas ir vadovavimas? Koks jo darbo pobūdis? Koks jo santykis su personalu? Kokios jo funkcijos? Šiame darbe ir pabandysiu trumpai atsakyti į šiuos klausimus.

Dažnai gyvenime susiklosto situacija kada mes esame tarsi du žmnės viename kūne. Mes tuurime vieną galvą, bet dvi atsakomybės sferas. Mes nešiojame „vadovo“ skrybėlę būdami su pavaldiniais ir „pavaldinio“ — su vadovu. Mes tarsi aktoriai, atliekantys du vaidmenis vienu metu toje pačioje scenoje. Apie tai savo knygoje „Vienos skrybėlės principas“ rašo Henris Rodžersas.

Geriausi vadovai ir geriausi pavaldiniai elgiasi vadovaudamiesi tomis pačiomis elgesio taisyklėmis: jie malonūs su žmoniemis, nežemina jų, padeda jiems pajusti jų svarbą, nuramina juos. Auksinė Rodžerso taisyklė sako „ Elkitės Su Kitais Taip, Kaip Norėtumėte, Kad Elgtųsi Su Jumis” (6, p. 8). Elgtis su pavaldiniais re
eikia taip, kaip norėtumėte, kad jūsų vadovas organizuotų susirinkimus, elgtųsi, kalbėtų su jumis.

Angliškas žodis „leadership“ į lietuvių kalbą gali būti verčiamas dvejopai: vadovavimas ir lyderiavimas. Vadovavimas labiau atspindi vadovo formalaus statuso nusakomą funkciją, o lyderiavimas išreiškia grupėje pripažinto žmogaus veiklą telkiant žmones bendram veiklos tikslui pasiekti. Vadovavimas, kaip vadovo pagrindinė funkcija yra neatsiejamas nuo planavimo ir organizavimo. Vadovavimas bus neefektyvus jei jis nesirems lyderiavimu. P. Jucevičienė išskiria tris vadovui reikalingas sugebėjimų grupes: techninius, žmogiškiuosius, konceptualiuosius.

„Vadovavimas pasižymi situaciniu charakteriu; tai kas tinka ir efektyvu vienoje situacijoje, gali būti visiškai neefektyvu kitoje. Ypatingais atvejais netgi sunku pagrįsti valdymo veiksmų logiką, todėl sakoma, jog vadovavimas yra ir mokslas ir menas“ (2, p. 169).

„Pagrindinis vadovavimo uždavinys — mokėti formuluoti teisingus, darbuotojams suprantamus ir priimtinus veiklos tikslus ir nurodyti kelius, kaip šių tikslų pasiekti“.

„Vadovas nustato darbuotojų poreikius, formuluoja atitinkamus tikslus, siejant lyginimą su tikslų realizavimu, padeda darbuotojui numatyti tikslo realizavimo kelią bei teikia pagalbą šiame kelyje. Darbuotojai pajaučia pasitenkinimą ir yra motyvuojami tolesnei veiklai ir vadovo pripažinimui bei pasiekiama geresnio organizacijos tikslų realizavimo“ (2, p. 169).

„Vadovavimas – tai ne tik numatymas, kas ką turi daryti, bet ir nurodymai, įtikinimas, derinimas, darbuotojų skatinimas, nukreipimas reikiama linkme, atitinkama įtaka siekiat, kad jie atliktų būtinas užduotis. Vadovavimui svarbu žmonių santykiai ir la
aikas, nes jis glaudžiai sieja vadovą su visais kitais darbuotojais. Sudarydami tam aplinką, vadovai padeda siekti darbuotojams geriausių rezultatų“ (4, p. 340).

Valdymas – tai ko nors darymas kitų rankomis (Faijolis).

Valdymas – tai ypatinga veikla, neorganizuotą minią paverčianti veiksmingai , tikslingai ir našiai dirbančia grupe (P. Drakeris).

Suprantama, kad organizacijos misija, tikslai, struktūra turi įtakos organizacijų valdymo efektyvumui, tačiau egzistuoja dar viena labai svarbi efektyvumo sudedamoji — tai vadovavimas grupei. Vadovavimas apima: „valdymo uždavinių sprendimą, remiantis specifiniais gebėjimais nukreipti, stimuliuoti ir sutelkti visų organizacijos narių pastangas bendram organizacijos labui. Vadovas privalo sukurti tokią elgsenos kultūrą, kuri užtikrintų maksimalų organizacijos darbo efektyvumą, skatintų visą kolektyvą dirbti kūrybiškai, eksperimentuoti, ieškoti naujovių, pažangių idėjų, žodžiu, nukreiptų darbuotojus ieškoti naujų perspektyvių veiklos krypčių (7, p. 151).

Taigi žmoniems mes tik vadovaujame, o teikiančias paslaugas įmones įstaigas, organizacijas ar institucijas (ligonines, mokyklas ir kt. ) administruojame.

Man atrodo, kad vadovavimas reikalingas parengtų planų įvykdymui organizuoti.

1. Vadovavimo demokratizavimas

Dabartinis dirbančiųjų kvalifikacijos, sąmoningumo lygis objektyviai reikalauja, kad jie dalyvautų organizacijos valdyme. Pastaruoju metu daugelis vadovų pripažįsta, kad be bendradarbiavimo, kooperacijos, partneriškų ryšių neįmanoma valdyti organizacijos veiklos.
Valdymo demokratizavimas sąlygotas tuo, kad atsirado naujos dirbančiųjų gyvenimo vertybės: kūrybinės savirealizacijos siekimas, noras pilnateisiškai dalyvauti priimant sprendimus, atsakomybė už jų realizavimą, socialinė apsauga, gyvenimo lygio kėlimas kartu siekiant darbinės veiklos efektyvumo didinimo. Šie po

oreikiai labai matomi ir mano darbo kolektyve.
Darbdavių ir dirbančiųjų partnerystės (bendradarbiavimo) plėtojimas teikia nemažai naudos:
* mažina vadybos diktatą;
* skatina dirbančiųjų suinteresuotumą organizacijos veiklos sėkme;
* gerina darbo santykius: socialinį – psichologinį klimatą;
* gauna valstybės paramą: įstatymus apie dirbančiųjų dalyvavimą valdyme, socialinius fondus akcijoms pirkti, mokesčių lengvatas organizacijoms, kurios dalį pelno paskirsto savo personalui.
Kai darbinė veikla tapo sudėtingesnė, žmogus iš valdymo objekto transformavosi į gamybinės veiklos subjektą. Šiuolaikinio dirbančiojo profesinės kvalifikacijos, išsilavinimo, bendrosios kultūros lygis suformavo jame poreikį dalyvauti valdymo procese. Todėl visos šiuolaikinės valdymo koncepcijos vienu ar kitu aspektu yra susiję su valdymo demokratizavimu (5, p. 48)

2. Socialinė atsakomybė ir etika

Dinamiškų santykių požiūrį taikantys vadovai didelį dėmesį skiria vertybėms, kuriomis žmonės vadovaujasi organizacijose, bendrąjai kultūrai, kuriose tos vertybės įkūnytos, bei vertybėms, kurių žmonės laikosi ne organizacijose. Ši idėja išpopuliarėjo 1982 metais pasirodžius Thomo Peterso ir Roberto Watermano knygai “Tobulybės beieškant”. Savo “tobulų kompanijų tyrime Petersas ir Watermanas priėjo išvados, jog “aukščiausio lygio vadovai sukuria plačią bendrąją dvasinio pakilimo kultūrą, aiškius rėmus, kuriuose žmonės stengiasi tinkamai prisiderinti.” Dinamišku požiūriu vadovams nepkanka daryti kaip visada ar taip kaip konkurentai. Aš manau, kad vienu iš pagrindinių organizacijų tikslų tapo nuolatinis tobulumo siekimas. Kadangi vertybės, tarp jų ir tobulumas, yra etikos sąvokos, tai dinamiškų santykių požiūriu etika tapo pagrindine vadybos teorijos tema.

3. Vadovas – kas tai ?

Iš įvairių personalo kategorijų vadovai pagal formavimo šaltinių įvairovę, pareigybinio augimo galimybes, darbo su personalu sudėtingumą yra reprezentatyviausia grupė (kitose valdymo personalo grupėse vykstantys procesai yra santykinai paprastesni). Savo ruožtu vadovų darbas, jų formavimas ir ugdymas, palyginti su specialistų ir kitų tarnautojų, taip pat sunkesnis.

Vadovai apibūdinami labai įvairiai. Vieni teigia, kad “vadovų funkcija yra sprendimo priėmimas visais valdymo aparato veiklos svarbiausiais klausimais, įskaitant ir pavaldžių objektų valdymą, ir paties aparato darbo organizavimą”. Kiti autoriai, be įgaliojimų priimti sprendimus, į pirmąją vietą iškelia tokius vadovavimo veiklos aspektus, kaip atsakomybę už valdymo proceso eigą ir rezultatus. Kai kurie autoriai pagrindu laiko vadovo darbo sritį: “Vadovai koordinuoja ir nukreipia atskirų valdymo aparato grandžių ar vykdytojų darbą, vadovauja gamybiniams padaliniams, kontroliuoja ir reguliuoja gamybą ir viso personalo veiklą, vykdant kiekybinius ir kokybinius planinius uždavinius”.
Vadovas – tai žmogus, galintis priimti sprendimus pagal savo kompetenciją įvairiose jam patikėto personalo veiklos srityse, atsakingas apskritai už valdomo padalinio rezultatus, veikiantis jam patikėtą personalą per savo padalinius.
Valdymo teorijos pradininkas A. Fajolis teigė, kad pirmoji sąlyga, keliama įmonės vadovui, – būti geru administratoriumi, t.y. sugebėti atlikti šias pagrindines valdymo funkcijas:

numatyti, organizuoti, tvarkyti, derinti, kontroliuoti.
Antroji sąlyga – kompetetingumas, t. y. vadovas privalo išmanyti specialias įmonės funkcijas.
Gabų vadovą apibūdinčiau šiais bruožais: Gabus vadovas visų pirma orientuojasi į žmones, gerai žino, jog darbą atlieka ne mašinos, o žmonės; Kad ir kokia tobula būtų technika, be žmonių ji neveikia ir yra nenaudinga; Todėl gabus vadovas daugiausia pastangų skiria žmonių veiklai organizuoti, planuoti ir kontroliuoti; Stengiasi geriau pažinti pavaldinius, geruosius ir silpnuosius jų bruožus ir remiasi personalo išmintimi; Nuo jų ugdymo, nukreipimo ir pripažinimo priklauso entuziazmas, darbo kokybė ir efektyvumas; Gabus vadovas daug dėmesio skiria kiekvienam žmogui, stengiasi ir moka prieiti individualiai, nuoširdžiai domisi pavaldinio gyvenimu, jo rūpesčiais, siekiais ir nesėkmėmis. Orientuodamasis į kitą žmogų, gabus vadovas ypač atidus jauniems darbuotojams.
Mano manymu vadovas turi aiškiai ir konkrečiai paskirstyti pareigas ir atsakomybę, nes turi suvokti, kad pats visko neaprėps, vienas visko nepadarys. Paskirstydamas pareigas ir atsakomybę, perduodamas savo teises, ugdo pavaldinių aktyvumą, atsakomybę, iniciatyvą ir kūrybinį požiūrį į pareigas ir darbą.

4. Vadovavimas

Pateikti įvairūs apibūdinimai leidžia išskirti šiuos vadovų veiklai būdingus elementus:
* valdymo objekto ypatumus,
* vadovų darbo pobūdį,
* vadovų teisinį statusą.
Šiuolaikinės gamybos valdymo specifiką sudaro tai, kad vadovas tiesiogiai nedalyvauja gamyboje. Tik mažose ir blogai organizuotose įmonėse nurodo, kaip ir kur sandėliuoti, kaip išrašyti dokumentą ir kt. gerai suderintoje firmoje vadovo santykiai su gamyba reiškiasi per pavaldinius, “subvadovus”, kitus dalyvius. Kuo didesnė ir sudėtingesnė, tuo daugiau tarpinių grandžių, tuo vadovas toliau nuo gamybos. Tad gamybos valdymas iš esmės yra žmonių valdymas.
Taigi vadovai valdomą procesą veikia ne tiesiogiai, bet per jam pavaldų personalą; jie nustato ir suderina santykius tarp atskiras valdymo funkcijas atliekančių tarnybų, parenka darbuotojus, organizuoja bendrą valdomosios sistemos darbą. Darbas su žmonėmis reikalauja iš vadovo, be asmeninių savybių, psichologijos, etikos ir kitų sričių žinių. Kaip tik valdymo objektas – žmonės – iš esmės nulemia vadovų darbo pobūdį. Skiriami trys pagrindiniai vadovų darbo komponentai: socialinis auklėjamasis, gamybinis ekonominis ir organizacinis valdymo.
Socialinė auklėjamoji vadovo veikla reiškia, kad vadovas yra personalo organizatorius ir auklėtojas. Nuo vadovo asmeninių savybių ir žinių priklauso socialiniai darbuotojų santykiai, personalo darbo sėkmė. Dėl savo autoriteto (formalaus ar faktiško), valdžios statuso ir kitų savybių vadovas turi dideles galimybes formuojant jam patikėtą pesonalą, pavaldinių santykius. Vadovas aktyviai keičia jam patikėtą personalą norima linkme. Tokia situacija normali tik tada, jei vadovo orientacija tinkama, jei įvertinami visuomenės interesai, jei vadovas puikiai pasirengęs profesionaliai, įvaldęs valdymo metodus. Šiuolaikinis vadovas turi organiškai suderinti asmenines, žmogiškąsias savybes su didele kompetencija, discipliną – su iniciatyvumu ir kūribingumu. Pagrindinis šiuolaikinių valdymo teorijų teiginys – vadovo darbe auklėjamasis elementas, jautrumas žmonėms, jų poreikiams ir lūkesčiams, moralinės savybės – lygiai tiek pat svarbios kaip ir vadovo profesinės savybės. Kai to nėra, vadovo poveikis jam patikėtam personalui yra menkas arba įgauna iškreiptą formą, skiriasi tik etikos, moralės vertinimo kriterijai: partinis aspektas keičiamas atsakomybe prieš visuomenę, personalą.
Vadovas praktiniame darbe vykdo ne tik valdymo funkciją. Kuo žemesnis valdymo lygis, tuo dažniau vadovas užsiima vadovui nebūdingomis funkcijomis. Tuo visi trys elementai, net ir nedideliu mastu, įeinantys į darbuotojo veiklą, leidžia jį priskirti vadovo kategorijai.
A6 manau, kad efektyvaus darbo sąlyga – gerai pažinti žmones, žinoti jų interesus ir poreikius, įsitikinimus, nuotaikas ir nuomones, t.y. išmanyti psichologiją. Nepažįstant personalo, potencialių jų galimybių, negalima daryti efektyvaus poveikio.
Pagaliau vadovas turi būti susipažinęs su personalinio darbo psichologija, kai kiekvienam bendro darbo dalyviui reikia tokių savybių, kurios nebūtinos dirbant individualiai.
Spręsdamas gamybinius ekonominius ir organizacinius valdymo klausimus, vadovas veikia kaip valdomosios ir valdančiosios sistemos organizatorius. Darbas kiekviena minėtąja kryptimi reikalauja atitinkamos vadovo kvalifikacijos: šiuolaikinėmis sąlygomis vadovas ne tik pareigybė, vadovaujančios pareigos – tai ypatinga profesija. Informacijos gausa, daugybė sprendimų variantų reikalauja perprasti šiuolaikinę skaičiavimo techniką, matematinius metodus, valdymo sprendimų priėmimo procedūras. Nauji reikalavimai iškyla ir padidėjus pavaldinių kultūrai ir išsimokslinimui. Todėl vadovų profesinio meistriškumo tobulėjimas šiuolaikinėmis salygomis yra labai aktualus.
Savita vadovo teisinė situacija ir jo pavaldinių, akcininkų, savininkų, visuomenės požiūriu. Vadovas atsako ne tik už savo darbą, bet ir už jam patikėto personalo darbą.
Taigi vadovavimas personalui, teisė priimti sprendimus ir atsakomybė už patikėto personalo darbą ir yra pagrindiniai kriterijai, priskiriant darbuotojus vadovo kategorijai.

5. Vadovavimas ir lyderiavimas

Visur, kur tik sueina daugiau kaip du žmonės, kyla lyderio problema. Lyderis – tai žmogus, savo autoritetu darantis įtaką personalui. Labai gerai, kai abu statusai – viršininko ir lyderio – sutampa.
Vadovavimas labiau atspindi vadovo formalaus statuso nusakomą funkciją, o lyderiavimas išreiškia grupėje pripažinto žmogaus – lyderio veiklą telkiant žmones užsibrėžtam bendram veiklos tikslui pasiekti. Tačiau vadovavimas bus neefektyvus, jeigu jis nesirems lyderiavimu, pasireiškiančiu visų pirma, vadovo sugebėjimu sutelkti žmones sėkmingam tikslų realizavimui. Nors lyderiavimas yra labai svarbus vadovavimo komponentas, tačiau gali būti ir taip, kad ir silpnas lyderis gali būti geras vadovas (sugebantis planuoti ir organizuoti), tačiau tik tokioje žmonių grupėje, kurių nereikia papildomai motyvuoti tikslų siekimui, nes ir taip jie yra labai susitelkę.
Esu 5sitikinusi, kad vadovavimo funkcija yra be galo sudėtinga. Visų pirma, tai yra todėl, kad vadovavimas pasižymi situaciniu charakteriu; tai, kas tinka ir efektyvu vienoje situacijoje, gali būti visiškai neefektyvu kitoje. Ypatingais atvejais netgi sunku pagrįsti valdymo veiksmų logiką, todėl sakoma, jog vadyba (turima omenyje vadovavimo funkciją) tuo pačiu yra ir mokslas, ir menas.
Nagrinėjant vadovavimą taip pat reikia įvertinti, kad tuo pačiu metu konkretus vadovas gali būti kito, aukštesniojo lygio vadovo, pavaldinys. Taigi reikia mokėti derinti tuo pačiu metu vadovavimo, bendradarbiavimo ir vykdymo funkcijas.

6. Vadovo funkcijos
“Vadovavimui būdingi asmeniniai valdymo aspektai, skatinantys bendradarbius deramai suvokti organizacijos tikslus, derinti juos su savais tikslais ir padėti efektyviai juos pasiekti (8, p. 35). Vadovo lyderio vieta grupėje ypatinga, o funkcijos įvairios. Ypač ryškios šios funkcijos:
* personalo veiklos organizatorius,
* grupės auklėtojas,
* elgesio pavyzdys,
* psichoterapeutas,
* personalo narių tarpusavio santykių arbitras,
* grupės simbolis,
* personalo interesų reiškėjas ir gynėjas,
* atsakomybės “nešėjas”,
* novatorius.

7. Vadovo komunikacijos

Komunikacija – tai informacijos perdavimo ir priėmimo tarp individų procesas. Jis labai svarbus organizacijos elgsenai, kadangi šiuo procesu realizuojami žmogiškieji kontaktai.
Vadovas yra vienas iš svarbiausių komunikacijos centrų organizacijoje. “Todėl turi sugebėti efektyviai veikti ir kaip informacijos šaltinis bei perdavėjas, ir kaip informacijos priėmėjas bei vartotojas” (1, p.126).
Efektyvi komunikacija vyksta tada, kai žmogus priimantis informaciją, ją priima tokią, kokia ji buvo perduota, tai yra neiškraipytą. Viena iš pagrindinių efektyvios komunikacijos sąlygų – mokėjimas klausytis ir teisingai perteikti savo mintis.
Perduodamas informaciją vadovas turi:
1. aiškiai apibrėžti adresatą ir suvokti jo interesus;
2. sukelti tinkamą adresato nusiteikimą;
3. stebėti adresato reakciją ir koreguoti perduodamą informaciją;
4. naudoti kelis skirtingus pranešimų perdavimo būdus;
5. pakartoti pranešimus.
Priimant informaciją vadovas turi:
1. pasiruošti ir atidžiai klausyti;
2. pabrėžti visa tai kas teigiama ir vertinga;
3. ne vertinti, ką išgirdęs, o stengtis suprasti ir priimti;
4. sekti turinį;
5. valingai sutelkti dėmesį nepasiduoti jokiems pašaliniams dirgikliams;
6. užsirašyti esmines mintis;
7. susivaldyti ir jokiu būdu nepertrukinėti;
8. apibendrinti įvertinti ir padėkoti už pagalbą, net jei pašnekovas kalbėjo asmeniniais klausimais.
Formalios komunikacijos santykiai yra realizuojami komunikacijų tinkle, kurį lemia formali organizacijos struktūra. Paprastai komunikacijos vyksta horizontaliai – informacija perduodama ir priimama tame pačiame hierarchiniame lygyje, bei vertikaliai – tarp skirtingų hierarhinių lygių.
Vertikaliai komunikuojama “žemyn” (vadovai perduoda pavaldiniams) ir “aukštyn”(pavaldiniai perduoda vadovams).
Priklausomai nuo vadovo vadovavimo stiliaus, organizacijos elgsenos modelio, sitacinių sąlygų, vertikali komunikacija hierarchiniuose santykiuose gali būti:
* vienpusė – vadovas pateikia pavaldiniams informaciją ir nesiekia grįžtamojo ryšio
* dvipusė – tai laisvas pasikeitimas idėjomis. Ši komunikacija užima daugiauia laiko, bet yra labai efektyvi.
* vienpusė su grįžtamuoju ryšiu – vadovas informaciją pateikia ir klausia, kaip ji suprasta.
Neformali komunikacija vyksta gandų pagrindu , kurie gali būti perduodami tiek žodžiu, tiek raštu ar kompiuteriu. Informacija sklinda labai greitai, bet gali būti labai netiksli ir ją sukelia kominikavimo klaidos, informacijos stoka. Esu įsitikinusi, kad pats efektyviausias būdas kontroliuoti gandus – pakirsti jų atsiradimo šaknis.

8. Vadybos dorovė
Vadovo padėtis organizacijos veikloje yra ypatinga tiek visuomenės, tiek pavaldinių akyse jis yra elgesio etalonas, tartum stebimas per padidinamą stiklą. “Jo asmenybė daro poveikį pavaldiniams, todėl vadovas turi elgtis taip , kaip nori, kad su juo elgtųsi pavaldiniai” (1, p. 152).
Visur ir visada organizacijos interesai vadovui turi būti svarbesni už asmeninius. Vadovas turi skatinti reiklų ir kritišką požiūrį į savo veiksmus. Jis prieš ką nors darydamas turi aiškiai suvokti tikslą ir duodant užduotį pavaldiniui pasakyti jos tikslą. Pavaldinius orientuoti į ilgalaikių organizacijos tikslų siekimą, teikti jiems informaciją apie organizaciją. Organizacijos sėkmė priklauso nuo to, kiek gero vadovas sugebės rasti savo pavaldiniuose ir kaip tai panaudos, siekdamas organizacijos tikslų. Vadovas pirmiausiai turi orientuotis į gerąsias pavaldinių savybes, o kritines pastabas reikšti tik prie keturių akių. Vadovas duodamas pavaldiniui užduotį, turi siekti, kad ją vykdydamas pavaldinys tenkintų ir savo poreikius.
Vadybos dorovės stoką teko patirti savo kailiu. Atvykus į skyrių nepatenkintam klientui, mūsų įstaigos vadovas, esant klientui išsikviečia “nusikaltusį” darbuotoją, jį “paauklėja”, o poto liepia atlikti užduotį.
Eisenhower yra pasakęs: “Vadovavimas – tai veikla, kai žmonės daro tai.ko jūs norite, todėl, kad jie nori tai daryti”. Valdant pavaldinių veiklą reikia neužmiršti nė vieno valdymo ciklo elemento. Priimant sprendimus reikia tartis su būsimaisiais jų vykdytojais, juk vadovas tikslus pasiekia pavaldinių rankomis.
Išvados

Vadovavimas – ne tik mokslas, bet ir menas. Tad iš vadovo vis labiau reikalaujama kultūros žinių, bendravimo su pavaldiniais etikos. Vadovas privalo gerai pažinti komunikacijos personale teoriją, formas ir galimybes. Vis didesni reikalavimai keliami priimant sprendimus dėl personalinių santykių, vis daugiau dėmesio reikia skirti socialiniam – psichologiniam klimatui. Todėl būtinas geresnis bendrasis teorinis gamybos vadovo parengimas.
Kiekvienas veiksmas valdyme susijęs su kitų žmonių veiksmais, kurie pasireiškia tam tikromis teisėmis ir pasekmėmis. Vadovo tikslas siekti, kad įmonės personalas įgyvendintų bendrus organizacijos tikslus ir uždavinius. Vadovas turi turėti ne tik teises, bet ir autoritetą. Tai – savybė įtikinti, paveikti, kad žmonės padarytų tai, ko iš jų reikalaujama. Vadovas neturi leisti, kad asmeniniai interesai trukdytų pasiekti bendrą tikslą. Žmogus, kurį likimas pašaukė būti vadovu, turi giliai ir nuoširdžiai domėtis savo darbuotojais. Vadovas neturės autoriteto, o jo darbas bus bevaisis, jeigu jo kontaktai su darbo partneriais bus nenormalūs. Įmonių, bendrovių savininkai ieško vadovų, kurie yra autoritarinio tipo, linkę asmeniškai spręsti, griežtai kontroliuoti darbuotojų veiksmus, išlaikyti tam tikrą nuotolį tarp savęs ir darbuotojo. Gabus vadovas turi atsisakyti smulkmeniškos kontrolės ir rūpintis galutiniais darbo rezultatais. Čia aš išdėsčiau savo požiūrį apie vadovą.
Vadovas galėtų išvengti klaidų, jeigu savo darbe galėtų vadovautis šiais principais:
* Gabus vadovas daug dėmesio skiria kiakvienam žmogui, stengiasi ir moka prieiti individualiai, nuoširdžiai domisi pavaldinio gyvenimu, jo rūpesčiais, siekiais ir nesėkmėmis.
* Per daug reguliuojant, didinamas personalas ir žlugdoma iniciatyva, o per mažai – einama prie chaoso.
* Vadovas turi stengtis, kad jo įsakymai nebūtų atitrūkę nuo pagrindinio tikslo. Tikslai negali būti diktuojami, dėl jų reikia susitarti. Įsakydamas vadovas turi nurodyti – kas, ką ir kada turi atlikti, daroma klaida, kai vadovas nurodo darbuotojams kaip tai atlikti.
* Reikia ne asmenį aprūpinti darbu, o parinkti tokius asmenis, kurie reikalingi tam darbui atlikti. Kiekvienam darbuotojui duoti tiek užduočių, kiek jis gali jas kokybiškai atlikti.
* Kontroliuoti reikia ne kartą, o pastoviai ir sistemingai.
Vadovaudamasis šiais valdymo principais, laikydamasis reprezentavimo pareigų vadovas gali sukurti gerą įmonės įvaizdį ir tuomet jį lydės sėkmė.

Išnagrinėjusi šią temą suradau šios vadovavimo apibūdinimo panašumus:
P. Jucevičienė, B.Marinkus, V. Žilinskas, A. Seilius visų pirma akcentuoja tai, kad žmones reikia nukreipti, stimuliuoti bendro tikslo siekimui, bet man atrodo, kad tai galima padaryti ir pradėjus darbą.
P. Jucevičienė ir H. Rodžersas pažymi, kad kiekvienoje situacijoje vadovas turi elgtis skirtingai, bet taip, kad nepakenktų kitiems; vadovas turi atsižvelgti į darbuotojų poreikius, jei su jais bus gerai elgiamasi, tai bus pasiekta geresnių rezultatų; Vadovas turi laikytis tam tikrų elgesio normų. Mano manymu darbuotojai labai nori iš vadovų pusės sulaukti gero elgesio, ir tai juos labai stimuliuoja.
Lyginant H. Rodžerso ir B. Martinkaus su V. Žilinsku apibrėžimus bendra, yra tai, kad jie akcentuoja vadovo ir darbdavių santykius, o taip pat vadovo ir darbuotojų santykius. Aš manau, kad vadovo ir darbuotojų santykiai yra labai svarbu. Tai pamėginsiu pavaizduoti pavyzdžiu iš savo darbovietės. Mūsų įstaigoje yra du poskyriai, kuriems vadovauja du pavaduotojai. Pimąjam vadovauja patyręs vadybininkas ir poskyris savo užduotis atlieka puikiai. Antrąjame vadojauja žmogus be autoriteto, nemokantis bendraut, bijantis atsakomybės (ne vadybininkas) – kasdien tame poskyryje vyksta konfliktai su kolegomis ir klientais, apkalbos, laiku netliekami darbai, retkarčiais į tas problemas įsipainioja įstaigos vadovas, bet kelinti metai šios problemos neišsprendžia iš esmės. To pasekoje kenčia įstaigos prestižas, o padalinio darbas yra neefektyvus.
Vadovavimo apibūdinimo skirtumai: P. Jucevičienė ir H. Rodžersas pažymi, kad darbuotojai turi pajusti pasitenkinimą atliktu darbu, to neakcentuoja A. Seilius ir B. Martinkus su V. Žilinsku. A. Seilius daugiau dėmesio skiria kūrybiškumui, kuo efektyvesniam ir geresniam tikslo siekimui naudojant, pažangias technologijas. H. Rodžersas mano, kad vadovas turi save tapatinti su pavaldiniais, kad būtų sukurta komanda ir pabrėžta kiekvieno komandos nario svarba darbo rezultatui. H. Rodžersas svarbią vietą skiria atsakomybei, ją palaipsniui perduodant pavaldiniams, būtina pažymėti prioritetus bei duoti patarimų, pasitikėti savo pavaldiniais ir vertinti juos pagal darbinę veiklą, darbuotojas turi pats įsisąmoninti, kad jis yra atsakingas už jam pavesto darbo kokybišką ir savalaikį atlikimą; šių vadovo savybių taip ryškiai neakcentuoja kiti mano nagrinėti autoriai.
Darbo užmokestis – labai svarbus darbuotojų stimuliavimo įrankis. Visi mano nagrinėti autoriai šio sverto neišskyrė. Perskaičius A. Seiliaus ir H. Rodžerso knygas paaiškėjo, kad darbo apmokėjimo jie tikrai nepamiršo, bet jį priskiria prie darbuotoją stimuliuojančių veiksnių. Esant tokioms ekonominėms sąlygoms, dažnas lietuvaitis pasiruošęs užsimerkti prieš blogas darbo sąlygas ir kitas negeroves, kad tik galėtų užsidirbti pragyvenimui.
H. Rodžersas ir R.D. Lewis labiau akcentuoja moralinius ir bendravimo dalykus, manau, kad jų tautos yra labiau susvetimėjusios ir bedravimo problemas jie pajuto anksčiau už mūsų tautą. Rodžerso auksinė taisyklė teigia “ Elkitės su kitais taip, kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi kiti”
Jeigu organizacijos mikroklimatas yra blogas, tai ir pats geriausias ar autoritetingiausias vadovas jo per kelias dienas neatstatys, todėl labai svarbu, kad vadovas laiku pajustų kylančias problemas ir kuo skubiau imtųsi jas spręsti. Nuo 70 iki 85 procentų visų klaidų gali ištaisyti tik vadovai.
Lietuviai autoriai labiau akcentuoja vadovavimą nukreiptą į kuo greitesnį, efektyvesnį ir kūrybišką tikslo siekimą. Tiek H. Rodžersas tiek R. D. Lewis akcentuoja bendravimo aspektus ir juo grindžia visą vadovavimo meną. Manau, kad čia išryškėja kultūriniai skirtumai.
Geras vadovas dosnus, bet ne švaistūnas, ragindamas dirbti nesukelia pykčio, didingas, bet ne išpuikęs, siekdamas pagarbos – nežiaurus. Žmogaus iniciatyva, jo entuziazmas – brangiausia energija žemėje. Vadovo sėkmė priklauso nuo to, kiek tos energijos jis sugeba gauti iš kiekvieno savo pavaldinio ir kur ją nukreipia.
Iš visų vodovavimo apibrėžimų galima padariau išvadą, kad vadovo darbo esmę sudaro žmogiškosios energijos gamyba. Paties vadovo, organizacijos ir apskritai visos valdymo sistemos veiksmingumas priklauso nuo to, kiek energijos vadovas sugeba išgauti iš kiekvieno pavaldinio ir kur ją nukreipia.
Sėkminga vadyba – tai gerai atlikta užduotis ir geri darbo rezultatai. Vadybos dėka sėkmė yra suplanuota, o ne atsitiktinė. Be jos rezultatai būna dažniausiai tik patenkinami, neretai visas darbas būna bergždžias arba pusiau atliktas.

Naudota literatūra:

1. Butkus S.F. Organizacijos ir vadyba / Vilnius, 1996.
2. Jucevičienė P. Organizacijos elgsena / Kaunas, 1996.
3. Lewis R.D. Kultūrų sandūra / Vilnius, 2002.
4. Martinkus B. Ekonomikos pagrindai / Žilinskas V. Kaunas, 2001.
5. Organizacijos valdymo pagrindai: paskaitų konspektas/ Kaunas, 1998.
6. Rodžersas H. Vienos skrybėlės principas / Vilnius, 1991.
7. Seilius A. Vadovavimas sprendimų priėmimo procesui / Klaipėda, 2001.
8. Sakalas A. ir kiti Pramonės įmonių vadyba / Kaunas, 2000.
9. Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos / Kaunas,2002.

Leave a Comment