Moters lytinė sistema

Moteriškieji lytiniai organai, taip pat kaip ir vyriškieji, skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai lytiniai organai – tai lytinės liaukos, kuriose bręsta lytinės ląstelės ir gaminami lytiniai hormonai, bei lytiniai takai. Taigi, moters vidiniams lytiniams organams priklauso kiaušidės, kiaušintakiai, gimda ir makštis, o išoriniams – lytinės lūpos, varputė ir makšties prieangis.

Kiaušidė – tai porinė lytinė liauka. Joje bręsta moteriškosios lytinės ląstelės ir gaminami moteriškieji lytiniai hormonai. Kiaušidė yra ovalo formos, apie 3 cm ilgio, 10-15 g masės liauka. Ji yra mažajame dubenyje, prisišliejusi prie dubens sienelių. Viienas jos galas atsisukęs į gimdą, o kitas – į kiaušintakį. Nuo kiaušidės link gimdos ir dubens sienelės eina specialūs raiščiai, kurie palaiko kiaušidę tam tikroje padėtyje.
Kiaušidę dengia balzganasis dangalas. Viduje išsiraizgo kraujagyslės ir nervai – tai šerdinė kiaušidės dalis. Po balzganuoju dangalu yra žievinė dalis, kurioje formuojasi folikulai. Folikule yra moteriškoji lytinė ląstelė – kiaušialąstė (kiaušinėlis). Kiaušidėje yra gausybė pirminių (nesubrendusių) folikulų. Nuo lytinio brendimo pradžios veikiant hormonams folikulai pradeda bręsti. Naujagimės kiaušidėje yra apie 300 000-400 000 pirminių folikulų, per visą moters vaisingą laikotarpį iš jų tiik 400-500 subręsta. Kiekvieną mėnesį visiškai subręsta dažniausiai tik vienas folikulas (jei tuo pačiu metu subręsta du ar daugiau folikulų, gali būti daugiavaisis nėštumas, t.y. gimsta dvynukai ar trynukai). Bręstantis folikulas keičia išvaizdą. Jį sudarančios ląstelės pradeda daugintis, folikulas didėja, jo vi

iduje susidaro ertmė, kaupiasi skystis. Kartu bręsta ir kiaušinėlis. Folikulinės ląstelės pasižymi endokrinine funkcija: jos gamina lytinius hormonus (estrogenus). Subrendęs folikulas yra apie 1-2 cm skersmens. Bręsdamas folikulas iš kiaušidės gilumos artėja prie kiaušidės paviršiaus ir ištempia jos balzganąjį dangalą. Neišlaikę spaudimo plyšta folikulo sienelė ir kiaušidės balzganasis dangalas, tuo metu folikulo skystis išteka į pilvaplėvės ertmę ir išplauna iš kiaušidės kiaušinėlį, kuris patenka į kiaušintakį. Šis procesas vadinamas ovuliacija. Ovuliacija dažniausiai įvyksta mėnesinių ciklo viduryje. Plyšus folikului, jo ląstelės pradeda daugintis ir užpildo buvusią ertmę. Šios ląstelės yra gelsvo atspalvio, todėl susidaręs naujas audinys vadinamas geltonkūniu. Geltonkūnio ląstelės taip pat gamina lytinius hormonus (progesteroną), kurie padeda vystytis nėštumui. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, geltonkūnis sunyksta, vietoj susiformuoja randinis audinys. Todėl po kiekvienų mėnesinių kiaušidė viis labiau randėja, mažėja ir raukšlėjasi.

Kiaušintakis – tai porinis organas, panašus į vamzdelį. Vienas jo galas atsiveria į gimdą, o kitas galas pasibaigia piltuvėlio formos išplatėjimu prie kiaušidės. Kiaušintakio ilgis yra apie 10-15 cm, skersmuo – 2-5 mm. Ties gimda kiaušintakio spindis yra siauresnis, o link piltuvėlio platėja. Piltuvėlio kraštai nelygūs, iškarpyti, sudaro spurgus. Vienas jų vadinamas kiaušidės spurgu, jis yra ilgiausias, nutįsta iki kiaušidės. Juo kiaušinėlis patenka iš kiaušidės į kiaušintakį. Kiaušintakį iš vidaus iškloja gleivinė, padengta virpamuoju epiteliu. Raumeninis kiaušintakio dangalas taip pat padeda slinkti ki

iaušinėliui link gimdos. Paprastai kiaušinėlis juda kiaušintakiu 6-7 paras. Būtent kiaušintakyje ir įvyksta apvaisinimas, t.y. kiaušinėlis susilieja su atkeliavusia vyriškąja lytine ląstele – spermatozoidu. Jau apvaisintas kiaušinėlis patenka į gimdą, įsitvirtina jos sienelėje ir pradeda vystytis žmogaus embrionas. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, jis pašalinamas per mėnesines kartu su išskyromis. Kartais po lytinių organų uždegimų ar nutraukus nėštumą, susidaro sąaugos, kiaušintakių spindis gali užakti (tuomet moteris negali pastoti).

Gimda – tai neporinis ertminis kriaušės formos organas. Gimda yra mažojo dubens centre, priekyje jos yra šlapimo pūslė, užpakalyje – tiesioji žarna, šonuose – kiaušintakiai ir kiaušidės. Gimdos raiščiai fiksuoja gimdą tam tikroje padėtyje. Negimdžiusios moters gimdos ilgis apie 9 cm, svoris – 50 g. Gimdžiusios moters matmenys ir svoris didesni. Skiriama viršutinės platesnė gimdos dalis, vadinama gimdos kūnu, ir apatinė siauresnė – gimdos kaklelis (jo ilgis yra apie 3 cm). Viršutinė plati gimdos kūno dalis vadinama gimdos dugnu, jo kampuose atsiveria kiaušintakiai. Gimdos viduje yra trikampio formos gimdos ertmė. Gimdos ertmė į apačią siaurėja ir pereina į gimdos kaklelio kanalą. Gimdos kaklelio apatinė dalis įeina į makštį, ši kaklelio dalis sudaryta iš priekinės ir užpakalinės lūpų, apsupančių gimdos kaklelio angą. Negimdžiusios moters ši anga yra apvali, o gimdžiusios – plyšio formos. Svarbi gimdos kūno ir kaklelio padėtis. Normaliai gimdos kūnas yra pakrypęs į priekį kaklelio atžvilgiu. Kartais gimdos kūnas būna ki

itoje padėtyje (pvz., pasviręs atgal), tuomet moteris gali nepastoti, nes spermatozoidai neprasiskverbia į gimdos ertmę.
Gimdos sienelės storis yra 1,5-3 cm. Ją sudaro gleivinė, raumeninis ir serozinis (pilvaplėvės) dangalai. Gimdos gleivinė (endometras) yra labai stora (6-8 mm storio). Ji sudaryta iš dviejų sluoksnių – pamatinio ir funkcinio. Funkcinis gleivinės sluoksnis kiekvieno mėnesinių ciklo metu yra pašalinamas (kartu pašalinamas ir neapvaisintas kiaušinėlis). Vėliau šis sluoksnis atsistato iš pamatinio, išvešėja, išburksta ir pasiruošia priimti apvaisintą kiaušinėlį. Apvaisinimui neįvykus funkcinis sluoksnis pradeda nykti, plyšta kraujagyslės, prasideda kraujavimas – mėnesinės, ir ciklas prasideda iš naujo. Raumeninis dangalas (miometras) sudarytas iš trijų raumeninių skaidulų sluoksnių. Gimdos raumenys labai plastiški, tai svarbu nėštumo metu, kai gimdos ertmė padidėja 500 kartų. Tuomet labai sustorėja ir raumeninis dangalas. Jo susitraukimai labai svarbūs gimdant. Serozinis dangalas dengia gimdą iš visų pusių. Tarp gimdos ir šlapimo pūslės bei tarp gimdos ir tiesiosios žarnos serozinis (pilvaplėvės) dangalas sudaro įdubas, kuriose uždegimo metu gali kauptis pūliai. Apie gimdą gausu puraus jungiamojo audinio (vadinamo parametru), į kurį gali plisti uždegiminis procesas (tuomet vystosi grėsminga būklė – parametritas).

Makštis (vagina) – tai neporinis apie 8-10 cm ilgio suploto vamzdelio formos organas, jungiantis gimdos kaklelį su lytiniu plyšiu. Makšties priekinė siena susiglaudžia su šlaple, o užpakalinė – su tiesiąja žarna. Makšties sienos yra susiglaudusios. Tarp gimdos kaklelio ir ma

akšties sienų susidaro žiedinė kišenė – makšties skliautas. Makšties skliaute susikaupia patekusi sperma. Iš vidaus makštį iškloja gleivinė, kurią dengia daugiasluoksnis epitelis. Gleivinė sudaro žiedines raukšles. Gleivinėje gausu nervinių galūnėlių. Raumeninis makšties dangalas yra storiausias, sudarytas iš išilginių ir žiedinių raumeninių skaidulų. Per gimdymą makštis gali labai išsiplėsti. Normaliai makšties terpė yra silpnai rūgštinė (tai apsaugo nuo mikroorganizmų).

Išoriniai moteriškieji lytiniai organai

Lytinės lūpos. Lytinį plyšį apriboja dvi didžiosios lytinės lūpos. Tai priekyje ir užpakalyje besijungiančios odos raukšlės, kuriose gausu riebalinio audinio. Jų paviršius apaugęs plaukais, kurie pakyla iki gaktinės sąvaržos. Ši sritis vadinama gakta. Moters lytinių organų plaukuotumo riba yra horizontali, tuo skiriasi nuo vyriškojo tipo plaukuotumo. Tarp didžiųjų lytinių lūpų yra mažosios lytinės lūpos. Tai taip pat odos raukšlės, jų paviršius rausvas, drėgnas ir be plaukų. Jų paviršiuje gausu liaukučių, gaminančių specifinį sekretą. Lytinių lūpų funkcija – apsauginė.

Makšties prieangis. Jis yra tarp mažųjų lytinių lūpų. Čia atsiveria makštis ir šlaplė. Makšties prieangyje yra daug mažų liaukučių ir dvi didžiosios prieangio liaukos (Bartolinio liaukos), jos gamina specifinį sekretą. Kartais gali prasidėti šių liaukų uždegimas (bartolinitas). Iki pirmojo lytinio akto makšties angą pridengia mergystės plėvė, kuri yra įvairios formos arba jos gali ir visai nebūti.

Varputė sudaryta iš akytkūnių, kurie analogiški vyro varpos akytkūniams. Todėl lytinio susijaudinimo metu varputė prisipildo kraujo, padidėja. Joje gausu nervinių galūnėlių, todėl varputė labai jautri.

Mėnesinės (menstruacijos)
Moters lytiniai organai ir visas organizmas kinta cikliškai. Šie ciklai pasikartoja kiekvieną mėnesį ir yra vadinami mėnesinių (menstruacijų) ciklais. Juos labai griežtai reguliuoja hormonai.
Lytinio brendimo pradžioje (apie 10 metus), posmegeninė liauka (hipofizė) pradeda gaminti specifinius lytinius hormonus, kuriems veikiant pradeda sparčiai augti ir vystytis lytiniai organai. Kartu formuojasi antriniai lytiniai požymiai (ima augti gaktos, pažastų plaukai, formuojasi figūra, platėja klubai, dygsta krūtys). Objektyviausias lytinio brendimo požymis – mėnesinių atsiradimas. Mergaitėms jos prasideda 12-14 metais (vidutiniškai 13,3 metų). Iš pradžių mėnesinių ciklas gali būti nereguliarus, jis galutinai nusistovi tik po kelerių metų. Apie 16-18 metus brendimas baigiasi, visiškai subręsta lytiniai organai, susiformuoja antriniai lytiniai požymiai. Mėnesinės būna visą vaisingą moters laikotarpį (apie 40 metų), išskyrus nėštumą ir kūdikio maitinimą krūtimi.
Mėnesinių ciklo užduotis – kiaušinėlio subrandinimas, pasiruošimas apvaisinimui ir nėštumui. Ciklas skaičiuojamas nuo pirmosios mėnesinių dienos. Visas ciklas vidutiniškai trunka 28 dienas (normali ciklo trukmė gali svyruoti nuo 21 iki 35 dienų). Mėnesinės trunka 3-6 dienas, per tą laiką netenkama apie 50-100 ml kraujo. Po mėnesinių kiaušidėje pradeda bręsti grupė folikulų, iš jų dažniausiai vienas tampa vyraujančiu. Tai vadinama folikuline faze. Tuo metu gimdos gleivinė pradeda atsinaujinti, sustorėja. Apie ciklo vidurį (12-16 dieną) folikulas galutinai subręsta ir įvyksta ovuliacija. Gimdos gleivinė dar labiau sustorėja ir pasiruošia priimti apvaisintą kiaušinėlį. Ovuliacijos dieną yra palankiausios sąlygos pastoti. Kadangi spermatozoidai moters lytiniuose takuose yra gyvybingi keletą dienų, galima pastoti ir tuomet, kai lytiniai santykiai buvo prieš kelias dienas iki ovuliacijos. Po ovuliacijos pradeda formuotis geltonkūnis, prasideda liuteininė ciklo fazė. Geltonkūnio gaminamas lytinis hormonas progesteronas ruošia gimdos gleivinę priimti apvaisintą kiaušinėlį, kuris į gimdą patenka po 6-7 parų. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, geltonkūnis nyksta, hormonų koncentracija mažėja, gimdos gleivinės kraujagyslės pradeda trūkinėti, gleivinė atsisluoksniuoja ir pasišalina – prasideda mėnesinės. Ciklas prasideda iš naujo. Jei kiaušinėlis apvaisinamas, geltonkūnis padidėja, gamina hormonus ir palaiko nėštumą. Apvaisintas kiaušinėlis įsitvirtina gimdos gleivinėje, pradeda dalinti ir augti.
Sutrikus bent vienai mėnesinių ciklo grandžiai ar reguliacijai, mėnesinės tampa nereguliarios ar visai pradingsta ir moteris negali pastoti.

Menopauzė – tai mėnesinių išnykimas. Šis laikotarpis prasideda apie 50-55 metus. Tuo metu moters organizmas persitvarko, pakinta hormonų veikla. Šis laikotarpis vadinamas klimaksu, jis prasideda dar prieš menopauzę ir trunka kelis metus po jos

Informacijos šaltiniai

Internetas:
http://www.sveikata.su.lt/
Literatūra:
Šeimos gydytojo enciklopedija,
9 klasės Biologijos vadovėlis

Leave a Comment