Tarptautinis terorizmas

Turinys

1. Įvadas;
2. Terorizmo sąvoka;
3. Teroristinės organizacijos;
4. Teroristai mirtininkai;
5. Žemėlapiai:
JAV skelbia karą teroristams;
2000 metų ginkluoti konfliktai;
Ginkluoti konfliktai 2001 metais;
2002 metų ginkluoti konfliktai;
Osamos bin Ladeno teroristų tinklas;
Galimi terorizmo pažabojimo scenarijai.
Straipsniai

Įvadas

Šiuo darbu siekių skaitytoją supažinti su pasauline problema vadinama terorizmu. Terorizmo pradžia sociologai ir politologai laiko tarpgentinius karus, kurie gali peraugti į tarpreliginius karus Šiaurės Afrikoje ir Juodojoje sacharinėje kontinento dalyje. Šiuo metu daugiau nuo teroristų išpuolių kenčia Ispanija, Italija, Maskva. Tokias religines pažiūras E. Vareikis vadina „juoduoju“ islamu. Šiuos išpuolius organizuoja ir vykdo įvairios teroristinės organizacijos. Jų taktika: palikti sprogmenis krrepšiuose, automobiliuose arba siusti teroristus mirtininkus, grobti politikus ar civilius gyventojus. Šiame darbe skaitytojas bus bendrai supažindintas su terorizmo sąvoka, žymiausiai teroristais ir kruviniausiai išpuoliais. Šiek tiek įdomybių ir skirtingų vertinimų vieno kito teroristo atžvilgiu.

Terorizmas (pranc. terrorisme) – teroro politika ir praktika. Terorą taiko kai kurios ekstremistų grupuotės: žudo politinius priešininkus, grobia lėktuvus ir pan., taip stengdamiesi atkreipti visuomenės dėmesį į savo reikalavimus ar priversti valstybės vadovybę padaryti jiems nuolaidų. Teroristinis aktas – veiksmas, kuris naudojamas vengiant atviros kovos su priešininku ir pasirenkama nee konkreti auka, o kėsinamasi daugelio nekaltų žmonių gyvybę.

Šiuolaikinėje visuomenėje išskiriamos dvi terorizmo atmainos:
1) Terorizmas kaip veiklos priemonė siekiant savų tikslų. Toks terorizmas yra pragmatinis, jo organizatoriai ir vykdytojai gali keisti veiklos metodus ir atsisakyti teroro aktų. Ši terorizmo atmaina yra iš

šimtinai politinis fenomenas. Terorizmą, kaip veiklos metodą, įvairios grupės, judėjimai arba vyriausybės. Jo „veikimo“ vieta yra konkreti valstybė ar visa pasaulio sistema.
2) Terorizmas kaip veiksmo logika, kurios politinių ir ideologinių tikslų nebeįmanoma suprasti. Teroro aktų organizavimas tampa ir priemone, ir pats sau tikslu. Tokio pobūdžio terorizmas yra daugiau sociologijos ir socialpsichologijos tyrimo objektas.

Modernusis politinis terorizmas prasidėjo nuo Prancūzijos didžiosios revoliucijos (1789-1794) laikų, kai jakobinai pradėjo taikyti terorą prieš šalies piliečius kaip priemonę valstybinės valdžios tikslams įgyvendinti. XX a. valstybinį terorizmą vykdė nacistinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga.

Šiuolaikinis politinis terorizmas yra ne tik valstybės politika. Juo remiasi įvairios grupuotės šalies viduje motyvuodamos savo veiklą ideologinėmis, religinėmis, tautinėmis nuostatomis. Egzistuoja nemažai politinių organizacijų, žinomiausios:
„al Fata“ (arab. Pergalė) – didžiausia karinė teroristinė Palestinos partizanų organizacija, 19956 m. Kuveite įkūrė Jasiras Arafatas. Jasiras Arafatas – palestiniečių politinis veikėjas, nuo 1996 m. – pirmasis Palestinos prezidentas. Gimė Jeruzalėje. Egipte studijavo elektrotechniką, gyveno Kuveite, turėjo savo verslą.
„Ansar El Islam“ – ekstremistinė (kraštutinės pažiūros ir veiksmai dažniausiai siekiant politinių tikslų) Irako kurdų ir arabų partizanų organizacija.
„Hamas“ – islamo partizaninis judėjimas, vedantis ginkluotą kovą su žydų valstybe ir siekiantis sukurti palestiniečių valstybę. Užsiima aktyvia humanitarine veikla Vakarų Kranto Gazos juostoje, stato mokyklas, ligonines, gerina socialines gyvenimo sąlygas.
„IRA“ (Airijos respublikinė armija) – nacionalinė organizacija, susikūrusi 1919 m. kaip partijos „S

Sinn Fein“ kovinis būrys, pasiryžęs kovoti su Didžiąja Britanija dėl jungtinės Airijos respublikos sukūrimo. XX a. antrojoje pusėje, siekdama prijungti Šiaurės Airiją prie Airijos respublikos, vykdė teroro aktus prieš anglų kariuomenę, protestantų formacijas ir pavienius Didžiosios Britanijos politikus: 1979 m. nužudė lordą L. Mauntbateną, 1984 m. kėsinosi nužudyti M. Tečer, 1991 m. apšaudė jos ir vyriausybės rezidenciją. 1998 m. po dvejų metų derybų katalikų ir protestantų konfliktas baigėsi sutarties pasirašymu. Per pastaruosius 28 metus dėl to konflikto žuvo3228 žmonės, 67 tūkst. sužeisti.
„Juodasis rugsėjis“ – 1972 m. susikūrusi palestiniečių teroristų grupė, atsakinga už daugelį žmogžudysčių, lėktuvų užgrobimų, o svarbiausia – už Izraelio sportininkų pagrobimą (ir daugumos nužudymą) per 1972 m. Miuncheno olimpiadą. Grupės pavadinimas turįs priminti palestiniečių išvarymą iš Jordanijos 1970 m. rugsėjį.
Palestinos išsivadavimo organizacija 1964 m. įkurta karinė-politinė organizacija, atstovaujanti palestiniečiams. Nuo 1969 m. jai vadovauja Jasiras Arafatas. Iki 1974 m. gavo JT stebėtojos statusą, 1976 m. priimta į Arabų valstybių lygą. 1993 m. pradėjo derybas su Izraeliu dėl palestiniečių autonomijos Gazos sektoriuje ir Jordano vakarų krante.

Terorizmas gali tapti užsienio politikos įrankiu, kai vienų šalių vyriausybės materialiai remia įvairias kitų šalių teroristų grupes. Tuo siekiama sukelti nestabilumą toje šalyje tikintis politinės naudos savo valstybei.

Terorizmas tampa ir šiuolaikinių konfliktų priežastimi, ir tam tikru atžvilgiu jų išraiška. Esmė ta, kad terorizmu užsiima grupės, kurios neturi teisės į valdžią. Jo
os atsisako pripažinti valstybės institucijų valdžia, pateisina tik savo veiksmus, dažniausiai net pasivadina oficialių valdžios institucijų vardu (pvz., Airijos respublikinė armija).

Teroristų veiksmai būna nukreipti ne tik prieš armiją ar policiją, bet ir prieš civilinės valdžios pareigūnus (ministrus, teisėjus, prokurorus, merus ir t.t.), o neretai ir prieš nekaltus gyventojus. Teroristų taikiniu gali tapti kiekvienas.

Vieni iš garsiausių XX a. terorizmo aukų paminėtini:
1900 m. – Italijos karalius Umbertas I
1901 m. – JAV prezidentas V. Makinlis
1911 m. – Rusijos premjeras P. Stolypinas
1913 m. – Graikijos karalius Jurgis I
1922 m. – Lenkijos prezidentas G. Narutovičius
1940 m. – Rusijos politikas L. Trockis
1948 m. – Indijos politikas M. Gandis
1963 m. – JAV prezidentas Dž. Kenedis
1981 m. – Egipto prezidentas A. Sadatas
1984 m. – Indijos premjerė I. Gandi
1991 m. – Indijos premjeras R. Gandis
1995 m. – Švedijos premjeras O. Palmė ir Izraelio premjeras I. Rabinas

Terorizmas nepadeda pasiekti norimų tikslų ir nuvilia jo organizatorius ir dalyvius. Palestiniečių terorizmas nepadėjo arabams atsikovoti nė vieno kvadratinio metro Palestinos teritorijos, o airių terorizmas nepadėjo Airijai susijungti, nors jis trunka daugiau kaip 25 metai.

Kai įsivyrauja emocijos, net ir maži teroro aktai turi didelį poveikį tarptautiniams santykiams. Dažnai iš naujo įsiliepsnoja beveik sureguliuoti konfliktai, kai fanatikai, nepatenkinti kompromisu, imasi teroro akcijų. Akivaizdžiausias pavyzdys yra arabų ir žydų konfliktas.

Dauguma teroristinių judėjimų veikia savo šalyse neperžengdami valstybinių sienų. Tačiau pastaruoju metu daug teroristinių organizacijų išplėtojo savo veiklą ir kitose va

alstybėse. Baskų separatistinė grupuotė ETA pradėjo veikti ir Prancūzijoje, Airijos respublikinė armija (IRA)vykdo teroro aktus prieš britų piliečius ir objektus ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visoje Vakarų Europoje. Tarptautinė mafija peržengė Italijos bei JAV sienas ir veikia visame pasaulyje. (Mafijos veikla savo esme yra kriminalinė, tačiau teroru siekia ir politinės įtakos.) Kurdų bendruomenėse, kurios gyvena Belgijoje, Olandijoje ir Vokietijoje, pradėjo veikti Turkijos kurdų teroristai. Šri Lankos „Tamilų tigrai“ išplėtojo savo veiklą Indijoje.

Teroristų organizacijas moraliai ir materialiai paremia kitose šalyse gyvenantys tautiečiai. IRA 2 proc. savo pajamų gauna iš airių kilmės JAV piliečių.

Savitą terorizmo atmainą sudaro partizaniniai judėjimai. XX a. atsirado trys partizaninio judėjimo rūšys:
 Kova su okupantais;
 Separatiniai judėjimai prieš centrinę vyriausybę;
 Kova prieš išnaudotojišką ir korumpuotą vyriausybę.

Teroristiniai partizaniniai judėjimai būdingi atsilikusiems kraštams, kuriuose tradicinės visuomenės sparčiai nyko dėl politinio ir ekonominio industrializuotų kraštų poveikio. Tūkstančiai šių kraštų gyventojų (daugiausia valstiečiai) neteko pragyvenimo šaltinio ir tapo socialine partizaninių judėjimų baze. Tokie partizaniniai judėjimai būdingi Lotynų Amerikos kraštams.

Labai dažnai teroristiniai partizaniniai karai prasideda regionuose, kur ilgą laiką vyko kariniai konfliktai ir socialinė taika labai trapi. Kartais partizaninius karus išprovokuoja kariniai perversmai. Lotynų Amerikos partizaniniai judėjimai neretai susiję su dideliais narkotikų prekybos karteliais. Tai būdinga Kolumbijai. Terorizmas yra ir konflikto priežastis, ir jo išraiška, ir pasekmė. Todėl jis gali būti įveiktas tik galutinai panaikinus patį konfliktą.

Ypatinga terorizmo rūšis yra valstybinis terorizmas. Jis yra užsienio politikos priemonė. Kai kurie terorizmo problemos tyrinėtojai teigia, kad terorizmo aktus, kurie nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo dešimtmečio vidurio krėtė Vakarų šalis, inspiravo Sovietų Sąjunga ir jos satelitinės valstybės – Kuba, Pietų Korėja, Sirija, Libija, Pietų Jemenas. Kiti tyrinėtojai mano, kad abi supervalstybės – Sovietų Sąjunga ir JAV – vadovaudamosi užsienio politikos siekiais, rėmė įvairias teroristines grupuotes. Sovietų Sąjunga ir jos satelitinės terorizmą naudojo kaip priemonę savo užsienio politikos tikslams pasiekti. JAV organizuojami terorizmo aktai dažniausiai būdavo nukreipti prieš autoritarinius ir totalitarinius rėžimus. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad 1/3 tarptautinio terorizmo aktų iniciavo ir suplanavo JAV.

Terorizmas kaip užsienio politikos įrankis yra pavojingiausia terorizmo atmaina. Jis suardo tarptautinės sistemos pusiausvyrą ir paverčia niekais išbandytas ir įsitvirtinusias tarpvalstybinių santykių normas.

Dabartinės tarptautinių santykių situacijos pagrindinė problema – įveikti tarptautinį terorizmą. Vakaruose vyrauja nuomonė, kad tarptautinį teroristinių grupuočių branduolį sudaro islamo ekstremistai, ypač Irano, Irako, Libijos ir Afganistano. Po 1979 m. Irano islamiškosios revoliucijos tapo aišku, kad Irano bandymai infiltruoti ir sustiprinti islamiškojo ekstremizmo idėjas Europoje yra viena iš plano – įgyvendinti islamo dominavimą pasaulyje – dalių. Tradiciškai trumpiausias kelias iš musulmonų žemių į Europos širdį eina per Balkanus.

Pagrindiniai islamo išpažinėjų taikiniai – krikščioniškieji Vakarai. Musulmonai ragina kilti į vadinamąjį šventąjį karą – džihadą. Dabartinio terorizmo terpė glūdi islamo fundamentalizme. Naujausia grupuotė, pasiskelbusi tikroji islamo skleidėja, yra Talibanas – judėjimas, kurio pavadinimas arabų kalba reiškia „religijos mokiniai“ arba „Korano studentai“. Talibai – Afganistano puštunai musulmonai, Korano mokyklų mokiniai, XX a., pab., valdę didelę dalį Afganistano ir čia įvedę fundamentalistinį islamo rėžimą – Talibaną. Draudė žiūrėti televiziją, fotografuoti žmones, turėti žaislų, gerti svaigalus, moterims įsakė dėvėti čadras, uždraudė išeiti iš namų nelydimoms vyro, vairuoti automobilį, skaityti laikraščius. Įvedė griežtas bausmes – mirties bausmę, vykdomą pakariant, užmušant akmenimis, nukryžiuojant, nukertant galvą; rankos nukirtimą, nuplakimą ir kalinimą. Talibano vadovas yra mula Muhamedas Omaras al Mudžachedas, afganistaniečių teologų paskelbtas tikinčiųjų karaliumi, per karą su sovietais netekęs akies. Tai labai pavojingas asmuo, kovų taktikos išmokęs iš CŽV. Per 6000 kovotojų pasiryžę už jį paaukoti gyvybę vykdydami teroro aktus.

Talibai nusprendė, kad islamo šalyje neturi būti jokių šventyklų, išskyrus tas, kurios tarnauja islamo tikėjimui ir jį stiprina. (O juk islamas draudžia garbinti stabus ir skulptūros meną.) Pirmiausia buvo sunaikintos Budos statulos, kad nė vienas musulmonas nesugalvotų lankstytis svetimiems dievams: „Nėra kito dievo, išskyrus Alachą“.

Žymiausias teroristas Osama bin Ladenas yra vienas iš šešių karingų lyderių, kurie prieš trejus metus pasirašė pareiškimą sukurti „tarptautinį islamo frontą šventai kovai su žydais ir krikščionimis“. Šiam frontui buvo suteiktas leidimas žudyti amerikiečius ir žydus, kad ir kur jie būtų, nes jie nusiteikę prieš islamą. Osama bin Ladenas – žymiausias pasaulio teroristas gimė Saudo Arabijoje. Septynioliktas iš 54 turtingo statybų verslininko vaikų. 1979 m. per Sovietų Sąjungos invaziją į Afganistaną, Pakistane susitiko su Afganistano opozicijos atstovais, grįžęs į tėvynę pradėjo rinkti lėšas pasipriešinimui Afganistane. 1984 m. Pakistano mieste Pešavare įkūrė bazę, per kurią į Afganistaną buvo siunčiami arabai savanoriai. Įkūrė bazių ir pačiam Afganistane. Gyveno Sudane, vėliau persikėlė į Afganistaną. 1990-1991 m. pradėjo kovą prieš Jungtines Valstijas, kurios per karą su Iraku Persijos įlankoje dislokavo savo pajėgas Saudo Arabijoje. 1994 m. Saudo Arabija atėmė iš jo pilietybę ir išsiuntė iš šalies. 1996 m. paskelbė religinį įsakymą žudyti JAV karinį personalą. Devintuoju dešimtmečiu iš musulmonų kovotojų, kariavusių su Sovietų Sąjungos pajėgomis Afganistane, buvo sudaryta grupuotė „Al Qaeda“. 1991 m. po karo Persijos įlankoje ji sudarė teroristų tinklą su kitomis radikaliomis grupuotėmis. Grupuotėje gali būti 3000 narių. Spėjama, kad daugiausiai yra egiptiečių. O. bin Ladenas finansuoja grupuotę iš savo lėšų. Manoma, kad jo turtas sudaro 300 milijonų dolerių. Už O.bin Ladeno galvą JAV skyrė 5 milijonus dolerių premiją. Išpuoliai prie kurių, įtariama, jis prisidėjo:
1993 m. sprogimas Pasaulio prekybos centre Niujorke, per kurį 6 žmonės žuvo ir daugiau kaip 1000 buvo sužeista;
1995-1996 m. sprogimai Saudo Arabijos miestuose Rijade ir Chobare, per kuriuos žuvo 24 JAV kariai;
1998 m. sprogimai JAV ambasadoje Kenijoje ir Tanzanijoje, per kuriuos 231 žmogus žuvo ir 4000 sužeisti;
2000 m. savižudžių Jemene surengtas sprogdinimas JAV karo laive „USS Cole“, per kurį žuvo 17 karių.

Multimilijonierius musulmonų ekstremistas Osama bin Ladenas ir jo vadovaujamas teroristų tinklas „Al Qaeda“ laikomi pagrindiniais įtariamaisiais dėl 2001 m. rugsėjo 11 dieną JAV įvykdytų teroro aktų.

Pasaulyje yra daugybė Osamos bin Ladeno grupuotės „Al Qaeda“ („Bazė“) atšakų. Manoma jog „Al Qaeda“ turi savo skyrių 35-60 šalių, tarp kurių – JAV ir sąjungininkės. Šalims, kuriose yra įsikūrę teroristų, gresia ekonominės bei politinės blokados, tarptautinės sankcijos.

Po teroro aktų (2001 09 11) Niujorke bei Vašingtone JAV prezidentas Dž. V. Bušas teigė pradedąs karą su pasauliniu terorizmu. JAV valstybės sekretorius, buvęs generolas K. Pouelas pripažįsta, kad Amerika pradeda netradicinį karą: „Priešas kaupia jėgas ne vienoje vietoje. Prieš tą priešą reikės imtis ir diplomatinių, ir politinių, teisinių, finansinių priemonių“. Vienas svarbiausių kovos aspektų – priversti teroristus remiančias valstybes juos ištremti, nutraukti lėšų įplaukas į teroro organizacijų sąskaitas.

Teroristai mirtininkai
 paprasčiau suvokia pasaulį. Jie jį regi juodą arba baltą, kaip žmonės, sergantys depresija. Pasaulis teroristo akimis – tai kovos laukas tarp absoliutaus gėrio ir absoliutaus blogio, t.y. tarp musulmonų ir kitatikių, tarp laisvojo pasaulio ir totalitarizmo;
 iš tiesų gyvena tuo, ką daro. Jiems sunku galvoti apie ką nors kitą, nes visos jų mintys nukreiptos tik į užvaldžiusią idėją;
 tarsi emociškai neišsivystę vaikai. Jie nesąmoningai ilgisi globos, nurodymų, ką daryti, nori, kad kas nors kitas suformuluotu jų gyvenimo prioritetus. Gyvenimas jiems patinka tik tada, kai gali klausyt komandų;
 per daug atsidavę savo idėjoms ir nekenčia visko, kas neįtelpa į jų vertybių skalę. O jų vertybių skalė – fanatizmo liepsna akyse ir ryžtas Alacho vardu pradėti karą vos ne su visu pasauliu.

Teroristai šiandien naudojasi sudėtinga šifravimo įranga, kurią galima laisvai nusipirkti. Internetu siunčia koduotus pranešimus savo šalininkams, naudodami elektroninį paštą arba įvairius populiarius tinklalapius, įskaitant ir pornografinius. Naudojasi ir visiems prieinamomis kompiuterių programomis, kurios leidžia gana patikimai užšifruoti informaciją. Šiose „slėptuvėse“ yra instrukcijų, teroro aktų planų, žemėlapių, taikinių nuotraukų ir objektų schemų.

Literatūra:
Pasaulio geografija. Enciklopedinis žinynas.
G. Vitkus „Politologija“
„Respublika“

Leave a Comment