Konfliktai ir jų sprendimas

T U R I N Y S

1. Įvadas 2
2. Konflikto samprata 3
3. Požiūris į konfliktus 4
4. Konfliktų priežastys 5
5. Konfliktų tipai 6
6. Konflikto eiga 6
7. Konfliktų sprendimas 7
8. Konfliktų pasekmės 9
9. Išvados 10
10. Literatūros sąrašas 121. Įvadas
Poreikis bendrauti yra vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių. Bendravimo procese vyksta informacijos

mainai ir jos interpretacija, tarpusavio supratimas, simpatijų ir antipatijų, pažiūrų ir įsitikinimų formavimas, nesutarimų

sprendimas. Kiekvienas iš mūsų bendraudamas su kitais žmonėmis gauna praktinių bendravimo įgūdžių. Tačiau

kiekvieno žmogaus bendravimo įgūdžiai skirtingi ir dėl to bendravimo procese gali iškilti barjerai bei įsiplieksti įvairūs

konfliktai.
Žvelgiant į žmonijos istoriją visur galima aptikti konfliktą – nuolatinį viisuomenės vystymosi palydovą. Konflikto

problema visais laikais jaudino mąstytojų protus. Bet kuri filosofija, įskaitant ir pasaulines religijas, operuoja konflikto

tarp gėrio ir blogio, chaoso ir tvarkos samprata. Mituose ir padavimuose, filosofų pasisakymuose, praėjusių amžių

istorikų ir rašytojų veikaluose sutinkama daugybė pastabų ir spėlionių apie įvairių konfliktų priežastis ir jų sprendimo

būdus.
Pirmieji bandymai suprasti konflikto prigimtį priklauso senovės graikų filosofams. Antikos filosofas Heraklitas siekė

susieti savo samprotavimus apie karus ir socialinius konfliktus su visuomenės požiūriu į pasaulio sandarą. Jis teigė,

kad pasaulyje viiskas atsiranda per priešingybių kovą ir ginčus, taip pat ir žmonių tarpusavio santykių normos.

Pripažįstant tokią koncepciją, vidinių prieštaravimų draskoma visuomenė yra normalus reiškinys.
Konflikto teorija formavosi Karlo Markso darbų pagrindu, kurio nuomone, klasinis konfliktas sudaro pačią visuomenės

esmę. Klasinis konfliktas ky

yla todėl, kad žmonės pasiskirstę į skirtingas klases pagal jų padėtį ekonominėje sistemoje.

Markso požiūriu, buržuazinėje visuomenėje pagrindinės klasės yra kapitalistai ir samdomi darbininkai. Šios dvi klasės

neturi bendrų vertybių, be to, kapitalistai siekia viešpatauti ir eksploatuoti darbininkus. Todėl šios dvi klasės nuolat

konfliktuoja. Marksas manė, kad klasių kova yra daugelio politinių konfliktų šaltinis. Jis pranašavo, kad

eksploatuojama klasė sukils, ir revoliucija pakeis visuomenę. Pagal Markso teoriją, klasių konfliktas yra varomoji

istorijos jėga.
XX šimtmetyje buvo pasiūlyti keli konflikto teorijos variantai. Viena žymiausių šiuolaikinių teorijų yra vokiečių

sociologo Ralfo Darendorfo koncepcija. Darendorfas atmeta Markso mintį, kad pagrindinės konfliktuojančios

visuomenės grupės yra klasės, kurios skiriasi pagal ekonominį požymį. Darendorfo nuomone, pagrindinė konflikto

priežastis yra faktas, kad vieni žmonės turi valdžią kitų atžvilgiu. Paagrindiniai konfliktai iškyla tarp tų, kurie turi valdžią,

ir tų, kurie jos neturi.
Žmogaus požiūris į konfliktą priklauso nuo jo vertybinių orientacijų. Jeigu, žmogus vertybe laiko rungtyniavimą, o ne

bendradarbiavimą, tokia nuostata gali būti pagrįsta įsitikinimu, kad gyvenimas, kaip sakė K. Marksas, yra kova. Arba

kaip teigė, anglų filosofas T. Hobbes, kad “žmogus žmogui yra vilkas”. Aristotelis, priešingai, pabrėždavo ne tai, kas

žmones skiria, o tai, kas vienija. Aristotelio nuomone, visi kraštutinumai yra ydos ir su jais reikia kovoti. Harmonijos

receptas – mokėti su

urasti “aukso vidurį” tarp dviejų kraštutinumų.
Susiklostė nuomonė, kad konfliktas visada yra neigiamas, nepageidaujamas reiškinys ir todėl, esant galimybei, jo reikia

vengti, tačiau pastaruoju metu vis dažniau manoma, kad kai kurie konfliktai ne tiktai įmanomi, bet netgi reikalingi.(“ Ne

konflikto buvimas, o nebuvimas yra kažkas keisto ir nenormalaus. R. Darendorf.”). Tam tik reikia mokėti valdyti

konflikto eigą. Šiuolaikinėje visuomenėje konfliktų reikšmė taip išaugo, kad antroje XX a. pusėje susiformavo atskira

disciplina – konfliktologija.

Dabartiniu metu ypač reikšminga tai, kad problemos tyrimai nukreipti į tai, kad gauti rezultatą, pateikti konkrečias

rekomendacijas. Tyrėjui keliamas uždavinys apibrėžti tas sąlygas, kurioms esant įmanoma išsaugoti egzistuojančias

.
organizacines struktūras, pasiekti harmoningą individų įsiliejimą į jas.

Tikslas:
· Išsiaiškinti, kokios priežastys dominuoja konfliktinėje situacijoje.
· Nustatyti dažniausiai pasirenkamus konflikto sprendimo būdus.
· Apibūdinti konflikto pasekmes, bei konflikto poveikį2. Konflikto samprata
Visuomenėje visąlaik iškildavo ir vykdavo įvairūs konfliktai : nuo tarpasmeninių ir šeimyninių iki

tarpvalstybinių. Konfliktai – neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Kai du žmonės bendrauja nepriklausomai nuo jų

bendravimo priežasčių, visada egzistuoja konflikto tikimybė: jie gali nesuprasti vienas kito dėl asmeninių nesutarimų,

neigiamos bendravimo patirties ar dėl agresyvių žodinių išpuolių ir t.t.
Konfliktas – ( lot. “conflictus” – susidūrimas ) tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar bendraujančių

subjektų susidūrimas. Bet kurio konflikto pagrindas situacija kai nesutampa bendraujančių pusių nuomonės, skirtingi

tikslai ar tų tikslų si

iekimo priemonės, esant tam tikroms sąlygoms, nesutampa oponentų interesai, lūkesčiai ir kt.

Egzistuoja skirtingi konflikto apibrėžimai, (“Konfliktas – tai kova už vertybes ir statusą, valdžią, išteklius. Kovos tikslas

– priešininko neutralizavimas arba sunaikinimas.” L. Coser.), tačiau bet kokio konflikto pagrindas yra prieštaravimas

t.y. tokios sąlygos, kurioms esant kažkas viena neigia kita. Pasaulis taip pat sudarytas prieštaringai. Konfliktai

rutuliojasi prieštaringo pasaulio kontekste ir yra prieštaravimų egzistavimo forma, taip pat ir judėjimo, vystymosi

šaltinis.
Konfliktą galima apibūdinti kaip prieštaravimų paūmėjimo kraštutinį atvejį, kai vienu metu negali būti įgyvendinami

priešingi interesai, požiūriai. Konfliktas suvokiamas kaip situacija, kelianti rūpesčių, suardanti buvusią tarpusavio

santykių pusiausvyrą. Konfliktiškas elgesys gali būti įvairus, pradedant intelektualiniais ginčais ir baigiant fizinės

jėgos naudojimu. Priešiška elgsena gali būti paslėpta, gali būti akivaizdi – tiesioginė. Ši elgsena – abipusė, nes kovoja

du ar daugiau žmonių, vieno konflikto dalyvio elgsena sulaukia kito dalyvio atsakomosios elgsenos.

Konfliktu vadinamas nesutarimas tarp dviejų arba daugiau pusių. Pusėmis gali būti atsitiktiniai žmonės, atskira

organizacija arba valstybė. Visos pusės stengiasi, kad būtų priimtas jų požiūris ir trukdo tai padaryti kitoms pusėms.

Daugeliui žmonių ginčai asocijuojasi su pykčiu, agresija ir todėl jų reikia vengti, ir būtent todėl konfliktas vertinamas

kaip neigiamas reiškinys. Tačiau jis ne visada gali būti neigiamas reiškinys. Kai nuomonės liečia svarbius veiklos

/p>

tikslus, nuomonių susidūrimas įgalina rasti prasmingą sprendimą.
Visi konfliktai turi tam tikrų bendrų bruožų: konflikto priežastys, konflikto intensyvumas, konflikto trukmė, jo padariniai.3. Požiūris į konfliktus
Požiūris į konfliktus daro įtaką bendravimo formos pasirinkimui. Biurokratinių ar konservatyvių pažiūrų žmonės

įsitikinę, jog konfliktas yra nereikalingas, žalingas. Konfliktą jie prilygina kovai, nemalonioms diskusijoms, pykčiui ir

įtampai. Konfliktą jie siūlo numalšinti ir pašalinti. Biurokratų konfliktų sprendimo strategijos bei metodai apima

represinio, nepalankaus klimato sukūrimą, kur savo reakcijos reiškimas yra tuojau pat nuslopinamas. Gali būti

naudojami ir kiti metodai pavyzdžiui, derybos, įtikinėjimai arba konfrontacija, paremta “Aš laimiu, tu pralaimi” požiūriu.
Humanistai į konfliktus žiūri liberaliai, teigdami, jog konfliktų atsiradimas yra normalus, dažnai pasitaikantis reiškinys,

kadangi žmonės turi poreikių, kurie kartais susikerta. Liberalus, progresyvus požiūris į konfliktus remiasi tuo, kad kai

kurie konfliktai yra reikalingi, ir jų sprendimo būdų ieškojimas didina darbo efektyvumą. Tuo pačiu pripažįstama, kad

dauguma konfliktų gali pakenkti individams, užkirsti kelią tikslo siekimui. Progresyviai mąstantis žmogus bando

konfliktą spręsti taip, kad visos neigiamos pasekmės būtų minimalios, o naudingos – maksimalios.
Humanistinių santykių šalininkai įsitikinę, jog žmonėms įmanoma tuo pačiu metu konfliktuoti ir bendradarbiauti.

Pavyzdžiui, darbuotojai gali sutarti dėl bendrų paslaugų gerinimo siekių, tačiau labai nesutarti, kaip tai įvykdyti.

Humanistai, spręsdami konfliktus, remiasi diskusija, problemos sprendžiamos ieškant bendrų sprendimų, kad kiekviena

iš konfliktuojančių pusių pasijustų “laimėtoju”.4. Konfliktų priežastys
Tam, kad galima būtų galima išvengti konfliktų, pirmiausia reikia suprasti juos sukeliančias priežastis. Konfliktai kyla

atsiradus vidinei ar išorinei kovai, susijusiai su mintimis, jausmais ar veiksmais. Asmeniniai, tarpasmeniniai ir

tarpgrupiniai konfliktai gali sukelti kolektyvinį nedarnumą, kadangi tarp žmonių egzistuoja didžiuliai kilmės, požiūrių,

vertybių ir poreikių skirtumai.

Žmonių būtinybė patenkinti savo norus ar poreikius gali sukelti bendravimo sunkumų ar net konfliktą.

Nesutarimą sąlygoja įvairios priežastys: skirtingos nuomonės, požiūriai, interesai, siekiai bei tikslai ir t.t. Tačiau

nesutarimai ne visada išreiškiami susidūrimo, konflikto forma. Tai atsitinka tik tuomet kai egzistuojantys prieštaravimai,

nuomonių skirtumai sutrikdo normalius žmonių santykius, trukdo siekti užsibrėžtų tikslų. Tokiais atvejais žmonės

paprasčiausiai priversti tam tikru būdu įveikti iškilusius prieštaravimus ir ima atvirai konfliktuoti. Konflikto procese jo

dalyviai įgyja galimybę išreikšti skirtingas pažiūras, nuomones. Tuo pačiu išreiškiama daugiau alternatyvių sprendimo

variantų ir būtent taip pasireiškia teigiamas konflikto pobūdis. Žinoma tai nereiškia kad konfliktas visada yra teigiamas

reiškinys.
Apsidrausti nuo konfliktų praktiškai neįmanoma, nes egzistuoja daugybė objektyvių priežasčių, kurios gali sukelti

įtampą tarp asmenų, ar tarp žmogaus ir grupės žmonių. Pavyzdžiui, informacijos priimtinos vienai pusei ir nepriimtinos

kitai, atsiradimas ( gandai, paskalos) stimuliuoja neadekvatų kai kurių žmonių elgesį.
Konfliktas kyla tada kai išsemiamos visos nesutarimo sprendimo galimybės. Konfliktuojančios pusės paprastai negali

suformuluoti tikrųjų konflikto priežasčių, pabrėždamos labiausiai jaudinančias aplinkybes, kurios yra tikrųjų priežasčių

rezultatas.
Konfliktai kyla ir dėl skirtingai suvokiamų vertybių. Pavyzdžiui, pavaldiniai įsivaizduoja, kad savo nuomonę gali

laisvai išdėstyti, o viršininkai mano, kad tai galima tik tuomet, kai jų atsiklausiama.
Visų konfliktų pagrindinės priežastys yra tarpusavio priklausomybė, skirtingi tikslai, skirtinga vertybių ir elgesio

samprata, taip pat išsilavinimas, nemokėjimas bendrauti su žmonėmis ir kt. Konfliktai gali kilti visur, nes visur yra

žmonių, kurie sukuria aplinką konfliktams, mėgsta ginčytis, elgiasi agresyviai, priešinasi dėl menkniekio ir pan.
Egzistuoja ir egzistuos tam tikros bendravimo ir elgesio priežastys, tokios kaip bendradarbių elgesys, neatitinkantis

aplinkinių lūkesčių, taip pat nuosavybės problemos, socialinė padėtis, valdžia, atsakomybė ir t.t. Ir jeigu esant tokiai

daugybei objektyvių priežasčių apsidrausti nuo konfliktų neįmanoma, tai išmokti juos valdyti ne tik galima, bet ir

būtina.5. Konfliktų tipai
Galima išskirti keturis pagrindinius konfliktų tipus:
· vidinis
· tarpasmeninis
· asmens konfliktas su grupe
· konfliktas tarp grupių.
Vidinis konfliktas kyla, kai žmogaus veiklai keliami prieštaringi reikalavimai, susiduriama su įvairiais nepalankiais išorės

poveikiais, kai yra žmonių nepasitenkinimas darbu, nepasitikėjimas, stresai.
Labiausiai paplitęs – tarpasmeninis konfliktas, kai tarpusavyje konfliktuoja du ar keli žmonės, kurie atsakingi už

konflikto baigtį. Jis atsiranda, kai susiduria dviejų arba daugiau asmenų priešingi interesai, nuostatos, tikslai arba

tikslo siekimo būdai. Konfliktas formuoja asmenybės požiūrį į konfliktą sukėlusį žmogų ir į visa tai, kas su tuo žmogumi

susiję.

Asmens konfliktas su grupe kyla, kai vienas narys užima skirtingą poziciją nuo priimtos visos grupės pozicijos ir

nesilaiko grupės elgesio normų.

Konfliktai gali kilti ir tarp grupių. Dažniausiai pasitaiko konfliktai tarp oficialių ir neoficialių grupių.6. Konflikto eiga
Konfliktai atsiranda ir vyksta tam tikra eiga:
· atsiranda konfliktą sukeliančios priežastys;
· teikiami pasiūlymai, svarstoma, kaip pašalinti konflikto priežastis;
· pasiūlymai priimami arba atmetami;
· konfliktas tęsiasi – atsiranda atviras priešiškumas, pyktis.
Pastebėta, kad kuo platesnė konfliktą sukėlusi tema, tuo sunkiau priimti gerą sprendimą ir numalšinti kilusias emocijas.

Kai kuriems žmonėms skirtingose situacijose konflikto priežastys gali pasirodyti nelabai svarbios, todėl tokiu atveju

kompromisą galima surasti greičiau. Kartais žmogus kilusį ginčą gali palaikyti vos ne asmeniniu įžeidimu, nes galbūt jis

pernelyg daug yra įdėjęs pastangų tam, kas sukėlė kitiems abejonių. Kai kuriais atvejais žmonės, visai nieko

nepaisydami, siekia tik laimėti ginčą, net nesvarstydami, ar tokia ginčo baigtis neatneš daugiau žalos.
Konflikto eigai svarbu asmens charakterio savybės, pagal situaciją pasirenkami konfliktų sprendimo būdai, darbuotojų

sąveika, kolektyvo dinamika. Konflikto atveju ypač svarbu ieškoti problemos priežasties. Tai lemia konfliktinės

situacijos valdymą. Efektyviausias konfliktų valdymo metodas visų šalių atžvilgiu yra bendra konflikto sprendimo

paieška. Konfliktų supratimui ir tinkamam valdymui svarbu įvertinti žmogaus psichologinį charakterio tipą bei

pasirinktą konflikto valdymo taktiką tam tikroje situacijoje.7. Konfliktų sprendimas
Pats konfliktas dar nėra blogis. Neprotinga konfliktą drausti, slopinti arba neigti. Jį reikia spręsti. Sprendžiant

konfliktus pirmiausia būtina surasti konflikto šaltinį ir suprasti nepasitenkinimo priežastį, tik tada galima pereiti prie jo

sprendimo. Susidarius konfliktinei situacijai, oponentai turi pasirinkti tolesnio elgesio formą, kad kuo mažiau būtų

pažeidžiami jų interesai. Visi konflikto dalyviai turi pasijausti visaverčiais žmonėmis, o jų požiūriai, jausmai ir poelgiai

turi būti gerbiami.
Konflikto sprendimas įmanomas tik pasikeitus konfliktinei situacijai. Situacijos pasikeitimas gali pasireikšti įvairiomis

formomis, tačiau efektyviausia – konflikto priežasčių pašalinimas. Taip pat konflikto sprendimas įmanomas vienai iš

pusių pakeitus keliamus reikalavimus t.y. kai konflikto dalyvis sutinka su tam tikromis nuolaidomis ir pakeičia siekiamą

tikslą.
Klaidinga manyti, kad nutylėjus problemą bus išsaugoti geri santykiai. Priešingai, jie kaip tik bus sugadinti. Kuo ilgiau

problemos slepiamos, kuo daugiau jų susikaupia, tuo didesnė sprogimo tikimybė

Psichologai skirtingą elgseną konflikto metu yra linkę skirstyti į konfliktų sprendimo strategijas:

rungtyniavimą, prisitaikymą, vengimą, kompromiso ieškojimą ir bendradarbiavimą. Visos strategijos yra priimtinos,

atsižvelgiant į tikslus, tarpusavio santykius, planus ateičiai.
Rungtyniavimas (konkurencija) Pirmiausiai stengiamasi patenkinti savus interesus, priverčiant kitą pusę priimti sau

nepalankius sprendimus. Ši strategija retai atneša ilgalaikius rezultatus, kadangi pralaimėjęs, žmogus pradeda priešintis

primestam sprendimui. Šiandien pralaimėjęs, rytoj gali nebenorėti bendradarbiauti. Ji taikytina tik tais atvejais, kai

tarpusavio santykiai yra nereikšmingi, nėra bendrų ateities planų . Naudojantis tokią strategiją žmogus greičiausiai

nebus populiarus, tačiau gali įsigyti šalininkų, jeigu problemos spendimo rezultatas bus teigiamas.
Prisitaikymas. Tai reiškia, kad priimama oponento pozicija, savi interesai neginami. Siekiant bet kokia kaina palaikyti

gerus santykius su oponentu, neigiamas konflikto egzistavimas. Viena iš konfliktuojančių pusių atsitraukia ir sutinka

su priešininko keliamais reikalavimais, tačiau ji nenorės prisitaikyti, jei konflikto metu pasijaus esanti įžeista. Ši

strategija tinka tuo atveju, kai konfliktas nėra gilus, rimtas ar kai konflikto baigtis ypatingai svarbi oponentui, taip pat

kai oponentas disponuoja didesne valdžia. Nuolaidžiaudamas ar aukodamas savo interesus oponento labui, žmogus

gali sušvelninti situaciją ir tuo pasinaudodamas išlošti laiko pasiruošimui, kad vėliau galėtų pasiekti jį tenkinantį

rezultatą. Nepatariama taikytis prie kito, jei oponentas visiškai to nevertina, nori paversti prisitaikymą taisykle,

neatsako geranoriškumu.

Vengimas. Konflikto dalyviai nesiima jokių aktyvių veiksmų, neginamos savo teisės, su niekuo

nesitariama dėl sprendimo arba paprasčiausiai vengiama konflikto sprendimo. Iš konflikto pasitraukiama (pvz.: tylima,

išeinama iš kambario), tokiu būdu netenkama galimybės paveikti situacijos eigą. Ši strategija pateisinama tada, kai

konfliktas neliečia tiesioginių asmens interesų ir nenorima tuščiai eikvoti jėgų, bendraujama su sudėtingo charakterio

žmogumi ir kai nėra svarbių priežasčių su juo palaikyti tolimesnius kontaktus. Tačiau visiškai nepateisinama, jei

konflikto objektas ar priežastis yra labai reikšminga. Neišsakytos mintys, giliai viduje užspausta nuoskauda provokuoja

naujus konfliktus – dar stipresnius, o tikimybė juos išspręsti mažėja. Vengimo strategija ne tik palieka neįveiktas

problemas, bet ir pastiprina oponentą, sudaro jam pergalės įspūdį. Problemos vengimas ilgainiui gali tapti asmenybės

bruožu, tipiška reakcija į kliūtį.

Nežiūrint į tai kad kai kas šią strategiją gali palaikyti “bėgimu nuo problemos”, ir atsakomybės, vengimas gali

būti visiškai tinkama rea.kcija į konfliktinę situaciją.
Kompromisas. Kompromisas suprantamas kaip abiejų pusių dalinis pasiaukojimas. Tačiau tuo metu abi

besiginčijančios pusės kažką ir gauna. Ši strategija yra taikytina tada, kai konfliktuojančiųjų interesai yra visiškai

nesuderinami, kai sprendimą reikia rasti labai greitai, kai kiti bandymai spręsti konfliktą buvo neefektyvūs. Tačiau

kompromiso atveju kiekvienai konfliktuojančiai pusei tenka atsisakyti dalies savo siekių, daryti tam tikras nuolaidas

vienas kitam. Kartais tai nėra labai malonu, bet vis tik tokiu būdu įmanoma rasti bendrą, abi puses tenkinantį

sprendimą. Kompromisą galima vertinti kaip sėkmingą atsitraukimą, o kartais tai būna paskutinė galimybė rasti ir priimti

sprendimą.
Kad šis procesas vyktų sklandžiai, būtina užtikrinti, kad kiekvienam būtų užtikrinta teisė pareikšti savo nuomonę.

Klausimas turi būti aptarinėjamas tol, kol randamas priimtinas sprendimas. Kompromisai reikalauja kūrybingumo.
Bendradarbiavimas. Aktyviai dalyvaujama konflikto sprendime, ginami savo interesai, atsižvelgiama į oponento

pageidavimus, randama abi puses tenkinantį sprendimą. Šis būdas skatina nesutariančius atvirai išdėstyti savo

nuomonę ir tariantis ieškoti bendro abipusiai naudingo sprendimo. Bendra nuomonė (sprendimas) susiformuoja

bendroje diskusijoje, kurioje randamas sprendimas, tenkinantis ar bent jau neprieštaraujantis kiekvieno nuomonei.

Kartais bendros nuomonės formavimo procesas užtrunka ir pareikalauja keletą kartų sugrįžti prie diskusijų.
Tokia strategija efektyvi tada, kai problemos sprendimas labai svarbus abiem pusėms, kai su oponentu sieja ilgalaikiai

ir artimi ryšiai, kai abi konfliktuojančios pusės sugeba išdėstyti savo interesų esmę ir išklausyti priešingą nuomonę.

Kita vertus, situacijos, kuriose priimtas sprendimas visiškai tenkintų abi puses ir neverstų jų atsisakyti dalies savo

siekių pasitaiko labai retai.
Svarbu suprasti, kad kiekviena iš šių strategijų efektyvi tik esant tam tikroms sąlygoms, nė vienas iš jų negali būti

laikomas pačiu geriausiu. Žmogus turi mokėti efektyviai panaudoti bet kurią strategiją, priklausomai nuo susidariusių

aplinkybių sąmoningai pasirinkti vieną ar kitą.8. Konfliktų pasekmės
Bet kokį konfliktą lydi didžiulė psichologinė įtampa. Konfliktuojantys žmonės patiria didelę psichologinę ir fizinę

įtampą, nes stengdamasis pakreipti situaciją sau naudinga linkme, žmogus sukoncentruoja savo fizines jėgas ir

dvasinius bei psichologinius resursus. Kuo sudėtingesnis konfliktas tuo daugiau jėgų jis pareikalauja. Jei žmogus

neišlaiko įtampos paprastai peržengia bendravimo ir elgesio ribas : kalba pakeltu balsu, mojuoja rankomis, (ar įžeidinėja

priešininką) gali netgi panaudoti fizinę jėgą, siekdamas sugniuždyti priešininką. Žinoma po to žmogus gailisi to ką

padarė, priekaištauja sau dėl nesugebėjimo save kontroliuoti, jam gėda dėl tokio elgesio.
Kai kada žmogus ilgai neranda ramybės, vėl ir vėl mintyse išgyvena situaciją, ieško kitokių galimų savo elgesio

variantų. Netgi suprasdamas, kad reikia užmiršti apie nereikšmingą epizodą, atkakliai grįžta prie buvusių įvykių. Žinoma

praėjus tam tikram laikui žmogus nusiramina, tačiau įvykio pėdsakai lieka. Ir gal būt kitą kartą atsidūręs panašioje

situacijoje, žmogus taip nesielgs, pasistengs valdyti savo emocijas, kontroliuoti elgesį.
Labai svarbu suprasti konflikto neišvengiamumą, konflikto pasekmes individui, kolektyvui, darbo kokybei, santykiams

su kolegomis. Konflikto procesas gali atnešti tiek teigiamų, tiek neigiamų rezultatų. Bendravime dalyvauja du ar

daugiau asmenų, todėl tokio socialinio pasikeitimo rezultatai priklauso nuo bendravimo.
Konflikto padariniai gali būti įvairūs, pavyzdžiui, problemą galima išspręsti visiems priimtinu būdu, suaktyvėja

bendradarbiavimas tarp pusių, konflikto metu gali būti aptartos ir išspręstos problemos. Priklausomai nuo konflikto

sprendimo būdo, nuo konflikto valdymo, jo pasekmės gali būti teigiamos arba neigiamos.
Konflikto nauda, teigiamas poveikis pasireiškia tuo, kad problema gali būti išspręsta taip, kad sprendimas tenkintų abi

konflikto šalis, priešiškos šalys gali būti linkę bendradarbiauti ateityje, padidėja pastangos įveikti sunkumus,

išmokstama geriau priimti sprendimus, atsiranda kritiškas mąstymas..
Kartais nepavyksta rasti veiksmingo būdo konfliktui suvaldyti, nes tam tikros sąlygos trukdo pasiekti šį tikslą. Tuomet

susiduriama su neigiamomis konfliktų pasekmėmis: problemos lieka neišspręstos, suintensyvėja neigiami santykiai,

nėra stimulo sprendimų ieškojimui, padidėja įtampa, priešiškumas, jaučiamas bendradarbiavimo nepasitenkinimas,

bloga nuotaika, negatyvūs jausmai, stresas.

Konflikto pasekmės bus teigiamos tuomet, kai konfliktą bus įmanoma efektyviai valdyti, tuomet jie padės

išsiaiškinti nesutarimus bei nuomonių skirtumus, peržiūrėti elgesio normas, taisykles. Neradus būdo konfliktui valdyti,

jis gali sukelti nepageidautinus padarinius, sutrukdyti siekti tikslų.9. Išvados
Mažai kas pritaria konfliktinėms situacijoms, tačiau beveik visi su jomis susiduria ir betarpiškai dalyvauja.

Vargu ar galima įsivaizduoti žmogų, savo gyvenime nepatyrusį nė vieno konflikto. Daugiau kaip 80 % visų konfliktų

kyla nepriklausomai nuo jų dalyvių valios ir norų. Bet kokiame konflikte dalyvauja mažiausiai dvi priešingos pusės,

siekiančios sau palankaus sprendimo.

Žmogaus prigimčiai būdingi biologiniai, psichologiniai ir kiti faktoriai, kurie neišvengiamai sukuria įvairias

konfliktines situacijas. Konfliktai tarp žmonių dažniausiai pagrįsti emocijomis ir asmenine antipatija. Iškilusį konfliktą

sustabdyti būna labai sunku. Tačiau konfliktų įmanoma išvengti. Tam, kad galima būtų galima išvengti konfliktų, reikia

suprasti juos sukeliančias priežastis. Konflikto prevencijai svarbu asmens charakterio bruožai, nulemiantys konflikto

sprendimo strategijos pasirinkimą, o kilus konfliktui – abipusis problemos sprendimas. Neprotinga konfliktą drausti,

slopinti arba neigti. Jį reikia spręsti. Netinkamai išspręsta konfliktinė situacija sukelia nepasitenkinimą, atpildo siekimą

arba norą keršyti.
Daugeliu atvejų konfliktuojančioms pusėms geriausia išeitis – išsiaiškinti ir atvirai pripažinti tarpusavio

prieštaravimus. Prieštaravimų slėpimas, bandymai bet kokiomis priemonėmis išsaugoti santykius gali netgi sukelti

sunkias pasekmes : įvairūs psichikos sutrikimai, depresija ir t.t.
Tarpusavio santykiai labai priklauso nuo žmogaus moralinės ir psichologinės būklės. Problemos ir sunkumai kuriuos

žmonės patiria, tiesiogiai atsispindi santykiuose su aplinkiniais. Prieš ką nors kaltindamas ar teisdamas pirmiausia

žmogus privalo pažinti save. Būtina išmokti stebėti save iš šalies, analizuoti savo poelgius, suprasti kas būtent

nepatinka konkrečioje situacijoje, spręsti problemą ne paviršutiniškai, o ieškoti jos ištakų. Būtina gerų tarpusavio

santykių sąlyga yra bendradarbiavimas: mokėjimas klausyti, užjausti, suprasti, būti atviram ir kantriam.

LITERATŪRA

Bagdonas E.Bagdonienė L.Administravimo principai. K: Technologija, 2000.

Baršauskienė V. Janulevičiūtė B. Žmogiškieji santykiai.-KTU, 1999.

Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius: Lietuvos teisės
akademija, 1997.

Скотт Д.Г. Способы разрешения конфликтов. Киев, 1991. с.
http://www.psychology.ru/links

Leave a Comment