Vytauto Andriaus Graičiūno indėlis vadybos moksluiJAV gimęs lietuvis Vytautas Andrius Graičiūnas – tai dar viena bolševikinio teroro auka. Nors ir nemažai metų šis nepaprasto likimo talentingas žmogus dirbo Lietuvoje, nedaugelis žino, kodėl su jo sukurta valdymo apimties teorija yra gerai susipažinę pasaulio vadybos specialistai ir kokie jo nuopelnai savo tėvynei. Todėl aš dabar pasistengsiu savo pasakojimu atskleisti kokį iš tikrųjų indėlį vadybos mokslui įnešė pasaulinio garso vadybos teoretikas ir dėstytojas, vadybos konsultavimo pradininkas A. V. Graičiūnas.Daugybės mokslo šakų gretoje vadybos (arba menedžmento, mokslo apie organizacijų – socialinių sistemų valgymą) istorija, žinoma, ne pati turtingiausia ir ne pati reikšmingiausia. Bet pasidomėti ja verta, nes čia būta įdomių asmenybių ir rezultatų, kai kuriais atvejais turėjusių net tarptautinį rezonansą.Naujas vadybos vystymosi Lietuvoje etapas prasidėjo apie 1935 m., atvykus į Kauną patyrusiam vadybos specialistui, pirmajam mūsų tautiečiui – šio darbo profesionalui, iki šiol pasaulinėje literatūroje dažnai cituojamam bei minimam vadybos teoretikui, inžinieriui Vytautui Andriui Graičiūnui. Vertinant jo nuopelnus šiandien reikia išskirti keletą svarbiausių jo veiklos sričių.Giliausius pėdsakus jis paliko kaip mokslininkas – vadybos teoretikas. Jis įsitraukė į dar tik besiformuojanti vadybos teorijos procesą kada jau buvo spėjęs sukaupti nemažą praktinio vadybos darbo patirtį ir tapo neeiliniu, svarbiu jo dalyviu. Žinoma, tam padėjo jo tiesioginiai, glaudūs ryšiai su geriausiais to meto vadybos specialistais, bei novatoriškas jo pasirinktos problemos sprendimo būdas – matematinių metodų naudojimas socialiniams klausimams analizuoti. Tačiau svarbiausia jo teorijos populiarumo priežastis – didžiulė praktinė jos vertė. Iš tiesų, kontrolės apimties teorija gerokai išplėtė praktikų žinias apie vadovų darbo turinį bei jų apkrovimą. Ja galima pasinaudoti analizuojant įmonių ir bet kurių kitų socialinių organizacijų darbo trūkumus, jų priežastis, kuriant naujas ir pertvarkant jau veikiančias organizacijas, tobulinant jų struktūrą.
Dar iki V. A. Graičiūno teorijos paskelbimo JAV valdymo konsultantas L. Urwick tvirtino, kad valdymo praktikoje idealus atvejis, kai aukščiausios grandies vadovams tiesiogiai pavaldūs ne daugiau kaip 4 darbuotojai. Tačiau žemiausiose valdymo grandyse, kuriose atsakomybė deleguojama už konkrečių užduočių įvykdymą, o ne už vadovavimą apskritai, padalinyje gali būti 8-12 darbuotojų. Šie teiginiai vėliau tapo valdymo apimties teorijos principų sudėtine dalimi.1933 m. Ženevoje Tarptautiniame valiutos biuletenyje anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis V. A. Graičiūnas paskelbė mokslinį darbą „Organizacijos vidiniai ryšiai“, išgarsinusį jį visame pasaulyje. Jis pirmas pasaulinėje vadybos teorijos istorijoje pateikė matematiškai pagrįstą metodą valgymo normai nustatyti – pavaldinių skaičių, kurį gali valdyti vienas vadovas. Kiekvienoje veikloje labiausiai pageidautina organizacijos struktūra yra ta, kuri pagrįsta tiksliu ir logišku funkcijų sutvarkymu, kai joks vadovas neturi daugiau kaip keturių penkių tiesioginių pavaldinių. Štai kokia šio principo pirminė formuluotė, kurią parengė Graičiūnas: „Joks vadovas neturėtų stengtis tiesiogiai vadovauti daugiau kaip penkiems (daugiau šešiems) pavaldiniams, kurių darbas tarpusavyje susijęs.“ Pagrindiniu veiksniu, , darančiu didžiausią įtaką vadovo darbo apimčiai, V. A. Graičiūnas laikė ryšius tarp darbuotojų (pavaldinių) ir vadovo. Jo nuomone kiekvienoje organizacijoje tarp vadovo ir pavaldinių (n) susiformuoja trijų rūšių (a, b, c) ryšiai:(1) tiesioginiai individualūs, arba pavieniai vertikalūs ryšiai a = n;(2) tiesioginiai grupiniai, ar grupiniai vertikalūs, tarp vadovo ir 2 ar daugiau pavaldinių b = n (n – 1);(3) tiesioginiai horizontalūs ryšiai tarp pavaldinių c = n [2n /2) – 1].V.A. Graičiūnas teigė, kad kiekvienas naujas pavaldinys įneša papildomų visų tipų ryšių ir išvedė tokią matematinę priklausomybę tarp bendro ryšių skaičiaus (f) ir pavaldinių skaičiaus (n):f = a + b + c = n[(2n/2) + (n – 1)].Taip pat jis nustatė, kad pagal visas tris minėtas valdymo ryšių grupes reikia nustatyti potencialias vadovo darbo laiko sąnaudas. Net kryžminio valdymo ryšio atveju vadovui gali prireikti eikvoti savo darbo laiką, vykdant tarpininko funkcijas.Didėjant pavaldinių skaičiui, valdymo ryšių skaičius, remiantis šia formule, didėja taip:Valdymo ryšių skaičiaus augimas didinant pavaldinių skaičiųPavaldinių skaičius Valdymo ryšių skaičius 123456789101218 16184410022249010802376521024708225902 Toliau didinant pavaldinių skaičių, jų ryšių su vadovu bendras skaičius tampa astronominis.Plėtojant V. A. Graičiūno teoriją, amerikiečių vadybos specialistas R. Davis išskyrė administracinės kontrolės diapazoną, priežiūros apimtį, t. y. detalizavo valdymo ryšius.Priežiūros apimties pagalba gali būti nustatomas, pavyzdžiui, vienam meistrui pavaldžių darbininkų skaičius. Tačiau R. Davis apribojo termino “administracinės kontrolės apimties” vartojimą vadybininkų ir meistrų apimtimi. Šį skirtumą jis grindžia tuo, kad cecho problemos daug paprastesnės negu įmonės valdymo aparate. Todėl meistras, bendraudamas su darbininkais, sugaišta mažiau savo darbo laiko. Dėl to R. Davis tvirtino, kad meistras gali prižiūrėti nuo 10 iki 30 darbuotojų. Remiantis V. Graičiūno formule, administracijos kontrolės apimtis dažniausiai apsiriboja vieno vadovo ryšiais su ne daugiau kaip penkiais bendradarbiais.V. A. Graičiūno darbai buvo cituojami vadybos (menedžmento) enciklopedijose, monografijose ir kituose moksliniuose darbuose. Jis pateko į specialų rinkinį „Straipsniai administravimo mokslo klausimais“, kurį 1937 m. Niujorke išleido Kolumbijos universiteto Viešojo administravimo institutas (pagal jį 1973 m. Lietuvos informacijos institutas labai ribotu tiražu atskiru leidiniu išplatino Graičiūno straipsnį antrašte „Organizacijos vidaus ryšiai“). Dar kartą šis unikalus vadybos teorijos darbų rinkinys po karo buvo išleistas 1969 m. Niujorke „Pakartotinių ekonomikos klasikų leidinių“ serijoje ir pavadintas „Auksine vadybos knyga“. Lietuvių kalba šis jo darbas išvydo pasaulį tik 1988 m., kada doc. dr. Konstantinas Sasnauskas išvertė ši straipsnį ir jį išspausdino žurnale „Liaudies ūkis“ (dabar „Lietuvos ūkis“) 8-tajame numeryje. Čia pateiktas novatoriškas V. A. Graičiūno valdymo apimties teorijos ir vadovų valdomumo normos matematinis pagrindas. Tuomet jis tapo visiems prieinamas. Pagaliau Graičiūno darbu prasideda rinktinė „Vadyba Lietuvoje 1918-1940 metais“, skirta valdymui ir darbo organizavimui.
V. A. Graičiūno idėjos tapo prieinamos ir žinomos besidomintiems vadyba visame pasaulyje, jos iki šiol cituojamos ir minimos šimtuose rimtų vadybos veikalų. Dauguma tų knygų yra išverstos ir į kitas kalbas, todėl mokslininko teorija tapo taip plačiai žinoma specialistams. V. A. Graičiūno parengtoji teorija vėliau susilaukė aštrios kritikos. Pirmasis V. Graičiūno sukurtą teoriją 1957-1971 m. kritikavo ir toliau plėtojo mūsų amžininkas, amerikiečių vadybos specialistas H. Saimonas (H.A. Simon), Karnegi Melono technologijos universiteto profesorius.Kiti vadybos specialistai, toliau plėtodami V. Graičiūno teoriją, rėmėsi H. Saimono skaičiavimais, tarp jų V. Suojanenas (W.W. Suojanen), kuris teigė, kad duomenų apie valdymo kontrolės nustatytas (fiksuotas) apimtis apskritai nėra. Pavyzdžiui, Amerikos vadybos asociacijos (AMA) atlikti tyrimai parodė, kad vienam vadovui pavaldžių darbuotojų apimtis plati. Tai dažnai daugiau už keturis-penkis pavaldinius, t. y. skaičių, V. Graičiūno ir L. Urviko laikytą idealiu.V. A. Graičiūno teorija gerokai praplėtė mūsų supratimą apie valgymo procesą, vadovo darbo turinį ir apkrovimą, atkreipdama dėmesį į tai, kokią reikšmingą vietą vadovo veikloje užima valginių veiklos koordinavimas – grupiniai ir kryžminiai ryšiai organizacijoje. Didelės organizacijos ir padaliniai, turėdami nemažą pranašumą palyginti su smulkiais (išteklių mobilizavimas, kadrų specializavimas ir pan.), deja, dažnai tampa nevaldomi, nes vieni padaliniai ar darbuotojai ima trukdyti kitiems, t. y. „kairė nežino ką daro dešinė“. Ši problema mūsų dienomis, žinoma, kur kas didesnė negu Graičiūno laikais; taigi ji teorija – tai rimtas įspėjimas dėl gigantomanijos pavojaus. Antra, ši teorija tada buvo labai reikšminga ir novatoriška metodologiniu požiūriu. Juk V. Graičiūnas ją pateikė matematinio modelio forma, o tokie modeliai visuomeninių mokslų sferoje ir mūsų laikais dar kai kam kelia nepasitikėjimą, nors daugumai mokslininkų toks nepasitikėjimas – jau pereitas etapas. Visus kirtikus galima suskirstyti į dvi grupes. Viena jų grupė nepripažįsta kiekybinių modelių, matematikos naudos valdymo mokslui, kaltina Vytautą Andrių Graičiūną „skaičių fetišizmu“, o kiti kažkodėl nenori suprasti, kad kiekvienas modelis visų pirma yra teorijos įrankis, o ne universalus receptas visiems gyvenimo atvejams. Taigi daugelis kritikų pastabų, pareikštų dėl šios teorijos, dvelkia paprastu konservatyvumu, atsilikimu, atitrūkimu nuo šiuolaikinės mokslo metodologijos, ir šiandien, žinoma, tą pastebėti kur kas lengviau, negu 1933 ar 1937 m.Žinoma, neteisinga būtų tvirtinti, kad, mūsų akimis žiūrint, šios teorijos negalima plėtoti, kad ji neturi trūkumų. Tokių teorijų, ko gero, apskritai nebūna. Natūralu, kad ir V. Graičiūno teoriją dabar galbūt galima traktuoti kiek kitaip, tiksliau ne patį modelį, o praktines išvadas, kylančias iš jo. Matyt, jos pernelyg kategoriškos. Todėl, jokiu būdu neneigdami V. Graičiūno nuomonės dėl staigaus organizacijos vidaus ryšių gausėjimo jos narių skaičiui peržengus 5 asmenų ribą, iš viso to galime daryti ir kiek kitokią išvadą: mažinti pavaldinių skaičių tokiu atveju nėra vienintelė išeitis. Vietoj to gali būti patogiau keisti vadovo darbo stilių bei metodus, imtis specialių priemonių vadovo apkrovimui mažinti, o jų yra. Bet ši ar kita kritinė pastaba dar nerodo, kad mūsų tautiečio V. Graičiūno teorija jau atgyveno savo amžių, ji plačiai taikoma, o tai patvirtina ir naujausi valdymo mokslo leidiniai. Taip, V. A. Graičiūnas tapo vienu iš garsiausiai užsienyje – tiek Rytuose, tiek Vakaruose – žinomų lietuvių mokslininkų. Tai patvirtina nemažas sąrašas knygų, kuriose vienur plačiau, kitur siauriau dėstoma jo teorija, aptariama praktinė jos vertė. Tačiau pastangos sudaryti visą literatūros sąrašą naudojantis šiuolaikine informacine technologija nebūtų sėkmingos. Nėra žinoma ir Graičiūno citavimo indeksas – šiuo metu labai populiarus tarptautinio mokslininkų prestižo rodiklis, nes jis pradėtas skaičiuoti jau praėjus šio autoriaus populiarumo apogėjui. Tačiau galima drąsiai teigti, kad tarp lietuvių mokslininkų šis Graičiūno rodiklis – vienas aukščiausių. Suprantama, ne visi vadybos specialistai dėl įvairių priežasčių vieningai pritarė jo teorijai – kūrybiniuose procesuose tai natūralu ir neišvengiama.Tačiau savo tėvų žemėje Graičiūnas jau senei gana gerai žinomas ir gerbiamas, iki šiol prisimenamas dėl kitų reikšmingų savo darbų.1938-aisiais Graičiūnas kartu su grupe Lietuvos mokslo ir politikos elito atstovų – dr. Pijumi Bielskumi, dr. Vladu Juodeika, plk. dr. Pranu Lesauskiu, Petru Pamataičiu, prof. Jonu Šimkumi ir kitais – įkūrė Mokslinės vadybos draugiją. Tai buvo reikšmingas įvykis: draugija ėmėsi sistemingai propaguoti šio mokslo idėjas ir iki uždraudimo 1940 m. okupavus Lietuvą spėjo nemažai padaryti. V. Graičiūnas buvo šios draugijos steigimo iniciatorius ir pirmasis jos pirmininkas. Kaip buvo pažymėta 1938 m. gegužės 24 d. patvirtintuose įstatuose, draugijos tikslas buvo: „tyrinėjimais, diskusijomis, spauda ir kitomis tinkamomis priemonėmis kelti lietuvių ūkinį pajėgumą ir ekonominę gerovę, praktiškai taikant vadybos dėsnius“, racionalizuoti tas sritis didžiausios visiems dalyviams naudos principu.Kiek galima spręsti iš to meto spaudos – „Tautos ūkio“, „Naujosios romuvos“ ir kitų leidinių, pagrindinė draugijos veiklos sfera buvo vadybos, organizavimo pradų, pagrindinių dėsnių pažinimas bei propagavimas. Tai buvo labai aktualu ir naudinga, nes vadybos mokslas buvo labai jaunas ir mažai žinomas ne tik Lietuvoje. Vien pirmaisiais veiklos metais draugijos susirinkimuose aptarta daug labai svarbių temų, pvz. kaip „organizacijos pradai“, „sąlygos mokslinei vadybai įvesti“ ir kitos, apie kurias pranešimai netrukus pasirodydavo spaudoje ir su jais galėjo susipažinti visuomenė. Mokslinės vadybos draugija mūsų ekonomikai, visuomenei atliko nemažą ir labai naudingą darbą platindama naujausias vadybos idėjas, mokydama gero, racionalaus valdymo pradų visus, kurie tuo domėjosi,- gamybos, įstaigų vadovus, specialistus. Didžiai vertindami MVD veiklą ir V. A. Graičiūno nuopelnus ją organizuojant reikia pripažinti, kad tik dvejus metus gyvavusiai organizacijai daugiausiai dėl objektyvių to meto sąlygų nepavyko išplėsti savo veiklos taip, kaip buvo planuota. Už savo veiklos ribotumą draugija buvo kritikuojama, o 1940 m. vasarą, Lietuvai netekus nepriklausomybės, ir uždrausta.V. A. Graičiūnas propagavo vadybos žinias visokiomis įmanomomis progomis: mokė savo kolegas įstaigose, net savo viršininkus, dėstė įvairiuose kursuose. Dirbo profesionaliu dėstytoju VDU. Jis ne tik mokė savo studentus vadybos, bet ir dosniai, neskaičiuodamas darbo valandų dalijosi su jais savo turtinga gyvenimo patirtimi.Pagaliau verti dėmesio ir Graičiūno nuopelnai vadybos konsultavimo srityje, kuriai jis, dirbdamas JAV, Vakarų Europoje ir galiausia Lietuvoje, paskyrė didžiausią savo gyvenimo dalį, sukaupė didžiulį patyrimą. Neveltui jis taip ir prisistatydavo: inžinierius Vytautas Andrius Graičiūnas, vadybos patarėjas. Šis žmogus – pirmasis vadybos konsultavimo srities profesionalas , vadybos konsultavimo pradininkas Lietuvoje, mokęs šio darbo ne vieną specialistą. Negana to, yra pagrindo teigti, kad ir Europoje jis buvo vienas pirmųjų šios profesijos atstovų.V. A. Graičiūnas sugebėjo ne tik puikia teoriškai pasirengti, bet ir įgyti praktinių žinių apie daugelį prekybos bei pramonės šakų, kurios galėjo būti kultivuojamos Lietuvoje. Jam teko vadybos bei ekonomikos klausimais konsultuoti teatrus, kino studijas, bibliotekas. Ir šiandien yra aktualios šios R. Dačinsko užfiksuotos Graičiūno mintys apie specifines profesines patarėjo savybes:analitiko gabumai; sintezės gabumai;visiškas bešališkumas;mokėjimas aiškiai reikšti mintis;mokėjimas iš surinktų duomenų padaryti teisingas išvadas.Grįždama prie V. A. Graičiūno nuopelnų Lietuvos vadybai dar turiu paminėti, kad jis sukūrė ir įvedė į lietuvių kalbos praktiką patį terminą „vadyba“ – vykusį, iš karto prigijusį anglų kalbos žodžio management atitikmenį. Dar kurį laiką likimas buvo jam palankus ir leido tęsti vadybos populiarinimą bei mokymą jau kitomis sąlygomis – įvairiuose kursuose, o po karo – VDU Statybos fakultete. Iškeliaudamas į kalėjimą ir Sibiro lagerį, 1951 m. jis paliko dešimtis mokinių, kurių nemaža dalis užėmė aukštas pareigas statybos, planavimo organizacijose. Taigi mokytojo pastangos nenuėjo veltui, jo idėjos išliko gyvos ir po jo tragiškos mirties 1952 m.Apibendrinant Vytauto Andriaus Graičiūno indėli i vadybą galiu pasakyti, jog jis yra pripažintas pasaulinės vadybos klasikas, buvo vienas pirmųjų vadybos konsultantu Europoje, žymus vadybos propaguotojas ir dėstytojas Lietuvoje, originalių, novatoriškų idėjų daugelyje ekonomikos sričių autorius. Tai buvo talentingas, savitas ir daug nusipelnęs ne tik Lietuvai, bet ir tarptautiniam mokslui žmogus, kuris užsienio specialistams žinomas kur kas geriau negu savo šalies.Literatūra:1) V. A. Graičiūnas „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire…“, Vilnius, 1998.2) P. Zakarevičius „Vadyba. Genezė • Dabartis • Tendencijos“, Kaunas, 1998.3) V. Žilinskas, B. Martinkus, A. Staleronka „Verslo vadybos pradmenys“, Kaunas, 2004.4) R. Razauskas, J. Rudokas, G. Samuolis „Vadyba Lietuvoje 1918 – 1940 metais“, 1991.5) http://www.google.lt