Starteginis valdymas

TURINYS

1. Įvadas..........................2
2. Strategijos apibrėžimai ir evoliucija...............4
3. Kodėl verta valdyti strategiškai...... .........6
4.Strateginio valdymo verslo kompanijoje ir strateginio valdymo viešojo administravimo institucijose skirtumai..............7
5.Strateginis valdymas institucjų lygmenyje.............8
6.Institucijos misijavizija ir planavimo problemos.........9
7.Strategijos įgyvendinimas, koregavimas ir stebėjimas........13
8.Išvados.........................17
9.Literatūros sąrašas......................18

Įvadas

Strateginio planavimo bei valdymo vaidmuo ir reikšmė šiandienos moderniosios visuomenės viešajame sektoriuje bene sparčiausiai didėja. Tai susiję su sparčiais socialiniais ir technologiniais pokyčiais. Vakarų valstybių privačios kompanijos jau šeštame dešimtmetyje ėmė skirti vis daugiau dėmesio verslo programų ir projektų vystymui. Šių programų realizavimo sėkmę vis labiau ėmė lemti strateginio valdymo elementai.

Strateginis pllanavimas viešajame administavime tai fundamentalių sprendimų veiksmų paieška bei konstrukcijos. Jis apima informacijos kaupimą, viešojo administravimo aplinkos monitoringą, strateginių galimų alternatyvų paieškas, būsimųjų politinių sprendimų numatymą bei jų įgyvendinimo sąlygas ir galimybes.
Strateginis valdymas – tai valdymo siejimas su strateginiais tikslais bei uždaviniais siekiant gerinti valdymo rezultatus ir sukurti organizacijos kultūrą, kuri puoselėtų naujoves bei lankstumą. Strateginis valdymas nubrėžia konkrečius veiksmus, kuriuos kompanija planuoja atlikti, kad įgyvendinti savo siekius.

Strateginis planavimas ir valdymas yra tiesiogiai susiję su iškeltų uždavinių ir tikslų įgyvendinimą per taam tikrą laiką. Strateginis planavimas yra skirtas padėti dabartinius sprendimus, priimamus organizacijoje.

Siekiant viešojo administravimo efektyvumo, strateginis planavimas ir strateginis valdymas gali suteikti nemažų galimybių.

Pirma, atsiranda žymiai geresnės sąlygos įsitvirtinti strateginiam mąstymui ir strateginiams veiksmams organizacijoje, interesų grupėje ar bet ku

urioje su viešuoju administravimu susijusioje struktūroje.

Antra, išauga galimybė tobulinti viešųjų institucijų veiklą, susijusią su sprendimų priėmimu, tai padeda išskirti organizacijų veiklos prioritetus, sukoncentruoti pastangas formuluojant svarbiausius tikslus ir ketinimus.

Trečia, strateginis planavimas ir valdymas padidina organizacijų atsakomybę ir gerina jų veiklą sprendžiant vidaus ir išorės problemas, leidžia lengviau ir efektyviau keisti veiklos kursą priklausomai nuo besikeičiančių aplinkybių, t.y. strateginį mąstymą tvirtai susieja su strateginiu veikimu.

Ketvirta, tai yra naudinga organizacijai, nes strateginis planavimas bei valdymas veikia personalo vystymąsi.

Strateginis planavimas ir valdymas pats savaime nėra garantas, kuris saugotų organizaciją nuo nesėkmių. Tai yra metodologija, kurią įvaldžius galima tikėtis efektyvesnės veiklos. Strateginio planavimo sėkmė priklauso nuo to, kaip teoriniai strateginio planavimo modeliai, principai, procedūros bus siejami su realiomis organizacijos veiklos sąlygomis, su specifinėmis jų veeiklos aplinkybėmis ir situacijomis.

Strateginis planavimas bei valdymas viešajame administravime suprantamas kaip visuma koncepcijų, procedūrų ir priemonių, kurios turi padėti politikams, lyderiams, vadybininkams strategiškai sugebėti veikti formuluojant ir įgyvendinant viešosios politikos kryptis.

STRATEGIJOS APIBRĖŽIMAI

,,Strategija’’ kildinama iš graikiškų žodžių stratos (armija) ir ag (vadovauti) junginio.Šis terminas gali būti suprantamas kaip siekis paruošti fundamentalius sprendimus ir veiklą, jų poveikį organizacijos ateičiai.

Oksfordo žodynas: strategija – karo menas, ypač planuojant kariuomenės ir laivų nukreipimą į tinkamiausias pozicijas;veiklos planas arba verslo politika.

Alfredas Chandleris (1962): strategija – įmonės ilgalaikių tikslų ir uždavinių nu

ustatymas, veiklos krypčių pritaikymas ir išteklių skyrimas šiems uždaviniams įgyvendinti.

J.Brianas Quinnas (1980): strategija – tai modelis arba planas, kuris nuosekliai integruoja pagrindinius institucijos tikslus, politiką ir veiksmų seką. Gerai suformuluotą strategija padeda surikiuoti ir paskirstiti institucijos išteklius, atsižvelgiant į turim kompetenciją ir trūkumus, numatomus aplinkos pokyčius.

Johnsonas ir Scholesas (1993): strategija – institucijos ilgalaikė kryptis ir veiklos ribos, kurios suderina institucijos išteklius su aplinkos pokyčiais, rinka ir klientais, kad būtų patenkinti akcininkų lūkesčiai.

Strateginio planavimo metodika (2000, VŽ Nr.47): strategija – strateginio planavimo rezultatas apimantis institucijos suformulavimą ir įgyvendinimą. Strategiją galima suprasti kaip priemonių planą, skirtą artimiausiems tikslams įgyvendinti, atsižvelgiant į institucijos vidinės trukmės ir ilgalaikius tikslus, misiją ir situacijos analizę.

H.Mintzbergas strategiją kaip koncepciją nusako penkiomis sąvokomis:1) kaip planą; 2) kaip gudrybę, kuria stengiamasi pergudrauti varžovus; 3) kaip tam tikrą veiklos modelį, šiuo požiūriu strategija gali būti norima ir reali;4) strategija kaip pozicija atspindi organizacijoa vietą išorinėje aplinkoje;5) strategiją kaip perspektyvą.

Taigi strategija – tai priemonių planas reikalingas institucijos misijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti.

STRATEGINIO VALDYMO EVOLIUCIJA
G.E.Greenley (l 989) nurodo, kad strateginio valdymo evoliuciją sudaro keturi etapai:
1. Biudžeto sudarymas ir kontrolė ¬¬-1900-1950 m.
2. Ilgalaikis planavimas -1950-1960 m.
3. Strateginis planavimas -1960-1970 m.
4. Strateginis valdymas – 1970 m. pabaiga.
Biudžeto sudarymas ir kontrolė
Tai buvo ankstyviausias (XX a. pradžia) bandymas valdymą padaryti nors kiek sistemišką, panaudojant biudžeto plano sudarymą vieneriems metams ir jo vykdymo kontrolę. Buvo remiamasi prielaida, kad pr

raeities sąlygos galios ir ateityje.
Ilgalaikis planavimas
Atsirado 1950-1960 m. Buvo stengiamasi nustatyti praeities tendencijas, ypač veiklos augimo arba nykimo, ir jas projektuoti į ateitį. Buvo planuojama, kad ištekliai arba potencialiai augs, arba prisitaikys prie nykimo. Planai apėmė laikotarpius, trunkančius keletą metų.
Strateginis planavimas
Atsirado 1960-1970 m. Buvo teigiama, kad praeities tendencijos nebūtinai kartojasi ateityje. Todėl dėmesys buvo kreipiamas į institucijos aplinkos tyrimą, siekiant laiku pakeisti institucijos veiklos kryptį, plėtoti galimybes, sukurti konkurencinį pranašumą. Strateginiame planavime pats svarbiausias buvo metinis planavimo ciklas.
Strateginis valdymas
Atsirado 1970 a. pabaigoje. Kaip ir strateginis planavimas, jis rėmėsi institucijos aplinkos tyrimu. Tačiau strateginis valdymas nesitaikstė su suvaržymais, pasireiškiančiais dabartinėje institucijos aplinkoje. Priešingai, šis būdas naudojo:
a) labai aiškiai apibrėžtus tikslus,
b) tinkamai parengtas priemones tikslams pasiekti,
c) visas, kokias tik įmanoma surasti, galimybes, netgi nepaisant dabartinių sąlygų ypatumų.
Strategiškai valdant siekiama nuolat apsirūpinti informacija apie aplinką ir vengiama planavimo ciklus priešpastatyti nuolatiniam procesui. Tai yra – situacijos stebėjimas ir plano koregavimas vyksta nuolat.

KODĖL VERTA VALDYTI STRATEGIŠKAI
1.Veiklos tikslas tampa aiškesnis. Tai suteikia:
• veiklos krypties jausmą,
• aiškius veiklos prioritetus,
• aiškias vertybes,
• galimybę atsilaikyti keičiantis konjunktūrai.
2. Bendras tikslas suvienija darbuotojus. Tuomet:
• galima užtikrinti visų darbuotojų dalyvavimą planuojant,
• visi daugiau supranta apie tai, kokioje veikloje jie dalyvauja,
• visų institucijoje dirbančių žmonių veikla nukreipiama svarbiausio tikslo link,
• susiderina visų institucijos padalinių tikslai ir veikla.
3. Pasiekiamas norėtas tikslas. Nes:
• užtikrinami realūs tikslai,
• užtikrinamas trumpalaikių priemonių efektyvumas,
• tikslų įgyvendinimas ti

inkamai aprūpinamas ištekliais, visi resursai tikslingai koncentruojami,
• užtikrinama aplinkos parama ilgalaikei institucijos veiklos krypčiai,
• institucija numato ir kontroliuoja aplinkoje vykstančius pokyčius,
• didelės problemos suskaidomos į valdomus vienetus,
• įmanoma motyvuoti darbuotojus, rasti jiems priimtiną paaiškinimą, kodėl reikia atlikti vienokius ar kitokius darbus,
• aiški dalyvaujančių įgyvendinime atsakomybė.
4. Kasdieniai sprendiniai įgauna bendrą orientyrą, kuris:
• padeda eilinius sprendimus perduoti žemiausioms grandims, siekiant pagreitinti sprendimo procesą,
• suteikia priežiūrai atskaitos tašką
• ištaikomas veiklos tęstinumas,

Strateginio valdymo verslo kompanijoje ir strateginio valdymo viešojo administravimo institucijoje skirtumai

Verslo kompanija
1) Veikos nesėkmė paliečia ir vartotojų grupę.
2) Daugiau llaisvumo keičiant struktūrą, veiklos formas, tikslus , darbuotojus.
3) Daugiau arba visiškas savarankiškumas nustatant misiją.
4) Kompanijos misiją neretai reikia keisti, keičiantis rinkai paklausai.
5) Nebūtina viešinti visus tikslus ir finansavimo klausimus.
6) Lengviau išmatuojamas veiklos efektas, ko pasekoje atsiranda aiškesnė darbuotojų atsakomybė
7) Didesnis jautrumas rinkos permainoms
8) Daugeliu atvejų darbuotojų iniciatyva yra skatinama tiek iš vidaus tiek iš išorės.

Viešojo administravimo institucija

1)Veiklos nesėkmė paliečia didesnę visuomenės ir valstybės dalį.
2)Daug suvaržymų keičiant struktūrą, veiklos formas, tikslus, darbuotojus.
3)Labai sudėtingas misijos, strateginių tikslų, programų, finansavimo derinimas su daugeliu kitų institucijų ir interesų grupių.
4)Daugeliu atvejų institucijo misija yra ilgalaikė.
5)Tikslų ir finansavimo skaidrumo privalomumas.
6)Sudėtingiau išmatuojamas veiklos efektas, rezultatas – sudėtingesnė darbuotojų atsakomybė.
7)Didesnis jautrumas politikų ir politikos permainoms.
8)Nereti atvejai kai darbuotojų iniciatyva gali būti slopinama.

Verslo kompanijos ir viešojo administravimo institucijo skiriasi rinkų, su kuriomis sąveikauja požiūriu.

Verslo kompanija turi:

a) darbo rinką, kuri jai duoda žmones, kuriems ji moka pinigus;
b) pirkimų rinką, kurioje už pinigus ji gauna reikiamas žaliavas;
c) pinigų rinką, kurioje ji gauna pinigus ir pelną, paskolas ar akcijas ir kuriai ji moka procentus ir dividendus;
d) pardavimo rinką, kurioje ji parduoda savo produktus ar paslaugas.

Verslo kompanijos esmė ir išsigelbėjimas glūdi pardavimo rinkoje. Kokybiški produktai ir paslaugos neišgelbės verslo kompanijos, jei ji nesugebės jų parduoti. Pirkėjų ir paslaugų vartotojų nuomonė yra kritiškai svarbi verslo kompanijai, nes jie gali rinktis.

Kas ir kaip dalyvauja strateginiame valdyme institucijos lygmenyje?
Strateginio planavimo etapai

Institucijos vadovas

Strateginė grupė

Darbuotojai

1. Strateginio valdymo inicijavimas

Inicijuoja strateginio valdymo tvarką.

2. Situacijos (išorės ir vidaus veiksnių ) analizės šis etapas kartojamas kasmet

Dalyvauja atliekant situacijos analizę, teikia išvadų variantą.

Organizuoja, kad situacijos analizės išvadas pateiktų visi institucijos vadovai ir darbuotojai, instruktuoja juos, kaip tai reikia daryti.

Dalyvauja atliekant situacijos analizę.

strateginei grupei.

3. Institucijos misijos

Dalyvauja atliekant

Organizuoja misijos svarstymus visoje

Dalyvauja atliekant

formulavimas arba tikslinimas

Misijos formulavimą, teikia pasiūlymus strateginei grupei.

institucijoje, paaiškina, kas yra misija. Siūlo, kad formuluojant misiją būtų atsižvelgiama į Vyriausybės paskelbtus prioritetus ir situacijos analizės išvadas. Surenka pasiūlymus iš vadovų ir darbuotojų, išanalizuoja, apibendrina.

misijos formulavime, teikia pasiūlymus .strateginei grupei

Tvirtina galutinį misijos variantą.

Seimo komitetu bei kitomis institucijomis. Parengia galutinį misijos variantą. Po to pateikia šį variantą vadovybės tvirtinimui.

4.1. Planavimas: Institucijos strateginių tikslų nustatymas arba tikslinimas/ remiantipraeitų metų pasiekimais, Vyriausybės paskelbtais prioritetais ir esamos situacijos analize ,

Dalyvauja atliekant strateginių tikslų formulavimą, teikia pasiūlymus strateginei grupei.

Organizuoja, kad visi institucijos vadovai ir darbuotojai, remdamiesi Vyriausybės paskelbtais prioritetais ir situacijos analizės išvadomis, nurodytų tuos ilgalaikius strateginius tikslus. labsįgyvendinimas. Instruktuoja vadovus ir darbuotojus, kaip reikia formuluoti tikslus. Surenka pasiūlymus, išanalizuoja. Peržiūri siūlomų tikslų kokybę, rekomenduoja korekcijas.

Teikia siūlymus strateginei grupei.

Tvirtina strateginių tikslų sąrašą.

4.2. Planavimas: Institucijos programų rengimas arba tikslinimas.

Numato programas, nuo kurių priklausys institucijos strateginių tikslų įgyvendinimas. Organizuoja, kad visi institucijos vadovai ir darbuotojai dalyvautų rengiant numatytas programas.

Teikia siūlymus strateginei grupei.

INSTITUCIJOS MISIJA/VIZIJA IR TIKSLAI

MISIJOS TURINYS

Institucijos misija – tai trumpai aprašyta:

institucijos paskirtis,

įsipareigojimai,

pavedimai,

visuomenės poreikiai institucujos atžvilgiu.

Misija apibūdina svarbiausią kompetencijos sritį ir veiklos kryptį.Ji yra strateginio kūrimo pagrindas.
Misija parodo, kokiu tikslu buvo įsteigta institucija, dėl ko ji funkcionuoja, kuo skiriasi nuo kitų valdymo institucijų. Nustatant misiją, atsižvelgiama į tai, kokia yra institucijo dabartinė ir ateities veikla bei tikslai.
Misijos šerdis yra susijusi su tuo, kaip ir kuo ta institucija pasitarnauja išoriniam pasauliui.
Valstybės valdymo institucijos misijos suformulavimui galima pasitelkti ‘’Įgaliojimų analizės’’ ir ‘’Interesų analizės’’ technikas.

MISIJOS FORMA

Glausta ir skambi institucijos misijos formuluotė gali atlikti ir institucijo darbuotojų motyvavimo funkciją. Svarbią institucijos paskirtį skelbianti misija paprastai įkvepia institucijos darbuotojus veiklai, sukelia jų pasididžiavimą savo darbu.
Misija yra skelbiama viešai, todėl kiekvienas žodis turi būti pasvertas ir pagrįstas.

Pavyzdžiui, Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra sukurti ir įgyvendinti efektyvią su Europos Sąjungos standartais suderintą socialinės paramos, socialinio draudimo bei darbo sistemą stiprinančią šalies gyventojų socialinį saugumą.

Tuo tarpu Airijos socialinės apsaugos ministerijos misija yra: ,,saugoti ir skatinti socialinę gerovę ir visuomenės vienybę, o ypač silpniausius jos narius, teikiant jiems atvirą, teisingą ir rūpestingą paramą, kuri jiems padėtų ir juos skatintų išvystyti savo potencialą ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime, neprarandant orumo.

Lietuvos muitinės departamento misija:
Lietuvos muitinė yra valstybės institucija, kurios pagrindiniai uždaviniai yra:

1) užtikrinti importo ir eksporto muitų bei mokesčių surinkimą, kovoti su muitinės įstatymų pažeidimais;

2) užkirsti kelią neteisėtam draudžiamų ir ribojamų prekių gabenimui;

3) rinkti ir apdoroti užsienio prekybos statistinius duomenis.

Vykdydama savo uždavinius Lietuvos Respublikos muitinė vadovaujasi teisėtumo ir pagarbos žmonių teisėms ir laisvėms principais, teisingai ir nuosekliai taiko nacionalinius muitinės įstatymus, vykdo tarptautinius susitarimus ir konvencijas. Lietuvos Respublikos muitinė siekia sudaryti palankias teisėtos užsienio prekybos ir spartaus keleivių bei prekių srautų judėjimo sąlygas.

Bendraudama su visuomene muitinė siekia būti sąžininga, objektyvi ir profesionali.
Sėkmingas šių uždavinių vykdymas leis Lietuvos muitinei tapti lygiaverte Europos Sąjungos valstybių narių muitinės administracijos partnere.

VIZIJA

Institucijos vizija – tai tokia institucijo ateitis po 5 – 10 metų, kokią nori matyti visi joje dirbantys. Tokia vizija, įprasminanti bet kokį institucijoje atliekamą darbą, gali tapti tik tuomet, kai visi dalyvauja jos formulavime, ir kai įsiklausoma į visų pasiūlymus.Tada, kad ir mažas darbas neturės vien tik mažo tikslo, bet bus numatomas jo vaidmuo siekiant globalistinio tikslo.Aiškus savo pageidaujamos ateities suvokimas leidžia institucijai nenukrypti nuo pagrindinio kurso ir nugalėti sunkumus, netgi esant stipriam neigiamam aplinkos poveikiui.

TIKSLŲ NUSTATYMAS

Žinant institucijos dabartinę situaciją ir jos ateitį (misija), galima formuluoti institucijos veiklos strategiją – kaip laipsniškai artėti prie tos ateities, vadovaujantis misija, t.y. kokie turi būti ilgalaikiai,vidutinės trukmės ir artimiausi institucijos tikslai, atsispiriant nuo dabartinės situacijos ypatumų
Tikslas

Tai rezultatas, kurį norima pasiekti. Vadybiškai kokybiška tikslo formuluotė turi tokius reikalavimus:
1) turi būti nurodyta tikslo įgyvendinimo data;
2) jis turi būti realus, t.y. įgyvendinamas;
3) turi turėti vieną arba kelis kiekybinius parametrus (išreikštus skaičiais), kurie nustatytos datos metu padės įvertinti, ar tikslas pasiektas.

Ilgalaikiai tikslai

Tai rezultatas, kurį tikimasi pasiekti po 5 – 10 metų. Jie nustatomi pirmiausiai ir tuomet tampa orientyru formuluojant taktinius ir operacinius tikslus. Paprastai tai yra du arba trys ypač dideli rezultatai, palyginti su kitais tikslais, kurių suma reikštų misijos įgyvendinimą.

Vidutinės trukmės tikslai

Tai rezultatas, kurį tikimasi pasiekti po 3 – 5 metų. Paprastai tai yra trys arba penki rezultatai, kurių suma reikštų vieno ilgalaikio tikslo įgyvendinimą.

Trumpalaikiai – artimiausi tikslai

Jie nustatomi 1 – 3 metams. Paprastai tai yra penki arba dešimt nedidelių rezultatų, palyginti su kitais tikslais, kurių suma reikštų vieno vidutinės trukmės tikslo įgyvendinimą. Jie atsako į klausimą ką reikėtų pasiekti per artimiausius metus, kad po trijų metų būtų įgyvendinti vidutinės trukmės tikslai. Pagrindinis jų nustatymo pincipas – įveikti institucijos trūkumus ir išvengti kliūčių, išnaudojant ir plėtojant pranašumus ir palankias galimybes, t.y. artimiausi tikslai yra tiesiogiai susiję su esamos situacijos analize. Svarbu rasti ir išnaudoti palankias galimybes, nes vien tik vengiant pavojų institucija netobulėja.

PLANAVIMO PROBLEMOS

Ilgalaikio planavim problemos ir suvaržymai

Planavimo procesas gali suteikti pasitenkinimą ir įkvėpimą, tačiau jis gali varginantis bei sekinantis. Gali atsirasti rimtų žmonių tarpusavio prieštaravimų, kuriuos geriausia išsiaiškinti pradiniuose etapuose, nes vėliau jie gali priversti atsisakyti jau priimto priemonių plano arba kliudyti jį įgyvendinti. Gali iškilti ir objektyvių sunkumų. Tradicinis suvaržymas kylantis iš aplinkos, yra griežtas finansinių ir kitų išteklių naudojimo reguliavimas.

Planų žlugimo priežastys

1. Kai atlikėjai neįtraukiami į planų rengimą, tada:

Tikslai būna nerealūs, nes nesitariama su tais, kurie žino visas detales;

Planų terminai būna nerealūs, nes vėlgi nesitariama su tais, kurie žino realias tikslų įgyvendinimo galimybes;

Atlikėjai būna abejingi kokybiškam darbo atlikimui ir greitai nuleidžia rankas, kai susiduriama su kliūtimis, nes tai, ką jie turi padaryti, yra jiems svetima, t.y. ‘’nuleista iš viršaus’’.
2. Kai neleidžiama tikslinti ir revizionuoti prieš daugiau kaip metus paskelbtų tikslų (nepajudinami arba dogmatiški tikslai), nors situacija pasikeičia arba nepavyksta visko suspėti, atsižvelgiant į anksčiau nustatytus terminus. Sparčiai besikeičiančiame pasaulyje jokia institucija griežtai neplanuoja daugiau kaip metams. Tolesnė perspektyva ir laukiamas rezultatas yra kasmet tikslinami.

3. Kai įvyksta paralyžius dėl užsitęsusios analizės. Situacijai sparčiai keičiantis, per ilgai brandintas planas gali jau nebeatitikti pasikeitusios tikrovės. Todėl visi planavimo darbai turi būti atliekami profsionaliai – konstruktyviai, kryptingai. Tokiu atveju yra svarbi vadovo institucija, ryžtingumas, laiko jausmas.

4. Kai keičiasi veikos prioritetai, tada atidedami į šalį planai, kurie buvo parengti šios dienos požiūriu neaktualiems tikslams įgyvendinti.

Bendrosios efektyvaus planavimo kliūtys

1. Vadovybės abejingumas
Tai atsitinka, kai vadovybei nepavyksta paremti ir dalyvauti planavimo procese. Tai dažnai atsitinka kai planavimas jiems primetamas. Galiausiai, jeigu planas tiesiogiai neveikia sprendimų priėmimo proceso, jis ir atrodo atsietas bei nukrypsta į šalį.

2. Nerealistiškos viltys
Tai atsiranda, kai vadovybė kažkokiu būdu tikisi, kad planas pasieks tikslą per dieną ir tai revoliucionuos kompaniją. Planavimas yra tęstinis procesas ir prireikia nemažai laiko suvokti, kaip reikia jį organizuoti išmintingai ir tikslingai.

3.Gynybiškas konservatizmas
Tokie dalykai atsitinka, kai vadovybė yra nepasiruošusi perorganizuoti išteklius, remdamasi planavimu. Tarp planavimo ir kitų sistemų institucijoje turėtų būti tarpusavio sąveika.

4.Nekompetetingas ir atsietas planavimas
Didesnės institucijo siūlo darbuotojams priimti į darbą oficialius planuotojus, o mažesnės kompanijos dažnai subkontruoja specialistą, kuris užsiima vien tik analize ir planavimu. Didelių sunkumų sukelia nerealistiškas planavimas. Kartais parengiamas tikras meno kūrinys, bet žmonės jaučia, kad praraja tarp plano ir realios situacijos yra per daug didelės.

STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMAS
Strateginis planas negarantuoja institucijos sėkmės – numatytų tikslų pasiekimo. Sėkmę gali garantuoti tik efektyvus nustatytos strategijos įgyvendinimas. Kelias nuo misijos link rezultatų nėra tiesus..Strategijos įgyvendinimas reiškia metinio priemonių plano įgyvendinimo kasdienį administravimą, plano aprūpinimą būtinais ištekliais, užduočių įvykdymą, tinkamų organizacinių struktūrų sukūrimą, o taip pat strategijos įgyvendinimui būtinų gebėjimų suformavimą.

STRATEGIJOS [GYVENDINIMĄ VEIKIANTYS FAKTORIAI:

Strategijos charakteristikos:
– tikslų aiškumas;
– tikslų ir uždavinių sudėtingumas;
– priemonių plano kokybė, praktiškumas.

Vietiniai faktoriai:
– institucijos kultūros ir struktūros įtaka;
– darbuotojų kompetencija.

Išoriniai faktoriai
– vadovaujančios institucijos įtaka;
– kilų institucijų įtaka;
– gaunama parama
Strategijos įgyvendinimas gali reikalauti išmokyti arba pakeisti institucijos žmones, kurie eina svarbias pareigas.Kiekviena institucija turi savo kultūrą. Svarbu, kad ji netrukdytų įvykdyti strategiją. Dėl to gali tekti paruošti institucijos kultūros keitimo planą.
Institucijos veiklos organizavimo būdas kitaip dar vadinamas institucijos kultūra. Kultūra gali priklausyti nuo. institucijoje realiai veikiančios, o ne ant popieriaus užrašytos, struktūros ir sistemų. Dažnai kultūrą nulemia vadovavimo stilius. Galima išskirti penkias skirtingas institucijos kultūras (piramidinė-vaidmenų, klubinė-voratinklio, užduočių-matricinė, asmenybių, pagalbos).

STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO KOREGAVIMAS
Atlikus strategijos įgyvendinimo monitoringą, gali tekti pasirinkti reikalingiausią tolimesnės veiklos variantą:
1. Tęsti strategijos įgyvendinimą be jokių pakeitimų.
2. Tikslinti strategijos įgyvendinimą.
3. Peržiūrėti anksčiau nustatytus tikslus, uždavinius, vertinimo kriterijus.
Strategijos įgyvendinimo tęsimas be jokių pakeitimų
Šio varianto pasirinkimas nėra toks lengvas, kaip tai galėtų pasirodyti. Gali būti, kad monitoringas padėjo nustatyti, kad kai kurie iškelti vertinimo kriterijai neįgyvendinti, tačiau galima papildomai argumentuoti, kodėl geriausia tęsti nieko nekeičiant. Tokie argumentai galėtų būti:
• Šiuo momentu atsilikimas yra nedidelis, o įsikišti, jeigu iš tikrųjų to reikės, bus galima vėliau,
• bet koks įsikišimas gali tik pabloginti padėtį,
• Šiuo metu neįmanoma keisti tikslų, uždavinių, vertinimo kriterijų (pavyzdžiui, jeigu jie buvo viešai paskelbti),
• būtina papildomai išsiaiškinti atsilikimo priežastis.
Kita vertus, šis variantas gali būti pasirinktas be jokio pagrindo, pavyzdžiui, dėl polinkio esamą priimti už norimą arba dėl nenoro kelti “sunkių” klausimų. Žinoma, jeigu Jūs jau esate visai šalia tikslo, nėra prasmės ką nors keisti.
Strategijos įgyvendinimo tikslinimas
Gali būti tokios tikslinimo priemonės:
• papildomų išteklių pritraukimas, įskaitant ir personalą;
• įsakymas viską perdaryti iš naujo arba pagerinti kai kurių darbų kokybę;
• pradėti asmeniškai spręsti sunkumus;
• darbo metodų ir procedūrų keitimas;
• darbų paskirstymo keitimas (siekiant įtraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojus);
• aukštesnių instancijų informavimas ir pagalbos prašymas.

Vertinimo kriterijus nustatyti nėra labai prasminga, jeigu jie nenaudojami, atliekant monitoringą. Taip pat mažai naudos iš monitoringo, jeigu nesiimate jokių priemonių vertinimo kriterijų įvykdymo užtikrinimui. Tokios priemonės gali būti: materialinis skatinimas, motyvavimas, įtikinimas, išmokymas, globojimas ir kraštutiniais atvejais – drausminės priemonės. Būna atvejų, kai:
1.vertinimo kriterijai suprantami neteisingai,

2. vertinimo kriterijai žinomi, tačiau ignoruojami..
_ STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO STEBĖJIMAS – MONITORINGAS
Faktorius, galinčius turėti įtakos strategijos įgyvendinimui, galima išsamiai išnagrinėti peržiūrint visą strategiją ir atitinkamai ją patobulinus pasiruošti galimiems trukdymams. Tačiau visko numatyti neįmanoma, todėl, norint valdyti strategiją, būtina stebėti, kaip ji įgyvendinama ir laiku ją koreguoti.
Monitoringas – tai plano įgyvendinimo įvertinimas pagal esminius veiklos rodiklius ir nuolatinis grįžtamasis ryšys, kuris turi būti:
1) Tiek pagiriamasis, tiek kritiškas;
2) Aprašomojo, bet ne vertinamojo pobūdžio;
3) Tikslus, o ne miglotas;
4) Kalbantis apie veiksmus, kuriuos būrų galima keisti.
Svarbiausia yra tai:
plane turi būti nustatytas monitoringas, uždaviniai ir rodikliai bei informacijos sistemos tam, kad būtų įmanoma tikrinti pažangą;
į monitoringą institucijos vadovai turi žiūrėti labai rimtai, o jo išvados turi būti nagrinėjamos objektyviai.
Dažniausiai naudojami informacijos surinkimo būdai:
1. Stebėjimas ir tiesioginis dalyvavimas.

2. Apklausos ir aptarimai.
3. Einamoji statistika.
4. Asmeninė darbuotojų statistika.

Išvados

Išnagrinėjus strateginio planavimo bei valdymo ypatumus, galima padaryti išvadą, kad strateginis planavimas bei valdymas šiuolaikinėje modernioje visuomenėje pradeda turėti vis didesnę reikšmę. Nors sąvoka strategija atėjusi iš senų laikų, šį terminą vartojo jau senovės graikai, tačiau ir šiandieniniame technologijų ir socialinių pokyčių pasaulyje jis užimą labai svarbią vietą.
Siekiant viešojo administravimo efektyvumo, strateginis planavimas bei valdymas suteikia nemažai galimybių. Atsiranda žymiai geresnės sąlygos įsitvirtinti strateginiam mąstymui ir strateginiams veiksmams organizacijoje, interesų grupėje ar bet kurioje su viešuoju administravimu susijusioje struktūroje. Strateginio planavimo pagalba išauga galimybė tobulinti viešųjų institucijų veiklą, susijusią su sprendimų priėmimu. Strategiją sudaro išsamus, detalus kompleksinis veiksmų planas, padedantis įgyvendinti organizacijos naujovių realizavimo ir pokyčių valdymo misiją.Strateginis planavimas išskiria veikos prioritetus, sukoncentruoja pastangas formuluojant svarbiausius institucijos tikslus, ketinimus bei uždavinius. Tai žinoma nereiškia, kad strategija pati savaime yra garantas arba stebuklingų metodų priemonių rinkinys, saugantis nuo nesėkmių. Tačiau tai yra toks planingo personalo panaudojimo bei veiklos modelis, kuris padeda institucijai ar organizacijai įgyvendinti savo tikslus bei siekius.

LITERATŪRA:

1.Greenley, G.E.Strategic Management.London: Prentice – Hall, 1989.
2.Strickland, A.J. and Thompson, Jr.,A.A.Strategic management: Concepts and cases.Boston, MA:Richard D.Irwin, Inc.,1992.
3.Kaplan, R.S. and Norton, D.P.The balanced scorecard: translating strategy into action.Boston, MA: Harvard Business School Press,1996.
4.De Woot, P.Strategie et Management.Paris: Dunod,1970.
5.TenDam, H.Strategic Management in a Government agency.Longe Range Planing, Vol.19, No 4, p.78 – 86,1986.
6.Gary Dessler ,,Personalo valdymo pagrindai’’,2001.
7.E.Bagdonas, L.Bagdonienė ,,Administravimo principai’’, 2000.
8.KTU ,,Viešasis administravimas’’,1999.
9.Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas, gruodžio 17d.,1999.

Lietuvos Teisės Universitetas
Viešojo administravimo katedra

Rašto darbas

Strateginis planavimas ir valdymas

Darbą atliko:

valstybinio valdymo fak.

Vakarinės studijos, 228 gr.

2002
Vilnius

Leave a Comment