Strateginio valdimo modeliai,jų panaudojimas praktikoje

Turinys

Įvadas 3
1. Strateginis valdymas 4
1. 1. Strategijos esmė 4
1.2. Valdymo esmė 5
1.3. Strateginio valdymo esmė 6
2. Strateginio valdymo modeliai 9
2. 1. Nustatytinė metodologija 9
2.2. Plėtotinė metodologija 11
2. 3. Strateginio valdymo modeliai 13
3. Strateginio valdymo naudojimas praktikoje 16
Išvados 18
Literatūra 19Įvadas
Pagrindinė strategijos kūrimo idėja – rasti tinkamiausią būdą geriausiems rezultatams pasiekti ir didinti bendrą savo vertę. Vertė – ne vien pelnas. Suprantama, kad pelno didinimas yra svarbiausias visų verslininkų tikslas, daugiausia lemiantis jų egzistavimo prasmę. Tačiau organizacija yra įvairių tikslų ir interesų junginys. Net pagrindinės įtakos grupės turi skirtingų interesų.
Strateginis valdymas yra nuolatinis, dinaminis ir nuoseklus procesas, kuriuo remdamasi organizacija laiku prisitaiko prie išorinės aplinkos pokyčių irr efektyviau išnaudoja savo turimą potencialą. Kaip strateginio valdymo proceso rezultatas parengiama ir įgyvendinama strategija – sprendimų visuma, apibrėžianti organizacijos svarbiausius ateities tikslus ir veiksmus bei priemones tiems tikslams pasiekti. Kad rezultatai būtų pasiekti tikslesni, naudojami strateginio valdymo metodai.
Darbo objektas – strateginio valdymo modeliai, jų panaudojimas praktikoje.
Darbo tikslas – remiantis moksline literatūra, išsiaiškinti kokie yra strateginio valdymo modeliai ir kaip jie taikomi praktikoje.
Darbo metodika – mokslinės literatūros analizė.1. Strateginis valdymas
1. 1. Strategijos esmė

Strategijos sąvoka plačiai naudojama kariniuose moksluose, sudarant išankstinių veiksmų planus. Tačiau strategiją nustatyti nee mažiau svarbu pasirenkant ir formuojant verslą. Žinodami verslo tikslus, galime pasirinkti šių tikslų įgyvendinimo taktikas.
Strategija ypač aktuali rinkos ekonomikos sąlygomis, kai reikia numatyti verslo plėtros kryptis, gaminamos produkcijos ar paslaugų paklausą, įsitvirtinti rinkose ir gauti pelną. Pasirinktoji strategija turi at

titikti rinkos reikalavimus, nes praktikoje atsitiktinumų nebūna. Todėl rengiama įmonių veiklos strategija koreguojama atsižvelgiant į pasikeitusias ekonomines ir politines sąlygas. Laiku neįvertinus šių pasikeitimų, įmonė gali patirti nuostolių. Strategija turi užtikrinti minimalius nuostolius, nes visiškai teisingai ir laiku įvertinti įvykius bei sąlygas – neįmanoma. Svarbiausia, kad verslininkas gerai suvoktų savo siekiamus tikslus, objektyvias galimų pasekmių priežastis. Pravartu turėti siekimo ir strategijos alternatyvas.
Verslo įmonės strategijos kūrimas ir įgyvendinimas priklauso nuo jos vadovų, vadovaujančių specialistų ir pačios idėjos pagrindimo. (Lukaševičius, 2002, 46 p.).
Kas yra strategija? Tai tikslo siekimas, o tikslas – išlikti versle.
Pagrindinė strategijos kūrimo idėja – rasti tinkamiausią būdą geriausiems rezultatams pasiekti ir didinti bendrą savo vertę. Vertė – ne vien pelnas. Suprantam, kad pelno didinimas yra svarbiausias visų verslininkų tikslas, daugiausia lemiantis jų egzistavimo prasmę. Tačiau organizacija yrra įvairių tikslų ir interesų junginys. Net pagrindinės įtakos grupės turi skirtingų interesų. Kuo aukštesnis hierarchinis lygmuo, tuo įvairesni interesai. (Gineitienė, 2003, 161 p.).
Anot R. Jucevičiaus (1996) strategija – tai planas, tam tikras sąmoningų veiksmų, kaip elgtis įvairiose situacijose, vadovas. Nepaisant tokio požiūrio ribotumo, čia galima išskirti du labai svarbius elementus. Tai, kad strategija, šiuo atveju planai, rengiami prieš veiksmų pradžia ir tai, kad jie rengiami tikslingai ir sąmoningai. Tačiau Mintzberg požiūriu, toks planas nėra pasyvus, o yra veiklos įrankis.
Strategija taip pat gali būti ve
ertinama kaip organizacijos pozicija jos aplinkos atžvilgiu. Toks strategijos vaidmuo, pozicija vertinama kaip grandis, siejanti organizaciją su jos veiklos aplinka. Šiai padėčiai apibūdinti tinka įvairūs terminai. Pavyzdžiui, vartojant ekologijos terminą, strategija tapati „nišai“; ekonominiu požiūriu, tai vieta, kur generuojama „renta“; vadybos požiūriu, tai vieta, kur koncentruojami organizaciniai resursai.
Įdomus kitas požiūris į strategiją – kaip į perspektyvą. Tai ne laiko, o požiūrio perspektyva, tai yra kaip žmonės ir jų organizacijos mato, pastebi ir pažįsta aplinkinį pasaulį ir jame vykstančius procesus. Perspektyva organizacijai – tai tas pats, kas žmogui individualybė, tai organizacijos charakteris, nusiteikimas vienaip ar kitaip elgtis.
Strategija – tai sprendimai apie veiklos apimtį bei jos ribas. Veiklos pasirinkimas ir aiškus jos ribų suvokimas yra vienas pagrindinių strategijos tikslų ir objektų.
Strategija – tai sprendimų apie tai, kaip susieti organizaciją su jos aplinka.
Strategija – tai sprendimai apie tai, kaip susieti veiklą su jai būtinais resursais. Pasyvesnė, nors taip pat aktyvi strategija, yra šių resursų derinimas, siekiant išvengti aplinkoje kylančių grėsmių arba panaudoti atsirandančias galimybes. Aktyvesnė strategija yra resursų mobilizavimas naujai aplinkos situacijai kurti. (Jucevičius, 1996, 52 p.).
Nagrinėjant strategijos esmė, A. Vasiliauskas pažymi, kad „strategija – sprendimų visuma, apibrėžianti organizacijos svarbiausius ateities tikslus ir veiksmus bei priemones teims tikslas pasiekti.

1. 2. Valdymo metodų esmė

Valdymas – tai poveikis visuomenei, turint tikslą ją tvarkyti, tobulinti. Jis būtinas dė

ėl sudėtingos visuomenės struktūros, darbo visuomenės požiūrio, poreikio žmonėms bendrauti, pasikeitimo materialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis. Valdyma.s neatsiejamas nuo darbo organizavimo, pasiskirstymo, žmogaus vietos ir funkcijų kolektyve nustatymo. Valdomas tiek socialinis žmogaus elgesys, tiek visi visuomenės santykiai.

Vadyboje vartojamas valdymo metodo, arba valdymo technikos, terminas gali būti apibrėžiamas kaip valdymo subjekto poveikio būdas valdomajam objektui (valdomai sistemai); valdymo veiklos atlikimo variantas; atskirų valdymo sričių, funkcijų realizavimo būdas.

Metodas – tai tikslo siekimo, veikimo būdas,veiklos tvarka, sąmoningai taikoma kuriam nors tikslui pasiekt; tam tikras poveikis, priemonė, uždavinio sprendimo būdas; tai pažinimo, tyrinėjimo būdas. (Damašienė, 2002, p.76).

Valdymo principams ir metodams turi įtakos valdymo akto tikslas. Tikslas nulemia valdymo metodą, o principai leidžia atsirinkti efektyviausią tikslo pasiekimo metodą konkrečiomis sąlygomis. Principas ir metodas skiriasi tuo, kad principų negalima pasirinkti, jais vadovaujamės, jie būtini. Metodų sudėtis gali keistis atsižvelgiant į tai, kurie principai veiks, kokios bus sąlygos. Principai formuoja metodų sistemą ir atskirus metodus, tačiau pats metodas neturi tokio poveikio valdymo principui.
Valdymo metodai turi būti efektyvūs, orientuoti taip, kad skirtas darbas būtų atliktas kuo geriausiai.
Valdymo metodai – tai poveikis tam tikrai sistemai, kad jos veikla būtų skirta norimam tikslui pasiekti; tai tikslui pasiekti būdai, kuriais valdymo subjektas veikia valdymo objektą, siekdamas užsibrėžto tikslo.
Kaip teigia V. Damašienė (2002), žmogaus veiklą są
ąlygoja norai, o veiklos motyvus nulemi jo poreikių, interesų sistema. Taigi parenkant valdymo metodą reikia žinoti ir patenkinti poreikius, dėl kurių žmonės buriasi į grupes bendrai dirbti. Žmogaus poreikių esti daug ir įvairių, jie įvairiai klasifikuojami, skiriamos įvairios jų grupės, hierarchijos lygiai. Poreikius priimta klasifikuoti į materialius, moralinius (dvasinius) ir organizacinius (žmonių poreikius burtis į grupes
Valdymo procese iškeltų tikslų siekiama tam tikrais metodais. Valdymo metodai – tai visuma būdų, kuriais daromas kryptingas poveikis darbuotojams ir gamybiniams kolektyvams siekiant koordinuoti jų veiklą.

1. 3. Strateginio valdymo esmė

Firmos strateginis valdymas yra nuolatinis, dinaminis ir nuoseklus procesas, kuriuo remiantis firma laiku prisitaiko prie išorinės aplinkos pokyčių ir efektyviau išnaudoja savo išteklius. Strateginio valdymo procesas leidžia parengti ir įgyvendinti firmos strategijas – sprendimų visumą, apibrėžiančią firmos svarbiausius tikslus ateityje ir veiksmus bei priemones tiems tikslams pasiekti. Teoriniame lygmenyje strateginis valdymas ir strategija susiejami su organizacija, kuri plačiąja prasme suprantama kaip žmones bendrai veiklai jungianti sistema, turinti savo funkcionavimo tikslus ir priemones teims tikslams įgyvendinti. Šitoks platus apibrėžimas kaip organizaciją supranta politinę partiją, šalies vyriausybę, valstybinę įstaigą, kariuomenę, universitetą, įmonę, akcinę bendrovę, profesinę sąjungą ir t.t.
Strateginio valdymo bendrieji principai ir specifika priklauso nuo organizacijos:
· veiklos pobūdžio (produkciją gaminančios ir paslaugas teikiančios organizacijos);
· finansavimo šaltinių (komercinės ir nekomercinės organizacijos);
· nuosavybės (valstybinės ir privačios organizacijos);
· dydžio (mažos ir didelės organizacijos);
· diversifikacijos (vienos ar kelių veiklos sričių organizacijos).
Strategijos esmę plačiau atskleidžia tokie momentai:
· strategija turi tam tikrą konkretizuotą tikslinę orientaciją;
· neatsiejama strategijos dalis yra veiksmai ir priemonės jai įgyvendinti;
· strategija susiejama su tam tikru vidutinės trukmės (3 – 7 metai) perspektyviniu laiko periodu;
· strategija formuojama atsižvelgiant į organizacijos išteklinį potencialą, kuris lemia organizacijos silpnybes ir stiprybes;
· strategija kuriama atsižvelgiant į firmos aplinkos situaciją, kuri lemia ir organizacijos galimybes ir grėsmes jai;
· strategija yra tuo efektyvesnė, .kuo didesnis indėlis įnešamas į pridėtinės vertės kūrimą organizacijoje;
· strategija yra tuo efektyvesnė, kuo didesnį konkurencinį pranašumą įgyja organizacija. (Vasiliauskas, 2001, 22 p.).
Būtina skirti strateginius ir operacinius sprendimus. Strateginiai sprendimai – sprendimai, susiję su firmos esminėmis problemomis, kylančiomis firmai sąveikaujant su aplinka, ir veiksniais, savo išskirtinumu teikiančiais pranašumą palyginti su kitomis firmomis. Operaciniai sprendimai – sprendimai, susiję su vidine operatyvine ir einamąja organizacijos veikla. Strategijoje rekomenduojama išvengti jos pernelyg didelės detalizacijos operacinio tipo sprendimais.

A. Vasiliauskas (2002) skiriamos trys strateginio valdymo stadijos:
· strateginė analizė, apimanti retrospektyvinio periodo organizacijos išorinės aplinkos ir išteklių analizę ir prognozavimą perspektyviniam periodui;
· strategijos kūrimas, apimantis organizacijos strategijos tikslinės orientacijos apibrėžimą, strateginių sprendimų alternatyvų parengimą, jų įvertinimą ir galutinių strateginių sprendimų parinkimą;
· strategijos įgyvendinamas, apimantis užduočių vykdytojams rengimą, resursų paskirstymą ir biudžetinį planavimą, apskaitos ir kontrolės procedūras.
Minėtos strateginio valdymo stadijos yra susipynusios tarpusavyje ir susijusios tiesioginiais bei grįžtamaisiais ryšiais. Šias stadijas ir ryšius tarp jų nevienodai traktuoja įvairios strateginio valdymo metodologijos ir teorijos.
Organizacijos strategiją struktūriškai ir logiškai sudaro strateginių sprendimų visuma. Kiekvienas strateginis sprendimas yra susijęs su trimis aspektais: turiniu, procesu ir kontekstu. Turinys – tai organizacijos veiklos sfera, susijusi su strateginiu sprendimu. Procesas – tai veiksmų, susijusių su strateginiu sprendimu, susiejimas keičiantis organizacijos išorinei aplinkai. Kontekstas – tai aplinka, kurioje yra rengiamas ir įgyvendinamas strateginis sprendimas.
Strateginio sprendimo konteksto principinė schema pateikta 1 pav. sprendimo pasirinkimą gali lemti organizacijos išorinės galimybės (grėsmė) arba/ir organizacijos vidinės silpnybės (stiprybės), kurios išryškėja strateginės analizės rezultate. Rengiant sprendimą buvo įvertinti kai kurie svarbiausi sėkmės veiksniai. Strateginis sprendimas buvo parinktas iš tam tikros alternatyvų aibės pagal tikslinę strategijos orientaciją ir kitus sprendimų vertinimo kriterijus. Tarp strateginių sprendimų egzistuoja tarpusavio ryšiai ir priklausomybė: vieni strateginiai sprendimai veikia priimtą sprendimą, o pats priimtas sprendimas taip pat daro įtaką kitiems sprendimams. Todėl, kad organizacijos strategija neturėtų vidinių prieštaravimų, strateginiai sprendimai turi būti suderinti tarpusavyje.

1 pav. Principinė strateginio sprendimo konteksto schema (Vasiliauskas, 2002, 23 p.)2. Strateginio valdymo modeliai
2. 1. Nustatytinė metodologija
Nustatytinė metodologija strateginį valdymą traktuoja kaip tiesioginį (nuoseklų) ir racionalų procesą, prasidedantį nuo tam tikro dabarties momento, analizės pagrindu sukuriant strategiją ateičiai ir ją įgyvendinant. Nustatytinis strateginio valdymo procesas remiasi tam tikra strateginio planavimo sistema kaip formalizuota nuostatų ir metodų visuma, kuri leidžia nuosekliai ir racionaliai analizuoti organizacijos išorinę aplinką ir išteklius, apibrėžti strategijos tikslinę orientaciją, kurti strateginių sprendimų alternatyvas ir parinkti galutinius strateginius sprendimus, kurie vėliau įgyvendinami. Nustatytinė strategija, kurios galutiniai tikslai yra suformuluoti iš anksto ir strateginiai sprendimai kompleksiškai parengiami prieš strategijos įgyvendinimą.
Kaip matyti 2 pav., strateginio proceso stadijos – analizė, strategijos kūrimas ir strategijos įgyvendinimas – nuosekliai eina viena po kitos.schemoje parodyti grįžtamieji ryšiai tik rodo, kad strateginio valdymo procese galimi keli ciklai, kai tam tikros stadijos reikalauja patikslinti ir papildyti kai kuriuos atskirus ankstesnių stadijų momentus. Tačiau galutiniame cikle strategijos įgyvendinimas pradedamas realizuoti tik galutinai sukūrus strategiją. Strategijos kūrimas paskutiniame cikle prasideda nuo jau visiškai užbaigus strateginės analizės stadiją. Strateginio proceso nepertraukiamumas šiuo atveju užtikrinamas, kai įgyvendinti parengtą aprobuotą strategiją, rengiama nauja strategija.

2. pav. Nustatytinė metodologija (Vasiliauskas, A. 2002)

Pati nustatytinė metodologija savo ruožtu apima keletą konkretesnių šia metodologija besiremiančių teorijų. Skiriamos trys pagrindinės nustatytinės strategijos teorijų klasės:
· Pelno didinimu pagrįstos strategijos teorijos remiasi prielaida, kad pagrindinis organizacijos konkurencingumą lemiantis veiksnys yra pelningumas. Todėl vyraujantis strategijos tikslas yra pelno didinimas.
· Ištekliais pagrįstos strategijos teorijos remiasi prielaida, kad pagrindinis organizacijos konkurencingumą lemiantis veiksnys yra išteklinis potencialas. Kartu vyraujantis strategijos tikslas yra išteklinio potencialo didinimas. Ekonominiu požiūriu aišku, kad išteklinio potencialo plėtojimas sukuria bazę didinti pelningumą ir kartu šios teorijos nepaneigia pelningumo svarbos.
· Socialinės ir kultūrinės strategijos teorijos remiasi prielaida, kad pradiniu organizacijos strategijos kūrimo momentu svarbiausiais reikia laikyti socialinius ir kultūrinius veiksnius ir vertybes.
Anot A. Vasiliausko (2002), nustatytinio strateginio valdymo metodologija turi daug pranašumų tarp kurių kaip svarbiausi minėtini šie:
· Nustatytinė strategija kompleksiškai apima visą organizaciją ir jos svarbiausias problemas.
· Nustatytinė metodologija yra logiška ir nuosekli.
· Turint iš anksto apibrėžtus tikslus, pagal juos galima tarpusavyje vertinti ir lyginti strateginių sprendimų alternatyvas.
· Organizacija gali kompleksiškai kontroliuoti strategijos įgyvendinimą ir jos atitikimą kintančiai aplinkos situacijai.
· Sukauptas didelis patyrimas nustatytinių strategijų rengimo ir įgyvendinimo srityje stambiausiose kompanijose.
Kita vertus, remiantis nustatytine strateginio valdymo metodologija, susiduriama su nemažai sunkumu, tarp kurių kaip svarbiausius galima paminėti šiuos:
· Nustatytinė metodologija remiasi prielaida, kad ateitį galima prognozuoti gana tiksliai. Tačiau ne visos prognozės ir prielaidos kuriant nustatytinę strategiją, praktiškai pasitvirtina.
· Nors ir kaip kruopščiai strateginės analizės pagrindu apibrėžiami strateginia sprendimai, vykdant dažnai iškyla būtinumas juos pakeisti ir patikslinti.
· Ne visoms organizacijoms priimtina formalizuota strateginio planavimo sistema, sudaranti nustatytinės metodologijos realizavimo pagrindą.
· Kartais tikslinga atsisakyti ilgalaikių strateginių pranašumų ir gauti didesnę naudą panaudojant trumpalaikes galimybes.

2. 2. Plėtotinė metodologija

Plėtotinė metodologija susiformavo palyginti nesenia.i kaip išeities nustatytinės metodologijos trūkumams išgyvendinti. Pagal ją, strateginiai sprendimai gimsta palaipsniui, nenutrūkstamai ir jų negalima vienu žingsniu sujungti į bendrą organizacijos užbaigtą strategiją. Plėtotinio strateginio valdymo procese nors ir taikomi formalios strateginio planavimo sistemos fragmentai, tačiau jie nesusieja į vientisą, nuoseklią ir logišką visumą strateginę analizę, strategijos kūrimą ir jos įgyvendinimą. Plėtotinė strategija – strategija, kurios galutinė tikslinė orientacija nėra iš anksto aiški ir kurios daliniai strateginiai sprendimai yra rengiami per visą vidutinės trukmės periodą.
Kaip rodo 3 pav., sąlygiškai atskiriama tik strateginės analizės stadija. Strategijos kūrimo ir įgyvendinimo stadijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir susipynusios. Naujų sprendimų rengimas priklauso nuo ankstesnių sprendimų įgyvendinimo rezultatų ir išorinėje aplinkoje susiklosčiusios situacijos. Schemoje pateiktas grįžtamasis ryšys rodo, kad strategijos kūrimo ir įgyvendinimas rezultatai gali inicijuoti būtinumą patikslinti ir papildyti ankstesnę strateginę analizę. Vadinasi, plėtotiniam strateginiam procesui taip pat būdingi ciklai, tik jų pobūdis yra visiškai skirtingas, palyginti su nustatytiniu strateginiu procesu. Šiuo atveju neišsikristalizuoja galutiniai ciklai, apimantys visiškai strateginės analizės, strategijos kūrimo ir įgyvendinimo stadijų nuoseklią seką.

3 pav. Plėtotinė metodologija (Vasiliauskas A., 2002.)

Savo ruožtu plėtotinė metodologija taip pat išskiria tam tikras teorijas. Pagrindinės plėtotinių strategijos teorijų klasės yra šios:
· Išlikimu pagrįstos strategijos teorijos remiasi prielaida, kad pagrindinis organizacijos tikslas yra jos pačios išlikimas greitai kintančioje ir turbulentiškoje aplinkoje. Kaip svarbiausias įmonės akcentas pripažįstamas jos prisitaikymas prie išorinės aplinkos pokyčių, smarkioje tarpusavio konkurencinėje kovoje stengiantis užimti stipresnes pozicijas rinkoje.
· Neapibrėžtumu pagrįstos strategijos teorijos remiasi prielaida, kad organizacijos aplinka turi didelį neapibrėžtumo laipsnį, jog prognozuoti pokyčius neįmanoma. Ilgalaikė strategija yra prieštaravimų visuma ir vieninteliai galimi yra trumpalaikiai tikslai, turintys akivaizdų inovacinį pobūdį.
· Derybomis pagrįstos strategijos teorijos remiasi prielaida, kad kuriant ir įgyvendinant strategiją, svarbų vaidmenį vaidina koalicijos ir grupės, kurių interesai sutampa su organizacijos interesais arba jiems prieštarauja. Sėkmingomis derybomis pasiekiamas kompromisas.
· Pažinimu pagrįstos strategijos teorijos remiasi prielaida, kad žmonių įsipareigojimą strategijai galima ugdyti suliejant strategijos kūrimą ir įgyvendinimą į vientisą pažinimo procesą organizacijoje, kurio tiesioginiai dalyviai yra organizacijoje dirbantys žmonės.
Kaip teigia A. Vasiliauskas (2002, 43 p.) daugelis organizacijų, kurdamos strategiją, remiasi prielaidų visuma, kaip visuma, kaip protiniu modeliu apie organizaciją ir jos aplinką. Tačiau šie protiniai modeliai turi būti aiškiai apibrėžti ir paskleisti visoje organizacijoje.
Plėtotinė metodologija turi nemažai pranašumų, tarp kurių svarbiausi yra šie:
· Ji derinasi su įprasta praktika tų organizacijų, kurios nesivadovauja iš anksto sudaryta visa apimančia strategija. Šiuo atveju nereikalaujama iš anksto prognozuoti organizacijos strateginę situaciją perspektyvoje.
· Metodologija yra lankstesnė, palyginti su nustatytine, išorinės aplinkos kintančių sąlygų ir galimybių aspektu.
· Metodologija leidžia kuriant ir įgyvendinant strategiją nuodugniau įvertinti su žmogaus veiksniu susijusius aspektus: strateginius pokyčius, organizacijos kultūrą, organizacijos politiką.
· Greičiau gaunami strateginių sprendimų įgyvendinimo rezultatai.
Kartu galima pažymėti tokius plėtotinės metodologijos pagrindinius trūkumus:
· Nesukauptas platesnis metodologijos praktinio panaudojimo patyrimas.palyginti su nustatytine, ji nėra pakankamai logiškai, nuosekliai ir tobula.
·. Kai kuriose veikos šakose yra būtini iš anksto aprobuoti ilgalaikiai strateginiai projektai, nes be jų organizacijos negalėtų iš viso efektyviai funkcionuoti.
· Administracinė kontrolė yra organizacijoje yra paprastesnė ir aiškesnė, kai strategija, užtikrinanti veiklos organizacijoje bazę, būna parengta iš anksto.2. 3. Strateginio valdymo modeliai
Grafiniai strateginio valdymo modeliai išskiria strateginio proceso elementus ir fiksuoja ryšius tarp jų. Modeliai supaprastintai aprašo strateginį procesą ir gali būti įvairaus detalizacijos lygio. 2 paveiksle (žr. 9 p.) ir 3 paveiksle (žr. 11 p.) buvo pateikti labiausiai supaprastinti nustatytinio ir plėtotinio strateginių procesų grafiniai modeliai, kuriuose elementais išskirtos proceso stadijos: strateginė analizė, strategijos kūrimas ir strategijos įgyvendinimas. 3 pav. pateikti grafiniai modeliai detaliau aprašo nustatytinio ir plėtotinio strateginių procesų elementus ir ryšius tarp jų.

4 pav. Nustatytinės metodologijos modelis (Vasilauskas A., 2002)

Nustatytiname procese šiuo atveju išskirti tokie elementai:
· Aplinkos analizė. Šis žingsnis apima aplinkos pokyčių dinamikos analizę, politinių, teisinių, ekonominių ir socialinių veiksnių tyrinėjimą, svarbiausių sėkmės veiksnių ir konkurencinių jėgų identifikavimą, rinkos sąlygų, konkurentų ir klientų analizę. Aplinkos analizės rezultatai leidžia nustatyti naujas galimybes ir galimas grėsmes organizacijai;
· Išteklių analizė. Čia analizuojamos svarbiausios organizacijos išteklinio potencialo sudedamosios dalys: žmonių ištekliai, finansiniai ištekliai ir operaciniai ištekliai. Išteklių sudėtis, struktūra ir vaidmuo tiriami norint apibūdinti išteklinio potencialo indėlį į pridėtinės vertės kūrimą organizacijoje ir organizacijos konkurencinių pranašumų plėtojimą. Išteklių analizės rezultatai leidžia identifikuoti organizacijos silpnybes ir stiprybes;
· Vizija, misija ir tikslai. Šiame žingsnyje apibrėžiama tikslinė organizacijos strategijos orientacija. Vizija yra organizacijos ateities paveikslas ilgalaikei ateičiai, apibūdinantis, kodėl ir kaip organizacija konkuruos su kitomis organizacijomis. Misija ir tikslai jau konkrečiau nusako vaidmenį ir užduotis, kurias organizacija pasirenka vidutinės trukmės ateičiai, remdamasi dabartine situacija;
· Alternatyvų kūrimas. Šis žingsnis apima strateginių sprendimų, kurių visuma sudaro organizacijos strategiją, galimų alternatyvų, užtikrinančių misijos ir tikslų įgyvendinimą, parengimą. Skiriamos ištekliais pagrįstos ir rinka paremtos strateginių sprendimų alternatyvos, kurios susikristalizuota analizuojant organizacijos ištekinį potencialą ir jos išorinę aplinką;
· Sprendimų parinkimas. Šiame žingsnyje strateginės alternatyvos yra vertinamos ir lyginamos tarpusavyje pagal iš anksto pasirinktus kriterijus, atrenkant galutinius sprendimo variantus, kurie visi kartu sudaro nustatytinę strategiją;
· Strateginių trajektorijų analizė. Šis žingsnis yra susijęs su tolesniu racionaliai pasirinktos strategijos nagrinėjimu. Papildomo nagrinėjimo būtinumą gali paskatinti naujai išryškėjusios aplinkybės ir gauta nauja informacija, kurie nebuvo išaiškinti išorinės aplinkos ir išteklių analizės stadijoje. Papildomo nagrinėjimo priežastimi gali būti sunkumai, išryškėję taikant pačią nustatytinę strateginio valdymo metodologiją. Šiuo atveju gali pasirodyti tikslinga papildyti nustatytinę metodologiją pažinimu arba derybomis pagrįstais strateginiais procesais. Tai gali vėl pareikalauti kai kurių ankstesnių žingsnių patikslinimo ir koregavimo;
· Valdymo struktūros analizė. Šis žingsnis taip pat susijęs su tolesniu racionaliai parinktos nustatytinės strategijos nagrinėjimu. Šiuo atveju nagrinėjama, kiek racionaliai parinkta nustatytinė strategija derinasi su organizacijos galimybėmis pakeisti savo struktūrą, kultūrą, valdymo bei veiklos stilių. Ribotos galimybės minėtais aspektais gali pareikalauti pakoreguoti ir patikslinti organizacijos tikslinę orientaciją, strategijos alternatyvas ir galutinį strateginių sprendimų parinkimą;
· Strategijos įgyvendinimas. Šiame žingsnyje bendri organizacijos strateginiai tikslai transformuojami į konkrečių funkcinių sričių (rinkodara, gamyba, personalas, finansai, tyrimai ir projektavimas) specifinius tikslus, parengiami funkcinėms sritims konkrečių veiksmų planai, kuriuose fiksuojamos užduotys, jų. vykdytojai, atlikimo terminai, paskirstomi ištekliai vykdytojams, atliekamos stebėsenos (monitoringo) ir kontrolės procedūros. Ir šiame žingsnyje gali iškilti būtinybė patikslinti ir pakoreguoti anksčiau atliktus žingsnius.
Plėtotiniame strateginio valdymo proceso modelyje ( žr. 5 pav.) matyti kur kas mažesnė detalizacija., nes šiuo atveju neatskiriami glaudžiai tarpusavyje susiję strategijos kūrimo ir jos įgyvendinimo etapai. Šiuo kartu neegzistuoja galutinai aprobuota strategija, o iškyla daug nuolat bandomų pasiūlymų, kuriuos nagrinėja strateginiame procese dalyvaujantys subjektai. Plėtotiniame strateginiame procese kaip nuolatinių eksperimentų, diskusijų ir pripažinimo veiksmų rezultatas nuolat iškyla tam tikri strateginiai sprendimai, nesusiliejantys į bendrą užbaigtą strategiją. Strategijos kūrimo ir įgyvendinimo procesas grįžtamuoju ryšiu glaudžiai susijęs su strateginės analizės stadijomis. Tai leidžia greitai atspindėti išorinės aplinkos ir išteklių pokyčius nuolat atsinaujinančioje organizacijos plėtotinėje strategijoje. Vadinasi, plėtotinei metodologijai yra būdingi dažnesni strategijos atsinaujinimo ciklai, palyginti su statytine metodologija. Ši savybė modeliuose atspindėta skirtingomis grįžtamojo ryšio linijomis tarp strategijos įgyvendinimo ir strateginės analizės.

5 pav. Plėtotinės metodologijos valdymo metodas (Vasiliauskas A., 2002)

Abiem apibūdintiems metodologijos variantams būdingi tam tikri pranašumai ir trūkumai, todėl dažnai yra priimtinas nustatinės ir plėtotinės metodologijų derinimas, nepaisant to, kad abiejų variantų šalininkai savo požiūrius griežtai priešina vienas kitam. Praktinis abiejų metodologijos variantų priimtinumas yra įmanomas dviem atvejais:
· Pagrindu laikoma nustatytinė metodologija, papildyta kai kuriais plėtotinės metodologijos elementais;
· Pagrindu imama plėtotinė metodologija, papildyta kai kuriais nustatytinės metodologijos elementais.

3. Strateginio valdymo panaudojimas praktikoje

Iki XX a. pradžios privačios įmonės buvo mažos. Nors joms ir buvo reikalinga strategija, kuri leistų efektyviau išlikti augančios konkurencijos sąlygomis, formaliai tokios strategijos dar neegzistavo. Tik augant gamybos koncentracijai ir industrializacijai, susidarė formalios prielaidos atsirasti strateginio valdymo funkcijai įmonėse.
Strateginio valdymo teorinius tyrimus ir taikymą praktikoje spartino tokios dvi išorinės tendencijos:
· Didėjanti išorinės aplinkos pokyčių sparta. Strateginio valdymo tyrimų tikslas buvo garantuoti būdus, leidžiančius efektyviai panaudoti naujų aplinkos galimybių pranašumus;
· Spartesnis gerovės plitimas. Strateginio valdymo tyrimų tikslas buvo suteikti instrumentarijų, leidžianti identifikuoti naujas kompanijų veiklos galimybes sparčiai augančios ir plintančios gerovės sąlygomis.
Buvo labiausiai išplėtota nustatytinę strategijos metodologiją atitinkanti sąvokų ir metodų sistema. Tačiau jau tada atsirado pirmieji tyrimai, kurie vėliau sąlygojo plėtotinės metodologijos atsiradimą.
XX a. pabaigos ypatybė yra ta, kad netikėtas naftos kainų šuolis, privertė naujoviškai pažvelgti į prognozavimo svarbą strateginiame valdyme.
Kadangi strateginis mąstymas teikia daug pranašumų, tai labai svarbu įmonei. Vienas svarbiausių pranašumų yra tai, kad formuojant strategiją, iškeliama įmonės konkurencinė prigimtis. Strategijos formavimo procesas leidžia analitiškiau mąstyti apie įmonę, jos aplinką ir įvairias naudingo veikimo galimybes. Kadangi įmonė vis geriau pažįsta išorinę aplinką, savo trūkumus bei pranašumus, jos galimybės veiksmingai keisti strategija yra daug didesnės.
Antras svarbus strategijos formavimo pranašumas tas, kad nustato įmonės ribas ir nurodo formalią jos kryptį. Tai padeda savininkams,vadovams ir darbuotojams sutelkti dėmesį į konkrečius tiklsus ir aktyviai jų siekti.
Trečias strategijos pranašumas tas, kad vadovas ateitį gali imituoti popieriuje. Tai nebrangus metodas, padedantis vadovui ieškoti geresnių sprendimų, įžvelgiant ateities ga.limybės ir grėsmes. Įmonė gali panaudoti permainas kaip konkurencingumo didinimo priemonę, ir parengti prisitaikymo prie kintamos aplinkos alternatyvas.
Paskui įmonės vadovybė turi parinkti tinkamą strategiją, suformuluodama pagrindinį konkurencinio pranašumo įgijimo principą – žemesnę kainą, koncentraciją į vieną sritį, diversifikaciją ar šių strateginių alternatyvų derinimą. Paprastai iš strateginių alternatyvų reikia pasirinkti vieną ar kelias, kurių įgyvendinimas garantuoja didžiausią sėkmę. Kalbant apie alternatyvų pasirinkimą, reikia atsižvelgti į nevaldomus veiksnius, nes jie yra strategijos įgyvendinimo pagrindinė dalis, turi įtakos galutiniam rezultatui. Pavyzdžiui, vienas i veiksnių, galinčių turėti įtakos sprendimui, yra vyriausybės leidžiami aktai. Įmonės vadovai negali to tiesiogiai kontroliuoti, tačiau tai gana svarbūs dalykai ir reikia juos atsižvelgti. Naudojant įvairius prognozės metodus, galima nustatyti, kuri iš kelių pasirinktų alternatyvų yra geriausia.
Atsižvelgiant į šiuos strateginio valdymo pranašumus, reikia ir naudoti strateginio valdymo modelius. Jų pagalba galima geriau ir tiksliau nustatyti įmonės tikslus, siekius ir modelių pagalbą pasiekti gerų įmonės veiklos rezultatų.Išvados
1. Strategija ypač aktuali rinkos ekonomikos sąlygomis, kai reikia numatyti verslo plėtros kryptis, gaminamos produkcijos ar paslaugų paklausą, įsitvirtinti rinkose ir gauti pelną. Rengiama įmonių veiklos strategija koreguojama atsižvelgiant į pasikeitusias ekonomines ir politines sąlygas. Laiku neįvertinus šių pasikeitimų, įmonė gali patirti nuostolių.
2. Pagrindinė strategijos kūrimo idėja – rasti tinkamiausią būdą geriausiems rezultatams pasiekti ir didinti bendrą savo vertę. Vertė – ne vien pelnas. Suprantam, kad pelno didinimas yra svarbiausias visų verslininkų tikslas, daugiausia lemiantis jų egzistavimo prasmę. Tačiau organizacija yra įvairių tikslų ir interesų junginys. Net pagrindinės įtakos grupės turi skirtingų interesų.
3. Strateginį procesą skirtingai traktuoja dvi pagrindinės metodologijos: nustatytinė ir plėtotinė, kurių kiekviena apima tarpusavyje susijusių strategijos teorijų visumą.
4. Kadangi nustatytinei ir plėtotinei metodologijai būdingi ir pranašumai, ir trūkumai, jų tarpusavio derinimas leidžia pasiekti efektyvesnį strateginį procesą praktikoje. Imant vieną metodologiją kaip pagrindą, ją galima papilyti kai kuriais kitos metodologijos elementais.Literatūra
1. Damašienė V., 2002,valdymo pagrindai. Šiauliai. P. 76.
2. Gineitienė Z., Korsakaitė D. ir kt., 2003, Verslas. Vilnius. P. 161.
3. Jucevičius R., 1996, Strateginis organizacijų vystymas. Kaunas. P 51 – 52, 228.
4. Lukaševičius K., Martinkus B., 2002, Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba. Kaunas. P. 46 – 56.
5. Vasiliauskas A., 2001, Firmų strateginis valdymas. Vilnius. P. 11 – 32.
6. Vasiliauskas A., 2002, Strateginis valdymas. Vilnius. P. 18 – 33.

Leave a Comment