Moteris versle

Turinys

1. Įvadas 3
2. Moterų diskriminacija 4
2.1. Seksualinis priekabiavimas 6
3. Pasitikėjimas savimi 7
4. Moteris ir verslas 9
5. Nijolė iš arčiau 10
6. Verslininkės apie save 15
7. Summary 16
8. Išvados 17
9. Literatūra: 181. Įvadas
Neseniai visiškai pasikeitė Lietuvos gyventojų padėtis: ir politiškai, ir ideologiškai, ir ekonomiškai. Kas anksčiau buvo uždrausta ir neįmanoma, šiandien yra ne vien tik įmanoma, bet ir tapo normaliu reiškiniu. Plėtojantis rinkos santykiams, vis didesnį vaidmenį šalyje vaidina verslas. Turėti savo asmeninį verslą daug kam buvo tik svajonė. Dabar „laisvos rinkos” sistemoje yra galimybių pačiam pradėti verslą. Į verslą žmonės ateina su savitomis pažiūromis, siekiais, tikslais, vertybinėmis orientacijomis,doroviniais įsitikinimais. Valstybė ne viršininkas – verslininkas tuuri pats viską tvarkyti. Ir visados lieka rizika, kad verslas nepavyks, gali būti badų ar skolų, verslininkas turi asmeniškai prisiimti atsakomybę už savo ir savo darbuotojų gyvenimą. Tačiau į verslą dažniausiai ateina aktyviausia visuomenės dalis, kuriai būdingos naujos idėjos, kūrybiškumas, smalsumas, rizika, mąstymo laisvė ir daugelis kitų savybių.2. Moterų diskriminacija
Vaidmenų paskirstymas pagal lytis yra kultūros sąlygotas supratimas, kuris veikia vyrų ir moterų požiūrius, lūkesčius ir stereotipus. Šitas suskirstymas veikia visas gyvenimo sferas, verslą ir ekonomikos vystymąsi.
Moteris Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, ieeškodama apmokamo darbo susiduria su diskriminacija. Tiek vyrai, tiek moterys visuomet dirbo, tačiau jiems prieinamas darbas ir to darbo atlyginimas daugiau priklausė nuo kultūriškai priskirtų etikečių „moterų darbas” ir „vyrų darbas”, nei nuo jų, kaip individų, gabumų. Šios etiketės varijuoja įv

vairiose visuomenėse. Jos taip pat skiriasi atskirais tos pačios visuomenės istoriniais periodais. Vis daugiau moterų užsienyje pradeda savo verslą norėdamos išvengti šios kliūties. Galima sakyti, kad smulkusis verslas yra moterų ekonominio savarankiškumo siekimo instrumentas. Dažniausiai manoma, kad nepaisant sėmingos karjeros, moterys turi vykdyti įsipareigojimus ir pareigas savo šeimoms. Net jeigu moteris nesiruošia kurti šeimos, dažnai galvojama, kad ji ją ateityje sukurs ir tai sužlugdys jos efektyvų darbą. Apie vyrus taip manyti nepriimta. O kadangi „šeimininkės” darbas namuose neturi tiesioginės „ekonominės” (t.y. piniginės) vertės ir teoriškai gali sužlugdyti moters apmokamą darbą, išvada dažnai būna ta, kad moteris mažiau įvertinama kaip darbo jėga, o jų „šeimininkės” vaidmuo nuvertinamas kaip „grynai moteriškas” darbas be piniginės naudos valstybei.

Remiantis Vakarų šalių tyrimais, galima pastebėti, kaad kuo didesnis moterų procentas dirba tam tikrą darbą, tuo žemesnis yra to darbo vidutinis atlyginimas. Daug darbdavių, ekonomistų ir viešosios politikos kūrėjų pripažįsta, kad „moterų darbas” beveik visuomet yra apmokamas mažiau nei „vyrų darbas”, tačiau jie laikosi nuomonės, kad tam tikri darbai tapo „moteriškais” todėl, kad didelė dalis moterų laisvai pasirinko dirbti juose. Pagrindinis šios nuomonės atstovų argumentas yra teiginys, kad moterys pirmiausia yra ištikimos namams ir šeimai. Todėl jos ieško „nereiklių” darbų, kuriuose pasiruošimui, įgūdžių įgijimui nereikia didelio as
smeninio indėlio, ir jos gali geriau atlikti savo įsipareigojimus namams. Kitaip tariant, moterys pačios pasirenka investuoti į darbinę veiklą mažiau, nei vyrai, todėl ir gana mažesnį atlyginimą. Šis paaiškinimas yra vadinamas žmogiškojo kapitalo teorija. Diskriminacija darbovietėje yra aktuali problema daugeliu Lietuvos moterų. Dažnai vyrams siūloma kur kas daugiau profesijų negu moterims: jie kviečiami į pareigas su didesne atsakomybe ir vadovavimu kolektyvui, o moterys – dirbtu į vykdytojų darbo vietas. Imant Lietuvos situaciją, pastebima, kad darbo rinkoje moterų diskriminacija įgyja gan ciniškas formas. Atvira moterų diskriminacija matoma jau pirmoje „įėjimo į darbo rinką” fazėje, kuomet darbo skelbimuose plačiai taikomi amžiaus-lyties kriterijai. Moterims siūlomų užsiėmimų ratas ribojamas mažesnės kvalifikacijos ir prestižo darbais (sekretorė, auklė ir pan.), o pradedančioms verslininkėms dirbtinai sudaromos kliūtys gauti lengvatinius kreditus, licenzijas ir pan. Nesunku aptikti darbdavių skelbimų, kuriuose kviečiami į darbą tik vyrai arba tik iki 35 metų moterys, kartais pabrėžiant „malonios išvaizdos”, nors pareigos su šiais reikalavimais nedaug ką turi bendro. Nepaisant objektyvios moterų darbinės veiklos, darbdavių bei bendradarbių įsitikinimas, kad moters vieta yra namie, padeda pateisinti moterų diskriminavimą jas samdant, aukštinant pareigose ir kituose apmokamo darbo veiklos aspektuose. Gajūs stereotipai apie moterims ir vyrams tinkamus vaidmenis stiprina ir gilina darbo vietų seksualinę segregaciją ir jos pasekmes, tame tarpe ir vyrų / moterų uždarbio sk
kirtumus. Atrodo, išlieka nuomonė, kad viešasis darbo pasaulis išlieka vyrų valdžioje, o privatus namų pasaulis priklauso moterims. Jei moterys ir yra darbo rinkoje, jų darbas laikomas antriniu, lyginant su vyrų darbine veikla.
Vakaruose stengiamasi sukurti sąlygas, ka.d visi – ir moterys, ir vyrai – turėtų galimybę rinktis pagal savo sugebėjimus, o ne vien tik pagal lytį.2.1. Seksualinis priekabiavimas
Be to, moterys darbe neretai susiduria su tokiu reiškiniu, kaip „seksualinis priekabiavimas” (nepageidautini komentarai, pasiūlymai, fizinis kontaktas ir pan.).Su tuo jos susiduria įvairiose darbinės veiklos srityse, tačiau dažniausiai tai pasireiškia „vyriškuose” darbuose, kur moterys yra naujokės. Tuo būdu vyrai nori parodyti savo pranašumą ir pasiekti dominavimą ir kontrolę moterų atžvilgiu, parodyti, kad jos vis tiek nėra jiems lygios. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokio tipo darbe moterys susiduria su seksualiniu priekabiavimu, jo pasekmės darbuotojoms moterims yra rimtos ir skausmingos. Tai pasireiškia kaip chroniški kaklo ir nugaros skausmai, blogas virškinimas, valgymo ir miego sutrikimai, moterys tampa nervingos ir irzlios. Įtampa, nemaloni savijauta darbo vietoje trukdo moteriai normaliai jaustis darbe ir gerai atlikti savo darbinius įsipareigojimus. 1997 metais Vilniaus Universiteto Moterų studijų centro atlikto tyrimo duomenimis, 16.3 procentų apklaustų moterų buvo susidūrę su nepadoriais juokais ir pastabomis jų atžvilgiu savo darbo vietoje; 13.5 procentų buvo bendradarbių ar viršininkų liečiamos, tapšnojamos prieš jų va
alią; 6 procentams respondenčių buvo leista suprasti, kad paklusę viršininko įgeidžiams, jos bus gerai atlygintos (gaus geresnes pareigas, didesnę algą ir pan.).3. Pasitikėjimas savimi
Ar žinote, kad tos moterys, kurios ištisai verkšlena dėl savo netobulos išvaizdos ir nepasitiki savimi, dažniausiai yra paliekamos savo vyrų, net jeigu iš tiesų yra pakankamai gražios? Kodėl taip yra? Matyt todėl, kad pasitikėjimas savimi moteriai suteikia nenusakomo žavesio, kuriam sunku atsispirti, o nepasitikėjimas, atvirkščiai, netgi iš gražiausios moters jį atima.
Moterys pačios parodo, kaip su jomis elgtis. Jeigu jūs ištisai save žeminate ir neįvertinate savo sugebėjimų, anksčiau ar vėliau aplinkiniai su jumis sutiks!

Kodėl tai taip erzina kitus?

Aplinkinius traukia pasitikinčios savimi moterys.
Tai priklauso nuo jų įsivaizdavimo, kad geras – tai pasitikintis savimi, o blogas – reiškia silpnas ir nepasitikintis. Jeigu jūs žeminate save, šis nepakankamas pasitikėjimas savimi kitų akyse tikrai nesuteikia jums patrauklumo. Ir kuo daugiau jūs mėginsite pabrėžti savo fizinius trūkumus, tuo labiau jie kreips į juos dėmesį.

Kodėl moterys taip elgiasi?

1. Mūsų nemokė mylėti savo kūno.

Mes ištisai esame veikiamos „fiziškai tobulos moters” stereotipo -tai aukšta, liekna moteris, kuriai ką tik sukako 20 metų ir ji neturi nei gramo riebalų ant savo liauno ir išpuoselėto kūno. Daugelis iš mūsų smerkia save už tai, kad yra nepakankamai gražios ir neatitinka visuomenės stereotipo. Taip mes pradedame gėdytis savo kūno, kuris yra toli nuo idealo ir neatitinka mūsų išsvajoto tobulo kūno įvaizdžio.
2. Moterys yra mokomos būti kukliomis ir nerodyti savo jausmų
Čia mes ir vėl sugrįžtame prie stereotipo „Nenoriu atrodyti kaip prostitutė”. Daugelis iš mūsų savo grožio pripažinimą vis dar laiko nedorovingu ir ydingu dalyku.

Sprendimas:

1. Išmokite mylėti savo kūną, kaip nuostabią moteriškumo apraišką.

Sudarykite 20 punktų sąrašą, kas jums patinka jūsų kūne. Atsistokite priešais veidrodį, paklauskite savęs, kas jumyse patinka ? Ir nesijaudinkite, mylėkite save tokią, kokia esate.

2. Liaukitės žeminusi save aplinkinių akivaizdoje.

Tai tikrai pats netinkamiausias būdas susigadinti sau (ir kitiems, beje) nuotaiką. Apie savo problemas ir jų sprendimo būdus pagalvokite tada, kai būsite viena.

Neprieštaraukite aplinkiniams, kai jie sako jums komplimentą. Nesiskųskite, kad blogai atrodote.

Jeigu jums kas nors nepatinka, keiskite tai, tačiau kuo mažiau apie tai kalbėkite aplinkiniams girdint. Ir kai jie jums pasakys, kad atrodote puikiai, atsakykite: „Ačiū!”4. Moteris ir verslas
Verslo ir moters junginys daugeliui mūsų dar skamba neįprastai, mūsų vertinimams daugiausia turi įtakos vyraujantys pavyzdžiai ir stereotipai. Vyrams privalu imtis verslo, o ne moterims. Šitaip sukuriamas grynai vyriškas požiūris, lemiantis verslo vadybą, ir jis laikomas neutraliu bei universaliu patyrimu. Į pasirodžiusias „arenoje” moteris žiūrima tarsi į anomaliją, netelpančią į nustatytus rėmus. Apskritai visame pasaulyje moterys verslininkės laikomos šios taisyklės išimtimi. Neretai jų verslo vadybos stilius, manieros, požiūris į darbuotojus ir klientus bei požiūris į verslo plėtojimą skiriasi nuo vyrų nustatytų normų. Betgi kiekvienos moters patyrimas yra skirtingas, ir kiekviena verslininkė savaip dėlioja savo rūpesčių puokštę. Skirtingą moterų patyrimą lemia jų amžius, išsilavinimas, socialinė padėtis bei vaikų skaičius ir amžius. Vaidmenų paskirstymas pagal lytis išlieka pagrindine moters verslo kliūtimi.

Bet ar verslas tikrai vyriškas? Šiuolaikinis verslas tampa vis įvairesnis ir reikalauja ir vyriškų, ir moteriškų bruožų bei sugebėjimų. Tam tikri moteriški bruožai turi teigiamą poveikį moterims verslininkėms. Pvz., moteriški bruožai – komunikabilumas, mandagumas siekiant „šiltumo” asmeniniuose ryšiuose – yra labai naudingi įgūdžiai, ypač paslaugų srityje. Prieš trisdešimt metų, kai rinka orientavosi į gamybą, šitie įgūdžiai nebuvo tiek reikalingi. Bet dabartinėje rinkoje, kurioje dominuoja kompiuterinės ir komunikacijos technologijos ir kurioje yra svarbus sugebėjimas užmegzti asmeninius ryšius, moterims verslininkėms atsivėrė naujas ir pelningas būdas pritaikyti savo įgūdžius. Daugelyje kraštų paslaugų sritys yra greičiausiai „auganti” verslo sritis. Galima sakyti, kad svarbiausių smulkaus verslo „sričių” yra moteriška.

Moterų verslai yra svarbūs dviem pagrindiniais aspektais: jie sukuria darbo vietas moterims (moterys verslininkės dažniau samdo moteris), negalėjusioms susirasti tinkamo užsiėmimo, bei sukuria tinkamas darbo vietas moterims, negalėjusioms pritaikyti savo įgūdžių dėl diskriminacijos atlyginant už darbą, dėl ribotų galimybių padaryti karjerą

Tyrimai, atlikti kituose kraštuose, rodo, kad visame pasaulyje moterys imasi verslo, nes jis leidžia geriau negu tradicinio įdarbinimo formos pritaikyti savo įgūdžius.5. Nijolė iš arčiau
„Aš mačiau įmonę Kinijoj: jei per dieną nespėjai atlikti savo darbo, rytoj paprasčiausiai tu jo neberasi – bus nudirbę kiti”, – kaip svajone – perkelti tokį požiūrį į savo firmą – mintimis dalinasi „Nijolės” kailių įmonės savininkė Nijolė Veličkienė, atskleisdama tris didžiausius savo gyvenimo paradoksus, kurių pradžia galėtume laikyti vietą, kur ir šnekamės – ištaigingos vilos terasą su atsiveriančiu vaizdu į Margio ežerą Martininkų kaime.

Kailinių kelionė:

nuo Martininkų ligi Milano

Pirmasis paradoksas

„ Mes buvome „kitokie” ir kailinius vaikystėje laikiau neturto ženklu”

Ji tiesiog svajojo. Ne apie kailinukus, žinoma, – apie paltą, kokiais rengdavosi daugelis miestelio mergaičių. O jo vis nebuvo. Nijolė, gal penkerių ar šešerių metų vaikas, tuomet tikrai nesuvokė, kad nupirkti paltuką jos mamai buvusi didžiulė prabanga. Logiškai ji dar negalėjo paaiškinti, kas yra neturtas, tačiau nuolat jautė, kad jos tėvų šeima yra kažkokia „kitokia”, pas kurią naktimis lankydavosi milicija, pakeldavo iš lovų ir vis ko nors visuose užkampiuose ieškodavo. Nijolės mamos į darbą niekas nepriimdavo, turėjo gyventi „iš savęs”. Ir gyveno, maitindama penkias burnas. Su dviem broliais Nijolė pešdavo triušiams žolę, ir jai, net vaikui, būdavę visiškai negaila, kai mėnesiais šerti žvėreliai atsidurdavo puode, o jų nunertas kailis virsdavo kailiniais. Negaila, nes ji suvokė, kad tai kone vienintelis išgyvenimo šaltinis.
„Aš žiūriu į savo vaikystės nuotraukas ir negaliu atsigėrėti – mes stovim šitokie gražūs su tais triušių kailinukais, – tarsi vartydama albumą, atmintyje atkuria nuotraukos vaizdą Nijolė. – Šiandien tik stebiuosi, kad mano mama, nebūdama jokia siuvėja, jokia kailiadirbė, mokėjo puikiai nudirti kailį, jį išdirbti ir pasiūti. Būdavo, nueina pas kokią nors siuvančią moterį, parsineša iškarpą ir rankom pradeda kniurpti. O man anuomet, pokaryje, didesnio skurdo už triušių kailinius nė nesisapnavo, jaučiau, kad esam „kažkuo” blogesni, nelaimingesni už kitus miestelio žmones. Ir tik gerokai paaugusi supratau tą savo šeimos kitoniškumą”: seneliai išvežti į Sibirą, močiutė iš ten pabėgo ir slapstėsi. Kurį laiką slapstėsi ir mama, o jos broliai negrįžo iš miško. Kai ji laukėsi, atleido iš darbo. Man, vaikui, tėvų nedarbas rodėsi kaip dar vienas „kitoniškumas”: kaip čia – visų tėvai dirba, o mano – ne. Tačiau jau penkiametė supratau, ką reiškia mamos pasakymas: „Jie yra turtingi”. Kalbėdama apie žmones, ji galvoje turėjo ne jų piniginę, o tai, kad jie turi darbą. Taigi, triušiai man ir negalėjo būti vien mieli, gražūs žvėreliai. Be sentimentų. Išgyvenimo skonį mudu su broliu dar patirdavom stovėdami duonos eilėje: man penkeri, o jau sugebu jį apginti, kad nenustumtų.”
Su tikrąja „prabanga” Nijolė susidūrė sulaukusi septynerių: jos mama išardė seną tėvelio paltą, abi nuėjo pas siuvėją, ir pagaliau mergaitės svajonė išsipildė – ji nebebus „kitokia”, ji turės paltą! Tas laikas dar toli, kada taip nekęsti kailiniai virs meile, darbu, pasididžiavimu.

Lietuvoje „Nijolė” parduoda apie 30 proc. kailinių – dauguma jų iškeliauja į Rusiją. Šiuo metu ten veikia apie 50 „Nijolės” produkcijos platintojų, jų kailiniais prekiauja viena prestižiškiausių Europoje kailių parduotuvių Sankt Peterburgo „Lena”, žinomi Maskvos ir Kaliningrado salonai. Dalis „Nijolės” produkcijos realizuojama Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje bei Ukrainoje. Vakarų rinkoje parduodama apie 2-3 proc.
Šalikėlio istorija, arba didysis likimo parodoksas

Martininkų kaime, toj pačioj vietoj, kur dabar stovi moderni Nijolės vila, o joje dažnai vieši garbingiausi užsienio svečiai, verslo partneriai, dunksojo jos tėvų vienkiemis. Sulaukę pensijos jie ėmėsi auginti žvėrelius. Štai čia jų dukra ir pateko į savotiškas pinkles. Užaugo pirmoji švelniakailių karta. O kur ją dėti? Parduoti? Betgi žema, neoru. Pirkti – parduoti prieš 25 metus reiškė spekuliuoti. O argi taip buvo auklėta Nijolė? Maža to, mam.a neleisdavusi dukrai mokykloje kalbėtis ar sėdėti su drauge, kurios tėvai – vadinamieji spekuliantai. Aišku, tokia samprata ir tokia socialistinė pedagogika pamažėl griuvo. Bet ne taip lengvai. Žvėrelius nudyrė. O kadangi Nijolė – diplomuota universiteto chemikė, nebuvo bėdos kailį išdirbti ar nudažyti: pasistatė dvi skalbimo mašinas „Riga” ir – pirmyn: vienoj išdirbinėjo, kitoj dažė. Bet vėl – kur dėti paruoštus kailius? Turguj juk nestovėsi – ten tik „spekuliantai”. Kad atitolintų patį nemaloniausią rūpestį, Nijolė ėmė siūti.
Prisiskaičiusi knygų, konsultavusis su įmonių specialistais, vis dėlto išdrįso. Tiesa, siuvimas jai nebuvo pirmiena: nuo antro studijų kurso griebėsi šio darbo, vėliau tapusi viena geriausių sostinės aukštuomenės damų siuvėjų. Klientams kailinių dar nesiuvo. Tačiau kai kibo į juos, jau žinojo, kad pavyks. „Nesu iš tų moterų, kurios sako: „Ai, štai mezgu, bet nežinau, kas išeis”. Aš rezultatą matau iš anksto – nuo pirmo ligi paskutinio štricho – viskas mintimis pamatuota ir geometriškai patikrinta. Ir šią savo savybę laikau sėkmės formule. O tuos pasiūtus pirmuosius kailinius nupirko ankstesnės mano klientės – po vienus, po vienus – ir nebeliko. Į turgų neteko. Klientų ratas ėmė suktis ir didėti.”
O chemikės diplomas? Jis guli. Jau studijų pradžioje Nijolė nusivylė savo pasirinkimu ir tik privačiai siūdama jautė realizuojanti savo pomėgius. O čia dar iš kolegių atėjusi baimė: abi Nijolės bičiulės chemikės pagimdė negyvus kūdikius. Tas faktas išgąsdino ir dar labiau nuvylė: „Supratau: jei nori būti laimingas ir gerai gyventi, dirbk ne kažkam abstrakčiai, o tarnauk konkretiems žmonėms. Tarnystės samprata manyje gili ligi šiol. Jei nuo tavo minties, kūrybos, nuo prisilietimo kitam gera – man tai yra didžiausia palaima, o ją visada lydi įvertinimas, užmokestis, statusas visuomenėje”.
Dvejus metus „Nijolės” veiklą pasaulio rinkose stebėjo JAV „North American Fur Auctions” (NAFA) kailių aukciono vadovai, kurie pasiūlė lietuviams bendradarbiauti. Aukciono prezidentas Michaelis D.Mengaras Lietuvos firmą laiko „pasaulinio lygio gamintoja”, tikisi, kad „Nijolė” gali tapti JAV tramplinu į Rusijos rinką. Deramasi dėl 20-30 milijonų litų investicijų.
Ir Nijolės tėvų namuose visąlaik tvyrojo darbo kultas. Išsiėmusi M.Gorbačiovo laikais patentą privačiam verslui, pirmiausia „okupavo” tėvų trobą: tiesė ant grindų kailius, juos tempė, kalė vinimis. Įsivaizduokit tėvų reakciją: dukra su plaktuku rankose gadina grindis. Reakcijos – jokios, nes pati Nijolės mama pasidarė ir darbo įkvėpėja, ir kailių sukirpėja. Dienų dienas. Sulenkta nugara. Ištiesi ją – o čia jau ir žiema atėjusi. Tada meta Nijolė į šalį batus ir visom keturiom – po sniegą – jogiškai. Atsigauna – ir vėl prie darbo. Kai namas užsidegė, ugnies nesulaižytuose griuvėsiuose Nijolė pamatė grindų lentas: jos šitaip buvusios išskabtuotos, šitaip suskeldėjusios, sakytumei, jei dar porą kailių temptum, į rėtį pavirstų.
„Aš savo firmoj moterims ir sakau: ateinat į darbą, vyras žino, kad dirbat, vaikai žino, kad dirbat, o lakstot rūkyt, lėbaujat, – taigi apgaudinėjat ir nuskriaudžiat savo šeimą, – griežtumo neslepia firmos vadovė. – Esu reikli ir net žiauri. Žmonės man turi būti tobuli – kiekviena operacija – tai beprotiška kokybė ir didelis greitis. Skaudu, kad pirmiausia žmones reikia priversti norėti dirbti, po to – išmokyti. Ir tik tada gali svajot apie rezultatą. Vieni vėliau man lieka už tai dėkingi, kiti kelia sparnus išeiti. O šiems irgi negailestinga: niekur jūs neisit, ar aš todėl tiek daug vargau jus mokindama, kad dabar išeitumėt?” 1997 m. grynasis „Nijolės” pelnas buvo 3,5 milijono litų. Firmoje dirba 200 žmonių, ir pagal pelningumą tarp Lietuvos lengvosios pramonės įmonių vienam darbuotojui „Nijolė” užima ryškaus lyderio pozicijas. Pagal bendrą pelningumą tarp lengvosios pramonės įmonių „Nijolė” atsilieka tik nuo „Utenos trikotažo”.
Prieš 30 metų abiturientė Nijolė įsimylėjo. Su Danieliumi, dabartiniu vyru, ji nuo vaikystės augo viename k.ieme. Nijolės mama jau kuris laikas buvo priimta į darbą, ir po pirmo atlyginimo išleido dukrą su sūnumi į Vilnių – apsipirkti. Jie užėjo į vieną parduotuvę, ir Nijolė pamatė nuostabų šalikėlį, kuris tikrai derėtų prie palto ir kuriuo maloniai nustebintų Danielių. Nusipirko. Už 2 rublius 80 kapeikų. Bet. Sumokėjusi pinigus, prekę pamiršo, o pardavėja nebėgo pavymui jos atiduoti. Po trijų dešimtmečių buvuisi apgauta jauna klientė pati nupirko tą parduotuvę jau ne Lenino, o Gedimino prospekte „su visa pardavėja” ir įrengė privatų kailių saloną. Ką reiškia „su visa pardavėja”? Ogi tai, kad, atleisdama iš darbo į pensiją besirengiančias buvusias tos parduotuvės darbuotojas, naujoji savininkė privalėjo sumokėti dideles kompensacijas.
Dar vienas paradoksas: „Apleisti”, neauklėti vaikai tampa firmos vairininkais
Kai vyresniajam Nijolės Laimonui suėjo 16, ji pakėlė akis nuo siuvinių ir vieną akimirką tarsi išsigandusi susimąstė: „Dieve, taigi aš nė sekundės neskiriu vaikų auklėjimui, jau ir Liutaurui 13, Povilas, nors dar mažiukas, bet. O aš. nejaugi būsiu chuliganų motina? Iki tol jų tarsi nemačiau – augo savaime, sukiojosi aplinkui, buvo savarankiški: nenusipirkai sąsiuvinio, vadinasi, niekas ir nenupirks, neturi batų, vadinasi, nesi jų vertas, nes nepaprašei pinigų ir neįsigijai. O mokykla. Laimoną jau mokytojai pradėjo peikti. Nueinu į klasę, o ten, kas tik blogai, visur mano vaikai nosis įkišę.”
Paauglystė praėjo, ir šiandien Nijolė visiškai nesigaili, kad sūnūs nebuvo lepinami perdėtu motinos dėmesiu. Štai penkerių Liutauras stovi ant taburetės prie dujinės ir verdasi sau kisielių. Nijolės klientė, vienos bazės direktorė, praveria duris ir net aikteli: jos vienuoliktokė dukra manų košės neįstengia be gumulų išvirti, o štai „vyras” net pasilypėjęs šeimininkauja.
Ir po šiai dienai Nijolė įsitikinusi, kad geriausias auklėtojas – darbas. Medžiagos, lekalai, siūlai, burzgianti mašina – nieko daugiau mažyčiame bute taip ir nematė jos vaikai. Nieko, bet sykiu ir daug. „Namų darbinė specifika leido regėti sūnums, ką veikiu, nebuvau iš tų motinų, kurios išeina į „kažkokį” darbą, apie kurį mažas žmogus nė supratimo neturi, todėl negali pajusti tikrosios tėvų nuotaikos. Gal todėl ir dabar didesnio pomėgio už darbą sūnūs neturi”.
O „Nijolės” firmoje dirba ne todėl, kad sūnūs. Įprasta matyti, kaip pasiturinčių tėvų vaikai šiandien kremta mokslus prestižiškiausiuose Vakarų koledžuose ar universitetuose. Tačiau Nijolė tai laiko per didele prabanga, manydama, kad geriausios verslo studijos – tai nuolatiniai kontraktų pasirašymai su didžiausiais pasaulio kailių magnatais, perkant žaliavas, įsisavinant naujas technologijas. Savo vaikais versle Nijolė pasitiki visu šimtu procentų. Būna atvejų, kai jie išvyksta į aukcionus, prieš tai aptarę su mama, ko ir už kiek pirkti. Bet ima ir nuperka žaliavos milijonu dolerių daugiau.

„Nijolės” vadovai 1997-1998 m. kolekcijas apibūdina kaip „karakulio erą”. Praėjusiais metais Kopenhagoje vykusiame aukcione firma nupirko ketvirtadalį visų pasiūlytų karakulių arba apie 49 proc. visų pasaulyje pasiūlytų Afganistano karakulių, kurie išdirbti Prancūzijoje, garsiojoje „Cipel” firmoje.
„Jie žino firmos pajėgumą, todėl savo vyrais tikiu labiau nei savimi. Visų pirma, visi trys be galo imlūs, drąsūs, be to, – vyrai. O vyras, mano akimis, turi viską mokėt: jei reikia – ir lėktuvą vairuot. Aštuoniolikos nesulaukę, bet vairuotojo pažymėjimus išsilaikę, sėdo už vairo.
Nijolės negali nuvilti net ir tokie atvejai, koks nutiko Liutaurui. Tik pradėjęs dirbti septyniolikmetis jaunuolis prieš septynetą metų ėmė ir pametė visus firmos darbuotojų mėnesio atlyginimus kartu su savo vairuotojo pažymėjimu. Vyko į prezentaciją, tempė kailinius, o pinigai kažkur iškrito. Ašaros, ašaros. O bausmė? „Bausmė jau buvo – argi gali ji būti didesnė už vaikino savigraužą? – svarsto Nijolė. – Aš esu bjauri motina: jei vaikui nepasiseka, giliai viduje jo gailiu, bet ir sakau: gerai, kad taip atsitiko. Būdavo, išlekia Liu.tauras į mokyklą. kuprinę palikęs. Matau, kad eina be jos. Bet tyliu. Specialiai. Tegu – sugrįš. Kad ir nuo klasės durų. Tai ir čia: pametė pinigus, sielojuosi dėl jo, o sykiu jau rezgu planus, kokią čia jam dar sunkesnę užduotį sugalvojus. O maksimalistas Laimonas – taigi kartu su žmona lapių fermą įsigijo. Be patirties, be žinių. Taip ir nunyko žvėreliai. Nuostoliai. Bet, manau, tegu pasimoko. Rankų nenuleido – ėmėsi šveicariško ūkio – audines augina”.
Savo firmoj Nijolė yra įdarbinusi nemažai giminaičių, tačiau pasakė: nesugebėsit, o ypač jei nesistengsit, – nebūsit, teks išeit. „Kartais jaučiu, kad nesu tokia jau bjauri, bet dažnai savo kietumą demonstruoju dirbtinai. Noriu, kad visi, kaip ir aš, į darbą eitų kaip į karą. Kasdien. Ir niekada nepralaimėtų”.
Firma „Nijolė” šiais metais rengiasi dalyvauti Frankfurto parodoje „Fur Facion” bei Milano „Mi Fur”. Jose kiekvienais metais susirenka pasaulio kailių mados elitas – dizaineriai, išdirbėjai, pardavėjai ir pirkėjai. „Mi Fur” metu vienas iš teminių vakarų bus skirtas firmoms, siuvančioms kailinius iš Šiaurės Amerikos audinių. Praėjusiais metais „Nijolė” Milano parodoje buvo vienintelė užsienio firma, pristačiusi savo produkciją Italijoje, kuri pripažinta kailinių mados diktatore.6. Verslininkės apie save
• Randu išeitį iš kebliausių situacijų, visada žinau kaip elgtis, ką daryti.
• Sugebu žaibiškai išspręsti problemą, diplomatiškai baigti konfliktą, veikti ryžtingai ir drąsiai.
• Nesileidžiu kritikuojama.
• Esu laiminga vien dėl to, kad neturiu viršininko – esu pati sau viršininkė, savo padėties šeimininkė.
• Galiu planuoti savo darbą.
• Depresuoti, pasiduoti apatijai, apsileisti ar pasileisti nepriimta.
• Labai užsispyrusi.
• Protingais svariais argumentais mane galima įtikinti.
• Svarbiausia – žmogus turi norėti pažinti save.
• Kai ištinka nesėkmė, svarbu išanalizuoti savo klaidas – ką darau ne taip, kad nesiseka?
• Jei tuo, ką darau, pati netikėčiau, kas tikėtu manimi?
• Tai, ką pasiekiau pati, pasiekiau per juodą darbą.
• Kad ir ką darytum, turi numatyti, kuo tai baigsis.
• Vadovei moteriai svarbiau, ar tai, ką tu darai, yra garai.
• Pirma padarau, o paskui paprastai dėl to nesigailiu: nesunkiai įtikinu aplinkinius, kad mano sprendimas – geriausias.
• Neužsisėdėk vienoje vietoje, domėkis naujovėmis ir kantriai siek užsibrėžto tikslo.
• Kiekvienas pats kuria savo likimą.
• Paklusnumo reikia nebent kokiam sargui, o ne žmogui, dirbančiam prekyboje, versle.7. Summary
Over the recent period the composition of the Lithuanian population has fulyy changed. Business now takes part of the Lithuanian free market system. Theoreticalyy, businees brings „equality”. However, the results of theinvestigation show that the target of „equality” has not yet been attained. Even in business women face obstacles, since businees is still considered to be men’s job.
It could be assumed that openness of the market and poor chances of emoloyment esewhere have offered specific opportunities to women and stimulated them to engage in business.Condition for starting business have become much more tough. Presently, governmental and non-governmental organizations could facilitate the solution of the problem by emohasizing women’s role in business and by familiarizing the public with their social and economic contributions, which is conductive for a favourable image of businesswomen. Expansion of the activities and services of NGO is highly desirable. Cooperation with local and international organizations and universities could increase the weight of businesswomen in the society.8. Išvados
Teoriškai verslininkystė suteikia „lygybę”. Ir būtent dėl „lygiavertiškumo” moteris dažnai renkasi verslą. Bet kaip rodo tyrimų rezultatai, „lygybė” kol kas nėra pasiekta. Net versle moteris susiduria su kliūtimis, kylančiomis dėl vaidmenų pasiskirstymo lytimis, nes kol kas verslas laikoma vyriška veikla. Šis požiūris kyla iš tradicinio stereotipo, kuris nevisai atspindi realybę. Moteris užsiima verslu ir tam tikrose srityse „moteriški” įgūdžiai yra itin naudingi. Kuo daugiau moterų užsiiminės verslu, tuo greičiau keisis stereotipai. Tikėkimės, kad ateityje moteris verslininkė nekels jokių prieštaringų vertinimų.
Vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos padeda atskleisti moterį kaip verslininkę ir informuoti visuomenę apie tokių moteų socialinį bei ekonominį įnašą, kuris padeda sukurti teigiamą verslininkių įvaizdį.Miestuose steigiami centrai, kurie teikia informaciją, organizuoja kursus, buria verslininkes ir ketinančias jomis tapti.
Duomenų apie moteris verslininkes nėra, nors yra priimta net Moterų pažangos programa (jai Lietuvos vyriausybė pritarė 1996 m. lapkričio 8 d.), kuri konstatuoja, kad reikia: „Propaguoti bei remti moterų ekonominį savarankiškumą, skatinti moterų smulkų verslą bei asmeninę iniciatyvą.Reikia pastangų bei paramos iš įvairių šaltinių. Reikia atkreipti dėmesį ir į labai pasikeitusią verslininkių situaciją. Tos, kurios jau turi verslą, susiduria su nauja konkurencija, didesniais apribojimais ir problemomis gauti kreditą bei paskolas verslo plėtrai. Tos, kurios dar ruošiasi pradėti verslą, susiduria su besikeičiančiais įstatymais, didėjančiais mokesčiais, žinių stoka ir mažėjančia rinka. Tai reiškia, kad situacija „ryžtingomis” ir „potencialiomis” verslininkėms darosi vis sudėtingesnė.9. Literatūra:
 „Moterys: taparumo paieškos” – Vilnius, 1999.
 „Lietuvos moterys amžių sandūroje” – Vilnius, 2000.
 „Moterys ir vyrai Lietuvoje 1998 m.” – Vilnius, 1999.
 „Moters vaidmuo ir galimybės visuomenėje” K. Prunskienė. – „Moters pasaulis”, 1997 m. lapkričio mėn.
 Moterys darbo rinkoje: padėtis ir problemos V. Kanopienė. – Lietuvos šeima. – Vilnius, 1995.
 „Moterų darbo paieškos problemos” I. Litvinaitė. – “Moters pasaulis”, 1998 vasario mėn.
 Žurnalai „Cosmopolitan” – 3 – 8 numeriai, 2000.
 http://www.delfi.lt/

Leave a Comment