Vidurinė mokykla Šveicarijoje ir JAV

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS
EDUKOLOGIJOS KATEDRA

MAGISTRATŪROS STUDIJŲ I-o KURSO
STUDENTO SAULIAUS VOGELĖS

REFERATAS

VIDURINĖ MOKYKLA ŠVEICARIJOJE IR
JUNGTINĖSE AMERIKOS VALSTIJOSE

Darbo vadovė: doc. dr. L.Ušeckienė

Šiauliai 2005

Turinys

1. Įvadas..............................3
2. Šveicarijos ir JAV politinių sistemų apžvalga..................4
3. Šveicarijos ir JAV švietimo sistemos.......................5
4. Šveicarijos ir JAV Vidurinių mokyklų valdymas ir finansavimas..........6
5. Vidurinių mokyklų pedagogų rengimas bei statusas Šveicarijoje ir JAV......10
6. Išvados..............................12
7. Literatūros sąrašas.............................14

1. Įvadas

Konkreti visuomenė rutuliojasi, atsinaujina dėl savo ugdymosi, tobulėjimo, ypač dėl jaunosios kartos edukacinių švietimo procesų. Taigi kiekviena visuomenė turi savo suvoktą edukacinę misiją, kurią paprastai ji adresuoja švietimo sistemai. Priklausomai nuo visuomenės politinės, edukacinės, kultūrinės, socialinės teerpės, ši suvokta edukacinė (švietimo) misija yra realizuojama konkrečiais keliais ir būdais. Savo ruožtu kiekvienos šalies mentaliteto ir tradicijų plėtra labai priklauso nuo švietimo sistemos, jos tikslų, uždavinių ir pedagoginio lygio.
Mokykla – tai visuomenės veidrodis. Ji atspindi žinias, vertybes ir sugebėjimus, kuriuos per amžius visuomenė laikė svarbiausiais. Be to mokykla asimiliuoja skirtingos etninės, rasinės, religinės, ir kultūrinės prigimties žmones, perduoda jiems daugumos papročius, vertybes. Mokykla- tai vieta, kur jaunuolis suvisuomeninamas, mokomas protingai ir konstruktyviai dalyvauti visuomenėje.
Mokymo kryptis – teorinis pavienių mokymo procesų puusių aiškinimas, grindžiamas savitu mokymo metodų naudojimu, mokymo organizavimu, savitais mokytojo ir mokinių santykiais.
Esminė švietimo paskirtis suteikti asmeniui brandaus savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam tobulinti savo gebėjimus visą gyvenimą. Tačiau šiems uždaviniams įgyvendinti reikia tokių švietimo sistemų, kurios būtų gr

rindžiamos žmogaus, kaip socialinio, kultūrinio individo, samprata, giluminių ryšių su socialine tikrove suvokimu.
Išsivysčiusios bendruomenės švietimo erdvei būdinga bazinė kompetencija: socialiniai, ekonominiai, politiniai ir psichologiniai gebėjimai gyventi daugiakultūrėje visuomenėje, savosios kalbos gryninimas bei kelių kalbų mokėjimas, informaciniai gebėjimai orientuotis spartėjančiame ir didėjančiame informacijos sraute, visą gyvenimą siekimas gyvenimo pilnatvės, asmeninio, profesinio ir visuomeninio tobulėjimo. „Taigi šiais laikais tenka visiems mokytis: jaunoji karta perima sukauptą patyrimą, kad galėtų jį toliau gausinti, o vyresnieji jį turtina naujais atradimais, materialinės ar dvasinės kultūros sferoje, pažindami tai, kas nauja“ (V. Jakavičius, 1998, p.91).
Šio darbo tikslas, dviejų pažangių, tačiau labai skirtingų politine santvarka, geografine padėtimi ir užimamu plotu, bei kultūrinio paveldo ir tradicijų atžvilgiu, valstybių – Šveicarijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vidurinių mokyklų palyginimas, jų ypatumų atskleidimas irr sugretinimas. Be jokios abejonės, norint pasigilinti į bet kurios šalies švietimo sistemą, pirmiausia turime susipažinti su tos šalies politine sistema. Todėl vienas iš mano darbo uždavinių yra labai lakoniškai apibūdinti Šveicarijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų politines sistemas. Šiame darbe apžvelgiau, kaip rengiami ir kokie reikalavimai šiose šalyse keliami pedagogams. Taip pat šiame darbe pateikiau trumpą švietimo sistemų apžvalgą, ir nurodžiau esmines problemas su kuriomis susiduriama administruojant vidurines mokyklas minėtose šalyse.

2. Šveicarijos ir JAV politinių sistemų apžvalga

Šveicarija-41,3 tūkst. kv. km. plotą, 6,4 milijono gy

yventojų turinti Alpių kalnų šalis, neesanti Europos sąjungos nare, nors driekiasi Europos centre. Joje politinis gyvenimas vyksta trimis lygiais: konfederacijos, kantonų ir seniūnijos. Šveicarija – parlamentinė federacinė respublika, su dviejų rūmų parlamentu (Federacinė asamblėja): Nacionalinė taryba (renkama 4 metams, 200 deputatų) ir Kantonų taryba (renkama 4 metams, po 2 žmones iš kantono, 46 deputatai). Šveicariją sudaro 23 kantonai ir 3 puskantoniai (iš viso 26 kantonai) turi savo parlamentus bei vyriausybes, savo policiją, savo administracinius organus, socialinę tarnybą. Dabartinės konfederacijos pradžia 1921 metais įvykęs trijų kantonų – Urio, Švyco ir Ciūricho – susijungimas. Visi kiti vėliau prisijungę kantonai – tai buvusios atskiros valstybėlės, turėjusios savitas kultūrines tradicijas, skirtingas kalbas, jos savarankiškai tvarkėsi savo ekonomiką ir švietimą. „Kaip pažymėta Šveicarijos konstitucijoje, „kantonai yra suverenūs tiek, kiek jų suverenitetas nėra ribojamas konfederacijos konstitucijomis““ (Apie demokratiją,1995, p. 30) ir jie naudojasi tomis teisėmis, kurios patikėtos nekonfederacinei valdžiai. Vadinasi, valstybė turi tik tas kompetencijas, kurias jai aiškiai nurodo konstitucija. Todėl galima teigti, kad kompetencija paskirstyta kantonų naudai.
Vis dėlto konstitucija riboja tam tikras teises, pavyzdžiui: kantonai turi pateikti savo konstitucijas Federaciniam susirinkimui ir gauti jo pritarimą. Svarbiausia prielaida šiam pritarimui gauti – demokratinė struktūra. Taip pat kantonų konstitucijos negali prieštarauti vienos kitoms.
Konfederacijos valdymo aparatas yra Federacijos tarybos užduočių įgyvendinimo ir politikos vykdymo priemonė. Jis visiškai pavaldus Federacijos tarybai, o jai vadovauja fe
ederalinis prezidentas, kuris renkamas Jungtiniame federaciniame susirinkime vieneriems metams. Federalinis prezidentas yra kolegialus Federacijos tarybos organo pirmininkas. Federacijos tarybos narys savo tarnybos metu negali turėti jokios kitos tarnybos, užsiimti kita profesija ar verslu.
Kiekvieną kantoną sudaro seniūnijos ir kai kur veikia papildoma institucija – apygardos valdyba. Seniūnijos yra pavaldžios atitinkamo kantono valdžiai. Pareigas ir užduotis joms nustato kantonas. Jos dažniausiai susijusios su mokyklos veiklos organizavimu, mokesčių rinkimais, socialine rūpyba ir pan. Seniūnijos teisinė organizacija priklauso nuo vietovės ir dydžio. Seniūnijos valdyba veikia nuolat. Įstatymų leidimą gali atlikti gyventojų susirinkimas arba seniūnijos parlamentas, kuris renkamas slaptu balsavimu. Sprendžiant kai kurias problemas ar klausimus, seniūnijos dažnai susivienija.
Šveicarijai „margumo“ suteikia ne tik įvairus politinis spektras ar 26 istoriškai susiformavę kantonai, bet ir didelę gyventojų dalį sudarančios kultūrinės, etninės, religinės ir kalbinės mažumos.
Jungtinėse Amerikos Valstijose 249 milijonai gyventojų gyvena 9171032 kv. km. plote, padalintame į 50 valstijų. JAV, be minėtųjų 50 valstijų, turi dar 5 teritorijas už šalies ribų. Šalies sostinė Vašingtonas, didžiausias miestas – Niujorkas, daugiau kaip 9 milijonai gyventojų.
Visuomenės gyvenimas JAV funkcionuoja pagal tris šalies Konstitucijoje minimus lygius – nacionalinį arba federalinį, valstijos ir vietinį, arba bendruomenės.
Teisinėje ir politinėje literatūroje Jungtinės Amerikos Valstijos laikomos tipiškiausiu prezidentinės respublikos pavyzdžiu: valstybės valdžios institucijų sistema įtvirtinta 1787m. priimtoje Konstitucijoje, valstybės aukščiausiųjų valdžios institucijų sistema gr
rindžiama “stabdžių ir atsvarų sistema”, pagal ją Prezidentui, Kongresui ir Aukščiausiajam Teismui suteikti įgaliojimai, kurie leidžia daryti įtaką vienas kitam. Prezidentas yra vykdomosios valdžios vadovas, jis formuoja Kabinetą (Vyriausybę) Senatui dalyvaujant tik nominaliai. Kabinetui vadovauja Prezidentas. Kabinetas nėra politiškai atsakingas Kongresui. Prezidentas santykiuose su Kongresu gali pasinaudoti veto teise, taip pat turi teisę kreiptis į Kongresą. Kongresas – įstatymų leidžiamoji institucija. Kaip poveikio priemonę vykdomajai valdžiai kontroliuoti jis gali naudotis savo teisėmis finansų srityje, taip pat atlikdamas tyrimus ir apklausas komitetuose ir t.t. Aukščiausia teisminė instancija – JAV Aukščiausias Teismas, kurio teisėjus iki gyvos galvos, Senatui sutikus, skiria Prezidentas. Aukščiausiojo Teismo kompetencijai būdinga tai, kad jis vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo kontrolę. Tai svarbi valstybės valdžios institucijų pusiausvyros garantija.
Amerikiečiai – nevienalytė tautiniu, rasiniu, kalbiniu, socialiniu, turto, išsilavinimo, kultūriniu požiūriu nacija.

3. Šveicarijos ir JAV švietimo sistemos

Istorinės autonomijos įtaka išliko pakankamai stipri iki šių dienų. Visi 26 kantonai, nepaisant regioninio šalies susiskirstymo pagal keturias valstybines kalbas, turi savo atskirus dialektus, kuriuos sunkiai supranta kito kantono gyventojai. Dauguma šalies kultūrinių tradicijų yra kilusios 19 šimtmetyje. Švietimo klausimai, išdėstyti dabartinėje konstitucijoje, istoriškai remiasi 1874m. Šveicarijos Konfederacijos konstitucija.
Nagrinėjant Šveicarijos švietimo sistemą, tenka kalbėti apie 26 švietimo sistemas, turinčias savų ypatumų. Decentralizacija – tai vienas ryškiausių Šveicarijos švietimo sistemos bruožų. Pagrindinis Šveicarijos švietimo politikos uždavinys – švietimo įstatymų leidyba.
Šveicarijoje švietimas yra decentralizuotas, švietimo klausimai yra kantonų kompetencijoje, todėl formaliai šansų lygybė įtvirtinama atskirų kantonų švietimo įstatymuose, mokymo planuose ir pan. Ciūricho kantono liaudies mokyklos mokymo plane teigiama, kad „liaudies mokykla formuoja augančias kartos žmogų. Jos bendroji misija – tautos švietimas. Ji yra atvira visiems, nepaisant lyties ar kilmės skirtumų. Visi turi lygias teises į ją ir taip pat pareigas jai. Ji visiems turi suteikti vienodus šansus.“
Nors konstitucijoje neskelbiama teisė į išsilavinimą, tačiau Šveicarijoje paisoma teisės į švietimo laisvę, negalima teikti pranašumo kurioms nors švietimo įstaigoms, remiantis išimtinai darbo jėgos paklausa. Akcentuojama ne išsilavinusios darbo jėgos paklausa, o siekiančių išsilavinimo poreikiai.
Šveicarijos švietimo sistemos klasifikacija: ikimokyklinė pakopa; pradinis ugdymas; pirma vidurinė pakopa; antra vidurinė pakopa; povidurinė pakopa, neuniversitetinė povidurinė pakopa; aukštojo, universitetinio mokymo pakopa.
Galima tik gana apibendrintai kalbėti apie visą Šveicarijos švietimo sistemą, kadangi, kaip jau buvo minėta, švietimas skirtinguose kantonuose organizuojamas gana savitai
Amerikiečiai teigia, kad mokyklos tikslas yra mokyti. Tačiau kyla diskusijos, kokių tikslų turėtų siekti mokykla, kad žmogus galėtų save laikyti mokytu? Aristotelis bandė spręsti šią problemą, mąstydamas taip: “Egzistuojanti švietimo praktika yra paini; niekas nežino, kokio tikslo mes turėtume siekti – ar naudos gyvenime, ar dorybės, ar žinių; todėl visų šių trijų nuomonių turėtų būti laikomasi” Šią Aristotelio mintį iki šiol stengiamasi tikslinti, konkretizuojant, kokie turėtų būti švietimo tikslai.
Nuo 1950 iki 1980 metų vykstant JAV švietimo sistemos pokyčiams, pakaitomis dominavo orientacija čia į mokymo turinio tobulinimą, čia į mokinio interesus bei poreikius;1980 metais prasidėjusios švietimo reformos tikslas buvo vienu metu akcentuoti du dalykus: mokinių žinių lygio siekimą ir kūrybinių sugebėjimų ugdymą;1988 metais švietimo reforma pereina į kitą kokybinį lygį, keldama pagrindinį tikslą – naujos švietimo sistemos ir naujos visuomenės kūrimą. Labai populiari tampa socialinio rekonstruktyvizmo teorija. Kadangi žmoniją ištiko kultūrinė krizė, buvo aiškiai suvokta, kad švietimo misija – tai naujos visuomenės sukūrimas. Todėl švietimo sistema turi įvertinti ne tik artimąją, bet ir tolimąją aplinką, tai yra – visą pasaulį. Todėl mokymo programas būtina internacionalizuoti, suteikti joms tarptautinį pobūdį. Tai leistų sumažinti konfliktus, ginčus, nesantaiką tarp pasaulio tautų. Juo labiau, kad tam yra techninės (pirmiausia – ryšių, informatikos) galimybės. Šiuo metu kuriant ugdymo programas atsižvelgiama į komercijos, industrijos, karinių pajėgų, valstybės valdymo ir sveikatos apsaugos reikalavimus, į kompiuterių naudojimo galimybes bei edukacines technologijas.
Pastaruoju metu daugumoje JAV vidurinių mokyklų siekiama įgyvendinti 4 pagrindinius tikslus: asmenybės socializacijos, aukšto lygio žinių siekimo, asmenybės ugdymo ir visuomenės socialinio tobulėjimo.
Švietimo struktūra. Jungtinėse Amerikos Valstijose pastebima be galo didelė švietimo įvairovė, netgi sakoma, kad JAV yra 50 skirtingų švietimo sistemų, tai yra kiekviena valstija turi savo švietimo sistemą.
Čia išsiskirta ikimokyklinio ugdymo grandis, taip pat pirmojo (penkerių, šešerių, aštuonerių metų pradinės mokyklos), antrojo lygio (pirmosios pakopos – žemesniosios 3 metų vidurinės arba 2-3 metų vidurinės mokyklos; antrosios pakopos – 3 metų aukštesniosios vidurinės, 4 metų aukštesniosios mokyklos), trečiojo lygio ugdymo institucijos – aukštosios mokyklos (bendruomenių koledžai, universitetai, kitos 4 metų aukštosios mokyklos, technikos institutai, profesinės aukštosios mokyklos).
Besimokantys gali pasirinkti pradinę mokyklą, nuo kurios nemaža dalimi priklauso, kokio tipo vidurinėje mokykloje toliau bus mokomasi.

4. Šveicarijos ir JAV Vidurinių mokyklų valdymas ir finansavimas

Privalomasis lavinimas Šveicarijoje trunka 9 metus. Jis įgyjamas vadinamosios liaudies mokyklos įstaigose. Įvairių pakopų bei tipų mokyklos yra atskiruose pastatuose, jose besimokančiųjų amžiaus skirtumas nėra labai didelis, nes vienoje mokykloje yra tik keletas klasių (iki 6 klasių). Kaip jau minėta, skirtingi kantonai turi savo mokymo planus. 1991 metais parengtas Ciūricho kantono liaudies mokyklos mokymo planas. Jam skirtas bandomasis šešerių metų laikotarpis, po kurio tautos, mokytojų balsavimu bus nuspręsta, ar jis tinkamas tolesniam darbui, ar ne.
Naujame Ciūricho kantono mokymo plane išdėstyti pagrindiniai liaudies mokyklos principai, kuriais grindžiama jos veikla. Tai: žinių siekimas; atsakomybės ugdymas; gerų rezultatų siekimas; dialoginis bendravimas; tradicijų išlaikymas; aplinkos apsauga; kūrybiškumo ugdymas; sugebėjimas priimti sprendimus; sugebėjimas kritikuoti ir priimti kritiką; atvirumas. Šių principų laikomasi visose liaudies mokyklos pakopose.
Vidurinis lavinimas. Nuo 1950 metų Šveicarijoje veikia trijų tipų vidurinės mokyklos: aukštesnioji, realinė, sekundarinė.
Į aukštesniąją mokyklą ateina mokiniai, turintys 3,5 ir mažesnį mokymosi vidurkį. Jie įgyja profesinį išsilavinimą, kurį po trejų mokslo metų aukštesniojoje mokykloje gali tęsti amatų, prekybos, žemės ūkio ar namų ūkio profesinėse mokyklose; čia mokosi dar 2-4 metus. Ciūricho kantone aukštesniąją mokyklą lanko 5 proc. vaikų. Ši mokykla nėra labai populiari.
Realinėje mokykloje mokosi mokiniai, pradinėje mokykloje gavę 3,5 ir didesnį balų vidurkį. Čia taip pat vyksta profesinis rengimas (3 metų), teikiantis kiek platesnę (siūlomųjų profesijų atžvilgiu) galimybę tęsti mokslą kitose aukštesniosiose technikos bei profesinėse mokyklose. Ciūricho kantono realinėje mokykloje mokosi apie 40 proc. mokinių.
Norintys mokytis sekundarinėje mokykloje turi turėti 4,5 balų mokymosi vidurkį. Jo nepasiekusieji turi teisę laikyti stojamuosius egzaminus. Jų vidurkis gali siekti 4,0 balus. Sekundarinėje mokykloje vyksta kryptingas dalykinis mokinių rengimas. Ją baigus, atsiveria gana plačios tolesnio lavinimosi galimybės. Ciuricho kantone sekundarinę mokyklą lanko 40 proc. vaikų.
Antrojoje sekundarinėje pakopoje veikia penkių tipų gimnazijos.
Į A tipo gimnaziją vaikai gali laikyti stojamuosius egzaminus tuoj po pradinės mokyklos (gimtosios kalbos ir matematikos raštu ir žodžiu). Čia mokomasi 6,5 metų. Po dvejų metų sekundarinėje mokykloje galima rinktis vieną iš keturių tipų gimnazijų – B, C, D, E. Ciūricho kantone jose mokosi 15 proc. mokinių.
Gimnazijų tikslas – suteikti platų bendrąjį išsilavinimą, tinkamą studijuoti aukštojoje mokykloje.
Visose Šių tipų gimnazijose mokslas trunka 4,5 metų. Laikomi stojamieji egzaminai iš vokiečių ir prancūzų kalbos bei matematikos. Baigus bet kurio tipo gimnaziją, galima studijuoti aukštosiose mokyklose, universitetuose. Konfederacijos pripažinti visų tipų abitūros pažymėjimai. Šiam pažymėjimui gauti reikia mokytis: gimtosios kalbos, antrosios Šalies kalbos, matematikos, istorijos, biologijos, geografijos, fizikos, chemijos. Be pagrindinių disciplinų dėstomi dalykai, atitinkantys gimnazijos tipą:
B gimnazijoje – lotynų ir trečioji krašto kalba. Šis gimnazijos tipas populiariausias;
C gimnazijoje – taikomoji matematika, trečioji krašto kalba;
D gimnazijoje – lotynų ir trys svetimosios kalbos pasirinktinai (anglų, italų, ispanų, rusų);
E gimnazijoje – socialinės ir ekonominės disciplinos.
Taip pat po dvejų mokymosi metų sekundarinėje mokykloje mokiniai gali laikyti egzaminus į pedagoginę mokyklą, menų licėjų, į viduriniąja Ciūricho prekybos mokyklą.
Baigus šiose mokyklose studijas (jos tęsiasi 4-5 metus) ir išlaikius abitūros egzaminus, yra galimybė be stojamųjų egzaminų studijuoti daugelyje Šveicarijos aukštųjų mokyklų.
Tokia yra Šveicarijos švietimo sistemos pradinio ir vidurinio lavinimo pakopų struktūra: gana įvairi ir siūlanti besimokantiems nemaža tolesnio lavinimosi galimybių.
Tačiau parėjimas iš pradinės pakopos į viduriniąja gana ribotas. Pvz., aukštesniosios bei realinės mokyklos moksleiviui beveik nėra šansų pakliūti į gimnaziją. Todėl kuriami nauji projektai, kurių įgyvendinimas stiprintų rekurentinę Švietimo sistemą, t.y. sistemą, teikiančią daugiau laisvių pasirenkant norimą mokyklos tipą, jautriai reaguojančią į asmenybės pažintinių poreikių, interesų bei galimybių dinamiką.
Nuo 1988 metų keletas Ciūricho mokyklų pradėjo taikyti naują projektą, pagal kurį vietoj trijų aukštesniosios, realinės bei sekundarinės mokyklos tipų, vienoje mokykloje vaikai skirstomi į skirtingų lygių ir dalykinės pakraipos klases. G, H klasėse įgyjamas pagrindinis išsilavinimas, t.y. dėstoma gimtoji kalba ir privalomieji dalykai. A, B, C klasėse sustiprintas matematikos arba kalbų mokymas. Tai yra naujas bandymas, kurio rezultatų laukiama po dešimties metų.
Šveicarijos mokinių parengimo lygis gana aukštas. Atskirų dalykų mokymosi rezultatų tyrimai patvirtino, kad nuo 1992 metų šeštų klasių šveicarų mokiniai buvo stipriausi matematikai tarp savo bendraamžių Europoje.
Švietimo problemos daugiau susijusios su socialine bei nacionaline šalies įvairove. Pastebima tendencija siekti aukštojo išsilavinimo. Tai dėl konfederacijos abitūros bei pažymėjimų pripažinimo sistemos lengviau pasiekiama “tikriems” Šveicarijos piliečiams. Imigrantų vaikams dažniausiai prieinamas tik profesinis lavinimas. Tokiu būdu vykstanti atranka skatina profesinę poliarizaciją, kurioje svetimšaliams lieka menkesnės kvalifikacijos darbas. Šveicarai nuogąstauja, kad ateis laikas, kai šalyje dirbs tik aprotas, o nebus rankų jo idėjoms įgyvendinti.
Šveicarijoje veikia specialiosios mokyklos bei specialiosios klasės paprastose mokyklose.
Ugdymosi sunkumų turintys mokiniai, nepajėgūs dirbti pagal normalią mokymosi programą, mokyklos gydytojui ir psichologui išdavus pažymą, nukreipiami į mažesnes (8-14 mokinių) klases. Tie, kuriems per sunkus darbas ir šiose klasėse, su gydytojo ir psichologo pažyma siunčiami į specialiąsias mokyklas. Šių įstaigų tikslas – padėti vaikams vėl sugrįžti į normalias klases.
Kartais mažąsias klases lanko tie mokiniai, kuriems sunkiau sekasi kuri nors disciplina, o kitų dalykų jie mokosi kartu su normalia klase.
Ciūricho kantono mokyklose taikoma tokių tipų mažųjų klasių praktika:
A klasė – vaikams, nespėjusiems pasiekti mokyklinės brandos. Čia vienerių mokslo metų medžiaga išdėstoma per dvejus metus.
B klasėje mokosi vaikai su mokymosi sutrikimais.
Palyginus reikalavimus normaliose ir šio tipo klasėse, jie atrodytų taip:
C, AC, BC klasėse mokosi normalių gabumų vaikai, turintys kalbos bei klausos sutrikimų. Su jais dirbama pagal normalų mokymo planą ir suteikiama logopedinė, psichologinė bei terapinė pagalba.
D klases lanko sutrikusio elgesio vaikai, vadinamieji “sunkūs” vaikai. Jie nepajėgūs dirbti didelėje grupėje, nes nejaučia distancijos, yra nedisciplinuoti, sunkiai sutelkia tesį, yra neramūs, dirglūs, labai judrūs, arba atvirkščiai, drovūs, baugštūs, verksmingi, užsisvajoję, prislėgti. Darbą su šiais vaikais mokytojai aptaria kartu su tėvais, mokyklos gydytoju ir psichologu.
E klasėse mokosi svetimtaučių vaikai. 1991 metais Ciūricho mokyklose jie sudarė 37,8 proc. visų besimokančiųjų. Jie mokomi to regiono, kuriame lanko mokyklą, kalbos.
Specialiosios mokyklos, kaip ir Lietuvoje, skirstomos pagal fizinio sutrikimo tipą. Yra mokyklos vaikams, turintiems cerebrinio paralyžiaus sutrikimų, silpnaregiams ir kt. Čia dirbama pagal specialius planus, daug dėmesio skiriama psicho- fizioterapijai, ritmikos, muzikos, piešimo, rankų darbų užsiėmimams, ugdomas valios, dėmesio sutelkimas. Siekiama, kad vaikai augtų pasitikintys savimi ir pagal galimybes nepriklausomi nuo kitų užimtų savo vietą gyvenime.
Tokia specialiųjų mokyklų bei klasių sistema ilgą laiką vyravo Šveicarijos Švietimo sistemoje. Tačiau paskutiniuoju metu atsiranda vis daugiau nuomonių, kad reikalinga didesnė normalių ir neįgaliųjų vaikų integracija mokykloje. Ciūricho kantonas neseniai pasiūlė naują integruoto mokymo modelį, pagal kurį mokykla turi labiau prisitaikyti prie vaiko, turinčio ugdymosi sunkumų. Šio modelio esmė ta, kad vienoje klasėje mokosi ir normalių, ir sutrikusio ugdymosi vaikų (jei jų sutrikimo laipsnis leidžia dirbti šia forma). Kartu su šia klase dirba ir paprastas mokytojas, ir mokytojas, turintis specialųjį išsilavinimą. Darbas vyksta minėtuoju principu, kai vaikai, turintys fizinių ar intelektualinių sutrikimų, tam tikrų užsiėmimų metu dirba atskirose grupėse, bet nemažą laiko dalį praleidžia kartu su normalia klase. Atsiranda vis daugiau šio modelio šalininkų. Nemaža Ciūricho kantono mokyklų ėmėsi įgyvendinti Šį eksperimentą. Ciūricho kantono Pedagoginio skyriaus darbuotojų nuomone, šiam integruotam mokyklos tipui priklauso ateitis.
JAV Švietimas organizuojamas vietiniu, regioniniu, valstijos ir federaliniu lygiu. Kiekviena mokykla priklauso kuriai nors vietinei mokyklų apskričiai. Mokyklinės apskritys užima palyginti mažą geografinį vienetą ir skiriasi savo organizacine struktūra. JAV yra daugiau nei 15000 vietinių mokyklų apskričių. Valstijų įstatymai, konstituciniai apribojimai gali modifikuoti apskrities jurisdikciją, keisti jos ribas ir valdžią.
Kad mokyklose mokymo procesas būtų sėkmingai organizuojamas, valstija kiekvienoje mokyklinėje apskrityje skiria vietines mokyklinių apskričių švietimo tarybas. Vietinių mokyklinių apskričių švietimo tarybos yra atsakingos už mokyklų politiką, tačiau tiesiogiai mokyklų nevaldo. Kiekviena JAV mokykla turi vieną administracinį tarnautoją – direktorių, kuris atsakingas už mokymo proceso organizavimą mokykloje, pedagoginio personalo problemų sprendimą (už mokytojų atestavimą, konferencijų vedimą, naujų darbuotojų samdymą).
Regioninė JAV švietimo sistemos valdymo grandis yra tarpinė tarp valstijų švietimo departamentų ir vietinių mokyklinių apskričių. Per pastaruosius kelis dešimtmečius labai paplito regioninės švietimo paslaugų agentūros.
Regioninės valdymo grandys kuriamos valstijų pastangomis, kad būtų galima geriau kontroliuoti valstijų įstatymų vykdymą; antra vertus, jos kuriamos vietinių mokyklinių apskričių pastangomis, nes apskritims trūksta valstijų politinės ir finansinės paramos.
Pagal JAV Konstituciją, mokymas yra valstijos funkcija. Valstijos mokyklų kodekse numatomi mokymo proceso organizavimo ir mokyklų veiklos koordinavimo būdai ir priemonės.
Valstijos švietimo skyrius yra pavaldus valstijos įstatymų leidžiamajai valdžiai ir atlieka patariamąsias funkcijas. Kiekvienoje valstijoje yra pradinio ir vidurinio mokymo bei povidurinio mokymo švietimo skyrius. Asmenis darbui į švietimo skyrius savo nuožiūra skiria valstijos Švietimo sistemos valdytojas, arba jie yra renkami. Pagrindinė valstijų švietimo skyrių funkcija – numatyti ir vykdyti tokią švietimo politiką, kuri padėtų įgyvendinti įstatymų leidžiamosios valdžios numatytus švietimo įstatymus.
Valstijų švietimo ministerijos pavaldžios valstijos švietimo skyriui ir jas administruoja valstijų vyriausiųjų mokyklų vadovai.
Vyriausiasis valstijų mokyklų vadovas – tai pagrindinis valstijos švietimo ministerijos ir valstijos švietimo skyriaus administratorius.
JAV federalinė valdžia per federalinės agentūras stengiasi įgyvendinti valstybės švietimo politiką; per jas valstijų valdžiai perduoda daugumą federalinės valdžios sprendimų, teikia federalinę finansinę paramą mokykloms.
Administruojant vidurines mokyklas JAV susiduriama su eile problemų:

Sunku nustatyti, koks turėtų būti idealus vietinių mokyklinių apskričių dydis. Per paskutiniuosius 50 metų, siūlant idealų vietinių mokyklinių apskričių dydį, dėmesys buvo kreipiamas į finansinių išlaidų ir mokinių mokymosi rezultatų analizę. Atsižvelgiant į šios analizės rezultatus, padaryta išvada, kad idealus mokyklinių apskričių dydis apima tokį rajoną, kuriame mokosi 10-12 tūkstančių mokinių.

Problemiška nustatyti, kiek mokinių turėtų mokytis mokykloje. Atlikus mokslinius tyrimus padaryta išvada, kad mokykloje turi mokytis ne daugiau kaip 250 mokinių, nes didelis mokinių skaičius reikalauja sudėtingesnės kontrolės, tvarkos, sunku mokykloje išlaikyti pedagogų ir mokinių psichologinį artumą.

Daugėjant vidurinių mokyklų tapo aišku, kad ne kiekviena mokyklinė apskritis galės išlaikyti vidurines mokyklas. Dėl šios priežasties buvo stengiamasi sumažinti mokyklinių apskričių, jas sujungti. Buvo manoma, kad mokyklinių apskričių sujungimas sumažins bendrąsias mokymo išlaidas vienam mokiniui, sustiprins mokinių pasirengimo lygį. Tačiau jungiant mokyklas iškilo problemų, teko kai kurias jų uždaryti, ypač kaimo vietovėse. Šios problemos neišspręstos iki šiol.

Miestų mokyklinėse apskrityse pastebimos gyventojų rasinės, socialinės ir ekonominės problemos. Miestuose daugiau apsigyvena juodaodžių, o priemiesčiuose – baltaodžių gyventojų. Taigi miestų mokyklos tampa neturtingųjų vaikų mokyklomis. Miestuose gyvenantys pasiturintys etninių mažumų gyventojai, ypač juodieji, patiria, kad mokyklose nepatenkinami jų poreikiai. Dėl šios priežasties prasidėjo mokyklų decentralizacijos procesas. Tačiau nepakanka įrodymų, kad mokyklų decentralizacija patobulino mokymo proceso valdymą. Remiantis paskutiniais duomenimis, miestų mokyklinės apskritys išliko gana centralizuotos.

Kiekviena JAV mokykla turi direktorių, kuris yra pavaldus vietinių mokyklinių apskričių vadovams. Mokyklinėse apskrityse, kur daug gyventojų, šis vadovas nepajėgus vienas išspręsti visų iškilusių problemų. Dėl šios priežasties dalį jų jis paveda spręsti mokyklinės apskrities centrinės valdymo struktūros personalui. Tokiu atveju mokyklos direktorius tampa pavaldus vadovui per vieną ar kelis to personalo darbuotojus. Išsiaiškinti, kam esi pavaldus, – tai vienas svarbių mokyklų direktorių uždavinių.

Iškyla klausimas, kokį vaidmenį turi atlikti mokyklinės apskrities centrinės valdymo struktūros personalas:vadovaujantį ar talkinantį? Jeigu mokyklų inspektorius specializuojasi dirbti su psichiškai neįgalinčiais vaikais, atrodytų, kad jis gali būti naudingas tiek mokyklų direktoriams, tiek pedagogams, dirbantiems su tokiais vaikais. Antra vertus, toks mokyklų inspektorius galėtų vadovauti pedagogų grupei, dirbančiai su psichiškai neįgalinčiais vaikais. Šioje situacijoje bendradarbiavimas pereina į vadovavimą.

Ar mokyklinės apskrities centrinės valdymo struktūros personalo įdarbinimas turėtų būti ilgalaikis, ar trumpalaikis? Manoma, kad personalo įdarbinimas turėtų būti pagrįstas ilgalaikių ir trumpalaikių sutarčių pasirašymu. Tai priklauso nuo aplinkybių.

Ar JAV švietimo sistemos valdymo struktūroje reikalingos regioninės grandys? Šiuo klausimu yra įvairių nuomonių. Vieni tam nepritaria, nes didinamas biurokratinis valdymo aparatas; kiti tą mintį palaiko, nes regioninės grandys padeda koordinuoti nepajėgių mokyklinių apskričių veiklą.

Regioninių padalinių finansavimas yra viena opiausių valstijos problemų. Įtampa tarp regioninių padalinių ir vietinių mokyklinių apskričių buvo padidėjusi ypač tada, kai dėl regioninių padalinių finansavimo valstijos sumažino lėšų skyrimą vietinių mokyklinių apskričių biudžetams.
1980 metais prezidentas R. Reiganas sumažino federalinių lėšų švietimo tikslų realizavimui ir pagrindinį dėmesį skyrė valstybinių poreikių tenkinimui. Tada dauguma žmonių suprato, kad padėtis miestų mokyklose, kuriose daugiausia mokosi neturtingųjų vaikai, mažai keisis.
Mokinių išraiškos laisvė – šis terminas suprantamas skirtingai, nes žmonės įvairiomis priemonėmis išreiškia savo įsitikinimus. Mokiniai save gali išreikšti išvaizda ir apranga. Teismai pasisako prieš mokinio išraiškos laisvę tik tokiu atveju, jeigu jo kalba, išvaizda bei apranga daro neigiamą įtaką kitų mokinių elgesiui.
Viena mokinių išraiškos priemonių yra jų publikacijos. Daugumai mokyklų cenzūra padeda nustatyti, ką galima ir ko negalima rašyti. Mokyklos privalo išleisti taisykles, išaiškinančias mokiniams cenzūros reikalavimus.
Dauguma įstatymų teigia, kad vaikai nuo 6-7 metų iki 16-17 metų privalo lankyti mokyklą. Jei vaikai nelanko mokyklų, tėvai patraukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau valstijų įstatymai leidžia vaiką mokyti namie. Tik tada reikia įrodyti, kad programa, pagal kurią vaikas mokomas namie, atitinka viešųjų mokyklų mokymo programas.

5. Vidurinių mokyklų pedagogų rengimas bei statusas Šveicarijoje ir JAV

Mokytojų rengimas. Pradinių bei realinių ir aukštesniųjų mokyklų mokytojai Ciūricho kantone rengiami mokytojų seminarijose. Sekundarinės mokyklos mokytojus rengia Ciūricho universitetas. Mokytojai atrenkami ir rengiami labai kruopščiai. Didelė šio darbo dalis grindžiama paties kandidato motyvacija.
Baigę abitūrą gimnazijoje arba pedagoginę mokyklą, norintys tapti mokytojais atlieka aštuoniolikos savaičių praktiką liaudies ūkyje, t.y. nieko bendro su pedagogika neturinčioje srityje. Šios praktikos prasmė ta: nesugebantys dirbti įvairaus darbo negali būti gerais mokytojais. Kita vertus, per tas aštuoniolika savaičių susipažįstama su būsimųjų mokinių tėvais.
Paskui studijuojama du semestrus mokytojų seminarijoje, kur įgyjamas bazinis pedagoginis išsilavinimas. Antro semestro pabaigoje studentai laiko egzaminus baigimo pažymėjimui gauti ir atlieka pedagogine praktiką – po 2 savaites kiekvienoje visų tipų mokyklos pakopoje, visuose tipuose (pradinėje, aukštesniojoje, realinėje ir sekundarinėje), ir dar 2 savaites pasirenka dirbti ten, kur norėtų likti ateityje. Taip studentams suteikiama galimybė patiems susivokti, ar jie nori dirbti būtent tą darbą. Asmeniškai apsisprendus, kalbamasi su psichologu.
Dėl atrankos šiame etape studijas nutraukia 20-30 proc. studentų, 90 proc. iš jų – savo noru. Likusieji studijuoja toliau, atitinkamai pagal pasirinktąjį profilį:
– 4 semestrus pradinės mokyklos mokytojų seminarijoje;
– 6 semestrus realinės ir aukštesniosios mokyklos mokytojų seminarijoje;
– 6 semestrus sekundarinės mokyklos mokytojų universitete.
Po šių studijų jaunas mokytojas 2 metus dirba globojamas patyrusio mokytojo. Po 2 metų, remiantis globėjo rekomendacija bet patikrinus, ar mokytojas sugeba savarankiškai vesti užsiėmimus, bendrauti su vaikais bei jų tėvais, mokytojui išduodamas pažymėjimas, patvirtinantis jo tinkamumą šiam darbui.
Visų mokyklų mokytojams, be jų specializacijos, privalomos psichologijos bei informatikos studijos. Apskritai mokytojams siekiama suteikti daugiau praktinį nei akademinį išsilavinimą.
Neįprasta mūsų švietimo sistemai būtų tai, kad Šveicarijoje studijuojantys mokytojų seminarijoje šalia mokytojo specialybės lygiagrečiai gali siekti ir kito išsilavinimo (prekybininko ir kt.). Tai daro 50-60 proc. studentų.
Išduodant mokytojų pažymėjimus vėl gi iškyla jų tinkamumo įvairiuose kantonuose problema, nes mokytojai rengiami irgi įvairiai. Dažniausiai mokytojas, įgijęs pedagoginį išsilavinimą viename kantone, negali mokytojauti kitame, neišlaikęs ten reikalaujamų egzaminų ar pan. Kita vertus, tokia sistema padeda išlaikyti stabilias darbo vietas viename ar kitame kantone. Tačiau jei trūksta kurio nors mokyklos tipo mokytojų, kantonai kreipiasi vieni į kitus pagalbos. Mokytojų seminarijų dėstytojai įsitikinę, kad pedagogų rengimo sistema yra patikrinta ir pakankamai gera.
Beveik visose JAV valstijose norint įsidarbinti mokytoju būtinas pedagogo pažymėjimas. Šiuo metu reikalaujama, kad įstatymais būtų patvirtinti pedagogo kompetencijos nustatymo testai. Atsižvelgiant į testų rezultatus, išduodamas pedagogo pažymėjimas.
Vietinių mokyklų tarybos yra įpareigotos įdarbinti pedagogus ir pagalbinio personalo darbuotojus. Įdarbinimo sprendimai privalo būti grindžiami įstatymais, atmetant bet kokią diskriminaciją amžiaus, lyties, rasės, religijos ar tautinės kilmės požiūriu. Prieš pradėdamas dirbti, pedagogas gauna parašytą sutartį, kurią reikia patvirtinti parašu.
Darbą užtikrinanti teisė numato pedagogo darbo garantiją – užkertamas kelias atleisti jį iš darbo be priežasčių. Taip pat ji reikalauja, kad teisminiu būdu būtų numatomos priežastys, dėl kurių asmenį būtų galima atleisti iš darbo. Dažniausiai tokios priežastys būna šios: nekompetencija, amoralus, nepaklusnus ar neatitinkantis profesinės etikos elgesys. Valstybinių mokyklų pedagogams darbą užtikrinančios teisės trukmę nustato valstijų įstatymų leidžiamoji valdžia. Kai pedagogas gauna darbą užtikrinančią teisę, kasmet nebereikia rašyti sutarties. Sakoma, kad pedagogas dirba pagal ilgalaikę sutartį.
Jeigu sutarties nesilaikoma, tai užuot skyrusios piniginę baudą, kai kurios valstijos pedagogui išduoda pažymėjimą, kuriame nurodomos sutarties nutraukimo priežastys.
Daugumoje valstijų yra bandomieji laikotarpiai, kol pedagogui suteikiama darbą užtikrinanti teisė. Dažniausiai treji metai būna lyg ir pedagogo darbo veiklos stebėjimo metai, ir tik ketvirtaisiais metais suteikiama ši teisė.
Pedagogai turi teisę jungtis į mokytojų sąjungas bei profesines organizacijas. Įstatymai draudžia pedagogams streikuoti. Tačiau vis dėlto pedagogai kartais streikuoja. Tokias atvejais mokyklos taryba kreipiasi į teismines instancijas ir reikalauja, kad būtų duotas įsakymas grįžti į darbą. Jei ir toliau nusikalstama prieš įstatymą, tai atsižvelgiant į valstijų įstatymus skiriamos atitinkamos bausmės. Pavyzdžiui, Floridos ir Minesotos valstijos streikuojantiems pedagogams vieneriems metams sustabdomas algos pakėlimas. Niujorko valstijoje už kiekvieną streiko dieną pedagogams nemokamas dviejų dienų uždarbis.
Visos nėščios moterys po penkių nėštumo mėnesių privalo imti nemokamas atostogas ir tris mėnesius po gimdymo negali grįžti į darbą. Kai kurios mokyklų tarybos nėščioms moterims suteikia daugiau lengvatų. Pavyzdžiui, neribojamas išėjimo iš darbo ir grįžimo į jį laikas.
Pedagogai turi teisę viešai išreikšti savo nuomonę. Jie turi teisę savarankiškai rengti mokymo medžiagą ir ją pateikti klasei. Pradinių ir vidurinių mokyklų administracija gali kontroliuoti bibliotekų esančią literatūrą.
Pedagogai turi būti pavyzdžiu mokiniams. Pedagogai gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nerūpestingumą vaikų atžvilgiu šiais atvejais:

– jeigu mokiniui įvyko nelaimingas atsitikimas;

– dėl pedagogo neatsakingumo;

– dėl netinkamo mokinio informavimo, pavyzdžiui, atliekant laboratorinius darbus ir t.t.

– dėl mokinio susižeidimo pasekmių.
Baudžiant pedagogus, atsižvelgiama į tai, ar pedagogas galėjo numatyti būsimąsias pasekmes.
Pedagogai atsako už netinkamą mokinio elgesį už mokyklos ribų. Mokyklų tarybos pataria, ką tokiais atvejais turi daryti pedagogas.
Jeigu mokinys nepasiekia atitinkamo žinių lygio, tai tėvai turi teisę patraukti pedagogą baudžiamojon atsakomybėn.
Pedagogai gali naudoti vienetines publikuotos mokymo medžiagos kopijas bet draudžiama jas dauginti. Iš knygos gali būti nukopijuota viena diagrama ar piešinys ir ne ilgesnis kaip 1000 žodžių tekstas.

6. Išvados

Apibendrinant Šveicarijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų švietimo sistemas, galima teigti, kad akivaizdžiau nei JAV, decentralizacija yra esminis Šveicarijos švietimo sistemos valdymo bruožas. JAV švietimo politiką federalinė valdžia vidurinėse mokyklose įgyvendina per federaline agentūras. Šveicarijos švietimas įstatymiškai reguliuojamas dviejuose lygiuose – konfederacijos ir kantonų. Konfederacijos pavaldume yra profesinio rengimo klausimai, stojimo į kai kurias aukštąsias mokyklas reguliavimas. Taip pat konfederacija nustato reikalavimus konfederacinės abitūros atestatui gauti, remia mokslinius tyrimus, kantonų universitetus, stipendijų mokėjimą kantonuose. Visos kitos švietimo grandys, nuo mokyklinio iki universitetinio išsilavinimo, yra pavaldžios kantonams. Mokyklų tipus, mokslo metų trukmę, mokymo planus bei priemones, dėstytojų ar mokytojų atlyginimus apsprendžia atitinkamos kompetencijos kantoninės reikšmės švietimo įstaigos. Nors, būtina paminėti, kad kaimyniniai kantonai privalo paisyti vienas kito ir siekti tam tikro susitarimo. Tačiau ir JAV daugelis valstijų turi visišką teisę spręsti kai kuriuos pagrindinius valstijos švietimo klausimus, pavyzdžiui, apibrėžti švietimo ministerijos funkcijas, spręsti ko mokyti ir ko ne, nustatyti pedagogų ir mokinių teises bei pareigas, žinių testavimo ir vertinimo kriterijus ir pan. Taigi abiejose šalyse yra be galo didelė švietimo įvairovė.
Tiek Šveicarijos, tiek JAV švietimo sistemos yra pagrįstos demokratijos ir asmenybės laisvės principais, kuriose suteikiamas išsilavinimas įvairių gabumų, amžiaus, tautybių, religijų žmonėms. Mokinių diskriminacijos vengimo užtikrinimas – ypač ryškus JAV vidurinių mokyklų bruožas. Mokyklose draudžiama mokinių rasės, lyties, kilmės religijos, ir amžiaus diskriminacija. JAV daugeliu atvejų netgi nustatoma, kiek procentų tamsiaodžių ir kiek procentų kitos rasės mokinių kiekvienais metais turėtų būti priimta mokytis į vieną ar kitą mokyklą. Šių federacinių šalių mokyklų sistemose laikomasi bendradarbiavimo principo (tarp valstybės ir švietimo institucijų; tarp leidyklų ir mokytojų; tarp tėvų ir mokytojų; tarp pačių mokytojų). Ypatingas dėmesys skiriamas mokytojo asmenybei; mokytoju pasitikima, nes suteikiama jam laisvė, skatinant iniciatyvą ir tikintis atsakomybės. Tačiau tokia pernelyg decentralizuota švietimo sistema, kaip Šveicarijoje turi ir neigiamą pusę: skirtingi išsilavinimo standartai įvairiuose kantonuose kelia problemų besimokantiesiems bei mokytojams, kai jie nori keisti gyvenamą vietą, o ypač mokiniams, vėliau siekiantiems tolesnio išsilavinimo. Dar vienas decentralizacijos trūkumas – Šveicarijos švietimo sistema nelabai imli naujovėms, nes jų įgyvendinimui prireikia labai daug laiko.
Labai stebina tai, kad tokioje išsivysčiusioje ir demokratinėje šalyje, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, netinkamam mokinio elgesiui pataisyti taikomos fizinės bausmės. Tik trijose valstijose (Havajuose, Masačiūsete ir Niudžersyje) fizinė bausmė draudžiama.
Įdomus faktas ir tai, kad JAV daugelyje valstijų, priešingai nei Šveicarijoje, įstatymai leidžia vaiką mokyti namie. Tik tada reikia įrodyti, kad programa, pagal kurią vaikas mokomas namie, atitinka viešųjų mokyklų mokymo programas.
Šveicarijoje labai didelis dėmesys skiriamas neįgalių arba ugdymosi sunkumų turintčių mokinių, nepajėgių dirbti pagal normalią mokymosi programą mokymui. Tam veikia specialiosios mokyklos bei specialiosios klasės paprastose mokyklose.
Mokytojų rengimas abiejose valstybėse yra labai savitas, tačiau tiek Šveicarijoje , tiek JAV mokytojai atrenkami ir rengiami labai kruopščiai. Šveicarijoje numatytas ganėtinai sudėtingas mokytojų rengimo kelias ir filtrų sistema. Didelė šio darbo dalis grindžiama paties kandidato motyvacija. Tačiau lyginant šių šalių vidurinių mokyklų mokytojų socialines garantijas akivaizdu, kad JAV jos užtikrintos kur kas labiau.

7.Literatūros sąrašas

1. Birmontienė T. ir kt Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius 2001
2. Apie demokratiją / Demokratija Šveicarijos federacinėje valstybėje. (1995). Kaunas: Naujasis lankas
3. Jakavičius, V. (1998). Žmogaus ugdymas. KU leidykla
4. Jucevičienė. P. Lyginamoji edukologija. Monografija.(1997). Kaunas
5. Lingė, P. (1992). Europos šalys: geografija, istorija, politika, ekonomika. Vilnius: Lietuvos rytas
6. Matakas, J. (1999). Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija
7. Šermukšnytė, L. (1996). Švietimo sistemos vertinimas Šveicarijos ir Lietuvos švietimo sistemų lyginimo aspektu.KTU. Daktaro disertacija

Prieiga per Internetą:

http://www.eda.admin.ch/riga_emb/e/home/abswi/edugra.html#0005

Leave a Comment