Kalba – žmogaus komunikacijos kūrinys

BENDROS KALBOS BESIILGINT
ATSIRADO LEGENDA APIE BABELIO
BOKŠTĄ; DAUGIAKALBYSTĖ BUBO LAIKOMA
DIDŽIULE NELAIME – DIEVO BAUSME UŽ
ŽMONIŲ PUIKYBĘ IR IŠDIDUMĄ.

JANAS BODUENAS DE KURTENĖ

Kalba yra žmogaus-komunikacijos akto dalyvio kūrinys, perteikia-mas sakytine arba kuria kita tarpine forma (žodinis pranešimas, tekstas, fonograma ir t. t.). Kalba- tai ne tik bendravimo įrankis, bet ir minties formavimo bei aiškinimo įrankis. Kiekviena tauta, kurdama savo kultūrą, vartoja ir tos kultūros raiškos priemonę- nacionalinę kalbą. Kal-ba neegzistuoja atskirai nuo kultūros. Būdama komunikacijos, mąstymo ir tautos kultūros raiškos priemonė, kalba kartu yrra ir tautos kultūros rai-dos padaras, turintis savitų ypatybių, daugelio kalbininkų vadinamų “ kalbos dvasia ”. Niekas šiandien negali tiksliai pasakyti, kiek kalbų e-
sama pasaulyje. Taip yra todėl, kad daudumas jų tebėra mažai ištirtos, daugelis neturi savo rašto ir literatūros, tad kartais sunku nustatyti, ar tu-rima reikalo su savarankiškomis kalbomis, ar tik su vienos kurios kalbos tarmėmis. Taip pat nežinia, kiek mokslui dar nežinomų genčių ( ir jų kalbų ) slepia Pietų Amerikos džiunglės, Okeanijos salos bei kitos sun-
kiai prieinamos ir mažai ištirtos teritorijos.

Vis dėėlto bandoma registruoti visas pasaulio kalbas. Kalbininkai, 1970 metais susirinkę į tarptautinį kongresą Ispanijoje, suskaičiavo 2976 kalbas, nors kai kas mano jų esant gerokai daugiau. VDR išleistame lingvistikos žinyne randame kone dvigubai didesnį skaičių- 5651. Žiny-no duomenimis, daugiau kaip 1400 kalbų yra mirštančios ar nepripažin- to

os. Tik 500 iš 4200 savarankiškų kalbų yra geriau ištirtos, o 1500 dar beveik visai netyrinėtos. Trys ketvirtadaliai visų kalbų neturi rašto.

Kodėl tokia didelė kalbų įvairovė mūsų planetoje? Savaip į šį klau-simą bandė atsakyti Biblija. Šventraštis pateikia Babelio bokšto legendą, kuri turėtų paaiškinti kalbų įvairovės atsiradimą.

Po pasaulinio tvano išsigelbėję žmonės kalbėjo viena kalba. Atėję į Senaaro žemę, jie čia apsigyveno ir nutarė pasistatyti miestą bei bokštą, kurio viršūnė siektų dangų ir kuris išgarsintų jų vardą, prieš jiems išsis-
kirstant po visus kraštus.

Tuomet viešpats nužengė iš dangaus, kad pamatytų miestą ir bokš-tą, kurį statė Adomo vaikai. Ir jis tarė:” Štai jie yra viena tauta, ir visų
viena kalba; jie nemes savo sumanymo, kolei jo iki galo neįvykdys. Tad sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito.’’

Taip viešpats ir paadarė – žmonės ėmė kalbėti skirtingomis kalbo-mis ir liovėsi statę miestą, kuris bubo pramintas Babeliu. Iš ten viešpats išsklaidė žmones po visus kraštus.

Kai kurie senovės graikų filosofai manė, kad žmogus išmoko kal-bėti mėgdžiodamas gamtos garsus: upelio čiurlenimą, paukščio giesmę, įvairų triukšmą. Tačiau ši teorija nepaaiškina, iš kur kilo begarsių daiktų, spalvų, kvapų ir kiti pavadinimai.

Materialistinės filosofijos požiūriu, kalbos atsiradimo negalima paaiškinti atsietai nuo žmogaus kilmės.Žmogus, o kartu ir jo kalba, tobu-lėjo kolektyviniame darbe, ir šis procesas buvo nepaprastai ilgas, trukęs ga
al milijoną metų. Atsirado būtinumas ką nors pasakyti vieni kitiems.

Mokslui yra žinomi du žmonių rasių formavimosi židiniai: vakari-nis, apėmęs Nilo, Tigro-Eufrato ir Indo upių slėnius, ir rytinis, apėmęs dabartinę Kinijos teritoriją prie Jangdzės upės. Baigiantis akmens am-žiui, tai yra maždaug prieš 16 tūkstančių metų, dabartiniai žmonės jau bubo įsikūrę visoje Afrikoje (negridų rasė) ir beveik visoje Europoje (baltoji europidų rasė). Tuo pat metu iš rytinio židinio kilę geltonosios mongolidų rasės atstovai apsigyveno didelėje Azijos dalyje, o vėliau paplito ir Amerikoje. Kita žmonių grupė per Indoneziją pasiekusi Aus-traliją ir Okeanijos salas, davė pradžią australidų rasei.

Pirmykščiai žmonės iš pradžių gyveno giminėmis. Aišku, kad gen-tys iš pradžių kalbėdavo viena kalba, tačiau įsikuriant vis platesnėse teri-torijose, genčių kalboje pamažu ėmė rastis tarminių skirtumų: pakisdavo pavedėti žodžiai, atsirasdavo naujų žodžių ir sąvokų. Ilgainiui iš tarmių susiformuodavo savarankiškos kalbos. Drąsiai galima tvirtinti, kad nie-kada žmonija nekalbėjo viena kalba.

Neretai mokslininkams pavyksta nustatyti laikotarpį, kuriame įvy-ko kurios nors genties ar genčių grupės pirmykštės kalbos skilimas į sa-varankiškas kalbas. Pavyzdžiui, manoma, kad lietuvių ir latvių kalbos ta-po savarankiškomis iš rytų baltų prokalbės V-VII amžiuje.

Skaidantis kalboms vyko ir priešingas reiškinys- jų jungimasis. Pa-sitaikydavo, kad susidurdavo ir susimaišydavo gentys. Dėl to atsirasdavo arba nauja mišri kalba, arba viena kalba asimiliuodavo ki
itą. Šitaip susi-kūrė anglų kalba.

Nedidelių tautelių kalbos ir tarmės egzistuoja ir mūsų dienomis. 18 milijonų Amerikos indėnų vartoja apie 1000 kalbų, sudarančių 120 kal-bų šeimų. Panašiai yra ir Afrikoje bei Azijoje, kur mažos tautelės, kar-tais net atskiri kaimai, turi savo kalbas. Pavyzdžiui, Kaukaze, yra kalbų, kuriomis kalba tik keli šimtai žmonių. Tačiau tokių negausių genčių žmonės paprastai būna dvikalbiai-būtinumas bendrauti verčia išmokti ir juos supančių tautų kalbą.

Didžiosios kalbos, paplitusios didžiulėse teritorijose, bubo linku-sios skaldytis į tarmes. Tačiau šiandien padėtis pasikeitusi. Spauda, mo-kykla, radijas, televizija, kėlimasis į miestus, gyventojų maišymasis- tai priežastys, naikinančios tarminius skirtumus ir vedančios prie bendrinės kalbos įsigalėjimo.

Grįžkime prie kalbų skaičiaus pasaulyje. Jei pabandytume surašyti tik tas kalbas, kuriomis kalba ne mažiau kaip po milijoną žmonių, tai turėtume 150 kalbų sąrašą. Tarp jų būtų ir lietuvių kalba. O vadinamųjų didžiųjų kalbų, kuriomis kalba ne mažiau kaip po 100 milijonų žmonių, yra visai nedaug – tik 10. Štai jų sąrašas:

1.Kinų kalba -820 milijonų

2.Anglų kalba -300 milijonų

3.Ispanų kalba -219 milijonų

4.Hindi kalba -200 milijonų

5.Rusų kalba -155 milijonų

6.Japonų kalba -113 milijonų

7.Portugalų kalba -110 milijonų

8.Vokiečių kalba -103 milijonų

9.Arabų kalba -100 milijonų

10.Bengalų kalba -100 milijonų

Daug tiek didelių, tiek mažų kalbų yra ir buvusios Tarybų Sąjun-gos teritorijoje (iš viso joje priskaičiuojama apie 70). Didžiausia, be abe-jonės, čia yra rusų kalba, kuri yra tarpnacionalinė tautų bendravimo prie-monė, be to, ją kaip gimtąją va

artoja apie 130 mln. žmonių. Lietuvių kal-ba visame pasaulyje šneka apie 3,6 mln. žmonių.

Ne visos kalbos yra vienodo išsivystymo lygio. Vienos jų (papras-tai tos, kuriomis šneka nedidelės, be to, necivilizuotos ar mažai civili-zuotos visuomenės grupės, pvz., indėnų gentys) tarnauja beveik tik tar-pusavio bendravimo bei susižinojimo poreikiams. Kitos kalbos (papras-tai didesnių ir civilizuotų visuomenės kolektyvų, pvz., Europos ir dauge-lio Azijos tautų) yra polifunkciškesnės ir diferencijuotesnės: turėdamos savo rašytinį, arba literatūrinį, variantą, jos tarnauja įvairiems esteti-niams, moksliniams ir kt. tikslams.

Dažniausiai būna taip, kad vieną kurią kalbą vartoja vienos kokios tautybės žmonės. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai viena kalba varto-jama kelių tautybių ar net kelių valstybių. Pvz., anglų kalba yra valstybi-nė ne tik Anglijoje, bet ir JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelan-dijoje, Indijoje.

Daug retesnis reiškinys, kai vienos tautybės žmonės kalba keliomis kalbomis. Bene tipiškiausias šios rūšies atvejis – šveicarai. Šveicarijoje oficialiai pripažintos net 4 valstybinės kalbos: prancūzų, vokiečių, italų ir retų-romanų.

Kalbos skiriasi ne tik savo paplitimo laipsniu ir funkcine apimtimi, bet ir savo struktūra, raiškos priemonių sudėtimi bei pobūdžiu. Vienos kalbos turi paprastesnę, kitos – sudėtingesnę fonologinę, morfologinę ar sintaksinę struktūrą, vienos yra žodingesnės, kitos – mažiau žodingos. Yra, pvz., kalbų(Amerikos indėnų), kurios visai neturi prijungiamųjų sa-kinių. Nemažai skiriasi kalbos ir savo leksika. Pvz., klasikinėje arabų kalboje yra apie 1000 žodžių kupranugariui pavadinti.

Pagal genealoginę klasifikaciją, sudarytą XIXa. Lyginamosios is-torinės kalbotyros atstovų (Franco Bopo, Rasmuso Rasko, Jokūbo Gri-mo ir ypač Augusto Šleicherio), kalbos skirstomos į šeimas, šeimos į šakas, o šakos į grupes. Šeima – stambiausias šios klasifikacijos viene-tas, jungiantis visas iš vienos prokalbės kilusias kalbas. Pvz., ugrų-finų, tiurkų-totorių, semitų-chamitų, iberų-kaukaziečių ir kt.

Yra kalbų, neturinčių artimų savo šakos giminaičių, pvz., armėnų, albanų, graikų.

Ištirtos kalbos grupuojamos į 27 kalbų šeimas. Gausiausia ir ge-riausiai ištirta yra indoeuropiečių kalbų šeima. Jos kalbomis kalba apie 2 mlrd. žmonių, t.y. beveik pusė žmonijos. Spėjama, kad indoeoropiečių prokalbės tėvynė buvusi Dunojaus ir Dnepro žemupiuose, šiauriniuose Balkanuose ir Kryme. Antra pagal gausumą yra kinų-tibetiečių kalbų šeima su milijardu žmonių. Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro 11 šakų: a) baltų, b) slavų, c) germanų, d) italikų ir romanų, e) keltų, f) graikų, g) albanų, h) armėnų, I) indų-iranėnų, j) anatolų ir k) tocharų. Dvi paskuti-niosios šakos jau yra išnykusios, ir apie joms priklausiusias kalbas teži-nome tiktai iš likusių rašto paminklų.

Šaka yra mažesnis genealoginės klasifikacijos vienetas, apimantis dar artimesnes kalbas giminaites negu šeima. Pvz., iš indoeuropiečių šei-mos kalbų išskiriamos tokios jos šakos, kaip baltų, slavų, germanų, ro-manų ir kt.

Dar mažesnis vienetas – grupė. Tai pačiai grupei priklausančių kalbų artimumo laipsnis paprastai būna labai didelis, nors ir nevienodas atskirose grupėse. Pvz., tarp rusų, baltarusių ir ukrainų kalbų, sudarančių rytų slavų grupę, yra tiek daug bendrumų, jog jomis šnekančių tautų at-stovai palyginti nesunkiai gali suprasti vienas kitą.
Yra dvi skirtingos kalbų klasifikacijos: geneologinė (kalbos skirs-tomos į šeimas pagal kilmę, t. y. pagal giminystę) ir tipologinė (morfo-loginė) – kalbos skirstomos į tipus pagal žodžio sandarą ir žodžių tarpu-savio santykių reiškimo būdą.

Pirmas kalbų tipas – izoliacinės, arba šakninės, kalbos. Jų žodžiai nekaitomi, o sintaksiniai santykiai išreiškiami griežtai nustatyta žodžių tvarka sakinyje. Kadangi izoliacinėse kalbose žodžiai gramatiškai nekai-tomi (nelinksniuojami, neasmenuojami), tai jouse žodžio šaknys egzis-tuoja kaip savarankiškas žodis. Pvz., kinų k.

Kitas gramatinis tipas – agliutinacinės kalbos. Čia prie žodžio šak-nies pridedami afiksai, turintys vieną apibrėžtą gramatinę reikšmę. Ag-liutinacinės yra tiurkų, ugrų-finų, japonų ir kt. kalbos.

Indoeuropiečių ir semitų-chamitų kalbos yra fleksinės. Nors šios kalbos yra fleksinės, bet žodžių kaitymas skiriasi. Indoeuropiečių kal-boms būdinga išorinė fleksija (pvz., lietuvių k.), semitų – vidinė fleksija, pvz., arabų k. Fleksinės kalbos nuo agliutinacinių skiriasi tuo, kad jose kaitomų žodžių gramatinės morfemos (galūnės) yra suaugusios su šakni-mi, pvz., ranka, rankos (šaknis rank- kaip savarankiškas žodis neegzis-tuoja;).

Ketvirtas tipas – inkorporacinės kalbos. Čia kelių žodžių šaknys tam tikra tvarka sudėstomos į vieną žodį – šaknį. Šio tipo yra čiukčių, koriakų ir kai kurios Š.Amerikos indėnų kalbos.

Kadangi kalbos kartais turi tarpusavyje panašumų, tai galima kal-bėti apie kalbų giminystę. Daugelio pagrindinio leksikos fondo žodžių, juo labiau gramatinių formų sutapimas galimas tik tuo atveju, jei kalbos, kurioms būdingas toks sutapimas, yra kilusios iš vieno bendro šaltinio – prokalbės. Visos tiek gyvosios, tiek mirusios baltų kalbos kadaise bubo vienos baltų prokalbės tarmės. Panašiai iš vienos slavų prokalbės kilo visos slavų kalbos, iš vienos germanų prokalbės visos germanų kalbos ir t.t.

Kartais susiduriama su pasakymu ’’mirusi kalba’’. Tai kalba, ku-rios šiandien jokia tauta nebevartoja kasdieniniam susikalbėjimui. Miru-sių kalbų giminaičių turi ir lietuvių kalba. Tai išnykusios baltų kalbos – kuršių, jotvingių, sėlių, žiemgalių. Kalbos miršta ne vien dėl to, kad iš-miršta visi jomis kalbėję žmonės. Žinoma, būna ir taip. Toks likimas iš-tiko mūsų artimų giminaičių prūsų kalbą. Nukariauti vokiečių, jie ilgai-niui perėmė savo nugalėtojų kalbą. Kalba miršta tada, kai ji nustoja būti kasdieninio susikalbėjimo priemone. Tokios mirusios kalbos yra lotynų ir senoji graikų kalba. Laikui bėgant iš lotynų šnekamosios kalbos susi-formavo romanų kalbos (italų, prancūzų, ispanų, portugalų, rumunų, moldavų ir kt.). Klasikinė lotynų kalba atitrūko nuo liaudies kalbos – ji nustojo būti kasdieninio susikalbėjimo priemone. Tačiau lotynų kalba neišnyko – viduramžiais ji bubo plačiai vartojama kaip tarptautinė mok-slo, filosofijos, katalikų bažnyčios, iš dalies grož. literatūros kalba. Dar ir šiandien lotyniškų terminų tebevartojama medicinoje, veterinarijoje, biologijoje, teisėje.

Be istoriškai susiformavusių gyvųjų ir mirusiųjų etninių kalbų, pa-saulyje egzistuoja ir pagalbinės kalbos, kurių yra du tipai: kalbos, varto-jamos skirtingomis kalbomis kalbantiems žmonėms susikalbėti, ir slap-tosios kalbos, arba žargonai. Pagalbinės kalbos pavyzdys gali būti pidž-in kalba, kuri atsirado Kinijos uostuose, susimaišius kinų ir anglų kal-boms. Pagalbinės dirbtinės kalbos yra ir volapiukas, esperanto kalba ir kt.

Pasaulyje yra ir tokių kalbų, kurių negalima priskirti kokiai nors šeimai ar grupei, sugiminiuoti su kitomis. Tai vad.vienišos kalbos, dėl specifinių istorinių sąlygų kadaise nutolusios nuo savo giminaičių arba susidariusios iš įvairių šeimų mišinio. Vienišų kalbų kategorijai priklau-so korėjiečių, japonų, baskų k.

Taigi dabar pasaulyje priskaičiuojama apie 3000 kalbų. O kalba – ne tik svarbiausia komunikacijos priemonė, bet ir kiekvienos tautos ar genties unikalus reiškinys. Filosofo Vydūno teigimu, kiekviena tautų kalba yra atskira žmoniškumo esmė. Nepaprastai didelis kalbų skaičius – neišsenkantis kalbotyros mokslo šaltinis.

Leave a Comment