Tarptautinė prekyba

TURINYS
1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA 3
1.1. PASAULINĖ RINKA 3
1.2. PROTEKCIONIZMO SĄVOKA 3
1.3. EKONOMINIU TEORIJU SANTYKIS SU PROTEKCIONIZMU 5
2.TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS INSTRUMENTAI 6
3.TARIFINIAI TARPTAUTINES PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI 8
3.1. MUITAI 8
3.2. EKONOMINIS MUITU VAIDMUO 10
3.4. EKSPORTO MUITAS 12
3.5. MUITAI PASLAUGU SEKTORIUJE 13
4. NETARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI 15
4.1.KIEKYBINIAI APRIBOJIMAI 15
4.1.1.Kvotos 16
4.1.2.Licenzijavimas 17
4.1.3. „Savanoriški” eksporto apribojimai 18
4.2. UZSLEPTI PREKYBOS POLITIKOS METODAI 18
4.3. FINANSINIAI PREKYBINES POLITIKOS METODAI 19
4.3.1.Subsidijos 20
4.3.2.Eksporto kreditai 21
4.3.3.Dempingas 23
IŠVADOS 25
DAS RESÜMEE 26
LITERATŪRA 27

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA

1.1. Pasaulinė rinka

Tarptautinė ekonomika – ekonomikos sritis, nagrinėjanti atskirų šalių ekonomikų tarpusavio santykius, traktuodama kiekvieną šalį kaip atskirą ekonominį vienetą.
Vidinė rinka gali būti paaiškinama paprasčiausia ir seniausia jos pasireiškimo forma. Kai prekę/produktą pagaminęs asmuo parduoda ją pirkėjui, kuris už ją iš karto sumoka, tai paprasčiausi maainai – gauna prekę, duoda pinigus. Tokia forma pasireiškė jau Pompėjoje, Romoje, Senovės Graikijoje. Vėliau į šiuos santykius įsiterpia pirkliai – prekes superka iš gamintojų ir parduoda jas vartotojams. Pamažu susiformavo nacionalinės rinkos, kurias sudarė darbo, kapitalo, išteklių ir kitos rinkos. Dalis nacionalinės rinkos orientavosi į užsienio pirkėjus (kad ir prekyba vergais).
Pasaulinė rinka – pasaulinio ūkio dalis, kurią sudaro prekių ir paslaugų mainų tarp pardavėjų bei pirkėjų visuma.

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų:
• eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir
• importo (prekių įvežimas į šalies muitų teeritoriją).
Pasaulinėje rinkoje yra pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Jei viena šalis eksportuoja, tai kita importuoja ir tie prekių judėjimai tarpusavyje pasauliniu mastu susilygina. Tačiau šaliai nepavyktų eksportuoti prekių nė už 1 litą, jei nebūtų vartotojų, dėl vienų ar kitų priežasčių norinčių tą pr

rekę įsigyti.
Pasaulinės rinkos vystymasis XIX – XX a. sandūroje paskatino intensyvesnį tarptautinės ekonomikos vystymąsį.
Veiksniai, skatinantys tarptautinę prekybą:
1) prekybos liberalizavimas;
2) prekių transportavimo laiko trumpinimas;
3) technikos pažanga;
4) daugianacionalinių įmonių steigimas.
Taigi, pasaulinės rinkos inicijuotas tarptautinės ekonomikos atsiradimas ir formavimasis privertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apie naują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonomikos reguliavimas, vykdomas nacionalinių vyriausybių, kurio pagrindiniai bruožai yra:
1) valstybinis užsienio prekybos reguliavimas pasireiškia tarifiniais ir netarifiniais metodais;
2) valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo, importo-eksporto, darbo jėgos, technologijų);
3) valstybės reguliavimas makroekonominiame lygyje (valiutos ir finansų).

1.2. Protekcionizmo sąvoka

Šiomis ekonomikos sąlygomis, kai į pasaulinę rinką įeina mažai išsivysčiusios ir besivystančios šalys, reikia imtis kažkokių priemonių besivystančiai nacionalinei ekonomikai apsaugoti nuo stiprios užsienio konkurencijos. Todėl šiuo metu dar negali būti laisvos prekybos, kadangi ekonomikos vystymasis įvairiose šalyse prasidėjo ne vienu metu. Kiekviena valstybė siiekia eksportuoti kuo daugiau prekių ar paslaugų ir riboti jų importą.
Tarptautinės prekybos reguliavimas vyksta ekonominiais (tarifiniai, netarifiniai) ir neekonominiais (prekybinės sutartys, teisiniai režimai) veiksniais.
Valstybinis tarptautinės prekybos reguliavimas gali būti:
• vienpusis, kai valstybinio prekybos apribojimo veiksmai naudojami šalies be atskirų susitarimų ar konsultacijų su jos prekybiniais partneriais. Dažniausiai tokie vienpusiai veiksmai naudojami atsižvelgiant į analogiškus kitų valstybių veiksmus, kurie tik priveda prie įtampos tarp prekybinių partnerių. Šie veiksmai – tai kvotų nustatymas importui, tarifų įvedimas atskiroms prekėms ir pan.

• dvipusis, kai prekybos politika vykdoma de

erinant abiejų valstybių-prekybos partnerių interesus ir veiksmus. Pvz., abiems šalims susitarus, gali būti įvesti konvenciniai muitai, nepažeidžiant nei vienos iš partnerių interesų, gali būti suderinami techniniai reikalavimai prekių žymėjimui, pakuotei, pripažįstami kokybės sertifikatai ir pan.
• daugiapusis, kai prekybos politika aptariama ir reguliuojama daugiašaliais susitarimais. Tokių daugiašalių susitarimų vienas ryškiausių pavyzdžių – Generalinis susitarimas dėl muitų ir tarifų (GATT), liečiantis Europos sąjungos (ES) šalis prekybiniuose santykiuose.
Priklausomai nuo valstybės kišimosi į tarptautinę prekybą lygio, galima išskirti dvi politikas:
a) protekcionistinė prekybos politika;
b) laisvos prekybos politika.
Su protekcionizmo sąvoka bene labiausiai yra siejamas australas Maksas Kordenas, išplėtojęs ir apibendrinęs protekcionizmo teoriją.
Laisvoji prekyba – rinkos situacija, kai valstybė nereguliuoja prekybinių operacijų (ypač tarptautinės prekybos). Tačiau dabartinėje ekonomikoje labai sunku išskirti sferas, kurių visiškai nepaliestų valstybinis reguliavimas, todėl terminas laisvoji prekyba pažymi tik sąlyginę kontrolės ir reguliavimo būseną.
Protekcionizmas – vidaus rinkos apsaugojimo nuo importo politika, taikant padidintus muito mokesčius, prekybos kvotas bei apribojant importą. Protekcionizmo šalininkai teigia, kad tokia politika kelia pragyvenimo lygį šalyje, stiprina konkurenciją, mažina priklausomybę nuo kitų kaštų.
Pagrindinis laisvosios prekybos teiginys: kiekviena šalis turi plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios tai šaliai patogiausios palyginti su kitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba.
Svarbiausi laisvosios prekybos privalumai yra: skatina abipusiškai naudingą ta
arptautinį darbo pasidalijimą, didina visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą.
Efektyviausiai veikia protingas abiejų politikų derinimas atsižvelgiant į situaciją.
Protekcionizmas kinta. Galima išskirti net kelias ryškesnes jo formas:
• rūšinis protekcionizmas nukreiptas į tam tikras valstybes ar atskirus produktus.
• šakinis protekcionizmas gina tam tikras ūkio šakas, visų pirmiausia taikomas žemės ūkiui (agrarinis protekcionizmas).
• kolektyvinį protekcionizmą naudoja kelios susitarusios valstybės (pasirašiusios sutartį, sudarančios kokį nors junginį ar pan.), nukreiptą į jų ratą neįeinančias valstybes.
• paslėptas protekcionizmas įgyvendinamas užslėptais vidinės ekonomikos politikos metodais.
Tarptautinėje prekyboje dvišaliai santykiai vystosi labai greitai. Jie mažai atitinka liberalizmo principus dėl to, kad dvišaliai santykiai trukdo normaliam rinkos vystimuisi. Dvišaliai santykiai įgauna įvairias formas. Labiausiai paplitusios yra šios: susitarimai dėl saviapribojimo ir kompensacinė prekyba.

Susitarimai dėl saviapribojimo dažniausiai atsiranda kokios nors prekės greito supirkimo tam tikroje šalyje atveju. Kas pastato į pavojų tam tikrą nacionalinės ekonomikos sektorių, svarstomą šalies importuotojos valdžios dėl vienos ar kitos priežasties kaip gyvybiškai svarbų. Paprastai toks nesutarimų tipas priimamas šalies eksportuotojos kaip atsakomoji priemonė neaiškiai ar atvirai grėsmei, galinčiai atnešti žalą jos nacionaliniams interesams.
Simetriškai šalis, turinti dideles išlaidas dėl prekybos apsikeitimo su vienu iš partnerių, gali teikti jai ypatingas dotacijas pardavimų nacionalinėje rinkoje supaprastinimui.
Kompensacinės prekybos vystymasis. Kompensacija yra gamybos sandoris, kuriuo eksportuotojas įsipareigoja atlikti pats ar pravesti bet kokią kitą operaciją už pardavimus, kuriuos ga
alima pasiekti tik esant šioms sąlygoms. Seniausia kompensacijos forma buvo natūralus apsikeitimas, t.y. apsikeitimas ekvivalenčios vertės prekėmis be pinigų apsikeitimo. Šiandien kompensacinė prekyba smarkiai diversifikavosi. Ji gali įgauti pasitinkančių pirkimų formą, kai eksportuotojas įsipareigoja nupirkti kliento šalyje prekės proporciją, aptartą pardavimo kontrakte.

Ofset sandėris – tai kompensacija, sekanti eksportuojamo materialo elementų įjungimą, gaminamų importuotojo šalyje. Ypač tai praktikuojama parduodant ginkluotę.
Šių paslėptų protekcionizmo formų vystymasis labai brangiai kainuoja. Brangiai visų pirma vystymosi požiūriu. Iš tikrųjų, visų pirma jis paveikia trečiojo pasaulio šalis, sumažinant jų pajamas iš eksporto netarifinių apribojimų ir saviapribojimo priemonių atveju arba branginant jų importą kompensacinės prekybos atveju. Dėl to, tai brangiai kainuoja vartotojams, kuriems atima kainų sumažinimo kai kurioms prekėms galimybę.
Pagaliau, šio protekcionizmo plitimas ardo tarptautinės ekonomikos tvarką, įsivyravusią po II pasaulinio karo ir daugiau kaip 3-jų dešimtmečių bėgyje įrodžiusią savo efektyvumą pasaulinės gerovės didinime. Šis pasikėsinimas į liberalizmo principus iššaukia gailestį, kad tai yra prekybos laisvės iniciatorių rankų darbas išvystytos pramonės šalyse – ir, kad tai visų pirma liečia besivystančias šalis, išlaisvinusias rinkos ekonomikos kelią. Spartus diskusijų plitimas tam, kad nutraukti šį lemtingą protekcionizmo plitimą pasaulyje pasirodo šiandien yra neišvengiamas.

1.3. Ekonominių teorijų santykis su protekcionizmu

Kodėl šalys prekiauja viena su kita? Būtent tokį klausimą pirmiausia kėlė visos ekonomikos teorijos. Todėl toliau bus apžvelgiamos kelios teorijos ir akcentuojamas jų požiūris į tarptautinę ekonomiką, laisvą prekybą bei protekcionizmą.
Visiško pranašumo teorija – skelbia, kad tarptautinė prekyba apsimoka tik tada, jei dvi šalys prekiauja tokiomis prekėmis, kurias prekiaujančios šalys pagamina su mažiausiomis išlaidomis (t.y., šalis turi pranašumą, nes naudoja pigesnes žaliavas ir technologijas, pigi darbo jėga ir pan.). Valstybėms mainant vienos šalies pranašesnį produktą į kitos, gaunama abipusė nauda.
Palyginamo pranašumo teorija – toliau plėtojo visiško pranašumo teoriją. Jeigu šalys specializuojasi tų prekių gamyboje, kurias jos gali pagaminti su sąlyginai mažesnėmis sąnaudomis lyginant su kitomis, tai prekė bus vienodai naudinga abiems šalims, nepriklausomai nuo to ar ta gamyba efektyvesnė už kitos šalies.
Importuojamo produkto kaina nustatoma pagal eksportuojamos prekės kainą, nes valstybėms reikia užsimokėti už importuojamas prekes. Galutinis kainų nustatymas apsprendžiamas vidiniu poreikiu prekei kiekvienoje iš prekiaujančių šalių. Prekiaujančios šalys patiria naudą – ekonominį efektą. Jis gaunamas tik tuomet, kai kiekviena šalis specializuojasi pranašumą turinčios prekės gamyboje.
Pagal šią teoriją teigiamai žiūrima į laisvą, be jokių suvaržymų, tarptautinę ekonomiką. Realybėje yra kitaip: vyriausybės gina gana silpnas šalies ūkio šakas nuo užsienio konkurencijos, nes laisva prekyba gali būti naudinga tik tai šaliai, kurios prekės gali lygiaverčiai konkuruoti su analogiškomis užsienio prekėmis. Kol tai bus pasiekta, reikia remti ir saugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos.
Gamybos faktorių ryšio teorija nagrinėja prekės imlumą kapitalui ir darbui. Kiekviena šalis eksportuoja tas prekes, kurių pagaminimui ji turi visus reikiamus išteklius ir importuoja tas, kurių pagaminimui išteklių trūksta. Tarptautinė prekyba išlygina absoliučias ir atitinkamas kainas ne tik prekėms, bet ir ištekliams, kurių reikia prekės pagaminimui.
Dalyvaudama prekyboje, šalis patiria naudą, ypač jei ji specializuojasi pranašumą turinčios prekės gamyboje.
Pagal šiuolaikinę ekonomikos teoriją idealiu atveju kiekviena šalis gamina tam tikrą santykinai pranašesnę prekę ir parduoda ją kitoms valstybėms mainais importuodama tokio pat santykinio pranašumo prekę. Realiame gyvenime tai neįmanoma, nes kinta ir darbo, ir kapitalo išteklių vertė. Todėl bendru atveju kiekviena šalis turi naudą jau tada, kai ji pradeda prekybinius santykius su kita valstybe (mainų nauda) ir gamina prekę, kuri yra konkurentabili (nes ją perka). Šalis didžiausią naudą patiria specializuodamasi tokios prekės gamyboje.
Tarptautinės prekybos modelis susieja bendrą pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą tarptautinėje prekyboje su vidaus rinkos paklausa ir pasiūla.

Eksporto ir importo apimčių santykio didėjimas rodo šalies ekonominį augimą, mažėjimas – smukimą. Konkrečiai šaliai yra naudinga, kai joje yra visos sąlygos eksportuoti, o likusiame pasaulyje laukiama importo.
Specifinių faktorių teorija aiškina, kad šalys skirtingai apsirūpinusios reikalingais faktoriais. Jei ji turi tuos išteklius, kurie reikalingi eksportuojamoms prekėms, tai tų produktų gamyba didėja, o kitų negamina arba gamina minimaliai ir užleidžia vietą importuojamoms prekėms.
Teorijos, nagrinėjančios pasiūlą ir paklausą, kaip tarptautinės prekybos priežastį nurodo, kad labiau apsimoka eksportuoti prekę į tas valstybes, kur paklausos ir pasiūlos santykis artimas šalies-eksportuotojos paklausai ir pasiūlai arba paklausa viršija pasiūlą.
Teorijos skelbia, kad konkurencija, prekyba be jokių apribojimų duoda didžiausią efektą ir naudą tarptautinėje prekyboje dalyvaujančioms šalims. Praktiškai taip būtų, jei šalys būtų vienodai pajėgios gaminti santykinai tiek pat prekių, kurios yra paklausios tarptautinėje rinkoje, o kurioms neturi pakankamai išteklių – jas importuoti. Tačiau stipresnės valstybės gali daug ką pagaminti jau vien pažangesnių technologijų dėka, o pigus darbas nebeteikia tokio didelio pranašumo kaip anksčiau. Todėl šalys nori vienaip ar kitaip apsaugoti kai kuriuos ūkio sektorius ar šakas, sukuriančias daug darbo vietų. Protekcionizmas sietinas su tos pačios rūšies produktų mainais, nesąžiningų veiksmų, konkurencijos naudojimu, nes valstybės gauna daugiau naudos priklausomai nuo pagamintos produkcijos kiekio.
Todėl yra naudingiausia gaminti prekes, kurių sąnaudos, palyginus su kitų gamintojų, yra žemos, prekės yra paklausios toliau už valstybės ribų. Tačiau laisva prekyba pateisinama tik tuomet, kai nauda gaunama ne kitų sąskaita.

2.TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS INSTRUMENTAI

Prekybos politika apima ne tik prekybos, bet ir kitų sričių klausimus (ekonomikos, politikos, organizacinius, administracinius, teisės ir kt.). Šios sąsajos pasireiškia ekonomikos vystymosi įtaka tarptautinei prekybai, politinėmis valstybės nuostatomis, pozicijomis, teisinių aktų nuostatomis.
Tarptautinės prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai.
• Tarifinių apribojimų pagrindinis akcentas – muitais formuojami apribojimai.
• Netarifiniai apribojimai pasireiškia kaip kiekiniai ir paslėpto protekcionizmo metodai.
Pagrindinė valstybės užduotis tarptautinės prekybos srityje:
• padėti vietiniams gamintojams eksportuoti kuo daugiau produkcijos, padidinant jų konkurentabilumą tarptautinėje rinkoje, ir
• riboti importą, sumažinant užsienio prekių konkurentabilumą vidaus rinkoje.
Dėl to dalis ribojančių metodų skirti apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, t.y. nukreipti prieš importą. Kita dalis skirta eksporto skatinimui.

1 lentelė
Prekybos politikos instrumentų klasifikacija

Metodai
Prekybos politikos instrumentai Nukreiptas į reguliavimą

eksporto
importo
Tarifiniai Muitų mokesčiai
Tarifų kvotos 


Kvotos
Licencijos
Laisvas susitarimas

 

N
E
T
A
R
I
F
I
N
I
A
I
e
t
a
r
i
f
i
n
i
a
i Kiekiniai

Paslėpti Valstybės užpirkimai
Reikalavimas, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai
Techniniai apribojimai
Mokesčiai ir rinkliavos 




Finansiniai Subsidijos
Kreditavimas
Dempingas 

Skirtingos pasaulio šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį. Nustatyti kokį nors vidurkį yra gana sunku, ypač tai pasakytina apie netarifinių prekybos metodų naudojimą.
Valstybės prekybos politika gali reikštis kaip:
• protekcionizmas,
• nuosaikus reguliavimas,
• laisva prekyba.
Žinoma, dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika, nors vėl gi, apibrėžti, kada prasideda protekcionizmas, o kada pereinama į laisvą prekybą, yra beveik neįmanoma. Todėl visi šie teiginiai ir svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: kada stengiamasi visai atsiriboti nuo tarptautinės prekybos ir kada valstybė visai nesikiša į užsienio prekybą. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį gali būti nustatomas tarptautinės prekybos reguliavimo intensyvumas.
Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus, valstybė pirmiausia turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės.
Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus, valstybė pirmiausia turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės.
1985 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija paruošė klausimyną, kuris plačiai naudojamas vyriausybių. Jis padeda įvertinti prekybos politikos tam tikrų veiksmų efektyvumą, naudą ir pan.

3.TARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI

3.1. Muitai

Muitai atsirado praktiškai tuo pačiu metu kaip ir prekyba. Žinoma, jie neturėjo tokių uždavinių ir tikslų kaip dabartinė muitų politika: muitų ėmimas buvo puikus būdas pasipelnyti. Viduramžiais ir vėlesniais laikais muitai buvo imami ne tik ties valstybės siena, bet ir įvairiose krašto vietose. Juos ėmė atskiri ponai ties savo žemių ribomis ir laisvi miestai ties savo sienų vartais. Pirmoji muitus nukėlė ties valstybės siena ir juos suvalstybino Prancūzija 1970 m. Vėliau muitai pradėjo atlikti tokias funkcijas, kurios panašios į šiuolaikines, tik skyrėsi funkcijų svarbumu. Prieš pusantro šimto metų, tikriausiai, buvo svarbiau, kad muitais galima atsiriboti nuo kitų stiprių šalių prekių įvežimo į šalį ir jos kolonijas (pvz., Didžiosios Britanijos), o ne vietinių gamintojų interesų gynimas. Tad nuo XVIII a., kai Britanijos parlamentas pamėgino įvesti muitus cukrui, arbatai savo kolonijoms Amerikoje, iki šių dienų muitų politika yra derlinga žemė revoliucijoms ir politinėms kovoms.
Muitas – nustatytas mokestis, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.
Muitų tarifai ir kvotos yra valstybės prekybos politikos pagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų.
Muitų tarifas, priklausomai nuo konteksto, gali būti suprantamas keleriopai:
• santykyje su pasauline rinka, tai – prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas.
Sąrašas, naudojamų kvotų ir mokesčių, taikomų pervežant prekes per muitinę, sudaromas atsižvelgiant į nacionalinę ekonomiką. Panašiai muitų tarifas apibrėžiamas ir LR Muitų

įstatyme: tai susistemintas bendrųjų muitų, kurie taikomi importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei eksportuojamoms iš jos prekėms, normų rinkinys.
• konkreti muito mokesčio reikšmė, mokama išvežant arba įvežant prekę per muitinę. Šiuo atveju muitų tarifas savo reikšme lygus su muito mokesčiu.
Kai kuriose valstybėse muitinės teritorija gali nesutapti su šalies geografine teritorija. Prekė suprantama kaip bet kuris turtas, pervežamas per valstybės sieną, įskaitant net tokius specifinius produktus kaip elektros energija.
Muito mokestis – privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant ar eksportuojant prekę. Muito mokestis atsiranda kaip importo, eksporto dalis.
Muito mokesčiai vykdo tris pagrindines funkcijas:
1) Fiskalinė funkcija. Tai taikytina tiek importo, tiek eksporto mokesčiams, kadangi šie pinigai eina į valstybės biudžetą.
2) Protekcinė funkcija. Tai liečia tik importuojamų prekių muitų mokesčius, nes jų pagalba vyriausybė apsaugo vietinių gamintojų prekes nuo užsienietiškų importuojamų prekių, mažindama pastarųjų konkurentabilumą šalyje.
3) Balansavimo funkcija. Ją vykdo muito mokesčiai eksportuojamoms prekėms, kurių eksportas valstybei yra nepageidaujamas ar šių prekių kainos nacionalinėje rinkoje yra daug žemesnės nei pasaulinėje.
Muitų rūšys:
Draudžiamieji muitai – tai tokie aukšti tarifų muitai, kad eksportuoti į tokią šalį praktiškai neįmanoma. Jie kartais būna taikomi tokioms prekėms, kurios vidinėje rinkoje yra daug brangesnės nei kitose šalyse (dukart), todėl nenorima tokių prekių įsileisti į vidaus rinką. Tokie muitai žlugdo prekybą.

Nedraudžiamieji muitai – tai mažesnių tarifų muitai, kurie nesužlugdys prekybos, bet ją pastoviai silpnins.
Pagal muitų ėmimo pobūdį jie gali būti skirstomi į tokias rūšis:
• advalioriniai – tai procentas nuo prekės kainos;
• specifiniai – tai tam tikra suma už prekės vienetą;
• mišrūs, t.y.derinami pirmas ir antras būdai.
Advalioriniai (mokestis skaičiuojamas nuo prekės kainos) yra analogiškas mokesčių proporcijai. Apskaičiuojamas apmuitinamų prekių ir kitų daiktų nustatytos vertės dydžio procentais. Daugiausia naudojamas toms prekėms, kurių, pvz., skiriasi charakteristikos toje pačioje prekės rūšyje (pvz., muito mokestis, kaip ir mokesčio dydis, gali būti mažesnis elektrai, išgautai alternatyviais energijos šaltiniais nei pagamintais Ignalinos atominėje elektrinėje). Didžiausias teigiamas šios muito rūšies bruožas yra tas, kad juo palaikomas vienodas vidaus rinkos apsaugos lygis, nepriklausomai nuo kainų šiam produktui vidaus rinkoje svyravimo, kinta tik įplaukos į biudžetą. Kaip silpnoji tokio muito pusė įvardijamas reikalingumas muitinėje visuomet žinoti prekės kainą, kuri svyruoja dėl labai daugelio priežasčių.
Specifiniai (tam tikra suma už prekės vienetą) muitai apskaičiuojami nuo prekių ir kitų vertybių mato vieneto tvirtu tarifu. Dažniausiai naudojami standartizuotoms prekėms, tačiau nebėra galimybių manipuliuoti kainomis ir dažnai vienodu to paties dydžio muitu apmokestinama brangi ir pigi tos pačios rūšies prekė. Be to, labai išaugus prekės kainai, valstybės biudžetas praras tam tikrą procentą įplaukų, nes muito mokesčio dydis nereaguoja į kainų pokyčius. Tačiau tokio būdo naudojimas naudingas ekonomikos smukimo laikotarpiu.
Mišriosios muito normos. Viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant.
Pagal tarptautinės prekybos operacijas muitų tarifai yra skiriami:
• Importo muitai. Mokesčiai, kurie uždedami importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje. Tai vyraujanti muitų forma, naudojama daugelio pasaulio šalių, siekiant apsaugoti savas prekes nuo užsienio prekių konkurencijos.
• Eksporto muitai. Mokesčiai, uždedami prekėms, kurios yra eksportuojamos iš šalies. Tai labai reti muitai, naudojami kraštutiniais atvejais šalių, kurioje yra gaminamos

labai pigios lyginant su kaina, vyraujančia pasaulinėje rinkoje, prekės. Tuomet valstybė siekia, kad į jos biudžetą patektų daugiau pinigų.
• Tranzito muitai. Šie muitai nustatomi tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms. Naudojami, galima sakyti, tik prekybinio „karo” atvejais.
Pagal savo pobūdį muitai gali būti skirstomi:
• Sezoniniai. Naudojami operatyviam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypatingai sezoninėms prekėms (žemės ūkio produkcijai). Paprastai jų taikymo laikotarpis neviršija poros mėnesių per metus. Šiuo laikotarpiu įprastinis atitinkamo muito mokesčio taikymas sustabdomas.
• Antidempingo. Naudojami tais atvejais, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į šalį žemesne kaina negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių jų įvežimo ar išvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes ir kitas vertybes gali būti padaryta žala šalies interesams. Dempingo naudojimas yra nelegalus, tačiau labai paplitęs, kai į neišsivysčiusias šalis įvežamas produkto perteklius, kuris neparduodamas legaliomis konkurencijos sąlygomis arba norint, kad kainos minimalumas suformuotų vartotojuose prioritetą prekei.
• Kompensaciniai. Jie taikomi toms importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos (jei jų importas teikia žalą vietiniams analogiškų prekių gamintojams). Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio.
Būtent šie muitų tarifai ir naudojami šalyje, norint apsaugoti vidaus ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos. Dviejų valstybių lygyje gali būti vedamos derybos, apibrėžiamos

pozicijos ir peržiūrimos, galimi paaiškinimai susidariusiai situacijai bei ieškoma sprendimų, kartais įgyvendinamų politiniame lygmenyje. Ypatingo muito įvedimas dažnai būna jau kraštutinė priemonė nesąžiningai konkurencijai spręsti, kai jokios kitos priemonės jau nepadeda.
Pagal muitų kilmę muitai gali būti:
• Autonominiai – įvedami valstybės. Dažniausiai tai pasireiškia kaip įstatymas, o konkretūs muitų tarifai nustatomi prekybos, finansų ar ekonomikos ministerijų.
• Konvenciniai (sutartiniai) – tarifai, įvedami dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu (GATT arba muitų sąjunga).
• Preferenciniai muitai taikomi norint sumažinti muitą įvežamoms iš kitų šalių prekėms. Jie imami pagal sudarytas su kitais kraštais sutartis. Jei su kuria nors valstybe turima didžiausio palankumo pagrindais sudaryta sutartis, tai kiekviena nuolaida, padaryta bet kurios trečios valstybės naudai, tuojau automatiškai tenka ir tai valstybei, kuri turi didžiausio palankumo sutartį. Nuo 1971 m. preferenciniai muitai taikomi importuojamai produkcijai iš besivystančių šalių.
Pagal tarifų tipą muitai gali būti:
• Pastovūs muitų tarifai, kurių muito suma nustatoma valstybinių organų ir nekinta.
• Kintami muitų tarifai, kurių muito suma gali kisti valstybinių organų apibrėžtomis situacijomis (pasikeitus pasaulinių ar vidaus kainų lygiui, subsidijoms ir pan.)
Pagal skaičiavimo būdą muitai gali būti:
• Nominalūs – dydžiai nurodomi muitų tarifuose. Jie gali duoti tik bendrą vaizdą apie muitų politiką, vykdomą valstybės.
• Efektyvūs – realus muitų tarifų lygis galutinėms prekėms, apskaičiavus muitus sudėtinėms, pagrindinėms ir šalutinėms dalims.

3.2. Ekonominis muitų vaidmuo

Importo tarifo poveikis konkrečios šalies ekonomikai unikalus ir dar labai priklauso nuo to ar šalis ekonominiu požiūriu maža, ar didelė. Šalyje pakitusi paklausa tam tikrai importuojamai prekei turi įtakos tos prekės kainai pasaulinėje rinkoje.
Daugelis pasaulio šakų ekonomiškai yra mažos ir pokytis, kurioje nors iš jų pasaulinei rinkai ir tarptautinei prekybai įtakos neturi. Muitų įtaka mažoms šalims geriausiai atsiskleidžia panagrinėjus tris etapus: kada prekė gaminama ir vartojama tik vidaus rinkoje, po to persiorientuojama į laisvą prekybą, bet įžvelgus trūkumų, griebiamasi protekcionizmo ir įvedami muitai.
Prieš prekybos pradžią maža šalis savo rinkoje gamina ir vartoja prekę. Vidaus rinkoje paklausa tai prekei atitinka pasiūlą.
Laisvos prekybos sąlygomis šalis patiria, kad pasaulinė šios prekės kaina žemesnė nei gaminamos vietinių gamintojų. Vartotojas, atsižvelgiant į pasaulinę kainą, jau yra pajėgus nupirkti daugiau prekių, tačiau vietiniai gamintojai tiek nepagamina ir dalis importuojama. Importuoti galima neapibrėžtus skaičius prekių. Bendra prekės kaina vidaus rinkoje sumažėja iki pasaulinės ir kai kuriems vietiniams gamintojams gaminti nebeapsimoka, tad vietinių gamintojų išleidžiamos produkcijos kiekis dar labiau sumažėja. Padidėjusį prekių trūkumą šalis importuoja.
Po muitų įvedimo, kuriuo vyriausybė nutaria ginti vietinius gamintojus nuo konkurencingesnių užsienio prekių, importo tarifas nepakeičia pasaulinių prekės kainų, tarptautinės prekybos sąlygos išlieka tos pačios, tik išauga vidaus rinkoje dėl muito mokesčio importuotų prekių kaina. Padidėjusią kainą moka vartotojas, dėl to sumažėja paklausa, privilegiją prieš užsienio prekes turi vietiniai gamintojai, importuojamų prekių skaičius sumažėja. Galutiniame rezultate lyginant su pirmuoju etapu prekės kaina sumažėjo, padidėjo vartojimas, vietiniai gamintojai gamina daugiau prekių, o jų trūkumas importuojamas.
Importo muitų įvedimas sukelia dviejų rūšių efektą:
1) perpaskirstymo efektas (įplaukų ir perskirstymo efektas);
2) nuostolio efektas (apsaugos ir vartojimo efektas).

• Įplaukų efektas pasireiškia įplaukų į biudžetą padidėjimu dėl importuojamų prekių apmokestinimo. Tačiau dėl muitų padidėja prekės kaina ir vartotojas daugiau sumoka už prekę, kurios kainos dalis (kaip PVM) nukeliauja į biudžetą.
• Perskirstymo efektas pasireiškia, kai įplaukų perpaskirstymas iš vartotojų gamintojams, konkuruojantiems su importuojamomis prekėmis. Jei muito nebūtų, laisvos prekybos sąlygomis vartotojai už prekę sumokėtų mažiau.

Tačiau susumavus abu efektus, bendra perpaskirstymo efekto suma duoda teigiamą efektą valstybei, nes dalis padidėjusių vartotojų išlaidų pereina gamintojams, kurie, esant muitams, pagamina daugiau ir pigiau nei uždaros prekybos sąlygomis.
• Apsaugos efektas parodo ekonominius šalies nuostolius, atsirandančius dėl to, kad reikia remti vietinių gamintojų konkurentabilumą. Tad augant jų apimtims, didėja tų prekių gamybai sunaudojamų išteklių kiekis. Tai yra nuostolinga palyginus su kainomis, už kurias galėjo nusipirkti importuojamų prekių. Taigi, apsaugos efektas pasireiškia tuo, kad rinka užpildoma mažiau efektyviomis gamybos atžvilgiu prekėmis nei užsienietiškomis.
• Vartojimo efektas pasireiškia vartojimo vidaus rinkoje sumažėjimu, lyginant su apimtimis, kai nebuvo muitų ir prekės kaina buvo žemesnė.

Muitų įtaka didelės valstybės ekonomikai
Ekonomiškai stiprios valstybės įvestas importo muitas gali turėti įtakos pasaulinei tam tikro produkto kainai. Didelei šaliai muito įvedimas yra ne kiek vidaus rinkos apsaugos nuo užsienio konkurencijos priemonė, bet kiek savo prekybos su užsienio šalimis pagerinimas. Muitų įvedimo įtaka vėl nagrinėjama tokiais pat etapais.
Iki prekybos pradžios didelė šalis savo rinkoje gamina ir vartoja prekę. Vidaus rinkoje paklausa tai prekei atitinka pasiūlą.
Laisvos prekybos sąlygomis šalis patiria, kad pasaulinė šios prekės kaina žemesnė nei gaminamos vietinių gamintojų. Vartotojas, atsižvelgiant į pasaulinę kainą, jau yra pajėgus nupirkti daugiau prekių, tačiau vietiniai gamintojai tiek nepagamina ir dalis importuojama. Pasaulinė rinka gali pasiūlyti importuoti tik ribotą kiekį. Importuojant dalį prekių, vidaus rinkoje sumažėjusi kaina sumažins vidaus pasiūlą ir padidins paklausą. Pasaulinė kaina tiesiogiai priklauso nuo prekės kiekio, importuojamo į didelę šalį (čia ir yra pagrindinis didelės šalies modelio skirtumas nuo mažos). Importuoja trūkstamą prekių kiekį.

Įvedus importo muitus prekei apsaugoti vietinius gamintojus nuo nuostolių dėl pigesnių užsienietiškų prekių. Šalies prekybos sąlygos pagerėja: pasaulinės prekės kainos krinta, tad importuojamos prekės kaina irgi mažesnė nei laisvos prekybos sąlygomis, eksporto sąlygos šaliai išliko nepakitusios. Vidinė prekės kaina išauga, vartotojų skaičius sumažėja, vietiniai gamintojai gamina daugiau, importuojama mažiau.
Vėlgi pasireiškia tos pačios dvi ekonominio efekto grupės:
1) perpaskirstymo efektas;
2) nuostolių efektas.
Įplaukų efektas didelėje šalyje skyla į dvi dalis:
1) vidinių įplaukų efektas – įplaukų perpaskirstymas iš vietinių gamintojų į didelės šalies biudžetą.
2) prekybos sąlygų efektas – įplaukų perpaskirstymas iš importuotojų į didelės šalies biudžetą.
Taigi, didelės šalies importo muito įvedimas sumažina importuojamos produkcijos apimtis, kas sąlygoja ir pasaulinės šios prekės kainos kritimą. Tuo pačiu prekybos sąlygų efektas sumuojamas į bendrą įplaukų efektą užsienio gamintojų sąskaita, o vidinių įplaukų efektas, įnešantis savo indėlį į bendrą įplaukų efektą, perpaskirstant išteklius iš vietinių gamintojų į valstybės biudžetą, mažiau veikia nei muito įvedimas. Importo tarifas gali turėti teigiamą įtaką didelės šalies ekonomikai per prekybos sąlygų efektą, tačiau nereikia pamiršti, kad kitas efektas pasiekiamas per vietinius gamintojus.

Muitų įvedimas valstybei turi įvairialypę įtaką. Įplaukų ir perskirstymo efektai sąlygoja muito tarifo perpaskirstymą, kas reiškia įplaukų perskirstymą iš vienų subjektų ekonominės veiklos kitiems ir tai nereiškia nuostolių visos šalies ekonomikos mastu. Mažos šalies atžvilgiu, importo muitai negali pakeisti pasaulinės kainos bei pagerinti jos prekybos sąlygas, kad kompensuotų negatyvią muito įvedimo įtaką. Muitas arba perskirsto įplaukas vidaus ekonomikoje, arba duoda tiesioginius ekonomikos nuostolius. Jokio teigiamo ekonominio efekto, veikiančio ekonominį augimą, kuriuose nors ūkio sektoriuose, neatsiranda. Didelės šalies importo muito įvedimas įtakoja ekonominį efektą, artimą mažos šalies efektui. Skiriasi tik įplaukų efektas, kuris šiuo atveju skyla į dar du – vidinių įplaukų efektą, rodantį įplaukų perskirstymą iš vartotojų valstybei šalies viduje, ir prekybos sąlygų efektą, sąlygojantį įplaukų perskirstymą iš užsienio gamintojų į didelės šalies biudžetą dėl pagerėjusių didelei šaliai prekybos sąlygų. Importo muitas parodo teigiamą įtaką didelės šalies ekonomikai tik tuo atveju, jei prekybos sąlygų efektas didesnis už nuostolių sumą, susidarančią dėl mažesnio vietinės gamybos efektyvumo lyginant su pasauliniu bei sumažėjusiu prekės vartojimu šalyje.
Optimalus muito tarifas
Kartais per didelis muito tarifas gali nusverti teigiamą bendrą muitų įvedimo efektą. Muitų tarifai gali būti per dideli ir importuojančiai valstybei tiesiog neapsimokės įvežti prekių. Kaip rasti tą optimalią muito tarifo sumą?
Optimali muito suma – tai muito lygis, kuris užtikrina maksimalią naudą nacionalinei ekonomikai. Jos nustatymui atsižvelgiama į daugelį dalykų, visų pirma į nominalią muito sumą, po to remiantis skaičiavimais, apskaičiuojama optimali muito suma.
Optimali muito suma pasižymi bruožais, lemiančiais jos nustatymą:
• tai visada teigiama muito suma ir yra intervale tarp bemuitės ir uždraustos muito sumos (kai prekyba jau nebegalima);
• suma visada santykinai žema;
• muito suma yra atvirkščiai proporcinga importui (kuo mažiau importas priklauso nuo kainos, tuo aukštesnė optimali muito suma);
• optimali muito suma vienai šaliai duoda naudos, tačiau bendros pasaulinės ekonomikos atžvilgiu reiškia nuostolius (todėl, kad skatinama mažiau efektyvi gamyba).

3.4. Eksporto muitas

Kai laisvos prekybos sąlygomis vidaus kainos yra mažesnės už pasaulines ir tarptautinė ekonomika yra neapibrėžtai imli tai prekei (už mažesnę kainą), tai daug gamintojų mielai eksportuoja (jei tik nėra importo muitų) ir parduoda didesnėmis kainomis. Prekės kaina pakyla ir vidaus rinkoje, t.y. ji tampa panaši į pasaulines. Kainos padidėjimas iššaukia vartotojų sumažėjimą vietinėje rinkoje, tad eksportuotojų dar labiau padaugėja.
Eksporto muitai mokami už išvežamas iš šalies prekes ir kitas vertybes. Normaliomis sąlygomis išvežamieji muitai taikomi šiais atvejais:
a) norint sulaikyti negausią pačiai šaliai reikalingą žaliavą;
b) turint pasaulinę monopolinę kurio nors gamtos turto gavybą;
c) norint priversti pagerinti arba standartizuoti tam tikrų išvežamųjų prekių gamybą.
Naudodama išvežimo muitus monopolinėms prekėms, valstybė tikisi perkrauti tuos muitus užsienio vartotojams. Ekstremaliomis sąlygomis eksporto muitai taikomi šiais atvejais:
a) norint karo metu sulaikyti pačiai šaliai reikalingus išteklius/prekes;
b) kai piniginės infliacijos metu bijoma, kad tvirtos valiutos šalys pasinaudos šalies kainų žemu lygiu ir išpirks tiek prekių, kad šalyje susidarys tų prekių trūkumas su visais jo padariniais: brangumu, socialine ir politine suirute.
Eksporto muitas daugiausia naudojamas besivystančių šalių pereinamosios ekonomikos metu. Tokiais tarifais apmokestinamos tokios nacionalinio eksporto prekės kaip kava Brazilijoje, kakava Ganoje, nafta Rusijoje.
Pagrindinės eksporto muito funkcijos yra tokios:

• Fiskalinė funkcija – taip renkami pinigai į valstybinį biudžetą einamosioms šalies finansinėms operacijoms atlikti. Kai kuriose besivystančiose šalyse taip surenkama apie pusę biudžeto.
• Sulyginimo funkcija leidžia subalansuoti reguliuojamų vidaus ir pasaulinių kainų skirtumą tam tikroms prekėms.
Eksporto muito tarifas dažniausiai skaičiuojamas kaip procentas nuo prekės kainos.
Jei vyriausybė nusprendžia apriboti eksportą, tai:

Mažos šalies atveju pasaulinė kaina bei paklausa nekinta, jos prekybos sąlygos taip pat išlieka nepakitusios. Įvedus eksporto muitus, vėl padidėja vidaus vartojimas (nes sumažėja kaina), sumažėja gamyba (nes kai kurioms įmonėms tai jau nebepelninga), eksporto apimtys taip pat mažesnės. Ta dalis, kurią valstybė praranda sumažėjus gamybai, kompensuojama eksporto muito surinkta suma.
Didelės šalies atveju būtina nustatyti optimalią muito sumą, kad būtų galima padengti gamybos sumažėjimo sąlygojamus nuostolius, kadangi kainos ir paklausos svyravimai ekonomiškai stiprioje šalyje lemia pokyčius ir pasaulinėje rinkoje, ir įplaukos dėl pasaulinių kainų didėjimo eksportuojamai prekei turi padengti minėtus nuostolius.
Kraštutinis eksporto muito atvejis būtų eksporto embargas. Daugiausia ši muitų forma taikoma politiniais sumetimais, pvz., JAV savu laiku neleido eksportuoti į Kubą, arba Irako karo su Kuveitu metu, į Iraką, ir pan.
Dažnai tokį pat efektą kaip eksporto muitas duoda eksportuotojų susivienijimai (karteliai).
Vykdant ekonomines reformas ir augant šalies bendram vidaus produktui, eksporto muitų tarifai pamažu žemėja ir ilgainiui visai nebenaudojami.

3.5. Muitai paslaugų sektoriuje

XX a. pradžioje paslaugos tapo gana stipriu ūkio sektoriumi, palaipsniui įgavusiu vyraujančias pozicijas: daugelyje šalių paslaugos sudaro daugiau kaip pusę bendro vidinio produkto. Nuo devinto dešimtmečio pradžios tarptautiniame lygmenyje iškilo vienas opus klausimas – tarptautinės prekybos paslaugomis liberalizacija.
Vidinės subsidijos šalies gamintojams/paslaugų tiekėjams yra geresnis konkurentabilumo palaikymas nei importuojamų paslaugų apmokestinimas. Savo ruožtu importo tarifai nukreipti prieš paslaugų importą yra geriau nei importo kvota tada, kai licencija kvotos gavimui parduodama aukcione.
Rinkos pasiekiamumo apribojimai – tai prekybos politikos veiksmai, ribojantys arba draudžiantys užsienio įmonėms-paslaugų tiekėjoms veikti vietinėje rinkoje.
Dažniausiai pasireiškia kiekiniai paslaugų importo netarifiniai apribojimai, kurie gali būti:
• prekybos paslaugomis apribojimas. Dažniausiai šalies rinkoje paslaugų kainos yra aukštesnės, todėl išauga eksportuotojų kaštai, kurių padidėjimą neišvengiamai sumoka vartotojas;
• kvotų importuojamoms paslaugoms įvedimas;
• filialinių įmonių šalies rinkoje steigimo ribojimas. Argumentuojama panašiai kaip ir prekyboje pramonės produkcija: reikia apsaugoti nestiprius vietinius paslaugų pardavėjus (bankus, draudimo kompanijas ir pan.);
• paslaugų teikėjų mobilumo ribojimas neleidžia jiems atvykti į šalį, kur jų teikiamos paslaugos kaina aukštesnė už tas pačias ar panašaus pobūdžio kitur (jų šalyje). Šalis gali įvesti tam tikrus reikalavimus;
• paslaugų vartotojų mobilumo ribojimas dažniausiai pasireiškia vizų išdavimo ribojimu (į žemesnio pragyvenimo lygio šalis).
Galima tiesiog ignoruoti užsieniečių paslaugų tiekėjus, teikiant prioritetą saviems.
Pastangos paslaugų tarptautinėje prekyboje liberalizavimo klausimais sprendžiamos tarptautinių organizacijų lygiu (GATT) bendru mastu liečiant atskiras sritis arba dvišalių susitarimų lygiu.

Galima išskirti teigiamus ir neigiamus muitų įvedimo padarinius:
Neigiami padariniai:
• Muitai stabdo ekonominį vystymąsį. Visais atvejais muitų įvedimas pasaulinei ekonomikai yra neefektyvus, nes mažina tarptautinę prekybą.
• Vienpusis muitų įvedimas dažnai būna prekybinių nesutarimų priežastimi. Šie nesutarimai griauna visos tarptautinės prekybos stabilumą ir smukdo pasaulinę ekonomiką.
• Muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius. Kadangi padidėja prekės kaina, vartotojai daugiau moka už prekę, daugiau mokesčių gauna valstybė. Tai gali ypač negatyviai atsiliepti ekonomiškai silpnoje valstybėje.
• Importo muitas netiesiogiai griauna šalies eksportą, neigiamai veikia mokėjimo balansą.
Daugelyje šalių eksportuojamų prekių sudėtines dalis sudaro importuotos detalės ir komponentai. Jei yra importo muitas, tai už jas sumokama daugiau nei laisvos prekybos sąlygomis, todėl eksportuojamų prekių gamybai sunaudojama daugiau finansinių išteklių. Tokia prekė, išėjusi į pasaulinę rinką, yra mažiau konkurentabili lyginant su kitomis tokiomis pigesnėmis prekėmis.
Pasekmės atveda prie dar gilesnių: mažėja gamyba, užimtumas.
• Muitai sąlygoja užimtumo mažėjimą. Ginant vietinių gamintojų interesus, kenčia vietiniai eksportuotojai ir kitos su ginamu sektoriumi susijusios ūkio šakos. Dalis jų bankrutuoja, veikla tampa nebepelninga ir dalis tos ūkio šakos darbuotojų netenka darbo.
Teigiami padariniai:
• Muitai apsaugo jaunas, nesusiformavusias ūkio šakas. Turimos omenyje tos šalies ūkio šakos, kurios ką tik pradėjo vystytis, o kitose šalyse jau stipriai išvystytos. Joms reikalinga valstybės parama. Jei būtų prekyba be jokių apribojimų, silpnų vietinių ūkio šakų produkciją greitai nukonkuruotų geresnės ir pigesnės užsienietiškos prekės. Kai vietinius gamintojus remia valstybė, šaka pamažu įgyja patirties, įdiegia naujas technologijas, prekės tampa pajėgiomis konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Tuomet muitai yra panaikinami, kaina sumažėja iki pasaulinių, gamintojai jau patys gali eksportuoti šias prekes.

• Muitai – nacionalinės gamybos skatinimo priemonė. Šis teiginys ypatingai minimas besivystančiųjų šalių. Jis grindžiamas visa virtine užsienio prekių konkurentabilumo sąlygojamų pasekmių: vietinių gamintojų prekės neperkamos, įmonės bankrutuoja, daugėja bedarbių, jiems iš valstybės biudžeto mokamos pašalpos, pamažu smunka pragyvenimo lygis, atsiranda trintis ir nepasitenkinimas visuomenėje. Šio teiginio šalininkai nepripažįsta, kad importo apsunkinimas neigiamai veikia šalies eksportuotojus.
• Muitai papildo biudžetą. Tokį teiginį dažnai pateikia šalys, kuriose muitai sudaro virš 10  biudžeto. Jose būna silpna mokesčių sistema, klesti korupcija ir juodoji rinka. Valstybei tampa lengviau sureguliuoti muitų nei pelno ar pridėtinės vertės mokesčių surinkimą. Toks problemos sprendimas pateisinamas tik labai silpnai išsivysčiusiose šalyse.

4. NETARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI

Be tarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo metodų vyriausybė aktyviai naudoja netarifinius metodus – kiekybinius, užslėptus ir finansinius.
Netarifinių metodų išmatavimas.
Netarifinių metodų išmatavimui dažniausiai naudojami indeksai:
• Dažnumo koeficientas parodo tarifinių pozicijų dalį, padengtą netarifiniais apribojimais. Paprastai naudojamas netarifinių apribojimų lygio nustatymui, tačiau neparodo santykinės atskirų importo dalių apribojimo svarbos ir efektyvumo ekonomikai.

• Prekybos padengimo koeficientas parodo importo ir eksporto vertės dalį, padengtą netarifiniais apribojimais. Šio koeficiento trūkumas tas, kad jis neįvertina daug intensyvesnių netarifinių barjerų įtakos.
• Įtakos kainai koeficientas – tai pasaulinės rinkos prekių kainų santykis su vidaus rinkos kainomis, kurio importas ar eksportas apribojamas netarifiniais metodais. Šio koeficiento trūkumas tas, jog ne visos vidaus ir pasaulinės rinkos prekių kainos skirtumas priklauso nuo netarifinių apribojimų.

Paprastai sugretinimo tikslu vienu iš išvardintų koeficientų pagalba yra paskaičiuojama netarifinių metodų vertė kaip procentas nuo prekės muito vertės. Jei muitų tarifai visada yra apribojimo būdas, tai netarifiniai barjerai – tik esant tam tikroms sąlygoms. Pvz.: jei prekių importui yra taikomas ir muitų tarifas ir kvota, tai muitas visada vykdo apribojimo funkciją, nepriklausomai nuo įvežtų prekių kiekio, o tuo tarpu kvotos tik tada, kai importas siekia vyriausybės nustatytą apimtį.
Sprendžiant, kurį prekybos instrumentą – tarifinį ar netarifinį – naudoti, neretai pirmenybė atiduodama netarifiniams metodams, nes jie laikomi politiškai priimtinais. Netarifiniai apribojimai beveik nereguliuojami tarptautiniais susitarimais, o juos naudojant savo prekybos politikoje, vyriausybė jaučiasi lengviau, nei įvedant tarifinius apribojimus, kurie reguliuojami Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO).
Daugumoje atvejų naudojant netarifinius metodus, ypač intensyvius kiekybinius, netgi kartu su palyginus liberaliu tarifiniu režimu, visumoje leidžia pasiekti daug griežtesnį apribojimą vyriausybės prekybos politikoje.

4.1.Kiekybiniai apribojimai

Kiekybiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos reguliavimo forma, apsprendžianti prekių kiekį ir nomenklatūrą, leidžiamą importuoti ar eksportuoti.
Kiekybiniai apribojimai gali būti naudojami vyriausybės nutarimu vienašališkai arba tarptautinių susitarimų keliu, koordinuojantys tam tikrų prekių prekybą. Kiekybiniai apribojimai apima kvotas, licencijas ir savanoriškus susitarimus.

4.1.1.Kvotos
Labiausiai paplitusi kiekybinių apribojimų forma kvotos arba kontingentas. Šios dvi formos reiškia beveik vieną ir tą patį. Skirtumas tas, kad kontingentas dažniau naudojamas sezoninėms kvotoms apibūdinti.
Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė eksportuojamoms ar importuojamoms prekėms apriboti nustatytam kiekiui ar sumai, numatytam laikotarpiui.
Kvotų veikimo tikslas:
• Eksportinės – įvedamos suderinus su tarptautiniais stabilizaciniais susitarimais, nustatančiais kiekvienos šalies eksporto dalį konkrečiam produktui arba šalies vyriausybės sulaikyti deficitinių vidaus rinkos prekių išvežimą;
• Importinės – įvedamos nacionalinės vyriausybės tikslu apsaugoti vietinius gamintojus, subalansuoti prekybos balansą, reguliuoti paklausą ir pasiūlą vidaus rinkoje, o taip pat kaip atsakas kitų vyriausybių diskriminacinėms prekybos politikoms.

Pagal apimtį kvotos skirstomos į:
• Globalines – nustatomos konkrečiam produkto eksportui ar importui, konkrečiam laiko tarpui, nepriklausomai nuo to, iš kur importuojamas ar kur eksportuojamas. Tokių kvotų prasmė paprastai yra vidaus vartojimo lygio užtikrinimas, o jų apimtis nustatoma kaip produkto vidaus gamybos ir vartojimo skirtumas.

• Individualios – nustatomos globalinės kvotos rėmuose kvota kiekvienai šaliai, eksportuojančiai ar importuojančiai prekę. Tokios kvotos dažniausiai nustatomos dvišaliais susitarimais, kurie suteikia didelius privalumus toms eksportuojančioms ir importuojančioms šalims, su kuriomis yra glaudūs tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt. ryšiai. Dažniausiai individualios kvotos (kontingentai) būna sezoninės, t.y. įvedamos konkrečiam laiko periodui, kai vidaus rinkai labiausiai reikia vyriausybės apsaugos. Paprastai tai yra rudens mėnesiai, kai vyksta žemės ūkio derliaus realizacija.
Paprastai importo kvotų politika yra lengviau valdoma administracijos, nei tarifai. Kvotas galima lengviau ir greičiau įvesti neeilinių situacijų atveju, nei tarifus, kurie paprastai reikalauja seimo svarstymo. Iš kitos pusės, importo kvotos gali tapti monopolijos vidaus rinkoje priežastimi, kai vietiniai gamintojai įsitikinę, kad konkurentiškų importinių prekių įvedimas neviršys kvotos, ir pakankamos paklausos atveju, smarkiai pakelti kainas.

2 lentelė
Importo tarifo ir kvotos skirtumai

Tarifas Kvota
Pajamų rezultato gavimas glūdi: Pajamų perskirstymu nuo vartotojo į biudžetą Pajamų perskirstymu nuo vartotojo importuojančioms kompanijoms
Vidaus paklausos augimas prekei Įtakoja jos importo padidinimui Įtakoja jos vidaus kainos padidinimui

Valdymas Pakanka kompaktiškų muitinės struktūrų Reikalauja gremėzdiškų sistemos, licencijų paskirstymui sukūrimo
Apribojimo rezultatas Priklauso nuo importinių kainų pokyčio Tiksliai apriboja importą numatytam kiekiui

4.1.2.Licencijavimas
Licencijavimas – išorinės ekonominės veiklos reguliavimas leidimo pagalba, išduodamo vyriausybės organų prekės eksportui ar importui nustatytiems kiekiams ir nustatytam laiko tarpui.
Licencijavimas gali būti sudėtine kvotų įvedimo proceso dalimi arba savarankišku vyriausybės reguliavimo instrumentu. Pirmu atveju licencija egzistuoja tik kaip dokumentas, patvirtinantis teisę įvežti ar išvežti prekę nustatytos kvotos rėmuose, antru atveju – įgauna eilę konkrečių formų:
• Vienkartinė licencija – leidimas iki 1m. laikotarpio prekių įvežimui ar išvežimui, išduodamas vyriausybės konkrečiai firmai vienam išorinės prekybos sandoriui įvykdyti;
• Generalinė licencija – leidimas įvežti ar išvežti konkrečią prekę 1m. laikotarpyje be sandorių skaičiaus apribojimo.
• Globalinė licencija – leidimas įvežti ar išvežti nurodytą prekę į bet kurią pasaulio šalį nustatytam laikotarpiui be kiekio ir kainos apribojimo.
• Automatiška licencija – leidimas, išduodamas nedelsiant po eksportuotojo ar importuotojo pareiškimo gavimo, kuris negali būti atšauktas vyriausybinio organo.
Licencijavimas naudojamas daugelio pasaulio šalių, visų pirma besivystančių, valstybės importo reguliavimo tikslu. Išsivysčiusios šalys dažniausiai naudoja licencijas kaip dokumentą, patvirtinantį importuotojo teisę prekės įvežimui nustatytos kvotos rėmuose.

Licencijų paskirstymo mechanizmai (jie yra labai skirtingi):
• Aukcionas – licencijos pardavimas konkurso keliu. Laikomas pačiu efektyviausiu ekonominiu licencijų paskirstymų būdu, galinčiu atnešti vyriausybei pajamas lygias pajamoms už muitų tarifus tai pačiai prekei.
• Aiškios pirmenybės sistema – vyriausybės licencijų įvertinimas konkrečioms firmoms, proporcingai jų importo dydžiui tam tikrame periode arba proporcingai nacionalinių importuotojų paklausos struktūrai. Paprastai šis metodas naudojamas palaikymui tų firmų, kurios priverstos sumažinti prekės importą dėl kvotų įvedimo, kas leistų sumažinti jų lobistišką spaudimą vyriausybei tikslu panaikinti tas licencijas.
• Licencijų paskirstymas ne kainos pagrindu – vyriausybės licencijos išdavimas toms firmoms, kurios pademonstravo savo sugebėjimą įgyvendinti importą ar eksportą efektyviausiu keliu. Paprastai šis metodas reikalauja ekspertinės komisijos apmokymo, įvertinimo kriterijų parinkimo, keleto konkurso turų pravedimo, kas neišvengiamai susiję su dideliomis išlaidomis ir piktnaudžiavimu.

4.1.3. „Savanoriški” eksporto apribojimai
Kiekybinis importo apribojimas šalyje gali būti pasiektas ne tik vyriausybės veikimo įvedant importo tarifą ar kvotas keliu, bet ir priemonių rezultate, priimtų eksportuojančios šalies vyriausybės vadinamų „savanoriškų” eksporto apribojimų rėmuose. Šie vyriausybės apribojimai paprastai įvedami daug didesnės importuojančios šalies politinio spaudimo rezultate, kuri grasina vienašališkų apribojimo priemonių importui įvedimu atsisakymo „savanoriškai” apriboti eksportą atveju, kuris neša nuostolius jos vietiniams gyventojams.
„Savanoriški” eksporto apribojimai – tai kiekybiniai eksporto apribojimai paremti vieno iš partnerių įsipareigojimu, apriboti prekybą arba bent jau neplėsti eksporto apimties, priimtu oficialiu tarpvalstybiniu ar neoficialiu, kvotų prekės eksportui nustatymo, susitarimu.

„Savanoriški” eksporto apribojimai yra daug platesnė apribojimo priemonių dalis, nukreipta, valstybės padėties rinkoje ir piktnaudžiavimu ja, užkariavimui. Praktikoje „savarankiški” eksporto apribojimai naudojami kaip prekybos politikos priemonė, pirmenybę turinčių išsivysčiusių šalių, konkrečioje draugas su draugu kovoje.
Bendras ekonominis efektas importuotojui dėl „savanoriško” eksporto apribojimo yra neigiamas, nors praradimų apimtis sumažėja, dėl to, kad analogiškų prekių importo apimtis padidėja iš šalių, nenustačiusių „savanoriško” apribojimo jų eksportui.
Taigi, kartu su tarifiniais metodais vyriausybės naudoja ir netarifinius prekybos politikos metodus. Kur kiekybinei kvalifikacijai nustatyti naudojami dažnumo, prekybos padengimo ir kainų veikimo koeficientai.
Sugretinimo tikslais vienu iš šių koeficientų pagalba yra apskaičiuojama netarifinių apribojimų vertė ekvivalentams muito pavidalu. Politiniame plane netarifiniai prekybos politikos metodai dažnai laikomi geriausiais vyriausybėms, nes joms nereikia papildomo laiko gyventojams. Kvotos nustato leistinų eksportuoti ir importuoti prekių kiekį ir nomenklatūrą. Ekonominis skirtumas tarp tarifų ir kvotų yra skirtingas perskirstymo rezultato turinys ir skirtingas apribojimo poveikis, kurį tarifas ir kvota padaro importui. Licencijavimas gali būti sudėtine kvotų nustatymo proceso dalimi arba gali būti savarankišku valstybės įrankiu reguliuojant vidaus prekybą.

4.2. Užslėpti prekybos politikos metodai

Kartu su kiekybiniais metodais svarbią vietą tarp netarifinių prekybos politikos metodų vaidina užslėpti protekcionizmo metodai, savyje turintys įvairius ne muito tipo apribojimus, kurie vystomi centrinės vyriausybės ir netgi vietinės valdžios organų prekybos kelyje. Daugelis užslėpto protekcionizmo metodų yra ryškus suderintų tarptautinės prekybos principų pažeidimas.
Egzistuoja keletas šimtų užslėpto protekcionizmo rūšių, kurių pagalba šalys gali vienašališka tvarka apriboti importą ir eksportą. Štai keletas jų:

• Techniniai apribojimai – užslėpti prekybos politikos metodai, atsirandantys dėl to, kad nacionalinės techninės, administracinės ir kt. normos ir taisyklės sudarytos taip, kad trukdytų prekių išvežimui iš užsienio šalių. Labiausiai paplitę techninio tipo barjerai tai: reikalavimai dėl nacionalinių standartų laikymosi, importinių prekių kokybės sertifikatų pateikimo, specifinės prekių pakuotės ir markiruotės nustatytų sanitarinių normų laikymosi, apsunkintų muitinės formalumų laikymosi ir vartojimo apsaugos įstatymo reikalavimo ir daugelis kitų.
Techniniai barjerai ne visada naudojami kaip protekcionizmo metodai. Daugeliu atvejų jų įvedimas padiktuotas ne tiek vidaus rinkos apribojimo noro, kiek gyventojų apsaugos rūpesčio.
• Vidaus mokesčiai ir rinkliavos – užslėpti prekybos politikos metodai, nukreipti importinės prekės vidaus kainos pakėlimo tikslais ir tuo pačiu tikslu sumažinti konkurentabilumą vidaus rinkoje. Gali būti įvedami kaip centrinių taip ir vietinių vyriausybinių valdžios organų. Mokesčiai uždedami daugiausia importuojamoms prekėms, kurie yra įvairūs ir gali būti tiesioginiai (akcizas, pardavimo mokestis, PVM) arba netiesioginiai (rinkliavos už muitinės įforminimus, registraciją ir kt. formalumų įvykdymas, pakartotinės rinkliavos). Vidaus mokesčiai ir rinkliavos atlieka diskriminacinį vaidmenį tik tuo atveju, jei jie uždedami tik importuojamoms prekėms, tuo tarpu kai vidutinių gamintojų prekėms mokesčiai nededami. Jei vidaus apmokestinimo taisyklės vienodos tiek nacionalinėms prekėms, tiek ir importuojamoms, tai tokia politika gali būti apžvelgiama kaip vienodų, kokybės ir kainų konkurencijos, sąlygų politikai. Daugeliu atveju vidaus mokesčiai savo kaina viršyja importo muitų dydį ir be to, jų dydis gali keistis priklausomai nuo vietinės rinkos vidaus (konjunktūros) padėties.
• Vyriausybinių pirkimų politika – užslėptas prekybinės politikos metodas, reikalaujantis vyriausybinių organų ir įmonių pirkti nustatytas prekes tik iš nacionalinių firmų, netgi žiūrint į tai, jog šios prekės gali būti brangesnės nei importinės. Tipiškas tokios politikos paaiškinimas yra nacionalinio saugumo reikalavimas.
• Vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimas – užslėptas vyriausybės politikos metodas, įstatymų leidėjų nustatoma galutinio produkto dalis, kuri turi būti pagaminama nacionalinių gamintojų, jei toks produktas skirtas pardavimui vidaus rinkoje. Paprastai reikalavimas naudoti vidaus komponentus naudojamas išsivysčiusioms šalims importo pakeitimo politikos rėmuose, kuris numato nacionalinės gamybos ir importuojamų prekių bazės sukūrimą ir auginimą, ateityje atsisakant jų importo. Išsivysčiusių šalių vyriausybė reikalauja naudoti vidaus komponentus tikslu išvengti gamybos persikėlimo į besivystančias šalis su žymiai pigesne darbo jėga ir apsaugoti užimtumo lygį.

4.3. Finansiniai prekybinės politikos metodai

Tikslu apsaugoti vidaus rinką nuo importo drauge su kiekybiniais ir užslėptais netarifiniais prekybos politikos metodais tarptautinės prekybos praktikoje naudojami finansiniai metodai. Finansiniai metodai yra paremti finansavimu, nukreiptu į eksportuojamų prekių kainų žeminimą ir tuo pačiu konkurentabilumo pakėlimą tarptautinėje rinkoje. Eksporto finansavimas gali būti atliekamas valdymo šaltinių, iš valstybės biudžeto, pusiau valdymo įstaigų, bankų, įvairių fondų ir panašiai, o taip pat ir privataus sektoriaus – pačių eksportuotojų ir juos aptarnaujančių bankų.
Eksporto finansavimą kaip prekybos politikos metodą reikia skirti nuo eksportinių importinių operacijų finansavimo ir kreditavimo, atliekamo atstovaujamų apyvartinio kapitalo bankų konkrečių komercinių sandorių atlikimui. Finansavimas, kaip prekybos politikos metodas numato diskriminaciją prieš kitų šalių kompanijas savo valstybės gamintojų ir eksportuotojų naudai.
Labiausiai paplitę finansinės prekybos politikos metodai yra: subsidijos, kreditavimas ir dempingas.

4.3.1.Subsidijos
Jei valstybė mano, kad nacionalinių gamintojų eksporto stimuliavimas yra būtinas, tai ji gali viena ar kita forma teikti jiems subsidijas iš biudžeto.
Subsidija – piniginė išmoka nukreipta nacionalinių gamintojų palaikymui ir netiesioginei importo diskriminacijai.
Subsidijų išmokos skirstomos į:
• tiesiogines – betarpiškas išmokas eksportuotojui po eksporto operacijos įvykdymo, lygias gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumo sumai. Tiesioginės subsidijos reiškia dotacijas gamintojui jam išeinant į tarptautinę rinką. Tiesioginės subsidijos yra uždraustos TPO taisyklių, o jų taikymas yra labai aiškus prekybos partneriams ir gali būti taikomas kaip priešpriešinė priemonė.
• netiesiogines – užslėptas eksportuotojų dotavimas, teikiant jiems mokesčių mokėjimo lengvatas, parduodant žemiau rinkos kainos, grąžina importo muitus ir pan.
Subsidijos gali būti teikiamos kaip konkurentabilių su importinėm, prekių gamintojams, taip ir prekių, kurios parduodamos eksportui, gamintojams.
Gamintojams abiejais atvejais subsidija yra negatyvus mokestis, nes jis yra išmokamas vyriausybės, o ne išskaitomas iš pelno.
Vidinė subsidija – labiausiai užmaskuotas finansinės prekybos politikos metodas ir diskriminacijos prieš importą, numatantis prekių, konkuruojančių su importinėmis šalies viduje, finansavimą iš biudžeto.
Subsidija gamintojams garantuoja importo apribojimą, sulyginamą su importu ir kvota, bet dėka mažesnių nuostolių nacionalinei ekonomikai. Tiesa, šie nuostoliai atsiranda ne tik dėl negatyvios apsaugos, bet ir dėl to, kad subsidijos finansuojamos iš biudžeto, t.y. mokesčių sąskaita.
Specifiniu vidinės subsidijos atveju yra importo subsidijavimas, kuris buvo būdingas Rusijai ir kai kurioms kitoms šalims 1990 m. pradžioje esant pereinamajai ekonomikai. Importo subsidijavimo būtinumas buvo iššauktas pirmiausia dirbtino, nacionalinės valiutos keitimo kurso palaikymo atsisakymo ir perėjimo prie plaukiojančio valiutos kurso. To pasekoje, užkelti valiutos kursai smarkiai krito, padarydami daugelio šalių prekių importą, būtiną šalies ekonominiam vystymuisi palaikyti, neįmanomu, nes šios prekės tapo labai brangios vietos pirkėjams. Galiausiai, vyriausybės buvo priverstos finansuoti dalį importo biudžeto sąskaita, teikiant importo subsidijas importuotojams.
Dažnai šalys ne tik subsidijuoja atskiras šakas, konkuruojančias su importu, bet ir teikia subsidijas eksportuotojams.
Eksporto subsidija – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, numatantis biudžetines išmokas nacionaliniams eksportuotojams, kas leidžia pardavinėti prekę kitų šalių pirkėjams daug žemesne kaina, nei vidaus rinkoje, ir tuo pačiu greitinti eksportą.
Pagrindinis skirtumas tarp importo tarifo ir eksporto subsidijos kaip prekybos politikos priemonės slypi tame, kad importo tarifas įtakoja importinių prekių vidaus kainos pakilimą tuo tarpu, kai eksporto subsidija įtakoja eksportuojamų prekių vidaus kainų pakilimą. Importo tarifas, įvedamas didelės šalies, pagerina jos prekybos sąlygas, sumažindamas importo kainą ir padidindamas santykinę vietinių prekių pasiūlą, konkuruojančių su importu, bei tuo pačiu sumažindamas importo paklausą. Eksporto subsidija, įvedama didelės šalies, padaro atvirkštinį efektą – pablogina jos prekybos sąlygas, padidindama jos eksporto kainą, bet tuo pačiu padidina ir santykinę eksporto pasiūlą, ir sumažina vidaus paklausą eksportuojamoms prekėms. Importo tarifas pagerina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių sąskaita. Eksporto subsidija pablogina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių naudai. Abu prekybos politikos instrumentai atlieka iškraipymo poveikį vidaus kainoms ir vartojimo struktūrai šalyje.
Tačiau per didelės importo muitų ir eksporto subsidijų naudojimas gali duoti atvirkštinį efektą. Šį paradoksą, kuris daugiau laikomas teorine galimybe, nei ekonomine realybe, pirmą kartą numatė Čikagos universiteto ekonomistas Loidas Metsleris.
Metslerio paradoksas (Metzler) – importo tarifas gali privesti prie importuojamos prekės vidaus kainos kritimo, o ne kilimo, smarkiu jos santykinės kainos pasaulinėje rinkoje kritimo

atveju, įvedus tarifą. Eksporto subsidijos naudojimas gali įtakoti importuojamos prekės vidaus kainos kritimą, o ne kilimą dėl per didelio jos santykinės kainos kritimo pasaulinėje rinkoje.

3 lentelė
Importo tarifo ir eksporto subsidijos skirtumai

Importo tarifas Eksporto tarifas
Santykinė importuojamų prekių kaina pasaulinėje rinkoje Mažinama Didinama
Santykinė eksportuojamų prekių kaina pasaulinėje rinkoje Didinama Mažinama
Prekybos sąlygos Gerinamos kitų šalių sąskaita Bloginamos kitų šalių sąskaita
Importuojamų prekių vidaus kaina Didinama (mažėja Metslerio paradokso atveju) Lieka nepakitusi
Eksportuojamų prekių vidaus kaina Lieka nepakitusi Didinama (mažėja Metslerio paradokso atveju)
Vidaus paklausa eksportuojamoms prekėms Lieka nepakitusi Mažinama
Vidaus paklausa importuojamoms prekėms Mažinama Lieka ne

Leave a Comment