Teisinės įmonių formos Lietuvoje ir jų palyginimas

Teisinės įmonių formos Lietuvoje ir jų palyginimas

Nuo 2001 m sausio 1 dienos pradėjo veikti Juridinių asmenų registras, kurio paskirtis – registruoti juridinius asmenis bei rinkti, sisteminti, saugoti bei teikti apie juos informaciją ir duomenis. Registras įsteigtas siekiant supaprastinti įregistravimą, užtikrinti duomenų bei dokumentų viešumą bei garantuoti tinkamą trečiųjų asmenų interesų apsaugą.

Nusprendus įsteigti įmonę pirmiausią reikia pasirinkti tinkamiausią įmonės teisinę formą pasirinktiems tikslams įgyvendinti. Reikia nuspręsti kokia ūkine komercine veikla versis įmonė, kiek įmonėje dirbs darbuotojų, kiek pradinio kapitalo reikės verslui pradėti ir pan.
Lietuvoje yra galimybė steigti šių teisinių formų įmones: individualiąsias įmones, tikrąsias ir komanditines ūkines bendrijas, akcines, uždarąsias akcines, investicines, žemės ūkio, kooperatines bendroves, valstybės ir savivaldybines įmones, nepelno organizacijas.

Įmonės yra skirstomos į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės įmones. Neribotos civilinės atsakomybės įmonės yra individualios įmonės ir ūkinės bendrijos, o visų kitų teisinių formų (rūšių) įmonės – ribotos civilinės atsakomybės.
Ribotos civilinės atsakomybės įmonės už prievoles atsako tik įmonės turtu. Įmonės kapitalas tarp steigėjų paskirstomas viešai nepasirašant, tačiau yra vardinis indėlis (pajus), kurio be kiitų sutikimo negalima perduoti, užstatyti ir t.t. Neribotos civilinės atsakomybės įmonės už prievoles atsako įmonės turtu, o tuo atveju, kai įmonės turto neužtenka, už įmonės prievoles individualioje įmonėje atsako savininkas savo turtu, ūkinėje bendrijoje – bendrijos tikrasis narys savo turtu.

Fizinis asmuo yr

ra teisės sąvoka, apibrėžianti žmogaus galimybę turėti turtą, užsiimti ūkine, komercine veikla, kurti įmones, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą bei kitokias turtines ir neturtines teises.

Juridinis asmuo: yra fiktyvus (fizine prasme) asmuo, kuriam suteiktos realaus asmens teisės ir įgaliojimai teisiniams veiksmams atlikti; veikia neribotą laiką, nesvarbu, kiek laiko gyvuoja jam atstovaujantys realūs fiziniai asmenys; jo valia nepriklauso nuo atskirų jį sudarančių fizinių ar juridinių asmenų valios ir gali su ja nesutapti; jo turtas neatskirtas nuo jį sudarančių realių (fizinių) asmenų turto; pats atsako už savo prievoles ir įsipareigojimus ir visada tik savo turtu, turi teisę sudaryti sandorius savo vardu, gali būti ieškovas ir atsakovas teisme savo vardu.
Individualiosios (personalinės) įmonės

Individualioji įmonė nuosavybės teise prriklauso vienam ar keliems fiziniams asmenims bendrosios privatinės nuosavybės teise. Šios įmonės neturi juridinio asmens teisių, jų turtas neatskirtas nuo įmonininko turto.

Individualios įmonės pavadinime, būtina įvardyti jos savininką. Šio tipo įmonėms taikomi įstatymai reguliuojantys valstybinės įmonės veiklą. Įmonės turi teise vestis bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus ta, kuri draudžiama, arba kuriai reikalingi specialūs leidimai. Įmonės dirba savininko naudai, joms neprivalomos valstybinės valdžios ar valdymo organų užduotys. Pagamintą produkciją jos realizuoja savo nuožiūra pagal tarpusavio susitarimus su gaminių vartotojais. Įm
monė gali būti likviduojama paties savininko arba teismo sprendimu, jeigu nevykdo savo prievolių.

Individualiosios įmonės gali būti dviejų tipų:
 Įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir jos šeimos narių darbu.
 Įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir samdinių darbu.

Individualios įmonės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „individuali įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „IĮ“. Individualių įmonių įstatymas nustato, kad IĮ gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, taip pat į viešąją įstaigą. IĮ negali būti reorganizuojama, išskyrus atvejus, kai IĮ paveldi asmuo, kuris yra kitos IĮ savininkas bei kai reorganizuojama iki 2004 m. sausio 1 d. įsteigta IĮ, kurios savininkai yra abu sutuoktiniai. Individualios (personalinės) įmonės, įsteigtos iki 2004 m. sausio 1 d., kurių pavadinime yra žodžiai „personalinė įmonė“, šių žodžių santrumpa „PĮ“, taip pat IĮ, kurių pavadinimuose nenurodyta teisinė forma, nuo 2004 m. sausio 1 d. laikomos individualiomis įmonėmis.
IĮ savininkai, turintys dvi ir daugiau IĮ, iki 2005 m. gruodžio 31 d. Civiliniame kodekse nustatytu jungimo būdu turi šias įmones reorganizuoti į vieną individualią įmonę arba, palikdami tik vieną individualią įmonę, kitas pertvarkyti, perleisti arba likviduoti. IĮ, kurios pavadinime kaip savininkai yra nurodyti abu sutuoktiniai, iki 2004 m. gruodžio 31 d. turi priimti sprendimą dėl įmonės savininko arba individualią įmonę pertvarkyti į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, viešąją įstaigą ar į ūkinę bendriją, reorganizuoti padalijimo bū

ūdu į dvi individualias įmones, perleisti individualią įmonę ar ją likviduoti.

Individualios įmonės teigiamos savybės Individualios įmonės neigiamos savybės
Tinkamos sąlygos reikštis savininko iniciatyvai Rizikuojama asmeniniu turtu
Privati nuosavybė puikus akstinas plėsti ir piginti gamybą, diegti mokslo ir technikos naujoves. Rizika, susijusi su atliekamų darbų ar paslaugų kokybe, atlikimo terminais, tiekėjais ir pan.
Paprasčiau įregistruoti Skolos negali būti nurašomos
Neprivalomi specialūs valdymo organai
Galima paprastesnė apskaita
Mažesni pajamų mokesčiai, tarifai

Tikrosios ir komanditinės ūkinės bendrijos

Tikroji ūkinė bendrija yra visiškos ūkinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei-ūkinei veiklai ir turint bendrą firmos vardą. Bendrijoje turi būti nemažiau kaip du ir ne daugiau kaip dvidešimt narių. Jos nariai negali būti valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės. Bendrija nėra juridinis asmuo, jos nariai solidariai atsako visu savo įmonės turtu. Tikroji ūkinė bendrija neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su bendrąją veikla. Šios bendrijos turi firmos pavadinimą, kuriame turi būti įvardytas bent vienas jos savininkas.

Komanditines ūkines bendrijas sudaro bendros firmos vardu veikiantys nariai ir komanditoriai. Šioje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas narys komanditorius. Jų turtas atskirtas nuo komanditorių turto, tačiau neatskirtas nuo tikrųjų narių turto. Pagal komanditinės ūkinės bendrijos prievoles jos tikrieji nariai solidariai atsako vi

isu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik tuo savo turtu, kurį perdavė arba turėjo perduoti bendrijai, bet jo neperdavė sutartyje numatytais terminais. Bendrija turi savo kapitalą, kurį sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas. Įnašai įmokami pinigais arba materialinėmis vertybėmis, kurios yra bendrijos nario nuosavybės teisės objektas. Nepiniginiai įnašai įvertinami bendru visų narių susitarimu. Pasibaigus ūkiniams metams, sudaromas buhalterinis balansas. Bendrijos veiklą, be jos pačios narių, gali tikrinti finansų, teismo ir tardymo įstaigos.
Ūkinės bendrijos steigimo ir veiklos pagrindas yra jungtinės veiklos sutartis. Joje turi būti numatyta: ūkinės bendrijos pavadinimas, jos tikslai, tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, jų teisės ir pareigos, tikrųjų narių ir komanditorių dalys bendrojoje nuosavybėje, pinigų paėmimo iš kasos tvarka, pajamų ir nuostolių paskirstymo taisyklės, tikrųjų narių ir komanditorių išstojimo ir pašalinimo bei naujų narių priėmimo į ją sąlygos ir tvarka, bendrijos valdymo ir jos reikalų tvarkymo taisyklės, asmenys, įgalioti atstovauti bendrijai, bei jų įgalinimai, nutarimų priėmimo tvarka ir kitos nuostatos, neprieštaraujančios įstatymams. Todėl asmenys, steigiantys ūkinę bendriją, turėtų gerai parengti šią sutartį. Jungtinės veiklos sutartį tvirtina notaras. Ūkinės bendrijos valdyme dalyvauja tikrieji bendrijos nariai. Kiekvienas tikrasis ūkinės bendrijos narys turi teisę atstovauti bendrijai bei spręsti jos turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo reikalus. Priimant nutarimus, tikrasis narys turi vieną balsą, nesvarbu, koks jo dalies bendrojoje nuosavybėje dydis.
Nariai komanditoriai nedalyvauja ūkinės bendrijos valdyme, t.y. jie neturi teisės atstovauti bendrijai bei dalyvauti priimant nutarimus dėl ūkinės bendrijos veiklos, išskyrus atvejus, kai toks dalyvavimas yra numatytas jungtinės veiklos sutartyje.
TŪB ir KŪB teigiamos savybės TŪB ir KŪB neigiamos savybės
Nebūtina įdarbinti darbuotojus pagal darbo sutartis, joje jungtinės veiklos sutarties pagrindu gali dirbti ūkinės bendrijos tikrieji nariai Reikia įvertinti ūkinę riziką
Gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą Jos turtas neatskirtas nuo jos narių turto
Įstatymai nereglamentuoja ūkinės bendrijos minimalaus nuosavo kapitalo

Akcinės bendrovės

Akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė yra juridinio asmens teises turinčios ribotos turtinės atsakomybės įmonės, kurių kapitalas padalintas į akcijas. Bendrovės turtas nuosavybės teise priklauso bendrovei kaip juridiniam asmeniui. Akcininkai turi nuosavybės teisę į akcijas. Uždarosios akcinės bendrovės akcijų cirkuliacijos sfera yra uždara, t.y. akcijos negali būti perimamos ir paduodamos biržoje, viešai platinamos.

Šiuo metu akcinės bendrovės kuriamos privatizuojant valstybines įmones bei steigiant naujas įmones. Akcinių bendrovių steigimą sąlygoja tam tikri faktoriai. Pirma, atkurti akcines bendroves ekonomiškai tikslinga, nes į apyvartą įtraukiami įmonių ir gyventojų pinigai. Antra, atsiveria didžiulės galimybės jas reorganizuoti: pertvarkyti valdymo struktūrą, keisti gaminių asortimentą ir rinkos struktūrą, kai akcininkai pripažįsta tai esant tikslinga. Trečia, naudojant sutelktas akcininkų lėšas, mažėja bankų kreditų poreikis. Ketvirta, akcinės bendrovės lėšomis neturi teisės disponuoti niekas kitas, išskyrus pačius akcininkus.

Kad atskiros įmonės bei asmenys susiburtų į akcinę bendrovę ir ji taptu juridiniu asmeniu, reikia atlikti nemažai operacijų. Tie, kurie tai padaro, vadinami steigėjais. Dažnai steigėjai sudaro įmonės steigimo sutartį, kurioje numato įmonės steigimui reikalingų užduočių įvykdymą. Svarbiausias dokumentas, kurį reikia parengti akcinės bendrovės steigimo etape yra įstatai. Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis nei 100 tūkst, Lt. Minimalus akcinių bendrovių steigėjų skaičius – vienas ir negali būti daugiau kaip 50 akcininkų.

Akcininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi įsigijęs bent vieną bendrovės akciją. Bendrovės akcininkas, nepasisekus sumanytam verslui, rizikuoja tik tuo turtu, kurį įneša į bendrovę. Minimalus akcinės bendrovės akcininkų skaičius yra penki, o uždarosios akcinės bendrovės – du asmenys. Bendrovė turi būti įregistruota įstatymo numatyta tvarka ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jos įstatų įregistravimo dienos. Likviduoti bendrovę turi teisę visuotinis akcininkų susirinkimas arba teismas. Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba ir valdyba.
Akcinių bendrovių įstatymas nustato, kad, steigiant bendrovę, pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas mokami tik pinigais į kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą. Šioje sąskaitoje esančias lėšas bendrovė gali naudoti tik po jos įregistravimo. Bendrovės akcininkais gali būti Lietuvos Respublikos ar kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka turi įsigiję bent po vieną bendrovės akciją. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Bendrovė savo veikloje vadovaujasi įstatais, kurie yra pagrindinis teisinis dokumentas.
Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas. AB privalomi valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, administracijos vadovas ir ne mažiau kaip vienas kolegialus valdymo organas – stebėtojų taryba ar valdyba. UAB privalomi valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir administracijos vadovas. Stebėtojų taryba ir valdyba UAB gali būti nesudaromos. Esminė AB ir UAB valdymo ypatybė – AB ar UAB turto savininkai turi tiek įtakos, kiek jiems priklauso bendrovės turto (akcijų). Svarbiausius sprendimus, tarp jų ir formuojant valdymo organus, priima akcininkai balsuodami, o kiekvieno jų balsų skaičius priklauso nuo turimų akcijų.
AB ir UAB buhalterinę apskaitą tvarko pagal dvejybinę sistemą, o tai reikalauja išsamių buhalterijos žinių ir darbuotojų, turinčių atitinkamą kvalifikaciją. Finansiniams metams pasibaigus, iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo visose akcinėse bendrovėse visuotinio akcininkų susirinkimo išrinkta audito įmonė turi patikrinti finansinę atskaitomybę. Uždarosiose akcinėse bendrovėse auditas privalo būti atliekamas, jei jos tenkina ne mažiau kaip dvi iš šių sąlygų:
• pardavimų pajamos viršija 10 mln. litų per ataskaitinius finansinius metus;
• vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius per ataskaitinius finansinius metus yra ne mažesnis kaip 50;
balanse pateikta turto suma viršija 5 mln. litų.

Kooperatinė bendrovė
Kooperatinė bendrovė (KB) – įstatymų nustatyta tvarka fizinių ir (arba) juridinių asmenų įsteigta įmonė, skirta narių ekonominiams, socialiniams bei kultūriniams poreikiams tenkinti. Jos nariai įneša lėšas kapitalui sudaryti, tarpusavyje pasiskirsto riziką bei naudą pagal narių prekių ir paslaugų apyvartą su šia bendrove ir aktyviai dalyvauja KB valdyme. KB yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. KB turtas yra atskirtas nuo jos narių turto. KB pagal savo prievoles atsako tik savo turtu. KB narys pagal kooperatinės bendrovės prievoles atsako už pajų priklausančiu įmokėti pajiniu įnašu.
KB turi ne mažiau kaip 5 narius bei savo pavadinimą. Pavadinime turi būti žodžiai „kooperatinė bendrovė“ arba „kooperatyvas“.
KB turi teisę:
• verstis veikla, neprieštaraujančia įstatymams ir bendrovės įstatuose nurodytiems tikslams;
• turėti sąskaitas Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių bankuose;
• valdyti jai nuosavybės teise priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti pagal įstatymus;
• jungtis į kooperatinių bendrovių sąjungas, taip pat kitų įstatymų nustatyta tvarka – į kitas organizacijas;
• sudaryti sandorius, prisiimti turtinius įsipareigojimus;
• nustatyti savo produkcijos, darbų ir paslaugų kainas, įkainius ir tarifus;
• KB įstatuose nustatyta tvarka pagal sutartį skolintis lėšų iš savo narių;
• nustatyti savo organizacinę struktūrą, steigti filialus ir atstovybes, būti kitų įmonių ir organizacijų steigėja.
KB steigimo dokumentai yra įstatai ir steigimo sutartis. KB įstatai yra dokumentas, kuriuo KB vadovaujasi savo veikloje.
KB steigėjai turi būti ne mažiau kaip 5 fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys. Kiekvienas KB steigėjas privalo tapti jos nariu. KB steigėjai sudaro KB steigimo sutartį, parengia KB įstatų projektą, sušaukia steigiamąjį susirinkimą. Steigimo sutartis yra viešas dokumentas.
KB teisinis veiklos pagrindas yra bendrovės įstatai, kuriuos parengia steigėjai ir priima steigiamajame susirinkime. KB nariais gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys.

Ne pelno organizacijos
Jeigu asmuo ar jų grupė pageidauja dirbti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir jei jų veiklos tikslas nėra pelno siekimas, galima steigti vieną iš ne pelno organizacijų – viešąją įstaigą, asociaciją, labdaros ir paramos fondą, visuomeninę organizaciją.
Populiariausia ne pelno organizacija yra viešoji įstaiga (VšĮ), nes ji vienintelė iš ne pelno organizacijų gali vykdyti ūkinę komercinę veiklą. VšĮ yra viešasis juridinis asmuo, kuris nesiekia naudos sau ir gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams.
VšĮ gali steigti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys. Steigėjų skaičius neribojamas. Valstybės ir savivaldos institucijos valstybės (savivaldybės) turtą VšĮ gali perduoti tik panaudos pagrindais. Kai kurie išskirtiniai VšĮ bruožai:
• įstaigos turi veikti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, verslo rėmimo ar kitose panašiose srityse;
• įstaiga gali gauti pajamas už veiklą, numatytą viešosios įstaigos įstatuose, tačiau ji gauto pelno negali skirstyti savo dalininkams (savininkui), todėl didžioji dalis pajamų naudojama pagrindinei veiklai plėtoti;
• įstaiga gali gauti labdaros forma materialinę ir finansinę paramą.
Europos ekonominių interesų grupė
Nuo 2004 m. gegužės 1 d. pradeda galioti Lietuvos Respublikos Europos ekonominių interesų grupių įstatymas (toliau – įstatymas). Šis įstatymas taikomas Europos ekonominių interesų grupėms, kurių buveinė yra Lietuvos Respublikoje (toliau – grupė). Įstatymas užtikrina 1985 m. liepos 25 d. ES Tarybos reglamento Nr. 2137/85 “Dėl Europos ekonominių interesų grupių” (toliau – reglamentas) taikymą Lietuvoje.

Europos ekonominių interesų grupė – privatus juridinis asmuo, kurio tikslas padėti savo nariams vykdyti arba plėsti ekonominę veiklą, pasiekti geresnių veiklos rezultatų, tačiau jos tikslas nėra pelno siekimas. Grupės veikla susijusi su jos narių ekonomine veikla ir ją tik papildo. Todėl grupei neleidžiama:
• tiesiogiai arba netiesiogiai valdyti arba prižiūrėti savo narių arba kitų įmonių veiklos, ypač personalo vadybos, finansų ir investicijų srityse;
• tiesiogiai arba netiesiogiai bet kokiu pagrindu turėti savo narių akcijų; turėti kitų įmonių akcijų leidžiama tik tiek, kiek to reikia siekiant grupės tikslų, ir tik jeigu tai daroma grupės narių naudai;
• samdyti daugiau nei 500 darbuotojų;
• būti kitos Europos ekonominių interesų grupės nariu ir kt.
Grupės nariais gali būti bendrovės ir kiti juridiniai asmenys, kurių buveinė ir centrinė administracija yra ES teritorijoje. Grupės nariais taip pat gali būti fiziniai asmenys, užsiimantys pramonine, komercine, amatų arba žemės ūkio veikla, arba teikiantys ES profesines ar kitas paslaugas.
Kalbant apie narių skaičių, grupę turi sudaryti mažiausiai:
• dvi bendrovės ar kiti juridiniai asmenys, kurių centrinės administracijos yra skirtingose valstybėse narėse, arba
• du fiziniai asmenys, kurie savo pagrindine veikla užsiima skirtingose valstybėse narėse, arba
• bendrovė ar kitas juridinis asmuo, kurio centrinė administracija yra vienoje valstybėje narėje, ir fizinis asmuo, kuris savo pagrindine veikla užsiima kitoje valstybėje narėje.
Norinčios jungtis į grupę šalys privalo sudaryti grupės steigimo sutartį. Steigimo sutartis su kitais dokumentais turi būti pateikta VĮ “Registrų centras”, kuri tvarko Juridinių asmenų registrą. Grupės įregistravimo tvarką reglamentuoja Juridinių asmenų registro nuostatai (nuostatų pakeitimai dėl grupių įregistravimo bus patvirtinti artimiausiu metu). Grupė nuo jos įregistravimo dienos Juridinių asmenų registre gali savo vardu įgyti ir turėti visas teises ir pareigas, sudaryti sandorius, atlikti kitus teisinius veiksmus. Grupės nariai prisiima neribotą bendrąją ir individualiąją atsakomybę už grupės skolas ir kitus įsipareigojimus.
Grupės steigimo sutartyje turi būti nurodyta: grupės pavadinimas, oficialus grupės adresas, grupės steigimo tikslai, grupės veiklos laikotarpis (jei jis ribotas), kiekvieno grupės nario-fizinio asmens pavardė, juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, nuolatinis adresas, registracijos numeris ir vieta.
Informacija apie registruojamą grupę turi būti paskelbta oficialiame leidinyje “Valstybės žinios”. Po to ši informacija skelbiama Europos Bendrijų oficialiame leidinyje.
Iš grupės veiklos gautas pelnas laikomas jos narių pelnu ir jiems paskirstomas grupės steigimo sutartyje nustatytomis dalimis, o jeigu tokios dalys sutartyje nenustatytos – lygiomis dalimis. Bet kuris grupės narys gali visą arba ne visą savo dalį perduoti kitam grupės nariui arba trečiajai šaliai, tačiau tik tada, kai tam vieningai pritaria kiti grupės nariai.

Grupė nemoka pelno mokesčio, o jos veiklos rezultatų apmokestinimas yra perkeliamas jos dalyviams. Todėl grupės veiklos rezultatai yra apmokestinami priskiriant jos nariams grupės uždirbtas pajamas ir patirtas sąnaudas. Pajamų dalis:
• tuo atveju, kai grupės narys yra gyventojas, apmokestinama bendra Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatyta tvarka;
• tuo atveju, kai grupės narys yra juridinis asmuo, apmokestinama bendra Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme nustatyta tvarka.
Europos bendrovė
Jei įmonės veiklos plėtrai nepakanka Lietuvos rinkos, norima plėtoti savo verslą kitose ES šalyse ar suvienyti keliose šalyse veikiančių įmonių valdymo struktūrą, rekomenduojama steigti Europos bendrovę (SE, pranc. Societas Europaea). SE, kurių buveinė yra Lietuvos Respublikoje, veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Europos bendrovių įstatymas bei Lietuvos Respublikos teisės normos, reglamentuojančios AB veiklą. Minėtas įstatymas užtikrina 2001 m. spalio 8 d. Europos Tarybos reglamento Nr. 2157/2001 “Dėl Europos bendrovės statuto” įgyvendinimą Lietuvoje.
SE gali būti steigiama vienu iš keturių būdų: jungimo būdu, steigiant valdymo (holdingo) Europos bendrovę, sukuriant dukterinę SE, veikiančią AB pertvarkant į SE. Steigiant SE turi dalyvauti mažiausiai dviejų valstybių narių įmonės.
SE įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis nei 120 tūkst. eurų. Įstatinis kapitalas dalijamas į akcijas. SE akcininkas neatsako didesne suma, nei jo pasirašytų akcijų vertė.
Teisės aktuose numatyta, jog SE buveinė turi būti ES teritorijoje, toje pačioje valstybėje, kurioje yra jos centrinė būstinė – nuolatinio valdymo organo buvimo vieta. Tačiau buveinė gali būti perkeliama į kitos valstybės narės teritoriją.
SE, kurių buveinė yra Lietuvoje, registruojamos Juridinių asmenų registre. Juridiniu asmeniu SE tampa nuo jos įregistravimo šiame registre dienos.
Priklausomai nuo įstatuose patvirtintos valdymo formos, SE gali būti valdoma vadovaujantis dviejų pakopų arba vienos pakopos valdymo sistema.
Nors SE įsteigimui reikalingas nemažas pradinis kapitalas, tačiau ši įmonių teisinė forma suteikia galimybes ieškoti Jūsų įmonei palankiausios aplinkos, nes mokesčiai mokami vadovaujantis tos valstybės, kurioje yra registruota SE buveinė, įstatymais. SE vedama vienos įmonės buhalterija, todėl galite sumažinti administravimo išlaidas, išlaidas teisininkams, kurios atsiranda dėl nevienodos teisinės aplinkos.

Įmonių lyginamoji lentelė
Eil.nr Vertinimo kriterijų pavadinimai\ įmonių rūšys AB UAB IĮ ŪB KOOP
1 Savininkų (akcininkų, narių) skaičius:
minimalus
maksimalus
1

1
50
1

2
20
3

2 Steigėjų juridinis statusas
a) juridiniai asmenys
b) fiziniai asmenys
+
+
+
+

+
+
+
+
+
3 Minimalus akcizinis kapitalas (tūkst.Lt) 100 10 – – –
4 Privalomi valdymo organai
a) stebėtojų taryba
b) valdyba
c) administracija
d) visuotinis savininkų (akcininkų) susirinkimas
+
+
+
+


+
+









+

+
5 Atskira vyr.finansininko tarnyba
-privalomas
-neprivalomas
+

+


+

+
+

6 Apskaitos metodas
-supaprastintas
-pilnas

+

+



+
+
+
7 Mokesčių tarifai
-didesni
-mažesni
+

+


+

+
+
+
Įmonės registravimo mokesčiai
Mokesčių už įmonės registravimą Registre dydžiai nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarime Nr. 1694 „Dėl atlyginimo valstybės įmonei Registrų centrui už juridinių asmenų, filialų ir atstovybių registravimą, duomenų pakeitimų registravimą ir naudojimąsi juridinių asmenų registro duomenimis bei informacija dydžių patvirtinimo“. Už registravimą Registre įmonės moka tokį mokestį:
individualios įmonės – 60 litų;
ūkinės bendrijos, kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) – 100 litų;
uždarosios akcinės bendrovės, akcinės bendrovės – 120 litų;
visų teisinių formų įmonių filialai, atstovybės – 50 proc. atlyginimo, nustatyto už atitinkamos teisinės formos įmonės įregistravimą.
Mokesčiai
Lietuvos mokesčių sistema apima mokesčius, mokamus į valstybės (savivaldybių) biudžetus bei fondus. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme yra nurodyti šie mokesčiai ir valstybės rinkliava:
• pridėtinės vertės mokestis;
• akcizai;
• gyventojų pajamų mokestis;
• įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;
• žemės mokestis;
• mokestis už valstybinius gamtos išteklius;
• naftos ir dujų išteklių mokestis;
• mokestis už aplinkos teršimą;
• konsulinis mokestis;
• žyminis mokestis;
• atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą;
• paveldimo turto mokestis;
• privalomojo sveikatos draudimo įmokos;
• įmokos į Garantinį fondą;
• valstybės rinkliava;
• loterijų ir azartinių lošimų mokestis;
• mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;
• valstybinio socialinio draudimo įmokos;
• pelno mokestis;
• baltojo cukraus virškvočio mokestis;
• kvotinio cukraus gamybos mokestis;
• papildomas cukraus gamybos mokestis;
• muitai;
• atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą.

Smulkus ir vidutinis verslas

„Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka, tam tikrai ūkinei ir komercinei veiklai. Įmonę sudaro medžiagų daiktinių, finansinių ir materialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas“.

Lietuvos smulkaus verslo pradžią ir plėtimosi galimybes atvėrė naujo tipo kooperatyvai, kurie vėliau buvo performuoti į UAB ar turėjo tapti individualiomis įmonėmis. Taip pat smulkaus verslo įmonių gausėjimą lėmė:
1) privatizacija;
2) stambių įmonių savininkų pasikeitimas;
3) įmonių skaldymas į mažesnes;
4) bankroto, konkurencijos ir efektingo išteklių naudojimo mechanizmas, net kapitalo „išplovimas“.

Lietuvoje iš mažų ir vidutinių įmonių grupės išskiriamos labai smulkios, individualios įmonės, kuriose dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai. Šioms įmonėms daugiausia priklauso amatų ir paslaugų įmonės. Smulkios įmonės, kurių vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius nedaugiau kaip devyni. Vidutinės įmonės, kurių vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius ne daugiau kaip 49.

Mažosios ir vidutinės įmonės stiprina atskirų rajonų ekonomiką, padeda pertvarkyti jos struktūrą, skatina gamybinių jėgų plėtojimąsi ir padeda spręsti naujų darbo vietų kūrimą. Jose dirba per pusę procentų visų šalies dirbančiųjų. Ekonominės veiklos požiūriu vyrauja įmonės, užsiimančios apdirbamąją pramone, prekybos, transporto bei ryšių veikla. Smulkiam verslui nereikia didelio pradinio kapitalo, o tai Lietuvoje aktualu. Mažos įmonės išsiskiria sugebėjimu užimti nedideles rinkos vietas, dažnai gamina geresnės kokybės produkciją, teikia įvairesnių ir geresnių paslaugų.

Dauguma verslininkų veikia keliose pagrindinėse ir šalutinėse veiklos srityse. Tai rodo jog verslininkai nepasitiki savo verslo stabilumu. Jie žino, kad žlugus vienai verslo krypčiai juos gelbėtų kita jų verslo kryptis, o tai sumažintų bankroto galimybę.

Smulkus ir vidutinis verslas dėl savo skirtingų klasifikavimo kriterijų ir veiklos sąlygų sunkiai palyginamas su pasauliniais ar Europos Sąjungos duomenimis. Tose šalyse, kur smulkus verslas yra valstybės remiamas, smulkių įmonių gyvavimo laikotarpis gana trumpas, patiriami dideli bankroto sukelti nuostoliai, dažnai prarandamas asmeninis turtas ir vienintelis pragyvenimo šaltinis. Valdžiai sunkiau kontroliuoti ir reguliuoti smulkų verslą bei išieškoti mokesčius, nors šis verslas kai kuriais atžvilgiais yra pranašesnis už stambiųjų įmonių, nes:
 gali remtis tokiais ištekliais, kurie nepriimtini stambiam verslui, pvz.: blogesnės žemės, ne tokie prestižiniai regionai, žemesnės kvalifikacijos darbo jėga, turintys fizinių ar psichinių sutrikimų, pensininkai ir pan.;
 gali tenkintis smulkiomis rinkos nišomis ir plėtoti veiklą ne tokiose efektyviose verslo srityse; mažai įmonei gali užtekti ir vieno ar kelių stambesnių užsakymų, ji gali užsiimti ne tokiomis efektyviomis paslaugomis, gali aptarnauti tolimesnius regionus ar tenkintis siaura vartotojų grupe;
 gali naudotis vidaus šeimos ūkio, artimųjų ištekliais: savais pastatais, statiniais ir patalpomis bei įranga, į veiklą įtraukti šeimos narius, dirbti ne visą darbo dieną, pasinaudoti artimųjų santaupomis it t.t.;
 su rinka ir aplinka yra tiesioginiai ryšiai, nes mažos įmonės paprastai yra šalia aptarnaujamojo kontingento; todėl jos gali tiesiogiai bendrauti ir naudotis tokio bendravimo pranašumais;
 paprasta steigimo, valdymo ir pasitraukimo iš rinkos tvarka; mažoms įmonėms lengviau keisti savo profilį, nes mažą kapitalą lengviau pertvarkyti; todėl; ne taip sudėtinga ir nutraukti veiklą ar pradėti kitą ir t.t.;
 gali apsiriboti mažomis išlaidomis ir pajamomis, nes būna santykinai mažos pridėtinės išlaidos ir santykinai pastovūs kaštai, tiesiogiai tenkantys verslui;
 gali išspręsti dalį gyventojų užimtumo problemų, nes lengviau parengti, perkvalifikuoti ir įdarbinti bedarbius;
 prisideda prie nusikalstamumo mažinimo, nes labiau užimti jaunesni šeimos nariai, laikinai įdarbinami niekur neįsiregistravę ir nedirbantys gyventojai;
 taupo pensijų, bedarbių pašalpų, neįgaliųjų išlaikymo išlaidų dalį, nes smulkus verslas suinteresuotas per mokesčių sistemą ir specialias programas tokiems žmonėms suteikti kuo daugiau darbo vietų;
 skatina iniciatyvą ir kūrybingumą, nes mažos įmonės yra nepriklausomos, nėra kokių nors kitų įmonių sudėtinėmis dalimis;
 palaiko ir skatina konkurenciją, nes šios įmonės paįvairina asortimentą, yra lankstesnės ir greičiau prisitaiko prie aplinkos, jos naudingos ir stambioms įmonėms: vykdo jų užsakymus, pamėgdžiodamos įgyvendina jų politiką, padeda išvengti antimonopolinių apribojimų.

Nežiūrint teigiamų smulkaus verslo bruožų ir santykinių pranašumų, Lietuvos Respublikoje jo galimybės nėra tinkamai panaudojamos. Neigiamą požiūrį į smulkų verslą ir konkurencijos mechanizmą iš dalies lėmė samprata apie neproduktyvias paslaugas ir planinį ūkį. Tai galiausiai atsispindėjo ir veiklos reguliavimo norminėje teisinėje bazėje, kai buvo griežtinama apskaita ir paliekami visiems vienodi mokesčiai. Smulkus verslas praktiškai nebegali naudotis lengvatomis, deklaruotomis mažųjų įmonių, o dabar ir smulkaus bei vidutinio verslo plėtros įstatyme, nes:
 Naujų įmonių susikuria vis mažiau ir mažiau;
 Pradedančios įmonės ir taip neturi didelių pajamų bei pelno.

Susiklostė gana paradoksali situacija, kai dalis verslininkų tapo net suinteresuoti aukštu verslo apmokestinimo lygiu. Tos įmonės, kurios pažeisdamos įstatymus nuslepia dalį pajamų, naudojasi šešėlinės ekonomikos paslaugomis, įgauna absoliutų konkurencinį pranašumą prieš tuos, kurie moka visus mokesčius, Kuo didesni mokesčiai, tuo šis skirtumas ir pranašumas didesnis, nes pastarosios įmonės gali labiau mažinti savikainą ir kainas.

Verslo sėkmė labiausiai priklauso nuo efektyviai funkcionuojančios verslo infrastruktūros, teikiamų paslaugų, pagalbos galimybių, informacijos sistemos. Verslo aplinka Lietuvoje nėra pakankamai palanki. Pirmiausiai nekaupiama ir nesisteminama medžiaga apie smulkaus ir vidutinio verslo problemas. Dėl nuolat besikaitaliojančios teisinės ekonominės bazės daugelis gyvena šia diena, neturėdami rimtos savo verslo padėties ir perspektyvos analizės, nekurdami ilgalaikių planų. Be to, daugelis neturi sudarę verslo planų, nesupranta jų būtinumo. Dėl to jų veikla chaotiška, remiasi daugiausiai intuicija, dažnai iškyla problemų, kurių buvo galima išvengti planuojant verslą. Tik apie 40
Procentų respondentų iš apklaustųjų sakė, jog jau turi parengę savo verslo plėtros planus. Finansinės problemos smulkaus ir vidutinio verslo atstovams iškyla dėl kreditinių išteklių trūkumo, didelių palūkanų normų, bankų nesuinteresuotumo dirbti su smulkiais rizikingais klientais.

SVV plėtra turi tiesioginės įtakos nedarbo lygiui šalies regionuose. Didžiausias bedarbystės lygis yra kaimo vietovėse bei nedideliuose miestuose, kuriuose anksčiau veikė didelės valstybinės regionuose, kur SVV įmonių skatinimas yra nepakankamas, nedarbo lygis yra didžiausias, todėl auganti įmonės. Tuose bedarbystė verčia skatinti SVV augimą, nes naujų įmonių atsiradimas bei smulkaus ir vidutinio verslo plėtra yra naujų darbo vietų kūrimo priemonė.

Komercinė veikla, funkcine prasme, yra susijusi su prekių pirkimu (turint tikslą jas parduoti) ir atitinkamai su tų prekių pardavimu bei kitokių pirkėjų (vartotojų) aptarnavimu. Šios organizacinės – techninės operacijos išreiškia komercinės, kaip tikslinės ir kryptingos, veiklos funkcinę prasmę. Jei komercinė veikla koncentruojama per prekybos funkcijų vykdymą įmonės pagrindu, tai tokia veikla įgauna dar ir institucinę prasmę.

Taigi komercinė veikla, kaip specializuota ir savarankiška prekybos ir kitų paslaugų funkcijų vykdytoja, yra ekonominė organizacinė sąvoka, įgaunanti funkcinę ir institucinę prasmę.

Komercinės įmonės, vykdančios prekybos funkcijas, kartu teikiančios kitas paslaugas pirkėjams, kitiems klientams ir vartotojams, skirstomos bent į dvi rūšis (grandis):
 Mažmeninės prekybos įmonės,
 Didmeninės prekybos įmonės.

Mažmeninės prekybos įmonės skirtos aptarnauti galutinį vartotoją. Tuo pasireiškia jų funkcinė prasmė – kaip įmonė, institucine prasme, vykdo savo specifinę komercinę veiklą bei prekybos funkcijas.

Mažmeninė prekyba be savo pagrindinės veiklos, skirtos galutiniams vartotojams, gali teikti daug kitų papildomų paslaugų. Tai išankstinių užsakymų priėmimas, prekės įpakavimas, dalinis prekės perdirbimas, prekių pristatymas į namus, parodos, prekės veikimo demonstravimas, remontas, ryšių, pašto apsaugos, reklamos, informacijos bei kitos paslaugos. Be to, užsienyje prie mažmenų priskiriamos visos kitos savarankiškos paslaugos: konsultavimas, teisės, finansų draudimo, aptarnavimo ir remonto bei kitos, jei jos teikiamos gyventojams, namų ūkiams, kitiems smulkiems galutiniams vartotojams.

Prekyba negalima be šių pagrindinių veiksnių:
 Prekybos kadrų;
 Daiktinių darbo priemonių arba pastovaus kapitalo (pastatų, statinių, mašinų, įrenginių);
 Kintamo kapitalo (apyvartinėms lėšos formuoti);
 Specialių verslumo rūšių, reikalingų verslininkams.

Visų šių veiksnių sąveika ir kombinacija verslo žmogui leidžia pasiekti didžiausią komercinės veiklos efektą. Mažmeninė prekyba yra žemiausią prekybos grandis, esanti arčiausiai galutinio vartotojo. Todėl jai turi būti geriausiai žinomi prekių rinkos poslinkiai, reali ir potenciali gyventojų paklausa.

Didmeninė prekyba, dažniausiai būdama tarpininke tarp gamintojų ir kitų produkcijos šaltinių ir mažmeninės prekybos ar kitų stambių pirkėjų, yra gana savarankiška prekybos grandis, labiau nutolusi nuo galutinio vartotojo.

Didmeninės prekybos sąvoka taip pat kaip ir mažmeninės prekybos suprantama funkcine ir institucine prasme.

Didmeninė prekyba funkcine prasme yra ūkinė veikla, susijusi su prekių perpardavimu negalutiniam vartotojui (mažmeninei prekybai, perdirbėjams, komplektuotojams, eksporto, užsienio importo organizacijoms) arba stambiems vartotojams (priemonės aptarnavimo įmonės, biudžetinėms įstaigoms).

Didmeninė prekyba institucine prasme yra įmonės, vykdančios prekybos funkcijas, besispecializuojančios aptarnauti stambius pirkėjus ir negalutinius vartotojus.

Pagrindiniai įmonių steigimo dokumentai

(P) IĮ TŪB KŪB UAB AB KOOP
Duomenys apie įmonę (pavadinimas, adresas, veikos pobūdis ir pan.) + + + + + +
Prašymas įregistruoti įmonę + + + + + +
Pažyma, patvirtinanti, kad sumokėtas registravimo mokestis + + + + + +
Pažyma apie patalpų suteikimą ūkinei veiklai + + + + + +
Licenzija užsiimti tam tikra ūkine veikla + + + + + +
Ekologinis pasas + + + + + +
Bendrijos jungtinės veiklos sutartis + +
Steigimo sutartis + + +
Bendrovės įstatai + + +
Nuostatai +
Turto vertinimo ataskaita, jeigu steigėjas akcijas iš dalies apmoka ne piniginiu įnašu + +
Steigimo ataskaita + +

Leave a Comment