Tarptautinė prekyba ir jos investavimo teorijos

1.1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS samprata
Šalies tarptautiniai prekybiniai santykiai apima šias pagrindines sritis:
• prekybą prekėmis – prekių “srautas apima materialinių gėrybių importą ir eksportą, taip pat prekių tranzitą ir tranzitinę prekybą;
• paslaugų judėjimą – paslaugų srautas sujungia žmonių ir prekių transpor¬tavimą, draudimą, konsultacijas, patentus, licencijas ir kt.;
• kapitalo judėjimą – kapitalo srautas apima skolinimų ir įsipareigojimų užsienio atžvilgiu pasikeitimus (tiesioginės investicijos, vertybinių popierių, nekilnojamojo turto sandoriai, kreditai ir kt.);
• mokėjimus – į mokėjimų srautą įeina visų minėtųjų operacijų atlikimas per
bankus, gaunant mokėjimus iš užsienio arba vykdant mokėjimus užsieniui.
Šio srauto pagrindas yra įvykę saandoriai (jei neatsižvelgiame į dovanas).
Suskirstymas į prekių, paslaugų, kapitalo ir mokėjimų srautus atsispindi mokėjimų balanso atitinkamose dalyse. Šalies mokėjimų balansas {balance of payments) parodo visas ekonomines transakcijas, Įvykdomas tarp šalies ir užsienio ekonominių subjektų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus, nors mokėjimų balansas gali būti apskaičiuojamas ir trumpesniam laikotarpiui, pvz., mėnesiui, ketvirčiui).
Šalies mokėjimų balansas aktyvų pusėje sujungia mokėjimus, kuriuos šalis gavo iš užsienio, o pasyvų pusėje – mokėjimus, kuriuos šalis sumokėjo užsieniui. Tačiau čia vartojama balanso sąvoka nėra tapati balanso sąvokai, taikomai įmmonės lygmenyje. įmonės balansas sudaromas tam tikrai datai ir atspindi visą įmonės turtą bei visus įsipareigojimus; šalies mokėjimų balansas sudaromas tam tikro laikotarpio ir įvertina tik mokėjimų pasikeitimus. Mokėjimų balanso struktūra parodyta 1.1 pav.
Prekybos balanse {trade balance) atsispindi prekių eksportas ir im

mportas. Fiziškai eksportas {merchandise exports) reiškia, kad dalį šalies vidaus produkto suvartoja užsieniečiai, o importas {merchandise imports) – kad dalį užsienio šalių nacionalinio produkto suvartoja šalies vidaus gyventojai. Akivaizdu, kad šiuo atveju tai reikš, kad dalis BVP „gabenama per sieną”.
Prekybos balanse prekių eksportas ir importas paprastai įvertinamas FOB (free on board) kainomis, t.y. kainomis, kurios atspindi eksportuojančios šalies prekės vertę, įskaitant krovimo į transporto priemonę kaštus. Pagal Šią metodiką sudaromas ir Lietuvos mokėjimų balansas. Kai kuriose šalyse (pvz., Vokietijoje) prekių importas prekybos balanse įvertinamas CIF {cost, insurance, freight) kainomis, t.y. kainomis, kurios apima ir prekių transportavimo į importuojančią šalį bei draudimo kaštus.
Prekės gabenamos per sieną taip pat tranzito ir tranzitinės prekybos atvejais. Nors šnekamojoje kalboje šios sąvokos dažnai suprantamos kaip sinonimai, ekonominiu požiūriu joos nėra tapačios.
Tranzitas (transit) – tai betarpiškas prekių pervežimas iš užsienio per šalies vidaus teritoriją vėl į užsienį, neleidžiant prekei laisvai judėti šalies viduje. Tranzitas skirstomas į:
> aktyvų – kai prekių siuntėjas yra šalies viduje. Pavyzdžiui, Lietuvos firma perka prekes Lenkijoje ir parduoda Rusijoje, į Rusiją prekės gabenamos per Lietuvos teritoriją;
> pasyvų – kai prekių siuntėjas yra užsienyje. Pavyzdžiui, Lenkijos firma prekes parduoda Rusijoje, į Rusiją prekės gabenamos per Lietuvos teritoriją.
Tranzitinė prekyba reiškia, kad šalies (vidaus) verslininkas įsigyja užsienio prekių ir vėl jas parduoda užsienyje, tačiau fiziškai per ša
alies teritoriją prekės negabenamos. Kaip pavyzdį galima paminėti tranzitinę prekybą ginklais.
Aktyvų ir pasyvų tranzitą bei tranzitinę prekybą iliustruoja 1.2 pav.
1.2 pav. Tranzitas ir tranzitinė prekyba
Paslaugų balanse (services balance) atsispindi pajamos ir išlaidos, susijusios su keleivių ir krovinių gabenimu, kelionėmis ir kt. Pvz., Lietuvos atžvilgiu paslaugos eksportas bus, kai Lietuvos transporto firma veš prekes iš Lietuvos į užsienį, kai užsienio turistų grupė apsigyvens kokiame nors Lietuvos viešbutyje ir užsienį, kai užsienio turistų grupė apsigyvens kt.

Pajamų balanse (income balance) atsispindi pajamos ir išlaidos, susiję su turimų gamybos veiksnių – darbo, žemės, kapitalo — panaudojimu. Pvz., jeigu Lietuvos pilietis išvažiavo trumpam padirbėti į užsienį, arba turi nusipirkęs užsienio įmonės akcijų, ar laiko indėlį užsienio banke, tai jo gautas darbo užmokestis, dividendai ar palūkanos sudarys pajamų balanso aktyvą (kreditą). Analogiškai užsieniečių gautos Lietuvoje darbo ir kapitalo pajamos atsispindės
pajamų balanso pasyve (debete).
Einamųjų pervedimų balanso (current transfers balance) aktyvuose parodomi tie mokėjimai, kuriuos gavo šalis iš užsienio, o pasyvuose – mokėjimai, kuriuos mūsų šalis sumokėjo užsieniui. Šie mokėjimai yra transferiniai, t.y. vienpusiai mokėjimai, nesusiję su tarptautiniu prekių, paslaugų ar kapitalo judėjimu. Einamųjų pervedimų balanse atsispindi tiek privatūs vienpusiai mokėjimai -įmonių mokamos užsieniečiams pensijos, paveldimas turtas, dovanos ir kt, tiek valstybės mastu atliekami pervedimai – įnašai į įvairias tarptautines organizacijas, pagalba besivystančioms šalims, valstybės mokamos pensijos u

užsieniečiams, kompensacijos ir pan.
Kapitalo balansas (capital balance) apima kapitalo eksportą ir kapitalo importą. Kapitalo eksportas vyksta, kai skolinimų ir įsipareigojimų saldo auga – tai reiškia, jog skolinimų užsieniui daugėja ir (arba) įsipareigojimų mažėja. Tai atitinka mokėjimų srautą į užsienį. Kapitalo importas vyksta, kai minėtas saldo mažėja. Kapitalo balanso ypatybė ta, kad kapitalo importas atsispindi aktyvų pusėje, nes šiuo atveju, kaip ir prekių bei paslaugų eksporto atveju, šalis gauna valiutą (mokėjimus).
Kapitalo balansas skirstomas į daugelį smulkesnių balansų. Ypač svarbus ilgalaikio kapitalo balansas, kuris apima tiesiogines investicijas, t.y. šalies įmonių dalyvavimą užsienio firmose, ir atvirkščiai (išsamesnį tiesioginių investicijų apibūdinimą rasite 1 sk. pabaigoje pateiktoje papildomoje medžiagoje), portfelines investicijas, t.y. užsienio vertybinių popierių įsigijimą, taip pat paskolas, kurių trukmė ilgesnė nei vieneri metai. Paskolos, kurių trukmė trumpesnė nei vieneri metai, atsispindi trumpalaikio kapitalo balanse. Trumpalaikis kapitalo eksportas bus ir tuo atveju, kai komerciniai bankai gauna užsienio valiutą. Užsienio valiuta Šalies viduje nėra pripažinta visuotine mokėjimo priemone, ji traktuojama kaip reikalavimas (pretenzija) užsieniui. Galima sakyti, kad šiuo atveju tai tolygu reikalavimui turėti užsienio prekes. Ir priešingai, mokėjimai vidaus valiuta užsienio ekonominiams subjektams traktuojami kaip trumpalaikis kapitalo importas.
Oficialių tarptautinių atsargų balansas (valiutos balansas) {reserve assets balance) atspindi centrinio banko turimų valiutos atsargų pasikeitimus.
Analizuojant mokėjimų balansą, nagrinėjamos šio balanso sudedamosios da
alys. Jei eksportas viršija importą, kalbama apie atitinkamo dalinio balanso perteklių, jei eksportas mažesnis už importą, – apie deficitą. Einamosios sąskaitos perteklius bus tuo atveju, jei aktyvai viršija pasyvus, o kapitalo balanso atveju – atvirkščiai. Nagrinėjant dalinių balansų saldo, svarbu atsižvelgti į ženklą. Aktyvus saldo yra tada, kai mokestinės įplaukos viršija išmokas (bus atvirkščiai, kai saldo pasyvus). Visi aktyvūs saldo turi pliuso ženklą, o visi pasyvūs saldo – minuso Ženklą. Kartais tai gali suklaidinti, nes spartesnis reikalavimų, palyginti su įsipa¬reigojimais, didėjimas (arba lėtesnis mažėjimas) bus pažymėtas balanse minuso ženklu. Tačiau tai pagrįsta – esant neto kapitalo eksportui, daugiau valiutos išteka iŠ šalies, nei į ją priteka. Perteklinis (deficitinis) einamosios sąskaitos balansas neišvengiamai sąlygoja deficitinio (perteklinio) kapitalo balanso susidarymą arba CB užsienio valiutos rezervų padidėjimą (sumažėjimą) (Rittenbruch, p. 98, 99). Dvigubo įrašo mokėjimų balanse principas Kiekviena transakcija mokėjimų balanse atspindima dvigubu įrašu – aktyvų ir pasyvų pusėse. Tai pailiustruosime prekių eksporto pavyzdžiu. Pats prekių eksportas atsispindės prekybos balanso aktyvų pusėje. Tačiau kur bus padarytas antrasis įrašas, priklausys nuo to, kaip šis eksportas finansuojamas:
• jeigu užsienio importuotojui mokėjimo terminas atidedamas, tai reiškia, kad eksportuotojas kredituoja importuotoją. Šis kreditas atsispindės kapitalo balanso pasyvų pusėje, kaip kapitalo eksportas;
• užsienio importuotojas sumoka savo valiuta. Eksportuotojas pasilieka šią valiutą arba iškeičia į vidaus valiutą savo komerciniame banke. Bet kuriuo atveju importuotojas sumokėjo, privačiai jis nebėra skolingas ekspor¬tuotojui. Tačiau užsienio valiuta – tai reikalavimai užsienio atžvilgiu, ją galima traktuoti kaip teisių į užsienio prekes turėjimą. Šiuo atveju tai irgi bus įrašyta į balansą kaip trumpalaikis kapitalo eksportas;
• komercinis bankas, gavęs valiutą iš eksportuotojo, parduoda ją centriniam bankui. Šiuo atveju antrasis prekių eksportą atspindintis balanso įrašas bus CB valiutos rezervų padidėjimas;
• už eksportuotas prekes buvo sumokėta importo prekėmis. Tai atsispindės
balanse kaip prekių importas.
• kitas pavyzdys, susijęs su ilgalaikiu kapitalo eksportu, – perkamos užsienio įmonės akcijos. Tai atliekama per banką, kuriame klientas, perkantis užsienio akcijas, turi savo sąskaitą vidaus valiuta. Bankas nuperka klientui reikalingos va¬liutos, kurią jis turi sumokėti už nupirktas akcijas. Pats akcijų pirkimas atsispindės kapitalo balanso pasyvų pusėje kaip ilgalaikis kapitalo eksportas. Kur bus pada¬rytas antrasis įrašas, priklausys nuo to, iš ko komercinis bankas nupirko valiutą:
• jeigu komerciniam bankui šią valiutą pardavė užsienietis, tai bankas dabar turi įsipareigojimų užsieniui. Todėl įrašas balanse atsispindės kaip trumpalaikis kapitalo importas;
• jeigu komercinis bankas nupirko valiutą iš centrinio banko, tai įrašas balanse atsispindės kaip CB užsienio valiutos atsargų sumažėjimas.
Matome, kad dvejopo įrašo principas yra sudėtingas. Ne visais atvejais užtenka duomenų, įgalinančių tiksliai atspindėti balanse visus įrašus. Todėl neišvengiama klaidų ir neatitikimų. Visa tai apskaitoma mokėjimų balanse atskiru straipsniu – „Klaidos ir praleidimai”.
1.2 TARPTAUTINĖS PREKYBOS PRIEŽASTYS
Daugelyje vadovėlių tarptautinės prekybos priežastys nagrinėjamos, išskiriant:
• viso ūkio ir įmonės aspektus. Liaudies ūkio (makroekonominis) aspektas svarbus visų pirma tada, kai kal¬bama apie teisinės prekybos sutarties sudarymą. Tarpvalstybinės sutartys pasira¬šomos, siekiant liberalizuoti tarptautinę prekybą, skatinti šalių bendradarbiavimą. Lietuvos Respublikos pasirašytos tarpvalstybinės sutartys gali būti suskirstytos į dvi pagrindines grupes (www.urm.lt):
• laisvosios prekybos sutartys. Prekiaujant su šalimis, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis, taikomas abipusis palankiausias tarptautinės prekybos režimas (preferenciniai importo muitai – mažiausi arba nuliniai). Tokias sutartis Lietuva yra pasirašiusi su ES šalimis (nuo 1995.01.01), ELPA šalimis (nuo 1997.01.01), Čekijos Respublika, Estijos Respublika, Latvijos Respublika, Lenkijos Respublika, Slovakijos Respublika, Slovėnijos Respublika, Turkijos Respublika, Ukraina, Vengrijos Respublika;
• Sutartys, numatančios didžiausio palankumo tarptautinėje prekyboje statusą. Prekiaujant su šalimis, kurioms galioja didžiausio palankumo prekyboje statusas, taikomi abipusiai konvenciniai importo muitai, kurie yra didesni už preferencinius. Lietuvos Respublika suteikia didžiausio palankumo prekyboje statusą šioms šalims – visoms PPO narėms (nuo 2001.05.31), Baltarusijos Respublikai, Kazachstano Respublikai, Kinijos Liaudies Respublikai, Rusijos Federacijai, Uzbekistano Respublikai, Vietnamo Socialistinei Respublikai.
Tačiau konkreti tarptautinė prekyba vyksta tarp įmonių. Taigi tarpvalstybinės sutarties sudarymas dar nereiškia, kad prekyba faktiškai vykdoma (jei nekreipsime dėmesio į buvusias Rytų bloko valstybes): rinkos sąlygomis įmonės sprendžia savarankiškai, ar dalyvauti tarptautinėje prekyboje. Vadinasi, turi būti svarios mikroekonominės (t.y. įmonių lygyje) tarptautinės prekybos priežastys.

1.2.1. Importo motyvai
Kaip vieną iš importo motyvų galima nurodyti prekių ir gamybos veiksnių trūkumą šalyje:
• Gamybos veiksnių trūkumas
Neturėdamas vandens telkinių, negali gaudyti žuvies; Lietuvoje neauga nei kava, nei bananai, nes tam nepalankus klimatas. Šie pavyzdžiai rodo, jog gamybos veiksnių, prie kurių priskiriamas ir klimatas, trūkumas sąlygoja nepakankamą tam tikrų prekių gamybą. Tą patį galima pasakyti apie tam tikras naudingąsias varį, naftą ar uraną – kurios išgaunamos tik kai kuriose Šalyse. Taigi importas įgalina įsigyti prekes, kurių šalies viduje arba iš viso nėra, arba prekes, kurių gamybai šalis neturi reikalingų gamybos veiksnių.
81 proc. naftos atsargų yra besivystančiose šalyse, 11 proc. – Rytų Europoje; 85 proc. dujų atsargų sutelkta ne Vakarų industrinėse valstybėse, kaip ir 92 proc. alavo, 78 proc. Fosfatų atsargų ir t.t. Tai irgi paaiškina, kodėl kartais prekiaujama su šalimis, kurios politiniu požiūriu nebūtinai yra draugiškos šalys; čia dažnai siekiama komprmisų.
Svarbus gamybos veiksnys, kurio apimtys daugumoje šalių yra nepakan¬kamos -darbas.. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti prieštaringai, nes nedarbas -paplitęs reiškinys. Daugelyje besivystančių šalių nedarbas siekia 25 proc. ir daugiau (čia nurodomas tik oficialus nedarbo lygis, nors paslėptas nedarbas irgi labai žymus). Tačiau šios šalys kenčia dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo. Daugelio prekių gamyba greta atitinkamo aprūpinimo kapitalu reikalauja kvalifi¬kuoto profesinio išsilavinimo. Daugelyje šalių to labai trūksta. Nors neišsilavinu¬sios, nekvalifikuotos darbo jėgos yra perteklius, o akademikų dažnai irgi netrūks¬ta, bet trūksta konkrečių specialybių darbuotojų. Esamos mokymo ir perkvalifi¬kavimo sistemos neatitinka sparčiai augančių kiekybinių ir kokybinių poreikių. Reikalingą darbo jėgos potencialą nėra taip paprasta importuoti, kaip, tarkim, mašinas, ir besivystančioms šalims tai vienas pagrindinių vystymosi sunkumų.
• Prekių trūkumas
Trūkumo aspektas apima ir tas prekes, kurių šalies viduje gali būti pasiūlyta nepakankamai arba nepakankamos kokybės.
• Produktų (prekių) įvairovė
Importas vyksta ir tuomet, kai užsienyje egzistuoja produkto skirtumai. Čia geras pavyzdys – automobilių sektorius. Lietuvoje nėra įmonių, gaminančių auto¬mobilius, tačiau daugelyje šalių, kur tokios įmonės veikia, parduodami ir impor¬tuoti automobiliai, pvz., prancūziški automobiliai importuojami į Vokietiją ir atvirkščiai. Taip pat mada, kosmetika ir elektronika, daugybė plataus vartojimo prekių – tai sritys, kur produktų skirtumai skatina importą. Žinoma, analogiški argumentai tinka ir aiškinant užsienio paklausos šalies viduje gaminamoms eksportuojamoms prekėms motyvus.
Prekių šalies viduje trūkumas gali būti tiek ilgalaikis (pvz., kava), tiek trumpalaikis (blogas derlius, tiekėjų streikas). Jį gali sąlygoti:

• gamybos techninės priežastys, pvz., siekiant saugoti aplinką;

• tam tikros prekės gamyba šalyje gali būti uždrausta (paprastai tada ir šios prekės importas ribojamas);
• gamyba šalyje negalima dėl patentinių teisinių priežasčių.
Kitas importo motyvas yra kaštų ir kainų skirtumai:
• Veiksnių proporcijų teorema
Jeigu tam tikrų prekių kokybė šalies viduje yra tokia pati kaip užsienyje, vadinasi prekių trūkumas negali būti importo motyvas. Importo motyvas gali būti užsienio gamintojų_kaštų ir kainų pranašumai; lygiai kaip ir vidaus gamintojų kaštų pranašumai skatina eksportą. Šie pranašumai gali būti žaliavų, pusfabrikačių ar gatavų produktų gamyboje.
Prekių gamyboje naudojamų gamybos veiksnių kaštai priklauso nuo to:
a) kiek tų veiksnių šalis turi, t.y. ar tų veiksnių yra šalyje pakankamai, ar jų turima nedaug;
b) kokios jie kokybės.
Tai vienodai galioja tiek žemės plotams, žaliavoms, klimato sąlygoms, tiek ir darbui bei kapitalui. Skirtinga kokybė atsispindi skirtingame gamybos veiksnių našume, t.y. gamybos rezultato ir gamybos veiksnių panaudojimo santykyje. Šalyje, kur mažai darbo jėgos, ji bus brangesnė nei šalyje, kur yra darbo jėgos perteklius. Jei tam tikros prekės gamyba labai imli darbui, tai, žinoma, pranašumą turės ta šalis, kur žemesni atlyginimai. Tai paaiškina ir kai kurių prekių, siūlomų Azijos ar Japonijos gamintojų, kainų pranašumus.
Apibendrinant galima sakyti, kad:
> tos šalys, kurios žaliavų ar darbo jėgos turi santykinai daug ir šie gamybos veiksniai yra pigūs, bus pranašesnės darbui ir žaliavoms imlių prekių gamyboje (jei šios gamybos reikalauja paprastų technologijų);
> tos šalys, kurios turi daug kapitalo ir „know-how”, kur aukštas techninio aprūpinimo lygis, bus pranašesnės kapitalui ir technologijoms imlių prekių gamyboje.
Šie aiškinimai žinomi teorijoje kaip veiksnių proporcijų teorema, kurią pagrindė E.Heckscher (išvystė šią teoriją 1919 m.) ir B.Ohlin (1933 m. papildė
šią teoriją).
Ši teorema grindžiama teze, kad gamybos veiksnių proporcijos, taigi jų santykis tam tikroje Šalyje, nulemia gamybos veiksnių kainas.
Dažnai pigios produkcijos priežastis – žemas darbo užmokestis. Daugelio prekių – tekstilės, žaislų, elektros prekių — gamyba tarptautiniu mastu vyksta pigios darbo jėgos šalyse, dažniausiai besivystančiose šalyse, Azijos šalyse. Gatavi produktai importuojami į išvystytas šalis. Tačiau remtis vien darbo užmokesčio palyginimu irgi ne visada būtų teisinga. Reikia atsižvelgti į darbo našumą. Aukštas darbo užmokestis gali būti kompensuotas aukštu darbo našumu. Tačiau jei aukštas darbo našumas gali būti pasiekiamas šalyse, kur pigi darbo jėga, tai bus viena iš pagrindinių tiesioginių investicijų užsienyje priežasčių.
Santykiniai kaštų pranašumai gali būti susiję ir su:
– oligopoline gamintojų struktūra. Tai įgalina ilgiau išsaugoti „know-how”
pranašumus, vykdyti agresyvią kainų politiką;
– valstybės parama, pvz., kai subsidijuojamas eksportas.
Prekės gyvavimo ciklai
Prekės gyvavimo ciklų teorija papildo gamybos veiksnių proporcijų teoriją,
aiškinant kaštų skirtumus. Pagal Vernon ir Hirsch prekės gyvavimo ciklo teoriją
industrinis produktas pereina tris fazes:
> produkto vystymo fazę – kai reikia santykinai daug kvalifikuotos darbo jėgos;
> gamybos pajėgumų išplėtimo fazę – kai reikia santykinai daug kapitalo, ir jo lygis turi būti techniškai aukštas;
> serijinę gamybą – kur naudojamos jau žinomos technologijos ir santykinai
mažiau kvalifikuota darbo jėga. Masinėje gamyboje kaštų pranašumus turi
besivystančios šalys.
J. Altmann nurodo tokius darbo specializacijos pavyzdžius, kurie gali būti paaiškinti prekės gyvavimo ciklais: žaliavoms imlios sritys yra odos gamyba ir apdirbimas, medienos apdirbimas; darbui imli buvo tiksliosios mechanikos ir elektrotechnikos prekių gamyba, taip pat tekstilės pramonė ir drabužių gamyba; trečioje prekės gyvavimo ciklo fazėje yra buitinės technikos, biuro įrengimų, sporto prekių gamyba.
Tačiau didelė importo dalis sąlygoja:
> stiprią priklausomybę nuo užsienio;
> jei tos prekės (analogiškos kokybės) gaminamos ir šalies viduje, sudaro
konkurenciją vidaus gamintojams.
Todėl praktiškai dažni įvairūs užsienio prekybos apribojimai (vadinamasis protekcionizmas), kurių tikslas – apsaugoti šalies gamintojus nuo pigesnių ar geresnių užsienio prekių.
Palyginimui pateikiame duomenų apie Lietuvos importo struktūrą (žr. 1 lentelę papildomoje medžiagoje).

1.2.2. Eksporto motyvai

Užsienio paklausą mūsų šalies prekėms galima aiškinti jau nagrinėtais importo

motyvais. Užsienio pirkėjai perka mūsų šalies prekes, nes:
> mūsų šalies įmonės gamina tas prekes, kurių užsienio įmonės negamina
(dėl tam tikrų priežasčių – tai gali būti jau minėtas gamybos veiksnių
trūkumas arba specifinė technologija, pvz., produkto gamyba susijusi su
gamtos teršimu, todėl išvystytos valstybės atsisako šios gamybos);
> mūsų įmonės gamina analogiškas prekes pigiau arba geresnės kokybės.
Tačiau eksportą skatina dar ir kiti, papildomi motyvai:
1. Eksportuodama prekes, įmonė siekia padidinti apyvartą ar gauti didesnį pelną.

2. Eksportas padidina įmonės gamybinių pajėgumų apkrovimą ir kartu užimtumą įmonėje.
3. Didinant gamybą eksporto sąskaita, gali būti pasiektas kaštų sumažėjimas
dėl gamybos masto ekonomijos, o tai padidina įmonės konkurencingumą
užsienyje ir šalies viduje. .
4. Eksportuojant vykdomas gamybos diversifikavimas ir kartu rizikos valdymas, nes įmonė tuomet nėra priklausoma tik nuo vienos rinkos.
Specialus eksporto atvejis yra vadinamasis pasyvus apdorojimas, kai nebaigtos prekės papildomam apdorojimui eksportuojamos į užsienį, kur
mažesni gamybos kaštai, ypač darbo užmokestis, o paskui vėl neimportuojamos į
šalį. Tekstilė čia klasikinis pavyzdys. Žinoma, tai nėra eksportas griežtąja žodžio prasme, nes eksportuojamos prekės turi likti užsienyje.
Makroekonominiu aspektu žiūrint, yra daugybė šalių, kurios specializuoja nedaugelio prekių gamybą (dažniausiai žaliavos arba žemės ūkio produktai); tai vadinamosios monokultūros šalys. Šių prekių šalyje gaminama žymiai daugiau nei tų prekių vidaus paklausa, todėl reikalingas pasaulinės rinkos „ventilis perteklinei pasiūlai išleisti” (vadinamoji vent-for-surplus-Theorie).
Tačiau tokios šalys labiau rizikuoja, nes jos tampa priklausomos nuo paklausos pasaulinėje rinkoje ir pasaulinių kainų. Kai kurių valstybių priklausomybė nuo atskirų prekių eksporto pateikta 1.1 lentelėje.
1.1 lentelė. Valstybių priklausomybė nuo eksporto, (procentais nuo bendros eksporto
sumos)

Uganda, kava 95 Fidži, cukrus 78 Dominikos Respublika, cukrus 54
Mauritanija, geležies rūda 83 Ruanda, kava 75 Guana, kakava 54
Zambija, varis 81 Somalis, gyvuliai 70 Mali, medvilnė 52
Nigerija, metalai 79 Etiopija, kava 60 Kolumbija, kava 50
Burundis, kava 79 Kuba, cukrus 59
Čadas, medvilnė 78 Salvadoras, kava 58
Ne visada mažėjant kainoms pasaulinėje rinkoje paklausos kiekis didėja. Žaliavų atveju gali pasireikšti prisotinimo tendencijos. (jos gali būti iš dalies techniškai sąlygotos naudojamais gamybos būdais), arba paklausa gali būti neelastinga kainos atžvilgiu (būdinga žemės ūkio produkcijai). Tuomet, mažėjant kainoms, šalies pajamos iš eksportuojamos prekės ne didės, bet mažės.
Duomenys apie Lietuvos eksporto struktūrą pateikti 2 lentelėje papildomoje medžiagoje.
Svarbiausios sąvokos
• šalies mokėjimų balansas • kapitalo balansas
• prekybos balansas • oficialių tarptautinių atsargų
• tranzitas balansas
• tranzitinė prekyba • veiksnių proporcijų teorema
• paslaugų balansas • prekės gyvavimo ciklas
• pajamų balansas
• einamųjų pervedimų balansas

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS PRIELAIDOS, SĄLYGOS IR NAUDA

1.1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos
Šiuolaikinė tarptautinė prekyba – tai neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalis. Viena su kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnėmis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. Kas gi sudaro prekybos tarp šalių ekonomini pagrindą?
Tarptautinės prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Taigi, tarptautinė prekyba yra priemonė, padedanti šalims vystyti specializaciją, didinti savo išteklių našumą ir taip plėsti bendrą gamybos apimtį.
Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykdomas įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.
Šiam procesui budingi du pagrindiniai bruožai:
1) jis vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl prekyba, vykdoma už valstybės sienų tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu;
2) naudojamos įvairios valiutos su joms budingais valiutų kursų svyravimais.
Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos yra šios:
1. gamybos sąlygų skirtingumas. Skiriasi gamtinės, klimatinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais. Todėl gaminamos prekės ar teikiamos paslaugos labai skirtingos.
2. skirtingi gamybos našumo lygiai. Kiekviena šalis, naudodama pažangesnę technologiją specializuojasi gaminti tai, kas jai sekasi geriau. Gamybos kaštai įvairiose šalyse skirtingi (skiriasi darbo jėga, transportavimo, gamybos išlaidos, technologija ir pan.).
Minėtos prielaidos lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.
Tačiau ekonominis efektyvumas, kurį pasiekia įvairios šalys, gamindamos atskiras prekes, laikui bėgant keičiasi. Išteklių pasiskirstymo ir technologijų poslinkiai skirtingose šalyse skatina prekių gamybos efektyvumo pokyčius. Vystantis atskirų šalių ūkiams, gali keistis darbo jėgos kokybė ir kiekybė, kapitalo apimtis ir sudėtis, sukuriamos naujos technologijos. Gali keistis netgi žemės ir gamtinių išteklių kokybė ir kiekybė. Dėl minėtų priežasčių atskirose šalyse gali keistis ir gaminamų skirtingų prekių santykinis efektyvumas.
3. Skonių, polinkių, prioritetų įvairovė. Dėl šios aplinkybės, net jei ir visose pasaulio šalyse gamybos sąlygos būtų visiškai vienodos, šalys siektų prekiauti.
Minėtos trys tarptautinės prekybos prielaidos suvokiamos kaip sąlygos tai prekybai vykti. Tačiau būtina išsiaiškinti tarptautinės prekybos sąlygas ir naudą.

1.2. Tarptautinės prekybos sąlygos
Tarptautinės prekybos poveikis gamybai, vartojimui ir gerovei dažniausiai priklauso nuo pasaulinių kainų santykio.
Todėl ekonomistai didelę reikšmę skiria prekybos sąlygoms.
Užsienio prekybos nauda valstybei įvertinama prekybos sąlygų (T) rodikliu, kuris rodo valstybės eksporto (P*) ir importo (Pm) kainų santykį:
T = Px/Pm (1.1)
Šio rodiklio didėjimas rodo užsienio prekybos sąlygų gerėjimą ir kartu patiriamą naudą iš užsienio prekybos bei šalies gyventojų gyvenimo lygio kilimą, o jo mažėjimas – prekybos sąlygų blogėjimą ir gyvenimo lygio kitimo tendencijas.
Jeigu kurios nors valstybės eksportuojamų prekių kainos pasaulinėje rinkoje didėja, palyginti su tos pačios šalies importuojamų prekių kainomis, vadinasi, didėja šalies galimybės už eksportuojamos prekės vienetą įsigyti daugiau importuojamų prekių. Taigi valstybė iš užsienio prekybos gauna atitinkamai didesne nauda.
Tačiau šalis gali gauti naudą ir didindama gamybos efektyvumą, eksporto apimtį bei mažindama kainas. Todėl ne visada galima spręsti apie šalies gerovės pokyčius tik iŠ užsienio prekybos sąlygų. Vertinant užsienio prekybos sąlygas, reikia išnagrinėti prekybos apimtis ir kainų pasikeitimo priežastis. Pavyzdžiui, jeigu eksporto produkcijos kainų mažėjimą lemia gamybos efektyvumo didėjimas, tai, esant pakankamai lanksčiai paklausai pasaulinėje rinkoje, šalis gali padidinti eksporto apimtį ir patirti didesnę naudą, nors jos prekybos sąlygos ir pablogėjo. Dėl eksporto plėtros prekybos sąlygų blogėjimo gali išryškėti vadinamasis alinantis šalį eksporto didėjimas. Tai būdinga žaliavas eksportuojančioms šalims. Tokiais atvejais eksporto plėtra gali būti netgi nenaudinga šaliai.
Prekybos sąlygų rodiklis apskaičiuojamas atskiroms šalims (šalių grupėms) pagal eksporto ir importo kainų indeksus (dažniausiai naudojamas Laspeireso indeksas). Prekybos sąlygų pokytis apibūdina valstybės santykinę būklę pasaulinėje prekyboje. Prekybos sąlygų rodiklio reikšmė priklauso nuo:

• paklausos svyravimų pasaulinėje ir vidaus rinkose;
• gamybos sąlygų pokyčių;
• atskirų prekių rinkų monopolizavimo laipsnio.
IŠ prekybos patiriama nauda priklauso nuo to, kurioje šalyje daugiau pakito užsienio prekybos, t.y. eksporto ir importo kainų santykis, taip pat nuo eksporto ir importo dydžių.

1.3. Tarptautinės prekybos nauda
Ekonominę naudą sąlygoja specializacija. Vyraujant specializacijai, galima užtikrinti didesnę prekių gamybos apimtį.
Specializacija ir prekyba sąlygoja aukštesnius veiklos rezultatus bei efektyvumą. Tai lemia keturios prielaidos:
1) konkurencijos didėjimas;
2) pagamintų produktų gausa ir įvairovė;
3) masto ekonomija (vidutinių gamybos kaštų sumažėjimas, sąlygojamas gamybos apimties augimo);
4) lyginamasis pranašumas (šalis turi lyginamąjį pranašumą gaminant kurią nors prekę ar teikiamą paslaugą, jei gali ją pagaminti sąlygiškai pigiau, t.y. patirdama mažesnius alternatyvinius kaštus negu jos prekybiniai partneriai.
1. Tarptautinės prekybos nauda: konkurencijos didėjimas.
Tarkime, rinkoje vyrauja monopolinė firma. Kai tarptautinė prekyba nevyksta, firmai priklauso visa šalies vidaus rinka. Jeigu rinka nebūtų vyriausybės reguliuojama, ji nustatytų savo produkcijai monopolinę kainą. Kai tarptautinė prekyba vyksta, monopolinės firmos produkcijos paklausa padidėja, ir tada firma gali tiekti savo produkciją ne tik vidaus, bet ir pasaulinei rinkai. Tačiau firma nebetenka garantuotos vidaus rinkos, nes joje atsiranda pajėgių konkurentų iš užsienio. Vadinasi, užsienio prekyba pertvarko natūralią monopoliją, veikiančią vidaus rinkoje į natūralią oligopoliją, veikiančią pasaulinėje rinkoje. Dėl to monopolinės firmos vykdoma vidaus rinkos kontrolė nutraukiama. Jos galimybės valdyti vidaus rinką sumažėja. Žemesnė, labiau konkurencinė, kaina pagerina išteklių paskirstymą ir užtikrina efektyvumo didėjimą. Padidėjusi konkurencija priverčia firmą mažinti kaštus, o tai sąlygoja efektyvumo padidėjimą. O jei firma yra natūrali oligopoliją, tai tarptautinė prekyba gali padaryti ją labiau konkurencinę. Padidėjusi konkurencija skatina mažinti gamybos kaštus bei kainą, o tai bus naudinga vartotojams. Be to, gali atsirasti ir kitokio pobūdžio nauda, jeigu vietiniai gamintojai būtų priversti konkuruoti ne kainomis, o prekės kokybe, dizainu ir pan. 2. Tarptautinės prekybos nauda: pagamintų produktų gausumas ir įvairovė.
Užsienio prekyba sudaro sąlygas kiekvienos šalies gyventojams nusipirkti kitose Šalyse pagamintų produktų, kurių gamyba šalies viduje brangiai kainuotų; šalims sudaro sąlygas gaminti naujus produktus. Nauda patiriama gaminant naujas prekes ne tik šalies viduje, bet ir kitose šalyse. Taigi pagrindinė tarptautinės prekybos nauda – didesnė prekių įvairovė šalies vartotojams, taip pat gamintojams, perkantiems pasaulinėje rinkoje žaliavas bei kitus gamybos procese naudojamus išteklius.
3. Tarptautinės prekybos nauda: masto ekonomija.
Reiškiantis masto ekonomijos efektui, užsienio prekyba gali sąlygoti efektyvesnę gamybą. Pavyzdžiui, panaikinus muitus tarp ES šalių, kiekvienos šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo gaminius bet kurioje kitoje ES šalyje. Tai leidžia ES firmoms gaminti pramonines prekes žymiai didesnėmis apimtimis. Ūkio šakose, kuriose ryški masto ekonomija, didesnė gamybos apimtis sąlygoja kaštų mažėjimą, o tai savo ruožtu leidžia pardavinėti prekes žemesnėmis kainomis. Masto ekonomijos sąlygojamas efektyvumo didėjimas naudingas ne tik šalies gamintojos pirkėjams, bet ir kitų Šalių, kuriose tos prekės gali būti realizuojamos be muitų, vartotojams.
4. Tarptautinės prekybos nauda: lyginamasis pranašumas.
Nors anksčiau paminėtų užsienio prekybos naudos prielaidų ir nebūtų, vis tiek tai svarus tradicinis argumentas už jos plėtojimą. Tai nauda, gaunama dėl lyginamojo pranašumo. Šalis turi lyginamąjį pranašumą, jeigu ji gali prekę gaminti sąlygiškai pigiau, t.y. patirdama mažesnius alternatyvinius kaštus.
2. TARPTAUTINĖS PREKYBOS TEORIJOS
2.1. Tarptautinės prekybos teorijos ir jų reikšmė
Kiekviena teorija skirtingai aiškina valstybės vaidmenį prekiaujant prekėmis ir paslaugomis tarptautiniu mastu. Iki šių dienų sukurtos tarptautinės prekybos teorijos skirstomos į dvi pagrindines grupes:
1) nusakančios natūralią prekybos eigą, nagrinėjančios ir paaiškinančios, kokia
prekybos struktūra būtų, jeigu tarp šalių būtų vykdoma laisvoji prekyba.
Tokios teorijos kelia klausimus: kokios apimties, kokia produkcija ir su kuo
šalis prekiaus, jeigu nebus prekybinių apribojimų? Tačiau ne visos šios grupės teorijos įvertina tokio pobūdžio klausimų kompleksą. Tai matome iš 2.1 lentelės. Eilutė “Natūraliai egzistuojančios prekybos aprašymas” parodo, į kokius klausimus sutelkiamas dėmesys. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad dvi iš šių teorijų (absoliutaus pranašumo ir lyginamojo pranašumo) teigia, jog turi vyrauti prekybos be apribojimų sistema. Į klausimą ar reikia valstybei kontroliuoti prekybą, jos atsako neigiamai. Kitos šios grupės teorijos aiškina, kas įvyksta ar įvyks, tačiau neįvertina rezultato;
2) šiai grupei priklausančios teorijos nagrinėja valstybės poveikį laisvajai
prekybai tarp šalių, siekiant pakeisti prekybos apimtį, sudėtį ir kryptis. Šios
teorijos į 2.1 lentelėje pateiktą klausimą: “Ar reikia valstybei kontroliuoti
prekybą” atsako: “Taip”.
Tačiau nė viena sukurta teorija nepaaiškina visų realiai egzistuojančių prekybos tipų, tik išreiškia teorinį požiūrį į tarptautinės prekybos problemas. Tarptautinių prekybos teorijų reikšmė tokia:
1) šios teorijos padeda išaiškinti rinkoje konkurencingą produkciją;
2) padeda suprasti valstybės vykdomos prekybos politikos formas ir praktiškai naudojamas priemones, turinčias įtakos konkurencingumui.
Įvairūs šiuolaikinio pasaulio prekybos srautai ir juos aiškinančių teorijų gausa leidžia daryti išvadą kad nėra vienos teorijos, kuri galėtų paaiškinti “visų produktų ir visų laikų tarptautinę prekybą”.
3.4. Konkurencingumo reitingas
Eksporto ir importo kvotos nustato šalies ekonomikos atvirumo laipsnį, t.y. jos įtraukimo į tarptautinį darbo pasidalijimą laipsnį. Tačiau apibūdinant šalies vaidmenį ir padėtį pasaulinėje ekonomikoje pasitelkiamas konkurencingumo reitingas. Jis nustatomas naudojant modelius, kurių apie 300 rodiklių sugrupuoti į 8 veiksnius:
• vidaus ekonominį potencialą;
• tarpekonominius ryšius;
• valstybinį reguliavimą;
• kredito-finansų sistemą;
• infrastruktūrą;
• valdymo sistemą;
• mokslinį-techninį potencialą;
• darbo išteklius.
Du trečdaliai kriterijų apskaičiuojami statistinių duomenų pagrindu, o vienas trečdalis – pagal analitikų, ekspertų vertinimus ir stambių kompanijų vadovų apklausas. Vertinamos industriškai išsivysčiusios šalys, besivystančios šalys ir t.t. Joms pagal specialią metodiką nustatomi tam tikri balai. Balų suma rodo ne tik gamybinių jėgų vystymosi lygį, bet ir šalies sugebėjimus reaguoti į pasikeitimus pasaulinėje ekonomikoje.
4. TARPTAUTINĖS PREKYBOS STRUKTŪRA
4.1. Tarptautinės prekybos pobūdis
Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos: šalies teritorijos dydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliai ir t.t. Prekių ir paslaugų eksporto dalis bendrame nacionaliniame produkte didėja (pavyzdžiui, JAV eksporto dalis BNP 1960-1989 m.padidėjo nuo 5 iki 11%, Japonijos – nuo 11 iki 15%; Didžiosios Britanijos – nuo 21 iki 27%; Vokietijos – nuo 19 iki 37%; Italijos – nuo 14 iki 27%). 1995 m. eksporto dalis BNP sudarė: JAV – 14 proc., Japonijoje – 17 proc., Didžiojoje Britanijoje – 32 proc., Vokietijoje – 39 proc., Italijoje – 30 proc.
Tarptautinės prekybos plėtros lygį rodo ir eksporto bei bendrojo vidaus produkto santykis, arba eksporto kvota nuo BVP. Kai kurių valstybių (Lichtenšteino, Singapūro ir kt.) šis rodiklis didesnis negu 100 proc., t.y. šalies eksporto vertė viršija bendrąjį vidaus produktą. Tokio tipo valstybės ekonomika dažnai vadinama eksportine. Lietuvoje šis rodiklis sudaro 40 procentų.
Pirmoje 20 a. 9-ojo dešimtmečio pusėje tarptautinės prekybos tempai sulėtėjo iki 2,6 proc., palyginti su 5 proc. 8-ajame dešimtmetyje. Tai atsispindėjo procesuose, susijusiuose su tarptautinio darbo pasidalijimo perėjimu į kokybiškai naują lygį. Nuo 1985 m. tarptautinės prekybos augimo tempai vėl didėjo (per pastaruosius penkerius metus 3-4,5 proc. kiekvienais metais, palyginti su praėjusiais metais). 1994-1995 m. tarptautinės prekybos apimtis padidino visi 20 didžiausių pasaulio prekiautojų. 1995 m. tarptautinės prekybos apyvarta pasaulyje buvo beveik -2,5 karto didesnė negu 1980 metais. Per pastarąjį penkmetį tarptautinė eksporto ir importo prekyba plėtojosi Šiaurės Amerikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje (ypač Argentinoje, Čilėje, Meksikoje ir Venesueloje) ir Viduriniuose Rytuose (ypač importo srityje).
Vakarų Europos šalių eksportas didėjo sparčiau į Centrinės ir Rytų Europos šalis negu jų eksportas į kitas šalis. Per pastarąjį penkmetį išaugo eksporto ir importo apimtis Rytų ir Centrinės Europos šalyse.
Ekonominis pagyvėjimas Šiaurės Amerikoje padidino regiono importo paklausą. Eksporto augimą taip pat pagreitino ir prekybos pagyvėjimas Šiaurės Amerikoje bei importo bumas Lotynų Amerikoje. Šiaurės Amerikai buvo svarbus spartus Kinijos ir Honkongo eksporto ir importo augimas. Azijos regiono prekybos raida importo ir eksporto požiūriu pasiekė didesnių už pasaulio vidurkį rezultatų.
Nors Vakarų Europos vidaus prekyba didėjo lėtai, šio regiono eksportą palaikė Šiaurės Amerikos ekonominis pagyvėjimas bei importo bumas Lotynų Amerikoje ir Viduriniuose Rytuose, eksporto pagyvėjimas į Aziją ir Vakarų
Europos produktų paklausa Centrinėje ir Rytų Europoje.
Centrinės ir Rytų Europos šalims bei buvusios Sovietų Sąjungos
respublikoms būdingas prekybos apimties mažėjimas. Ten didžiausios įtakos turėjo buvusios Sovietų Sąjungos prekybos smukimas. Nuo 1992 m. pastebima šių šalių prekybos su Vakarais plėtojimo tendencija.
Vakarų Europos importas iš Centrinės ir Rytų Europos 1992 m. padidėjo maždaug 20 procentų. Eksportas į Centrinę ir Rytų Europą padidėjo 24 procentais. Vakarų Europos eksportas į Aziją taip pat didėja. Tuo tarpu importas iš Afrikos, Viduriniųjų Rytų sumažėjo. Lotynų Amerikos importo plėtojimas buvo sutelktas* Meksikoje ir Argentinoje. Meksikos importas iš JAV ir eksportas į šią šalį žymiai padidėjo.
Pastaruoju metu tarptautinei prekybai įtakos turėjo šie veiksniai:
• Vokietijos susivienijimas (Vokietijos importo paklausa didėjo daugiau kaip dešimt kartų greičiau per metus nei gaminama produkcija);
• Vykstantys reeksporto procesai prekyboje tarp Honkongo ir Kinijos;
• Šiaurės Amerikos importo apimties didėjimas, prasidėjus ekonominiam pagyvėjimui (1992 m. importo fizinė apimtis augo penkis kartus greičiau negu gaminama produkcija);
• Lotynų Amerikos importo apimties padidėjimas kaip 1991-1992 m. ekonomikos struktūrinio pertvarkymo ir didesnio atvirumo prekybai rezultatas.
Tarptautinėje prekyboje vadovaujantį vaidmenį vaidina ES, JAV ir Japonija. Jų lyginamasis svoris pasaulinėje prekyboje 1995 m. sudarė atitinkamai 19 proc., 12,8 proc, 10 proc. prekių eksporto. Pastaruoju metu padidėjo ir naftą’ eksportuojančių šalių bei Pietų Korėjos, Singapūro, Honkongo bei Taivano vaidmuo tarptautinėje prekyboje.
Per pastarąjį dešimtmetį pakito tarptautinės prekybos prioritetai. Septynių galingiausių valstybių dalis pasaulio prekybos apyvartoje sumažėjo nuo 50 proc. 1985 m. iki 44,5 proc. – 1995 m. Per tą patį laikotarpį septynių Azijos valstybių (Honkongo, Taivano, Pietų Korėjos, Singapūro, Malaizijos, Tailando ir Kinijos) dalis išaugo nuo 9 iki 16 procentų.
Dabar išsivysčiusioms šalims tenka apie 69 proc. bendrojo pasaulinio prekių eksporto. Iš šios dalies 75 proc. prekių eksportuojama į išsivysčiusias Šalis., 20 proc. – į besivystančias, 5 proc. – į buvusias Rytų bloko Šalis. Besivystančios šalys eksportuoja į išsivysčiusias šalis apie 70 proc. savo prekių, 20 proc. prekių realizuojama tarp besivystančių šalių, o likusios buvusio Rytų bloko valstybėse. Pastarųjų dalis tarptautinėje prekyboje sudaro apie 11 procentų. Didžiausia dalis, t.y. apie 40 proc. prekių pasaulio eksporto ir importo, tenka Vakarų Europai, apie 20 proc. – Šiaurės Amerikai, apie 20 proc. – Azijai, apie 5 proc. – Lotynų Amerikai, 5 proc. – Vidurio Rytams, 3,5 proc. – Afrikos šalims
Šiuo metu prekybos augimas viršija gamybos augimą. Tai pasaulinės ekonomikos raidos ir besitęsiančių ilgalaikių sąlygų pokyčių rezultatas. Tačiau tarptautinei prekybai būdingi neekvivalentiniai mainai, dėl kurių patiriama didžiulių nuostolių. Pirmiausia šie nuostoliai susiję su tradicinėmis Jaunu žirklėmis”. Baigtiems gaminiams kainos padidintos, o žaliavoms sumažintos Tai sukelia besivystančių šalių nepasitenkinimą, nes jos daugiausia eksportuoja žaliavas. Pavyzdžiui, Viduriniųjų Rytų, Afrikos ir kitų regionų eksporto įplaukos sumažėjo, nukritus mineralų, metalų kainoms. Tuo tarpu išsivysčiusios šalys iš nupirktų žaliavų pagamintus gaminius parduoda aukštesnėmis kainomis. Todėl žaliavų kainos – viena aktualiausiu tarptautinės prekybos problemų.
Neekvivalentiniam tarptautinės prekybos pobūdžiui įtakos turi ne tik ekonominio išsivystymo lygių ir darbo našumo skirtumai, bet ir tarptautinio darbo pasidalijimo ypatybės, kurios besivystančias šalis daro priklausomas nuo išvystytų. Besivystančios šalys norėtų pačios gaminti iš turimų žaliavų ir medžiagų pramonines prekes ir eksportuoti jas į išsivysčiusias valstybes. Tačiau besivystančių šalių eksportas į išsivysčiusias Šalis sukelia pastarųjų nepasitenkinimą dėl pigios užsienio darbo jėgos. Vadinasi, pramonės gaminių eksportas iš silpnai išsivysčiusių šalių – antra iš aktualiausių tarptautinės prekybos problemų.
Tačiau neekvivalentinė tarptautinė prekyba vyrauja ir tarp pačių išsivysčiusių šalių. Toks neekvivalentiškumas turi objektyvų pagrindą, susijusį su nacionalinių ūkių išsivystymo skirtumais. Pavyzdžiui, kai kuriose šakose -automobilių, plieno – viešpatauja JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos gamintojai. Tačiau pastaruoju metu jų produkciją išstumia nauji gamintojai (Japonija). Vadinasi, iškyla problema – ar Japonijos eksportas turėtų būti ribojamas, siekiant išsaugoti darbo vietas Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje? O gal šios šalys turėtų stengtis įgyti pranašumą prieš Japoniją, mažindamos gamybos kaštus? Šių problemų sprendimas turi įtakos tarptautinės prekybos prekinei struktūrai.

4.2. Tarptautinės prekybos prekinė struktūra
Svarbiausi pasikeitimai, įvykę tarptautinės prekybos prekinėje struktūroje
per pastarąjį dešimtmetį – tai žaliavų ir medžiagų dalies sumažėjimas ir gatavų
gaminių dalies padidėjimas.
Iki 20 a. 7-ojo dešimtmečio tarptautinėje prekių apyvartoje vyravo prekyba pramonės produkcija ir žaliavomis. Dabar tarp išvysčiusių valstybių paplito tarptautiniai mainai sudėtinga mokslui imlia produkcija (elektronika, informacine technika, technologinėmis sistemomis). Padidėjo prekyba įvairaus profilio staklėmis, personalinėmis ESM, vaizdo magnetofonais, cheminiais produktais, medikamentais, automobiliais ir kitomis ilgo naudojimo prekėmis. Padidėjo ir mašinų gamybos pramonės produkcijos importas į besivystančias šalis. Per pastarąjį penkmetį apdirbamosios pramonės gaminiais prekiaujama intensyviau negu kitais produktais. Investiciniai ryšiai skatina prekiauti gaminių komponentais bei technologiniais pranašumais telekomunikacijoje ir transporte. Tai sumažina Salių ekonominį atotrūkį.
Maisto produktų lyginamojo svorio sumažėjimas susijęs su žemės ūkio produkcijos gamybos augimu išsivysčiusiose šalyse. Šios šalys visiškai apsirūpina maisto produktais. Tačiau padidėjo keitimosi maisto produktais apimtis tarp išsivysčiusių šalių. Išsivysčiusios Šalys subsidijuoja žemės ūkį ir saugo savo rinkas, pasitelkdamos muitus bei kitus importo apribojimus.
Žaliavos importo sumažėjimą sąlygojo šios priežastys:
1. Sintetinių medžiagų gamybos plėtimas;
2. Intensyvesnis vietinių žaliavų išteklių naudojimas;
3. Išteklius taupančių technologijų įdiegimas. Jas naudojant, sumažėja žaliavų sąnaudos pramonės produkcijos vieneto gamyboje.
Iš eksportuojamų pagal vertę prekių penketuko pirmauja lengvieji automobiliai, po to – kompiuteriai ir informacinės technologijos, automobilių atsarginės dalys ir varikliai, ryšio priemonės ir puslaidininkiai.
Išvystytos pramonės valstybių eksporte vyrauja pramoninės prekės. Beveiki] pusę septynių galingiausių valstybių eksporto vertės sudaro inžinerijos (mašinų ir metalo apdirbimo) pramonės gaminiai. Kita vertus, jų lyginamoji dalis šiose išsivysčiusiose šalyse taip pat svyruoja ir sudaro, pavyzdžiui, Kanadoje 42 proc, o Japonijoje – 78 proc.
Daugelio Afrikos, kai kurių Azijos ir Amerikos valstybių eksporte pirmauja neperdirbti bioprodukcinio ūkio produktai bei mineralai. Tuo tarpu daugumos pasaulio valstybių prekių importe vyrauja inžinerijos pramonės šakos (transporto priemonės, įrengimai kitoms ūkio šakoms, elektrotechnikos ir elektronikos gaminiai, prietaisai ir instrumentai, ryšio priemonės ir pan.). Tačiau menkai išsivysčiusių šalių (Gambijos, Jemeno, Laoso, Alžyro, Mozambiko ir kt.) daugiau kaip 30 proc. importo sudaro maisto produktai. Kai kurių šalių (Japonijos) didžiausia importo vertės dalis – kuras ir žaliavos.
Svarbią vietą tarptautinėje prekyboje užima paslaugų eksportas ir importas. Tai visos tarptautinio ir tranzitinio transporto rūšys, užsienio turizmas, bankų ir draudimo kompanijų paslaugos, mokėjimai už patentus, honorarai, pajamos iš reklamos, meno darbai, sveikatos apsaugos, švietimo paslaugos, skaičiavimo1 technikos programinis aprūpinimas, prekybinė ir techninė veikla. Išsivysčiusių šalių dalis tarptautiniuose paslaugų mainuose sudaro apie 85 procentus; paslaugų eksporto lyginamasis svoris – apie 22 procentus.
Per penkerius pastaruosius metus tarptautinė komercinių paslaugų prekyba didėjo (išaugo 8 procentais). Ypač smarkiai plėtėsi prekyba komercinėmis paslaugomis (transportu, turizmu, telekomunikacijomis, draudimu ir kt.). Tam įtakos turėjo Siaurės Amerikos ekonominis pagyvėjimas ir Persų įlankos karo padarinių sukeltas padidėjęs kelionių ir transporto paslaugų poreikis.

4.3. Lietuvos užsienio prekybos pobūdis ir prekinė struktūra

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje ekonominė situacija pasikeitė. Ekonominiai ryšiai su buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis susilpnėjo ir susiklostė sąlygos savarankiškesnei užsienio politikai, tiesioginiams ekonominiams ryšiams su Vakarų šalimis. Todėl keitėsi Lietuvos užsienio prekybos struktūra ir dinamika. Liberalizavus santykius su užsienio šalimis, Lietuvos užsienio prekybos apyvarta su Vakarų Europos ir kitomis pasaulio šalimis ėmė sparčiai plėtotis. 1989 m. šalies eksporto į Vakarų šalių rinką dalis sudarė tik 3,9 proc. bendrojo vidaus produkto, 1992 m. – 9,4 proc, 1996 m. – 17 proc, o 1999 m. eksportas į ES šalis sudarė -28,7 proc. BVP.
Nagrinėjant Lietuvos užsienio prekybos struktūrą ir jos pokyčius 1989-2003 m. laikotarpiu, išryškėjo šios kitimo tendencijos:
1. Prekybos su Vakarų šalimis apyvartos dalis padidėjo 3,9 karto ir sudarė 58
proc. visos apyvartos, o eksporto – net 5,9 karto ir sudarė 51 proc. eksporto
apimties. Ypač didėjo prekybos apyvarta su ES šalimis (eksportas – nuo 2,28
proc. 1991 m. ikL42 proc. 2003 m., importas – nuo 2,52 proc. 1991 m. iki 45
proc. 2003 m.).
2. Prekybos su Rytų šalimis apyvartos dalis pastebimai sumažėjo (4 kartus) ir sudarė 21,7 proc, o eksporto dalis – 4,5 karto ir sudarė 17 proc. visos eksporto apimties.
3. Prekybos su Baltijos šalimis (Latvija, Estija) apyvartos dalis 1991-1993 mm. sumažėjo 1,2 karto. Lietuvos apyvarta su Latvija 1994 m. sudarė 5,6 proc, o 2003 m. – 6,2 proc. visos Lietuvos užsienio prekybos, tuo tarpu su Estija -atitinkamai 2,5 ir 3,4 procento.
4. Lietuvos užsienio prekybos apyvartos subalansuotumo pastebimai keitėsi ir dydis, ir kryptis. Eksporto ir importo saidas į Vakarų šalis 1989-1991 m. buvo neigiamas, į Rytų šalis – teigiamas, o liberalizavus prekybos santykius su Vakarų šalimis 1992-1993 m. tapo teigiamas; 1994-2003 m. laikotarpiu – neigiamas. Lemiamas vaidmuo Lietuvos eksporto plėtojime tenka pramonei ir šioms pagrindinėms šakoms: lengvajai ir maisto pramonei; cheminių medžiagų ir produktų pramonei bei mašinų gamybai.
5. Lietuvos importo plėtojimo linkmė visiškai kitokia. Čia lemiamas vaidmuo tenka naftos ir dujų pramonei; antraeilis – mašinų gamybos ir chemijos pramonei, o trečiaeilis – lengvajai ir maisto pramonei.
4.4. Lietuvos prekybiniai santykiai su Europos Sąjunga
Šiuo metu Lietuvos užsienio prekyba reglamentuojama dvišalėmis ar daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (laisvosios prekybos, ekonominio prekybinio bendradarbiavimo sutartys), įsipareigojimais Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) bei Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais.
Lietuvos ir ES prekybiniai santykiai plėtojami jau daugiau kaip dešimt metų. Per šį laikotarpį prekyba su ES pasiekė 50 proc. ir daugiau visos užsienio prekybos. Tokią santykių dinamiką lėmė daugelis priežasčių, tačiau viena svarbiausių prielaidų sėkmingai užsienio prekybos su ES plėtrai – palankus tarpusavio prekybos teisinis reguliavimas.
Pirmoji prekybos sutartis su ES pasirašyta dar 1992 metais. Tai buvo Ekonominio, komercinio ir prekybos bendradarbiavimo sutartis tarp Lietuvos ir Europos ekonominės bendrijos, galiojusi iki 1998 m.
Naują impulsą prekybai su ES suteikė 1994 m. liepos 18 d. pasirašyta Laisvosios prekybos sutartis tarp Lietuvos ir Europos bendrijų, kuria nuo 1995 m. sausio 1 d. įteisintas laisvosios prekybos režimas tarp Lietuvos ir ES šalių narių.
1995 m. birželio 12 d. pasirašyta ir 1998 m. vasario 1 d. įsigaliojo Europos sutartis, steigianti asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų šalių narių ir Lietuvos Respublikos. Ji pakeitė Ekonominio, komercinio ir prekybos bendradarbiavimo sutartį, o Laisvosios prekybos sutartis tapo Europos sutarties dalimi. Sutartis galiojo iki Lietuvos narystės ES.
Laisvosios prekybos sąlygos aptariamos Europos sutarties III skyriuje” Laisvas prekių judėjimas”. 8 straipsnyje nubrėžtos pagrindinės tolesnių prekybinių santykių plėtojimo gairės. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, prekyba pramoninėmis prekėmis tarp ES ir Lietuvos vyksta be muitų, kiekybinių apribojimų arba priemonių, turinčių lygiavertį poveikį. Išimtis – tekstilės prekės, kurioms tam tikri apribojimai išliko iki 2001 m. sausio 1 d.
Nors prekyba perdirbtais ir neperdirbtais žemės ūkio produktais vyko taikant abipuses nuolaidas, tačiau ji dar nebuvo visiškai liberalizuota (pvz., išliko tarifų kvotos). Tačiau vykstant deryboms dėl prekybos žemės ūkio produktais liberalizavimo, nuolat keitėsi ir prekybos sąlygos. Asociacijos tarybos sprendimu, nuo 2002 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauji perdirbtų žemės ūkio produktų muitai ir kvotos, lengvinantys tarpusavio prekybos sąlygas.
ES taikė tarifų kvotas iš Lietuvos importuojamiems kai kuriems žemės ūkio produktams. Tai palengvino eksportą į ES rinką, nes produkcija iki nustatytų kvotų ribų buvo apmokestinama sumažintais arba nuliniais muitais.
Pagrindinis Lietuvos užsienio prekybos reglamentavimo instrumentas yra Muitų tarifų įstatymas. Čia nustatyti visi importo ir eksporto muitų taikymo atvejai, numatyta galimybė taikyti tarifų kvotas. Muitai suskirstyti į penkias rūšis: bendruosius (autonominiai, konvenciniai ir preferenciniai), specialiuosius (taikomi kaip atsakomoji priemonė į kitų šalių vienašališkai įsivestus muitus), antidempingo, kompensacinius bei protekcinius.
Antidempingo, kompensacinių ir protekcinių priemonių taikymo tvarką nustato atskiri Lietuvos Respublikos įstatymai. Jeigu Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotose tarptautinėse sutartyse nustatomos kitokios taisyklės, negu numatyta Muitų tarifų įstatyme, tada laikomasi tarptautinių sutarčių taisyklių.
Europos sutartyje tarp Lietuvos ir Europos bendrijų numatyta, kad susitariančios šalys viena kitos atžvilgiu gali taikyti prekybos apribojimus, kurie suteikia tam tikrą rinkos apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos. Prekybos apribojimams taip pat priskiriamos priemonės, ribojančios išaugusį importą į šalies rinką, jei jis kelia ar gali kelti potencialią grėsmę šalies ekonomikai arba konkrečiai ūkio šakai.
Antidempingo priemonės taikomos tais atvejais, kai prekės užsienio rinkose parduodamos dempingo, t.y. mažesnėmis nei vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, o kartais net mažesnėmis už gamybos kaštus, ir tada patiria žalą importuojančios šalies identiškų ar panašių prekių gamintojai. Mažesnės nei vidaus ar pasaulinės rinkos kainos nebūtinai reiškia, kad prekės parduodamos pigiau už gamybos kaštus. Tada nagrinėjamas ne tik importuojamų prekių kainos pagrįstumas, bet ir lyginamas šalyje gaminamų ir importuojamų prekių kainų lygis.
Antidempingo priemonės gali būti taikomos tada, kai įrodomas pardavimo mažesnėmis kainomis ir daromos žalos vietos gamintojams ar šalies (regiono) ekonomikai priežastinis ryšys. Dempingo atvejai nustatomi skaičiavimo metodikomis, numatytomis PPO dokumentuose. Pažymėtina, kad antidempingo priemonės (antidempingo muitai ir kvotos) gali būti taikomos ir kartu, ir atskirai. Tokios priemonės taikomos ne kuriai nors valstybei, bet konkrečių gamintojų konkrečioms prekėms.
Protekcines priemones reglamentuoja Europos sutarties 30 straipsnis. Jos taikomos, kai dėl žymiai išaugusio tam tikrų prekių importo daroma žala vietos
gamintojams. Skirtingai negu antidempingo priemonės ši priemonė gali būti taikoma ir esant sąžiningai konkurencijai konkrečiai prekei, nesvarbu iš kokios šalies ji importuojama ir kas yra gamintojas. Lietuvai tapus ES nare, Lietuvos gamintojų atžvilgiu netaikomos tokios diskriminacinio pobūdžio prekybos priemonės kaip antidempingo ir protekcinės priemonės. Kita vertus, Lietuvos įmonėms atsirado galimybė inicijuoti antidempingo bylas trečiųjų šalių gamintojų atžvilgiu, jeigu tokių gamintojų importuojama produkcija daro didelę žalą nacionalinei pramonei.
Iš esmės tai reiškia, kad Lietuvai tapus ES nare, jos gamintojai ES rinkoje gali naudotis palankesnėmis prekybos sąlygomis negu iki šiol.
Galimybė pasinaudoti palankiomis prekybos sąlygomis, numatytomis laisvosios prekybos sutartyse, daugiausia priklauso nuo prekių kilmės. Jų kilmę patvirtinus remiantis kilmės taisyklėmis, galima nustatyti kurioje šalyje prekė yra faktiškai pagaminta. Prekės kilmės šalis gali būti tik viena, todėl tokios visuotinai pripažįstamos taisyklės padeda nustatyti kilmę. Nuo kilmės šalies priklauso:
• įvežamai prekei taikomi muitai;
• konkrečios prekės importui taikomos priemonės;
• prekių žymėjimas;
• galimybė dalyvauti valstybės viešųjų pirkimų konkursuose.
1947 m. Bendrajame susitarime dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) nustatyti bendrieji prekių kilmės žymėjimo taisyklių principai. Tačiau nebuvo aiškiai reglamentuota, kaip ir kada prekė yra laikoma turinčia konkrečios šalies kilmę.
Daugiašalio derybų dėl prekybos Urugvajaus raundo metu pasirašytas Bendrasis kilmės taisyklių susitarimas dėl muitų ir prekybos, kuris padėjo pagrindus prekybos taisyklėms suderinti, nustatant bendras kilmės taisykles.
Sutartyje numatytos dvi kilmės taisyklių rūšys: nepreferencinės, kurios turėtų būti vienodos visoms PPO šalims narėms, ir preferencinės (lengvatinės), kuriose atsižvelgiama į dvišalėse ir daugiašalėse sutartyse numatytas preferencinės prekybos sąlygas.
Lietuva taiko preferencinės kilmės taisykles toms šalims, su kuriomis pasirašytos laisvos prekybos sutartys. Kilmės taisyklės patvirtintos protokolais prie laisvosios prekybos sutarčių. Šiose taisyklėse konkrečiai apibrėžiamos sąlygos, kuriomis remiantis šalyje pagaminta prekė gali būti laikoma turinčia tos šalies kilmę.
Atsižvelgiant į ES pasiūlymus, preferencinės kilmės taisyklės su ES šalimis narėmis ir su asocijuotomis valstybėmis kiekvienais metais buvo tobulinamos. Tai užtikrino kilmės taisyklių vienovę visoje Europos Sąjungoje bei asocijuotose valstybėse, palengvino prekybos sąlygas ir sumažino nepagrįsto tarptautinės prekybos ribojimo galimybę.
• Norint, kad prekėms būtų taikomos preferencinėse taisyklėse numatytos lengvatos, įvežant prekę į kurią nors šalį, kurioje galioja PAN europinė prekių kilmės kumuliacija, pateikiamas vienas iš nurodytų dokumentų: EUR 1 judėjimo sertifikatas;
• sutartyse numatytomis sąlygomis išrašoma deklaracija, kurią eksportuotojas įrašo sąskaitoje, važtaraštyje ar kitame komerciniame dokumente.
Prekių kilmės kumuliacijos taisyklė taikoma tais atvejais, kai galutiniam produktui pagaminti naudojamos žaliavos, dalys ar komponentai įvežti iš skirtingų valstybių. Jeigu gamybai panaudotos sudedamosios dalys importuotos iš šalių, priklausančių kumuliacinei zonai, tai laikoma, kad prekė kilusi iš tos šalies, iš kurios buvo importuota.
Taip traktuojant lengviau nustatyti kilmę, užtikrinti preferencinių prekybos sąlygų nuoseklumą, lengvesnės jų įgyvendinimo procedūros. Pavyzdžiui, jeigu prekei pagaminti reikalingos sudedamosios dalys į Lietuvą importuotos iš Lenkijos, Vengrijos ir kitų ES šalių, ne visada prekė gali įgauti Lietuvos kilmę (tai priklauso nuo to, kokia prekės vertės dalis sukurta Lietuvoje). Tačiau tokią prekę eksportuojant į Turkiją, gali būti išduodamas EUR 1 sertifikatas, kadangi visos šios šalys dalyvauja PAN europinėje kumuliacijoje.
Preferencijos kilmės taisyklės leidžia įgyvendinti laisvosios prekybos principą, išvengti papildomų su prekių kilme susijusiu, prekybos kliūčių.
ES prekybiniai ryšiai su trečiosiomis šalimis reglamentuojami dvišalėmis ir daugiašalėmis sutartimis bei įsipareigojimais PPO. Lietuvai tapus ES nare, šios sutartys įsigaliojo ir mūsų Šalyje, todėl svarbu žinoti, kokie pokyčiai laukia užsienio prekybos srityje, ir prognozuoti galimą šių pokyčių poveikį.
Nors ES sudaro 25 valstybės, tačiau Europos Sąjungos šalys pasaulinėje rinkoje traktuojamos kaip viena prekybos partnerė. Tai ilgų ekonominės integracijos metų rezultatas.
Pagrindinis dokumentas, kuriame apibrėžiama ES bendroji užsienio prekybos politika, yra Europos Bendrijos steigimo sutartis. Ši politika yra bendra visoms šalims narėms, t.y. šalys vadovaujasi tais pačiais principais ir taisyklėmis, tarp kurių reikėtų paminėti bendrąjį muitų tarifą ir bendrąją preferencijų sistemą.
Kai prekyba tarp valstybių vyksta remiantis laisvosios prekybos sutartimis, prekybai tarp sutartį pasirašiusių valstybių muitai gali būti netaikomi, tačiau kiekviena valstybė turi teisę savarankiškai nustatyti muitus iš trečiųjų šalių importuojamoms prekėms. Prekyba tarp muitų sąjungai priklausančių šalių vyksta be muitų, o trečiųjų šalių atžvilgiu taikomi vienodi muitų tarifai. Europos Sąjunga yra muitų sąjunga, t.y. ES yra nustačiusi bendrą muitų politiką trečiųjų šalių atžvilgiu, ir Šalys narės privalo laikytis šios politikos.
ES bendrasis muitų tarifas reiškia, kad nepriklausomai nuo to, į kurią ES šalį prekė įvežama, jai taikomas toks muitas. Šiame dokumente reglamentuojami visi ES taikomi muitai, kvotos ir kitos prekybos apribojimo priemonės.
1988 m. sausio 1 d. įsigaliojo Tarptautinė konvencija dėl suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos, kuri suvienodino prekių klasifikavimą bei jų aprašymą. Šis dokumentas ES buvo įgyvendintas reglamentu, kuriuo patvirtinta kombinuotoji prekių nomenklatūra bei bendrasis integruotas tarifas. 1992 m. priimtas Bendrasis muitinės kodeksas, konsolidavęs visus su užsienio prekyba susijusius aspektus.
Kiekvienais metais ES muitai peržiūrimi ir prireikus, keičiami du kartus per metus: sausio 1 d. ir liepos 1 d.
Pažymėtina, kad nuo Lietuvos narystės ES bendrasis ES muitų tarifas galioja ir Lietuvoje. Tai reiškia, kad už prekes, patenkančias į Lietuvos teritoriją iš trečiųjų šalių, imami tokie pat muitai, kaip įvežant prekes į bet kurią kitą ES šalį.
Europos Sąjunga menkai išsivysčiusioms bei besivystančioms šalims leidžia naudotis bendrąja preferencijų sistema (BPS), numatančia palankesnes prekybos sąlygas. Remiantis nustatyta valstybių įvertinimo tvarka, sudaromas šalių, kurioms taikoma BPS, sąrašas. Tokia sistema leidžia užtikrinti, kad preferencijos bus teikiamos tik toms šalims, kurios priklauso besivystančių ar menkai išsivysčiusių šalių grupei. Šiuo metu į besivystančių šalių sąrašą įtraukta 131 valstybė, o menkai išsivysčiusioms priskiriama 50 valstybių.
Reglamente taip pat numatyta papildomų preferencijų suteikimo galimybė valstybėms, įsitraukusioms į tam tikras ES programas, vadinamuosius specialiuosius skatinimo susitarimus, siekiančius gerinti darbo sąlygas, gamtosaugą. Taip pat numatytos papildomos preferencijos šalims, kurios įsitraukė į kovos su narkotikų gamyba programą.
Ši sistema įsigaliojo nuo 2002 m. sausio 1 d. ir pakeitė ankstesnę BPS. Naujasis reglamentas supaprastino prekių klasifikavimą ir nuolaidas. Ankstesnis reglamentas apibrėžė keturias grupes prekių, suskirstytų pagal jautrumą, o naujajame yra tik dvi grupės: “jautrios” ir “nejautrios” prekės. Šių prekių sąrašai pateikiami reglamento IV priede.
Už nejautrias prekes muitai neimami, jautrioms prekėms – muitai mažesni. Prekėms, kurioms muitai skaičiuojami nuo prekės vertės, muitų tarifai sumažinami iki 20 proc. Jei muitai yra specifiniai, jų tarifai sumažinami iki 30 proc.
Lietuvai įstojus į ES, bendroji preferencijų sistema įsigaliojo ir Lietuvoje. Tai reiškia, kad menkai išsivysčiusių ir besivystančių šalių prekės į Lietuvą importuojamos palankesnėmis sąlygomis negu iš kitų trečiųjų šalių.
Lietuvai tapus ES nare, pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 133 straipsnį užsienio prekybos klausimų sprendimas deleguotas Tarybai bei Europos Komisijai. Nuo narystės dienos Lietuvai taikomos visos ES bendrosios prekybos politikos (BPP) taisyklės.
Tai reiškia, kad išoriniai muitų tarifai, antidempingo, kompensacinės, protekcinės priemonės, kvotos yra bendri visoms Europos Sąjungos šalims narėms, taip pat ir Lietuvai.

1.6.Tarptautinės prekybos ir investavimo teorijos

Prekyba ir verslas jau nuo senų laikų yra tarptautinis. Vietiniai verslininkai, gana sėkmingai parduodantys savo gaminius vietinėje rinkoje, greitai suvokė, jog tai galėtų sėkmingai daryti ir kaimyniniuose ar netgi tolimesniuose regionuose.
Teoretikai siekia paaiškinti tarptautinės prekybos, verslo fenomenus iš esmės dviem pagrindiniais aspektais: kodėl tautos prekiauja ir kas apibūdina tarptautinio investavimo esmę.
Siekdami išanalizuoti tarptautinės prekybos esmę, pateiksime keturias populiariausias tarptautinės prekybos atsiradimo teorijas:
1. Palyginamųjų kaštų teorija;

2..Heckscherio-Ohlino tarptautinės prekybos teorija;
3. Empirinis tarptautinių prekybos teorijų pagrindimas;
4. Maiklo Porterio teorija.
Palyginamųjų kaštų teorija. Adamas Smithas 1776 metais išleistoje knygoje “Tautų gerovė” išdėstė savo teoriją, kad tarptautinė prekyba galima tik tuo atveju, jeigu prekiaujančios šalys turi absoliučių pranašumų prieš savo konkurentus, tai yra jos gali pagaminti, pasitelkusios tam tikrą darbo jėgą ir kapitalo išlaidas, daugiau produkcijos nei padarytų kita šalis. Tačiau ši teorija nepaaiškina, kodėl šalys, neturinčios absoliučių savo produkcijos pranašumų, vis dėlto užsiima tarptautiniu verslu. Ekonomistas Davidas Rikardas 1817 metais papildė šią teoriją teiginiais, kad šalys prekiauja dėl to, kad yra “palyginamųjų” privalumų skirtumų tarp šalių produkcijos, o ne dėl absoliutaus pranašumo. Rikardo įvertino, kad bet kokios prekės produkcijos kaštai priklauso nuo darbo, sunaudoto jos gamybai, ir kad įmonės bei darbuotojai negali laisvai judėti tarp šalių. Absoliutus vienos šalies prieš kitą pranašumas reikštų, kad pirmoji gamintų tuos pačius produktus kaip ir antroji, tačiau mažesnėmis darbo jėgos sąnaudomis.
Ši teorija diskutuotina dėl to, kad nepagrindžia, kodėl tam tikros prekės kai kuriose šalyse pigesnės, kodėl ignoruojama techninė pažanga, kapitalo naudojimas ir pan. [ šį klausimą bandė atsakyti E. Heckscheris ir B. Ohlinas.
Heckscherio-Ohlino tarptautinės prekybos teorija teigia, kad prekių kainos yra skirtingos dėl skirtingų produkcijos kaštų. Produkcijos kaštai priklauso nuo darbo jėgos, kapitalo ir natūralių išteklių, naudojamų gaminant netgi skirtingus produktus, kiekio ir kaštų. Kiekviena šalis valdo specifinį darbo jėgos, kapitalo ir kitų veiksnių rinkinį; kai kurios turi gausius darbo jėgos išteklius, kitos turtingos natūralių išteklių. Jeigu šalyje didelė darbo jėgos pasiūla ir ji gaminančioje šalyje yra pigi, produktas, tarptautiniu požiūriu, bus pigus ir tinkamas eksportui į kitas pasaulio šalis. Paprastai, šalis eksportuoja produktus, kurių gamybai turi pakankamai
reikalingų išteklių, ir, atvirkščiai, importuos tuos, kurių gamyba jiems būtų santykinai brangesnė nei užsienio šalyse.
Empirinis tarptautinių prekybos teorijų pagrindimas.
Palyginamųjų kaštų, Heckscherio-Ohlino ir kitos hipotezės, susijusios su tarptautine prekyba, buvo testuojamos, tačiau nepateikta jokių tvirtų išvadų. Iš tikrųjų daug empirinių tyrimų kategoriškai atmetė šių teorijų pagrindinius teiginius. Bendrų tarptautinės prekybos teorijų pratęsimai ir modifikacijos pagausino kompleksinių modelių, kurie skatino naujas problemas ir ginčytinus rezultatus.
Veiksniai, galintys suardyti ortodoksines prekybos teorijas:
1) spartus technologinio vystymosi tempas, kuris dažnai turi įtakos greitam ir nenumatytam nacionaliniam pranašumui atsirasti;
2) marketingo galimybės padidinti užsienio poreikį santykinai brangioms eksportuojamoms prekėms;
3) vyriausybės reguliariai siekia patobulinti nacionalinę mokėjimų balansų sistemą, įvesdamos tarifus, importo ir eksporto kontrolę ir pan.;
4) faktas, kad prekybos teorijos atsižvelgia į tautų valstybes kaip į nepriklausomus prekybos vienetus. Iš tiesų didelės multinacionalinės kompanijos pateikia prekes, paslaugas ir kapitalą savo atstovybėse skirtingose šalyse skirtingomis kainomis;
5) mažiau išsivysčiusios šalys dažnai turi nacionalinės ekonomikos vystymosi planus, kurie apima kapitalo prekių, visai nepriimtinų kitoms tautoms, importą;
6) multinacionalinės kompanijos dažnai pereina nuo eksportavimo į tam tikras šalis prie vietinės tose šalyse gamybos;
7) neadekvatumas informacijos, kuria dažnai pagrįsti
tarptautinės prekybos sprendimai.

Maiklo Porterio teorija. Stebėdamasis, kad tradicinė; ekonominės teorijos nesugeba išaiškinti, kodėl kai kurių šalių ekonomika buvo gana sėkminga pokario laikotarpiu, M.E. Porteris siekė tai pagrįsti naujais teiginiais. Jie buvo susiję su nacionaliniais konkuruojančiais pranašumų, skatinančių tarptautinei prekybai, determinantais. Porterio analizė pradedama tokiais teiginiais:
1) viso gamybos proceso automatizavimo pajėgumas reiškia, kad darbo jėgos kaštai ir kompetencija nėra tokie kritiškai svarbūs sėkmingai veiklai, kaip buvo manoma iki tol;
kompanijų orientacija į tarptautinę, rinką didėja, ir jos gali perkelti operacijas iš vienų šalių į kitas; multinacionalinių korporacijų augimas sutraukė saitus tarp korporacijos efektyvumo bei kokybės ir išteklių prieinamumo įmonės šalyje. Multinacionalinė korporacija nepriklauso nuo vienos šalies turimų išteklių, ji veikia ten, kur šios sąlygos palankios; darbo jėgos ir kapitalo rinkos planai daugumoje industriškai išsivysčiusių šalių plačiai lyginami, todėl kompanijos turi gana didelį savo veiklos lokalizacijos pasirinkimą. Taigi tiekimo ir pasiūlos spaudimas ilgainiui sulygins kvalifikuotos darbo jėgos ir kapitalo šiose šalyse kaštus. Automatizacija lengvai keičia darbo jėgą, moderni technologija leidžia sukurti sintetinius substitutus brangiems natūraliems ištekliams pakeisti.
Remiantis Porteriu, galima išskirti šešias kintamas šalies sugebėjimo konkuruoti tarptautiniu mastu priežastis:
1) paklausos sąlygos: vietinės paklausos prigimtis ir stipriosios savybės, vartotojų poreikiai, suvokimas ir pasitenkinimo lygis;
2) veiksnių sąlygos: darbo jėgos sugebėjimai, kelių ir geležinkelių infrastruktūra, gamtiniai ištekliai;
3) įmonės strategija, struktūra ir konkurencija: kompanijų organizavimas ir valdymas, vietinės konkurencijos laipsnis;
4) susijusi ir palaikanti pramonė: pramonės, pagalbinės verslo paslaugos, gamintojų struktūros laipsnis;
5) vyriausybės politika: apimant verslo konkurencijos taisykles, valstybės intervenciją į pramonės politiką, regioninį vystymąsi, sveikatos ir Švietimo bei (svarbiausia) profesinio mokymo;
6) šalies sėkmė ir galimybės.
Pagrindinės Porterio analizės išvados:
a) nacionalinių išteklių trūkumas (pvz., naftos, darbo išteklių,
mineralų ir pan.) gali paskatinti šalies aukštą inovacijų
lygį;
b) šalys, siekdamos tapti sėkmingomis, turi pereiti nuo veiksnių stimulais pagrįstos ekonomikos prie investicijų stimulais pagrįstos ekonomikos, o vėliau ir prie inovacijų stimulais pagrįstos ekonomikos. Pastarasis žingsnis gretinamas su tam tikrų šalių gerovės stimulų ekonomika, joms gali gana gerai sektis arba nesisekti, nepaisant to, kad BNP pastoviai auga;
c) vietinių monopolijų susikūrimas, susijungus kelioms įmonėms arba nupirkus kitas įmones, sukuria ekonominę aplinką, kuri neskatina inovacijų, net jeigu vietinės monopolijos gali smarkiai konkuruoti tarptautiniu lygmeniu;
d) prasčiausiai sekasi toms šalims, kurių vyriausybės mažiausiai įsitraukia į pramonę.
Siekdami išaiškinti tarptautinio investavimo ypatumus pateiksime tris pagrindines tarptautinių investicijų teorijas.

1. Tarptautinio investavimo produkto gyvavimo ciklo teorija.
2. Rinkos nepilnumo (trukumo) arba monopolistinių pranašumą teorija.
3. “Dunningo eklektinė tarptautinės gamybos teorija.
Tarptautinio investavimo produkto gyvavimo ciklo teorija. Pasak produkto gyvavimo ciklo teorijos, produktams, kaip ir žmonėms, būdingas tam tikras gyvavimo ciklas, kurį sudaro gimimo, brandos, senėjimo ir žlugimo fazės. įžanginė fazė susijusi su didelėmis išlaidomis (marketingo tyrimams, testavimui, paleidimu) ir galimais finansiniais praradimais. Ankstyvieji vartotojai gali būti patraukti produktų naujumo. Paprastai šie vartotojai yra jaunesni, labiau išsilavinę ir turtingesni nei likusi rinkos dalis. Šioje stadijoje konkurencijos nėra. Įvedimo fazė pasižymi intensyvia reklamos politika, kuria siekiama sukurti pasitikėjimą produktu ir lojalumą šiai šakai.
Produkto paklausos augimo laikotarpiu (brandos fazė) konkurencija turi vis didesnį poveikį konkrečios paslaugos ar prekės pardavimui, todėl siekiama stabilizuoti savo rinką ir suteikti produktui patrauklumo naujuose rinkos segmentuose. Gali būti sukuriamos papildomos produkto savybės, pagerinta jo kokybė, išplėsta paskirstymo sistema. Įgyvendinama papildoma rėmimo strategija, siekiant užkariauti rinkos dalį, mažinamos kainos, ieškoma naujų produkto panaudojimo galimybių.
Rinkai prisisotinus, produktas įžengia į smukimo fazę. Keičiasi vartotojų poreikiai, produktas gali būti laikomas techniškai pasenusiu. Produkto gyvavimo ciklas turi būti baigtas, kad augančios laiko, jėgų ir išteklių sąnaudos nebūtų švaistomos žlungančio produkto gamybai.
Žinoma, įmanomas variantas, kad produktas, pasiekęs gyvavimo ciklo pabaigą, kitose šalyse gali būti ir toliau sėkmingai parduodamas. L.T. Wellsas patobulino šią teoriją, aiškindamas, kad produkto gyvavimo ciklas paaiškina tiesiogines užsienio investicijas iš Vakarų multinacionalinių kompanijų (MNK, angl. 1 muiltinational companies) į besivystančias šalis. Produktai besivystančioje šalyje beveik nesusiduria su konkurencija. Vėliau juos pradeda kopijuoti vietiniai verslininkai, suteikdami naujų savybių, papildomų lydinčių paslaugų, todėl prasideda atkaklesnė konkurencija. Vietiniai konkurentai gali netgi tiek pagerinti produktą, kad pradėtų jį eksportuoti į jų kilmės šalį. Konkurencija suintensyvėja, kainos mažėja ir eksportuoti šių produktų nebeapsimoka todėl, kad eksportuotojui reikia dar sumokėti ir transporto kaštus, importo mokesčius ir kt. Siekdama ir toliau konkuruoti su vietinėmis įmonėmis, užsienio įmonė gali steigti vietoje gamyklą, stengtis suformuoti gerą įmonės įvaizdį ir efektyvius komunikacinius ryšius su tos srities agentūromis ir paskirstytojais. Tokiu būdu tiesioginės užsienio investicijos besivystančiose šalyse gali konkuruoti su vietinėmis mažesniais kaštais paremtomis verslo įmonėmis.
Si teorija plačiau propaguota 1950 – 1960 metais, tačiau jos populiarumas žlugo dėl tam tikrų apribojimų:
a) naujų produktų inovacija tokia greita, kad produkto gyvavimo ciklas per trumpas, kad jį apsimokėtų pradėti gaminti užsienio šalyje;
b) nors įmonės mažiau išsivysčiusiose šalyse gali gaminti produktus pigiau nei Vakarų šalių konkurentai, jos negali jų efektyviai transportuoti, parduoti ir paskirstyti;
c) praktiškai MNK dažnai kartu paleidžia naujus produktus išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse;
d) MNK neretai gamybai pasirenka mažais kaštais pagrįstas šalis, tai yra ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse gamyba nevykdoma;
e) alternatyva tiesioginėms užsienio investicijoms Vakarų šalių įmonės gali licencijų arba sutarčių pagrindu gaminti prekes mažiau išsivysčiusiose šalyse.

4. UŽSIENIO INVESTICIJOS 5.1.
Užsienio investicijų samprata bei formos

Užsienio investicijos sąvoką galima apibrėžti kaip bet kokio funkcionuojančio kapitalo perkėlimą į kitą valstybę.
Tiesioginė užsienio investicija – tai tokia investicija, kurios pagrindu susiformuoja ilgalaikiai ekonominiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės. Dešimt ir daugiau procentų paprastųjų akcijų arba balsavimo teisių paprastai pripažįstama kaip žemutine riba, nuo kurios tiesioginis užsienio investuotojas turi galimybę dalyvauti tiesioginio investavimo įmonės valdyme, t.y. daryti įtaką įmonės valdymui.
Mažesnė kaip 10 procentų balsavimo teisių užsienio investicija paprastai laikoma ne tiesiogine, o portfeline investicija.
Kitomis užsienio investicijomis laikomi visi finansiniai ryšiai su užsieniu, nepatenkantys į pirmas dvi dalis. Tai gali būti ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, taip pat paskolos, gautos valstybės vardu ir su valstybės garantija, prekybinės skolos, užsienio juridinių ir fizinių asmenų indėliai bankuose bei kiti panašūs finansiniai įsipareigojimai.
Tiesioginis investavimas apima visus investavimo būdus, ar tai būtų naujų akcijų ar nuosavybės įsigijimas, ar tik paprastas kreditavimas, kad tik investuojanti firma turėtų daugiau nei 10 proc. užsienio firmos akcijų nuosavybės.
Portfelinis investavimas apima tik tuos investavimo būdus, kurie nesuteikia investuotojui teisės kontroliuoti užsienio įmone..
Skirtumus tarp tiesioginių ir portfelinių investicijų geriausia traktuoti kaip kontrolės klausimą. Tačiau turimą nuosavybės dalį, reikalingą užtikrinti kontrolei, ne visada galima tiksliai nurodyti. Jei akcinė nuosavybė plačiai pasklidusi, tai ir nedidelis akcijų kiekis gali leisti valdyti visą įmonę ir kontroliuoti valdymą, o kartais ir 100 proc. nuosavybės negarantuoja visiškos kontrolės.
Pagrindinės tiesioginių užsienio investicijų formos – bendrosios ir užsienio kapitalo įmonės.
Pagrindinės portfelinių investicijų formos – vertybinių popierių įsigijimas ir bendrosios Įmonės (tik Šiuo atveju, skirtingai negu tiesioginės investicijos, investuotojas neįgyja teisės kontroliuoti įmonę).
Pasaulyje labiausiai paplitusios tiesioginės investicijos, kai užsienio investuotojui priklauso didesnė įmonės turto dalis ir jis, dalyvaudamas valdyme, gali kontroliuoti Įmonės veiklą.
Bendroji įmonė — tokia bendradarbiavimo su užsienio partneriais forma,
kuriai būdinga:
• bendras su užsienio partneriais kapitalas;
• bendra gamybinė – komercinė veikla;
• bendras valdymas;
• bendras pelno (nuostolių) bei rizikos pasidalijimas.
Bendrosios įmonės teisinis tipas nustatomas šalių susitarimu, vadovaujantis įmonės registracijos šalyje galiojančiais įstatymais. Galimos Šios bendrosios įmonės rūšys:
• individuali (personalinė) įmonė;
• tikroji ūkinė bendrija;
• komanditinė ūkinė bendrija;
• akcinė bendrovė;
• žemės ūkio bendrovė;
• kooperatinė bendrove.
Pasirenkant įmonės juridinę formą, lemiamas kriterijus yra turtinė atsakomybė.
Individualios (personalinės) įmonės ir tikrosios ūkinės bendrijos turi ribotą, komanditinės – mišrią, o akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės – ribotą turtinę atsakomybę.
Bendrosios įmonės gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus.
Pagal investuojamo kapitalo materializacijos laipsnį bendrosios įmonės skirstomos į:
• akcines (kapitalizuotas);
• kontraktines; pagal dalyvių skaičių į:
• dvišales;
• daugiašales.
Bendrosios įmonės gali būti klasifikuojamos ir pagal veiklos pobūdį:
• gamybinio (pramonės, žemės ūkio, statybos ir kt) pobūdžio;
• negamybinio (turizmo, prekybos, draudimo, bankų ir kt) pobūdžio.
Tiesioginiai užsienio investuotojai gali būti individualus asmenys, akcinės
bendrovės, juridinio asmens teises turinčios ar neturinčios personalinės įmonės, susijusios asmenų ar įmonių grupės, vyriausybės ar vyriausybinės tarnybos, koncernai arba kitokios organizacijos, kurioms priklauso tiesioginių investicijų įmonės kitose šalyse nei jie patys reziduoja.
Užsienio kapitalo įmone laikomas ūkio subjektas, kurio nuosavas kapitalas priklauso užsienio investuotojui (investuotojams). Užsienio kapitalo įmonę gali steigti tiek užsienio įmones, tiek užsienio piliečiai ar asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys užsienyje.
Tiesioginė investicija apima ne tik pirminį sandorį, dėl kurio užsimezga santykiai tarp investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės, bet ir visus tolesnius sandorius tarp investavimo įmonės ir užsienio investuotojo. Taigi tiesioginės užsienio investicijos sudaro:
• tiesioginiam užsienio investuotojui tenkanti įmonės nuosavo kapitalo dalis (nuosavo kapitalo dalis apskaičiuojama atsižvelgiant į tiesiogines užsienio investuotojo turimą įmonės įstatinio kapitalo dalį);
• reinvesticijos – įmonėje likusi tiesiogiai užsienio investuotojui priklausanti pelno dalis, nepaskirstyta dividendų forma (apskaičiuojama priklausomai nuo turimos įmonės balsų dalies);
• tiesioginio užsienio investuotojo investavimo įmonei suteiktos ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos;
• kitos įmonės kapitalas – tat tiesioginio investuotojo ir investavimo įmonės prekybos skolos, priskaičiuoti, bet neišmokėti dividendai, privilegijuotos akcijos, nesuteikiančios teisių į turtą likviduojamoje įmonėje, palūkanos už paskolas ir t.t. Nuosavo kapitalo dalis tiesioginėse užsienio investicijose parodo, kiek tiesioginis užsienio investuotojas pasitiki užsienio rinka. Jei nuosavas kapitalas nedidelis, o paskolos ir kiti finansiniai reikalavimai jį smarkiai viršija, galima daryti išvadą, kad investuotojas nelabai patenkintas esama padėtimi ir apsisaugodamas skiria trumpalaikes investicijas – teikia paskolas ar valstybinius kreditus.
Pagal užsienio investicijų dydį Šalyje sprendžiama apie šalies patrauklumą tarptautinei rinkai, šalies ekonominius ryšius su kitomis valstybėmis. Jų svarbą šalies ūkiui galima paremti šiais teiginiais:
• sukuriama naujų darbo vietų. Netgi ten, kur užsienio bendrovės pradeda veiklą mažindamos vietos darbuotojų skaičių, vėliau dažniausiai sukuria naujų darbo vietų. Užsienio bendrovės reguliariai investuoja ir skiria daugiau lėšų darbuotojų kvalifikacijai kelti bei naujiems darbo įgūdžiams formuoti nei vietos įmonės;
• užsienio investuotojai diegia naujas ir pažangias vadybos idėjas, stimuliuojančias senąsias, giliai įleidusias šaknis į vietines įmones. Tai ypač taikytina toms pramonės šakoms, kurios tradiciškai laikomos strateginėmis ir nuo senų laikų yra valstybės nuosavybė.
5.2. Užsienio investicijas sąlygojantys veiksniai
Norint įvertinti užsienio investicijas sąlygojančius veiksnius, reikia atlikti investicinio klimato analizę. Tai reikštų įvairių veiksnių – socialinių, ekonominių, organizacinių, teisinių, politinių, kultūrinių- tyrimą ir įvertinimą.
Užsienio investicijomis galima spręsti įvairius ekonomikos uždavinius. Tai ir pažangių technologijų pritraukimas, racionalus gamybos pajėgumų išdėstymas, pajamų ir eksporto didinimas, nacionalinės ekonomikos ir jos valdymo metodų modernizavimas, papildomos konkurencijos vietos pramonei sudarymas dėl žemesnių kainų ir gamybos efektyvumo, valdymo ir techninio patyrimo perėmimas, išėjimas į naujas realizavimo rinkas, naujų darbo vietų kūrimas ir t.t
Užsienio investicijų teisinė bazė turi būti sudedamoji valstybes užsienio investicijų dalis.
Dabar rinkos arba pereinamojo laikotarpio į rinką sąlygomis gyvena apie 2 mlrd. pasaulio gyventojų. Todėl alternatyvos potencialiems užsienio investuotojams praktiškai yra neribotos. Patirtis rodo, kad daugiausiai užsienio investicijų sulaukia tos šalys, kuriose stabili politinė ir ekonominė padėtis, tvirta nacionalinė valiuta ir palanki investicijoms aplinka. Išsivysčiusios šalys minėtas sąlygas visiškai patenkina. Todėl jų vertinti nereikia. Kitose šalyse paprastai vertinamas ne tik sąlygų palankumas, bet ir jų dinamika. Be to, pasirenkama šalis ir sritis. Be abejo, sprendimus priima konkretūs asmenys. Todėl sprendimus gali nulemti ir subjektyvūs veiksniai, pavyzdžiui, sentimentai savo protėvių žemei, simpatijos kurios nors tautos tradicijoms, reklamos galia ir pan. Tačiau verslas yra verslas, ir investuotojai, prieš galutinai apsispręsdami, dažniausiai daugiausia paiso potencialaus investicijų pelningumo. Pavyzdžiui, JAV investuotojai, prieš nukreipdami savo kapitalą į Kanadą, Vakarų Europos šalis ar Japoniją, kelia konkretų reikalavimą: potencialus investicijų pelningumas turi būti nemažesnis kaip JAV, t.y. 12-15%, besivystančiose šalyse – ne mažesnis kaip 18%, Rusijoje – 25 %. Pateiktieji rodikliai yra vidutiniai, t.y. rodo visų ekonomikos sričių. Tačiau, pavyzdžiui, komercinėje veikloje, kuriai būdinga sparti apyvarta, pelningumas gali būti vos 7-12%, o investuotojų atsiranda. Tikėdamiesi didesnio pelno ateity, užsienio investuotojai dažnai susitaiko su didesne rizika, ypač tada, kai nereikia stambaus pradinio kapitalo, numatoma sparti apyvarta.
5.3. Tiesioginio užsienio investavimo priežastys ir tikslai
Kodėl firmos investuoja užsienyje? Viena svarbiausių siekimo patekti į užsienio rinkas priežasčių yra noras padidinti pardavimų apimtį, kai firma jau sėkmingai parduoda savo produkciją vietinėje rinkoje. Kita priežastis – noras sumažinti gamybos kaštus gaminant ten, kur pigiau, o parduodant ten, kur brangiau.

8 lentelė. Tiesioginio užsienio kapitalo investavimo priežastys
Pasiūlos pozicija
1. Sumažinti gamybos kaštus.
2. Sumažinti pristatymo kaštus (transportavimo kaštus, draudimo išlaidas ir kt).
3. Įsigyti reikalingų žaliavų.
4. Atlikti galutinį produktų surinkimą.
5. Turėti daugiau tiekėjų.
Paklausos pozicija
1. Įeiti į naujas rinkas ir padidinti pardavimų apimtį.
2. Padidinti eksportą, kai įvežamas prekių kiekis į šalį ribojamas kvotomis.
3. Nuolat būti vietinėje rinkoje.
4. Išvengti taisyklės „pirk vietinės gamybos prekę”
5. Įgyti vietinės firmos, kuriančios naujas darbo vietas, mokančios
mokesčius į valstybės biudžetą ir pan., įvaizdį.

6. Sekti konkurentų pavyzdžiu.

Aštuntoje lentelėje pateiktos priežastys sugrupuotos, nagrinėjant reiškinį pasiūlos ar paklausos požiūriu. Pagal pasiūlą pirma iš investavimo užsienyje priežasčių yra gamybos išlaidą sumažinimas. Atlikusi tyrimus, firma gali išsiaiškinti, kad įmanoma pagaminti pigiau užsienyje nei namuose (dėl mažesnio darbo užmokesčio, pigesnio nekilnojamojo turto ir pan.). Todėl, investavus užsienyje, galima vykdyti gamybą ir pardavimą toje salyje arba pagamintą produkciją eksportuoti. Antra priežastis – pristatymo kastu sumažinimas. Jeigu investuojanti šalis ir investicijas priimanti šalis yra toli viena nuo kitos, tai pristatymo kaštai butų minimizuoti, gaminant produkciją investicijas priimančioje šalyje, net jeigu tai daryti būtų pigiau investuojančioje šalyje, Trečia – žaliavų įsigijimas. Ketvirta priežastis – galutinio produkto surinkimas. Produktas surenkamas užsienyje dėl pigesnės darbo jėgos. Penkta priežastis — padidinti tiekėjų skaičių. Firmos, gaminančios bet kurios rūšies produktą ar teikiančios paslaugas, žino, kad geriau turėti įvairių tiekimo šaltinių. Taip sumažinamas pavojus iškilti problemoms, susijusioms su žaliavų tiekimu.
Pagal paklausą pirma iš investavimo užsienyje priežasčių yra įeiti į naujas rinkas. Investuojama užsienyje ir vykdoma gamyba investicijas priimančioje šalyje, siekiant padidinti produkcijos pardavimo apimtis. Antra priežastis – importo apribojimai. Tiesioginis investavimas gali pateikti priimtiną alternatyvą, jei produkcijos kiekis ribojamas kvotomis. Kadangi mes kalbame apie ribotą prekių kiekio įvežimą į užsienio salį tai investavus ir gaminant toje šalyje paklausa yra patenkinama. Trečia priežastis – nuolatinis buvimas vietinėje rinkoje. Tai sudaro galimybę firmoms parduoti daugiau produkcijos, nes vartotojai, įsigiję prekę, mano, kad firma suteiks visas paslaugas, susijusias su prekių aptarnavimu. Kompanijos, parduodančios importuotas prekes, negali klientui pasiūlyti paslaugų pardavus prekę. Taip pat tokios firmos gali greičiau reaguoti į kintančius vartotojo poreikius. Ketvirta priežastis — noras išvengti taisyklės „pirk vietinės gamybos preke”. Daugumoje šalių, tarpe jų ir Europos Sąjungoje, reikalaujama, kad šalies vyriausybė pirktų tik vietinės gamybos produkciją, jeigu ji atitinka užsieniečių siūlomų analogiškų prekių kokybe ir kainą. Taigi investavus į įmone, galima išvengti tokią apribojimų ir, pradėjus gamybą, pirkėjų akimis žiūrint, tapti vietiniais gamintojais ir produkcijos tiekėjais. Penkta priežastis — firmos įvaizdžio korimas. Tai dar viena priežastis, rodanti, kodėl investavimas užsienyje yra naudingas. įsteigus tokią įmonę, susiklosto teigiamas šalies piliečių požiūris, nes kuriamos naujos darbo vietos, mokami mokesčiai į valstybės biudžetą ir pan. Tiek vartotojai, tiek šalies vyriausybė ima labiau pasitikėti užsienio investoriais, dėl to šalyje pagamintos produkcijos parduodama daugiau nei eksportuotos į tą sali. Šešta priežastis – sekimas konkurentais. Jeigu firmos konturentai įkuria antrinę įmonę užsienyje, siekdami padidinti pardavimų apimtį, tai ji (firma) gali patekti konkurentų pavyzdžiu. Taip užkertamas kelias atsirasti monopolijai.
Naudodamiesi teoriniu modelio, atsakysime į klausimą, ar investuojanti valstybė turėtų riboti tiesioginių užsienio investicijų srautą iš šalies:
• panagrinėsime laisvo ir nevaržomo investavimo grynąjį efektą atsižvelgdami į investuojančios šalies pasikeitimus gaunamoje naudoje;
• pabrėšime, kaip šalies visuomenės gerovė priklauso nuo transnacionalinės įmonės savininko pilietybės;
• atkreipsime dėmesį į multinacionalinės įmonės ir šalies tarptautinės politikos ryšį
pasvarstysime ekonominius argumentus už investicijų užsienyje apmokestinimą.
22 pav. Nevaržomo investavimo grynasis efektas
Paveiksle pasaulis nagrinėjamas tarsi dvi didelės šalys: A šalyje gausu tam tikros rūšies kapitalo, tačiau ji nepatraukli investavimui, o B šalis neturtinga kapitalo, bet turi puikias sąlygas pelningai čia investuoti. Jeigu investicijos negalėtų laisvai judėti iš vienos šalies į kitą, tai A šalies investuotojai turėtų mažai naudos; uždarbio norma būtų, maža, nes daug investuotojų būtų linkę siūlyti savo išteklius. Kuo didesnė investicijų pasiūla, tuo mažesnė jų teikiama nauda, o tai lemia ribinio kapitalo produkto kreivės MPKA mažėjimą. Dėl didelės investuotojųtarpusavio konkurencijos A šalyje uždarbio norma iš investicijų nukrinta iki 2 proc. per metus (A taškas), tuo tarpu B šalyje yra ribotas skaičius investuotojų, todėl uždarbio norma – 8 proc. per metus (B taškas). Produktas, kurį pagamina abi šalys, lygus užtušuotam plotui, t.y. sričiai žemiau ribinio kapitalo produkto kreivių. Tarkime, visos kliūtys panaikintos ir galimas užsienio kapitalo investavimas. Šalies A investuotojams atsiranda puiki galimybė investuoti B šalyje, kur didesnė uždarbio norma. Laisvai judant kapitalui iš vienos šalies į kitą, veikiant pasiūlos ir paklausos dėsniams, gaunamas naujas pusiausvyros taškas, kuriame uždarbio norma yra tarp 2 ir 8 proc. Tarkime, kad tai taškas C (5 proc). Nusistovėjus pusiausvyrai, pasaulio pagaminamo produkto kiekis maksimizuojamas. Jis lygus arba visam plotui žemiau ribinio kapitalo produkto kreivių, arba užtušuotam plotui plius trikampio ABC plotas. Pasaulio laimėjimas pasiskirsto tarp dviejų šalių- A ir B. A šalies nacionalinis produktas lygus plotui po kreive MPKA iki A taško plius plotas (a+b+c), rodantis papildomą naudą investuojant užsienyje už 5 proc. Investuojanti šalis laimi plotą (a+b+c), nes investorių gaunama nauda didesnė nei A šalies darbuotojų nuostoliai dėl sumažėjusio darbo vietų skaičiaus. Analogiškai B šalies gaunamą naudą parodo plotas (d+e+f), nes dėl užsienio (A šalies) investicijų padidėjo produktyvumas B šalyje (iki C taško). Stačiakampis (a+b+c+g) parodo B Šalies mokamą sumą užsienio investuotojams. Vadinasi, B šalies naudą nusakantis plotas lygus (d+e+f), nes laimi darbuotojai dėl užsienio investicijų sukurtų naujų darbo vietų. Šie laimėjimai didesni nei B šalies investuotojų praradimai, nes dėl padidėjusios konkurencijos jie priversti investuoti ir gauti mažesnę, uždarbio normą (5 proc). Tačiau pabrėžtina, kad pralaimi ne tik investuojančios šalies darbuotojai dėl sumažėjusios darbo pasiūlos, bet ir mokesčių mokėtojai, nes firmų gaunamą pelną užsienyje sunkiau apmokestinti. Nusiminę, mokesčių mokėtojai yra analogiškoje situacijoje kaip ir žemės savininkai, prarandantys dalį pajamų, emigravus nuomininkams. Tačiau tiek darbuotojų, tiek mokesčių mokėtojų patiriamus nuostolius atsveria investuotojų gaunama nauda.
Nagrinėdami užsienio investicijų teikiamą naudą, investorius laikėme A šalies visuomenės dalimi. Tačiau dažnai paaiškėja, kad investuotojų tautybė ir pilietybė nėra aiškiai apibrėžta. Tai gali būti ir nelegalūs emigrantai iš kitų šalių. Tada, jeigu investorius nepriklauso tos šalies visuomenei, tai investuojanti užsienyje šalis patiria nuostolių.
Tačiau nederėtų atmesti galimybės, kad multinacionalinės įmonės savininkai gali turėti lobistinių ketinimų ir priversti šalies vyriausybę priimti tik jiems palankius sprendimus užsienio politikoje. Kaip rodo šalių patirtis, JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių vyriausybės buvo įsipainiojusios į brangiai joms kainavusius konfliktus, ginant investorių interesus, visiškai nesiderinančius su šalies rinkėjų interesais. Tokiu atveju šalis būtų linkusi suvaržyti tiesioginį užsienio investavimą.
Galima išskirti keletą ekonominių argumentų už tiesioginių užsienio investicijų apmokestinimą Šalyje.
Trečia, šalis turi nuspręsti, ar jai naudingiau apmokestinti, ar subsidijuoti užsienio investicijų, srautą.
Kodėl nacionalinės įmonės apsisprendžia įeiti į užsienio rinkas, aiškina keletas plačiai paplitusių teorijų, tačiau visos jos orientuotos tik į tam tikrą užsienio investicijų aspektą, tam tikrą pagrindinių veiksnių grupę.. Tuo tarpu Įmonės apsisprendimą investuoti užsienyje dažniausiai lemia veiksnių kompleksą, kuris remiasi įvairiomis teorijomis.
Produkto ciklo teorija. Produkto gyvavimo ciklo teorija, kuria plačiai remiamasi vidaus marketinge, tarptautiniame versle įgyja dar vieną aspektą, susijusį su informacijos, technologijos ir darbo jėgos kaštų vaidmeniu produkto korime. Ši teorija teigia, kad naujiems produktams sukurti reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir didelių kapitalo įdėjimų, kurie koncentruojasi itin išsivysčiusiose šalyse. Čia sukurtiems produktams pasiekus brandos stadiją, kai atsiranda daug konkurencingų produktų, šių gamyba perkeliama į besivystančias šalis, ir tada įgyjamas kainų pranašumas dėl pigios darbo jėgos ir masinės gamybos efekto.
Produkto gyvavimo ciklo teorija yra labai svarbi, nes paaiškina užsienio investavimą, t.y. atsižvelgiant į produkto gyvavimo stadiją, galima nustatyti, kada naudingiau produktą gaminti pirminėje bendrovėje, kada investuoti ir gaminti užsienyje.
Panagrinėkime, šios teorijos patarimą, kada investuoti užsienyje (žr. 23 pav.).
Produkto ciklo teorija rodo, kaip produktas pirmiausia gaminamas ir eksportuojamas iš vienos šalies, tačiau, produktui vystantis ir didėjant konkurencijai, jo gamyba ir eksportas perkeliami į kitas šalis, o pirminė šalis, buvusi eksportuotoja, dabar tampa importuotoja.
Visas produktas suprojektuotas ir pradėtas gaminti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ankstyvose jo gyvavimo stadijose (laikotarpiu nuo t0 iki t1) JAV buvo vienintelė šalis, gaminanti ir vartojanti šį produktą. Šiuo laikotarpiu gamyba yra imli kapitalui ir reikalauja aukštos kvalifikacijos darbo jėgos. Laiko momentu t1 JAV pradeda eksportuoti šį produktą į kitas išsivysčiusias šalis. Šioje šalyje yra aukštas pajamas turinčių vartotojų, galinčių pirkti brangų produktą, kuris dar vis yra pirmos savo gyvavimo stadijos. Šiose išsivysčiusiose šalyse JAV investuoja, ir t1 momentu taip pat pradedamas šio produkto analogas ir eksportuoti’ į besivystančias šalis, tačiau šalys vis dar išlieka pagrindiniai importuotojai JAV pagamintos prekės.

Jungtinės Amerikos Valstijos
Kitos išsivysčiusios šalys

Besivystančios šalys

23 pav. Produkto gyvavimo ciklo teorija ir kapitalo investavimas

Kai produktas pereina į brandos stadiją, jo gamybos apimtys ypač išauga kitose išsivysčiusiose šalyse. Konkurencija padidėja, kai prekės pagaminimo technologija tampa žinoma vis platesnei auditorijai ir sumažėja aukštą kvalifikaciją turinčios darbo jėgos poreikis. Laiko momentu t3 išsivysčiusios šalys pradeda daugiau eksportuoti nei importuoti. Tačiau JAV ima investuoti į besivystančias Šalis, ir laiko momentu t2 besivystančios šalys irgi pradeda gaminti panašią prekę pačios, tačiau vis dar išlieka importuotojos. Laiko momentu t4 JAV ima importuoti šį produktą, nes, siekdama palyginamojo pranašumo, mažina gamybos apimtis JAV, kai kitose šalyse gali pagaminti pigiau.
Trečioje, t.y. paskutinėje, produkto gyvavimo stadijoje, gamyba ir eksportas perkeliami į besivystančias šalis. Imamasi masinės gamybos, kuri nereikalauja aukštos kvalifikacijos. JAV ir toliau mažina gamybos apimtis ir didina importą. Kitos išsivysčiusios šalys ir toliau plečia gamybą ir eksportuoja. Jų eksporto apimtys pasiekia maksimumą, kai besivystančios šalys ima daugiau gaminti ir pačios eksportuoti.
Tipiškas prekės gyvavimo ciklo teoriją patvirtinantis pavyzdys, pateikiamas gausioje literatūroje, yra elektronikos pramonė. Amerikos firmos XX amžiaus viduryje buvo stambios gamintojos ir eksportuotojos šios pramonės šakos produkcijos, tačiau sparčiai tobulėjant technologijai, jos nepajėgė konkuruoti užsienio rinkose, todėl įsteigė savo filialus Tolimuosiuose Rytuose, kur pigesnė darbo jėga. Dėl to dabar šių prekių importuotoja yra JAV.
Tačiau šios teorijos galimybės ribotos. Ji puikiai paaiškina, kodėl firmos investuoja užsienyje, kai produkto gyvavimo ciklas yra tradicinis ir brandos stadijos gamyba gali būti lengvai perkeliama į kitas šalis. Tačiau kitose veiklos rūšyse, kaip antai paslaugos ar gavybos pramonė, nėra lengva skaidyti produkto gyvavimo stadijas. Be to, ši teorija labiausiai tinka firmoms, kurių kuriami produktai gali būti gaminami masiškai
Monopolistiniu pranašumų teorija. Ši teorija, išsivysčiusi dar šeštame septintame 20 a. dešimtmetyje bei išsamiai išanalizuota R. Grosse ir D. Kujawa (1988), teigia, jog įmonei, turinčiai svarbių, išskirtinių privalumų, kurie sukuria jos monopolistinį pranašumą šalies vidaus rinkoje, yra daugiau galimybių per tiesiogines investicijas įsiskverbti į užsienio rinkas. Konkurenciniai privalumai -tai specifinės kompanijos charakteristikos, kurios leidžia kompanijai veikti efektyviau nei veikia konkurentai, siekiant konkrečioje šalyje didesnio pardavimo efektyvumo, mažesnės prekės kainos, geresnio vartotojų aptarnavimo ir pan. Prekybinių įmonių tokie pranašumai gali būti, pavyzdžiai, pažangesnė informacijos technologija, išvystytas papildomo aptarnavimo tinklas, visuotinai žinomas ir pripažįstamas firmos ženklas ar kaštų sutaupymas dėl pardavimų masto efekto. Tarptautinėje rinkoje veikianti prekybos kompanija prieš vidaus rinkoje veikiančią įmonę įgyja pranašumų dėl jos galimybių plėtoti tarptautinio marketingo funkciją, naudoti užsienio kapitalo veiksnius, siekiant didžiausio veiklos efektyvumo bei mažesnės rizikos per tarptautinę kapitalo diversifikaciją.
Internacionalizaciios teorija. Pasak šios teorijos, tiesioginės užsienio investicijos iš kitų alternatyvų pasirenkamos todėl, jog yra pernelyg aukšti sutarčių (licenzijų, privilegijų, tiekimo ir pan.) sudarymo ir vykdymo kaštai ir esama didesnės kompanijos veiklos užsienyje rizikos nei pačiai įmonei turint ir valdant savo padalinius užsienyje. Internacionalizacijos sąvoką ši teorija aiškina kaip kompanijos plėtimąsi, užimant naujas rinkas, pereinant į naujas jos prekių gyvavimo ciklo stadijas. Optimalus sprendimas dėl tiesioginių užsienio investicijų turi būti priimtas, įvertinus produkto stadiją, firmos konkurencinius privalumus bei alternatyvų kaštus.
Eklektinė teorija. Ši tiesioginių investicijų teorija, pasiūlyta J. Dunning dar 1977 m., apima ir monopolistinės, ir internacionalizacijos teorijos elementus, ir dar papildo juos kompanijos išdėstymo tarptautinėje rinkoje privalumais. Laikantis šios teorijos, priimant sprendimą dėl tiesioginių užsienio investicijų, reikia įvertinti
tris veiksnių grupes:
1. Savininko privalumus – t.y. kompanijos konkurencinius privalumus, tokius kaip turimą technologiją, valdumo struktūros lankstumą, galimybę gauti kreditavimą plėtrai ir pan.
2. Vietos privalumus – t.y. tikslinės šalies rinkos kainų tendencijas, ekonominę ir politinę, šalies riziką, rinkos reguliavimą.
Tarptautinius privalumus, kuriuos įgis firma, įėjimui į užsienio rinką tiesiogines investicijas naudodama vietoj kitų galimų alternatyvų.

ISVADOS

Šiame darbe pabandėme įrodyti kad traptautinis verslas yra neatskiriama betkokio verslo dalis. Tai tapo ypač aktualu paskutinį dešimtmetį. Jokia firma negali funkcionuoti izoliuota nuo aplinkos, o tarptautinė erdvė tai plačiausia sąvoka apibėžianti kas yra įmonės veiklos aplinka. Tarptautinis verslas – tai situacija, kai verslo reikalais kertama valstybės siena, teikiant įvairias paslaugas. Šis verslas susiduria su šalies aplinka, užsienio šalies aplinka bei tarptautine aplinka (tarptautinės organizacijos, tarptautinės taisyklės bei sutartys). Praktiškai nėra tokios įmonės kuri neturėtų jokio ryšio su tarptautiniu verslu, todėl ši tema išlieka aktuali visoms verslo organizacijoms. Bene svarbiausios sudedamosios dalys, prekybos vykstančios daugiau nei vienoje valstybėje, yra importas ir eksportas. Tarptautinės prekybos įmonės linkusios importuoti gamybines žaliavas kurių nėra savo šalyje arba yra bet netenkina kaina ir eksportuoti savo produkcija į užsienio rinkas kuri yra pakankamai paklausi kad butų galima gauti pelną.
Dar viena mūsų darbe apžvelgta tema buvo tarptautinės prekybos teorijos. Teorinis pagrindas sukurtas dar praejusio šimtmečio pradžioje išlieka aktualus ir dabar. Nors kai kurios teorijos, kaip pavyzdžiui palyginamųjų kaštų, Heckscherio-Ohlino ir kitos hipotezės, susijusios su tarptautine prekyba, buvo testuojamos, tačiau nepateikta jokių tvirtų išvadų. Iš tikrųjų daug empirinių tyrimų kategoriškai atmetė šių teorijų pagrindinius teiginius. Teorijas buvo bandoma modifikuoti tai skatino naujas problemas ir ginčytinus rezultatus.
Antrojoje darbo dalyje apžvelgėme užsienio investicijas. Užsienio investicijos sąvoką galima apibrėžti kaip bet kokio funkcionuojančio kapitalo perkėlimą į kitą valstybę. Praktiškai tai vyksta kai įmonė perka tam tikrus objektus užsienio valstybėje. Užsienio investicijomis galima spręsti įvairius ekonomikos uždavinius. Tai ir pažangių technologijų pritraukimas, racionalus gamybos pajėgumų išdėstymas, pajamų ir eksporto didinimas, nacionalinės ekonomikos ir jos valdymo metodų modernizavimas, papildomos konkurencijos vietos pramonei sudarymas dėl žemesnių kainų ir gamybos efektyvumo, valdymo ir techninio patyrimo perėmimas, išėjimas į naujas realizavimo rinkas, naujų darbo vietų kūrimas ir t.t. Taigi valstybiu skatinimas ir siekimas yra visiškai pagrįstas.

Leave a Comment