Tarptautinė rinka

Turinys
1. Struktūrinių fondų valdymas..............................3
2. Trikampė prekyba. Atsakymą pagrįskite.............................6
3. Eksporto įmonės veiklos planavimas ir rezultatų įvertinimas...................8
4. Verslo steigimas Europos Sąjungos šalyje – Didžioji Britanija.................11
5. Verslo steigimas Europos Sąjungos šalyje – Vengrija......................14
6. Literatūros sąrašas..............................171. Struktūrinių fondų valdymas.
Struktūriniai fondai yra Europos Sąjungos regioninės politikos įgyvendinimo instrumentai. ES regioninė politika siekia nuosekliai mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus ir skatinti tolygią visos ES raidą. ES viduje yra didelių ekonominių ir kultūrinių skirtumų. Tačiau atskiri regionai dėl įvairių priežasčių vystosi netolygiai., pvz., skiriasi pajamos arba kyla nevienodi sunkumai dėl nedarbo. Dėl šių nelygybių išškyla visų Europos Sąjungos šalių vienybės ir solidarumo problema. Siekiant spręsti šias problemas ir buvo sukurti.Struktūriniai fondai, kurių veiklą papildo vadinamosios Bendrijos iniciatyvos. Struktūrinių fondų paskirtis – koreguoti regioninius netolygumus, darant poveikį juos lemiantiems ekonominiams ir socialiniams faktoriams; kitaip tariant – padėti neturtingiems regionams vystytis ir kelti gyventojų gyvenimo lygį, siekiant ekonominės ir socialinės Europos Sąjungos sanglaudos.Struktūrinių fondų veikla programuojama kelerių metų laikotarpiui. Šiuo metu yra 4 struktūriniai fondai.

Europos regioninės plėtros fondas (ERPF). ( European Regional Development Fund – ERDF). Jo užduotis – išlyginti regioninius skirtumus Euuropos Bendrijoje, stiprinti ekonominę ir socialinę sanglaudą, koreguojant regioninius netolygumus ir prisidedant prie regionų plėtros.
Europos socialinis fondas (ESF). (European Social Fund – ESF). Jo užduotis – mažinti nedarbą, didinti žmogiškuosius išteklius ir skatinti profesinę integraciją. Šis fondas taip pat siekia skatinti aukšto ly

ygio profesionalumą, vyrų ir moterų lygybę, subalansuotą plėtrą ir ekonominę bei socialinę sanglaudą.
Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas (EŽŪOGF). (European Agricultural Guidance and Guarantee Fund – EAGGF) Tai kaimo plėtros politikos finansinis svertas. Šis fondas padalytas į du skyrius: Garantijų skyrių ir Orientavimo skyrių. Tik Orientavimo skyrius yra struktūrinis fondas.
Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas (ŽOFI). (Financial Instrument for Fisheries Guidance – FIFG). Šio fondo užduotis – siekti subalansuoto išteklių valdymo, remiant ekonominės veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi žuvininkyste.
Dar vienas ES finansinis instrumentas yra vadinamasis Sanglaudos fondas (Cohesion Fund), iš kurio remiami stambūs (per 10 mln. eurų vertės) aplinkosaugos ir transporto infrastruktūriniai projektai

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kuriama struktūrinių fondų valdymo sistema, kurią sudaro tokios svarbiausios institucijos: vadovaujančioji institucija, mokėjimo institucija, tarpinės institucijos, įgyvendinančios institucijos, projektų attrankos komitetas, projektų vertinimo grupės ir galutiniai paramos (naudos) gavėjai.
Vadovaujančioji institucija – LR Finansų ministerija, atsako už tinkamą ir veiksmingą Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo paramos valdymą, koordinuoja mokėjimo, tarpinių ir įgyvendinančiųjų institucijų veiksmus.
Mokėjimo institucija – atsakinga už mokėjimų tarp Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijų Komisijos tvarkymą. Europos regioninės plėtros fondo ir Europos socialinio fondo, Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Orientavimo skyriaus ir Žuvininkystės orientavimo finansinės priemonės mokėjimo institucija yra LR Finansų ministerija.
Tarpinės institucijos (ministerijos) numato konkrečias investavimo kr

ryptis pagal BPD priemones, siūlo BPD ar jo priedo pakeitimus, vertina valdymo ir kontrolės sistemos veikimą, dalyvauja projektų atrankoje, deklaruoja informaciją apie projektų išlaidas.
Tarpinėms institucijoms priklauso šios ministerijos:
 Aplinkos ministerija – tvarko paramą aplinkos apsaugos plėtrai;
 Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie LR Vyriausybės – tvarko paramą informacinės visuomenės plėtros srityje;
 Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija – tvarko paramą žmonių išteklių plėtrai ;
 Susisiekimo ministerija – tvarko paramą transporto infrastruktūros plėtrai;
 Sveikatos apsaugos ministerija – tvarko paramą .sveikatos apsaugos infrastruktūros srityje;
 Ūkio ministerija – tvarko paramą verslo plėtrai;
 Žemės ūkio ministerija – tvarko paramą žemės ūkio, kaimo ir žuvininkystės plėtrai.
Įgyvendinančiomis institucijomis vadinamos tos įstaigos, kurios vykdys tiesioginį paramos administravimą, paslaugų organizavimą ir teikimą piliečiams bei privačiam sektoriui. Šios institucijos gauna ir registruoja projektų paraiškas, tikrina paraiškų atitikimą formaliems kriterijams, teikia projektą vertinimo komisijai spręsti dėl paramos, pasirašo paramos suteikimo sutartį, gauna ir saugo projekto išlaidas pagrindžiančius dokumentus, įvertina išlaidų tinkamumą,

prižiūri kaip įgyvendinamas projektas, teikia ataskaitas.
Numatomos tokios įgyvendinančios institucijos:
 Aplinkos ministerijos ISPA įgyvendinimo agentūra,
 Lietuvos verslo paramos agentūra prie Ūkio ministerijos,
 Transporto investicijų direkcija prie Susisiekimo ministerijos,
 Žmogiškųjų išteklių plėtros programų paramos fondas,
 Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA),
 Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) prie Žemės ūkio ministerijos.
Projektų atrankos komitetas yra sukurtas dideliems projektams atrinkti ir sprendimui dėl ES struktūrinių fo

ondų ir bendro finansavimo lėšų skyrimo priimti. Dideliais vadinami tam tikro nustatyto dydžio (bendra projekto vertė litais arba eurais) projektai; projekto vertės dydis gali įvairuoti priklausomai nuo Bendrojo programavimo dokumento priemonės ar konkretaus struktūrinio fondo.
Projektų atrankos komiteto sudėtį tvirtina LR Vyriausybė LR Finansų ministerijos teikimu. Komitetas sprendimus priima atsižvelgdamas į projektų vertinimo grupės įvertinimus ir siūlymus finansuoti.
Projektų vertinimo grupė(s) veikia prie Įgyvendinančiųjų institucijų ir įvertina didelius projektus ir atrenka finansuotinus tolesniam svarstymui Projektų atrankos komitete. Projektų vertinimo grupė(s) taip pat įvertina, atrenka ir siūlo Projektų atrankos komitetui finansuoti mažus projektus. Maži projektai – nustatyto dydžio (bendra projekto vertė litais arba eurais) projektai; projekto dydis gali kisti priklausomai nuo Bendrojo programavimo dokumento priemonės ar konkretaus Struktūrinio fondo.
Projektų vertinimo grupių institucinę sudėtį, darbo reglamentus tvirtina LR Finansų ministerija.
Galutiniai paramos (naudos) gavėjai yra juridiniai ir/arba fiziniai asmenys, gaunantys ES struktūrinių fondų ir bendro finansavimo lėšų projektui įgyvendinti. Naudos gavėjų sąrašas nurodomas kiekvienoje BPD priemonėje atskirai.2. Trikampė prekyba. Atsakymą pagrįskite.
Trikampe prekyba – laikomi tokie sandoriai, kai vienos Europos Sąjungos valstybės PVM mokėtojas prekes įsigyja iš kitos Europos Sąjungos valstybės PVM mokėtojo ir iš karto tas prekes parduoda ir nugabena trečios Europos Sąjungos valstybės PVM mokėtojui. Apmokestinimo principas: pridėtinės vertės mokestis sumokamas paskutinėje grandyje, t. y. sumoka tos va
alstybės pirkėjas, į kurią prekės atgabenamos.
Kad būtų galima taikyti trikampės prekybos principą, turi būti tokios sąlygos: iš vienos ES valstybės įsigytos prekės būtinai turi būti išgabentos trečios ES valstybės pirkėjui; turi būti įrodymai, kad prekės iš vienos ES valstybės išgabentos trečios ES valstybės PVM mokėtojui;visų trijų ES valstybių asmenys, pirkėjai ir pardavėjai, turi būti savo valstybėse įsiregistravę PVM mokėtojais ir kiekvienos ES valstybės pirkėjas savo pardavėjui turi būti nurodęs PVM mokėtojo kodą.

Pavyzdžiui: Lietuvos įmonė A, PVM mokėtoja, vykdanti PVM apmokestinamą veiklą, įsigyja iš Vokietijos įmonės B, PVM mokėtojos, buitinės technikos prekių už 500 000 Lt ir iš karto tas prekes už 700 000 Lt parduoda Latvijos įmonei C, PVM mokėtojai. Kadangi minėtos prekės iš karto parduodamos ir išgabenamos Latvijos įmonei C, tai Lietuvos įmonė A nuo įsigytos buitinės technikos prekių apmokestinamos vertės 500 000 PVM neskaičiuoja, tačiau Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos 20 laukelyje ji turi nurodyti šių prekių apmokestinamąją vertę 500 000 Lt. Lietuvos įmonė A, įformindama minėtų prekių pardavimą Latvijos įmonei C, nuo minėtų prekių PVM neskaičiuoja, tačiau Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos 21 laukelyje turi nurodyti jų apmokestinamąją vertę 700 000 Lt.

Lietuvos įmonės PVM mokėtojas A savo mokesčių administratoriui taip pat turi pateikti Prekių tiekimo į kitas valstybes nares ketvirtinę ataskaitą ir nurodyti (laukelyje trikampė prekyba) Latvijos PVM mokėtojui patiektų prekių vertę (700 000 Lt). Prievolė apskaičiuoti PVM tenka Latvijos įmonei C.

TRIKAMPĖS PREKYBOS ATVEJIS , KAI LIETUVOS PVM MOKĖTOJAS YRA TARPININKAS

ne

ne

PREKĖS

ne

taip3. Eksporto įmonės veiklos planavimas ir rezultatų įvertinimas.
Prieš pradedant eksportuoti reikia įvertinti savo įmonės galimybes. Užsienio rinka, palyginti su vietine, turi nemažai specifinių bruožų. Jei įmonė pati gamina ir pati organizuoja prekių pardavimą galutiniams vartotojams, norėdama tas prekes eksportuoti, ji turi būti gerai įsitvirtinusi vietinėje rinkoje. Svarbiausia tai, kad vietinėje rinkoje sukaupta patirtis leis išvengti elementariausių klaidų organizuojant ir vykdant eksporto operacijas užsienio rinkose. Lengviausias būdas pradėti eksporto galimybių analizę – surasti užsienio rinką, kurioje panašūs reikalavimai kaip ir vietinėje rinkoje. Šiuo atveju užteks minimalių būsimosios užsienio rinkos tyrimų, nereikės specialių prekės konkurencingumo vertinimų, tačiau bus būtina įvertinti savo įmonės potencines galimybes eksportinių prekių gamybai ar komercijai.
Pirmiausia įvertinamas įmonės gamybinis potencialas, nes įmonės pagamintas prekes teks dalyti tarp vidaus ir užsienio rinkos. Gamybinis potencialas – tai įmonės aktyvai, pagrindinis kapitalas, apyvartinis kapitalas, kapitaliniai įdėjimai, nuosavas ir skolintas kapitalas, kapitalizuotas pelnas, gamybiniai pajėgumai, mokslo tiriamoji bazė ir išlaidos naujovėms, bendras darbuotojų skaičius, jų profesinė ir kvalifikacinė struktūra.
Jei eksportas numatomas į neištirtas ir nežinomas rinkas, neturinčias analogų vidaus rinkoje, be įmonės techninių gamybinių galimybių įvertinimo, bus būtina nuodugniai ir visapusiškai tas rinkas ištirti ir įvertinti. Tai ypač bus svarbu, jei produktas nėra naujas ir unikalus. Reikės nustatyti ne tik tų rinkų esamas funkcionavimo sąlygas, bet ir jų vystymosi tendencijas, nes, priėmus sprendimą eksportuoti ir įėjus į rinką, patirsime papildomų išlaidų, o neatitikus įvertinimų jos dar labiau padidės, ypač jei reikės iš rinkos pasitraukti.
Prieš priimdama sprendimą eksportuoti, įmonė turi suformuluoti eksporto tikslus. Sprendimas eksportuoti pareikalaus pertvarkyti personalo struktūrą, finansinių išteklių perskirstymą, produkcijos kokybės kontrolę, sustiprinti rinkotyros ir rinkodaros, juridinių tarnybų darbą, pertvarkyti įmonės logistikos sistemą. Visa tai bus susiję su papildomomis, taigi būtina įvertinti, ar numatomos papildomos pajamos padengs tas išlaidas.
Formuluojant eksporto tikslus, patartina laikytis nuoseklumo, kuris garantuotų, kad atskiri svarbūs klausimai ar jų aspektai nebus praleisti ir neįvertinti.
Analizės ir vertinimo seka galėtų būti tokia:
1. įmonės valdymo tikslų ir struktūros pokyčiai;
2. įmonės buvusio ir esamo bendradarbiavimo su užsienio šalių subjektais patirties įvertinimas;
3. personalo struktūros ir darbo organizavimo pokyčiai;
4. įmonės gamybinių pajėgumų naudojimo eksportinei produkcijai gaminti pokyčiai;
5. finansinių išteklių perskirstymo įvertinimas;
6. laukiamų eksporto rezultatų įvertinimas.

Kartais įmonės pradeda eksportuoti, neištyrusios rinkos, neišsiaiškinusios savo galimybių į ją įeiti, nesuformulavusios eksporto tikslų ir nepriėmusios sprendimo eksportuoti. Sutaupytas laikas, neatlikus rinkos tyrimo, nesuformulavus sprendimo eksportuoti, vėliau gali sąlygoti labai didelius nuostolius arba net atvesti įmonę į bankrotą. Tik gilūs, visapusiški tyrimai, paremti kuo platesne ir išsamesne informacija, leidžia teisingai suformuluoti eksporto strategiją ir pasirinkti tinkamiausią rinką eksportuojamoms prekėms. Tam reikalingas konkretus eksporto organizavimo planas.
Eksporto planavimo tikslas:
1. nustatyti potencialią rinką, į kurią bus eksportuojamos prekės;
2. apskaičiuoti potencialios rinkos dydį;
3. apskaičiuoti eksporto įmonės potencialias galimybes, leidžiančias eksportuoti į tą rinką numatytą kiekį ir asortimentą;
4. apskaičiuoti numatomas eksporto pajamas;
5. įvertinti būsimas eksporto išlaidas;
6. įvertinti laukiamą pelną;
7. numatyti eksporto augimo etapus;
8. įvertinti konkurenciją, įėjimo ir išėjimo iš rinkos barjerus.
Plane turi būti numatyti pagrindiniai einamieji ir strateginiai tikslai. Planavimas – tai dinamiškas procesas, prasi.dedantis nuo pagrindinių tikslų numatymo ir nuosekliai plečiamas, surenkant ir pateikiant vis tikslesnę ir detalesnę informaciją.
Rengiant eksporto planą, pirmiausia reikia nuspręsti, koks produktas bus eksportuojamas. Šis uždavinys ypač svarbus komercinei eksporto įmonei, nes ji pati to produkto negamina: ji tik tarpininkas tarp gamintojo ir vartotojo užsienyje. Įmonė, pati gaminanti ir eksportuojanti produktą į užsienį, turės įvertinti, ką reikės pakeisti pritaikant savo gamybos produktą rinkai.
Antras plano etapas – šalies pasirinkimas produkto eksportui. Čia svarbu įvertinti kiekvienos šalies specifišką, kuri lems kiekvieną pasirinktą rinką ir nuo kurios priklausys eksportavimo ypatumai: įvertinti ekonominius, socialinius, politinius kultūrinius skirtumus, tradicijas, valstybės vykdomą konkurencijos politiką, importo kontrolę ir kitas sąlygas, turinčias įtaką eksportui.
Toliau planuojant privalu nustatyti eksportuojamo produkto kainą ir kaip ji bus kalkuliuojama. Nuo teisingo jos įvertinimo priklausys visi kiti eksporto plano vertybiniai rodikliai.
Tolesnis žingsnis susijęs su eksporto organizavimo etapų numatymu ir jų eiliškumo nustatymu. Reikės įvertinti, kiek laiko truks organizacinių kiekvieno etapo priemonių įgyvendinimas. Laiko veiksnys turės didelę įtaką eksporto išlaidų lygiui.
Po to teks numatyti eksporto operacijose dalyvaujančius darbuotojus, suformuoti organizacines struktūras, suformuluoti joms uždavinius, numatyti atsakomybę ir skatinimo priemones.

Galiausiai turės būti įvertinti laiko ir finansiniai eksporto kaštai. Juos reikia apskaičiuoti tiek planuojamam laikotarpiui, tiek kiekvienam eksporto operacijų organizavimo etapui. tikslinga numatyti ir skaičiavimo metodiką, pagal kurią bus nustatyti galutiniai eksporto veiklos rezultatai.
Eksporto planas nėra statistinis dokumentas, tai tik darbinis dokumentas, padėsiantis rasti numatytas naudoti priemones ir būdus, užtikrinti eksporto tikslų įgyvendinimą. jis rengiamas kartu su eksporto marketingo planu.
Eksporto operacijas atliekančias įmonės veiklos sėkmė labai priklauso nuo jos patikimumo. Įmonės operatyvinė (vadybinė) ir finansinė atskaitomybė įgalina vertinti įmonės vystymosi tendencijas, ekonomines ir finansines galimybes, konkurencingumą. Kadangi kiekviena eksporto operacijas organizuojanti ir vykdanti įmonė siekia pelno ir moka mokesčius valstybei, tai būdina ir statistinė atskaitomybė. Be to eksporto ir importo verslo santykiams būdinga specifinė mokesčių forma – muitai. Per muitų statistiką, kurią vykdo muitinė, įvertinamos eksporto ir importo apimtys, prekių struktūra, eksporto ir importo kainos.
Eksporto įmonės veiklos rezultatais labai domisi būsimi jos partneriai, ir nuo šių rezultatų skaidrumo bei viešumo labai priklauso užsienio partnerio pasirinkimas ir net eksporto kontrakto sudarymo sąlygos. Svarbu, kad įmonės veikla ir jos rezultatai rodytų, jog įmonė saugo savo prestižą, sąžiningai vykdo įsipareigojimus. Įmonė, siekianti turėti pasaulinį pripažinimą, privalo viešai skelbti veiklos rodiklius. Pagrindinis viešas įmonės atskaitomybės dokumentas – eksporto firmos metinė atskaita. Joje atsispindi šie duomenys: eksportuotos produkcijos pardavimų bendra apimtis ir apimtys pagal atskiras prekių grupes; svarbiausių kapitalinių įdėjimų apimtys ir kryptys; įmonės mokslinė tiriamoji veikla; organizacinės struktūros pokyčiai; vadovaujančio personalo sudėtis; svarbiausios antrinės įmonės; įmonės veiklos finansiniai rezultatai.
Eksporto įmonės veiklą ir jos rezultatus apibūdinančių rodiklių yra labai daug. Palyginus jų kaitą, gaunamas realesnis ir išsamesnis vertinimo vaizdas. Įmonės vertinimo rodikliai skirstomi į absoliutinius ir santykinius.
Absoliutiniai apibūdina įmonės eksporto operacijų mastą, eksportinės produkcijos gamybinius pajėgumus, eksportinės produkcijos supirkimo, tiekimo bei pardavimų veiklą ir kt. Juos pateikia operatyvinė ir finansinė įmonės atskaitomybė: pardavimų apimtys, balanso duomenys, pelnas ir kiti rodikliai.
Sant.ykiniai duomenys – koeficientai, rodantys proporcijas, gautas apskaičiavus arba palyginus absoliutinius duomenis.
Įmonės dalyvavimas tarptautinėje prekyboje turi specifinių ypatumų, palyginti su vidaus prekyba:
1. Eksporto įmonės veiklos rezultatų įvertinimas labai priklauso nuo valiutinių santykių;

2. Eksportinės produkcijos kainos formuojasi pasaulinėje rinkoje ir dažniausia fiksuojamos iš anksto eksporto kontraktuose.
3. Eksportinės produkcijos sąnaudos pripažįstamos laikantis tarptautinių sąlygų, kuriose iškelti žymiai didesni prekių kokybės, jų priežiūros ir aptarnavimo vartojant, aplinkos poveikio reikalavimai.
4. Prekės gaminamos ir parduodamos atkaklios tarptautinės konkurencijos sąlygomis, veikiant valstybių ir jų sąjungų atitinkamai protekcionizmo politikai.
Eksporto ekonominiam efektyvumui įvertinti pasitelkiam šių rodiklių grupė:
1. eksporto grynojo pelno masė;
2. eksporto bendro pelningumo koeficientas;
3. eksporto įmonės pelningumo koeficientas;
4. eksporto bendrojo efektyvumo koeficientas.4. Verslo steigimas Europos Sąjungos šalyje – Didžioji Britanija
Didžioji Britanija- pagal ekonomikos išsivystimo lygį yra tarp keturių pirmaujančių Vakarų Europos šalių. Ji- vienas stambiausių finansų ir tarptautinės prekybos centrų. Ekonomikos reformos labai padidino ekonomikos lankstumą ir sudarė sąlygas sukerti vieną liberaliausių darbo rinkų. Kartu reformos padidino mokesčių sistemos efektyvumą, sustiprino konkurenciją ir sumažino valstybės nuosavybės dalį. Valdančiosios leiboristų partijos pagrindiniai įsipareigojimai- ekonomikos stabilumas, žema infliacija ir atsargi skolinimosi politika, taip pat užimtumo didinimas, pagrįstas investicijomis į švietimą ir profesinį mokymą.
Didžiojoje Britanijoje užsienio ir vietiniams asmenims, ar įmonėms nėra jokių apribojimų įsigyti ar išsinuomoti nekilnojamą turtą: galima išsinuomoti biuro patalpas su apatarnavimu, be aptarnavimo, patalpas nusipirkti arba reikiamus statinius pasistatyti.
Verslo teisinės formos. Didžiojoje Britanijoje užsienio ir vietiniams asmenims sudaromos vienodai palankios sąlygos steigti ir plėtoti verslą Jungtinėje Karalystėje. Įmonės steigimas vidutiniškai trunka 7 dienas.
Pagrindinės verslo organizavimo formos yra šios:
 individuali įmonė;
 atviroji ribotos atsakomybės bendrovė;
 uždaroji ribotos atsakomybės bendrovė;
 neribotos atsakomybės bendrovė;
 partnerystė;
 vienasmeniai prekiautojai.

Individuali įmonė. Vadovauja vienas vadovas, gali būti pats savininkas. Įstatinis kapitalas nenumatytas, savininkas- bent vienas, įmonės atsakomybės forma neribota, už įmonės skolas savininkai atsako savo asmeniniu turtu. Mokamas fizinių asmenų pajamų mokestis. Ypatumai: paprasta, savininko visiškai kontroliuojama įmonė, nedideli valdymo kaštai.
Atviroji ribotos atsakomybės bendrovė. Vadovauja vienas ar daugiau direktorių, 1 sekretorius. Įstatinis kapitalas-minimaliai 50 tūkst. svarų sterlingų. Akcinis kapitalas suskirtytas į akcijas, kurių nominali vertė nereglamentuojama. Bendrovė gali turėti 1 ir daugiau akcininkų, atsakomybė ribota, akcininkai už bendrovės prievoles atsako tik savo įnešto turto dalimi. Mokamas juridinių asmenų pelno mokestis. Ypatumai: ribota atsakomybė, mažesni mokesčiai, teisė viešai platinti akcijas per vertybinių popierių biržą.
Uždaroji ribotos atsakomybės bendrovė. Vadovauja vienas ar daugiau direktorių ir 1 sekretorius. Kiekvienais metais privalomai šaukiamas visuotinis akcininkų susirinkimas, kuris tvirtina metinę ataskaitą, nustato dividendų dydį, tvirtina auditorių ateinantiems metams. Įstatinis kapitalas nereglamentuojamas, akcininkų skaičius- vienas ar daugiau. Atsakomybė ribota, akcininkai atsako už bendrovės prievoles tik įnešto turto dalimi. Mokamas juridinių asmenų mokestis. Ypatumai: ribota atsakomybė, bendrovė neturi teisės platinti savo akcijų; perleisti akcijas galima tik esant valdybos ar visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimui.
Neribotos atsakomybės bendrovė. Vadovauja vienas direktorius, vienas sekretorius.Įstatinis kapitalas nereglamentuojamas, atsakomybė neribota, už įmonės skolas akcininkai atsako savo asmeniniu turtu. Mokamas juridinių asmenų pelno mokestis. Ypatumai: neprivalomas auditas, nereikia pateikti tiek daug informacijos, kiek reikalaujama iš ribotos atsakomybės įmonių; bendrovė yra juridinis asmuo, todėl jai gali priklausyti turtas. Įmonės egzistavimas nenutrūksta išėjus ar pasikeitus nariams, nereikia teikti ataskaitų Įmonių rūmams.
Partnerystė. Vadovauja bendrieji partneriai; ribotų įgaliojimų partneriai neturi teisės vadovaut. Įstatinis kapitalas nereglamentuojamas. Partnerių skaičius; 2- 20 fizinių asmenų er ribotos atsakomybės bendrovių, privalomas bent vienas bendrasis narys. Partnerių teisės ir pareigos nustatomos partnerystės sutartyje. Atsakomybė: bendrųjų partnerių – neribota; ribotų įgaliojimų partnerių – ribota. Mokamas fizinių asmenų pajamų mokestis. Ypatumai: paprasta ir nebrangu įsteigti; didesnės financinės galimybės nei individualių įmonių; galimas išlaidų ir pajamų pasidalijimas tarp partnerių. Ši verslo teisinė forma naudinga versli.ninkams, kurie pasitiki savo partneriais, sutinka su jais dalintis atsakomybe ir priimti bendrus sprendimus verslo klausimais.
Užsienio įmonės atstovybės ir filialai. Užsienio įmonė, nesteigdama filialo, gali veikti Didžiojoje Britanijoje įregistravusi savo veiklos buveinę. Veiklos buveinę paprastai registruoja užsienio neribotos atsakomybės bengrovės arba įmonės, kurių veikla DB yra nepakankamai

išplėtota, kad vertėtų steigti filialą. Filialus gali steigti užsienio ribotos atsakomybės bendrovės, siekiančios vykdyti ūkinę komercinę veiklą per vietinius atstovus Didžiojoje Britanijoje.

Jungtinė Karalystė teikia įvairių lengvatų ir paskatų verslui. Paminėtini regioninės selektyvios pagalbos grantai, įmonių zonos, mokslinių tyrimų ir plėtros programos, aksporto paskatos, kvalifikacijos kėlimo ir nedarbo mažinimo programos ir mokestinės lengvatos.

Tiesioginiai mokesčiai. Pagrindiniai tiesioginiai mokesčiai Didžiojoje Britanijoje yra fizinių asmenų pajamų mokestis, bendrovių pelno mokestis, nacionalinio draudimo įmokos, automobilio mokestis, žyminis mokestis, naftos mokestis ir paveldėjimo mokestis.
Vietiniai mokesčiai. Pagrindinis yra turto mokestis, kurį moka juridiniai asmenys nuo viso jiems priklausančio ir tam tikrais atvejais- nuomojamo turto.
Netiesioginiai mokesčiai. Pagrindiniai netiesioginiai mokesčiai yra pridėtinės vertės mokestis ir akcizo mokestis.

Įmonės steigimo tvarka. Didžiojoje Britanijoje įmonių steigimo procedūras dažniausiai vykdo įmonių registravimo agentai arba teisininkai. Įmonės steigėjai, konsultuodamiesi Įmonių rūmuose, taip pat gali įregistruoti įmonę Įmonių registravimo tarnyboje.
Ribotos atsakomybės bendrovės steigimas. Steigiant ribotos atsakomybės bendrovę parengiami šie dokumentai:
 steigimo sutartis, kurioje nurodoma bendrovės buveinė, rūšis, veiklos tikslai, akcininkų atsakomybė, įstatinio kapitalo dydis, akcijų vertė ir t.t.
 bendrovės įstatai su numatyta bendrovės valdymo tvarka: akcininkų, visuotinio akcininkų susirinkimo, bendrovės direktoriaus teisės ir pareigos bei jų įgyvendinimo tvarka, akcijų perleidimo ir akcijų emisijos galimybės, dividendų mokėjimo tvarka ir t.t.
 kitos privalomos užpildyti formos: informacija apie bendrovės direktorių, sekretorių, buveinę ir kt.
Minėti dokumentai pristatomi ir 20 svarų sterlingų mokestis sumokamas Įmonių registrui. Įmonių registras išduoda bendrovės Registracijos pažymėjimą.
Užsienio įmonės atstovybės ir filialo steigimas. Užsienio įmonės atstovybės steigimas. Užsienio įmonė, įregistravusi savo veiklos buveinę, ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo veiklos pradžios turi pristatyti Įmonių registrui nustatytos formos dokumentą apie steigiamą atstovybę ir notariškai patvirtintas pagrindinės įmmonės steigimo ir pagrindinių jos veiklą reglamentuojančių

dokumentų, audito ataskaitų kopijas originalo ir anglų kalbomis. Užsienio įmonės filialo steigimas. Ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo filialo įsteigimo Didžiojoje Britanijoje užsienio įmonė turi pristatyti Įmonių registrui nustatytos formos dokumentą apie steigiamą filialą, notariškai patvirtintas pagrindinės bendrovės steigimo ir pagrindinę jos veiklą reglamentuojančių dokumentų, audito ataskaitų kopijas originalo ir anglų kalbomis bei sumokėti registracijos mokestį. Filialas privalo informuoti Įmonių registrą apie jį steigiant pateiktos informacijos pasikeitimus.
Užsienio investicijos. Užsienio tiesioginės investicijos Junktinėje Karalystėje nėra ribojamos. Valstybė remia užsienio investicijas į gamybą ir į tarptautinę prekybą paslaugomis. Užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys gali įsteigti ar įsigyti jau egzistuojančią įmonę, taip pat pirkti žemę, imti paskolas, pirkti vertybinius popierius be specialaus leidimo ar licencijos. Tačiau investicijos į strategiškai svarbias pramonės šakas, tokias kaip gynyba, gali būti traktuojamos kaip veiksmai prieš nacionalinius interesus.

5. Verslo steigimas Europos Sąjungos šalyje – Vengrija

Vengrija yra viena iš sėkmingia.usių post komunistinių šalių Europoje. Šalis siūlo geresnes sąlygas negu daugelis centrinės Europos šalių socialiniu ir verslo atžvilgiu. Vieni svarbiausių pastarojo laiko pasikeitimų ekonomikos srityje yra tobulinimo kompiuterizacijos administraciniame darbe reformos. Maksimalus Vengrijos mokesčių įplaukų tempas yra 40%. Bendros pajamos siekia 18%. Legalios vykdamosios normos vis dėlto verčia priklausyti mažų ir vidutinių įmonių sričiai. Civilinių darbuotojų atsakomybės trūkumas bei institucijų ir verslo vykdymo trūkumas yra didelis minusas Vengrijos ekonomikos bei verslo vystymo plėtroje. Ypač negatyvių rezultatų teikia korupcijos augimas.
Įmonės Vengrijoje gali steigti atstovybes ir filialus. Tačiau įmonės atstovybė negali vykdyti komercinės veiklos. Visi teisiniai atstovybės dokumentai pasirašomi pagrindinės įmonės vardu, veikla turi atitikti pagrindinės įmonės tikslus.

Pagrindinės Vengrijoje steigiamų įmonių ir verslo teisinės formos :
 prekybininkas;
 individuali įmonė;
 filialas;
 ūkinė bendrija;
 akcinė bendrovė;
 kooperatyvas.

Ūkinė bendrija. Vadovauja direktorius, įstatinis kapitalas nereglamentuojamas, turi būti ne mažiau nei 2 akcininkai, atsakomybės forma neribota. Tokia bedrija nemoka pelno mokesčių, apmokestinamos bendrijos narių pajamos. Ypatumai: taip steigiamos smulkios ir vidutinės šeimyninės įmonės. Steigimo sutarties nereikia notariškai tvirtinti. Negalima parduoti akcijų tretiesiems asmenims. Vieno iš narių pasitraukimas ar mirtis reiškia įmonės iširimą.

Akcinė bendrovė. Vadovauja daugiau nei vienas direktorius . Kasmet šaukiamas akcininkų susirinkimas. Minimalus įstatinis kapitalas – 20 tūkst. eurų. Viena ketvirtoji kapitalo dalis turi būti įnešta steigiant įmonę. Įmonėje turi būti mažiausiai 2 akcininkai, kurie gali būti tiek fiziniai tiek juridiniai asmenys. Mokami juridinių asmenų pelno mokesčiai. Ypatumai:galima pasirinkti ar akcijomis bus prekiaujama viešai ar ne. Būtinas nepriklausomas auditorius. Steigimas paprastai trunka 2- 3 dienas. Kasmet reikia pateikti ataskaitas įmonių registrui.

Kooperatyvas. Vadovauja vienas ar keli direktoriai. Įstatinis kapitalas nereglamentuojamas. Minimalus narių skaičius – 7. Narių įnašai gali būti ne vienodo dydžio. Taip pat mokami juridinių asmenų pelno mokesčiai. Ypatumai: tai vienintelė įmonės rūšis, kurios veiklą prižiūri Teisingumo ministerija.

Filialas. Tiek užsienio, tiek vietinės įmonės, gavusios atitinkamus leidimus, gali steigti filialus Vengrijoje. Steigianti filialą motininė įmonė privalo paskelbti savo įstatus bei steigimo sutartį. Mokesčių požiūriu filialas laikomas nuolatiniai įsteigtu Vengrijoje.

Įmonės steigimo tvarka Vengrijoje. Leidimas užsiimti verslu. Prieš pradedant veiklą Vengrijoje visi subjektai privalo gauti leidimą užsiimti verslu. Leidimą reikia gauti ir tuo atveju , kai pasikeičia veiklos pobūdis. Naujo leidimo reikia ir perkeliant buveinę į kitą savivaldybę. Leidimas išduodamas neterminuotam laikortarpiui, tačiau nustoja galioti, jei juo nesinaudojama ilgiau nei 2 metus.

Norint užsiimti tam tikromis verslo rūšimis, reikia gauti specialius leidimus. Viešbučių ir maisto tiekimo versle profesinė kvalifikacija patvirtinama diplomu. Tačiau tam tikrais atvejais gali tikti ir kitoks diplomas bei darbo patirtis.

Steigimo sutartis. Steigiant įmonę sudaroma įmonės steigimo sutartis. Įmonės steigimo sutartyje turi būti nurodyta : steigiantys įmonę asmenys, įmonės adresas, akcijų rūšys, akcijų suteikiama balsavimo teisė, įstatinis kapitalas bei siūlomų direktorių vardai, adresai ir pilietybė.
Sudarius įmonės steigimo sutartį į Vengrijos banko sąskaitą įmokamas įstatinis kapitalas. Bankas užblokuoja lėšas ir išduoda sertifikatą, liudijantį, kad steigiamos įmonės vardas yra tinkamas. Parengtą įmonės steigimo sutartį patvirtina notaras. Dokumentai turi būti paruošti vengrų kalba.
Įmonės registracija. Įmonės steigimo sutartis ir įstatai užregistruojami Vengrijos registruose per .mėnesį nuo jų pasirašymo momento. Sumokami steigimo ir registratvimo mokesčiai, kurie kartu su dokumentų notariniu patvirtinimu, įmonės registravimo paskelbimu ir kitomis registravimo

išlaidomis įmonei, kurios įstatinis kapitalas 30 tūkst. eurų, gali sudaryti iki 1200 eurų. Įmonės steigimas gali užtrukti 6 – 8 savaites. Tačiau paprastesniais atvejais procedūras įmanoma atlikti per
14 dienų. Įsteigtą įmonę reikia įregistruoti mokesčių mokėtojų Tiesioginio apmokestinimo registracijoje bei įmonių ir prekės ženklų registre.

Literatūros sąrašas:
1. Mockutė A. Verslo steigimas ES šalyse. Verslininko vadovas. –Vilnius., 2002;
2. Kolyta S. Verslo ES bendrojoje rinkoje vadovas. –Vilnius., 2003;
3. Vilpišauskas R. Europos Sąjungos vidaus rinka ir Lietuva. –Vilnius., 2003;
4. Nakrošis V. Europos Sąjungos regioninė politika ir struktūrinių fondų valdymas. –Vilnius., 2002;
5. www.finmin.lt
6. www.speros.lt

Leave a Comment